Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-104-553/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-01-14
Bylos Nr.: e2-104-553/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01120-2024-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Irmantas Šulcas, Aldona Tilindienė
Suinteresuotas asmuo: A
Pareiškėjas: B

Kategorijos

2.3.4.4.5Kiti ginčai dėl vaikų
3.3.2.5Atskirojo skundo nagrinėjimas
3.3.2.7Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo

Civilinė byla Nr. e2A-104-553/2025Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01120-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.5; 3.3.2.5; 3.3.2.7. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. sausio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Irmanto Šulco ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo B pareiškimą dėl vaikų grąžinimo, suinteresuotas asmuo A, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas B pateikė teismui prašymą išduoti teismo leidimą grąžinti jo ir suinteresuoto asmens A nepilnamečius vaikus X ir Y į jų nuolatinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbiami) bei priteisti iš suinteresuoto asmens pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad gyvendami santuokoje pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo susilaukė dviejų sūnų: (duomenys neskelbiami) gimė sūnus X, o (duomenys neskelbiami) gimė antras sūnus Y. (duomenys neskelbiami) gyventojų registro duomenys patvirtina, kad nuo gimimo sūnūs X ir Y gyveno (duomenys neskelbiami) kartu su pareiškėju ir suinteresuotu asmeniu.

3. Kartu su pareiškimu pateikti įrodymai patvirtina, kad vaikų deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbiami). (duomenys neskelbiami) vaikų darželio pažyma patvirtina, kad sūnus X lankė šį darželį nuo (duomenys neskelbiami) iki (duomenys neskelbiami), o sūnus Y darželį lanko nuo (duomenys neskelbiami) ir turi teisę jį lankyti toliau.

4. (duomenys neskelbiami) savivaldybės pateikti duomenys patvirtina, kad sūnui X nuo (duomenys neskelbiami) rudens yra paskirta vieta (duomenys neskelbiami) mokykloje. Šios mokyklos pažyma įrodo, kad sūnus X yra oficialus šios mokyklos mokinys. Be to, (duomenys neskelbiami) krepšinio klubo pažyma liudija, kad sūnus X aktyviai sportuoja, dalyvauja krepšinio ir futbolo užsiėmimuose.

5. 2024 m. (duomenys neskelbiami) vaikų mama su nepilnamečiais vaikais išvyko į Lietuvą atostogauti ir aplankyti giminaičių. Su vaikų tėvu ji buvo sutarusi, kad į šalį grįš 2024 m. (duomenys neskelbiami). Tačiau, suinteresuotam asmeniui išvykus, pareiškėjas iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gavo pranešimą apie sutikimą vykdyti privalomąją mediaciją. Pranešime nurodyta, kad vaikų mama A dar (duomenys neskelbiami) pateikė prašymą spręsti ginčą dėl santuokos nutraukimo ir susijusių klausimų. (duomenys neskelbiami) buvo gauta papildoma informacija apie privalomosios mediacijos vykdymą.

6. Paaiškėjo, kad vaikų mama A (duomenys neskelbiami) kreipėsi į Nacionalinį gyventojų registrą dėl nepilnamečių vaikų persikėlimo deklaravimo, tačiau šis prašymas buvo atmestas, nes pareiškėjas tam nepritarė. Sužinojęs apie šiuos faktus, pareiškėjas (duomenys neskelbiami) inicijavo tarpininkavimo procedūrą, siekdamas nustatyti jo ir suinteresuoto asmens A gyvenimą skyrium, tačiau A atsisakė joje dalyvauti.

7. Šiuo metu (duomenys neskelbiami) apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla, kurioje pareiškėjas prašo nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą bei bendravimo su jais tvarką.

8. Remdamasis 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – ir Hagos konvencija) nuostatomis, pareiškėjas pažymi, jog pagal Hagos konvencijos 1 straipsnį ir 12 straipsnio 1 dalį galioja bendra taisyklė, numatanti, kad vaikas privalo būti grąžintas į valstybę, iš kurios buvo neteisėtai išvežtas ar į kurią negrįžo. Vaiko grąžinimu siekiama kuo greičiau atkurti pradinę padėtį (status qua ante) siekiant išvengti situacijos, kuri galėtų būti įteisinta dėl neteisėtų vieno iš tėvų veiksmų. Kartu paliekama teisė spręsti vaiko globos ir tėvų valdžios įgyvendinimo klausimus tam teismui, kuris turi atitinkamą jurisdikciją (Hagos konvencijos 19 straipsnis).

Šalies argumentai

9. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad nepilnamečiai sūnūs šalyje turi susiformavusius socialinius ryšius ir jų įprastą gyvenamąją aplinką. Tačiau A, nesuderinusi savo veiksmų su vaikų tėvu, savavališkai išvežė sūnus iš nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbiami) į Lietuvą, neketindama su nepilnamečiais vaikais grįžti atgal. Dėl to pareiškėjas (duomenys neskelbiami) d. kreipėsi į (duomenys neskelbiami) vaikų, jaunimo ir šeimos reikalų direktoratą, pateikdamas prašymą pagal Hagos konvenciją dėl sūnų pagrobimo ir jų grąžinimo į šalį. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2024 m. rugsėjo 17 d. raštu informavo, kad vaikų mama A atsisako neteismine tvarka grąžinti sūnus į šalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 22 d. nutartimi pareiškėjo prašymą patenkino ir išdavė teismo leidimą grąžinti pareiškėjo B ir suinteresuoto asmens A nepilnamečius vaikus X ir Y į (duomenys neskelbiami). Teismas priteisė pareiškėjui iš suinteresuoto asmens 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų.

3. Teismas nustatė, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens nepilnamečiai sūnūs gimė ir gyveno (duomenys neskelbiami) nuo gimimo iki jų išvežimo į Lietuvos Respubliką. Vaikų nuolatinė deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbiami), kaip patvirtina (duomenys neskelbiami) gyventojų registro išrašas. Nepilnametis sūnus X lankė (duomenys neskelbiami) vaikų darželį nuo (duomenys neskelbiami) iki (duomenys neskelbiami), o nepilnametis sūnus Y šį darželį lanko nuo (duomenys neskelbiami) ir turi teisę jame lankytis. (duomenys neskelbiami) savivaldybės pateikti duomenys patvirtina, kad nuo 2023 m. (duomenys neskelbiami) sūnui X paskirta vieta (duomenys neskelbiami) mokykloje, kurios mokiniu jis ir yra, kaip patvirtina mokyklos pažyma. Pažymėjo, kad sūnus X aktyviai dalyvauja užklasinėje veikloje – sportuoja (duomenys neskelbiami) krepšinio klube, kaip nurodyta šio klubo pažymoje.

