- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-09
- Bylos Nr.
- e2-339-892/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03719-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Pluirienė
- Ieškovas
- V. D.
- Atsakovas
- A. I., Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centras, V. I., A. I.
- Advokatai
- Agnė Misiūnaitė
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. D. patikslintą ieškinį atsakovams A. I., Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl statinių teisinės registracijos panaikinimo, tretieji asmenys - VĮ Registrų centras, V. I., A. I.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė patikslintu ieškiniu teismo prašė pripažinti Paberžės seniūnijos pažymą Nr. A33(35)-133-(2.1) negaliojančia ir panaikinti tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją A. I. vardu Nekilnojamojo turto registre bei išbraukti duomenis apie juos iš Nekilnojamojo turto kadastro, priteisti ieškovei atstovavimo bei bylinėjimosi išlaidas. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-10915-723/2018 pagal V. I. ir A. I. ieškinį dėl sklypo atidalijimo. V. I. ir A. I. bei ieškovė yra 2180 kv. m. bendro ploto sklypo, esančio adresu Tuopų g. 5, Anavilio k., Paberžės sen., Vilniaus raj., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai. Žemės sklype yra dviejų butų gyvenamasis namas. Butas Nr. 1 priklauso ieškovei, kitas butas priklauso atsakovui V. I.. Ieškovai minėtoje byloje pateikė teismui sklypo planą su sklypo dalių tarp bendrasavininkų paskirstymu. Ieškovės teigimu, pateiktas planas neatitinka faktinės situacijos bei esamų sklype statinių išdėstymo, nes ieškovės neseniai įrengtas ūkinis pastatas buvo pažymėtas 2I1/m plane kaip A. I. nuosavybė. Susipažinusi su nekilnojamojo turto registro išrašu ieškovė sužinojo, kad 2018 m. balandžio 17 d. jos bendrame su V. I. ir A. I. turimame sklype, esančiame adresu Tuopų g. 5, Anavilio k., Paberžės sen., Vilniaus raj. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovo A. I. vardu. Ieškovė teigė, kad šie pastatai dar 1992 m. liepos 10 d., prieš sudarant namo butų pirkimo-pardavimo sutartis su Paberžės valstybinės daržininkystės įmone, buvo įregistruoti nekilnojamojo turto kadastre ir plane pažymėti kaip 2I1/m ir 3I1/m, bet nuosavybės teisės į juos iki 2018 metų įregistruotos nebuvo. Kai ieškovė paveldėjo butą po tėvo mirties, iš minėtų dviejų pastatų buvo likęs tik vienas ūkinis pastatas, kuriuo ieškovė naudojosi (jame sandėliavo malkas), bet laikui bėgant pastato būklė blogėjo, kol jis visiškai suiro ir sugriuvo, dabartiniu metu šie pastatai kaip nekilnojamieji daiktai nebeegzistuoja, o jų vietoje stovi ieškovės neseniai pastatytas ūkinis pastatas. 2016 metais ieškovė kartu su bendraturčiu V. I. buvo užsisakiusi žemės sklypo naudojimo planą notariniam patvirtinimui, jame ginčo statiniai nebuvo užfiksuoti ir pažymėti. Nekilnojamojo turto registro centrinio banko duomenų išraše įregistravimo A. I. vardu nuosavybės teisių į minėtus pastatus pagrindu nurodytas 2016 m. gegužės 15 d. Apylinkės seniūnijos pažymėjimas Nr. A33(35)-133-(2.1). Šioje Paberžės seniūnijos pažymoje buvo nurodyta, kad „1991-1995 m. namų ūkio knygoje Nr. 6, asmeninės sąskaitos Nr. 747 įrašyta, kad A. I. priklauso ūkio pastatai, pažymėti indeksais 2I1/m tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3I1/m daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini). Pažymos išdavimo pagrindas – 1992 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutartis, registro Nr. 432“. Tačiau Paberžės seniūnijos namų ūkio knygoje Nr. 6, asmeninės sąskaitos Nr. 747 duomenų apie aukščiau nurodytus ūkinius pastatus nėra, Namų ūkio knygoje Nr. 6, asmeninė sąskaita Nr. 747, A. I. įrašytas namų ūkio galva, nurodyta, kad namų ūkiui priklauso 2 kambarių butas bendro 38,20 kv. m. ploto, tačiau jokių duomenų apie ūkinius pastatus nėra. 1992 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp pardavėjo – Paberžės valstybinės daržininkystės įmonės, ir pirkėjo - V. I., g. 1929 m. (A. I. tėvo). Pagal šią sutartį V. I. nupirko butą, kurio bendras plotas 38,20 kv. m., 2-jų butų gyvenamajame name ir vieną ūkinį pastatą 33,35 kv. m. Ieškovė teigė, kad 2016 m. gegužės 5 d. Paberžės seniūnijos pažyma neatitinka dokumentų, kurių pagrindu ji buvo išduota, t. y. namų ūkio knygos Nr. 6, asmeninės sąskaitos Nr. 747 bei 1992 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties, todėl ji turi būti negaliojančia. A. I. daiktinės teisės į tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotos be teisinio pagrindo, be to faktiškai šie pastatai jau nebeegzistuoja, todėl jų registracija Nekilnojamojo turto registre ir kadastre turi būti panaikinta.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog ginčo šalys yra žemės sklypo ir pastatų bendraturčiai, mano, kad ginčas šioje byloje vyksta ne dėl statinių teisinės registracijos ir Paberžės seniūnijos pažymos, bet dėl žemės sklypo ir statinių nuosavybės. Nurodė, kad, jeigu pastatų savininkas pageidauja išregistruoti jau nugriautus pastatus, jam būtina pateikti VĮ „Registrų centras“ prašymą, deklaraciją kitus dokumentus ir statinių išregistravimas bus atliktas be teismo sprendimo. Teigė, kad tikslinga įtraukti trečiuoju asmeniu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūniją, nes Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 31 str. 1 d. nurodyta, kad seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje, Paberžės seniūnija 2016 m. gegužės 5 d. išdavė ginčo pažymą Nr. A33(35)-133-(2.1). Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32 str. 3 d. 6 p. (redakcija galiojusi iki 2017-01-01) numato, kad seniūnas išduoda seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme nustatytus, taip pat šeimos sudėtį ir kitokius faktinę padėtį patvirtinančius dokumentus, išskyrus atvejus, kai tai pagal teisės aktus turi būti patvirtinta kitais dokumentais. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnija 2016 m. gegužės 15 d. pažymą Nr. Nr. A33(35)-133-(2.1) išdavė piliečių prašymu teisėtai ir pagrįstai, joje nurodytas išdavimo pagrindas – 1992 m. liepos 31 d. pirkimo pardavimo sutartis registro Nr. 432 ir 1991-1995 m. namų ūkio knygos įrašas, ieškovė ieškinyje nurodo, kad ūkio knygoje jokių duomenų apie ūkinius pastatus nėra, tačiau ieškovė pridėjo išrašus iš namų ūkio knygos nuo 2009 iki 2013 m., o seniūnijos rašte nurodyta ūkio knyga 1991-1995 m., t. y. nurodyti skirtingi dokumentai, skundžiamas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos raštas Nr. A33(35)-133-(2.1) yra pakankamai trumpas, aiškus ir motyvuotas, pasirašytas kompetentingo asmens, todėl atitinka visus reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo. Nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir Paberžės seniūnijos darbuotojai Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų nepažeidė, jie neatliko jokių įstatymų draudžiamų veiksmų, todėl prašė iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos nepriteisti bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija neprieštaravo, kad ieškovo reikalavimas išregistruoti pastatus iš Nekilnojamojo turto registro būtų patenkintas, jeigu tam neprieštarauja pastatų savininkas.
