- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-22
- Bylos Nr.
- e2A-1933-560/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00413-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- A. I.
- Atsakovas
- V. D.
- Kategorijos
teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal
ieškovo A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. I. patikslintą ieškinį atsakovei V. D. dėl neteisėto pastatų nugriovimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei, prašydamas priteisti iš atsakovės 1 500 Eur žalą, atsiradusią dėl neteisėto pagalbinių pastatų nugriovimo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovo sūnui V. I. ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Minėtame žemės sklype yra statiniai: gyvenamasis namas ir ūkio pastatai. Šiame sklype atsakovė 2018 m. balandžio savavališkai nugriovė ieškovui nuosavybės teise priklausančius pastatus: tvartą ir daržinę. Ieškovo sūnus V. I. 2018 m. balandžio 20 d. parašė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ajam veiklos skyriui pareiškimą dėl 2017 metų rudens pabaigoje pastebėtų pastatų nugriovimo. Atsakovė, nugriovusi ieškovui priklausančius pastatus, jų vietoje pasistatė sau pastatą. Visi esantys ūkio pastatai minėtame žemės sklype priklausė ieškovui ir jo šeimai, kuri nurodytu adresu gyvena nuo šių pastatų pastatymo (1956–1980 m.), o atsakovės tėvas butą įsigijo tik 1999 m. sausio 29 d. Nors Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019 pripažino negaliojančia Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos 2016 m. gegužės 15 d. pažymą Nr. A33(35)-133-(2.1), kurios pagrindu buvo įregistruoti ieškovo A. I. ūkio pastatai - pastatas-tvartas ir pastatas-daržinė, nurodytiems ūkio pastatams nėra privaloma teisinė registracija. Ieškovas reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kuris atsirado dėl neteisėto pastatų nugriovimo ir jų vietoje atsakovės kito pastato pastatymo. Nugriautų pastatų atkuriamoji vertė sudaro 1 500 Eur. Nugriautiems pastatams atstatyti reikia medienos, varžtų ir kitų sujungiamųjų detalių. Ieškovas pateikė medienos kainą ir nurodė, jog atstatymo darbus atliks savarankiškai.
3. Dublike papildomai nurodė, kad tvartas ir daržinė visada priklausė ir priklauso ieškovui. Tokiems pastatams teisinė registracija nėra privaloma. Pastatai nėra privalomai registruojami, o dėl pastato senumo (pastatytas 1956 m.) nėra nuosavybės dokumentų, šis pastatas buvo užregistruotas aukščiau minėtos seniūno išduotos pažymos pagrindu, kuri teismo buvo pripažinta negaliojančia. Šios pažymos pripažinimas negaliojančia tik panaikina statinio registraciją Nekilnojamojo turto registre, tačiau nepaneigia A. I. nuosavybės. Atsakovė negali vadovautis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris įsiteisėjo tik po to, kai atsakovė nugriovė pastatus.
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti atsakovės naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės į žalos atlyginimą, nes ginčo pastatai jam niekada nepriklausė, o nuosavybės teisės į juos buvo įregistruotos neteisėtai. Šios aplinkybės buvo išnagrinėtos civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019 pagal V. D. ieškinį atsakovams A. I. ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019 buvo pripažinta negaliojanti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos 2016 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. A33(35)-133-(2.1). Minėtos pažymos pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2018 m. balandžio 17 d. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo pastatus, tai yra tvarto bei daržinės A. I. vardu. Po minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo ginčo pastatai tvartas ir daržinė buvo išbraukti iš Nekilnojamojo turto registro ir kadastro.