4. Teismas, vertindamas vaikų išvežimo iš nuolatinės jų gyvenamosios vietos teisėtumą, nustatė, kad byloje pateiktas rašytinis tėvų susitarimas patvirtina, jog pareiškėjas buvo davęs sutikimą vaikų išvežimui ribotam laikotarpiui – iki 2024 m. (duomenys neskelbiami). Tačiau šis sutikimas neapėmė vaikų išvežimo neribotam laikui ar jų gyvenamosios vietos keitimo. Be to, byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų atsisakęs ar netekęs teisės į vaikų globos teisių įgyvendinimą.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas pažymėjo, kad Tarnybos pateikta išvada atskleidžia, jog 2024 m. rugpjūčio 29 d. į Tarnybą buvo perduotas (duomenys neskelbiami) centrinės institucijos prašymas pagal Hagos konvenciją dėl galimai neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomų nepilnamečių vaikų. Rašytinis tėvų susitarimas numatė, kad vaikai turėjo praleisti vasaros atostogas Lietuvoje nuo 2024 m. (duomenys neskelbiami) iki 2024 m. (duomenys neskelbiami). Tačiau praėjus nustatytam laikui, vaikų motina atsisakė juos grąžinti į (duomenys neskelbiami), be to, užregistravo nepilnamečius vaikus į ugdymo įstaigas Lietuvoje ir siekė jų išregistravimo iš (duomenys neskelbiami) nacionalinių registrų. Šie veiksmai buvo atlikti be pareiškėjo, turinčio globos teises, sutikimo.

6. Teismas konstatavo, kad nepilnamečiai vaikai buvo išvežti ribotam laikui, gavus vieno iš globos teises turinčių tėvų sutikimą, tačiau sutartu laiku nebuvo grąžinti į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Suinteresuotas asmuo be pareiškėjo sutikimo siekė jų išregistravimo iš (duomenys neskelbiami) nacionalinių registrų ir užregistravo vaikus į naujas ugdymo įstaigas Lietuvoje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas vertino, kad nepilnamečių vaikų laikymas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas.

7. Teismas nurodė, kad sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas taikyti išimtį, pagal kurią būtų atsisakyta grąžinti vaikus, būtina įvertinti, ar vaikai jau prisitaikė prie naujos gyvenamosios aplinkos ir ar jų grąžinimas neprieštarautų jų interesams.

Žemesnės instancijos teismas

8. Iš Tarnybos nustatytų vaikų gyvenimo aplinkybių teismas nustatė, kad vaikai gyvena namuose, kuriuose yra visi reikalingi patogumai, juose palaikoma higiena, o nuolatinė sveikatos priežiūra teikiama vietinėje poliklinikoje. Vaikai lanko ugdymo įstaigas Lietuvoje: vyresnysis sūnus žaidžia futbolą, o suinteresuotas asmuo sudarė sutartis dėl vaikų ugdymo pradinėje mokykloje ir lopšelyje-darželyje. Vaikai taip pat turi galimybę bendrauti su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais, įskaitant tėvo seserį.

9. Teismas įvertino Tarnybos psichologės išvadą, kurioje nurodyta, kad vaikai atsakinėjo į klausimus ir išreiškė nenorą grįžti į savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Tačiau, atsižvelgiant į jų amžių (ketverių ir septynerių metų) ir psichologinius gebėjimus, jų nuomonė nėra pakankamai brandi, kad būtų laikoma savarankiška. Vaikai nėra pakankamai subrendę suprasti savo pasirinkimo pasekmes ir formuoti asmeninius lūkesčius, susijusius su šiuo klausimu.

10. Teismas nesutiko su suinteresuoto asmens argumentais, kad grąžinus vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, jie patektų į netoleruotiną aplinką ir patirtų sunkias psichologines pasekmes. Byloje nėra duomenų apie tyrimus dėl pareiškėjo veiksmų prieš jaunesnįjį sūnų, kurie buvo nurodyti kaip pagrindas negrąžinti vaikų. Tarnybos atsakyme pažymima, kad (duomenys neskelbiami) kompetentingos institucijos neturi informacijos apie galimą žalą vaikams, jei teismas nuspręstų juos sugrąžinti.

11. Teismas pabrėžė, kad nors vaikai yra emociškai prisirišę prie motinos ir jaučiasi saugūs bei patenkinti gyvenimo Lietuvoje sąlygomis, tai nepakanka pagrįsti išvadai, jog jie yra visiškai prisitaikę prie naujos aplinkos pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalį. Vaikų emocinis ir fizinis ryšys su motina, jų dalyvavimas ugdymo veiklose bei bendravimas su giminaičiais Lietuvoje nėra pakankamas įrodymas, kad jie stipriai adaptavosi naujoje aplinkoje ar jog grąžinimas į jų nuolatinę gyvenamąją vietą keltų fizinę ar psichologinę žalą.

12. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties, leidžiančios atsisakyti grąžinti vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.

13. Teismas nurodė, kad suinteresuotas asmuo prašymą negrąžinti vaikų į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę grindžia argumentais, susijusiais su vaikų gerove Lietuvoje, jų įpročiais bei galimomis neigiamomis pasekmėmis, jei vaikai būtų grąžinti į (duomenys neskelbiami). Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintą išimtį, leidžiančią negrąžinti vaikų į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.

14. Teismas pažymėjo, kad suinteresuoto asmens pateikti argumentai dėl galimos vaikų patiriamos psichologinės žalos yra paremti subjektyviais teiginiais ir nepagrįsti konkrečiais įrodymais. Nors suinteresuotas asmuo teigia apie galimus konfliktus su pareiškėju bei galimą fizinį smurtą prieš vaiką, byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kurie patvirtintų šiuos teiginius. Tarnybos išvadoje nurodyta, kad (duomenys neskelbiami) centrinė institucija neturi informacijos apie galimą žalą vaikams, jei jie būtų grąžinti, o pareiškėjas nėra registruotas kaip asmuo, keliantis grėsmę vaikų gerovei.

15. Teismas vertino, kad per apytiksliai keturis gyvenimo Lietuvoje mėnesius vaikai negalėjo taip stipriai prisitaikyti prie naujos aplinkos, jog grąžinimas į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę sukeltų negrįžtamas psichologines ar emocines pasekmes. Byloje pateikti duomenys rodo, kad vaikai yra jauno amžiaus ir jų adaptacija tiek Lietuvoje, tiek (duomenys neskelbiami) vyksta sparčiai. Vaikų gyvenimo sąlygos (duomenys neskelbiami) taip pat buvo tinkamos: jie lankė ugdymo įstaigas, dalyvavo užklasinėje veikloje ir turėjo stiprius socialinius ryšius.

16. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nagrinėjama byla nėra susijusi su vaikų globos ar gyvenamosios vietos nustatymo klausimais, todėl suinteresuoto asmens teiginiai dėl pareiškėjo vaidmens vaikų auklėjime ar jų bendravimo turinio neturi tiesioginės reikšmės. Šalys turi lygias teises ir pareigas vaikų atžvilgiu, todėl vieno iš tėvų veiksmai, kuriais be kito sutikimo vaikai išvežti į Lietuvą, laikomi neteisėtais pagal Hagos konvenciją.

17. Hagos konvencija aiškiai numato, kad vaikai neturi būti neteisėtai išvežti ar sulaikyti kitoje valstybėje, o jų grąžinimas turi būti vykdomas nedelsiant, jei nenustatomos išimtinės aplinkybės. Teismas vertino, kad suinteresuotas asmuo neįrodė, jog vaikų grąžinimas į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę sukeltų jiems fizinę, psichinę žalą ar sudarytų netoleruotiną situaciją.

18. Tarnybos išvadoje nurodyta, kad (duomenys neskelbiami) institucijos yra pasirengusios suteikti reikalingą pagalbą vaikams ir šeimai grąžinimo atveju, todėl nėra pagrindo manyti, jog grąžinimas pažeistų vaikų interesus. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbiami) šiuo metu nagrinėjama civilinė byla dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei bendravimo su tėvais tvarkos, šie klausimai turi būti sprendžiami laikantis vaikų gerovės principų ir pagal (duomenys neskelbiami) teismų jurisdikciją.

19. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintos išimties, todėl mažamečiai vaikai turi būti grąžinti į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Suinteresuotas asmuo (apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eN2-2950-852/2024 ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti pareiškėjo pareiškimo bei atsisakyti išduoti teismo leidimą dėl nepilnamečių vaikų X irY grąžinimo į (duomenys neskelbiami); priteisti apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tuo atveju jeigu aukštesnės instancijos teismas netenkintų atskirojo skundo, prašo iki 1 220 Eur sumažinti iš jos pareiškėjui priteistas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.1. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepakankamai išsamiai ir padarė esminius procesinius pažeidimus, kuriuos būtina ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Tarnyba nepateikė reikiamų duomenų apie vaikų aplinką (duomenys neskelbiami), į kurią jie turėtų būti grąžinti, taip pat neišsprendė vaikų nuomonės išklausymo klausimo teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus, nesuteikdamas apeliantei galimybės tinkamai pasiruošti ir pasisakyti dėl jų, pažeisdamas rungtyniškumo bei šalių lygiateisiškumo principus.

1.2. Apeliantė prašė pripažinti vaikų išvežimą neteisėtu ir taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies išimtį, nes, nors vaikai Lietuvoje gyvena neilgai, jie jau yra adaptavęsi, lanko ugdymo įstaigas, susirado draugų, o jų psichoemocinė būklė ženkliai pagerėjo.

Žemesnės instancijos teismas

1.3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vaikai yra prisirišę prie mamos, jaučiasi saugūs, lanko mokyklą, būrelius ir bendrauja su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais, tačiau padarė išvadą, jog tai nėra pakankamas pagrindas laikyti juos visiškai prisitaikiusiais pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalį. Teismas taip pat nepagrindė savo išvadų, nors to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 4 dalis.

1.4. Lietuvos teismų praktikoje vaiko „prisitaikymas“ apima tiek fizinį, tiek emocinį aspektus – įsikūrimą aplinkoje ir emocinį saugumą. Šiuo atveju nustatyta, kad vaikai, gyvendami lietuviškoje aplinkoje, yra visiškai integravęsi į bendruomenę, lankydami ugdymo įstaigas, dalyvaudami veiklose ir palaikydami gerą emocinę būklę.

1.5. Apeliantė pateikė įrodymus apie vaikų psichoemocinę būklę (duomenys neskelbiami), kai jaunesnysis sūnus, nenorėdamas lankyti darželio, patirdavo stresą, o tėvas, stokodamas tėvystės įgūdžių, naudojo netinkamus auklėjimo metodus. Lietuvoje situacija ženkliai pagerėjo, vaikų emocinė būsena stabilizavosi, jie sėkmingai prisitaikė prie naujos aplinkos.

1.6. Vaikai Lietuvoje jaučiasi laimingi, integravosi į ugdymo procesą ir sustiprino ryšius su artimaisiais. Jų emocinis ryšys su mama yra stiprus, o santykiai su tėvu – paviršutiniški. Be to, tėvas pripažino, kad neturi pakankamai tėvystės įgūdžių ir negali užtikrinti vaikų gerovės.

1.7. Apeliantė pateikė įrodymus, kad pareiškėjas, siekdamas grąžinti vaikus į (duomenys neskelbiami), veikia ne jų interesais, o savo ambicijų vedamas. Be to, pareiškėjas nesuteikė vaikams išlaikymo nuo jų išvykimo į Lietuvą momento.

1.8. Apeliantės nuomone, vaikų grąžinimas į (duomenys neskelbiami) prieštarautų jų interesams, nes Lietuvoje jie rado emocinį stabilumą, saugumą ir palaikymą, o ryšys su mama yra svarbiausias jų gerovei. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ignoruoti šias aplinkybes nesuderinamas su vaikų interesais.

1.9. Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, remdamasis Tarnybos išvada, kurioje nurodyta, kad nors vaikai nevisiškai supranta situaciją, jie išreiškė nenorą grįžti į savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad vaikai pokalbio su psichologe metu ne visada galėjo suprasti klausimus, o vienas iš vaikų užsiminė, jog prieš pokalbį mama jam nurodė, ką sakyti. Dėl šių priežasčių teismas nusprendė, kad vaikai dar nėra pasiekę amžiaus ir brandos, jog galėtų formuoti nepriklausomą nuomonę ir suprasti savo pasirinkimų pasekmes. Apeliantė nesutinka su šiuo teismo sprendimu.

Šalies argumentai

1.10. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino situaciją. Ji pabrėžė, kad nesiekė daryti įtakos vaikų nuomonei prieš pokalbį su Tarnybos psichologe. Anot apeliantės, ji tik informavo vaikus apie pokalbį, laikydamasi psichologės rekomendacijų, tačiau nekontroliavo, ką jie sakys. Vyresnysis sūnus patvirtino, kad mama tik paaiškino apie pokalbį, tačiau nesakė, ką reikėtų atsakyti. Vaiko atsakymai parodė, kad jis nori gyventi Lietuvoje dėl kalbos barjero, lietuviškos aplinkos ir šeimos ryšių. Be to, vaikas nurodė, kad nenori bendrauti su tėvu, kuris yra sakęs, jog negrąžins vaikų į Lietuvą. Vaikas taip pat pažymėjo, kad baisiausia gyvenimo situacija jam būtų grąžinimas į (duomenys neskelbiami). Jaunesnysis sūnus taip pat išreiškė norą gyventi Lietuvoje, nors jo atsakymai buvo mažiau detalūs. Faktas, kad paprašytas jis negalėjo atsakyti (duomenys neskelbiami), rodo jo tapatinimąsi su Lietuva, o atsakymas lietuviškai patvirtina jo prisirišimą prie šios šalies.

1.11. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, abu vaikai aiškiai išreiškė norą gyventi Lietuvoje, pagrįsdami savo pasirinkimą santykiais su tėvais ir prioritetą suteikdami apeliantei. Jų nuomonė buvo pagrįsta amžiumi bei brandumu ir nebuvo paveikta apeliantės veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad vaikų raida neatitiktų jų biologinio amžiaus. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ignoruoti vaikų nuomonės. Priimdamas priešingą sprendimą, teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl sprendimas tapo neteisėtas ir nepagrįstas.

1.12. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai priteisė bylinėjimosi išlaidas, nes už pareiškimo parengimą priteista suma (1 000 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytą maksimalų dydį (878,56 Eur). Apeliantės nuomone, net ir suma, kuri neviršytų Rekomendacijų, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų. Be to, pareiškimas buvo mažos apimties (4 puslapiai), daugiausia sudarytas iš cituojamos teismų praktikos. Dėl šios priežasties apeliantė prašo sumažinti šią sumą iki 400 Eur. Taip pat, kalbant apie teisines konsultacijas ir dokumentų ištyrimą (1 000 Eur), apeliantė mano, kad nagrinėjamas klausimas nėra sudėtingas, o dokumentų ištyrimas reikalavo mažai laiko, todėl prašo šią sumą sumažinti iki 400 Eur. Jei aukštesnės instancijos teismas netenkintų atskirojo skundo, apeliantė prašo viso proceso išlaidų sumažinimo iki 1 220 Eur.