3. Atsakovas A. I. atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė savavališkai nugriovė atsakovui nuosavybės teise priklausančius pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) – tvartą, pažymėtą plane 2I1/m (daikto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatą – daržinę, pažymėtą plane 3I1m (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jų vietoje pradėjo savavališkas statybas. Atsakovo nuomone, ieškovė, suvokdama atliktų neteisėtų veiksmų pasekmes, bando ginčyti atsakovo nuosavybės teises į pastatus, kuriuos ji sugriovė, tokiu būdu siekdama išvengti atsakomybės. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis teisės aktų nuostatomis seniūnijos pažyma buvo pakankamas teisinis pagrindas įregistruoti nuosavybės teises į statinius, pastatytus 1956-1980 metais, todėl A. I. nuosavybės teisės į juos įregistruotos teisėtai ir pagrįstai. Senų pastatų registraciją reglamentuoja LR Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimas Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25, sąrašo patvirtinimo“. Iki 1991 m. liepos 25 d. kaimo vietovėje pastatytas namas turėjo būti įregistruotas Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose kaip namų valda. Namų valdos sąvoka apėmė gyvenamąjį namą bei kitus pastatus (ūkiniai pastatai, garažas ir t.t.), kaip gyvenamojo namo priklausinius. Ūkinių pastatų registracija buvo neprivaloma, todėl piliečiai, jeigu pageidavo įregistruoti ūkinį pastatą Nekilnojamojo turto registre, reikalavo iš seniūnijos pažymų. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnija 2016 m. gegužės 5 d. pažymą Nr. A33(35)-133-(2.1) išdavė piliečio prašymu teisėtai ir pagrįstai, joje nurodytas išdavimo pagrindas – 1992 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutartis registro Nr. 432 ir 1991-1995 metų namų ūkio knygos įrašas. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad ūkio knygoje jokių duomenų apie ūkinius pastatus nėra, tačiau ieškovė pridėjo išrašus iš namų knygos nuo 2009 iki 2013 metų, o seniūnijos pažymoje nurodyta ūkio knyga 1991-1995 metų, t. y. nurodyti skirtingi dokumentai.
4. Tretysis asmuo Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į patikslintą ieškinį nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre (toliau - ir Registras) į nekilnojamuosius daiktus - tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), 2018 m. balandžio 17 d. buvo įregistruotos atsakovo A. I. nuosavybės teisės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos 2016 m. gegužės 5 d. pažymos Nr. A33(35)-133-(2.1) pagrindu. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. 4 d. nustatyta, kad kadastro tvarkytojui pateikiamų dokumentų sąrašą, kai yra prašoma įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie statinius, kurie buvo įgyti ar pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtino Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašą. Minėto sąrašo 2.1 papunktyje nustatyta, kad statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą bei savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose. Vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis pateikta pažyma buvo pakankama įregistruoti nuosavybės teises į statinius, pastatytus 1956, 1980 metais, todėl A. I. nuosavybės teises į juos įregistruotos teisėtai ir pagrįstai, esant teisėtiems ir nenuginčytiems teisiniams pagrindams (pažymai). Registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d.). Už dokumentuose pateiktų duomenų teisingumą ir pagrįstumą atsako juos išdavę institucijos arba asmenys. Ieškovė nurodo, kad pažyma turi būti pripažinta neteisėta ir negaliojančia, nes joje nurodyti duomenys neatitinka dokumentų (įrašų 1991-1995 m. namų ūkio knygoje Nr. 6, asmeninės sąskaitos Nr. 747, ir 1992 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties, registro Nr. 432), kurių pagrindu ji buvo išduota, todėl ieškovės nuomone, A. I. daiktinės teisės į statinius buvo įregistruotos be teisinio pagrindo, tačiau Registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Registrą. Registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo, tai yra teismo prerogatyva. Kadangi Nekilnojamo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, tai asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti, todėl reikalavimas dėl pažymos pagrindu Nekilnojamo turto registre įregistruotos A. I. nuosavybės teisės panaikinimo laikytinas išvestiniu iš reikalavimo dėl pažymos pripažinimo negaliojančia. Pripažinus pažymą negaliojančia, jos pagrindu Nekilnojamo turto registre atlikta A. I. nuosavybės teisės į Statinius registracija naikintina, o atmetus reikalavimą dėl pažymos pripažinimo negaliojančia - paliktina galioti. Patikslintu ieškiniu ieškovė prašė išbraukti duomenis apie statinius iš kadastro, nes jie faktiškai neegzistuoja, tačiau ieškovė nepateikė nė vieno