Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (pirmininkės ir pranešėjos), Jolantos Gailevičienės ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. R. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. R. ieškinį atsakovams J. J., Z. J., UAB (duomenys neskelbtini) tretiesiems asmenims V. Ž., UAB (duomenys neskelbtini) Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Apsaugos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, B. U. dėl įpareigojimo pašalinti statybinį laužą ir savavališkai iškastą kanalą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16.6. Byloje nėra įrodymų apie statybinių medžiagų daromą žalą ieškovei, todėl šis ieškinio reikalavimas pagrįstas subjektyviu ieškovės įsitikinimu ir deklaratyviais teiginiais. Nors aplinkos apsauga yra viešasis interesas, tačiau privatus asmuo yra apribotas jį ginti, tai iš esmės leistina tada, kai viešasis ir privatus interesas sutampa. Šiuo atveju ieškovė neįrodė jokio neigiamo statybinių medžiagų daromo poveikio jos sklypui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą, bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės A. R. ieškinys dėl įpareigojimo pašalinti statybinį laužą ir savavališkai iškastą kanalą, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde ieškovės nurodytų argumentų.

Faktinės bylos aplinkybės

23. Byloje nustatyta, kad ieškovė A. R. 2011 m. gruodžio 23 d. dovanojimo sutarties pagrindu iš motinos N. G. įgijo nuosavybės teisę į 2,8385 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Atsakovui J. J. priklausantis šalia esantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas 2002 m. kovo 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Kitas su ieškovės žemės sklypu besiribojantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise nuo 2009 m. kovo 6 d. priklauso atsakovams J. J. ir Z. J.. 2002 m. buvo parengtas UAB (duomenys neskelbtini) degalinės statybos projektas, pagal kurį (duomenys neskelbtini) administracija 2003 m. gegužės 15 d. išdavė statybos leidimą.

24. Ieškovės žemės sklype iki 1996 metų veikė UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nutekamųjų vandenų trys tvenkiniai, iš kurių nuotekos per persipylimo šulinius pertekėdamos į visus tris tvenkinius buvo išleidžiamos į (duomenys neskelbtini) upelį. 1996 m., po naujų (duomenys neskelbtini) valymo įrenginių pastatymo, nuotekų nuleidimo trasos dalis, kuri nuleidžia nuotekų vandenis į tvenkinius, buvo perjungta ir uždaryta.

Dėl įpareigojimo pašalinti įvairų statybinį laužą – atliekas

25. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, vertindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotus medžiagų pripažinimo statybinėmis atliekomis kriterijus, vadovavosi atsakovų įrodymais nepagrįstais paaiškinimais, nevertino, kad statybinės atliekos yra eksploatuojamos sklype, besiribojančiame su ieškovei nuosavybės teise priklausančiu sklypu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

26. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Atliekų tvarkymo įstatymas) 2 straipsnio 6 dalis numato, jog atliekos – medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. Pagal bendrąsias Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas atliekos turi būti laikomos taip, kad neturėtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai (8 straipsnio 1 dalis); atliekų turėtojas teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui (Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad jeigu medžiaga ar daiktas įrašytas į Atliekų sąrašą, tai dar nereiškia, kad jis bet kokiomis sąlygomis yra atliekos; medžiagos ir daiktai yra atliekos tik tada, kai atitinka atliekų apibrėžimą, pateiktą pirmiau nurodytų Taisyklių 5 punkte. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bet kurios medžiagos ar daiktai, įtraukti į atliekų sąrašą, gali būti laikomi atliekomis tik tada, jeigu šių medžiagų turėtojas jais atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008).

27. Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių Nr. D1-637 3 punkte įtvirtinta, kad statybinės atliekos – atliekos, susidarančios statybos, rekonstravimo, remonto ar griovimo metu. Statybinių atliekų tvarkymo taisyklės nustato statybinių atliekų susidarymo ir tvarkymo planavimo, apskaitos ir tvarkymo statybvietėje, statybinių atliekų smulkinimo mobilia įranga statybvietėje, neapdorotų statybinių atliekų sunaudojimo, statybinių atliekų vežimo, naudojimo ir šalinimo, asbesto turinčių statybinių atliekų tvarkymo reikalavimus (Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių Nr. D1-637 1 punktas).

29. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2017 m. spalio 10 d. patikrino ieškovės nurodomą statybinį laužą atsakovų žemės sklypuose (duomenys neskelbtini) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. spalio 11 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad patikrinimo metu nustatyta, kad statybinės atliekos – gelžbetoniniai gaminiai, metalinės talpos, sandėliuojamos tik žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausančiam J. J. ir Z. J.. Nuo žemės sklypo ribos, skiriančios ieškovės ir atsakovų sklypus, sandėliuojamos metalinės talpos 1,28 m ir 1,02 m atstumu, o gelžbetonių gaminių atliekos – 2,6 m atstumu atsakovo sklypo pietinėje pusėje bei 0,72 m atstumu atsakovo sklypo vakarinėje pusėje. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija minėtu raštu informavo, kad statomiems pastatams ir statiniams yra taikomas statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878, 7 priedas, kuris reglamentuoja, kada ir kokiems objektams (statiniams) statyti yra privalomi rašytiniai besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai). Nurodė, kad atsižvelgus į tai, kad statybinės atliekos ir metalinės talpos nėra nei pastatas, nei statinys, anksčiau nurodyto reglamento nuostatos joms negali būti taikomos. Pažymėtina, kad byloje pateiktame Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 spalio 11 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nustatyta, kad žemės sklype statybinio laužo nėra.

30. Byloje taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), vykdydama Tauragės apylinkės Šilalės teismo rūmų žodinį nurodymą, 2018 m. gegužės 7 d. (duomenys neskelbtini) patikrino UAB (duomenys neskelbtini) žemės sklype, besiribojančiame su A. R. žemės sklypu, statybinių medžiagų laikymo sąlygas. 2018 m. gegužės 10 d. patikrinimo akte (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad tikrinamas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso J. J. ir Z. J.. Sklypui nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: paviršinio vandens apsaugos juostos ir zonos bei kelių apsaugos zonos. Patikrinimas atliekamas antrą kartą, ankstesnio patikrinimo metu 2016 m. gruodžio 12 d. surašytas patikrinimo aktas (duomenys neskelbtini), aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Įvertinę sklype laikomas medžiagas nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad tai yra atliekos, kurios atitinka Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateiktą atliekų sąvoką, t. y. J. J. jų atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. Medžiagos sandėliuojamos vandens apsaugos zonoje nepažeidžiant vandens apsaugos juostos ribų, kas nėra draudžiama pagal specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Sklype laikomos medžiagos pasižymi inertinėmis savybėmis, todėl negalima teigti, kad dabar teršiama ar ateityje bus užteršta aplinka. Atlikus matavimus nustatyta, kad medžiagos sandėliuojamos nepažeidžiant sklypo ribų, t. y. pietinėje sklypo dalyje nuo geodeziniais ženklais paženklintos A. R. sklypo ribos iki artimiausių sandėliuojamų cisternų taškų 1,22 m. ir 0,98 m. atstumu, vakarinėje sklypo dalyje nuo geodeziniais ženklais paženklintos A. R. sklypo ribos iki artimiausių sandėliuojamų gelžbetonio blokų taškų 3,25 m. ir 2,44 m. atstumu. Įvertinus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono apsaugos departamento Šilalės rajono agentūros patikrinimą darytina išvada, jog aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nenustatyta.

32. Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovai atsikratė, norėjo ar privalėjo atsikratyti ginčo medžiagų, o nesant šių sąlygų ginčo medžiagos negali būti laikomas atliekomis pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4 punktą ir Atliekų tvarkymo taisyklių 5 punktą. Atsakovų atlikti veiksmai negali būti laikomi atliekų tvarkymu pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 punktą, nes nenustatytos visos pirmiau išvardytos sąlygos tam, kad atsakovų sandėliuojamas medžiagas būtų galima pripažinti atliekomis.

33. Byloje nustatyta ir dėl to ginčo byloje nėra, kad ginčo medžiagos sandėliuojamos nepažeidžiant sklypo ribų. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad aplinkos teršimo fakto ar galimo neigiamo poveikio aplinkai ir ieškovės sklypui nenustatyta.

35. Atsižvelgdamas į nustatytų ir anksčiau išdėstytų aplinkybių visumą bei teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nenustačius statybą ar aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų ir ginčo medžiagų daromo neigiamo poveikio aplinkai nėra pagrindo pripažinti, jog nurodytų medžiagų laikymas atsakovų žemės sklype pažeidžia ieškovės, kaip kaimyninio sklypo savininkės, teises.

