Vilniaus apygardos teismo nutartis

4. Kauno apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu patenkino pareiškimą, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja L. D. dirbo UAB „Veja“ laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė iš pareiškėjos paaiškinimų, darbo knygelės įrašo duomenų, kad įraše Nr. 7 įrašyti duomenys apie tai, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėja priimta (duomenys neskelbtini) pareigoms UAB „Veja“ (duomenys neskelbtini) įsakymo Nr. 2 pagrindu. Įraše Nr. 8 nurodyta, kad pareiškėja atleista iš darbo (duomenys neskelbtini) pagal DĮK 40 straipsnį (vaiko auginimui) (duomenys neskelbtini) įsakymo Nr. 4 pagrindu. Įrašai patvirtinti vien UAB „Veja“ spaudu. Teismas teigė, kad šie duomenys patvirtina aplinkybę, jog įrašai apie pareiškėjos darbo pradžios bei pabaigos laiką neatitinka Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.4.1. punkto reikalavimų: įrašai patvirtinti bendrovės antspaudu, juose nurodytas įrašo pagrindas, tačiau įrašai nepatvirtinti darbdavio (jo įgalioto asmens) parašu. Be to, įrašas apie pareiškėjos atleidimą iš darbo padarytas darbo knygelėje po 1993 m. gruodžio 31 d., kurios pildymas, jose padaryti įrašai negaliojo nuo 1994 m. sausio 1 d. Suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškimą bei posėdžio metu pateiktais paaiškinimais teismas nustatė, kad UAB „Veja“ likviduota 1996 m., todėl jos dokumentai turėjo būti perduoti saugoti Kauno miesto savivaldybės administracijai. Kauno miesto savivaldybės administracija pranešė suinteresuotam asmeniui, jog skyriui neperduoti saugoti UAB „Veja“ dokumentai, todėl nėra galimybės pateikti duomenų apie pareiškėjos darbą šioje įmonėje.

6. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2019 m. spalio 29 d. VSDFV Kauno skyrius raštu pranešė pareiškėjai, kad į jos pensijų socialinio draudimo stažą neįskaitytas laikotarpis nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), nes įrašas apie darbą UAB „Veja“ nepatvirtintas įmonės vadovo parašu, nėra pirminių dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos priėmimą ir atleidimą iš darbo. VSDFV Kauno skyrius 2024 m. gegužės 15 d. raštu nurodė, kad minėtas laikotarpis neįskaitomas į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą bei išaiškino, kad, jei asmuo negali įrodyti darbo laikotarpių, buvusių iki 1993 m. gruodžio 31 d., dėl to, kad visi įmonės, įstaigos, organizacijos dokumentai ar dalis jų neišsaugoti, tie darbo laikotarpiai asmens prašymu gali būti nustatomi teismo tvarka, kaip juridinę reikšmę turintis faktas.

7. Teismas konstatavo, kad iš išlikusių dokumentų suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius neturi galimybės nustatyti, ar pareiškėja dirbo aktualiu laikotarpiu UAB „Veja“, nes neišliko tiesioginiai įrodymai. Teismas vertindamas byloje esančius įrodymus, nurodė, kad pareiškėjos teigiamas aplinkybes apie jos darbą UAB „Veja“ (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) patvirtino liudytoja apklausta R. B., parodžiusi, kad įsteigus UAB „Veja“, ji buvo priimta dirbti į UAB „Veja“ (duomenys neskelbtini), o pareiškėja priimta dirbti į bendrovę (duomenys neskelbtini). Liudytoja savo ranka įrašė įrašą apie pareiškėjos L. D. darbo pradžią UAB „Veja“. Įsakymai dėl priėmimo ir atleidimo iš darbo bendrovėje buvo rengiami, o duomenys apie darbuotojus buvo užpildomi specialioje formoje ir pristatomi VSDFV, kuri juos pasilikdavo. UAB „Veja“ vardu VSDFV buvo teikiamos Finansinės apyskaitos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jas pildė ir teikė liudytoja. Liudytoja iš darbo bendrovėje išėjo (duomenys neskelbtini), ji nežino, kas po to bendrovėje tvarkė buhalterinius dokumentus, teikė Finansines apyskaitas. (duomenys neskelbtini) pareiškėja nedirbo faktiškai bendrovėje, nes laukėsi kūdikio ir (duomenys neskelbtini) mėnesį išėjo nėštumo (gimdymo) atostogų, tačiau darbo santykių nenutraukė. Liudytoja nežino aplinkybių apie bendrovės veiklą 1993 m. ir vėlesniais metais, pareiškėjos darbą, atleidimo iš darbo aplinkybes.

