Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Laimos Ribokaitės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens I. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, suinteresuotas asmuo I. K., išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

4. Teisėjų kolegija ex officio patikrinusi, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

5. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti neteisėtai laikomą nepilnametį sūnų į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį – Jungtinę Karalystę. Taigi, apeliacijos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias neteisėtai išvežto nepilnamečio vaiko negrąžinimą į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

6. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

7. Suinteresuotas asmuo kartu su atskiruoju skundu pateikė: (duomenys neskelbtini) gimnazijos pažymą; duomenis apie R. K. registraciją lietuvių kalbos kursams; psichologės K. C. išvadą-rekomendaciją; Cafcass duomenis su vertinimu į lietuvių kalbą. Minėtais dokumentais siekia pagrįsti atskirajame skunde išdėstytus argumentus apie neigiamą pareiškėjo elgesį nepilnamečio sūnaus atžvilgiu bei apie nepilnamečio R. K. prisitaikymą prie naujos aplinkos.

8. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo pobūdį, įvertinusi tai, kad pateikti įrodymai gali būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, nenustačiusi suinteresuoto asmens piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, taip pat tai, jog su naujais įrodymais pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti, dėl jų pasisakyti, nutaria priima kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus ir esant poreikiui juos įvertins kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

9. Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bažnyčioje sudarė santuoką.

10. 2010 m. M. K. ir I. K. išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę.

11. Pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini) Jungtinėje Karalystėje gimė šalių nepilnametis sūnus R. K. (1 t., b. l. 11–13).

12. 2014 m. birželio 20 d. Jungtinės Karalystės Clerkenwell & Shoreditch Šeimos bylų teisme M. K. ir I. K. santuoka buvo nutraukta (1 t., b. l. 14).

13. 2017 m. spalio 6 d. Jungtinės Karalystės Romfordo Šeimos bylų teismo nutartimi byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pakeista 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis dėl vaiko gyvenamosios vietos ir priežiūros nustatymo – R. K. gyvenamoji vieta nustatyta su motina I. K., taip pat nustatyta M. K. bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka (1 t., b. l. 16–25).

14. Pareiškėjas kreipėsi į Londono aukštojo teismo Šeimų bylų skyriaus Karališkuosius teisingumo rūmus, pateikdamas prašymą Tarptautinio vaikų grobimo ir ryšio palaikymo skyriui dėl vaiko R. K. skubaus grąžinimo į Anglijos ir Velso jurisdikciją. 2025 m. vasario 24 d. Londono aukštojo teismo Šeimų bylų skyriaus Karališkieji teisingumo rūmai byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priėmė nutartį, pagal kurią nutarta bendrąja tvarka atidėti prašymą dėl nutarties dėl skubaus sūnaus grąžinimo į Anglijos Velso jurisdikciją nagrinėjimą, paliekat teisę prašyti procesą pratęsti, priklausomai nuo Tarptautinio vaikų grobimo ir ryšio palaikymo skyriaus prašymo ir bylos nagrinėjimo Lietuvos Respublikoje rezultatų (1 t., b. l. 26–29).

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių teismo leidimo grąžinti vaiką išdavimą, ir jų nuostatų santykio su vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga

18. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, neteisėtai išvežus ir negrąžinus vaiko, yra pažeidžiamos globos teisės – asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę įgyvendinti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto išvežimo ar laikymo. Tokiu būdu dėl neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo žalingų padarinių patiria tiek neteisėtai iš gyvenamosios vietos išvežtas arba negrąžinamas į ją vaikas, tiek ir asmuo, kurio globos teisės vaiko atžvilgiu yra apribojamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1925-381/2016; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-540-933/2024).

21. Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais – nėra prioritetinis. Aptartų teisės aktų prioritetas teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Hagos konvencijoje apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Hagos konvencijos 12, 13 ir 20 straipsnius), tokiu būdu nustatant, kad būtent bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti. Šis sprendimas (grąžinti ar atsisakyti vaiką grąžinti į jo kilmės šalį) turi būti pagrįstas byloje esančių aplinkybių, patvirtinančių, į kokią aplinką vaikas bus grąžintas priėmus sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės šalį, visuma ir motyvuotas, ką pabrėžė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (X v. Latvia, no. 27853/09, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. didžiosios kolegijos sprendimas). Teismai, vykdydami aptartų teisės aktų jiems suteiktus įgaliojimus šios kategorijos bylose, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Hagos konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vieno pusės) ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016).