dokumento, patvirtinančio statinių nugriovimo (žuvimo) faktą. Registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą išregistravimą reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. Šio straipsnio 1 d. numato, kad registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Minėto straipsnio 4 d. numato, kad registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą išregistravimo tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-04-23 nutarimu Nr. 379 patvirtintame Nekilnojamojo turto registro nuostatų 69 p. numatyta, jog daiktinės teisės išregistruojamos, kai žūva (ar išnyksta) pats nekilnojamasis daiktas. Registro nuostatų 71 p. nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas, kuriam griauti reikia statybą leidžiančio dokumento, išregistruojamas, kai pateikiama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pažyma apie statinio nugriovimą arba statinių naudojimo priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjekto nustatytos formos pažyma, kuri patvirtina nekilnojamojo daikto žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą. Nekilnojamasis daiktas, kuriam griauti nereikia statybą leidžiančio dokumento, išregistruojamas, kai pateikiamoje nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje užfiksuotas jo nugriovimo ar žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktas. Panaši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turo kadastro nuostatų 84.1.4 p. ir 84.1.5 p. Kadastro nuostatų 84.1.5 p. nustato, kad išregistruoti statinį, kuriam griauti nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas, iš registro, kartu su prašymu turi būti pateikiama statinio kadastro duomenų byla, kurioje užfiksuotas šio statinio nugriovimo ar jo žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktas. Tretysis asmuo pažymėjo, kad ieškovė teismui nepateikė nė vieno iš minėtuose teisės aktuose nurodytų dokumentų, patvirtinančių statinių nugriovimo (žuvimo) faktą. Ieškovės pateiktas 2016 metais parengtas žemės sklypo naudojimo planas notariniam patvirtinimui nėra tinkamas teisės aktų nustatytas dokumentas, patvirtinantis Statinių nugriovimo (žuvimo) faktą, nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl duomenų apie statinius išbraukimo iš kadastro gali būti tenkinamas tik teismui pateikus teisės aktų reikalavimus atitinkančią statinių kadastro duomenų bylą, kurioje būtų užfiksuotas statinių nugriovimo (žuvimo) faktas. Prašė patikslintą ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į šiame atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir argumentus.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė iš dalies palaikė ieškinio reikalavimus. Nurodė, kad pateikė ieškinį dėl pažymos nuginčijimo, nes ja pažeidžiamos ieškovės kaip žemės sklypo bendrasavininkės bei vieno iš butų, esančių sklype, savininkės teisės, ginčijamas sandoris ieškovei sukėlė teisines pasekmes, nes jo pagrindu buvo ne žemės sklypo bendrasavininko vardu buvo įregistruotos nuosavybės teisės į pastatus žemės sklype, kurio dalis priklauso ieškovei. Pažymėjo, kad ieškovei priklausė vienas iš pažymoje nurodytų pastatų, visą laiką nuo buto įsigijimo ieškovė jais naudojosi, atsakovo nuosavybės teisių į žemės sklype esantį butą įsigijimo dokumentuose nebuvo duomenų apie ginčo pastatų priklausomybę atsakovui, aplinkybę, kad pažyma neatitinka dokumentų, kurių pagrindu ji buvo išduota pripažino ir seniūnija į bylą pateiktame rašte. Nurodė, kad nepalaiko reikalavimo dėl pastatų išbraukimo iš Nekilnojamo turto kadastro, jo atsisako.
6. Teismo posėdžio metu atstovo atstovė su ieškiniu nesutiko visiškai, prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad aplinkybę, jog ginčo pastatai teisėtai priklauso atsakovui nuosavybės teise patvirtina rašytiniai įrodymai - žemės pirkimo – pardavimo sutartis, namo techninis pasas, ginčo pastatais atsakovo šeima naudojasi ilgą laiką, tuo tarpu aplinkybes dėl ieškovės nuosavybės teisių į ginčo pastatus nepatvirtina jokių byloje esantys įrodymai, ieškovės atstovė 2019 m. kovo 19 d. teismo posėdyje pripažino, kad ginčo pastatai ieškovei nuosavybės teise nepriklauso, tokią aplinkybę nagrinėjant bylą iš esmės teismo posėdyje patvirtino ir liudytoja apklausta ieškovės motina T. S., vien seniūnijos leidimas be žemės sklypo bendrasavininkų sutikimo nesuteikė ieškovei teisės statyti sklype pastatus. Taip pat pažymėjo, kad reikalavimas turi būti atmestas, nes jo patenkinimas nesukurs ieškovei teisinių pasekmių.
Žemesnės instancijos teismas
7. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atstovė teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad ieškinio reikalavimų patenkinimas ieškovei nesukurs teisinių pasekmių, nes pastatų nėra – statiniai žuvę ir nugriauti, ieškovė neturi reikalavimo teisės nagrinėjamoje byloje ir dėl to, kad ginčo pastatai jai niekada nepriklausė.