8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš liudytojos R. B. darbo knygelės įrašo Nr. 8 duomenų matyti, kad ji priimta į UAB „Veja“ (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. 3. Liudytoja buvo atleista iš darbo (duomenys neskelbtini). Palyginus pareiškėjos ir liudytojos darbo knygelių įrašus, matyti, kad įsakymai apie priėmimą į darbą parengti laikantis eiliškumo, įrašai patvirtinti bendrovės antspaudu. Iš išrašo „Žinios apie darbą“ matyti, kad UAB „Veja“ direktorius A. P. parengė išrašą iš pareiškėjos darbo knygelės apie jos darbo laikotarpius, kuriame be kitų duomenų nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėja priimta UAB „Veja“ (duomenys neskelbtini) pareigoms (duomenys neskelbtini). įsakymo Nr. 2 pagrindu. Išrašas patvirtintas direktoriaus parašu ir bendrovės antspaudu. Iš suinteresuoto asmens pateiktų Finansinių apyskaitų, pildytų ir teiktų liudytojos R. B., duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) IV ketvirtį bendrovė turėjo 9 darbuotojus, iš jų – dvi moteris. Tai, pasak teismo, patvirtina pareiškėjos paaiškinimus ir liudytojos parodymus apie tai, kad bendrovėje dirbo dvi moterys – pareiškėja ir (duomenys neskelbtini) R. B. 1992 m. I ir II ketvirtį dirbo trys moterys. Tai, teismo teigimu, patvirtina pareiškėjos paaiškinimus ir liudytojos parodymus, kad vienu metu bendrovėje dirbo dar viena moteris – (duomenys neskelbtini) S. Č., netrukus išėjusi iš darbo. Teismas, išanalizavęs į bylą pateiktų įrodymų visumą, nustatytas aplinkybes konstatavo, kad pareiškėja L. D. buvo priimta dirbti į UAB „Veja“ (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), pareiškėją ir bendrovę siejo darbo teisiniai santykiai, pareiškėja buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja nebuvo atleista iš darbo iki 1993 m. gruodžio 31 d., nes byloje nebuvo nurodytos nei tokios faktinės aplinkybės, nei pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjos darbo knygelėje nėra įrašo apie jos atleidimą iš darbo 1993 m. Pareiškėja pagimdė dukterį (duomenys neskelbtini). Šis faktas, liudytojos R. B. parodymai, pasak teismo, patvirtina pareiškėjos paaiškinimus, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėja išėjo nėštumo (gimdymo) atostogų, būdama UAB „Veja“ darbuotoja.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Nuostatų 6.5 punktu, padarė išvadą, kad nuo 1994 m. sausio 10 d. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenys tapo vienu iš įrodymų šaltiniu, patikimai galinčių patvirtinti asmens socialinį draustumą, nes pradėjus veikti Registrui, duomenys kaupiami jame. Teismas nesutiko su suinteresuoto asmens argumentais, kad juridinę reikšmę turintis faktas, pradėjus veikti Registrui, negali būti nustatomas, turi būti vadovaujamasi išimtinai Registro duomenimis. Pasak teismo, juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka gali būti nustatomas, jei, įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų būtų pagrindas padaryti išvadą, kad asmuo buvo apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu, nepriklausomai nuo fakto, kad darbdavys nepateikė duomenų Registrui .

11. Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo pripažino, jog (duomenys neskelbtini) laikotarpiu UAB „Veja“ mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas. (duomenys neskelbtini) pareiškėja išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų ir nuo tada faktiškai nedirbo bendrovėje. (duomenys neskelbtini) ir anksčiau pareiškėja nebuvo atleista iš darbo, buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti pareiškėjos paaiškinimais, kad ji, pagimdžiusi vaiką (duomenys neskelbtini), augino jį. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai turėjo būti suteiktos vaiko priežiūros atostogos po 56 kalendorinių dienų, kurių metu pareiškėjai turėjo būti skiriama pašalpa (DĮK 197 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnis). Vaiko priežiūros atostogų termino pabaiga – (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nuosekliai teigė, kad visą vaiko auginimo laiką gavo pašalpą ir stengėsi pateikti įrodymus: kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Centrinį apskaitos skyrių dėl pažymos apie mokėtą pašalpą vaiko priežiūrai iš VSDFV lėšų iki jam sukaks 1,5 metų išdavimo už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Pareiškėja gavo atsakymą, kad, vadovaujantis teisės aktais, šių dokumentų saugojimo terminas yra 10 metų, todėl nėra galimybės pateikti prašomos informacijos. Tokios informacijos neišsaugojo ir suinteresuotas asmuo, nors pašalpa mokama iš VSDFV lėšų.