Atsiliepimas

2. Pareiškėjas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir priteisti jam iš suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

Šalies argumentai

2.1. Apeliantės teiginiai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta neišsamiai dėl negautų duomenų apie pareiškėjo gyvenimo sąlygas (duomenys neskelbiami) bei dėl rungtyniškumo ir teisingo proceso principų pažeidimo, neatitinka tikrovės. Tarnybos atstovas paaiškino, kad kreipėsi į atsakingą (duomenys neskelbiami) instituciją, kuri pateikė atsakymą, ir ši informacija apeliantei buvo žinoma.

2.2. (duomenys neskelbiami) vaiko teisių centrinė institucija 2024 m. spalio 30 d. atsakyme aiškiai nurodė, kad nėra duomenų apie grėsmę vaikams, kaip apibrėžta 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte. Atsakyme taip pat pabrėžiama, kad tėvas yra pasirengęs bendradarbiauti, siekiant palaikyti motinos ir vaikų ryšį, ir nurodoma, jog dabartinė situacija, kai vaikai neturi kontakto su tėvu, sukelia jiems psichologinę įtampą.

2.3. Apeliantės argumentai, kad suinteresuotas asmuo neturėjo galimybės susipažinti su papildomais dokumentais, yra nepagrįsti, nes visa ši informacija buvo apeliantei žinoma ir ji turėjo galimybę pasisakyti dėl pateiktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas užtikrino apeliantei visas sąlygas pareikšti savo nuomonę dėl įrodymų, o dokumentai, tokie kaip nuotraukos ir susirašinėjimas, apeliantei buvo gerai žinomi.

2.4. Apeliantė prašė taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir neleisti grąžinti vaikų į (duomenys neskelbiami), nes, nors jie Lietuvoje gyveno tik trumpą laiką, spėjo prisitaikyti, lankė mokyklas ir jų psichoemocinė būsena pagerėjo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nenagrinėjamas klausimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų, vaikų globos teisių pasidalijimo ar vaikų sugrąžinimo į ankstesnę gyvenamąją vietą bei gyvenimo su vienu ar kitu tėvu.

2.5. Atskirajame skunde teigiama, kad grąžinus vaikus į (duomenys neskelbiami), jie patirs neigiamų pasekmių. Tačiau tai prieštarauja faktui, kad vaikai nuo gimimo gyveno ir augo (duomenys neskelbiami), lankė ugdymo įstaigas, dalyvavo socialiniame gyvenime, o jų išvežimas sukėlė adaptacijos sunkumų. Be to, patvirtinta, kad vaikų teisės nebuvo pažeistos ir jų grąžinimas nekelia rizikos. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad vaikai patirtų žalą, jei grįžtų į (duomenys neskelbiami).

2.6. Atskirajame skunde teigiama, kad ginčo šalių vaikai nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio Lietuvoje lanko ugdymo įstaigas, yra registruoti sveikatos priežiūros įstaigose ir jų sveikata tinkamai pasirūpinta. Tačiau byloje sprendžiamas klausimas dėl vaikų grąžinimo į (duomenys neskelbiami), o ne dėl gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad keturi gyvenimo mėnesiai Lietuvoje nėra pakankamas laikotarpis vaikams visiškai prisitaikyti prie naujos aplinkos, ypač atsižvelgiant į jų amžių, kuris leidžia greitai adaptuotis ir normaliai vystytis grįžus į (duomenys neskelbiami), kurioje jie gyveno nuo gimimo, o jų išvežimas iš įprastos aplinkos pažeidė jų interesus. Skunde akcentuojami vaikų siekiai integruotis Lietuvoje nepatvirtina, kad jų grąžinimas į (duomenys neskelbiami) sukeltų žalą. Priešingai, vaikai grįžtų į jiems pažįstamą aplinką. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo praktika rodo, kad tokie faktai kaip trumpalaikis darželio lankymas ar sveikatos priežiūros paslaugų gavimas Lietuvoje neįrodo vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-500-370/2021).

2.7. Atskirajame skunde teigiama, kad vaikams buvo sunku integruotis (duomenys neskelbiami) dėl kalbos barjero ir ugdymo įstaigų, tačiau šie teiginiai neatitinka tikrovės. Vyresnysis sūnus aktyviai dalyvavo tiek ugdymo, tiek popamokinėje veikloje, o kalbos barjerų nekilo – vaikams lengviau bendrauti (duomenys neskelbiami) kalba nei lietuviškai. Apeliantė pripažino, kad vaikai Lietuvoje lankėsi tik trumpam, todėl teiginiai apie vaikų neintegravimąsi (duomenys neskelbiami) yra nepagrįsti ir prieštarauja byloje esantiems duomenims.

2.8. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies pagrindas vaikų negrąžinimui taikomas tik tada, kai yra stiprus ir stabilus vaiko fizinis bei emocinis ryšys su nauja aplinka. Šiuo atveju nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo šalių vaikų prisitaikymas Lietuvoje yra toks stiprus, jog jų grąžinimas į (duomenys neskelbiami) padarytų jiems žalą.

2.9. Pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalį, teismas ar administracinė institucija gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei nustatoma, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir yra pakankamo amžiaus bei brandos, jog būtų tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.

2.10. Tarnybos išvadoje nurodyta, kad ketverių ir septynerių metų vaikai nėra pakankamo amžiaus ir brandos, kad galėtų susiformuoti nepriklausomą nuomonę apie byloje sprendžiamą klausimą ar suprasti savo pasirinkimų pasekmes. Pokalbio su psichologe metu vaikai ne visada suprato klausimus, o vienas jų užsiminė, kad mama nurodė, ką reikėtų sakyti. Vaikų nuomonė negali būti laikoma objektyvia, nes jie nuo 2024 m. liepos mėnesio gyvena tik su vienu iš tėvų ir yra veikiami išorinių aplinkybių.

2.11. Šiuo metu (duomenys neskelbiami) apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su tėvais tvarkos nustatymo, kurios posėdis numatytas 2025 m. sausio 3 d. Apeliantė savo argumentus dėl šių klausimų gali teikti tame procese. Dabartinėje byloje sprendžiamas tik nepilnamečių vaikų grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę pagal Hagos konvenciją, kuri nereglamentuoja galutinių sprendimų dėl vaiko globos, klausimas. Nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė turi jurisdikciją spręsti globos ir bendravimo su vaiku klausimus.

2.12. Pagal Hagos konvenciją ir Reglamentą (ES) 2019/1111, vaiko grąžinimo procedūra turi būti įvykdyta kuo greičiau, siekiant per šešias savaites sugrąžinti vaiką į įprastą aplinką, atkuriant ryšius su tuo iš tėvų, kurio globos teisės buvo pažeistos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

2. Šios apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti nepilnamečius vaikus į jų kilmės šalį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir vaiko apklausos

3. Apeliantė prašo surengti žodinį bylos nagrinėjimą, suteikiant apeliantei galimybę pasisakyti dėl aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui ir išklausyti vaikų nuomonę dėl jų (ne)grąžinimo į (duomenys neskelbiami).