Šalies argumentai
8. Teismo posėdžio metu tretysis asmuo V. I. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad visus dokumentus dėl pastatų registravimo tėvo vardu tvarkė jis, kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ dėl nuosavybės teisių įregistravimo į pastatus, jam buvo paaiškinta, kokie yra būtini dokumentai nuosavybės teisių įregistravimui, todėl į seniūniją nuvežė turimus dokumentus, pateikė prašymą dėl pažymos išdavimo ir ji buvo išduota. Nurodė, kad dėl pastatų priklausomybės apklausinėjo kaimo gyventojus, tačiau niekas nieko neprisiminė. Paaiškino, kad adresu (duomenys neskelbtini) gyvena nuo 2012 - 2013 m.(iki 2006 m. gyveno visa šeima), trečiajam asmeniui išvažiavus reikalus pradėjo tvarkyti sesers vyras, bet neištvėręs metė šį reikalą, kažkiek laiko po senelio mirties naudojosi pastatais, kol turėjo karves, vištas, vėliau to nereikėjo, tais pastatais nesinaudojo, pastatai visą laiką stovėjo tušti, niekas jais nesinaudojo, vėliau ieškovės nuomininkai išardė pastatą, ieškovės mama gyvena šalia, todėl ji pas mamą laikydavo malkas ir sandėlio jai nereikėjo. Paaiškino, kad A. I. gyvena netoliese, jis turėjo kelis pastatus skirtinguose žemės sklypuose. Name adresu (duomenys neskelbtini). ilgą laiką gyveno ūkio direktorius, tėvas su juo gerai sutarė, kai jis išvažiavo, namą padalino pusiau.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies
9. Remiantis Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašu nustatyta, kad ieškovė V. D. ir tretieji asmenys V. I. bei A. I. yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai – ieškovei nuosavybės teise priklauso 1112/2180 dalys minėto sklypo (įregistravimo pagrindas – 2013 m. spalio 10 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 9812), tretiesiems asmenims - 1068/2180 dalys (įregistravimo pagrindas – 2013 m. spalio 10 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 1-10579).
10. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nekilnojamo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. 41/13225 duomenimis, žemės sklypo planais, šalių paaiškinimais nustatyta, kad minėtame žemės sklype yra registruoti nekilnojamieji daiktai - gyvenamas namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kurio 1/1 dalis priklauso butui Nr. (duomenys neskelbtini) iš registro 10/1159). Remiantis Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, šalių paaiškinimais, 1999 m. sausio 12 d. Paberžės seniūno pažymėjimu nustatyta, kad žemės sklype esantis gyvenamasis namas yra dvibutis gyvenamasis pastatas, trečiajam asmeniui V. I. nuosavybės teise priklauso butas Nr. 2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teisės įgijimo pagrindas - 2012 lapkričio 8 d. Dovanojimo sutartis. Ieškovė yra kito buto savininkė.
11. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nustatyta, kad nuosavybės teisės į pastatą – tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane indeksu 2I1/m), pastatą-daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane indeksu 3I1m) nuo 2018 m. balandžio 17 d. yra registruotos atsakovo A. I. vardu 2016 m. gegužės 5 d. Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimo Nr. A33(35)-133-(2.1) pagrindu. Ieškovė prašo minėtą administracinį aktą pripažinti negaliojančiu.
12. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nustatyta, kad nuosavybės teisės į pastatą-daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-kiemo rūsį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-ūkinį pastatą ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio 1/1 dalis priklauso butui Nr. (duomenys neskelbtini)) - priklauso V. I.. Trečiojo asmens nuosavybės teisės į minėtus pastatus registruotos 2014 m. liepos 16 d. bei 2012 m. lapkričio 8 d. dovanojimo sutarčių pagrindu.
13. Ginčijamoje 2016 m. gegužės 15 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos pažymoje Nr. A33(35)-133-(2.1), kurią pasirašė seniūnas G. G. nurodyta, kad 1991-1995 m. namų ūkio knygoje Nr. 6, asmeninės sąskaitos Nr. 747 įrašyta, jog A. I. priklauso ūkio pastatai pažymėti indeksais 2I1/m tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3I1/m daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Pažymoje nurodytas jos išdavimo pagrindas – 1992 m. liepos 31 d. pirkimo – pardavimo sutartis, registro Nr. 432.
14. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32 d. 3 d. 5 p. (redakcija, galiojusi nuo iki 2016 m. sausio 1 d.), buvo numatyta, kad seniūnas išduoda seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme nustatytus, taip pat šeimos sudėtį ir kitokius faktinę padėtį patvirtinančius dokumentus, išskyrus atvejus, kai tai pagal teisės aktus turi būti patvirtinta kitais dokumentais. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašo patvirtinimo“ 2.1 papunkčiu, pastatyti seni statiniai Registre registruojami Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus bei savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse buvo pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai. Iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvos teritorijoje galiojo RTFSR 1922 m. CK, kurio 185 straipsnis numatė, kad nuosavybės teisė į pastatus, esančius kaimo vietovėse, registruojama DŽDT vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose. Tokia pat nuostata išliko ir įsigaliojus 1964 m. CK (CK 255 str.) ir galiojo iki 1991 m. liepos 25 d. Taigi, iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teises į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai. Šių įrašų pagrindu rengiamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 2.1 papunktyje numatytos pažymos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad įrašai namų ūkio knygose kaimo vietovėse pripažįstami pakankamais pastatų valdymo nuosavybės teise įrodymais iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. Jeigu pastatai buvo pastatyti iki šios instrukcijos įsigaliojimo, tai jie registruojami nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno ar mero pažymą, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda, susidedanti iš tam tikrų pastatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2007).
15. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad statiniai, kurių nuosavybės teisės yra ginčijamos, buvo statyti 1956 m. bei 1980 m., todėl nuosavybės teisės į juos galėjo būti registruotos nekilnojamo turto registre pateikus seniūno pažymą, patvirtinančią įrašus ūkinėse knygose dėl namų ūkių statinių priklausomybės. Minėta, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32 str. 3 d. 5 p. numatė seniūnui teisę išduoti seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme nustatytus, taip pat šeimos sudėtį ir kitokius faktinę padėtį patvirtinančius dokumentus. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl šioje byloje spręstina dėl ginčijamos administracinio akto atitikties minėtoms teisės normoms.