12. Pirmosios instancijos teismas sutiko su suinteresuoto asmens argumentu, kad VSDFV teritorinio skyriaus darbuotoja, perrašydama paskutinį įrašą iš pareiškėjos darbo knygelės į jai išduodamą valstybės socialinio draudimo pažymėjimą 1994 m. darbinantis į naują darbovietę, laikantis 1992 m. spalio 6 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintos Darbo knygelių keitimo į valstybinio socialinio draudimo pažymėjimus tvarkos, neturėjo pareigos tikrinti įrašo pagrįstumo, sutikrinti jį su turimu VSDFV duomenų registru. Pasak teismo, toks įrašas nėra pakankamas, sprendžiant neteismine tvarka klausimą dėl socialinio pensijų draudimo stažo laikotarpių. Tačiau įrodinėjant juridinę reikšmę turintį faktą ir vertinant visumą byloje pateiktų įrodymų, nuoseklius pareiškėjos paaiškinimus, teismo teigimu, yra pagrindas pripažinti, kad darbo santykiai su pareiškėja UAB „Veja“ buvo nutraukti (duomenys neskelbtini) pagal DĮK 40 straipsnį įsakymo Nr. 4 pagrindu, nepasibaigus vaiko priežiūros atostogų laikui, nors ir nesant tokio reikalavimo, tačiau skliaustuose nurodant (vaiko auginimui). Teismo nuomone, šie rašytiniai duomenys patvirtina pareiškėjos paaiškinimus, kad išėjusi iš darbo UAB „Veja“ ji nedirbo kurį laiką, augino vaiką, susirado darbą tik (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad UAB „Veja“ neteikė duomenų VSDFV apie apdraustuosius, galbūt nemokėjo už juos įmokų, šiuo konkrečiu atveju gali patvirtinti įsiskolinimo susidarymo už apdraustus asmenis VSDFV biudžetui faktą, tačiau negali paneigti nustatytų byloje aplinkybių ir padarytų išvadų apie pareiškėjos darbą UAB „Veja“. 1994 m. UAB „Veja“ nebuvo išregistruota, todėl, jei ir buvo valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjimo faktas, tai negali turėti įtakos pareiškėjos padėčiai.

13. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs šias aplinkybes, patenkino pareiškėjos prašymą, nurodydamas, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas siekiant apskaičiuoti pareiškėjos darbo stažą socialinio draudimo senatvės pensijai gauti.

Žemesnės instancijos teismas

14.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog nustatytą juridinį faktą dėl pareiškėjos darbo laikotarpio nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) UAB „Veja“ patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Teismas, vertindamas bylos įrodymų reikšmę, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, nepagrįstai pagrindinį įrodinėjimo vaidmenį dėl juridinio fakto nustatymo perkėlė suinteresuotam asmeniui bei tokiu būdu nukrypo nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnyje numatyto rungimosi principo, CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teismo pagrįsto įsitikinimo standarto ir CPK 185 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Minėtas teismo sprendimas akivaizdžiai prasilenkia su kasacinio teismo praktika dėl įrodymų vertinimo juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose.

