Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ingos Staknienės ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų V. I. ir A. I. ieškinį atsakovei V. D. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovės priešieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo A. I..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13.4. žemės sklype visi esantys ūkio pastatai priklausė ieškovo šeimai, t.y. ieškovo senelis šiuos pastatus statė. Tuo tarpu apeliantės tėvas butą įsigijo 1999 m. (pirkimo-pardavimo sutartimi, jokių ūkio pastatų esančių žemės sklype neįsigijo). Nėra aišku, kokiu pagrindu apeliantė pretenduoja į ūkio pastatus, esančius žemės sklype.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas – teisė atidalinti idealiosios nuosavybės dalis iš bendrosios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Nustatyta, kad bylos šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,2180 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovams V. I. ir A. I. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 1068/2180 dalys, o atsakovei V. D. – 1112/2180 dalys.

15. Nekilnojamojo turto registro (2019-11-18 išrašas) duomenimis, šiame žemės sklype yra pastatytas gyvenamasis namas (žymėjimas plane 1A1/m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas (žymėjimas plane 2I1/m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teisės neįregistruotos), daržinė (žymėjimas plane 3I1/m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teisės neįregistruotos), daržinė (žymėjimas plane 5I1/m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teisės įregistruotos V. I. vardu), malkinė (žymėjimas plane 6I1/m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teisės įregistruotos V. I. vardu), kiemo rūsys (žymėjimas plane 7I1/g), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teisės įregistruotos V. I. vardu), ūkinis pastatas (žymėjimas plane 4I1/m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teisės įregistruotos V. I. vardu). Ieškovo V. I. nuosavybės teisės registruotos į nurodytame name esantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovės V. D. nuosavybės teisės registruotos į nurodytame name esantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (tomas I, b.l. 5- 11).

16. Pirmosios instancijos teismas sprendė atidalinti idealiosios nuosavybės teise priklausančias sklypo dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal ieškovų į bylą pateiktą planą, 2018-07-10 parengtą matininko N. M.. Ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise buvo priskirta žemės sklypo dalis, N. M. parengtame plane pažymėta raide A, apribota taškais 1,2,3,4,5,6,31,30,29,28,27,26,25,24,23,22,21,20,19,18,17,16,15,14,1 žemės sklypo dalies plotas 1068 kv. m.

17. Tuo tarpu, atsakovei V. D. priskirta žemės sklypo dalis, plane pažymėta raide B, apribota taškais 6,7,8,9,10,11,12,13,14,15,16,17,18,19,20,21,22,23,24,25,26,27,28,29,30,31,6.

18. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Tačiau įgyvendinant teisę atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, negali būti varžoma kito asmens nuosavybės teisė.

19. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisė suponuoja ir tam tikras savininko pareigas, ji turi būti įgyvendinama taip, kad neprieštarautų įstatymo nuostatoms, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių.

20. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Tokio pobūdžio ribojimai, nuosavybės teisei esant asmeninei, neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 43 punktas).

21. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.

22. Kasacinio teismo konstatuota, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018, 45 punktas).

23. Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad atidalijimo teisės įgyvendinimas suponuoja bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektų teisinio statuso pasikeitimus: 1) tais atvejais, jeigu įvyksta dalinis atidalijimas, bendraturtis, įgyvendinęs aptariamą subjektinę teisę, pasitraukia iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių, t. y. pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė; 2) tais atvejais, jeigu įvyksta visiškas atidalijimas, t. y. visų bendraturčių dalys atidalijamos iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai apskritai pasibaigia. Be to, atidalijimas lemia ir paties daikto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto, teisinio režimo pasikeitimus – po atidalijimo suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, jie atitenka atitinkamo bendraturčio nuosavybėn. Taip asmuo, buvęs bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektas, įgyja galimybę vienvaldiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į daiktą, kaip atskirą turtinį vienetą (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto tokios galimybės atsiradimas sietinas su labai svarbia sąlyga: atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas. Šiuo (atitikties įstatymų reikalavimams) aspektu turimi omenyje ne tik tie daiktai, kurie po atidalijimo tampa asmeninės nuosavybės objektais, bet ir tie daiktai, kurie po dalinio atidalijimo lieka bendrosios dalinės nuosavybės objektai (t. y. tokiais (dalinio atidalijimo) atvejais ne tik tas daiktas, kuris turi atitekti vieno bendraturčio nuosavybėn, bet ir tas daiktas, kuris lieka kitų (likusių) bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės objektas, turi atitikti tokiems daiktams suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019, 21 punktas).

24. Taigi pagal aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kad atitiktų jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, galėtų būti asmeninės nuosavybės objektu. Apeliantė įrodinėja, kad žemės sklypo atidalinimo planas yra neteisėtas, nes pateiktame plane pažymėtas raide N (tarp 17 ir 18 taškų) kadastre neprivalomas registruoti paprastas ūkinis pastatas be pamatų priklauso atsakovei V. D.. Teismo sprendimu šis ūkinis pastatas priskirtas ieškovams atidalinto sklypo pusėje.