5. Triplike papildomai nurodė, kad nuosavybės teisės į buvusius ūkinius pastatus tvartą ir daržinę A. I. vardu neteisėtai buvo įregistruotos 2018 m. balandžio 18 d., kai žemės sklypas jau beveik 5 metus bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė V. D. ir sutuoktiniams V. I. ir A. I.. Atsakovei paveldėjus butą po tėvo mirties iš dviejų ginčo pastatų liko tik vienas ūkinis pastatas. Atsakovės šeima juo naudojosi, o laikui bėgant pastato būklė vis blogėjo, kol jis visiškai suiro ir sugriuvo. Apytiksliai toje vietoje 2015 m. buvo pastatytas atsakovės naujas ūkinis pastatas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovės naudai 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nurodė, kad ieškovo A. I. sūnui V. I. ir jo sutuoktinei A. I. bei atsakovei V. D. bendrosios nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Ieškovui A. I. nuosavybės teise priklauso butas Nr. 2, kuris yra dalis gyvenamojo namo pastate, pažymėjimas plane 1A1m, esantis (duomenys neskelbtini)., kuris ieškovui atiteko paveldėjus. Atsakovė V. D. pagal paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu iš tėvo V. D., mirusio (duomenys neskelbtini), paveldėjo: patalpą pastate 1 kambario butas Nr. 1, turintis 39,17 kv. m bendro ploto statinyje, plane 1A1m, esantį (duomenys neskelbtini). 2013 m. spalio 10 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus pardavė V. D. asmeninės nuosavybės teisėmis 112/5180 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2017 m. birželio 27 d. priimtas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus Žemės naudojimo patikrinimo aktas, kuriame nurodyti duomenys apie statinius: V. D. priklauso butas Nr. 1, pažymėtas plane 1A1m, o A. I. priklauso butas Nr. 2, pažymėtas plane 1A1m, ir ūkinis pastatas, pažymėtas plane 4J1m. Nuosavybės teisės neįregistruotos į šiuos statinius: tvartas, daržinė, daržinė, malkinė, kiemo rūsys. Pietinėje žemės sklypo riboje yra pastatas sandėlis vietoj dviejų ginčo pastatų tvarto ir daržinės. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos 2018 m. spalio 3 d. rašte VĮ Registrų centrui nurodė, kad Paberžės seniūnija neprieštaravo, kad V. D. pasistatytų ir 2015 metais namų valdos žemės sklype pasistatė ūkio pastatą be pamatų (duomenys neskelbtini).
8. Ieškovo sūnus V. I. 2018 m. balandžio 20 d. parašė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ajam veiklos skyriui pareiškimą dėl 2017 metų rudens pabaigoje pastebėtų pastatų išgriovimo. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-asis veiklos skyrius dėl pareiškimo nagrinėjimo rezultatų V. I. nurodė visus iškilusius klausimus dėl ūkinių pastatų remonto ir naudojimosi jais spręsti abipusiu susitarimu arba kreiptis civilinio proceso tvarka į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019 nurodyta, kad „byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad minėtų pastatų savininku buvo atsakovas (A. I.) ar jo šeima (tėvas V. A. I.)“.
9. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019 19 punkte nurodyta, kad „į bylą buvo pateikta namo inventorizacinė byloje esanti 1992 m. kovo 27 d. žemės sklypo nuotrauka, kurioje namo apibrėžtyje pažymėta K. ir I., ties ūkiniais pastatais, kurių indeksas 2I1/m bei 3I1/m (ginčo pastatai) – K., pastatai 4I1/m bei 5I1/m – I.“. Pagal išdėstyto sprendimo konstatuotas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad minėtų pastatų (tvarto ir daržinės) savininku buvo ieškovo A. I. tėvas – V. A. I., nes ieškovo tėvas 1992 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo butą Nr. 2 bei kitą ūkinį pastatą. Kokiems asmenims nuosavybės teise priklausė ginčo pastatai, minėtoje byloje nekonstatuota.
10. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 3 d. nutartyje pažymėjo, kad ieškovų V. I. (ieškovo sūnaus) ir A. I. nurodyta aplinkybė, kad žemės sklype visi esantys ūkio pastatai priklausė V. I. šeimai, kuri nurodytu adresu gyvena nuo šių pastatų pastatymo, t. y. kad V. I. senelis šiuos pastatus statėsi, yra paneigta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019. Nagrinėjamu atveju nei byloje pateikti duomenys, nei civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019, nei civilinėje byloje Nr. e2A-1362-803/2020 konstatuotos aplinkybės neteikia pagrindo pripažinti, kad ieškovas buvo ginčo pastatų, dėl kurių nugriovimo jis prašo atlyginti žalą, savininkas. Taigi teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad turi reikalavimo teisę į žalos dėl nugriautų pastatų atlyginimą. Ieškovas neturi reikalavimo teisės į žalos atlyginimą dėl jų nugriovimo, kas sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį. Nei nagrinėjamos, nei išnagrinėtos bylos duomenys neteikia pagrindo daryti išvadą, kad ginčo pastatai (tvartas ir daržinė) nuosavybės teise priklausė ieškovui, taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė ieškovo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovo sūnaus V. I. 2018 m. balandžio 20 d. parašytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ajam veiklos skyriui pareiškimas nepatvirtina atsakovės veiksmų neteisėtumo. Atsakovei dėl pastatų nugriovimo nebuvo iškelta baudžiamoji byla, ji nepripažinta kalta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovas A. I. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Žemesnės instancijos teismas
12. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Teismas skundžiamu sprendimu byloje nusprendė dėl į bylą neįtrauktų turto savininkų A. I. ir V. I. teisių ir pareigų, kuriems kartu su atsakove V. D. bendrosios nuosavybės teise priklauso žemės sklypas. Sprendimas tenkinti/atmesti ieškinį dėl pastatų, kurie yra A. I. ir V. I. priklausančiame žemės sklype, daro tiesioginę įtaką žemės savininkų teisėms ir pareigoms santykiuose su ieškovu ir atsakove. Teismui nusprendus, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovas būtų ginčo pastato savininkas, tai daro tiesioginę įtaką žemės sklypo, kuriame yra ginčo pastatas, savininko V. I. teisėms ir pareigoms kai bus sprendžiami turto paveldėjimo klausimai. Sprendime analizuojami ir V. I. atlikti veiksmai dėl pastatų neteisėto išgriovimo, tačiau šis asmuo procese liko neišklausytas. A. I. ir V. I. neturėjo galimybės išreikšti savo pozicijos byloje, kas grubiai pažeidė jų teisę į teisminę gynybą, dėl tokio pažeidimo nebuvo atskleista bylos esmė. Teismas sprendė ir darė prielaidas dėl ginčo pastato nuosavybės teisių neišklausęs žemės sklypo, ant kurio yra pastatas, savininko pozicijos. Byloje buvo pateikti duomenys, kad žemės sklypo savininkas dėl ginčo pastato reiškė pretenzijas ikiteisminio tyrimo įstaigoms, todėl akivaizdu, kad šio asmens dalyvavimas byloje būtų lėmęs ženkliai išsamesnėmis faktinėmis aplinkybėmis paremtų išvadų atlikimą.
13. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 3 d. nutartyje byloje Nr. e2A-1362-803/2020, nurodė, kad: „ Teisėjų kolegija, bylą nagrinėdama apeliacine tvarka, negali išspręsti ginčo tol, kol nėra ištirtos visos aplinkybės dėl statinio nuosavybės teisių, kuris plane pažymėtas 211/m, nes tik tuomet galima teisingai nustatyti naudojimuisi priskirtino sklypo ribas.“ Šiuo metu Vilniaus regiono apylinkės teisme Vilniaus rajono rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-7270-341/2020, kur yra sprendžiamas ginčo pastatų (plane pažymėtas 211/m) nuosavybės klausimas. Neišsprendus minėtos bylos, nėra galimybės spręsti, kam priklauso ginčo pastatai, kas turi reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo, dėl ko ši civilinė byla privalėjo būti sustabdyta iki civilinės bylos Nr. e2-7270-341/2020 išnagrinėjimo. Ieškovas teikia į bylą naujus įrodymus - fotonuotraukas su laiko žyma apie tai, kad 2016 metais ginčo pastatai (daržinė ir tvartas) dar stovėjo, jie buvo sąlyginai geros būklės ir patys sugriūti negalėjo. Atsakovė teismui galimai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad pastatai sugriuvo patys, kada jie neva sugriuvo. Nors tokie įrodymai į bylą galėjo būti pateikti anksčiau, tačiau manome jie neužvilkins bylos nagrinėjimo.