14.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė pareiškėjos darbo UAB „Veja“ faktą (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, vadovaudamasis liudytojos R. B. parodymais, nors ši paaiškino, kad dirbo šioje bendrovėje iki (duomenys neskelbtini), teikė VSDFV finansines apyskaitas (duomenys neskelbtini), ir nežino, kas po to tvarkė buhalterinius dokumentus bendrovėje. Todėl neaišku, kokių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja dirbo UAB „Veja“ (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (iki (duomenys neskelbtini)). Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos paaiškinimus dėl jos darbo UAB „Veja“ iki (duomenys neskelbtini) patvirtino R. B. parodymai apie tai, jog pareiškėja, būdama UAB „Veja“ darbuotoja, (duomenys neskelbtini) išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų. Taip pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo standarto juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose, kurioje nurodytą, kad jei darbo santykiai nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka, tai liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip įrodantys darbo santykius, jei nėra rašytinių įrodymų, pagrindžiančių tokių darbo santykių įforminimą; vien liudytojų parodymai nėra pakankama ir patikima įrodinėjimo priemonė, kai įrodinėjami praeities įvykiai (aplinkybės) dėl asmens tikslaus darbo laikotarpio tam tikroje darbovietėje, darbo užmokesčio dydžio ir pan. Liudytojų parodymais to neįmanoma įrodyti ir jų pagrindu laikyti faktą nustatytu, nes jie paprastai nesuteikia tikslios įrodomosios informacijos, ypač kai tie įvykiai atsitiko (galėjo atsitikti) prieš ilgą laiko tarpą. Jei liudytojai, teikdami parodymus ir nenurodydami tokios informacijos šaltinio, nurodytų pareiškėjo tikslų prieš daugiau kaip trisdešimt metų darbo stažo laikotarpį ir gautą darbo užmokestį, šie duomenys teismo negalėtų būti laikomi įtikinamais ir tikrais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis Nr. e3K-3-274-313/2022). Teismas neatsižvelgė ir neįvertino suinteresuoto asmens išsakytų argumentų, jog R. B. liudija daugiau kaip 30 metų senumo įvykius ir kaip pati nurodė teismo posėdžio metu, ją ir pareiškėją iki šiol sieja artimi asmeniniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas nevertino kritiškai liudytojos R. B. parodymų, galimo šių parodymų netikslumo ir subjektyvumo.

14.3. Pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis pareiškėjos paaiškinimais, kadangi jie buvo prieštaringi ir nenuoseklūs: pareiškėja patvirtino kelis kartus, kad negavo vaiko priežiūros išmokų iš VSDFV biudžeto lėšų, nors pagal nurodytu laikotarpiu galiojusius teisės aktus jai išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų UAB „Veja“ turėjo pareigą teikti duomenis VSDFV teritoriniam skyriui apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą. Pagal Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. Nr. 301 (toliau – Pašalpų nuostatai), 2.1 punktą pašalpos ir išmokos (tarp jų nėštumo ir gimdymo, vaiko priežiūros) mokamos asmenims, kurie yra apdrausti privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu. Pašalpų nuostatų 55 punkte buvo numatyta, jog pašalpos iš valstybinio socialinio draudimo lėšų skiriamos ir mokamos pagrindinėje darbovietėje. Teismo posėdžio metu pareiškėja ne kartą patvirtino, jog vaiko priežiūros pašalpą jai mokėjo savivaldybės socialinės paramos skyrius, bet ne kaip numatė tuo metu galiojantys teisės aktai – darbdavė iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų.

14.4. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas priimtą sprendimą pareiškėjos darbo knygele, kurioje yra įrašas apie pareiškėjos darbą UAB „Veja“, neatsižvelgė į tai, kad šis įrašas nepatvirtintas įmonės vadovo parašu, kad nėra kitų dokumentų (darbdavio įsakymų dėl priėmimo / atleidimo, darbo sutarties, asmens kortelių, darbo užmokesčio apskaitos dokumentų, archyvo pažymų, darbo stažo pažymų ir kt.), galinčių patvirtinti pareiškėjos priėmimą į darbą UAB „Veja“. Dėl minėtų dokumentų pateikimo suinteresuotas asmuo kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos dokumentų skyrių, tačiau ši institucija raštu informavo, kad neturi informacijos apie pareiškėjos darbą UAB „Veja“, nes dokumentai archyvui nebuvo perduoti. UAB „Veja“ mokėjo įmokas už apdraustuosius nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), tačiau ši bendra įmonės informacija apie apdraustuosius nepatvirtina pareiškėjos valstybinio socialinių draudimo laikotarpių. VSDFV Kauno skyriaus archyve nerasta UAB „Veja“ dokumentų, galinčių patvirtinti pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo laikotarpius nuo (duomenys neskelbtini) metų