22. Taigi, aptartų Hagos konvencijos nuostatų ir jas aiškinančios teismų praktikos visuma suponuoja išvadą, kad sprendžiant dėl neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo, visų pirma, būtina nustatyti, ar vaikas buvo išvežtas ar laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, t. y. nustatyti, kurioje valstybėje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, ir ar išvežus vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos arba jo negrąžinus yra tenkinamos abi Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos. Nustačius, kad vaikas yra išvežtas iš nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ar laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, turi būti įvertinta, ar nėra Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje bei 13 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų išimčių, kuriomis vadovaujantis galima atsisakyta grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas.

23. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepilnametis R. K. buvo išvežtas ir laikomas Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Teismas, nenustatęs Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje, 13 straipsnio 1 dalies b punkte ir 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų išimčių, kaip pagrindo atsisakyti grąžinti vaiką, patenkino pareiškėjo M. K. prašymą – leido grąžinti nepilnametį R. K. į Jungtinę Karalystę.

24. Atskiruoju skundu apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas: i) teismo posėdžio metu nebuvo tiesiogiai išklausytas nepilnametis R. K., dėl to buvo tik formaliai nuspręsta, kad vaiko nenoras grįžti į Jungtinę Karalystę susiformavo tėvų konflikto ir neatitinka vaiko geriausių interesų; ii) nors teismas konstatavo, kad vaikas nepakankamai prisitaikė prie naujos aplinkos ir dėl to nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos išimties, tačiau tai, jog sūnus nekalba lietuviškai, negali būti pagrindas nuspręsti, jog jis nepakankamai prisitaikė prie dabartinės aplinkos ir dėl to jį galima grąžinti į šalį, nors tokiam grąžinimui jis kategoriškai priešinasi; iii) nors rašytinis M. K. sutikimas išvežti R. K. nebuvo surašytas, tačiau M. K. žodžiu sutiko, kad sūnus būtų išvežtas į Lietuvos Respubliką; iv) nors teismas nurodė, kad byloje nėra konkrečių ir patikimų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo netoleruotiną elgesį vaiko atžvilgiu ir pan., tačiau Cafcass dokumento išvados patvirtina pareiškėjo netinkamą elgesį; v) teismas nesiaiškino, ar pareiškėjas, siekdamas grąžinti sūnų į Jungtinę Karalystę, veikia išimtinai vaiko interesais, o ne savo ambicijų vedamas.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atskirajame skunde išdėstytų argumentų visumą, toliau pasisakys tiek dėl išvežto iš Jungtinės Karalystės ir Lietuvos Respublikoje laikomi nepilnamečio R. K. (ne)teisėtumo, tiek dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje, 13 straipsnio 1 dalies b punkte ir 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų išimčių (ne)taikymo nagrinėjamo ginčo kontekste.

Dėl vaiko išvežimo iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką ir jo laikymo šioje šalyje teisėtumo

26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sūnus Lietuvoje laikomas (negrąžinamas) neteisėtai, neturint kito globėjo – pareiškėjo – sutikimo.

27. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo santuokoje susilaukė sūnaus – R. K., kuris gimė ir iki atvykimo į Lietuvos Respubliką 2024 m. rugpjūčio mėn. gyveno ir mokėsi Jungtinėje Karalystėje. M. K. ir I. K. santuoka nutraukta, sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su motina, 2017 m. spalio 6 d. Jungtinės Karalystės Romfordo Šeimos bylų teismo sprendimu nustatyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, be kita ko, įspėjant, kad „<...> kai vaikas gyvena su kuriuo nors asmeniu, joks asmuo negali suteikti vaikui naujos pavardės arba išvežti vaiko iš Jungtinės Karalystės be raštiško kiekvieno už vaiką atsakingo asmens sutikimo arba teismo leidimo. Tačiau tai netrukdo asmeniui, kuris įsakyme dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra įvardytas kaip asmuo, su kuriuo vaikas gyvena, <...> išsivežti vaiką trumpesniam nei 1 mėnesio laikotarpiui“.