Dėl įpareigojimo užkasti kanalą ir taršos

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009).

39. Statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 2 straipsnio 9 punktą inžineriniai statiniai yra susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.2 punkte numatyta, kad inžineriniai statiniai pagal jų paskirtį skirstomi į: 1) susisiekimo komunikacijas, 2) inžinerinius tinklus, 3) hidrotechnikos statinius; 4) kitus inžinerinius statinius. Hidrotechnikos statiniai – statiniai ir įrenginiai vandens ištekliams naudoti ir aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti; užtvankos, dambos, hidroelektrinės, derivacinės elektrinės, hidroakumuliacinės elektrinės, siurblinės, vandens ėmyklos, krantinės, dokai, prieplaukos, molai, vandens pralaidos, vandenvietės ir vandenruošos statiniai, nusodintuvai, kanalai ir jų statiniai, upių vagotvarkos statiniai, krantosaugos statiniai, žuvininkystės statiniai, laivininkystės statiniai, bangolaužiai, jūros naftos ir dujų gavybos statiniai, akvedukai, diukeriai, bunos, polderiai, žuvų pralaidos, melioracijos statiniai vandens ištekliams naudoti ir aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti, kiti hidrotechnikos statinių požymius atitinkantys inžineriniai statiniai (STR 1.01.03:2017, 10 punktas). Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 11 priedo 3 punkto nuostatomis, ginčo kanalas turėtų būti kasamas ne arčiau kaip 1 m atstumu nuo sklypo ribos.

40. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog kanalas yra žemės sklype, priklausančiame atsakovams, kuris ribojasi su ieškovei nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad ginčo kanalas jau buvo iškastas atsakovams įgyjant žemę nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl ginčo kanalo atsiradimo, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos padaryta išvada. Be to, aplinkybė, kada buvo iškastas atsakovų sklype esantis kanalas, neturi esminės reikšmės, nes byloje nustatyta, jog kanalas iškastas 2,04 m atstumu nuo ieškovės žemės sklypo. Taigi šioje byloje ginčo, kad kanalas yra netinkamu (t. y. mažesniu nei 1 metras) atstumu, nėra.

41. Iš matininko J. Ž. paaiškinimų nustatyta, kad vanduo tiek (duomenys neskelbtini) upelyje, tiek kanale, priklausomai nuo sezoniškumo, svyruoja, tačiau ginčo kanalo ribai tai neturi įtakos, pakilus ar nusileidus vandens lygiui kanalo kraštai nesikeičia. Duomenų, paneigiančių šiuos byloje nustatytus faktus, ieškovė nepateikė.

42. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012). Pagal kasacinio teismo praktiką, daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems anksčiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012) . Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, nesant ginčo dėl ieškovei priklausančios nuosavybės, ieškovė turėjo įrodyti, jog ginčo kanalas pažeidžia jos teises.

43. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia esminiu argumentu, jog ginčo kanalas turi būti pašalintas dėl neleistino poveikio ieškovės žemės sklypui darymo. Apeliantė teigia, jog nesutinka su teismo padaryta išvada, kad ieškovei priklausantis žemės sklypas nėra teršiamas, o tyrimai, kuriais buvo konstatuotas užteršimo faktas, nėra patikimi. Nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas klaidingu atliktos ekspertizės rezultatų vertinimu. Teismas, pats byloje skyręs ekspertizę, padarė klaidingą išvadą, jog tai, kad dumble nėra naftos produktų, savaime reiškia, kad atsakovai neteršia vandens telkinių bei ieškovės žemės sklypo. Apeliantės vertinimu, kaip taršos objektą atmetus vieną iš dviejų galimų ir išskirtų naftos produktų šaltinių – dumblą – liko kitas nepaneigtas naftos produktų šaltinis – UAB (duomenys neskelbtini) nuotekos.

44. Atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, kad ieškovė taršos faktą išimtinai grindžia savo įrodymais, t. y. ieškovės teiktuose įrodymuose tarša nustatyta, o valstybinė institucija taršos nenustatė, atliekant teismo paskirtą ekspertizę tarša nebuvo rasta. Atkreipė dėmesį į tai, kad ekspertizė buvo skirta ieškovės prašymu, o ne paties teismo iniciatyva. Nurodė, jog ekspertizės aktu ir ieškovės pateiktais cheminių tyrimų protokolais buvo įrodinėjama ta pati faktinė aplinkybė – naftos produktų tarša ieškovės sklype. Ekspertizės aktas turi didesnę įrodomąją galią nei ieškovės teikti įrodymai, nes jame tiksliai nurodytos mėginių paėmimo vietos, kurios pasirinktos neatsitiktinai, o būtent tokios, kuriose, ieškovės manymu, naftos tarša turėtų būti pati didžiausia. Ekspertizės aktas patvirtina, jog atsakovės sklypas nėra teršiamas lietaus nuotekomis iš atsakovės degalinės. Ekspertizės aktas patvirtina, kad taršos ieškovės sklypo dumble nerasta, todėl jos negali būti ir atsakovės sklype (duomenys neskelbtini) upeliui patvinus.

45. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių; 54 straipsnyje nustatyta, kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai ir skurdinti augaliją ir gyvūniją.

46. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – Aplinkos apsaugos įstatymas) 2 straipsnyje įtvirtinta, jog šis įstatymas reguliuoja visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, nustato pagrindines juridinių ir fizinių asmenų teises ir pareigas išsaugant Lietuvos Respublikai būdingą biologinę įvairovę, ekologines sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje, atsakomybę, ekonomines sankcijas už juridinių asmenų padarytus aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus siekiant veiksmingos šių pažeidimų prevencijos ir nuostatas dėl bylų dėl ekonominių sankcijų skyrimo teisenos.

47. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento 2 punkte numatyta, kad šio Reglamento nuostatos taikomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, planuojantiems išleisti arba išleidžiantiems nuotekas į gamtinę aplinką arba į kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas, taip pat institucijoms, išduodančioms sąlygas objektų, susijusių su nuotekų išleidimu, projektavimui, išduodančioms leidimus nuotekų išleidimui, vertinančioms planuojamų išleisti arba išleidžiamų nuotekų poveikį aplinkai ir kitaip reguliuojančioms nuotekų išleidimą.

48. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 patvirtintame Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nurodyta, jog šis Reglamentas nustato aplinkosaugos reikalavimus paviršinių nuotekų surinkimui, valymui ir išleidimui, siekiant apsaugoti aplinką nuo taršos (Reglamento 1 punktas). Šio Reglamento nuostatos taikomos visiems asmenims, valdantiems (naudojantiems) teritorijas, ant kurių susidaro arba gali susidaryti paviršinės nuotekos, rengiantiems tokių teritorijų planavimo dokumentus, statybos (statinių) projektus, projektuojantiems paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, planuojantiems išleisti arba išleidžiantiems paviršines nuotekas į aplinką arba kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas, taip pat institucijoms, reguliuojančioms ir kontroliuojančioms paviršinių nuotekų tvarkymą (Reglamento 3 punktas). Reglamento 4.5 punkte nurodyta, jog galimai teršiama teritorija – atvira teritorija, kuri dėl joje vykdomos veiklos yra arba gali būti teršiama (eksploatacijos ar avarinės taršos atvejais) pavojingosiomis medžiagomis: didesnis kaip 0,5 ha technikos kiemas; autotransporto, žemės ūkio technikos, kitų savaeigių mechanizmų remonto, ardymo, techninės priežiūros, dažymo teritorija (teritorija, kurioje teikiamos išvardytos paslaugos, ir didesnė kaip 0,1 ha teritorija, kurioje išvardyta veikla vykdoma savo reikmėms; trąšų, augalų apsaugos produktų, buitinės chemijos, naftos produktų ir kitų pavojingųjų medžiagų perpylimo, perkrovimo ar sandėliavimo vieta (išskyrus galutinius nurodytų medžiagų vartotojus); didesnė kaip 0,5 ha autotransporto stovėjimo aikštelė, išskyrus viešąsias aikšteles; centralizuota betono ruošimo ir išdavimo vieta; degalinės, naftos bazės ir naftos išgavimo gręžinių teritorija, degalų ir kitų naftos produktų pilstymo vieta; chemijos, naftos perdirbimo, pieno, mėsos, žuvies perdirbimo, celiuliozės ir popieriaus, odų dirbimo, cukraus pramonės objekto teritorija; atliekų tvarkymo objekto, pabėgių mirkyklos, jūrų uosto, dokų teritorija.

49. Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti visuotinos aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai. Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnyje numatyta, jog asmenys, pažeidę aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, atsako šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nurodytu įstatymu nustatyta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla, aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010, 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2012).