16. 2016 m. gegužės 15 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos pažymoje Nr. A33(35)-133-(2.1) nurodyta, kad 1991-1995 m. namų ūkio knygoje Nr. 6, asmeninės sąskaitos Nr. 747 įrašyta, jog A. I. priklauso ūkio pastatai pažymėti indeksais 2I1/m tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3I1/m daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu pažymoje nurodyta 1991-1995 m. namų ūkio knygoje Nr. 6, asmeninės sąskaita Nr. 747 nebuvo pateikta. Šioje byloje teismo posėdyje tretysis asmuo V. I. paaiškino, kad norėdamas įregistruoti nuosavybės teises į ginčo pastatus kreipėsi į seniūną dėl pažymos išdavimo, pateikė turimus dokumentus. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas pažymą išdavęs buvęs Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos seniūnas G. G. parodė, kad namų ūkio knygoje nebuvo įrašų dėl ginčo pastatų valdymo, jokių dokumentų dėl pastatų priklausomybės jis neturėjo, pažymą surašė iš pareiškėjo žodžių, faktinė situacija dėl pastatų buvimo naudojimo jam nebuvo žinoma. Tretysis asmuo V. I. teismo posėdyje pripažino, kad apklausinėjant gyventojus dėl pastatų naudojimo, priklausomybės jokios informacijos surinkti nepavyko (2019 m. liepos 29 d. teismo posėdžio įrašas 1:03:40). Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnija 2019 m. kovo 13 d. rašte Nr. A33(35)-4 dėl duomenų pateikimo nurodė, kad 1991 m. - 1995 m. namų ūkio knygos yra saugomos Paberžės seniūnijoje, jose yra įrašai apie butus bei namus, įrašų apie ūkio pastatus nėra, pažymos buvo išrašomos, kad šiam butui priklauso ūkio pastatas, jeigu pirkimo – pardavimo sutartyje buvo minėtas ūkio pastatas; 1991-1995 namų ūkio knygoje Nr. 6 asmeninė sąskaita Nr. 747, įrašo, kad A. I. priklauso ūkio pastatai – tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), nėra. Į bylą buvo pateikta ūkio knygos Nr. 6 2009, 2010, 2011, 2012,2013 metams, taigi, ne aktualios 1991 m. namų ūkio knygos kopijos. Jose namų ūkio Tuopų g.1-2, Anavilio (taigi, ne ginčo adresu) kaime šeimos nariai nurodyti tretysis asmuo V. I., P. I., J. I., E. L.; namų ūkio Nr. 747 sąraše namų ūkio galva nurodytas A. I., sutuoktinė – R. I., dalyje namų ūkiui priklausantys pastatai – ½ gyvenamojo namo, 1 butas, kambarių skaičius – 2, plotas – 38,20 kv.m. Įrašų apie namų ūkiui priklausančius ūkio pastatus nėra. Į bylą pateiktoje asmeninėje sąskaitoje Nr. 421 nurodyta, kad 1991 m. sausio 1 d. duomenimis pirmu namų ūkio nariu nurodytas I. V. A. (gimė 1929 m., mirė 1999 m), jo sutuoktinė I. N. K. ((duomenys neskelbtini).), kurie 1991 - 1995 m. laikė naminius gyvulius (karvę, kiaules) ir paukščius; priklausė 38,20 kv. m. butas, 300 kv. m. žemės (po ½ dalį), augino daržoves, grūdines kultūras. Byloje esančioje asmeninėje sąskaitoje Nr. 405 nustatyta, jog 1991 m. sausio 1 d. duomenimis, Anavilio k., įregistruoti kaip darbininkai I. A. V. ir I. R., Tadeušovna – sutuoktiniai, o I. V. A. – jų sūnus, kurie 1991-1995 m. laikė naminius gyvulius (karvę, kiaules) ir paukščius; priklausė 44,23 kv. m. butas, 300 kv. m. žemės (po ½ dalį), augino daržoves, grūdines kultūras. Kaip matyti iš visų paminėtų ūkinių knygų išrašų, atžymų apie ūkinius pastatus jose nėra.
17. Taigi, bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad 2016 m. gegužės 15 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos pažyma Nr. A33(35)-133-(2.1) išduota neteisėtai, nes ji neatitinka dokumentų, kurių pagrindu ji išrašyta – pažymoje nurodytoje ūkio knygoje nebuvo įrašų apie ūkio pastatų (tvarto, daržinės) priklausymą A. I.. Pažymoje nurodytas jos išrašymo pagrindas - 1992 m. liepos 31 d. pirkimo – pardavimo sutartis, registro Nr. 432, tačiau iš į minėtos sutarties matyti, kad I. V. A. pagal 1991 m. lapkričio mėn. sprendimą Paberžės valstybinė daržininkystės įmonė pardavė 38,20 kv.m. butą (2 butų gyvenamame name) ir ūkinius pastatus 33,35 kv. m. ploto, esančius (duomenys neskelbtini). Ginčo pastatai, tai yra 22 kv.m. pastatas – tvartas bei 9 kv.m. pastatas – daržinė, sutartyje nurodyti nebuvo. Kaip matyti iš Nekilnojamo turto duomenų banko išrašo, V. I. vardu yra registruotos nuosavybės teisės į 33 kv.m. pastatą – ūkinį pastatą, kuris nurodytas kaip buto Nr. 2, kurį tretysis asmuo įgijo Dovanojimo sutarties pagrindu, priklausanti dalis (2018 m. rugpjūčio 13 d. Nekilnojamo turto banko išrašo 2.7 punktas). Kita vertus, įgyjant pastatus pirkimo pardavimo sutarties pagrindu, būtent pirkimo – pardavimo sandoris yra nuosavybės įgijimo faktą patvirtinantis dokumentas, todėl seniūnijos pažyma pagrįsti nuosavybės įgijimą į pastatus nėra būtina. Atsižvelgiant į išdėstytą darytina išvada, byloje esančių įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad 2016 m. gegužės 15 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos pažyma Nr. A33(35)-133-(2.1) buvo išrašyta neteisėtai, nes joje nurodyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu ji išrašyta, todėl ji pripažintina negaliojančia (CK 1.80 str., Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Panaikinus administracinį aktą, kurio pagrindu buvo atlikta teisinė registracija atsakovo A. I. vardu, reikalavimo dėl teisinės registracijos panaikinimo nėra pagrindo reikšti, nes išnykus registracijos pagrindui turi būti panaikinama ir teisinė nekilnojamojo daikto registracija, todėl minėtas ieškovės reikalavimas laikytinas pertekliniu ir dėl teisinės registracijos panaikinimo atsakovo A. I. vardu papildomai sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakytina (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2007).
