Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl T.Y.A.L.S. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo mažosios bendrijos „Somer“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 14 d. nutartimi atsakovei mažajai bendrijai (toliau – MB) „Somer“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Verslo valdymo centras. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. birželio 25 d.

2. Nemokumo administratorei 2024 m. rugpjūčio 27 d. kreipusis į teismą su prašymu patvirtinti bankrutuojančios MB „Somer“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, bendrai 53 964,99 Eur sumai, netvirtinant kreditoriaus T.Y.A.L.S. (toliau – ir kreditorė, bendrovė) 10 214,24 Eur dydžio finansinio reikalavimo, Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartimi patvirtino neginčijamą bankrutuojančios MB „Somer“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, be kita ko atsakovės bankrutuojančios MB „Somer“ kreditoriaus T.Y.A.L.S. 10 214,24 Eur finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą išskyrė į atskirą civilinę bylą.

3. Bankrutuojančios MB „Somer“ nemokumo administratorė UAB Verslo valdymo centras ginčija dalį kreditoriaus T.Y.A.L.S. pareikšto 13 768 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo, t. y. ginčija 10 214,24 Eur reikalavimo sumą. Nemokumo administratorė nurodė, kad susipažinus su įmonės buhalteriniais dokumentais nustatė, jog apskaitoje apskaitytas minėto kreditoriaus 3 553,76 Eur (3 807,50 USD) finansinis reikalavimas, kurį sudaro skola už užsakytas, pagamintas ir išsiųstas prekes; likusią skolos dalį sudaro skola pagal kreditoriaus išrašytą sąskaitos faktūros dalį už atšauktus užsakymus (892,50 USD) bei pagamintus, bet neišsiųstus užsakymus (10 270,00 USD). Anot nemokumo administratorės, įmonės vadovas administratorei pateikė informaciją, jog su tiekėju nebuvo sudaryti jokie susitarimai dėl dalies užsakymų atšaukimo ar naujų 505 vienetų užsakymų gamybos. Nemokumo administratorė nurodė, jog pateikė prašymą minėtam kreditoriui pateikti papildomus reikalavimo teisę pagrindžiančius dokumentus – šalių sudarytas sutartis, susirašinėjimo dėl užsakymų atšaukimo ar 505 vienetų užsakymų gamybos patvirtinimo, tačiau kreditorius nebendradarbiauja ir tokių dokumentų nepateikė, todėl nemokumo administratorė nesutinka su kreditoriaus pareikšto reikalavimo dalimi, kurią sudaro 10 214,24 Eur (13 768,00 Eur – 3 553,76 Eur =10 214,24 Eur).

4. 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartimi teismas nustatė kreditoriui T.Y.A.L.S. 14 dienų terminą pateikti rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius ginčijamo 10 214,24 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumą. Nutartis išversta į kreditoriui suprantamą anglų kalbą ir išsiųsta kreditoriaus korespondencijos elektroniniu paštu (kuriuo kreditorius pateikė kreditorinį reikalavimą nemokumo administratorei). Per teismo nustatytą terminą kreditorius neatsiliepė, jokio procesinio dokumento į bylą nepateikė.

5. Nemokumo administratorė UAB Verslo valdymo centras pateikė rašytinius paaiškinimus į bylą, nurodydama, jog informavo kreditorių apie byloje paskirtą ginčijamo kreditorinio reikalavimo nagrinėjimą, išsiųsdama 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartį, tačiau jokių pranešimų, paaiškinimų ar dokumentų iš kreditoriaus negavo. Kartu pažymėjo, jog susipažinusi su kreditoriaus pateiktais papildomais dokumentais palaiko savo poziciją dėl kreditoriaus reikalavimo ginčijimo, kadangi 1) iš susirašinėjimo turinio negalima nustatyti, koks konkrečiai panaikintų užsakymų kiekis ir jų išlaidos buvo šalių suderinti bei 2) kreditorius susirašinėjimo metu patvirtino, jog daugiau nei 500 vienetų užsakymų jis atliko savo iniciatyva ir neprašė už juos užmokėti, kas iš esmės patvirtina atsakovės vadovo poziciją, jog dėl 505 vienetų užsakymų gamybos ir 39 vienetų užsakymų panaikinimo šalys nebuvo susitarusios.

6. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo. JANĮ 42 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 2 dalis).

7. Kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Kreditoriaus reikalavimas gali būti tvirtinamas tik patikrintas. Pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir/arba teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių reikalavimų, teismas taip pat tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

Motyvuojamoji dalis

8. Teismas pažymi, kad viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tik tuo atveju, jeigu bankrutavusios įmonės kreditoriais pripažįstami teisėtą reikalavimo teisę turintys asmenys. Priešingu atveju padidėtų bendra bankrutuojančios įmonės skolos suma ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus kreditorinių reikalavimų patenkinimo galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012). Vadinasi, kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais.

9. Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

10. Nagrinėjamu atveju kreditorius T.Y.A.L.S. pareikštą 13 768 Eur (14 970 USD) dydžio kreditorinį reikalavimą grindžia 2024 m. vasario 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. PTR909444, išrašyta už tris skirtingus objektus: 1) 3 807,50 USD už 85 išsiųstus, bet neapmokėtus užsakymus, 2) 892,50 USD už 39 atšauktus užsakymus, 3) 10 270 USD už pagamintus, bet neišsiųstus užsakymus. Kreditoriaus reikalavimas dėl 3 807,50 USD / 3 553,76 Eur įsiskolinimo už pagamintus ir išsiųstus užsakymus patvirtintas 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartimi atsakovės bankroto byloje (civilinės bylos Nr. eB2-1973-863/2024), ginčijamo kreditorinio reikalavimo dalį, kaip matyti iš paminėtos PVM sąskaitos faktūros, sudaro įsiskolinimas už atšauktus ir pagamintus, bet neišsiųstus užsakymus. Vertinant tokio reikalavimo pagrįstumą, visų pirma pažymėtina, jog pagal formuojamą teismų praktiką vien PVM sąskaitos faktūros išrašymo ir įtraukimo į apskaitą fakto nepakanka prievolei tokią PVM sąskaitą faktūrą apmokėti konstatuoti.

11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 32, 33 punktai).

12. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teismų praktikoje dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1527-241/2020). Taigi sprendžiant pareikšto kreditorinio reikalavimo pagrįstumą įrodinėjimo našta tenka tokį reikalavimą pareiškusiam asmeniui – kreditoriui, taip pat kreditoriui tenka rizika dėl pasirinkto teisių gynimo būdo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).

13. Kartu kasacinio teismo yra ne kartą išaiškinta, jog asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje privalo nurodyti tik tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirinkti teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-103-378/2017, 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008).

14. Nagrinėjamu atveju kreditorius savo teises gina prašydamas skolos priteisimo, tačiau iš nemokumo administratorei siųsto 2024 m. rugpjūčio 29 d. elektroninio laiško matyti, jog prašomą priteisti sumą, be kita ko, grindžia sąnaudomis, kurios buvo patirtos atšauktų užsakymų pagaminimui, kita gi dalis įsiskolinimo grindžiama 505 vienetais pagamintos produkcijos, kurią, kaip pats kreditorius pripažįsta 2024 m. kovo 31 d. susirašinėjime, kreditorius pagamino savo iniciatyva. Taigi, ginčijamu kreditoriniu reikalavimu iš esmės yra siekiama nuostolių, patirtų dėl atšauktų užsakymų ir iš anksto (savo iniciatyva) pagamintos, bet atsakovės nenupirktos produkcijos, sąnaudų.

15. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog prašomi priteisti nuostoliai, viena vertus kildinami iš sutartinių įsipareigojimų pažeidimo, t. y. nurodoma, jog tam tikri užsakymai buvo atšaukti, nepaisant to, kad jie jau buvo pagaminti, todėl buvo paskaičiuotos gamybos sąnaudos, kurios sudaro 50 procentų užsakymo vertės; antra vertus, dėl 505 vienetų pagamintų ir atsakovei neišsiųstų užsakymų, be nemokumo administratorės pateikto 2024 m. kovo 31 d. susirašinėjimo, byloje nėra jokių duomenų, kokiu pagrindu atsakovė juos pagamino, taip pat nėra jokio atsakovės civilinės atsakomybės dėl šių užsakymų pagrindimo.

16. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

17. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių spręstina, jog šalis siejo sutartiniai rangos santykiai: atsakovės užsakymu ieškovas (kreditorius) gamino atsakovės užsakytas prekes, o atsakovė už jas atsiskaitydavo. Tačiau byloje nenustatyta, kokia forma buvo sudaryta šalis iki bankroto bylos siejusi sutartis, taip pat byloje neatskleistos jokios tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių sąlygos, kaip antai nėra aišku, kokiu būdu buvo pateikiami užsakymai, ar jie buvo kažkokia forma tvirtinami, koks buvo sulygtas pagaminimo ir atsiskaitymo terminas ir pan. Reikšdamas reikalavimą dėl civilinės atsakomybės atsakovei taikymo, kreditorius nors ir nurodė, jog patyrė sąnaudų dėl prekių pagaminimo, tačiau niekaip nepagrindė, jog jas lėmė neteisėti atsakovės veiksmai, pasireiškę tam tikrų konkrečių sutartinių įsipareigojimų pažeidimu. Be to, be išrašytos sąskaitos faktūros, kreditorius niekaip nepagrindė ir prašomų atlyginti nuostolių dydžio: nepateikė įrodymų dėl atšauktų užsakymų vertės ir nepaaiškino, kokiu pagrindu tokių užsakymų sąnaudas vertino 50 procentų pagaminto užsakymo kainos; nepaaiškino, kaip buvo apskaičiuota pagamintų ir atsakovei neišsiųstų užsakymų kaina, kodėl ši yra mažesnė už atšauktų užsakymų sąnaudas ir pan.

18. Teismas, įvertinęs byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų visetą, daro išvadą, jog kreditorius T.Y.A.L.S. neįvykdė pareigos leistinais ir pakankamais įrodymais pagrįsti bankrutuojančios MB „Somer“ sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų dėl 10 214,24 Eur nuostolių priteisimo, todėl sprendžia, jog nėra pagrindo patvirtinti kreditoriaus prašomą 10 214,24 Eur kreditorinį reikalavimą bankrutuojančios MB „Somer“ bankroto byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 41–42 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–292 straipsniais, teismas

nutaria:

T.Y.A.L.S. prašymo dėl 10 214,24 Eur kreditorinio reikalavimo patvirtinimo netenkinti.

Nutartis per 7 dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant atskirąjį skundą per Vilniaus apygardos teismą.