- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-03
- Bylos Nr.
- e2-1943-909/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21425-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Justa Raciūtė
- Atsakovas
- V. T.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Justa Raciūtė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „TeraMax“ ieškinį atsakovui V. T. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas BUAB „TeraMax“, atstovaujamas nemokumo administratoriaus UAB „Reniva“ (toliau – ieškovas), kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti ieškovui iš atsakovo V. T. 38 855,59 Eur sumą žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartimi UAB „TeraMax“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas UAB „Reniva“. UAB „TeraMax“ direktoriumi nuo 2013 m. birželio 18 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas V. T. Nurodė, jog bankroto administratoriui tikrinant kreditorinių reikalavimų susidarymą, veiklos sutartis, turto panaudojimą, nustatyta, kad nuo 2016 m. finansinės apskaitos (balansai) nebuvo sudarinėjamos. Ieškovas jau nuo 2017 m. IV ketvirčio nevykdo įsipareigojimų kreditoriams. Per 2018-2019 metus skolos kreditoriams sistemingai didėjo, o jų išieškoti nepavyko ir priverstinio išieškojimo poveikio priemonėmis, todėl laikytina, kad ieškovas jau 2017 m. IV ketvirtyje buvo nemokus ir nebegalėjo padengti ieškovo finansinių reikalavimų, kadangi nei turto, nei piniginių lėšų neturėjo. Ieškovo bankroto byloje nebuvo perimti ieškovo dokumentai. 2020 m. gegužės 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas skyrė atsakovui 300,00 Eur baudą už teismo įpareigojimo perduoti nemokumo administratoriui ieškovo dokumentus ir turtą nevykdymą. Atsakovas juridinio asmens atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, ieškovo finansinių įsipareigojimų suma sudaro 38 855,59 Eur. Dėl Atsakovo veiksmų (neveikimo) ieškovo skolos išaugo iki šiuo metu Vilniaus apygardos teismo patvirtintos kreditorių reikalavimų sumos ir kreditoriai neturės galimybės bent iš dalies patenkinti finansinių reikalavimų, kadangi ieškovas neturi jokio registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto.
Atsiliepimas
Atsakovas teismui pateikė atsiliepimą į ieškovo ieškinį, prašydamas ieškinį atmesti.
Atsiliepime atsakovas akcentuoja, kad juridinio asmens vadovas atsako tik už žalos kreditoriams padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo inicijuoti bankroto bylą jo valdymo laikotarpiu, t. y. nuo pareigos iškelti bankroto bylą atsiradimo momento iki savo įgaliojimų pabaigos. Priduria, kad nustatydamas, kokio dydžio žala atsirado dėl vadovo delsimo, ieškovas turi įrodyti, o teismas turi nustatyti, kokio dydžio įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsakovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Ieškinyje nėra nurodyta, kada konkrečiai atsakovas privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kokie tuo metu buvo ieškovo kreditoriniai įsipareigojimai, turimas turtas, gautinos/mokėtinos sumos, bei kaip situacija pasikeitė (jeigu pasikeitė) atsakovui nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. ar padidėjo ieškovo kreditoriniai įsipareigojimai, o jeigu padidėjo, tai kokia apimtimi. Ieškinyje taipogi nėra išskirti ir vertinami laikotarpiai, kada atsakovas turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsakovo įmonės valdymo laikotarpio pabaiga, bei nėra niekaip lyginamos tais laikotarpiais buvusios ieškovo kreditorinių įsipareigojimų apimtys. Ieškovui ieškinyje tokių aplinkybių nevertinus, yra visiškai neaišku, ar kreditoriams dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo padaryta kokia nors žala ir ar už tą žalą yra atsakingas atsakovas. Ieškovas turi aiškiai įrodyti įmonės finansinių įsipareigojimų pokytį nuo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau tokių aplinkybių neanalizuojant, negalima nustatyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. žalos dydžio ir priežastinio ryšio, tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Ieškovas turi tinkamai įrodyti ieškovui padarytą konkrečią žalą bei neteisėtus atsakovo veiksmus, šiuo atveju ieškovo teiginiai deklaratyvūs.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas teismui pateikė dubliką, kuriuo prašo tenkinti ieškinį.