50. Iš UAB (duomenys neskelbtini) pateikto 2017 m. spalio 10 d. paaiškinimo nustatyta, jog šiuo metu ieškovei A. R. priklausantis žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) niekuomet nebuvo UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybė, taip pat nebuvo sudarytos šio žemės sklypo nuomos ar panaudos sutartys. Tai buvo valstybinė žemė. Šiame žemės sklype iki 1996 metų buvo susidarę trys tvenkiniai, į kuriuos savitakiniais nuotekų tinklais atitekėdavo (duomenys neskelbtini) gyventojų buitinės nuotekos. Gyventojų buitinės nuotekos patekdavo per tris minėtus tvenkinius, išsivalydavo natūraliu būdu, o išvalytas vanduo įtekėdavo į (duomenys neskelbtini) upelį. 1996 metais buvo pastatyti (duomenys neskelbtini) gyventojų buitinių nuotekų valymo įrenginiai ir nuo tų metų tvenkiniai buitinių nuotekų valymui nebebuvo naudojami. UAB (duomenys neskelbtini) N. G. priklausančiame žemės sklype jokių tyrimų neatliko.

51. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad 2011 metais spalio mėnesį ieškovės žemės sklype buvo nustatytas pavojingas dirvožemio užteršimas ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu. Iš civilinės bylos Nr. 2-20-439/2012 nustatyta, kad ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė ieškinį atsakovėms Šilalės rajono savivaldybės administracijai, UAB (duomenys neskelbtini) dėl statybą leidžiančio dokumento bei pripažinimo tinkamu naudoti akto dalies panaikinimo ir įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius; tretieji asmenys N. G. (A. R. mama), UAB (duomenys neskelbtini) Šilalės rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; panaikino Suderinimą ir Akto dalį dėl kanalizacijos, atmetė reikalavimą į valstybinę žemę patenkančią dalį ginčo inžinerinių statinių pripažinti savavališka statyba ir įpareigojo UAB (duomenys neskelbtini) savo lėšomis nugriauti buitinių nuotekų išleistuvo dalį, esančią šiuo metu N. G. priklausančiame žemės sklype, sutvarkyti statybvietę per tris mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; atsakovui neįvykdžius įpareigojimo per teismo nustatytą terminą, ieškovui suteikta teisė įvykdyti UAB (duomenys neskelbtini) nustatytą įpareigojimą ir iš jos išieškoti išlaidas. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą, 2012 m. liepos 4 d. nutartimi pakeitė Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą; ieškinį tenkino; panaikino Šilalės rajono vyriausiojo architekto 2003 m. spalio 7 d. Suderinimą; 2004 m. balandžio 21 d. Akto 8 dalies „Techniniai rodikliai“ 3 punktą (ūkio kanalizacija); pripažino savavališka statyba buitinių nuotekų išleistuvo dalį (apie 12 metrų PVC vamzdžio), pastatytą N. G. priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); įpareigojo UAB (duomenys neskelbtini) savo lėšomis nugriauti šią buitinių nuotekų išleistuvo dalį ir sutvarkyti statybvietę per tris mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; UAB (duomenys neskelbtini) neįvykdžius nurodyto įpareigojimo per teismo nustatytą terminą, suteikė teisę ieškovui nugriauti buitinių nuotekų išleistuvo dalį, išieškant patirtas išlaidas iš UAB (duomenys neskelbtini) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2013 Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartį paliko nepakeistą.

52. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tuo metu, kai buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-20-439/2012, nuotekų kanalas ėjo ir per šiuo metu ieškovei priklausantį žemės sklypą, iki 2013 metų liepos mėnesio, kada UAB (duomenys neskelbtini) panaikino nuotekų kanalą, tiek ieškovės, tiek atsakovų sklypuose buvo randamas užterštumas. UAB (duomenys neskelbtini) buvo įpareigota pašalinti pažeidimus ir sutvarkyti statybvietę, byloje esantis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2013 m. liepos 9 d. aktas patvirtina, kad įpareigojimas pagal minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį yra įvykdytas.