18. Atsakovo atstovė ginčijo, kad nėra pagrindo pripažinti seniūnijos pažymą negaliojančia, nes kiti byloje esantys įrodymai – žemės pirkimo – pardavimo sutartis bei namo techninis pasas patvirtina aplinkybę dėl atsakovo nuosavybės teisių į ginčo pastatus. Su tokia pozicija nesutiktina. Teismo posėdyje A. I. sūnus V. I. patvirtino, kad tėvas neturėjo kitų nuosavybės teises į ginčo pastatus patvirtinančių dokumentų, todėl kreipėsi į seniūniją dėl pažymos išdavimo. Taigi, esant kitiems nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams, nebūtų būtinybės kreiptis į seniūniją dėl pažymos išdavimo. Remiantis 2013 m. spalio 10 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 1-10579 nustatyta, jog Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus rajono skyriaus pardavė V. I. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis 1068/2180 kv. m. ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Minėtoje sutartyje yra nurodyta, kad aukščiau nurodytame žemės sklype yra pastatas - gyvenamas namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie pagal VĮ „Registrų centras“ išduotą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, registro įrašo Nr. 10/1260 nuosavybės teise priklauso žemės sklypo pirkėjui, kurie šia sutartimi neperleidžiami (4 punktas). Tačiau į bylą nebuvo pateikta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo Nr. 10/1260, kuriame buvo nurodyta, jog atsakovo vardu 2013 m. jau buvo registruotos nuosavybės teisės į ginčo pastatus. Iš 2019 m. kovo 6 d. Nekilnojamo turto registro centrinio banko duomenų išrašo su istorija matyti, kad pastatus, kurių indeksai 5I /m, 6I1/m, 7I1/g A. I. įgijo 2013 m. spalio 11 d. Apylinkės (seniūnijos) pažymėjimo Nr. 5.7-93 pagrindu, vėliau juos 2014 m. liepos 16 d. Dovanojimo sutartimi perleido sūnui V. I., tačiau duomenų, kad ginčo pastatai 2013 m. spalio 10 d. būtų registruoti nuosavybės teise V. I. vardu, nėra. Akivaizdu, kad, jei nuosavybės tesės į ginčo pastatus atsakovo vardu būtų įregistruotos 2013 m. įgyjant žemės sklypą, jas registruoti 2016 m. gegužės 15 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos pažymos Nr. A33(35)-133-(2.1) pagrindu nebūtų būtinumo. Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techninio pase nurodyta, kad Paberžės apyl. Anavilio k. I. V. A. yra buto Nr. 2 savininkas 1992 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. 1994 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo liudijimo pagrindu (Registro Nr. 1-7591) minėto buto savininku tapo I. A.. Patalpų charakteristikoje nurodyta, jog gyvenamas plotas yra 39,02 kv. m. naudingame 77,61 kv. m. plote, butų – 2, gyvenamų kambarių – 3. Kitoje Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techninio paso pusėje nurodytas gyvenamas namas ir statiniai, jų statybos metai, tai yra: gyvenamas namas 1A1/m, veranda 1a1/m, priestatas 2a1/m – 1956 m., tvartas 2I1/m ir tvartas 4J1/m – 1956 m., daržinė 3J1/m ir daržinė 5J1/m bei malkinė 6J1/m – 1980 m. Taigi, namo techninio paso pirmame lape nurodyta, kad butas Nr. 2 priklausė I. V. A., vėliau – A. I., jame taip pat nurodyta, kad minėtas butas yra tik dalis gyvenamojo namo. Antrame techninio paso lape pateikti duomenys apie visą gyvenamąjį namą bei šalia jo esančius ūkinius pastatus, tačiau vien tik minėti įrašai nesudaro pagrindo išvadai, kad buto Nr. 2 savininkui nuosavybės teise priklauso visi ūkiniai pastatai, esantys prie namo. 1994 m. gruodžio 8 d. pažymėjime Nr. 711 Vilniaus rajono Paberžės apylinkės viršaitis H. G. notarų biurą informavo, jog V. I. asmeninės nuosavybės teise turėjo gyvenamą butą, plane pažymėtą 1A1/m su ūkio pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini) 300 kv. m. žemės sklypo plote, tačiau ūkio pastatai minėtame rašte neidentifikuoti. Bylos duomenys patvirtina, kad žemės sklype prie gyvenamojo namo (dvibučio pastato) ūkiniai pastatai buvo keli, vieną iš jų V. I. įgijo 1992 m. liepos 31 d. pirkimo – pardavimo sutartimi (registro Nr. 432), tačiau minėta sutartimi nebuvo įgyti ginčo pastatai. Pažymėtina, kad tretysis asmuo V. I. teismo posėdyje taip pat vienareikšmiškai nenurodė, jog ginčo pastatai nuosavybės teise priklausė jo šeimai - paaiškino, kad jo tėvas A. I. gyvena netoliese, jis turėjo kelis ūkinius pastatus skirtinguose žemės sklypuose, po senelio mirties naudojosi pastatais, kol turėjo karves, vištas, vėliau to nereikėjo, todėl jais nesinaudojo, ginčo pastatai visą laiką stovėjo tušti, dėl jų priklausomybės apklausinėjo kaimo gyventojus, tačiau niekas nieko neprisiminė. Bylos duomenimis nustatyta, kad minėtame Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techninio paso antroje pusėje nurodytas gyvenamas namas buvo dvibutis, šalių paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais nustatyta, kad jame gyveno dvi šeimos (I. ir K.), kurios laikė gyvulius, kaip matyti iš pastatų tipo, prie namo buvo du tvartai, dvi daržinės ir malkinė. Tvartas, kurio indeksas 4I1/m (1956 m.) šiuo metu įregistruotas kaip pastatas – ūkinis pastatas ir priklauso butui Nr. 2, kurio savininkas yra tretysis asmuo V. I. (butą dovanojimo sutartimi įgijo iš tėvo I. A. V., pastarasis paveldėjo iš tėvo I. V. A.). Įvertinus minėtus duomenis logiška manyti, kad kitas tvartas bei daržinė buvo priskirti naudojimusi kitai, tai yra K. šeimai. Šią aplinkybę patvirtina byloje esanti 1992 m. kovo 27 d. žemės sklypo nuotrauka, kurioje gyvenamojo namo apibrėžtyje pažymėta K. ir I., ties ūkiniais pastatais, kurių indeksas 2I1/m bei 3I1/m (ginčo pastatai) – K.o, pastatai 4I1/m bei 5I1/m – I..