Atsiliepimas
14. Atsakovė V. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad nesutinka su apelianto teiginiu, kad buvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Pirminis ieškinys buvo pateiktas dviejų ieškovų – A. I. bei V. I.. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo ieškovus pašalinti ieškinio trūkumus. Ieškovai, neturėdami paaiškinimo kaip V. I. patyrė žalą dėl atsakovės veiksmų, patikslino ieškinį ir pašalino V. I. iš proceso dalyvių. Civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019 priimtas sprendimas įsiteisėjo ir turi prejudicinę reikšmę. Pirmosios instancijos teismas teisėtai atmetė A. I. ieškinį konstatavęs, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės į žalos atlyginimą dėl pastatų nugriovimo ir tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo spręstas ir negalėjo būti spręstas klausimas dėl bylos sustabdymo, kol nebus išspręsta civilinė byla Nr. e2-7270-341/2020. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliantas klaidina teismą nurodydamas, kad civilinėje byloje Nr. e2-7270-341/2020 yra sprendžiamas ginčo pastatų nuosavybės klausimas. Ginčas byloje vyksta dėl žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ar naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo o ginčo pastatai išregistruoti iš registro ir kadastro ir nebeegzistuoja kaip nekilnojamojo turto objektai. Prašo atsisakyti priimti naujus įrodymus, nes ieškovas turėjo galimybę pateikti visus įrodymus pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Dėl naujų įrodymų
15. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė naujus įrodymus – Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1362-803/2020 ir fotonuotraukas su datos žyma ir prašo šiuos naujus įrodymus prijungti prie bylos. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šiuo atveju apeliantas nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių jis šių dokumentų negalėjo pateikti į bylą, ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs šiuos ieškovo teikiamus įrodymus priimti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pagrindo priimti ieškovo teikiamus naujus įrodymus nėra.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
16. Byloje nustatyta, kad ieškovo A. I. sūnui V. I. ir jo sutuoktinei A. I. bei atsakovei V. D. bendrosios nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Ieškovui A. I. nuosavybės teise priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra dalis gyvenamojo namo pastate, pažymėjimas plane 1A1m, esantis (duomenys neskelbtini)., kuris ieškovui atiteko paveldėjus. Atsakovė V. D. pagal paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu iš tėvo V. D., mirusio (duomenys neskelbtini), paveldėjo 1 kambario butą Nr. (duomenys neskelbtini). 2013 m. spalio 10 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus pardavė V. D. asmeninės nuosavybės teisėmis 112/5180 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 2017 m. birželio 27 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus Žemės naudojimo patikrinimo aktas, kuriame nurodyta duomenys apie statinius: V. D. priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 1A1m, o A. I. priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini) , pažymėtas plane 1A1m, ir ūkinis pastatas, pažymėtas plane 4J1m. Nuosavybės teisės neįregistruotos į šiuos statinius: tvartas, daržinė, daržinė, malkinė, kiemo rūsys. Pietinėje žemės sklypo riboje yra pastatas sandėlis vietoj dviejų ginčo pastatų tvarto ir daržinės. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos 2018 m. spalio 3 d. rašte VĮ Registrų centrui nurodė, kad Paberžės seniūnija neprieštaravo, kad V. D. pasistatytų ir 2015 metais namų valdos žemės sklype pasistatė ūkio pastatą be pamatų (duomenys neskelbtini).
17. Ieškovo sūnus V. I. 2018 m. balandžio 20 d. parašė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ajam veiklos skyriui pareiškimą dėl 2017 metų rudens pabaigoje pastebėtų pastatų išgriovimo. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-asis veiklos skyrius dėl pareiškimo nagrinėjimo rezultatų V. I. nurodė visus iškilusius klausimus dėl ūkinių pastatų remonto ir naudojimosi jais spręsti abipusiu susitarimu arba kreiptis civilinio proceso tvarka į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019 nurodyta, kad „byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad minėtų pastatų savininku buvo atsakovas (A. I.) ar jo šeima (tėvas V. A. I.)“.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
18. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, tai yra, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime analizuojami ir V. I. atlikti veiksmai dėl pastatų neteisėto išgriovimo, tačiau šis asmuo procese liko neišklausytas, taip pat A. I. neturėjo galimybės išreikšti savo pozicijos byloje. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; kt.).
