Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2025-10-01 · Administracinė byla Nr. eAS-1173-789/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-10-01
Bylos Nr.
eAS-1173-789/2025
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ernestas Spruogis (pirm.), Iveta Pelienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė (pran.)
Pareiškėjas
M. U. S.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Administracinė byla Nr. eAS-1173-789/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04615-2025-8Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. U. S. atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. U. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. U. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2025 m birželio 19 d. sprendimą Nr. 25S142998, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1), ir Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. 25S180650, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (toliau – ir Sprendimas 2) (toliau kartu – ir Sprendimai).

Pareiškėjas pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimu vykdymą, nes, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas bus priverstas palikti Lietuvą iki 2025 m. rugsėjo 12 d. ir negalės tinkamai ginti teisių civilinėje ir baudžiamojoje bylose bei patirs neatitaisomą žalą.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 1 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą ir netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (70 str. 1 d.), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis (127 str. 2 d., 4 d.), nurodė, kad nėra priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog, nesustabdžius Sprendimų vykdymo, pareiškėjas bus išsiųstas iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.

III.

Pareiškėjas M. U. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 1 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas teigia, kad jis yra priverstas laikinai vykdyti Sprendimą 2, tai tiesiogiai kenkia pareiškėjo galimybėms dalyvauti civilinėje ir baudžiamojoje bylose, tęsti doktorantūros tyrimus ir neužtikrina tinkamo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsnių įgyvendinimo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti jį.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas tikėtinai nepagrindė reikalavimo pagrįstumo, nes Sprendimas 1, kuriuo buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, priimtas, vadovaujantis imperatyviomis Įstatymo nuostatomis. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą patirtų pareiškėjas, netenkinus jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas gali dalyvauti procese per savo atstovą, taip pat ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, proceso dalyvių, liudytojų, specialistų, ekspertų, vertėjų dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas, naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog, nesustabdžius Sprendimų vykdymo, pareiškėjas bus išsiųstas iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad, netenkinus jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra kenkiama pareiškėjo galimybėms dalyvauti civilinėje ir baudžiamojoje bylose, tęsti doktorantūros tyrimus ir neužtikrinamas tinkamo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsnių įgyvendinimas.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-822/2023). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).

Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-624/2023).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2782-520/2024).

Pareiškėjas grindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tuo, kad, nesustabdžius Sprendimų galiojimo, jam bus apsunkinta galimybė ginti savo teises baudžiamojoje ir civilinėje bylose, taip pat apsunkinta galimybė tęsti doktorantūros studijas.

Migracijos departamentas pateikė duomenis, kad pareiškėjas įvykdė Sprendimą Nr. 2, t. y. savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad dėl jo išvykimo jam realiai būtų apsunkintos galimybės ginti savo teises baudžiamojoje ir civilinėje bylose, tęsti doktorantūros studijas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nenustačius ABTĮ 70 straipsnyje nustatytų pagrindų taikyti pareiškėjo prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. U. S. atskirąjį skundą atmesti,

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta PelienėRasa Ragulskytė-MarkovienėErnestas Spruogis