Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Visvaldo Kazakiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. M. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškinį atsakovams K. M., V. M., A. U. (A. U.) dėl laikino tėvų valdžios apribojimo, išlaikymo priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, biudžetinė įstaiga Vilniaus rajono šeimos ir vaiko gerovės centras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

31. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliantai skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau neargumentuoja kokias būtent aplinkybes norėtų paaiškinti ar kokius konkrečiai prašymus pareikšti, kurių negalėjo pareikšti (paaiškinti) bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, iš esmės jokių argumentų dėl žodinio bylos nagrinėjimo nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nors ginčas kilęs iš šeimos teisinių santykių, susijęs su nepilnamečiais vaikais, ir sprendžiant procesinius klausimus tokio pobūdžio bylose atsižvelgiama į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą (CPK 376 straipsnis), tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, į prašymo nemotyvuotumą, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

32. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys dėl laikino tėvų (atsakovų) valdžios apribojimo, išlaikymo priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

33. Byloje nustatyta, kad atsakovai K. M. ir V. M. yra nepilnamečių O. M., P. M., O. M. ir M. M. tėvai. Atsakovai K. M. ir A. U. yra nepilnamečio A. U. tėvai. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 4 d. įsakymais A. U., O. M., P. M. ir O. M. nuo 2018 m. gegužės 31 d. buvo nustatyta laikinoji globa BĮ Vilniaus rajono šeimos ir vaiko gerovės centre. 2018 m. liepos 9 d. nustatyta laikinoji globa buvo panaikinta ir nepilnamečiai vaikai buvo grąžinti tėvams. 2018 m. liepos 31 d. K. M. rašytiniu pranešimu atsisakė rūpintis savo vaikais ir išvyko iš centro, kuriame buvo apgyvendinta, dėl to nepilnamečiai vaikai buvo laikinai apgyvendinti BĮ Vilniaus rajono šeimos ir vaiko gerovės centre. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eS2-30913-930/2018 buvo išduotas leidimas paimti vaikus iš tėvų. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 24 d. įsakymais vaikams pakartotinai buvo nustatyta laikinoji globa, vaikų globėju paskirtas BĮ Vilniaus rajono šeimos ir vaiko gerovės centras. 2019 m. balandžio 17 d. nustačius, kad šeimos aplinkoje dėl tėvų girtumo iškilo realus pavojus vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei, naujagimis M. M. buvo paimtas iš atsakovų ir laikinai hospitalizuotas Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. 2019 m. balandžio 18 d. atsakovei K. M. buvo nustatytas 0,64 promilių girtumas, dėl to naujagimis vėl buvo paimtas iš šeimos ir hospitalizuotas Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. spalio 7 d. įsakymais Nr. A27(l)-2658 ir Nr. A27(l)-2657 vaikų O. M. ir M. M. gyvenamoji vieta nustatyta globėjų šeimoje. Atsakovas A. U. šiuo metu gyvena Vokietijoje ir neprieštarauja, kad jo sūnumi A. U. rūpintųsi BĮ Vilniaus rajono šeimos ir vaiko gerovės centras. Ieškovas Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius kreipėsi į teismą dėl laikino atsakovų (tėvų) valdžios apribojimo, nepilnamečių vaikų išlaikymo priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimus.

34. Nagrinėjamoje byloje apeliacijoje nebeliko ginčo dėl atsakovo A. U. laikino tėvo valdžios apribojimo ir kitų susijusių reikalavimų šio atsakovo atžvilgiu, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo skųstas. Skundą pateikė atsakovai K. M. ir V. M., nurodydami, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir faktines aplinkybes jų atžvilgiu, kadangi atsakovai, po vaikų paėmimo iš šeimos, padarė reikiamas išvadas ir jų elgesys iš esmės pasikeitė teigiama linkme. Be to, atsakovai akcentuoja įstatymų saugomą prioritetą, jog nepilnamečiai vaikai turi būti auginami tėvų. Pabrėžia ir tai, kad vaikai nori gyventi su tėvais.

35. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir juos iki pilnametystės išlaikyti. Tai – pamatinė tėvų valdžios sampratos nuostata, kuri detalizuojama kituose šeimos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. CK 3.155 straipsnyje, apibrėžiančiame tėvų valdžios turinį, nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas reiškia tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų vaikui garantuojamų teisių žinoti, kas jo tėvai ir su jais gyventi ir būti jų auklėjamam bei aprūpinamam, turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi ir kt. užtikrinimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11, 23 straipsniai, CK 3.161 straipsnio 2, 3 dalys, kt.). Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas ir taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis). Griežčiausia tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą suvaržančių priemonių yra tėvų (tėvo ir (ar) motinos) valdžios apribojimas.

36. Remiantis CK 3.180 straipsniu, kai tėvai (tėvas ar motina, ar kartu) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo. Laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą teismas taiko atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. CK 3.180 straipsnyje nustatyta, kad tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota šiais pagrindais: 1) kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant šias teisės normas konstatuota, kad tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių; nėra reikalaujama, kad visais atvejais būtų konstatuojamas piktnaudžiavimas tėvų valdžia, žiaurus elgesys su vaikais ir kt. Tėvų valdžiai apriboti pakanka vien to fakto, kad tėvai nevykdo savo pareigos rūpintis vaikais. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas akcentavo, kad sprendžiant tėvų valdžios apribojimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, apibūdinančios tėvų pareigų vykdymą ne praeityje, bet aktualiu laikotarpiu, ne pavieniai, bet nuosekliai pasikartojantys veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2014; 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013 ir kt.). Neterminuotai tėvų valdžia gali būti apribota, kai teismas padaro išvadą, jog abu tėvai ar vienas iš tėvų daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 2 dalis), o laikinas tėvų valdžios apribojimas taikomas nesant pirmiau išvardytų sąlygų ir kaip prevencinė priemonė tėvams, kad jie pakeistų savo elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat kaip būdas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas yra kraštutinė priemonė, dėl to gali būti taikoma tik tuo atveju, kai teismui nėra abejonių dėl tėvų daromos žalo vaikui ir nėra duomenų apie tai, kad padėtis gali pasikeisti, jei gali pasikeisti, tuomet laikomas laikinas valdžios apribojimas. CK 3.155 straipsnyje nustatyta, kad tėvų valdžios turinį sudaro tai, kad vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi, bei tai, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Jeigu tėvai nesirūpina savo vaikų sveikata, jų tinkamu auklėjimu, priežiūra, ugdymu, tinkamų buitinių sąlygų sudarymu ir kitomis svarbiomis vaiko vystymuisi ir ugdymui aplinkybėmis, tai reiškia, jog jie (tėvai) nevykdo savo pareigos, ir tai yra pakankamas pagrindas taikyti tokiems tėvams tėvų valdžios ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-915/2015).

37. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai neturi teismui išankstinės galios, išskyrus CPK nustatytus atvejus (pvz., CPK 182 straipsnio 2, 3 punktai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

38. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertino bylos įrodymus dėl aplinkybių, jog atsakovai po vaikų paėmimo padarė išvadas ir jų elgesys aktualiu laikotarpiu pasikeitė iš esmės teigiama linkme. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, jog bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas dėl atsakovų laikino valdžios apribojimo sąlygų buvimo, tyrė ir vertino visas aplinkybes (atsakovų veiksmus, atsakovų gyvenimo būdą, specialistų ir liudytojų vertinimus ir kt.) visapusiškai ir teisingai, remiantis byloje šalių pateiktais, teismo iniciatyva surinktais įrodymais ir duomenimis bei kompetentingų institucijų (specialistų) išvadomis. Pažymėtina, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, specialistų (ekspertų, psichologų, socialinių darbuotojų, vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojų) teikiamos išvados, nuomonės, pasiūlymai, liudijimai dėl geriausių vaiko interesų apsaugos turi esminę reikšmę, taip pat pačių vaikų nuomonė, jeigu jie gali ją tinkamai išreikšti ir suprasti klausimo esmę.