14.5. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi (duomenys neskelbtini). UAB „Veja“ finansinėmis apyskaitomis, spręsdamas dėl UAB „Veja“ darbuotojų skaičiaus (duomenys neskelbtini) ir vėlesniu laikotarpiu, kai tokių duomenų UAB „Veja“ nepateikė. Pagal teisės aktų reikalavimus visi draudėjai privalėjo kiekvieną ketvirtį nustatytais terminais pateikti VSDFV teritoriniam skyriui finansinę apyskaitą, kurioje buvo nurodomas vidutinis darbuotojų skaičius, visa darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų bei su darbo santykiais susijusių pajamų suma, draudėjo ir valstybinio socialinio draudimo įstaigos įsiskolinimas draudėjui apyskaitinio ketvirčio pradžiai bei tame tarpe per ketvirtį darbuotojams išmokėtų pašalpų suma. UAB „Veja“ tokias finansines apyskaitas teikė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., tačiau nepateikė jų už (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. Tai tik patvirtina, jog nuo (duomenys neskelbtini) m. UAB „Veja“ neturėjo darbuotojų bei iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nemokėjo pašalpų darbuotojams.

14.6. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pat vadovavosi UAB „Veja“ direktoriaus A. P. parengtu išrašu iš pareiškėjos darbo knygelės, kuriame, kaip nurodė teismas, be kitų duomenų, yra nurodyta, kad pareiškėja priimta į UAB „Veja“ (duomenys neskelbtini) pareigoms (duomenys neskelbtini) įsakymo pagrindu. Teismas neatsižvelgė į suinteresuoto asmens nurodytus argumentus, kad minėtas UAB „Veja“ direktoriaus ranka padarytas išrašas neturi juridinės galios, byloje esant originaliam dokumentui – pareiškėjos darbo knygelei. Minėtas išrašas yra be datos, todėl, tikėtina, jog galėjo būti parengtas tuomet, kai UAB „Veja“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Teismas neįvertino suinteresuoto asmens nurodytų aplinkybių, kad minėtas išrašas yra apie pareiškėjos darbo pradžią UAB „Veja“ nuo (duomenys neskelbtini), bet nepatvirtina pareiškėjos tolimesnio darbo laikotarpio bei atleidimo iš darbo UAB „Veja“ (duomenys neskelbtini) fakto. Teismai nuosekliai laikosi praktikos, kad dokumentai, savo turiniu ir forma neatitinkantys įstatymuose nustatytų reikalavimų, neturi teisinės galios, o tam, kad ginčijamas laikotarpis būtų įtrauktas į darbo stažą, toks laikotarpis privalo būti patvirtintas ne tik įrašu darbo knygelėje, tačiau ir egzistuojančiais dokumentais, kurie patvirtina šio įrašo tikrumą – faktą, kad knygelėje nurodytu laikotarpiu asmuo iš tikrųjų turėjo darbo teisinius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-640-822/2015). Darbo knygelėje įrašytas darbo laikotarpis gali būti įskaitomas į darbo stažą iš esmės esant dviem sąlygoms, t. y. kai darbo knygelėje esantis laikotarpis gali būti įskaitomas į socialinio draudimo stažą bei yra duomenų, kurie patvirtina, kad toks įrašytas faktas egzistavo, t. y. galima aiškiai nustatyti tokio fakto egzistavimą, jo trukmę ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1002-146/2013).

14.7. Teismas neatsižvelgė į suinteresuoto asmens argumentus, kad Registre nėra duomenų apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą dirbant UAB „Veja“ nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), nors pagal teisės aktus nuo 1994 m. sausio 1 d. duomenys apie apdraustuosius valstybiniu socialiniu draudimu kaupiami Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre. Teismui buvo pateikti Registro duomenys apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą laikotarpiu nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1995 m. gruodžio 31 d., patvirtinantys, kad pareiškėja buvo apdrausta valstybiniu socialiniu draudimu tik nuo (duomenys neskelbtini) jai dirbant UAB „Rokadija“. Registro duomenimis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) UAB „Veja“ neturėjo apdraustųjų. Teismas nevertino šių rašytinių įrodymų, priimdamas skundžiamą sprendimą ir nepasisakė, nenurodė, kodėl atmetė juos.