20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, t. y. nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, Nr. 3K-3-180/2008; kt.).
21. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą pagal ieškovo A. I. ieškinį atsakovei V. D., kuriuo ieškovas įrodinėjo, jog atsakovė neteisėtai nugriovė ieškovui priklausančius pagalbinius pastatus ir prašė priteisti iš atsakovės ieškovo patirtą 1 500 Eur žalą. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo ieškovo pareikštų reikalavimų ribose ir padarė išvadą, jog nei byloje pateikti duomenys, nei civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019, nei civilinėje byloje Nr. e2A-1362-803/2020 konstatuotos aplinkybės neteikia pagrindo pripažinti, kad ieškovas buvo ginčo pastatų, dėl kurių nugriovimo jis prašo atlyginti žalą, savininkas. Taigi, pirmosios instancijos teismas išvadas darė tik dėl ieškovo teisių ir pareigų, dėl į bylos procesą neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų teismas nepasisakė. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime minėjo asmenis, neįtrauktus į procesą, nereiškia, jog teismas sprendė dėl jų teisių ir pareigų, kadangi jie buvo minimi aprašant bylos faktines aplinkybes. Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi kitų teismų įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais ir jose nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Kadangi teismo aptarti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai ir tai nėra laikytina nusprendimu dėl į bylą neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas atmeta minėtus apeliacinio skundo argumentus, kadangi šiuo atveju nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
22. Taip pat apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog ši byla privalėjo būti sustabdyta iki civilinės bylos Nr. e2-7270-341/2020 išnagrinėjimo. Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas. CPK pagal bylos sustabdymo pagrindus skiria dvi civilinės bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvųjį (CPK 164 straipsnis). Esant bent vienam iš CPK ar kituose įstatymuose numatytų privalomojo bylos sustabdymo pagrindų, teismas bylą sustabdyti privalo ex officio, nepriklausomai nuo to, ar dalyvaujantys byloje asmenys išsakė nuomonę šiuo klausimu ir nepriklausomai nuo pareikštos nuomonės turinio, nes teismą tai padaryti įpareigoja įstatymas. Tačiau teismas neturi bylos sustabdymo pagrindų taikyti formaliai. Spręsdamas dėl būtinumo sustabdyti bylą, teismas visų pirma privalo įsitikinti, ar sudaranti pagrindą privalomam bylos sustabdymui aplinkybė tikrai egzistuoja, ar nėra duomenų apie tai, kad artimiausiu metu pagrindas bylą sustabdyti išnyks, nes bus pašalintos jį sudariusios aplinkybės. Net formaliai esant įstatyme nustatytam bylos sustabdymo pagrindui, teismas privalo bylos sustabdymo klausimą spręsti atsižvelgdamas į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-268/2005; Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-703/2007). Bylos sustabdymas yra procesinė priemonė, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais, t. y. bylą reikia stabdyti tik tuomet, kai negalima jos nestabdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1687/2011). Jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi pagrindo sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Teismas sprendžia bylą sustabdyti, kai jos negalima nagrinėti, kol nebus išspręsta kita byla, o kitoje byloje nustatytini faktai, aplinkybės turi būti tokios svarbios ir reikšmingos nagrinėjamai bylai, kad, jų nenustačius kitoje byloje, pirmojoje byloje teismo sprendimas negali būti priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017).
23. Nors apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad ši byla privalėjo būti sustabdyta, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tokio prašymo teismui nereiškė, bylos stabdyti neprašė. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą savo iniciatyva nenustatė, jog apelianto minima civilinė byla būtų tiek susijusi su šia byla, jog teismas negalėtų bylai reikšmingų faktų nusistatyti pats ir tai lemtų, jog teismas negali bylos nagrinėti ir privalo ją stabdyti. Tokių duomenų į bylą nepateikė ir ieškovas. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apelianto apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.
24. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
25. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, yra pagrindas atsakovės V. D. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti, atsakovei V. D. iš ieškovo A. I. priteisiant 400 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Ieškovo A. I. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. I. atsakovės V. D. naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.