25. Apeliantė įrodinėdama, kad jai priklauso paprastas ūkinis pastatas be pamatų, remiasi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019 ir aplinkybe, kad po to, kai ji kreipėsi į Nekilnojamojo turto registro centrą dėl statinių teisinės registracijos panaikinimo ir jų išbraukimo iš kadastro, tvartas (žymėjimas plane 2I1/m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir daržinė (žymėjimas plane 3I1/m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išbraukti iš registro ir kadastro.

26. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019 (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatė, kad statiniai, kurių nuosavybės teisės minėtoje byloje buvo ginčijamos, buvo statyti 1956 m. bei 1980 m. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendime pažymėjo, kad iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teises į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019 buvo nustatyta svarbi šiai bylai prejudicinė aplinkybė, kad 1991-1995 namų ūkio knygoje Nr. 6 asmeninė sąskaita Nr. 747, įrašo, kad A. I. priklauso ūkio pastatai – tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), nėra. Taigi teismas, ištyręs į bylą pateiktas ūkio knygas Nr. 6 2009, 2010, 2011, 2012,2013 metams, nustatė, jog atžymų apie ūkinius pastatus jose nėra, todėl sprendė, jog 2016 m. gegužės 15 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos pažyma Nr. A33(35)-133-(2.1) buvo išrašyta neteisėtai.

28. Vilniaus regiono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019 taip pat buvo nustatyta, kad Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techninio paso antroje pusėje nurodytas gyvenamas namas buvo dvibutis, jame gyveno dvi šeimos (I. ir K.), kurios laikė gyvulius, prie namo buvo du tvartai, dvi daržinės ir malkinė. Tvartas, kurio indeksas 4I1/m (1956 m.) šiuo metu įregistruotas kaip pastatas – ūkinis pastatas ir priklauso butui Nr. 2, kurio savininkas yra trečiasis asmuo V. I. (butą dovanojimo sutartimi įgijo iš A. I., pastarasis paveldėjo iš tėvo I. V. A.). Įvertinęs minėtus duomenis, teismas sprendė, kad kitas tvartas bei daržinė buvo priskirti naudojimusi K. šeimai. Šis turtas priklausė žemės ūkio bendrovei „Anovilis“, ir jis buvo parduotas D. G. Vėliau ji perleido jai priklausantį turtą G. Š. o pastaroji – V. D., o vėliau nuosavybė paveldėjimo būdu perėjo apeliantei V. D.. Tačiau Vilniaus regiono apylinkės teismas, pasisakydamas dėl apeliantės teisių į šį statinį konstatavo, jog V. D., įgydama butą, nuosavybės teisių į ginčo pastatus neįgijo, nes buvęs buto savininkas K. atsisakė privatizuoti ginčo pastatus.

29. Taigi įsiteisėjusiu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019 buvo konstatuota, kad ginčo statiniai nepriklauso nei apeliantei V. D., nei ieškovui V. I., nes jo tėvas 1992 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo butą Nr. 2 bei kitą ūkinį pastatą, o ūkio knygose nėra įrašų apie ūkinių pastatų priklausomybę šiai šeimai.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 4.47 straipsnį nuosavybės teisė gali būti įgyjama: 1) pagal sandorius; 2) paveldėjimu; 3) pasisavinant vaisius ir pajamas; 4) pagaminant naują daiktą; 5) pasisavinant bešeimininkį daiktą; 6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites; 7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus; 8) pasisavinant radinį, lobį; 9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams; 10) konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą); 11) įgyjamąja senatimi; 12) kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad nei viena iš bylos šalių nėra pateikusi į bylą įrodymų, galinčių patvirtinti jų nuosavybės teisę į statinius, kaip tai numato CK 4.47 straipsnis. Tai, kad ieškovas V. I. , kaip nurodyta Vilniaus regiono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019, naudojosi įvairiais ūkiniais pastatais, nesuteikia pagrindo pripažinti nuosavybės teisės į statinį, pažymėtą plane N (tarp 17 ir 18 taškų) (tomas I, b.l.12). Naudojimosi daiktinė teisė pati savaime neįrodo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Būtent CK 4.47 straipsnis reglamentuoja nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, ir šioje byloje jie nėra įrodyti nei apeliantės, nei ieškovų.

32. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, tarp šalių kyla ginčas ir nuolatiniai konfliktai dėl naudojimosi žemės sklypu. Vadinasi, neišsprendus klausimo dėl nuosavybės teisės į ginčo pastatą, kuris plane pažymėtas 211/m, negalėjo būti išspręstas ginčas nei pagal ieškinį dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nei pagal atsakovės (apeliantės) priešieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo.