14.8. Pirmosios instancijos teismas neištyrė suinteresuoto asmens pateiktų rašytinių įrodymų – duomenų apie draudėjo UAB „Veja“ valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą (duomenys neskelbtini) metais, UAB „Veja“ finansinių apyskaitų (Forma 4), Registro duomenų apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą laikotarpiu nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 1995 m. gruodžio 31 d., VSDFV taikomosios sistemos lango kopijų dėl Registro duomenų apie UAB „Veja“ apdraustuosius (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės administracijos dokumentų skyriaus pateiktos informacijos apie UAB „Veja“ dokumentus. Teismas neišdėstė sprendime šių įrodymų atmetimo argumentų, dėl to skundžiamas sprendimas nėra teisingas, teisėtas ir pagrįstas. Teismas neįvertino to, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialias rašytinais įrodymais ir turį didesnę įrodomąją galią, o aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

14.9. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog jis priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle ir tikimybių pusiausvyros principu, kai visuma byloje esančių įrodymų jam leido manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus. Teismas neatsižvelgė į suinteresuoto asmens argumentus, jog byloje nėra nei vieno įrodymo dėl pareiškėjos darbo UAB „Veja“ nuo (duomenys neskelbtini). Nėra UAB „Veja“ socialinio draudimo pranešimų, nėra finansinių apyskaitų (Forma 4) už (duomenys neskelbtini) metus, nėra Registro duomenų apie UAB „Veja“ apdraustuosius minėtu laikotarpiu, nors UAB „Veja“ minėtus dokumentus ir duomenis pagal tuo metu galiojančius teisės aktus privalėjo teikti. UAB „Veja“ direktoriaus A. P. parengtame išraše iš pareiškėjos darbo knygelės nurodyta tik pareiškėjos darbo pradžios data UAB „Veja“, tačiau nėra įrašo apie jos atleidimą iš UAB „Veja“. Pareiškėjos Darbo knygelės įrašas apie atleidimą iš UAB „Veja“ (duomenys neskelbtini) nepatvirtintas bendrovės direktoriaus antspaudu bei parašu, padarytas po 1994 m. sausio 1 d., kuomet darbo knygelės nebegaliojo ir įrašai nebegalėjo būti jose atliekami. Pati pareiškėja patvirtino pasirašytinai jos darbo knygelėje, jog negalioja 1994 m. įrašas apie jos atleidimą. Pareiškėjos socialinio draudimo pažymėjimo įrašai patvirtina, kad ji pradėta drausti valstybiniu socialiniu draudimu ir jai išduotas socialinio draudimo pažymėjimas (duomenys neskelbtini), tik pareiškėjai pradėjus dirbti UAB „Rokadija“. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, grindė jį spėjimu ir prielaidomis, bet ne byloje esančių ir ištirtų įrodymų visuma.

14.10. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad suinteresuotas asmuo nepateikė informacijos apie pareiškėjai mokėtas vaiko priežiūros išmokas, nors tokia išmoka buvo mokama iš VSDFV lėšų. CPK įtvirtinta šalių įrodinėjimo pareiga reglamentuoja šalių pareigą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Įrodinėjimo našta pirmiausiai apima pareigą pateikti įrodymus ir ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Todėl teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą dėl pareiškėjos nurodomų aplinkybių suinteresuotam asmeniui. Suinteresuotas asmuo negalėjo pateikti į bylą įrodymų, kad pareiškėja buvo atleista iki 1993 m. gruodžio 31 d., nes nuo (duomenys neskelbtini) UAB „Veja“ nepateikė suinteresuotam asmeniui duomenų apie apdraustuosius. Kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta; toks negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspęsti šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Šiuo atveju teismas turėjo konstatuoti, jog nepakanka įrodymų pareiškėjos nurodytoms aplinkybės nustatyti, ir vadovaudamasis minėta kasacinio teismo praktika atmesti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Žemesnės instancijos teismas

15.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai konstatavo, kad pareiškėjos pareiškimas turi būti patenkintas vadovaujantis CPK ir suformuota teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad vertindamas šalių pateiktus įrodymus, vadovaujasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Byloje pakako rašytinių įrodymų, liudytojos parodymų, proceso šalių paaiškinimų ir bylos dokumentų, leidžiančių teismui priimti skundžiamą sprendimą.