Dublike dėstoma, kad ieškovas pateiktame ieškinyje vadovavosi pateiktais kreditorių finansiniais reikalavimais, iš kurių matyti, kad ieškovo skolos susidarė nuo 2017 m. IV ketvirčio, t. y. nepadengtas BUAB „Binsera“ kreditorinis reikalavimas pagal 2017 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą 1 707,67 Eur sumai. Būtent nuo 2017 m. IV ketvirčio ieškovo skolos kreditoriams pradėjo didėti ir ieškovo bankroto byloje sudaro bendrą 38 855,59 Eur finansinį reikalavimą. Paaiškina, kad jeigu atsakovas būtų laiku pateikęs pareiškimą iškelti bankroto bylą ieškovui, ieškovo kreditoriniai reikalavimai nebūtų didėję iki ieškovo bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, taip atsakovas būtų pasinaudojęs palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo sąlygomis ir nesukėlęs žalos kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai ieškovo bankroto byloje ir taip nebus padengti, kadangi ieškovas neturi jokio turto ar piniginių lėšų. Ieškovas mano, kad ieškinyje buvo tinkamai įrodytas priežastinis ryšys ir žalos, padarytos kreditoriams, ryšys. Ieškovas neturi įrodinėti, jog atsakovas yra kaltas. Atsakovas turėtų paneigti kaltės prezumpciją. Pažymi, kad atsakovas nepateikė faktinių duomenų, įrodymų, paneigiančių aplinkybes, sudarančias žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį, o atsiliepime pateiktais argumentais, iš esmės siekia perkelti ieškovui jam tenkančią įrodinėjimo naštą. Atsakovas ieškovo administratoriui nėra perdavęs jokių ieškovo dokumentų, t. y. sutarčių, metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, kreditorių/debitorių sąrašų, kasos/banko dokumentų ir kitų buhalterinių dokumentų, to nepadarė net ir po baudos skyrimo. Taip pat atsakovas net ir atsiliepime į ieškinį nepateikė jokių rašytinių dokumentų, pagrindžiančių, kad nuo 2017 m. IV ketvirčio turėjo galimybę atsiskaityti su kreditoriais, turėjo pakankamai turto, vykdė veiklą, o vykdyta veikla suteikė pagrindo tikėtis, jog ieškovas bus pajėgus subalansuoti esamą situaciją. Taipogi atkreipia dėmesį, kad į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą kreipėsi kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Vilniaus skyrius, o ne atsakovas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ėmęsis aktyvių veiksmų atsiskaityti su ieškovo kreditoriais. Ieškovo bankroto proceso metu atsakovas su ieškovo atstovu nemokumo administratoriumi taip pat nebendradarbiavo, dokumentų neperdavė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui buvo pateiktas atsakovo triplikas, kuriuo prašė ieškovo ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Triplike iš esmės atsakovas palaiko atsiliepime ir kituose procesiniuose dokumentuose išdėstytą nuomonę ir argumentus. Papildo, kad šiuo atveju byloje ieškovas neįrodė jokio konkretaus momento, kada atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors ieškinyje ir dublike ieškovo atstovas akcentuoja pagal 2017 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą ieškovo nesumokėtą skolos likutį BUAB „Binsera“ ir nuo šio momento atsiradusį įmonės nemokumą, tačiau atkreipia teismo dėmesį, kad ieškovo atstovas kelia tik prielaidas, tačiau jokio tikslaus laikotarpio, kada įmonė tapo nemoki neįrodė. Atkreipia dėmesį, kad iš paties ieškovo dublike pateiktos lentelės bei joje esančių duomenų apie skolų atsiradimo momentą matyti, kad įmonė po 2017 metų vykdė veiklą, jai buvo išrašomos sąskaitos tiek 2018, tiek ir 2019 metais. 