33. Ieškovų nurodyta aplinkybė, kad žemės sklype (adresu (duomenys neskelbtini)) visi esantys ūkio pastatai, priklausė atsakovo šeimai, kuri nurodytu adresu gyvena nuo šių pastatų pastatymo, t.y. atsakovo senelis šiuos pastatus statėsi, yra paneigta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-339-892/2019.

34. Byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti ginčo tvarto statybos faktą. Apeliantė aiškiai nurodė, kad sukūrė statinį, pastatant vietoj seno tvarto naują. Atsiliepime į priešieškinį ieškovai pripažino, kad apeliantė dalinai nugriovė atsakovui nuosavybės teise priklausančius pastatus, o jų vietoje pradėjo statybas. Atsižvelgiant į tai, teismas privalėjo pasiūlyti apeliantei pateikti įrodymus dėl tvarto statybos, nustatydamas priešieškinio trūkumus (CPK 72 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalis). Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybė, kad apeliantė iki statybos pradžios privalėjo gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus (susitarimus) (Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punktas), kadangi naujus statinius statyti žemės sklype, kuris yra asmenų bendroji dalinė nuosavybė, galima gavus bendrasavininkų sutikimus, nesukuria ir ieškovams daiktinių teisių į ginčo statinį (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

35. Teisėjų kolegija, bylą nagrinėdama apeliacine tvarka, negali išspręsti ginčo tol, kol nėra ištirtos visos aplinkybės dėl statinio nuosavybės teisių, kuris plane pažymėtas 211/m, nes tik tuomet galima teisingai nustatyti naudojimuisi priskirtino sklypo ribas.

36. Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės, jog žemės sklype, priklausančiame ieškovei bei atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise, yra dviejų butų gyvenamasis namas, suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, prie jo buvo suformuotas vienas žemės sklypas. Teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo įvertinti, ar ieškovų pasiūlytas planas neprieštarauja Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktui, kuris numato, kad „žemės sklypas, kuriame yra statinių, gali būti padalytas ar atidalytas, jeigu to nedraudžia Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) ar kiti teisės aktai, ir tik taip, kad po padalijimo ar atidalijimo statiniui eksploatuoti reikalingas žemės plotas būtų suformuotas kaip vienas žemės sklypas. Žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad žemės sklypo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, išskyrus inžinerinius statinius (inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir panašiai), taip pat tuo atvejus, kai žemės sklypas formuojamas statinio, suformuoto kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, daliai eksploatuoti, jeigu kitai šio statinio daliai eksploatuoti reikalingas žemės sklypas suformuotas iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr.28-868) įsigaliojimo dienos (2004 m. vasario 21 d.).

37. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, kad pašalinus iš bylos Nacionalinę žemės tarnybą, buvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, o tai laikoma absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), kaip nepagrįstą.

38. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto tikslas – užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos, t. y. tokiu reguliavimu siekiama užtikrinti asmens teisę būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2010).

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tam, jog asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinus susiklosčiusius teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes, kurių gali būti įvairiausių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010).

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba šios kategorijos bylose dalyvauja kaip subjektas, kuris privalo užtikrinti į bylą pateiktų žemės planų teisėtumo patikrą pagal jai priskirtą kompetenciją (pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų 6.6 punktą NŽT privalo prižiūrėti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų nustatymo darbus; užtikrinti žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimą (tvirtinimą)). Taigi nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas yra susijęs su bendraturčių privačios nuosavybės teisės ribojimais, bet ne dėl valstybei priklausančios žemės, todėl Nacionalinės žemės tarnybos pašalinimas iš bylos nagrinėjimo negali būti vertinamas kaip CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimas.

Dėl bylos procesinės baigties

41. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškovų ieškinį dėl atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės bendrame 0,2180 ha žemės sklype, šios savo išvados tinkamai nepagrindė. Pirmosios instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių dėl statinio, pažymėto plane N (tarp 17 ir 18 taškų), nuosavybės, liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl priskirtinos žemės sklypo naudojimosi. Minėta, teisėjų kolegija, bylą nagrinėdama apeliacine tvarka, negali išspręsti ginčo tol, kol nėra ištirtos visos aplinkybės dėl statinio nuosavybės teisių, kuris plane pažymėtas 211/m, nes tik tuomet galima teisingai nustatyti naudojimuisi priskirtino sklypo ribas.

42. Kadangi dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, panaikinus skundžiamą sprendimą, klausimas dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bendrame 0,2180 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), arba naudojimosi šiuo sklypu tvarkos nustatymo, perduodamas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad tik išsprendus klausimą dėl statinio nuosavybės teisių, kuris plane pažymėtas 211/m, galima spręsti dėl bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo.

43. Bylą grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas, jis, kartu su grąžinamu nagrinėti iš naujo sutarties sąlygų sąžiningumo klausimu, perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.