53. Iš ieškovės į bylą pateikto 2014 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini) rašto (duomenys neskelbtini) dėl dirvožemio tyrimo matyti, kad, vadovaujantis 2013 m. lapkričio 19 d. Cheminių tyrimų protokolo Nr. Ch 8161 duomenimis, žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (unikalus (duomenys neskelbtini)), jungtiniame dirvožemio mėginyje nustatyta naftos produktų koncentracija viršijo naftos produktų lengvųjų angliavandenių ir naftos produktų sunkiųjų angliavandenių didžiausias leidžiamas koncentracijas dirvožemyje. Vadovaujantis 2013 m. lapkričio 19 d. Cheminių tyrimų protokolo (duomenys neskelbtini) duomenimis – viršijo naftos produktų lengvųjų angliavandenių didžiausią leidžiamą koncentraciją dirvožemyje, tačiau neviršijo naftos produktų sunkiųjų angliavandenių didžiausios leidžiamos koncentracijos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, jog iš šios ataskaitos nėra aišku, iš kurios vietos buvo imti mėginiai. Atkreiptinas dėmesys, jog šie mėginiai imti 2013 ir 2014 metais.

54. 2016 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (duomenys neskelbtini) rašte dėl UAB (duomenys neskelbtini) galbūt vykdomos aplinkos taršos nuotekomis nurodyta, kad, atlikus vandens telkinio, į kurį išleidžiamos nuotekos, ir (duomenys neskelbtini) upėje paimtų paviršinių vandens mėginių tyrimus, nenustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) išleidžiamos paviršinės nuotekos darytų reikšmingą neigiamą poveikį vandens telkinio ar (duomenys neskelbtini) upės vandens kokybei. Nurodytame rašte pažymėta, kad 2014 m. tuo pačiu klausimu jau buvo kreiptasi, t. y. buvo gautas A. R. (2014 m. sausio 27 d.) prašymas dėl UAB (duomenys neskelbtini) nuotekų įrenginio papildomo patikrinimo ir gamtos taršos privačiame žemės sklype ir kituose žemės sklypuose ištyrimo. Buvo paimti mėginiai, siekiant įvertinti, ar iš UAB (duomenys neskelbtini) eksploatuojamų nuotekų valymo įrenginių į aplinką išleidžiamos paviršinės gamybinės nuotekos neteršia (duomenys neskelbtini) upės ir šalia išleistuvo esančių žemės sklypų. Įvertinus paimtų mėginių rezultatus, leistinų koncentracijų viršijimą, į aplinką išleidžiamose nuotekose taršos nenustatyta. Remiantis (duomenys neskelbtini) upės paviršinio vandens tyrimų (protokolas (duomenys neskelbtini)) rezultatais, darytina išvada, kad UAB (duomenys neskelbtini) išleidžiamos paviršinės gamybinės nuotekos nedaro neigiamo poveikio (duomenys neskelbtini) upei.

55. Ieškovė teismui pateikė (duomenys neskelbtini) 2017 m. rugpjūčio 4 d. atviro telkinio vandens tyrimų rezultatus, kuriuose nurodyta, kad angliavandelinilio rodiklis viršija naftos produktų gaires, kituose 2017 m. rugpjūčio 4 d., 2017 m. lapkričio 14 d. pateiktuose cheminių tyrimų protokoluose nurodyta, jog angliavandelinilių nuo C10 iki C40 kiekis viršija Lietuvos higienos normoje HN:60:2004 „Pavojingų cheminių medžiagų didžiausios leidžiamos koncentracijos dirvožemyje“ nurodytą didžiausią leidžiamą koncentraciją.

56. Byloje nustatyta, kad siekiant pašalinti visus byloje kylančius neaiškumus ir atsižvelgiant į tai, kad norint įvertinti užterštumą reikalingos specialios žinios, 2018 m. birželio 7 d. byloje buvo paskirta naftos produktų, medžiagų ir gaminių tyrimo chromatografiniais analizės metodais ekspertizė, nustatyta bandinių ėmimo tvarka, suformuoti ekspertui užduotini klausimai. Atkreiptinas dėmesys, kad klausimus ekspertizei bei paaiškinimus, kaip paimti mėginius, pateikė tik ieškovės atstovas, atsakovų atstovas nurodė, kad kadangi iš bylos duomenų matyti, kad yra du galimi taršos šaltiniai: degalinė arba praeityje ieškovės sklype vykdyta nuotekų valymo veikla, papildomai ekspertams turėtų būti užduodamas klausimas: kokios priežastys lėmė dumblo užterštumą?