2017 m. lapkričio 8 d. ieškovas sudarė rangos sutartį su dabar jau bankrutuojančia UAB „Binsera“, gavo užsakymą atlikti rangos darbus, kas patvirtina, jog vien dėl 2017 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio skolų suderinimo akte nurodytos ieškovo mokėtinos 1 707,67 Eur sumos ieškovas nebuvo ir negalėjo būti nemokus, o vykdė veiklą. Jeigu jau 2017 m. rugsėjo 30 d. ieškovas būtų buvęs nemokus, tuomet ieškovo sudarytoje lentelėje būtų matyti ir daugiau šio laikotarpio įsiskolinimų, tačiau priešingai, matomi įsiskolinimai atsiradę iš esmės tik pačioje 2018 m. pabaigoje ir 2019 m. pradžioje. Atsakovas paaiškina, kad BUAB „Binsera“ 31 077,67 Eur kreditorinis reikalavimas susidaro iš dviejų dalių, t. y. 1 707,67 Eur suma, kurią ieškovas turėjo sumokėti BUAB „Binsera“ po šalių vienarūšių priepriešinių reikalavimų įskaitymo, ir 29 370,00 Eur suma, kurią kaip avansą ieškovas gavo už turimus atlikti darbus pagal 2017 m. lapkričio 8 d. rangos sutartį, tačiau kuria, dėl taip ir neatliktų rangos darbų, reikalaujama grąžinti. Jeigu ieškovas jau 2017 m. rugsėjo 30 d., pasirašydamas Tarpusavio skolų suderinimo aktą, būtų buvęs nemokus, akivaizdu, kad tarp šalių nebebūtų buvusi sudaryta 2017 m. lapkričio 8 d. rangos sutartis. Paaiškina, kad pagal 2017 m. lapkričio 8 d. rangos sutartį ieškovas turėjo atlikti gerbūvio darbus BUAB „Binsera“ priklausančiuose žemės sklypuose, (duomenys neskelbtini), BUAB „Binsera“ sumokėjo ieškovui avansą 29 370,00 Eur. Pagal rangos sutarties 2.2 punktą, ieškovas turėjo pradėti darbus per 5 (penkias) dienas nuo užsakovo, t. y. BUAB „Binsera“, raštiško pranešimo dėl darbų pradžios, bet ne vėliau nei iki 2018 m. kovo 1 d. BUAB „Binsera“ jokio pranešimo dėl galimybės ieškovui atlikti darbus nepateikė, t. y. sutartis net nebuvo pradėta vykdyti, dėl pačios BUAB „Binsera“ kaltės, neperdavus ieškovui darbų fronto. BUAB „Binsera“ nesudarė ieškovui galimybių vykdyti rangos sutartį, o taip pat šios sutarties nenutraukė bei nereikalavo grąžinti sumokėto avanso. Pažymi, kad ieškovas turėjo visas galimybes vykdyti sutartį tiek 2017 m. lapkričio mėnesį, kai sutartis buvo pasirašyta, tiek ir 2018 m. kovo - balandžio mėnesiais, kaip buvo numatyta sutartyje, tačiau darbų neatliko ne dėl savo kaltės ar juo labiau ne dėl savo nemokumo. Ieškovas nemokus negalėjo būti ne tik 2017 m. lapkritį, tačiau ir 2018 m. pavasarį, kas vėlgi sutampa su ieškovo atstovo sudarytoje lentelėje matomomis ieškovo įsiskolinimų datomis, atsiradusiomis tik pačioje 2018 m. pabaigoje ir 2019 m. pradžioje. Nurodo, kad BUAB „Binsera“ ieškovui sumokėtas ir BUAB „Binsera“ negrąžintas 29 370,00 Eur avansas negali būti tapatinamas su ieškovo nemokumu, nes byloje nėra nei duomenų apie BUAB „Binsera“ pranešimą (nurodymą) įvykdyti rangos sutartį, nei pareikalavimą grąžinti avansą, po ko būtų galima kalbėti apie ieškovo negalėjimą įvykdyti prievolės ir grąžinti reikalaujamos sumos. Be to, papildomai pažymi, kad netgi vertinant mokestinius klausimus, prekių tiekėjui ar paslaugos teikėjui prievolė nuo gauto avanso apskaičiuoti PVM atsiranda, jeigu pagal sutarties sąlygas šios prekės bus perduotos arba visos paslaugos suteiktos ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos. Esamu atveju iš BUAB „Binsera“ gautas 29 370,00 Eur avansas net vienerius metus laiko neturėjo būti apmokestintas, kas vėlgi patvirtina, kad nei 2017 m. rudenį, nei 2018 m. pavasarį ieškovas nebuvo nemokus ir atsakovui tuo metu nebuvo jokios prievolės inicijuoti bankroto bylą. Net jeigu vertinti, kad ieškovas galėjo tapti nemokus po to, kai iš BUAB „Binsera“ gavo 29 370,00 Eur avansą, tačiau neatliko darbų, o avanso negrąžino, tai reikštų, kad atsiradus tokiai 29 370,00 Eur skolai atsakovas turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. ši skola ir jos atsiradimas galėtų būti vertinamas tik kaip atskaitos taškas ieškovui padarytiems nuostoliams skaičiuoti, tačiau tai