4. Pareiškėjo nuomone, apeliantės prašymai nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir tiesiogiai išklausyti vaikus yra siekis vilkinti nepilnamečių vaikų grąžinimo procedūrą į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Vaikai jau buvo apklausti dalyvaujant psichologei, o institucija, teikianti išvadą, ir pirmosios instancijos teismas įvertino vaikų nuomonę per psichologo pagalbą. Todėl nėra pagrindo papildomai apklausti nepilnamečių vaikų teisme. Apeliantei pirmosios instancijos teisme buvo suteiktos visos galimybės išdėstyti savo poziciją tiek raštu, tiek žodžiu.

5. Vadovaujantis CPK 336 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas.

6. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu pasisakoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka nulemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta pačiam teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 33 punktas). Taigi, vien asmens prašymo ar jo nuomonės, kad reikalinga būtent žodinė atskirojo skundo nagrinėjimo forma, savaime nepakanka tokiam posėdžiui paskirti.

7. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nukrypti nuo bendrosios rašytinio teismo posėdžio taisyklės ir paskirti šioje byloje žodinį procesą vien dėl siekio dar kartą apklausti nepilnamečius vaikus, kai jų nuomonė jau buvo išklausyta du kartus.

8. Vaiko situacijos vertinimo anketose (e. b. t. 1, l. 99-126), kurias parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius, yra užfiksuota, kad su vaikais buvo bendrauta 2024 m. rugsėjo 18 d. šeimos gyvenamojoje vietoje. Abu vaikai pasakė, kad jiems patinka gyventi Lietuvoje su savo mama. Vaikų nuomonę 2024 m. spalio 25 d. taip pat išklausė ir Vaiko nuomonės išklausymo aktuose užfiksavo (e. b. t. 1, l. 181-189) nurodytos tarnybos psichologė V. M.. Aktuose nurodyta, kad vaikai bendravo, atsakinėjo į psichologės klausimus. Abu vaikai pasakė, kad nori gyventi Lietuvoje su savo mama.

9. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau buvo pasisakyta, jog tokio pobūdžio bylose teisminis procesas vyksta tarp vaikų globėjų, t. y. jų tėvų. Vaikai šio proceso dalimi turėtų būti tik tada, kai tai yra absoliučiai būtina, o įstatymas (be kita ko, ir CPK 380 straipsnis) tokiu atveju numato griežtą procedūrą, kaip vaikas turėtų dalyvauti procese ir kokiu būdu išreikšti nuomonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-173-553/2021).

10. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismas neturėtų būti įpareigotas visada išklausyti vaiką teismo posėdyje ir turėtų turėti diskreciją įvertinti poreikį išklausyti, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes bei atitinkamo vaiko amžių ir brandos lygį (Europos Žmogaus Teisių Teismo (Didžiosios kolegijos) 2003 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Sahin prieš Vokietiją (peticijos Nr. 30943/9)). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad sprendimą dėl vaiko grąžinimo turintis priimti teismas turi diskreciją spręsti dėl vaiko išklausymo. Vaiko teisė reikšti savo nuomonę nesukuria absoliučios teismo pareigos kiekvienoje grobimo byloje ją išklausyti (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas J. A. A. Z. prieš S. P., C?491/10 PPU, EU:C:2010:828.).

11. Apeliantė nepateikė svarių argumentų, kodėl šiuo atveju teismas turėjo tiesiogiai išklausyti vaikų nuomonę. Kaip jau minėta, vaikai buvo išklausyti įstatymo nustatyta tvarka Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų. Pakartotinis vaikų nuomonės išklausymas teisme galėtų būti atliekamas tik išskirtiniais atvejais. Tačiau vien deklaratyvūs apeliantės teiginiai dėl netinkamo vaikų išklausymo nėra pakankamas pagrindas tokiai apklausai atlikti, juo labiau atsižvelgiant į vaikų amžių.

12. Atsižvelgiant į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose aiškiai ir išsamiai išdėstė savo pozicijas byloje sprendžiamu klausimu, į pagrindinį Hagos konvencijos tikslą – kuo greičiau išspręsti ginčą dėl neteisėtai išvežtų vaikų grąžinimo, bei į tai, jog tokio pobūdžio bylose prioritetas teikiamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis), teisėjų kolegija neįžvelgia būtinybės dar kartą išklausyti vaikų. Be to, nepilnamečiai vaikai jau buvo išklausyti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų. Todėl nėra pagrindo nagrinėti apeliacinės bylos žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

13. Suinteresuotas asmuo apeliacinės instancijos teismui 2025 m. sausio 3 d. pateikė prašymą dėl papildomų dokumentų prijungimo, prašydama prijungti ugdymo įstaigų pažymas ir tėvo bendravimo su sūnumis nuotoliniu būdu vaizdo įrašus. Nurodo, kad papildomai teikiamos ugdymo įstaigų pažymos pagrindžia vaikų prisitaikymą prie aplinkos Lietuvoje, o iš pateikiamų vaizdo įrašų matyti, kad tarp pareiškėjo ir vaikų nėra susiformavęs emocinis ryšys ir bendravimas su tėvu vaikams kelia neigiamas emocijas.

14. Pareiškėjas dėl papildomų įrodymų priėmimo prieštarauja. Nurodė, kad apeliantės teikiami papildomi duomenys iš esmės yra susiję su vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimu, tačiau šioje byloje nėra sprendžiamas vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų klausimas, vaikų globos teisių pasidalinimo klausimas ar vaikų sugrąžinimo į ankstesnę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbiami) bei gyvenimo su vienu ar kitu iš tėvų klausimas.

15. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimo tvarką ir taisykles. Šioje teisės normoje įtvirtintos išimtys, kurioms esant, nauji įrodymai gali būti teikiami po to, kai byla jau išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir procesas yra persikėlęs į apeliacinės instancijos teismą. Aptariamoje proceso normoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

16. Kasacinis teismas, aiškindamas dėl CPK 314 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

17. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad aplinkybės, susijusios su vaiko prisitaikymu prie aplinkos Lietuvoje ir tėvo bei vaikų bendravimu, buvo išsamiai nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme. Šias aplinkybes pagrindžiančios ugdymo įstaigų pažymos ir tėvo bendravimo su sūnumis nuotoliniu būdu vaizdo įrašai taip pat buvo pateikti į bylą ir įvertinti teismo. Įvertinusi suinteresuoto asmens atskirajame skunde pateiktus argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad pateikti duomenys galėtų turėti esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Todėl teisėjų kolegija atsisako priimti papildomus suinteresuoto asmens teikiamus rašytinius įrodymus.

Dėl taikytino teisinio reguliavimo ir ginčo esmės

18. Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas (ES) 2019/1111), Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip.

19. Nagrinėjamu atveju ginčas susijęs su dviem valstybėmis – Lietuva ir (duomenys neskelbiami), kurios yra prisijungusios prie Hagos konvencijos, todėl ginčui spręsti yra aktualus Hagos konvencijoje įtvirtintas teisinis reguliavimas.

20. Hagos konvencijoje įtvirtintas vienas iš pagrindinių tikslų – užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti (Hagos konvencijos 1 (a) straipsnis). Siekiant šio tikslo įgyvendinimo, Hagos konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje yra apibrėžtas bendrasis šešių savaičių terminas, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl vaiko grąžinimo nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus kai išimtinės aplinkybės to neleidžia padaryti. Taigi, Hagos konvencija (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis) nustato bendrąją taisyklę, kad vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. Vaiko grąžinimu siekiama kuo greičiau atkurti status quo ante (pradinę būklę), kad būtų išvengta de facto (faktinio) dėl neteisėtų vieno iš tėvų veiksmų susiklosčiusios situacijos įteisinimo, paliekant vaiko globos ir tėvų valdžios įgyvendinimo klausimą spręsti jurisdikciją dėl šio klausimo išsprendimo turinčiam teismui (Hagos konvencijos 19 straipsnis).

21. Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvendami santuokoje pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo susilaukė dviejų sūnų: (duomenys neskelbiami). gimė sūnus X, o (duomenys neskelbiami) – Y. Byloje esančiais duomenimis, nepilnamečiai vaikai X ir Y gimė ir iki 2024 m. (duomenys neskelbiami) nuolat gyveno (duomenys neskelbiami), pareiškėjo ir suinteresuoto asmens šeimoje. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad (duomenys neskelbiami) vaikams buvo teikiamos visos reikalingos socialinės paslaugos. Nepilnametis sūnus X lankė (duomenys neskelbiami) vaikų darželį nuo (duomenys neskelbiami) iki (duomenys neskelbiami), o nepilnametis sūnus Y šį darželį lanko nuo (duomenys neskelbiami) ir turi teisę jį lankyti toliau. (duomenys neskelbiami) savivaldybės pateikti duomenys patvirtina, kad nuo 2023 m. (duomenys neskelbiami) sūnui X paskirta vieta (duomenys neskelbiami) mokykloje. Be to, sūnus X aktyviai dalyvauja užklasinėje veikloje – lanko futbolo ir krepšinio treniruotes.

23. 2024 m. (duomenys neskelbiami) vaikų mama su nepilnamečiais vaikais išvyko į Lietuvą atostogauti ir aplankyti giminaičių. Rašytinis tėvų susitarimas patvirtina, kad vaikai turėjo praleisti vasaros atostogas Lietuvoje nuo 2024 m. (duomenys neskelbiami) iki 2024 m. (duomenys neskelbiami). Tačiau, kaip nurodė pareiškėjas, suinteresuotam asmeniui išvykus su vaikais į Lietuvą, jam tapo žinoma, kad apeliantė su vaikais neketina grįžti į (duomenys neskelbiami). Ji užregistravo nepilnamečius vaikus į ugdymo įstaigas Lietuvoje, taip pat siekė išregistruoti vaikus iš nacionalinių registrų (duomenys neskelbiami), tačiau tam nebuvo gautas pareiškėjo (nepilnamečių vaikų tėvo) sutikimas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu dėl vaikų grąžinimo į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.

24. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nepilnamečių vaikų laikymas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį. Ši pirmosios instancijos teismo išvada dėl vaikų neteisėto laikymo Lietuvoje nėra ginčijama, todėl teisėjų kolegija vertina šias aplinkybes dėl vaikų neteisėto laikymo nustatytomis. Atsižvelgiant į Hagos konvencijos normų taikymą, tai sudaro pagrindą patenkinti pareiškėjo prašymą dėl vaikų grąžinimo.

25. Kita vertus, Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais – nėra prioritetinis. Prioritetas teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Teismai, vykdydami teisės aktų jiems suteiktus įgaliojimus, šios kategorijos bylose turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Hagos konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vieno pusės), ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus. Hagos konvencijoje apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Hagos konvencijos 12, 13 ir 20 straipsniai), tokiu būdu nustatant, kad būtent bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti. Šis sprendimas (grąžinti ar atsisakyti vaiką grąžinti į jo kilmės šalį) turi būti pagrįstas byloje esančių aplinkybių, patvirtinančių į kokią aplinką vaikas bus grąžintas priėmus sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės šalį, visuma ir motyvuotas, ką pabrėžė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje X v. Latvia, peticijos Nr. 27853/09).

26. Išimtys, o kartu ir pagrindai, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaikus, yra įtvirtintos Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose. Hagos konvencijoje numatytos šios išimtys, kurias gali taikyti valstybės, į kurią neteisėtai išvežtas vaikas, teismai ir kurių bent vienos pakanka, kad būtų atsisakyta grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas: 1) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas) arba; 2) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas) arba; 3) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktas) arba; 4) vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę (Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalis) arba; 5) procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

27. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte, 2 dalyje, 12 straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis, netinkamai vertino įrodymus. Teigia, kad grąžinimo į (duomenys neskelbiami) atveju vaikams būtų padaryta psichinė žala dėl jų atskyrimo nuo motinos ir senelių, nuo fizinės aplinkos, kurioje sūnūs jau prisitaikė, dėl nutrūkusių ryšių su naujais draugais, ugdymo įstaigų pakeitimo, naujos sportinės veiklos nutraukimo. Pasak apeliantės, vaikai patektų į netoleruotiną situaciją dėl baimę bei nervinę įtampą jiems keliančio buvimo (duomenys neskelbiami), o tai prieštarautų geriausiems vaikų interesams, neužtikrintų vaikams saugios aplinkos dėl tarp šalių susiklosčiusių konfliktiškų santykių. Teisėjų kolegija dėl šių atskirojo skundo argumentų pasisako tiek 12 straipsnio 2 dalies, tiek ir Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo aspektu.

Dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties taikymo

28. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį, jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta šios konvencijos 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti.

29. Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vertinant šį atsisakymo grąžinti vaiką pagrindą, neatsižvelgiama į Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą jo taikymo sąlygą, susijusią su laikotarpio nuo neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo iki proceso pradžios trukme, kadangi pripažįsta ją procedūrine ir formalia (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013).

30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vaikai X ir Y, kurie šiuo metu yra atitinkamai (duomenys neskelbiami) ir (duomenys neskelbiami) metų amžiaus, abu gimė ir nuolat gyveno (duomenys neskelbiami) iki jų išvežimo į Lietuvą 2024 m. (duomenys neskelbiami). Abu vaikai lankė (duomenys neskelbiami) vaikų darželį, o nuo 2023 m. rudens vyresnysis sūnus X pradėjo lankyti (duomenys neskelbiami) mokyklą. Be to, sūnus X aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje – sportavo (duomenys neskelbiami) krepšinio klube, lankė futbolo treniruotes.

31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad vaikai buvo integravęsi į juos supančią aplinką. Apeliantė šios teismo išvados nepaneigė jokiais įrodymais, nors atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, kurie, anot jos, patvirtina vaikų prisitaikymą prie naujos aplinkos Lietuvoje. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka.

32. Žodis „prisitaikymas“ Hagos konvencijos kontekste susideda iš dviejų elementų. Visų pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-372/2014). Tai reiškia, kad sprendžiant dėl aptariamo Hagos konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuojamas daugiau nei paprastas prisitaikymas prie esamos fizinės aplinkos.

33. Ginčo šalių sūnūs gimė ir augo (duomenys neskelbiami), kur jiems buvo sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos – vaikai lankė ugdymo įstaigas, aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje, buvo užmezgę socialinius ryšius. Šeimoje tėvai palaikė lietuvišką identitetą ir kalbėjosi lietuviškai. Lietuvoje vaikams taip pat užtikrintos tinkamos gyvenimo, augimo ir ugdymo sąlygos: suteikta sveikatos priežiūra, vaikai lanko ugdymo įstaigas ir dalyvauja sporto būrelių veikloje, kaip ir (duomenys neskelbiami). Kadangi abu vaikai lietuvių kalbą mokėjo dar iki jų neteisėto laikymo Lietuvoje, šis gebėjimas padėjo jiems lengvai priprasti prie naujos aplinkos. Vaikai Lietuvoje nuolat gyvena nuo 2024 m. (duomenys neskelbiami), bendrauja su artimiausiais giminaičiais, susirado draugų. Ugdymo procesas Lietuvoje nesutriko, vaikai prisitaikė prie naujos aplinkos, čia jaučiasi saugūs ir patenkinti būdami dabartinėje gyvenamojoje vietoje.

34. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tiek Lietuvoje, tiek (duomenys neskelbiami) vaikams buvo sudarytos gyvenimo ir ugdymosi sąlygos, atitinkančios jų poreikius ir socialinę aplinką. Tokių sąlygų buvimas nesudaro pagrindo teigti apie esminius skirtumus tarp vaikų gyvenimo kokybės vienoje ar kitoje valstybėje. Priešingai, tai rodo lygiaverčių vaikų socialinių ryšių ir vienodai priimtinos socialinės aplinkos susiformavimą tiek Lietuvoje, tiek (duomenys neskelbiami). Vaikai abiejose šalyse pažįsta aplinką, o tai leidžia daryti išvadą, kad jie gebėtų lengvai prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių abiejose valstybėse. Grįžus į (duomenys neskelbiami), vaikams nekiltų poreikis iš naujo integruotis į jų nuo gimimo pažįstamą aplinką, nes pažįstamos rutinos pritaikymas nesukurtų esmingai naujo prisitaikymo poreikio. Be to, vaikų gebėjimas kalbėti lietuviškai užtikrina galimybę palaikyti ryšius su artimaisiais Lietuvoje net ir gyvenant (duomenys neskelbiami).

35. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad vaikai labiau integravosi į socialinę aplinką Lietuvoje nei buvo prisitaikę prie aplinkos (duomenys neskelbiami). Todėl nėra pagrindo teigti, kad vaikams būtų padaryta psichinė žala grąžinus juos į kilmės valstybę. Taip pat nebuvo paneigtos vaikų galimybės gyventi saugioje ir sveikoje socialinėje aplinkoje (duomenys neskelbiami).

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantė neįrodė, jog vaikai X ir Y taip stipriai prisitaikė prie gyvenimo Lietuvoje, kad būtų pagrindas atsisakyti juos grąžinti į kilmės valstybę, remiantis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi.

Dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte nustatytos išimties taikymo

37. Pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktą valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, jog yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba jog vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.

38. Kasacinio teismo praktikoje suformuotas Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytos vaiko grąžinimo išimties taikymą reglamentuojančios teisės normos aiškinimas, kad ,,didelė rizika, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, jog tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (pavyzdžiui, karo padėties) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).

39. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra įrodymų, leidžiančių spręsti, jog grąžinus vaikus į (duomenys neskelbiami), jiems būtų padaryta nepataisoma žala ar jie patektų į netoleruotiną situaciją.

40. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir teigia, kad yra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą išimtį.

41. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių argumentus, nusprendžia, kad grąžinus vaikus į kilmės šalį, kurioje gyvena jų tėvas, jiems nebus padaryta psichologinė žala ir jie nepateks į netoleruotiną aplinką.

42. Visų pirma, pažymėtina, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo netinkamą elgesį su vaikais, smurtą prieš juos ar pačią apeliantę, išskyrus savo pačios teiginius. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas tinkamai įgyvendina globos teises ir nėra nuo jų nusišalinęs. Apeliantei išvežus vaikus į Lietuvą, pareiškėjas neteko galimybės vykdyti savo, kaip tėvo, teisių ir bendrauti su vaikais. Sprendžiant dėl vaikų grąžinimo į kilmės valstybę, svarbiausia yra atsižvelgti į vaikų geriausius interesus, kurie apima jų ryšio su tėvu išsaugojimą ir atkūrimą.

43. Antra, nėra pagrindo daryti išvadą, kad vaikai, grįžę į (duomenys neskelbiami), atsidurs svetimoje, netoleruotinoje aplinkoje. (duomenys neskelbiami) vaikams yra nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, kurioje jie gyveno nuo gimimo, lankė ugdymo įstaigas, dalyvavo veiklose ir turėjo draugų bei pažįstamų.

44. Trečia, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens santykiai iki suinteresuoto asmens išvykimo į Lietuvą buvo konfliktiški ir, suinteresuoto asmens teigimu, dėl to vaikų aplinka (duomenys neskelbiami) nebuvo saugi, nesuteikia pagrindo daryti išvados, jog bendravimas su tėvu gali vaikams daryti žalą ar kelti grėsmę. Šiuo metu pareiškėjo ir suinteresuoto asmens santykiai yra nutrūkę, todėl jie nebeturi intereso gyventi kartu.

45. Bylose dėl vaikų grąžinimo į kilmės valstybę nėra sprendžiamas vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ar pakeitimo klausimas, kuriam esminę reikšmę turi vaiko ar vaikų išreikštas noras. Todėl toks noras, išreikštas byloje dėl vaikų grąžinimo, vertinamas tik atsižvelgiant į Hagos konvencijoje nustatytus negrąžinimo pagrindus.

46. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad abiejų vaikų noras likti gyventi Lietuvoje su motina ir negrįžti į (duomenys neskelbiami) yra susijęs su (duomenys neskelbiami) egzistuojančia grėsme jų interesams ar kita netoleruotina situacija, kuri galėtų būti pagrindu atsisakyti grąžinti vaikus pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktą.

47. Šioje byloje sprendžiamas nepilnamečių vaikų grąžinimo į (duomenys neskelbiami) klausimas, o ne jų grąžinimo pareiškėjui klausimas. Vaikų grąžinimas į valstybę, iš kurios jie buvo išvežti, reiškia fizinį jų sugrąžinimą į tos valstybės teritoriją. Jei vaikus išvežęs vienas iš tėvų nuspręstų grįžti su vaikais į šią valstybę, jie galėtų gyventi kartu su tuo tėvu toje pačioje ar kitoje gyvenamojoje vietoje. Todėl apeliantės argumentas, kad grąžinus vaikus į (duomenys neskelbiami) jiems būtų padaryta žala dėl motinos nebuvimo šalia, atmestinas kaip nepagrįstas.

48. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas vaiko grąžinimo į kilmės valstybę klausimą, nesprendžia dėl vaiko globos teisių padalinimo tarp tėvų, vaiko gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos nustatymo su vienu iš tėvų (Hagos konvencijos 19 straipsnis). Hagos konvencija reglamentuoja nepilnamečių vaikų, kurie neteisėtai išvežti ar laikomi valstybėje, kuri nėra jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, grąžinimą. Tačiau vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė išlaiko bendrąją jurisdikciją priimti sprendimus dėl tėvų pareigų, įskaitant vaikų gyvenamosios vietos nustatymą ir bendravimo teisių tarp tėvų klausimus. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nevertina apeliantės teiginių, kad pareiškėjas neprisideda prie vaikų išlaikymo ar nėra pasirengęs prisiimti atsakomybės už vaikų priežiūrą, nes tokie teiginiai nėra susiję su Hagos konvencijoje įtvirtintomis išimtimis, kurios leistų atsisakyti grąžinti vaiką, ir nepatenka į nagrinėjamoje byloje sprendžiamų klausimų apimtį.