28. Byloje nėra ginčo, kad 2024 m. rugpjūčio 11 d. pats pareiškėjas atvežė sūnų į oro uostą, atidavė I. K. vaiko dokumentus bei išlaikymui skirtus pinigus ir pritarė vaiko ir motinos kelionei į Lietuvą. Esminis nesutarimas tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens kilo dėl to, ar pareiškėjas sutiko, kad sūnus būtų išvežamas gyventi į Lietuvą nuolat. Pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos tesime paaiškino, kad buvo įsitikinęs jog sūnus su motina į Lietuvą išvyksta trumpam pasibuvimui dėl buvusios sutuoktinės tėvo ligos (2025 m. liepos 28 d. teismo posėdžio protokolas; 2 t., b. l. 1–12).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad suinteresuotas asmuo neturėjo teisės vaiką išvežti gyventi į Lietuvą. Nė vienas iš suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų ar paaiškinimų, juos vertinant kartu ar atskirai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo davęs sutikimą išvežti vaiką į Lietuvą nuolat gyventi. Apeliantės paaiškinimai, kad buvo gavusi žodinį pareiškėjo sutikimą išsivežti sūnų, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, todėl jų pagrindu teismas negali daryti patikimų išvadų dėl fakto buvimo ar nebuvimo (CPK 185 straipsnis), juolab kad apeliantė apie pareigą pranešti suinteresuotam asmeniui apie ketinimą išvežti sūnų iš Jungtinės Karalystės ir raštiško sutikimo (o ne žodinio) gavimą įspėta 2017 m. spalio 6 d. Jungtinės Karalystės Romfordo Šeimos bylų teismo. Vien ta aplinkybė, kad 2024 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjas atvežė sūnų į oro uostą, perdavė vaiko dokumentus bei išlaikymui skirtus pinigus, savaime nepagrindžia, jog buvo suteiktas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje.

30. Taigi, pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos duomenis ir priėjo įrodymais pagrįstą išvadą, jog suinteresuotas asmuo sūnų iš Jungtinės Karalystės išvežė neteisėtai ir jo neketina grąžinti atgal, o tai yra pagrindas jį grąžinti į jo nuolatinę gyvenamąją vietą (Jungtinėje Karalystėje) (Hagos konvencijos 3 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo yra lygias teises ir pareigas turintys tėvai, o dėl jų tarpusavio santykių, kurie šiuo metu yra konfliktiški, negali nukentėti vaikas ir sprendimai dėl vaiko ateities negali būti priimami tik vieno iš tėvų vienašališkai. Byloje sprendžiama tik dėl vaiko grąžinimo į kilmės valstybę, kurioje tėvai, atsižvelgę į vaiko interesus, turi abipusiu sutarimu, o jo nesant – su atsakingų institucijų pagalba, išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su tėvais tvarkos ir kitus klausimus.

Dėl atsisakymo grąžinti vaiką remiantis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalimi

31. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį, jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta konvencijos 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Net jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

32. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žodis „prisitaikymas“ Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies kontekste apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016). Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl šio Hagos konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuotas daugiau negu paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos. Atsisakymas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl jo prisitaikymo naujoje gyvenamojoje aplinkoje yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis. Teismas negali remtis vienu faktu, bet turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu. Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, būsto sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1244-912/2022).

33. Kaip jau pažymėta, Hagos konvencija nėra siekiama besąlygiško neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimo. Vadovaujantis Hagos konvencijos 1 straipsnio 1 punktu vaiko grąžinimo procedūra turi būti įvykdyta kuo greičiau. Šioje konvencijoje ir Reglamente (ES) 2019/1111 įtvirtintas šešių savaičių vaiko grąžinimo proceso terminas suponuoja, kad vaiko grąžinimu inter alia (be kita ko) yra siekiama kuo greitesnio jo grąžinimo į iki neteisėto išvežimo ar laikymo vaiką supusią jo įprastą aplinką, atkuriant ryšius su tuo iš tėvų, kurio globos teisės buvo pažeistos. Visgi, šių tikslų nebūtų pasiekta tuo atveju, jei dėl užsitęsusio vaiko grąžinimo proceso vaikas jau būtų prisitaikęs prie naujos aplinkos, dėl to vaiko grąžinimas jam reikštų grįžimą į kokybiškai naują aplinką, prie kurios vaikas turėtų adaptuotis iš naujo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-836-330/2024).

34. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo išvadas, atskirajame skunde nurodė, kad: i) tai, jog sūnus nekalba lietuvių kalba, negali būti pagrindas nuspręsti, jos jis nepakankamai prisitaikė prie dabartinės aplinkos ir dėl to jį galima grąžinti į šalį, nors tam grįžimui jis kategoriškai prieštarauja; ii) R. K. nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. lankys (duomenys neskelbtini) progimnaziją, mokysis 7 klasėje pagal bendrojo lavinimo programą; iii) R. K. užregistruotas į lietuvių kalbos mokymo kursus.

35. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje esančių duomenų visuma nepatvirtina, kad nepilnametis šalių sūnus per buvimo Lietuvos Respublikoje laiką prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos.

36. Visų pirma, nepilnametis R. K. nuo gimimo iki 2024 m. rugpjūčio mėn., t. y. 13 metų, gyveno ir lankė ugdymo įstaigas Jungtinėje Karalystėje, kurioje buvo įsikūrę ir nuolat gyveno jo abu tėvai (pareiškėjas M. K., suinteresuotas asmuo I. K.).

37. Nors apeliantė pateikė teismui duomenis, kad R. K. nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) progimnaziją (2 t., b. l. 39–42), tačiau Jungtinėje Karalystėje jis taip pat lankė mokyklą, baigė 9 klases. Taigi, ugdymo įstaigos lankymas Lietuvoje trunka tik sąlyginai trumpą laiką, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši aplinkybė reikšminga pagrindžiant vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo, laikomasi pozicijos, jog tokios aplinkybės, kaip ugdymo įstaigos lankymas Lietuvoje itin trumpą laiką, sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų teikimas vaikui, nepatvirtina vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos fakto (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-500-370/2021; 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-836-330/2024). Tai, kad vaikas pradėjo lankyti ugdymo įstaigą, yra natūralus procesas, kuris turi gyvenime vykti pakeitus gyvenamąją vietą ir apsisprendus gyventi kitur, nepaisant to, kurioje šalyje gyvenama (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-304-370/2025).

38. Trečia, nors nepilnametis R. K. jau metus gyvena Lietuvoje, tačiau kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2025 m. liepos 5 d. pažymos, R. K. iš esmės geba tik pasisveikinti, atsisveikinti ir padėkoti (1 t., b. l. 129). Apeliantė teigia, kad užregistravo sūnų į lietuvių kalbos mokymo kursus, tačiau apeliantės pateiktas elektroninis laiškas iš (duomenys neskelbtini), tokių jos teiginių nepatvirtina. Priešingai, iš (duomenys neskelbtini) gauto elektroninio laiško matyti, kad R. K. į lietuvių kalbos mokymo kursus nebuvo registruotas, nes kursų 12–16 m. paaugliams neturi, tačiau artimiausiu metu planuoja tokią grupę sudaryti ir, kai tai bus atlikta, pateiks pasiūlymą suinteresuotam asmeniui prisijungti prie grupės (2 t., b. l. 43). Atkreiptinas dėmesys, kad 2025 m. liepos 15 d. vaiko nuomonės išklausymo metu psichologei paklausus R. K., ar jis planuoja mokytis lietuvių kalbos, vaikas teigė, kad stengiasi klausytis pokalbių lietuvių kalba ir stengiasi išgirsti bei atpažinti lietuviškus žodžius, bet šeima neturi pinigų berniuko lietuvių kalbos pamokoms ar studijoms. Be to, paaiškino, kad šiuo metu mokosi nuotoliu angliškoje mokykloje ir norėtų šioje mokykloje baigti visas 11 klasių (1 t., b. l. 171–176). Taigi, nepilnametis R. K. iš esmės nekalba lietuvių kalba, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro socialinį barjerą, kuris stabdo socialinę integraciją ir prisitaikymą prie naujos aplinkos.

39. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad nepilnamečio sūnaus prisitaikymas prie naujos aplinkos Lietuvoje yra tokio lygio, jog, grąžinus jį į ankstesnę aplinką būtų pažeistas jį ir naują aplinką siejantis ilgalaikis (nuolatinis) ryšys, būtų paneigtas susiklosčiusių santykių stabilumas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pagrindo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį šiuo konkrečiu atveju nebuvo.