19. Analizuojant kitus byloje esančius įrodymus, susijusius su žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais pastatų nuosavybe matyti, kad 1993 m. vasario 25 d. sutartimi (duomenys neskelbtini) pardavė D. G. pusę medinio namo 1A1/m, kurio bendra plotas 39,17 kv. m., nurodant ūkiniai pastatai – nėra. 1999 m. sausio 12 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pažymėjime Nr. 9 Žemės ir nekilnojamo turto kadastro ir registro įmonės Vilniaus filialui nurodyta, kad G. D. 1993 m. vasario 26 d. privatizuotas pagal sutartį vieno kambario butas, esantis Anavilio kaime, Vilniaus rajone, turintis 39,17 kv.m. bendro ploto, plane pažymėtas indeksu 1A1/m klaidingai įformintas kaip pusė gyvenamojo namo, faktiškai yra butas Nr. 1. 1999 m. sausio 29 d. pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 854 G. Š. pardavė, o V. D. nupirko butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 1A1m, turintį 39,17 kv. m. bendro ploto, esantį Anavilio k., bt. Nr. 1. 2003 m. liepos 7 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu palikėjo V. D., mirusio 2001 m. birželio 24 d. turtą paveldėjo dukra V. D., paveldimas turtas - patalpa pastate: 1 kambario butas Nr. 1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintis 39,17 kv. m. bendro ploto statinyje, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane 1A1m, esantis (duomenys neskelbtini). 2013 m. spalio 10 d. Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus rajono skyriaus pardavė V. D. asmeninės nuosavybės teisėmis 1112/2180 kv. m. ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad žemės sklype yra pastatas - gyvenamas namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie šia sutartimi neperleidžiami (4 punktas). Taigi, iš aukščiau paminėtų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė įgydama butą nuosavybės teisių į ginčo pastatus neįgijo, tokią aplinkybę 2019 m. kovo 18 d. teismo posėdyje pripažino ieškovės atstovė. Teismo posėdyje liudytoja apklausta G. Š. parodė, kad nuo seno dalyje gyvenamojo namo gyveno jos senelis K., laikė karvę, veršiuką, turėjo vištų, naudojosi ūkiniu pastatu, tvartu, gyvenamasis namas (du butai) priklausė tarybiniam ūkiui, jos senelis privatizavo butą, tačiau ginčo pastatus privatizuoti atsisakė, nes jie buvo beverčiai. Liudytoja G. Š. parodė, kad ji pirkimo pardavimo sutartimi pardavė butą, tačiau ginčo ūkinių pastatų nepardavė, nes jų nuosavybės teise nebuvo įgijusi. Minėta, kad į bylą buvo pateikta namo inventorizacinėje byloje esanti 1992 m. kovo 27 d. žemės sklypo nuotrauka, kurioje gyvenamojo namo apibrėžtyje pažymėta K. ir I., ties ūkiniais pastatais, kurių indeksas 2I1/m bei 3I1/m (ginčo pastatai) – K., pastatai 4I1/m bei 5I1/m – I.. Minėti du įrodymai pakankamai patvirtina aplinkybę, kad anksčiau kurį laiką ginčo pastatais naudojosi K. šeima, tačiau juos privatizavimo metu nuosavybės teise atsisakė įgyti, dėl ko nuosavybės teisės vėliau sekusių sandorių pagrindu nebuvo perleistos ieškovei. Tačiau, minėta, byloje esančių įrodymų visuma taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad minėtų pastatų savininku buvo atsakovas ar jo šeima (tėvas I. V. A.), nes atsakovo tėvas 1992 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo butą Nr. 2 bei kitą ūkinį pastatą, ūkio knygose įrašų apie ūkinių pastatų priklausomybę nėra, tretysis asmuo V. I. teismo posėdyje teiktais paaiškinimais nepatvirtino, jog ginčo pastatai nuosavybės teise priklausė jo šeimai, nurodė, kad jo šeima naudojosi įvairiais ūkiniais pastatais, dėl nuosavybės teisių į ginčo pastatus apklausinėjo kaimo gyventojus, tačiau niekas nieko neprisiminė.
20. Atsakovai nurodė, ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo – ieškovė neįrodė, kad jai priklauso nuosavybės teisė į ginčo pastatus, kad jos teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad ji turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko, prašė tuo pagrindu ieškovės ieškinį atmesti. CPK 5 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas. Pagal CPK 2, 5 str. teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 str. dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko.