39. Atsakovų K. M. ir V. M. šeimai buvo nustatytas socialinių paslaugų poreikis, tačiau jie vengdavo bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais, buvo nesavikritiški (kaltino dėl esamos situacijos kitus asmenis ir institucijas, dažnai keisdavo savo nuomonę, nepripažindavo ir nesuvokdavo savo problemų), piktnaudžiaudavo alkoholiniais gėrimais, tinkamai neprižiūrėdavo vaikų, konfliktuodavo, smurtaudavo vienas kito atžvilgiu (tiek kitų asmenų atžvilgiu), atmosfera šeimoje buvo problematiška, dėl tokio atsakovų elgesio ir vaikų nepriežiūros, jų vaikai ne kartą buvo paimti iš šeimos. Atsakovai taip pat yra ne kartą teisti, daugelis teistumų susiję dėl neblaivumo. Atsakovas V. M. ne kartą baustas administracine tvarka, daugelį nusižengimų buvo padaryti esant neblaiviam, atsakovas dėl girtumo nebeturi specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones, tačiau ir toliau nevengia vairuoti transporto priemonę. Kompetentingų specialistų vertinimais (išvadomis, raštais, paaiškinimais), atsakovai K. M. ir V. M. šiuo metu nėra pasirengę rūpintis savo vaikais, neturi pakankamai socialinių įgūdžių, vertinami neigiamai, vertinant jų galimybes pasirūpinti savo nepilnamečiais vaikais (jų buitimi, sveikata, gyvenimo sąlygomis), jų elgesyje nepastebimi esminiai pokyčiai.

40. Nors byloje nustatyta, kad atsakovai K. M. ir V. M. lanko savo vaikus, bendrauja su jais, atneša vaikams lauktuvių, tačiau globos įstaigos darbuotojų vertinimu, jų bendravimas su vaikais kelia abejonių, nes būna trumpas, formalus, šaltas, nesant glaudaus ryšio, atsakovams nesidomint vaikų ugdymu, mokymusi, sveikata, ypač pastebimas šaltas bendravimas su O. M. ir P. M., kurie turi tam tikrų raidos sutrikimų. Taip pat atsakovai nurodo, kad jie pakeitė savo gyvenimo būdą iš esmės (t. y. gydosi nuo alkoholizmo, lanko įvairius kursus, susitvarkė namus, nebeveda netinkamo gyvenimo būdo, kuris būtų nesaugus ir netinkamas vaikams), tačiau faktinės aplinkybės patvirtina kitokias aplinkybes. 2020 m. sausio 2 d. (jau esant šiam ginčui teisme, aktualiu ginčo laikotarpiu) atsakovės K. M. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-00278-20 pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl nesunkaus atsakovo V. M. sveikatos sutrikdymo (sužalojimo peiliu). Taip pat pažymėtina, kad CPK 179 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme 2020 m. vasario 24 d. baudžiamojoje byloje Nr. e1-943-1078/2020 priimtas baudžiamasis įsakymas V. M. atžvilgiu, kuris įsiteisėjo. Šioje baudžiamojoje byloje konstatuota, jog V. M. 2020 m. sausio 21 d. (jau esant šiam ginčui teisme ir iš esmės baigus ginčo nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme iš esmės, teisėjai atidėjus sprendimo priėmimą ir paskelbimą) eilinį kartą vairavo transporto priemonę, nors neturėjo tam specialiosios teisės, kuri jam anksčiau buvo atimta dėl girtumo, t. y. atsakovas ir toliau nedaro išvadų, linksta nesilaikyti įstatymų, kelti pavojų tiek sau, tiek ir aplinkiniams. Šios aplinkybės patvirtina, kad nepilnamečiams vaikams tikėtina būtų nesaugu gyventi su tokiu požiūriu į gyvenimą turinčiais tėvais, kurie nors bando gydytis, bando bendrauti su vaikais, tačiau esminių išvadų dėl savo gyvenimo būdo vis dėl to nedaro. Pabrėžtina ir tai, kad BĮ Vilniaus rajono šeimos ir vaiko gerovės centro atstovai patvirtino, jog atsakovas V. M. ne kartą buvo išprašytas iš jų įstaigos, kadangi nuo jo sklido specifinis alkoholio kvapas, o atsakovė K. M. ne kartą skambino savo sūnui A. neblaivi. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti tokiais pateiktais globos institucijos duomenimis, atsižvelgus ir į byloje nustatytų aplinkybių visumą apie atsakovų gyvenimo būdą ir ankstesnius jų veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien šių aplinkybių visuma patvirtina, kad apeliantai iš esmės nepakeitė savo gyvenimo būdo, ir toks jų gyvenimo būdas neužtikrina vaikų teisės augti sveikoje aplinkoje. Pažymėtina, kad kompetentingų specialistų (kaip vaikų teisių apsaugos specialistų ar globos įstaigų darbuotojų) vertinimai tokio pobūdžio bylose vertinami kaip objektyvesni ir patikimesni nei atsakovų kviestų liudytojų (giminaičių ar darbdavio) liudijimai, dėl to laikytina, jog apeliantai, nurodydami ir abstrakčiai deklaruodami, jog kompetentingų specialistų vertinimai jų atžvilgiu neobjektyvūs, nepateikė tai patvirtinančių objektyvių įrodymų.