15.2. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje pateikta darbo knygelė yra vienas pagrindinių dokumentų darbo stažui patvirtinti. Pareiškėja pateikė darbo knygelę VSDFV Kauno skyriui. Įrašai darbo knygelėje apie pareiškėjos priėmimą ir atleidimą UAB „Veja“ padaryti tinkamai: nurodytos priėmimo ir atleidimo datos, įsakymų numeriai, uždėtas įmonės antspaudas. Nors nėra UAB ,,Veja“ vadovo parašo darbo knygelėje, tačiau pareiškėja pateikė į bylą pažymą, kuri gali būti vertinama kaip pakankamas įrodymas stažui skaičiuoti, t. y. tuo metu padarytą išrašą iš pareiškėjos darbo knygelės, kuriame yra įrašas apie pareiškėjos priėmimą į darbą UAB „Veja“ ir kuris yra patvirtintas vadovo parašu bei įmonės antspaudu. Toks dokumentas, kaip tik ir yra įvardintas Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.4. punkte. Nors dokumentai apie pareiškėjos priėmimą ir atleidimą iš darbo į archyvus neperduoti, o VSDFV neišsaugojo jų, nes nekaupė tokio archyvo, tai nereiškia, jog nebuvo šių dokumentų. Pareiškėja neatsakinga už tai, kad patvirtinantys dokumentai neišliko arba nebuvo tinkamai įforminti (neuždedant darbo knygelėje parašo, nors spaudas yra). Ji negali būti baudžiama už tai darbo stažo neįskaitymu. Jei būtų išlikę visi kiti (byloje negalėję būti pateikti) rašytiniai įrodymai, tokia byla nebūtų nagrinėtina teisme, nes bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėja turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, jai apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Todėl būtina atsižvelgti į tai, kad įrodinėjimas tokio pobūdžio bylose vyksta netiesioginiais įrodymais. Tokio pobūdžio bylose prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Teismas, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja dirbo UAB ,,Veja“ laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).

15.3. Pirmosios instancijos teismo įvertintus liudytojos R. B. parodymus patvirtino ir suinteresuoto asmens pateiktų išsaugotų Finansinių apyskaitų duomenys, kuriuose matyti, kad (duomenys neskelbtini) IV ketvirtį bendrovė UAB „Veja“ turėjo 9 darbuotojus, iš jų – dvi moteris. Tai patvirtina pareiškėjos paaiškinimus ir liudytojos parodymus apie tai, kad bendrovėje veiklos pradžioje dirbo dvi moterys: pareiškėja ir (duomenys neskelbtini) R. B.. (duomenys neskelbtini) I ir II ketvirtį dirbo trys moterys, tai patvirtina pareiškėjos paaiškinimus ir liudytojos parodymus, kad bendrovėje dirbo dar viena moteris – pardavėja. Iš 1992 m. metinės suinteresuoto asmens pateiktos išsaugotos Finansinės apyskaitos duomenų, matyti, kad bendrovė (duomenys neskelbtini) IV ketv. turėjo 7 darbuotojus, iš jų – dvi moteris: pareiškėją ir (duomenys neskelbtini) R. B.. 1992 m. metinėje Finansinėje apyskaitoje 2 lentelėje skiltyje „Išlaidos“ – „Įskaityta į išlaidas“, kur tuo metu buvo įrašomas Valstybinio socialinio draudimo biudžeto įsiskolinimas įmonei už priskaitytas ir mokamas iš Valstybinio socialinio draudimo lėšų pašalpas, kurių išmokėjimo prievolė buvo pavesta darbdavei, matyti, kad (duomenys neskelbtini) priskaityta mokamų Valstybinio socialinio draudimo pašalpų suma 11 658. Ši ženkli pašalpų suma pareiškėjai buvo priskaityta tik už nėštumo ir gimdymo atostogas, nes ji buvo skaičiuojama pagal DĮK 197 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 1990 m. gruodžio 13 d.), kurioje buvo numatyta, kad moterims duodamos nėštumo ir gimdymo atostogos – septyniasdešimt kalendorinių dienų iki gimdymo ir penkiasdešimt šešios po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų – septyniasdešimt kalendorinių dienų). Kitais laikotarpiais mokamų Valstybinio socialinio draudimo pašalpų sumos neviršydavo 100 per mėnesį. Vadovaujantis galiojusiu teisiniu reguliavimu, pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas teko darbdaviui, o jų sumokėjimo ir surinkimo kontrolė – suinteresuotam asmeniui. Suinteresuotas asmuo turėjo pareigą kontroliuoti įmokas ir tos kontrolės netinkamas buvimas ar nebuvimas negali būti perkeliamas pareiškėjai. Pareiškėja negali būti atsakinga už įmokų sumokėjimą ar jų kontrolės (ne)buvimą. Socialinės paramos skyrius savivaldybėje galėjo mokėti pareiškėjai kitokio pobūdžio pašalpas, nes ji viena augino vaiką.