57. Lietuvos Ekspertizės centro 2018 m. spalio 16 d. ekspertizės akte (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tiriamųjų ekstraktų plono sluoksnio chromatogramose naftos produktams būdingo dėmių komplekso neužregistruota. Tiriamųjų dumblo mėginių mikroekstraktų ir ekstraktų chromatogramose kuriam nors naftos produktui būdingos vandenilių visumos neužregistruota. Lietuvos ekspertizės centro išvada – tirti pateiktuose dumblio mėginiuose Nr. 1-7 naftos produktų pėdsakų nėra.

58. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau išdėstytų ir byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė ir teismas nenustatė, kad atsakovų ginčo kanalas daro neigiamą neleistiną poveikį ieškovės žemės sklypui. Iš byloje esančių įrodymų visumos darytina išvada, jog ginčo kanalas nedaro neigiamo neleistino poveikio ieškovės žemės sklypui. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš byloje pateiktų A. R. skundų tyrimo medžiagos ir UAB (duomenys neskelbtini) valstybinių institucijų nuotekų tyrimo rezultatų protokolų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono apsaugos departamento Šilalės rajono agentūros tyrimų rezultatų, 2013 metų liepos mėnesį panaikinus nuotekų kanalą, pažeidimų nenustatyta. Iš Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovo pateiktų paaiškinimų matyti, kad iki 1996 m., kada buvo pastatyti valymo įrenginiai, Šilalės miestas neturėjo valymo įrenginių ir visos nuotekos buvo leidžiamos į baseinus ir nutekėdavo į (duomenys neskelbtini) upę. Užterštumas buvo ir ieškovės sklype. Atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) turi valymo įrengimus, turi leidimą nuotekas išleisti į gamtinę aplinką. Vykdoma valstybinė ir žinybinė kontrolė, imami mėginiai, atliekami planiniai tyrimai, pažeidimų nebuvo nustatyta.

59. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atmeta anksčiau aptartus ieškovės apeliacinio skundo argumentus kaip teisiškai nepagrįstus. Atmestini ir apeliantės argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo. Pažymėtina kad tai, kad pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nereiškia, jog įrodymai vertinti netinkamai.

60. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo yra gausi bei nuosekliai išplėtota. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

61. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Keleto įrodymų vertinimo rezultatą lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

62. Pirmosios instancijos teismas įvertino tiek apeliantės, tiek atsakovų į bylą pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, ekspertizės išvadą ir sprendė, kad ieškovės žemės sklype užterštumo dėl UAB (duomenys neskelbtini) vykdomos veiklos nenustatyta. Įvertinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

63. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

64. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

65. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl žyminio mokesčio sumokėjimo pirmosios instancijos teisme

66. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisė žyminį mokestį valstybei, nes neatsižvelgė į tai, kad turtinis reikalavimas dėl 17 232,56 Eur piniginės kompensacijos už taršą priteisimo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi buvo paliktas nenagrinėtas.

67. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog žyminis mokestis už ieškinį sudaro 562,00 Eur. Ieškovė 2015-09-14 pateikdama pradinį ieškinį sumokėjo 50,00 Eur žyminį mokestį. Likusios žyminio mokesčio dalies, t. y. 512,00 Eur, mokėjimas ieškovei 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo dienos. Kadangi ieškinys pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo atmestas, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, iš ieškovės A. R. valstybės naudai priteistas 512,00 Eur dydžio žyminis mokestis, kurio mokėjimas jai buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo.

68. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 16 d. ieškovė pateikė patikslintą ieškinį prašydama: 1) įpareigoti atsakovus per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos 3 metrų atstumu nuo ieškovės žemės sklypo ribos pašalinti įvairų statybinį laužą – atliekas; 2) įpareigoti atsakovus per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos užkasti kanalą, einantį nuo degalinės (duomenys neskelbtini) nuotekų įrengimo iki (duomenys neskelbtini) upelio; 3) priteisti ieškovės naudai iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) 17 232,56 Eur piniginę kompensaciją už žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) užteršimą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

69. Pagal CPK 80 str. 1 d. 1 p. turtiniuose ginčuose už ieškinį (priešieškinį) turi būti mokamas proporcinis žyminis mokestis, kurio dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio sumos. Kaip yra nustatoma ieškinio suma, nurodyta CPK 85 str. 1 d. Kituose ginčuose, t. y. neturtiniuose, taip pat turtiniuose, bet neįkainotuose ginčuose, mokamas nustatyto dydžio žyminis mokestis, išreikštas nustatyta konkrečia pinigų suma, kuri indeksuojama remiantis CPK 82 straipsnyje numatyta tvarka.