21. Taigi, atmesti ieškinį CPK 5 str. pagrindu yra teisinis pagrindas ieškovei neįrodžius, kad jai priklauso teisė, kad jos teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad ji turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (žr. pvz. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1550-538/2015). Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teisme yra iškelta civilinė byla Nr. e2-1246-723/2019 pagal ieškovų pagal V. I. ir A. I. ieškinį dėl sklypo atidalijimo. Minėtoje byloje ieškovai V. I. ir A. I. ieškinį grindžia planu, kuriame nurodyti įregistruoti ginčo pastatai bei aplinkybe dėl pastatų priklausymo ieškovo tėvui A. I., pagrindžiančia ieškovų reikalavimą dėl atitinkamos žemės sklypo dalies priskyrimo jiems. Ieškovė atsiliepime nurodo, kad, nors pastatas plane pažymėtas 211/m yra jo tėvo A. I. nuosavybė, minėto pastato faktiškai nėra, senas tvartas yra sugriuvęs, toje vietoje stovi jos pastatytas pastatas, informuoja, kad ketina reikšti ieškinį dėl pastatų nuosavybės ginčijimo, panaikinus neegzistuojančių statinių registraciją parengs pasiūlymus dėl sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo. Civilinė byla Nr. e2-1246-723/2019 buvo sustabdyta iki bus išnarinėta ši byla. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė ieškinį siekdama paneigti ieškovų kitoje civilinėje byloje nurodytus argumentus dėl pastatų nuosavybės, kuriais jie grindžia ieškinį, tai yra reikalavimą dėl atitinkamos dalies žemės sklypo priskyrimo padalijimo būdu. Sprendžiant dėl žemės sklypo atidalijimo ar naudojimo juo tvarkos nustatymo, aplinkybės dėl žemės sklype esančių pastatų, nuosavybės teisų į juos yra vienas iš kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama. Dėl nurodyto konstatuotina, kad ieškovė turi teisinį interesą šioje byloje, nes šioje byloje priimtu sprendimu bus paneigti V. I. ir A. I. argumentai kitoje byloje dėl atitinkamos žemės sklypo dalies priskyrimo jiems (CPK 5 str.). Kita vertus, teismų praktikoje išaiškinta, kad savo iniciatyva teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Nagrinėjamoje byloje teismo posėdyje Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos seniūnui G. G. pripažinus, kad ginčijama pažyma buvo išduota ne joje nurodytų dokumentų pagrindu, bet remiantis tik pareiškėjo prašymu, 2019 m. kovo 13 d. rašte seniūnijai Nr. A33(35) – 4 pripažinus, kad 1991 m. 1995 m. namų knygoje Nr. 6, asmeninė sąskaita Nr. 747 užrašo, kad A. I. priklauso ūkio pastatai – tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), nėra, konstatuotina, kad ginčijamo sandorio neteisėtumas yra akivaizdus, dėl ko sprendimas jo nepanaikinti prieštarautų teisingumo, protingumo principams (CPK 3 str. 7 d., CK 1.78 str. 5 d.).
22. Ieškovė pateiktu ieškiniu prašė išbraukti pastatų, tai yra tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenis iš Nekilnojamo turto kadastro. Tretysis asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepime nurodė, kad ieškovė teismui nepateikė nė vieno iš Nekilnojamojo turto registro įstatyme, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-04-23 nutarimu Nr. 379 patvirtintame Nekilnojamojo turto registro nuostatuose ar Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose nurodytų dokumentų, patvirtinančių statinių nugriovimo (žuvimo) faktą, ieškovė minėto trečiojo asmens argumento neginčijo. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartyje suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 44 p.).
23. Pažymėtina, kad ginčo dėl tos aplinkybės, jog pastatai 2I1/m (daikto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 3I1m (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)) faktiškai neegzistuoja tarp šalių nekilo. Tačiau į bylą nebuvo pateikta teisės aktuose bei teismų praktikoje nurodytų būtinų įrodymų aplinkybei dėl pastato sunyko ar nugriovimo konstatuoti (CPK 178 str., 185 str.). Teismo posėdyje ieškovo atstovė nurodė atsisakanti minėto reikalavimo, baigiamųjų kalbų metu neprašė jo tenkinti, tačiau CPK 140 str. nustatytos formos pareiškimo dėl reikalavimo atsisakymo nepateikė. Ieškovei nepalaikant reikalavimo, tačiau ir nepateikus įstatymo nustatytos formos pareiškimo dėl jo atsisakymo, bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad trūksta įrodymų, pagrindžiančių minėto reikalavimo pagrįstumą, ieškovės reikalavimas išbraukti pastatų, tai yra tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenis iš Nekilnojamo turto kadastro paliktinas nenagrinėtu (CPK 3 str. 7 d., 296 str. 1 d. 11 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
24. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos sudarė 75 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2018-10-25, 29,79 Eur išlaidos, dokumentams iš VĮ „Registrų centras gauti“ bei 950 Eur advokato atstovavimo išlaidos, iš viso – 1 054,79 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įvertinus, tai, kad iš esmės ginčas byloje kilo, šalių argumentai bei byloje nagrinėjamos aplinkybės buvo susijusios su ieškovės reikalavimu pripažinti Paberžės seniūnijos pažymą negaliojančia, iš atsakovų priteistinos visos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, atsakovo patirtos išlaidos nepriteistinos iš ieškovės (CPK 3 str. 7 d., 93 str. 4 d.). Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė prašė nepriteisti iš jos bylinėjimosi išlaidų, nes Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir Paberžės seniūnijos darbuotojai neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Byloje nustačius pagrindą pripažinti Paberžės seniūnijos pažymą negaliojančia laikytina, kad Vilniaus rajono savivaldybė turi procesinę pareigą padegti ieškovės bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 str. 1 d., CK 2.53 str. 2 d., Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-734-160/201). Dėl nurodyto, iš atsakovų ieškovei lygioms dalimis priteistina 1 054,79 Eur bylinėjimosi išlaidų, t.y. iš kiekvieno po 527,39 Eur (CPK 93 str.).
25. Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudarė (23 Eur). Įvertinus tai, kad atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija yra valstybės institucija, atleista nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 11,50 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 92, 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti negaliojančia 2016 m. gegužės 15 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Paberžės seniūnijos pažymą Nr. A33(35)-133-(2.1).
Palikti nenagrinėtu reikalavimą išbraukti pastatų, tai yra tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenis iš Nekilnojamo turto kadastro.
Priteisti iš atsakovų A. I. (gim. 1955-08-23) ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (į.k. 188708224) ieškovei V. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1 054,79 Eur (vienas tūkstantis penkiasdešimt keturi eurai 79 ct) bylinėjimosi išlaidų, t.y. iš kiekvieno atsakovo po 527,39 Eur.
Priteisti iš atsakovo A. I. (gim. 1955-08-23) į valstybės biudžetą 11,50 Eur (vienuolika Eur, 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a. s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.