nereiškia, kad ši suma automatiškai laikoma atsakovo padaryta žala įmonei. Su vadovo neteisėtu neveikimu priežastiniu ryšiu susijusia žala yra laikomi po vadovui atsiradusios pareigos nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ir nuo tos dienos padidėjusi dalis tų kreditorių reikalavimų, kurie atsirado iki nurodytos dienos. Vadovas atsako tik už tą žalą, kuri kilo dėl jo vėlavimo inicijuoti bankroto bylą – ją sudaro bendrovės skoliniai įsipareigojimai, atsiradę vėlavimo laikotarpiu. Vadinasi, atsakovo žala galėtų būti vertinama ne pati 31 077,67 Eur skola BUAB „Binsera“, tačiau tik nuo šios skolos atsiradimo ir nesikreipimo į teismą atsiradę nauji reikalavimai ar padidėjusi senų reikalavimų dalis. Finansinių įsipareigojimų dalis BUAB „Binsera“, vertintina kaip atsiradusi iki faktinio ieškovo nemokumo, todėl negali būti vertintina kaip žala, kadangi iki tokios skolos atsiradimo atsakovas net neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas taip pat nurodo, kad BUAB „Binsera“ reikalavimas nesikeitė ir nedidėjo, tačiau ieškovo kreditoriais 2018 – 2019 m. tapo Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, V. S., AB Telia Lietuva ir kt., iš viso 7 777,92 Eur. Jeigu teismas nuspręstų, kad atsakovas uždelsė laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei padarė įmonei žalą, atsakovas ir turėtų atsakyti nebent tik už 7 777,92 Eur padidėjusius kreditorinius reikalavimus, tačiau ne už apskritai visus kreditorinius reikalavimus 38 855,59 Eur sumai. Reikalavimas tiesiog priteisti iš atsakovo, kaip buvusio ieškovo vadovo, visą bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą yra neteisingas, neatitinkantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bei ne ginantis ieškovo kreditorių teises, o pažeidžiantis atsakovo teises. Atsakovas, pasisakydamas dėl kaltės, paaiškina, jog esamoje situacijoje ieškovo bankrotas nėra pripažintas tyčiniu, todėl nėra pagrindo taikyti nurodytas kaltės prezumpcijas bei perskirstyti įrodinėjimo naštą civilinėje byloje. Šiuo atveju būtent ieškovo atstovas turi įrodyti įmonės finansinių įsipareigojimų pokytį nuo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iki bankroto bylos iškėlimo, o po to turi būti vertinamas žalos dydis ir priežastinis ryšys, tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Vien deklaratyviais teiginiais, kad atsakovo ieškovui padaryta žala sudaro bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydį, atsakovo civilinė atsakomybė negali būti įrodoma.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys sutiko bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, 2020 m. gruodžio 30 d. nutartimi paskyrė bylą nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka bei nustatė šalims terminą iki 2021 m. sausio 29 d. pateikti teismui visus bylai reikšmingus įrodymus ar papildomus rašytinius paaiškinimus. Teismo nutartis šalims įteikta tinkamai. Per teismo nustatytą terminą pranešimą teismui pateikė ieškovo atstovas, nurodydamas, kad papildomų rašytinių įrodymų ar paaiškinimų neturi galimybės pateikti, kadangi ieškovo bankroto byloje nebuvo perimti jokie įmonės dokumentai. Teisme nebuvo gauta prašymų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad BUAB „TeraMax“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2012 m. vasario 8 d., bendrovės direktoriumi nuo 2013 m. birželio 18 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas V. T. Paskutiniai finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ Registrų centras buvo pateikti 2016 m. liepos 4 d. (už 2015 metus).
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), BUAB „TeraMax“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Reniva“.