41. Apeliantai skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į vaikų norus dėl šios ginčo situacijos, t. y. kad šie pageidauja grįžti namo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų šiuos suformuluoti ir išreikšti (CK 3.177 straipsnis). Tačiau pažymėtina, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas yra ne tėvų tarpusavio ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, ar ginčas tarp globėjo ir vaiko tėvų (vieno jų) dėl vaiko gyvenamosios vietos, kur tokia vaiko nuomonė turi esminę reikšmę, o šioje sprendžiamas ginčas, ar vaikų tėvų valdžia gali būti laikinai apribota dėl netinkamo tėvų elgesio vaikų atžvilgiu, netinkamo auginimo (nepriežiūros) (CK 3.180 straipsnis). Be to, byloje nustatyta, kad du atsakovų vaikai (M. M., gim. (duomenys neskelbtini)., ir O. M., gim. (duomenys neskelbtini).) yra per maži išreikšti savo nuomonę; O. M., gim. (duomenys neskelbtini)., ir P. M., gim. (duomenys neskelbtini)., turi raidos sutrikimų, kurie trukdo išreikšti nuomonę. Teismo psichologė pirmosios instancijos teisme nustatė, kad O. M. negeba išreikšti savo nuomonės, nes nesupranta klausimų esmės. Tas pats ir su P. M., kurios apklausos pirmosios instancijos teisme buvo nuspręsta nevykdyti, kadangi ji nesupranta klausimų, painioja sąvokas (kėdę pavadino stalu), atsakinėja vienu žodžiu. Vienintelis A. U., gim. (duomenys neskelbtini)., išreiškė norą grįžti pas atsakovus. Tačiau, kaip minėta, vien šio nepilnamečio vaiko noras sugrįžti pas motiną ir patėvį, nepaneigia CK 3.180 straipsnio sąlygų nebuvimo ir nepatvirtina CK 3.181 straipsnio 2 dalies sąlygų buvimo.

42. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien aplinkybės, jog atsakovai pareiškė norą susigrąžinti vaikus ir juos auginti, su vaikais bendrauja, taip pat kai kurių artimų atsakovams liudytojų teigiama nuomonė apie atsakovus K. M. ir V. M., nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovai tinkamai rūpinsis savo vaikais ir ateityje vykdytų savo, kaip tėvų pareigas, stengtusi patenkinti vaikų nuolatinius kasdienius poreikius ir sudarytų jiems saugią aplinką augti, nes aktualus ginčo laikotarpiu atsakovų faktiniai veiksmai šias aplinkybes paneigia ir rodo nesaugios aplinkos nepilnamečiams vaikams buvimą, jeigu nepilnamečiai vaikai būtų sugrąžinti atsakovams.

43. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pagal bylos duomenis atsakovai nėra visiškai nusišalinę nuo vaikų auklėjimo ir auginimo, tik šiuo metu nesudaro tinkamų sąlygų vaikams augti dėl savo netinkamo gyvenimo būdo. Tačiau kaip matyti, atsakovai yra pakankamai jauno amžiaus, šiuo metu siekia gydytis nuo priklausomybių, lanko kursus, bendrauja su vaikais (turi tam tikrą išlikusį ryšį, ypač su nepilnamečiu vaiku A. U.), dėl to nurodytos aplinkybės dėl teigiamų pokyčių jų gyvenime, yra pagrindas manyti, kad padėtis ateityje gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 1–2 dalys). Pažymėtina, kad įstatymas numato, jog tėvams pakeitus savo elgesį ir nustačius, kad jie gali auklėti vaikus, tėvų valdžios apribojimas gali būti panaikintas, jei tai neprieštarautų paties vaikų interesams (CK 3.181 straipsnis).

44. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją (peticijos Nr. 4968/99). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90).

45. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai vertino bylos įrodymus, dėl to nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.