Dėl atsisakymo grąžinti sūnų remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktu

42. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo išvados apie tai, jog grąžinus vaiką į kilmės šalį jis paklius į netoleruotiną aplinką, paremtos bylos šalių paaiškinimais apie jų tarpusavio nesutarimus ir konfliktus, kas yra susiję su sutuoktinių tarpusavio santykiais ir bendravimu tuo laikotarpiu, kai šeima gyveno kartu, nesudaro pagrindo daryti išvadą apie vaiko tėvo (reikalaujančio grąžinti vaiką) neigiamą įtaką vaiko psichikai, įvertinant tai, jog šeimos bendras gyvenimas faktiškai yra iširęs ir vaiko motina neplanuoja grįžti gyventi į valstybę, iš kurios išvyko (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1533-943/2015).

44. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti apie Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos išimties taikymą, t. y. byloje nėra duomenų, kad, patenkinus pareiškėjo prašymą dėl vaiko grąžinimo, šis pakliūtų į nesaugią, netoleruotiną aplinką, kurioje dėl pareiškėjo asmeninių savybių vaikui būtų padaryta psichinė ir emocinė žala.

45. Visų pirma, apeliantės pateikti Cafcass dokumentai yra parengti 2016 m. gruodžio 15 d. ir 2017 m. vasario 28 d., t. y. prieš beveik 10 metų, ir neatspindi dabartinės situacijos, t. y. kad egzistuoja didelė rizika, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba jog vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Be to, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Cafcass dokumente minimas incidentas įvyko dar iki 2017 m. spalio 6 d. Jungtinės Karalystės Romfordo Šeimos bylų teismo sprendimo, kuriuo buvo patvirtinta tėvų lygiateisiškumo principu grįsta bendravimo su vaiku tvarka, ir tuo metu teismas nenustatė maksimaliai glaudaus vaiko bendravimo su tėvu rizikos, o duomenų apie tokios rizikos atsiradimą vėlesniu laikotarpiu byloje nėra.

46. Antra, byloje nėra informacijos, kad vaiko tėvas nesinaudojo savo globos teisėmis ar jo globos teisės vaiko atžvilgiu būtų apribotos. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas tinkamai įgyvendina globos teises ir nėra nuo jų nusišalinęs. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjo ir jo sūnaus santykiai buvo geri, jie kartu leido atostogas, keliavo. Apeliantei išvežus sūnų į Lietuvą, pareiškėjas neteko galimybės įgyvendinti savo, kaip tėvo, teisių ir bendrauti su vaiku. Atkreiptinas dėmesys, kad, sprendžiant vaiko grąžinimo į kilmės valstybę klausimą neteisėto jų išvežimo ir (ar) negrąžinimo atveju, svarbiausia atžvelgti į geriausius vaiko bei ir vaiko interesą išsaugoti pažeistą vaiko ir asmens, turinčio tėvų teises, ryšį, jį atkurti ir užkirsti kelią jam negrįžtamai nutrūkti.

47. Trečia, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nepilnametis R. K. grįžęs į Jungtinę Karalystę atsidurs svetimoje, netoleruotinoje aplinkoje. Jungtinė Karalystė R. K. yra nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, kurioje jis gyveno nuo gimimo, lankė ugdymo įstaigas, dalyvavo veiklose ir turėjo draugų bei pažįstamų. Sūnaus išsakoma nuomonė, kad Jungtinė Karalystė jam nepatinka dėl saugumo lygio, nes policijos pareigūnai nieko nedaro, yra abstrakti ir nepakankama nuspręsti, jog vaikas pakliūtų į nesaugią, netoleruotiną aplinką.

48. Ketvirta, suinteresuoto asmens nurodomi vaiko psichologiniai išgyvenimai iš esmės nulemti jos ir pareiškėjo tarpusavio santykių, konfliktų, tačiau tai niekaip nepagrindžia, kad pareiškėjas gali daryti žalą, būti pavojingas savo vaikui. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu klausimu vaiko patiriamos įtampos padidėjimas ar jos sumažėjimas labai priklauso ir nuo suinteresuoto asmens pasirinkimų. Pati I. K. įtraukė nepilnametį sūnų į šalių tarpusavio ginčą: i) 2024 m. rugsėjo 6 d. suinteresuoto asmens iniciatyva įvyko pokalbis su tėvu, pokalbio metu I. K. buvo įjungusi telefono garsiakalbį ir taip sudarė sąlygas sūnui girdėti konfliktinio pobūdžio pokalbio detales; ii) 2024 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjui per policijos pareigūnus susisiekus su I. K., šį pokalbį girdėjo ir sūnus, nes buvo įjungta vaizdo kamera.

49. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atsisakyti grąžinti nepilnamečio vaiko į Jungtinę Karalystę remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtimi.

Dėl vaiko apklausos ir dėl atsisakymo grąžinti vaiką remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalimi

50. Vadovaujantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalimi, teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.

51. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju vaiko nenoras grįžti į Jungtinę Karalystę susiformavo tėvų konflikto išdavoje ir neatitinka vaiko geriausių interesų, jų tarpe būti auklėjam ir ugdomam abiejų tėvų ir jam nuo gimimo pažįstamoje ir artimoje aplinkoje. Atsižvelgęs į tai, teismas nematė pagrindo taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties.

52. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdžio metu nebuvo apklaustas nepilnametis R. K., nors norą, jog būtų išklausytas sūnus, išreiškė abi šalys. R. K. yra 14 metų, jis geba formuoti savo pažiūras, todėl galėtų būti apklaustas.

53. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, jog tokio pobūdžio bylose teisminis procesas vyksta tarp vaikų globėjų, t. y. jų tėvų. Vaikai šio proceso dalimi turėtų būti tik tada, kai tai yra absoliučiai būtina, o įstatymas (CPK 380 straipsnis) tokiu atveju numato griežtą procedūrą, kaip vaikas turėtų dalyvauti procese ir kokiu būdu išreikšti nuomonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-173-553/2021; 2025 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-104-553/2025).

54. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismas neturėtų būti įpareigotas visada išklausyti vaiką teismo posėdyje ir turėtų turėti diskreciją įvertinti poreikį išklausyti, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes bei atitinkamo vaiko amžių ir brandos lygį (Europos Žmogaus Teisių Teismo (Didžiosios kolegijos) 2003 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Sahin prieš Vokietiją (peticijos Nr. 30943/9)). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad sprendimą dėl vaiko grąžinimo turintis priimti teismas turi diskreciją spręsti dėl vaiko išklausymo. Vaiko teisė reikšti savo nuomonę nesukuria absoliučios teismo pareigos kiekvienoje grobimo byloje ją išklausyti (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas J. A. A. Z. prieš S. P., C491/10 PPU, EU:C:2010:828.).

55. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 3 d. nutartimi teismas įpareigojo šalis per 5 darbo dienas pareikšti nuomonę apie galimybes ir (ar) poreikį teismo posėdyje apklausti nepilnametį R. K., kuris, kaip teigia pareiškėjas, nesupranta lietuvių kalbos (1 t., b. l. 97–98). 2025 m. liepos 10 d. tiek pareiškėjas (1 t., b. l. 115–116), tiek suinteresuotas asmuo (1 t., b. l. 122) pateiktuose prašymuose nurodė, kad pageidauja, jog posėdžio metu būtų apklaustas nepilnametis sūnus. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nepilnamečio vaiko nuomonė buvo išsamiai išklausyta Tarnybos specialistų, taip pat į psichologės rekomendacijas pakartotinai neapklausti nepilnamečio vaiko (1 t., b. l. 171–176), išklausęs abiejų šalių nuomonių teismo posėdžio metu, neįžvelgė būtinybės išklausyti nepilnametį vaiką teisme ir priimdamas sprendimą rėmėsi vaiko nuomone, užfiksuota 2025 m. liepos 15 d. vaiko nuomonės išklausymo akte.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2025 m. liepos 14 d. vyko vaiko nuomonės išklausymas (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriuje (duomenys neskelbtini), kuriame nepilnametis R. K. išdėstė savo nuomonę dėl susidariusios situacijos. Taigi, specialistė turėjo galimybę tiesiogiai įvertinti nepilnamečio R. K. poziciją dėl nuolatinės gyvenamosios vietos pasirinkimo bei suprasti šio sprendimo priežastis. Iš 2025 m. liepos 15 d. Vaiko nuomonės išklausymo akto matyti, kad, Tarnybos psichologės vertinimu, nepilnametis R. K. demonstruoja tinkamą savo amžiui kognityvinį išsivystymą, geba aiškiai ir nuosekliai perteikti savo mintis bei patirtis, sugeba apibendrinti ir analizuoti šeimos santykius bei savo emocinius išgyvenimus, turi pakankamą gebėjimą suvokti situacijas tiek iš savo perspektyvos, tiek ir iš kitų žmonių požiūrio taško, todėl gali atpažinti ir įvardyti emocijas, kurias jaučia bendraudamas su tėvu ir kitais artimaisiais. Vaiko nuomonės išklausymo metu R. K. išreiškė norą gyventi Lietuvoje (1 t., b. l. 171–176).

57. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl papildomos nepilnamečio apklausos ir (ar) jo apklausą vykdyti apeliacinės instancijos teisme. Šiuo atveju specialistė turėjo galimybę tiesiogiai įvertinti nepilnamečio R. K. poziciją dėl nuolatinės gyvenamosios vietos pasirinkimo bei suprasti šio sprendimo priežastis. Viena ta aplinkybė, jog vaikas išreiškė norą gyventi Lietuvoje, nagrinėjamų aplinkybių kontekste savaime nėra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį (CPK 185 straipsnis).

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, susidariusioje situacijoje, kai nepilnamečių vaikų tėvų santykiai yra ypatingai konfliktiški, vaikas daugiau nei metus laiko gyvena vien su motina, yra prisirišęs prie jos, vaiko nuomonės dėl jo gyvenimo su vienu iš tėvų yra tiesiogiai priklausomos nuo susidariusios situacijos ir juos supančių žmonių pozicijų, todėl išsakyti vaiko norai ir ketinimai gyventi su motina gali neatitikti geriausių vaiko interesų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai, kad po tėvų konflikto (po 2024 m. rugpjūčio 6 d.) nepilnametis R. K. išreiškė baimę ir nenorą grįžti į Jungtinę Karalystę, nors anksčiau tokios pozicijos nebuvo pateikęs, yra iš esmės susiję su jo tėvų (pareiškėjo ir suinteresuoto asmens) tarpusavio santykiais, konfliktais, o tai, neatitinka vaiko geriausių interesų, jų tarpe būti auklėjam ir ugdomam abiejų tėvų ir jam nuo gimimo pažįstamoje ir artimoje aplinkoje. Esat tokiai situacijai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatytas pagrindas.

Dėl procesinės bylos baigties

59. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė nepagrindė Hagos konvencijoje numatytų išimčių ir aplinkybių, kurios suteiktų teismui teisę atsisakyti leisti grąžinti nepilnametį R. K. į jo kilmės valstybę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino pareiškėjo prašymą ir leido grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą – Jungtinę Karalystę. Atsižvelgiant į tai, apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

60. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

61. Pagal Hagos konvencijos 26 straipsnio 4 dalį, asmuo, kuris išvežė vaiką, teismo įpareigojamas sumokėti pareiškėjo turėtas išlaidas, įskaitant išlaidas teisiniams atstovams.

62. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka yra reglamentuota CPK 93 straipsnyje. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

63. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

64. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

65. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020, 198 punktas). Be to, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017).

66. Tiek pareiškėjas, tiek suinteresuotas asmuo pateikė teismui prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

67. Netenkinus suinteresuoto asmens atskirojo skundo, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimą.

68. Pareiškėjas pateikė į bylą rašytinius įrodymus, kad už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą 2025 m. rugpjūčio 19 d. sumokėjo advokatei 2 178 Eur (2 t., b. l. 95).

69. Pareiškėjo prašoma priteisti 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų suma viršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje nurodytą maksimalią priteistiną sumą už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (2 337,70 × 0,4 = 935,08 Eur). Nagrinėjamu atveju ginčas nebuvo išskirtinai sudėtingas tiek faktinių aplinkybių, tiek teisės taikymo požiūriu, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus (žr. šios nutarties 80 punktą), pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, mažintinos, priteisiant pareiškėjo naudai 935,08 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pareiškėjui M. K. (M. K.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 935,08 Eur (devynis šimtus trisdešimt penkis eurus 8 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.