49. Taigi apeliantės argumentai neįrodo būtinybės atsisakyti grąžinti vaikus į kilmės valstybę, taikant Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte nustatytą išimtį.

Dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties taikymo

50. Pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalį teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.

51. Tarnybos išvadoje pažymima, kad 4 ir 7 metų amžiaus vaikai dar nėra pakankamai subrendę, jog galėtų savarankiškai priimti nepriklausomą sprendimą dėl nuolatinės gyvenamosios vietos pasirinkimo ar suprasti tokio sprendimo ilgalaikes pasekmes. Vaikų bendravimas su tėvu yra epizodinis, o tarp tėvų egzistuoja nesutarimai dėl tėvo bendravimo su vaikais tvarkos.

52. Nors abu vaikai išreiškė norą likti gyventi Lietuvoje, Tarnyba pažymėjo, kad jų nuomonė nėra esminė, atsižvelgiant į jų amžių, brandos lygį ir galimą motinos įtaką. Vaikų nuomonė buvo išklausyta 2024 m. spalio 25 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologės V. M., kuri nustatė, kad vaikai nesuvokia situacijos sudėtingumo, nors žino, jog sprendžiamas jų grąžinimo į (duomenys neskelbiami) klausimas. Be to, vienas iš vaikų užsiminė, kad prieš pokalbį mama jam nurodė, ką reikėtų sakyti.

53. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Tarnyba padarė išvadą, kad šiuo metu vaikai nėra pasiekę tokio amžiaus ir brandos, kuris leistų jiems formuoti nepriklausomą asmeninę nuomonę ar suprasti savo pasirinkimų pasekmes. Todėl jų išsakyta nuomonė negali būti laikoma vieninteliu ar lemiamu kriterijumi sprendžiant jų gyvenamosios vietos klausimą.

54. Apeliantė atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, paremtu Tarnybos išvada, kad nagrinėjamu atveju vaikai nėra sulaukę tokio amžiaus ir brandos, kuris leistų jiems savarankiškai priimti asmeninį ir nepriklausomą sprendimą bei suvokti jo pasekmes. Apeliantės teigimu, nėra aišku, kokiais duomenimis remiantis buvo padaryta tokia išvada.

55. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą, nes byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Tarnybos specialistai, prieš pateikdami minėtą išvadą, savarankiškai, nedalyvaujant motinai ar kitiems asmenims, bendravo su abiem vaikais ir išklausė jų nuomones. Tokiu būdu specialistai turėjo galimybę tiesiogiai įvertinti vaikų gebėjimą priimti savarankišką ir nepriklausomą sprendimą dėl nuolatinės gyvenamosios vietos pasirinkimo bei suprasti šio sprendimo ilgalaikes pasekmes. Tarnybos išvada buvo padaryta remiantis aplinkybėmis, susijusiomis su tėvo bendravimo su vaikais pasikeitimu po jų atvykimo į Lietuvą bei kilusiu ginču tarp tėvų ir galima motinos įtaka.

56. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės argumentai nesudaro pagrindo atsisakyti grąžinti vaikus į jų kilmės valstybę, vadovaujantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi.

57. Apibendrinant konstatuojama, kad apeliantė nepagrindė Hagos konvencijoje numatytų išimčių ir aplinkybių, kurios suteiktų teismui teisę atsisakyti leisti grąžinti vaikus į jų kilmės valstybę. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino pareiškėjo prašymą ir leido grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbiami). Atsižvelgiant į tai, apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58. Pagal Hagos konvencijos 26 straipsnio 4 dalį, asmuo, kuris išvežė vaiką, teismo įpareigojamas sumokėti pareiškėjo turėtas išlaidas, įskaitant išlaidas teisiniams atstovams.

59. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš suinteresuoto asmens 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų.

60. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad tokio dydžio išlaidos yra neprotingos ir prašo jas sumažinti.

61. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

62. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas patyrė 2 420 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą: teisinės konsultacijos ir dokumentų ekspertavimas – 1 000 Eur su PVM; procesinių dokumentų parengimas ir pateikimas teismui – 1 000 Eur su PVM; atstovavimas teisme – 420 Eur su PVM, pateikė šias išlaidas pagrindžiančią sąskaitą faktūrą, apmokėjimą už suteiktas paslaugas pagrindžiančius mokėjimo išrašus.

63. Apeliantė ginčija teismo priteistas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą ir pateikimą teismui (1 000 Eur) ir teismo priteistas išlaidas už teisines konsultacijas ir dokumentų ekspertavimą (1 000 Eur). Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad tokio dydžio išlaidos yra neprotingos ir prašo jas sumažinti.

64. Iš bylos duomenų matyti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu atsakovės atstovas parengė ir pateikė šiuos procesinius dokumentus: 1) pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnamečius vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo (e. b. t. 1, l. 1-5, Rekomendacijų 8.16 punkte numatytas maksimalus dydis – 878,56 Eur); 2) prašymą dėl papildomų dokumentų pateikimo (e. b. t. 2, l. 1-2, Rekomendacijų 8.17 punkte numatytas maksimalus dydis – 219,64 Eur); 3) prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (e. b. t. 2, l. 7-8, Rekomendacijų 8.17 punkte numatytas maksimalus dydis – 219,64 Eur); Įvertinus pareiškėjo išlaidas už procesinių dokumentų parengimą ir pateikimą teismui (pareiškėjas patyrė 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų) ir jų atitiktį Rekomendacijose numatytoms sumoms (pagal Rekomendacijas maksimalus išlaidų dydis už šioje byloje advokato parengtus procesinius dokumentus – 1 317,84 Eur), darytina išvada, kad pareiškėjo išlaidos už advokato suteiktas teisines paslaugas rengiant ir pateikiant teismui procesinius dokumentus neviršija maksimalių sumų ir yra mažesnės nei numatytos advokato teikiamoms paslaugoms, todėl nėra pagrindo jas mažinti.

65. Kaip jau buvo nurodyta, atsakovas patyrė 1 000 Eur išlaidų už teisines konsultacijas ir dokumentų ekspertavimą. Tačiau sąskaitoje faktūroje nėra nurodyta, kiek valandų buvo skirta konsultacijoms, o tai neleidžia tinkamai įvertinti išlaidų atitikties Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytam maksimaliam valandos įkainio dydžiui (219,64 Eur). Atsižvelgiant į šalių pateiktų dokumentų apimtį ir į tai, kad išlaidos turi būti pagrįstos ir atitikti protingumo bei sąžiningumo principus, laikytina, kad 1 000 Eur suma nėra pakankamai pagrįsta. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia sumažinti šias išlaidas iki 400 Eur, kaip atitinkančias įprastą ir proporcingą tokių paslaugų apimtį.

66. Atsižvelgiant į tai, skundžiama nutartis dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo patikslinama, iš suinteresuoto asmens pareiškėjui priteisiant 1 820 Eur.

67. Kadangi apeliantės atskirasis skundas dėl ginčo esmės atmetamas, iš jos pareiškėjui turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių šias išlaidas, todėl jos neatlyginamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant jos dalį dėl bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš suinteresuoto asmens, asmens kodas (duomenys neskelbtini) pareiškėjui, asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 820 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Marius BajorasIrmantas ŠulcasAldona Tilindienė