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartimi nustatyta, kad vertinant ieškovo balansą už 2015 metus matyti, kad 2015 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 96 824 Eur, iš kurių 95 953 Eur balanse apskaityta kaip trumpalaikis turtas, kurį sudaro atsargos – 2 707 Eur; per vienerius metus gautinos sumos – 21 220 Eur; pinigai ir pinigų ekvivalentai – 1673 Eur; kitas trumpalaikis turtas – 70 353 Eur. UAB ,,TeraMax“ neturi registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Teismas, remdamasis viešaisiais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), taip pat nenustatė, jog UAB ,,TeraMax“ turėtų kokio nors kito turto. Iš viešų duomenų nustatyta, kad įmonės darbuotojų skaičius nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2019 m. liepos 19 d. sumažėjo nuo 9 iki 0. Šių duomenų pagrindu spręstina, jog ieškovas šiuo metu neturi realaus turto, veiklos nevykdo. Antstolių informacinės sistemos duomenimis taip pat nustatyta, kad antstoliai R. Vižainiškis, D. Š., I. Gaidelis ir M. Dabkus vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) atlieka priverstinio vykdymo (išieškojimo) veiksmus iš ieškovo turto. Turto arešto aktų registrų duomenimis ieškovo turtui yra taikytas areštas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad įmonė gautų pajamas ar turėtų lėšų banko sąskaitoje ar kasoje. Teismas konstatavo, jog UAB „TeraMax“ yra nemoki ir negali bei negalės vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.
Dėl bendrovės vadovo deliktinės atsakomybės
Bendrovės vadovo deliktinė atsakomybė yra nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau – CK) 2.87 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, laikytis lojalumo juridiniam asmeniui pareigos, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Tai, ar akcinės bendrovės valdymo organo narys elgiasi sąžiningai ir protingai, sudarydamas tam tikrus sandorius bendrovės vardu, vertinama pagal tai, ar nėra tokio nario ir bendrovės interesų konflikto, ar nėra painiojamas nario asmeninis ir bendrovei priklausantis turtas, ar sandoriu nepadaroma aiški žala bendrovei. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valdymo organo nario lojalumo bendrovei pareiga, kuri kartu reiškia ir tai, kad narys neturėtų veikti priešingai bendrovės, kaip pelno siekiančio asmens, veiklos tikslams. Taigi, bendrovės vadovo pareiga pasidomėti ir įvertinti sudaromo sandorio ekonominį pagrįstumą bei tikslingumą, kyla iš pirmiau įvardytų vadovui pagal kompetenciją priskirtų pareigų, įtvirtintų CK 2.87 straipsnyje, kurių nevykdymas (netinkamas vykdymas) lemia vadovo atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2013).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).
Vadovo veikla atitinka sąžiningo, apdairaus, rūpestingo ir protingo asmens elgesio standartus, kai jis sudaro naudingus sandorius ir atlieka kitus ekonomiškai pagrįstus veiksmus, sukuriančius naudą. Jeigu vadovo veiksmai, priimami sprendimai, sudaryti sandoriai yra akivaizdžiai nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi, priešingi juridinio asmens tikslams, viršija normalią ūkinę riziką, tokie veiksmai neatitinka sąžiningos ir protingos veiklos standartams. Aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, savaime nesudaro pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės–komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
Žemesnės instancijos teismas
CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Bendrovės vadovo veiksmai, sudarant ir vykdant sandorius, turi užtikrinti, kad bendrovei nebūtų padaryta žalos. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246– 6.249 straipsniai).
Bylose, kuriose reiškiamas reikalavimas bendrovės vadovui atlyginti padarytą žalą, iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009).
Dėl įmonės nemokumo momento ir kilusios pareigos inicijuoti bankroto bylą
Vienas iš ieškovo reikalavimo priteisti žalos atlyginimą faktinių pagrindų – imperatyvios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, nustatančios įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, pažeidimas.
Žemesnės instancijos teismas
ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. liepos 1 d.), apibrėžia, kad įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 4 straipsnio 1–3, 5 punktai nustato, kad šio įstatymo 5 straipsnyje išvardinti asmenys gali pareikšti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų, neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.
Tuo atveju, kai yra reiškiamas ieškinys dėl atsakomybės už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teismas turi įvertinti, ar ir kada ši pareiga kilo, ar bendrovės vadovai šią pareigą pažeidė ir kokios šio pažeidimo teisinės pasekmės. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, visų pirma turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Teismas turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą, nes esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018). Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).