70. Nagrinėjamu atveju ieškovė patikslintu ieškiniu reiškė tris reikalavimus, vieną turtinio pobūdžio reikalavimą ir du neturtinio pobūdžio reikalavimus. Ieškinio reikalavimą, kuriuo ieškovė prašė priteisti ieškovės naudai iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) 17 232,56 Eur piniginę kompensaciją už žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) užteršimą, Šilalės rajono apylinkės teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi paliko nenagrinėtą.

71. CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta nuostata, kad žyminis mokestis yra grąžinamas ieškinį palikus nenagrinėtą, kai ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos ir galima pasinaudoti šia tvarka, kai ieškinį pareiškė neveiksnus tam tikroje srityje asmuo, kai šalis neprimokėjo žyminio mokesčio, taip pat palikus pareiškimą nenagrinėtą šio Kodekso 431 straipsnio 3 dalyje numatytu atveju. Taigi, sutiktina su apeliantės apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš ieškovės žyminį mokestį neatsižvelgė į tai, jog palikus ieškinio reikalavimą nenagrinėtą žyminis mokestis nėra mokamas.

72. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, darytina išvada, jog, pirmosios instancijos teismui palikus nenagrinėtą turtinio pobūdžio reikalavimą, nagrinėjami du neturtinio pobūdžio reikalavimai, už kuriuos mokamas 82,00 Eur (2 x 41 Eur) žyminis mokestis.

73. Įvertinusi nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo ieškovei mokėtino žyminio mokesčio sumą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų tikslinama.

74. Žyminis mokestis už ieškinį sudaro 82,00 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 80 straipsnio 7 dalis numato, kad, procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip penki eurai. Kadangi byla yra elektroninės formos, ieškovės mokėtina žyminio mokesčio suma – 62,00 Eur. Bylos duomenimis, ieškovė pateikdama ieškinį sumokėjo 50,00 Eur žyminį mokestį, kita mokėtina žyminio mokesčio dalis atidėta iki sprendimo priėmimo dienos. Kadangi ieškinys atmestinas, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, iš ieškovės A. R. valstybės naudai priteistinas 12,00 Eur dydžio žyminis mokestis.

75. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 80 straipsnio 4 dalis numato, jog už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį.

76. Atmetus apeliacinį skundą apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

77. Ieškovė A. R., paduodama apeliacinį skundą, sumokėjo 50,00 Eur žyminį mokestį ir prašė ją atleisti nuo dalies žyminio mokesčio arba atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Tauragės apylinkės teismas, išnagrinėjęs ieškovės prašymą, 2019 m. vasario 8 d. nutartimi prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimo netenkino, bet atidėjo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka.

78. CPK 80 straipsnio 4 dalis numato, jog už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose). Pažymėtina, kad 2016 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. XII-2751 (TAR, 2016, Nr. 2016-26956) nustatyta, kad 80 straipsnis taikomas ieškiniams (pradiniams ar priešieškiniams), pareiškimams, skundams, atskiriesiems skundams, prašymams ir trečiųjų asmenų savarankiškiems reikalavimams, pareikštiems po 2017 m. liepos 1 d. CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, jog kituose ginčuose mokamas vieno šimto eurų dydžio žyminis mokestis. 2019 m. vasario 8 d. teisme gautas apeliacinis skundas, kuriame pareikšti du neturtinio pobūdžio reikalavimai, taigi žyminis mokestis už apeliacinį skundą sudaro 200,00 Eur. CPK 80 straipsnio 7 dalis numato, kad procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip penki eurai. Kadangi apeliacinis skundas pateiktas per EPP apeliantės mokėtina žyminio mokesčio suma – 150,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė pateikiant apeliacinį skundą sumokėjo 50,00 Eur žyminį mokestį, išnagrinėjus ieškovės apeliacinį skundą, iš ieškovės yra priteistinas likęs nesumokėtas 100,00 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

79. Atsakovė teismui nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019 m. sausio 8 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019 m. sausio 8 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl priteisto iš ieškovės A. R. valstybės naudai 512,00 Eur (penki šimtai dvylika eurų, 00 ct) žyminio mokesčio, ją išdėstant taip:

Priteisti iš ieškovės A. R. valstybės naudai 12,00 Eur (dvylika eurų, 00 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovės A. R. valstybės naudai 100,00 Eur (vieną šimta eurų, 00 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.