Kaip ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 2A-312-790/2019). Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.
Naujausioje kasacinio teismo praktikoje teisinio nemokumo būsena aiškinama plačiau, negu pažodžiui yra įtvirtinta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Juridinio asmens nemokumo aiškinama kaip reiškianti, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme aiškinami kaip reiškiantys prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 2A-312-790/2019).
Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad ieškovas jau nuo 2017 metų pabaigos turėjo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams, o nuo 2015 metų ieškovas nėra pateikęs metinės finansinės atskaitomybės dokumentų. Per 2018 – 2019 metus skolos kreditoriams sistemingai didėjo, jų išieškoti nepavyko ir priverstinio išieškojimo poveikio priemonėmis. Ieškovas teismui kaip nemokumo momentą akcentavo 2017 m. rugsėjo 30 d. BUAB „Binsera“ ir BUAB „TeraMax“ tarpusavio skolų suderinimo aktą ir būtent nuo 2017 m. IV ketvirčio ieškovo skolos kreditoriams pradėjo didėti, kurios bendrą sumą iki šiol sudaro 38 855,59 Eur. Todėl, ieškovo manymu, jei atsakovas būtų laiku teikęs pareiškimą iškelti bankroto bylą ieškovui, ieškovo kreditoriniai reikalavimai nebūtų didėję iki ieškovo bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos ir būtų pasinaudojęs palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo sąlygomis ir nesukėlęs žalos kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai, ieškovo teigimu, bankroto byloje ir taip nebus padengti.
Šiuo konkrečiu atveju sutiktina su atsakovo pozicija, kad ieškovas turi aiškiai įrodyti įmonės finansinių įsipareigojimų pokytį nuo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iki bankroto bylos iškėlimo. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas nurodė šiuo metu bankroto byloje patvirtintus kreditorinius reikalavimus ir kartu su procesiniais dokumentais pateikė patvirtintų kreditorinių reikalavimų lentelę, kurių bendrą reikalavimo sumą sudaro 38 8555,59 Eur. Ieškovas, remdamasis pateiktais įrodymais, nenurodė, kada atsakovas privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir kaip nuo to momento išaugo ar nepakito ieškovo skolų dydis, ar pakito galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Kaip nustatyta, ieškovas procesiniuose dokumentuose atkreipia teismo dėmesį į 2017 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą, ieškovo nesumokėtą skolos likutį BUAB „Binsera“, teigdamas, kad būtent po šio tarpusavio skolų suderinimo akto pasirašymo atsakovui kilo pareiga inicijuoti ieškovo bankroto bylos iškėlimą. Tačiau kaip matyti, BUAB „TeraMax“ vykdė veiklą toliau, su BUAB „Binsera“ pasirašė rangos sutartį, buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros 2018 – 2019 metų laikotarpyje, kas atsispindi ir ieškovo pateiktoje kreditorinių reikalavimų lentelėje. Sutiktina su atsakovo motyvais, kad jei įmonė būtų nemoki nuo ieškovo nurodyto atskaitos taško, t. y. 2017 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio skolų suderinimo akto, BUAB „Binsera“ ir BUAB „TeraMax“ nebūtų sudarę 2017 m. lapkričio 8 d. rangos sutarties. Pridurtina ir tai, kad ieškovo atstovas nepateikė argumentų dėl BUAB „Binsera“ situacijos, teismui neatskleidė aplinkybių dėl skolos susidarymo, kai didžioji skolos dalis būtent ir sudaro tarp BUAB „Binsera“ ir BUAB „TeraMax“ susiklosčiusių santykių. Teismui ieškovas nepateikė duomenų dėl skolos, susidariusios iš 2017 m. tarpusavio skolų suderinimo akto, 2017 m. lapkričio 8 d. rangos sutarties, kurių sumą sudaro 31 077,67 Eur. Teismas pažymi, kad jei ieškovo atstovas ieškovo nemokumo faktą ir kilusios pareigos inicijuoti bankroto bylą laiko aukščiau nurodytą aktą, turėjo įrodyti, pateikti argumentus, kodėl būtent nuo tokio šalių dokumento ieškovas tapo nemokus ir dėl atsakovo veiksmų bankroto bylą buvo inicijuota pavėluotai. Nagrinėjamoje byloje ieškovo atstovas ganėtinai abstrakčiai apibūdina, kodėl 2017 m. rugsėjo 30 d. tarpusavio suderinimo aktas turėtų būti laikytinas įmonės nemokumo atskaitos tašku. Kaip minėta teismų praktikoje aiškiai nurodyta, kad juridinio asmens vadovas atsako tik už žalos kreditoriams padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo inicijuoti bankroto bylą jo valdymo laikotarpiu, t. y. nuo pareigos iškelti bankroto bylą atsiradimo momento iki savo įgaliojimų pabaigos. Šiuo nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo šių aplinkybių, nesukonkretino momento, laikotarpio, nuo kada atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė teismui tai patvirtinančių aiškių argumentų. Pačiame ieškinyje nurodyti ieškovo teiginiai parodo ieškovo netikslumą, spėliojimą kada atsakovas turėjo kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto iškėlimo. Teismas sprendžia, kad tokie ieškovo atstovo pateikti argumentai nėra pakankami teismui sutikti su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis.
Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju ieškovo nemokumo atsiradimo momentu laikytinas laikotarpis nuo ieškovo kreditorinių reikalavimų padidėjimo, o kaip matyti, skola susidariusi BUAB „Binsera“ nepakito ir nedidėjo, kuo remiantis, teismas sprendžia, kad ieškovo nemokumo momentu laikytini 2018 m.
Dėl bankroto administratoriui bankroto byloje neperduotų įmonės dokumentų
Viena iš imperatyvių nemokios įmonės vadovo pareigų, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo ir valdybos narių pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-790-370/2015).
Ieškovo procesiniuose dokumentuose minimas faktas dėl atsakovo BUAB „TeraMax“ bankroto byloje neperduotų įmonės dokumentų dėl ko ieškovas negali pateikti išsamesnių duomenų šiai bylai. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apygardos teismas 2020 m. gegužės 14 d. nutartimi, už dokumentų neperdavimą skyrė atsakovui 300 Eur baudą, tačiau, kaip ieškovas nurodė, po baudos skyrimo atsakovas dokumentų vis vien neperdavė. Pažymėtina, kad net ir šioje nagrinėjamoje byloje atsakovas nenurodė papildomų aplinkybių, paaiškinimų dėl neperduotų įmonės dokumentų.
Teismas daro išvadą, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovas, buvo tiesiogiai atsakingas už įmonės veiklos organizavimą, finansinę atskaitomybę, bendrovės dokumentų ir turto išsaugojimą, o vėliau turto ir dokumentų perdavimą įmonės nemokumo administratoriui, tačiau įrodymų apie nurodytų pareigų įvykdymą byloje nėra. Teismo vertinimu, teisės aktuose nustatytų imperatyvių pareigų nevykdymas nagrinėjamu atveju prisidėjo prie žalos įmonei padarymo, o kartu ir tiesiogiai apribojo įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Tiek kreditorinių reikalavimų susidarymo, tiek įmonės dokumentų neperdavimo nemokumo administratoriui laikotarpis patenka į atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpį, todėl laikytina, kad atsakovas tokiu savo neveikimu prisidėjo prie įmonei priklausančio turto ir dokumentų neišsaugojimo bei žalos įmonei padarymo.
Dėl žalos atlyginimo ir jos dydžio
Žalos dydžio nustatymo specifika, kai ieškinys pareiškiamas buvusiam įmonės vadovui, pastarajam pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl nemokios bendrovės bankroto bylos iškėlimo, suformuota nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje. Nuo tada, kai įmonė tampa nemoki, vadovui atsiranda imperatyvi pareiga kreiptis į teismą dėl tokios įmonės bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Jeigu nuo įmonės nemokumo momento dėl neteisėto vadovo neveikimo įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, būtent šis padidėjimas laikytinas bendrovei ir jos kreditoriams atsiradusios žalos dydžiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais žalos dydis gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, - mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Be to, turi būti vertinama vadovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus įmonės bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Tuo tarpu, visi kreditorių reikalavimai, patvirtinti bankroto byloje, gali būti pripažinti žala tik išimtiniais atvejais, jei ieškovas įrodo, kad jei ne vadovo delsimas inicijuoti bankroto bylą, su kreditoriais būtų visiškai atsiskaityta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 pateiktas išaiškinimas, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu. Šis išaiškinimas detalizuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015, konstatuojant, kad teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. e2A-176-302/2020).
Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas bei akcininkas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).
Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).
Teismas, spręsdamas dėl priteistinos žalos dydžio, nurodo, kad vadovaujasi į bylą pateiktais įrodymais, šalių rašytiniais paaiškinimais. Teismui buvo pateikta išsami ieškovo skolų detalizacija, t. y. lentelė, iš kurios atsispindi kreditorių reikalavimai, nepadengtos skolos. Kaip teismas nustatė anksčiau, ieškovas prašo teismo priteisti visą kreditorinį reikalavimą – 38 855,59 Eur. Tačiau atsakovas nesutiko su reikalaujama suma žalai padengti, paaiškindamas, kad BUAB „Binsera“ reikalavimas įmonės bankroto laikotarpiu nesikeitė ir nedidėjo. Kaip nurodė atsakovas, ieškovo kreditoriais 2018 – 2019 metų laikotarpyje tapo Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, V. S., akcinė bendrovė (toliau – AB) „Telia Lietuva“, UAB „Legal Balance“ ir UAB „Eksparas“, kas sudaro įmonės žalos kreditoriams padidėjimą, t. y. iš viso 7 777,92 Eur suma. Todėl teismas, remdamasis teisiniu reguliavimu bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, nurodo, kad vertinant padarytos žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama vadovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Žala gali būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ankščiau minėto ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus bankroto bylą. Teismas konstatavo, kad ieškovo nemokumo momentas laikytinas nuo 2018 m., skola, susidariusi tarp BUAB „Binsera“ ir BUAB „TeraMax“ sandorių neapima įmonės nemokumo momento ir 31 077,67 Eur skola nepakito bei nepadidėjo. Kaip matyti iš šios nagrinėjamos civilinės bylos, ieškovo kreditoriniai reikalavimai pradėjo didėti nuo UAB „Legal Balance“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo bankrotas nėra pripažintas tyčiniu, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti kaltės prezumpcijos ir perskirstyti įrodinėjimo naštą nagrinėjamoje byloje. Ieškovo atstovas turėjo įrodyti ieškovui padarytą konkrečią žalą, nemokumo momentą ir kitas aplinkybes, kuriomis būtų pagrindas iš atsakovo išimtinai priteisti visą kreditorinį reikalavimą, t. y. 38 885,59 Eur.
Nustačius atsakovo, kaip bendrovės vadovo, nesąžiningus veiksmus (neveikimą), kurie nulėmė žalos dydį, bei priežastinį ryšį, teismas daro išvadą, kad BUAB „TeraMax“, kuri dėl bankroto pripažinta nemokia, ieškinys dalyje dėl 7 777,92 Eur žalos atlyginimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas, o likusioje dalyje (dėl 31 077,67 Eur žalos atlyginimo) ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.
Kiti tiek ieškinyje, tiek atsiliepime bei paruošiamuosiuose procesiniuose dokumentuose šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir byloje teisinio rezultato neįtakoja, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytais terminais (CK 6.38 straipsnis, 6.63 straipsnis).
Ieškovui iš atsakovo priteisiamos 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą (7 777,92 Eur), skaičiuojant nuo 2020 m. liepos 31 d., t. y. bylos iškėlimo teisme dienos, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų yra atleistas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 175 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas) už patenkintą ieškinio reikalavimą dėl 7 777,92 Eur žalos atlyginimo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl bylos vedimo, todėl atsakovas neįgijo pareigos jas atlyginti (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnis, 93 straipsnis).
Atsakovas nepateikė duomenų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jų atlyginimo.
Dėl pašto išlaidų
Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeistas 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur), procesinių dokumentų siuntimo išlaidos šioje byloje iš atsakovės nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, 279 straipsniu, 307 straipsniu,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui BUAB „TeraMax“ iš atsakovo V. T. 7 777,92 Eur (septynis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 92 ct) žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (7 777,92 Eur), skaičiuojant nuo 2020 m. liepos 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo V. T. 175 Eur (vieno šimto septyniasdešimt penkių eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Išaiškinti atsakovui, kad suma, priteista valstybei, turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660). Sumokėjus išlaidas valstybės naudai, nedelsiant pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.
Likusius ieškovo reikalavimus atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą pateikiant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.