- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-12
- Bylos Nr.
- e2A-310-241/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01031-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Economus“
- Atsakovas
- viešajai įstaigai Lietuvos sporto universitetui
- Kategorijos
- 2.6.11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Economus“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Economus“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Lietuvos sporto universitetui dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo, išvadą teikianti institucija byloje – Viešųjų pirkimų tarnyba.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Economus“ pateikė ieškinį atsakovei VšĮ Lietuvos sporto universitetui (toliau ir – perkančioji organizacija) dėl atsakovės sprendimų, priimtų atviro konkurso būdu vykdomame „Lietuvos sporto universiteto bendrabučių administravimo paslaugos“ pirkime (pirkimo Nr. 174098), kuriame prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės 2016 m. liepos 12 d. raštu Nr. 01-09-508 „Dėl pasiūlymo atmetimo“ priimtą sprendimą kaip neteisėtą ir prieštaraujantį Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) nuostatoms ir teismų praktikai ta apimtimi, kuria perkančioji organizacija nepagrįstai atmetė ieškovės pasiūlymą dėl per didelės ir perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, įpareigoti perkančiąją organizaciją, panaikinus neteisėtus sprendimus, tęsti pirkimo procedūrą pagal VPĮ reikalavimus, priteisti iš atsakovės visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad ji, veikdama jungtinės veiklos pagrindu kartu UAB „Mano būstas“, 2016 m. birželio 14 d. atsakovei pateikė pasiūlymą. Atsakovė 2016 m. liepos 12 d. raštu Nr. 01-09-508 informavo ieškovę, kad visų pirkime dalyvavusių tiekėjų pasiūlymai buvo atmesti dėl per didelės ir perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos. Ieškovė pateikė pretenziją atsakovei, į kurią atsakymo atsakovė nepateikė. Atsakovės elgesys atmetant ieškovės ir kito pirkime dalyvavusio tiekėjo pasiūlymus prieštarauja VPĮ ir viešųjų pirkimų principams, teismų praktikai. Pirkimas itin svarbus ieškovei, ypač atsižvelgiant į artėjančią mokslo metų pradžią, todėl tinkamai nepabaigus pirkimo, būtų pažeistos ne tik ieškovės teisės ir teisėti interesai, tačiau ir viešasis interesas. Atsakovė, iki pirkimo pradžios nepatikslinusi informacijos apie planuojamus pirkimus, pažeidė ne tik VPĮ nuostatas, tačiau ir pagrindinius viešųjų pirkimų principus, nes pirkimo dalyviai, teikdami pasiūlymus, pagrįstai tikėjosi, jog pirkimo vertė bus apskaičiuota teisingai, atsižvelgiant į realų įsigyjamų paslaugų pobūdį bei apimtis. Atsakovė, išimtinai formaliai pasinaudojo VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu ir atmetusi pirkime dalyvavusių tiekėjų pasiūlymus, nepateikdama jokių tokio atmetimo pagrįstumą įrodančių dokumentų ar faktų, pasielgė neteisėtai, todėl toks sprendimas turėtų būti pripažintas kaip neteisėtas bei panaikintas. Atsakovė, pradėdama pirkimą, ženkliai išplėtė perkamų paslaugų apimtis bei pobūdį, lyginant informaciją apie planuotą pirkimą ir faktiškai paskelbtą pirkimą. Žymus pirkimo apimčių padidinimas lėmė pirkimui suplanuotų lėšų padidėjimą, lyginant su planuotu pirkimu. Atsakovė, vykdydama VPĮ 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus, privalėjo dar iki paskelbdama pirkimą, patikslinti informaciją apie pirkimą, t. y. nurodyti papildomus Bendro viešųjų pirkimų žodyno (toliau – ir BVPŽ) kodus ir patikslinti preliminarius pirkimo kiekius, tačiau to nepadarė. Pirkimo dokumentuose nebuvo nurodyta konkreti pirkimo vertė. Tokiais veiksmais atsakovė pažeidė VPĮ įtvirtintą skaidrumo principą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad įstatymo leidėjas pirkimo plane nereikalauja išvardinti visus paslaugų, kurias ruošiasi įsigyti perkančioji organizacija, kodus, o tik pagrindinį. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir VPT) direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1S-26 patvirtinta Numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodika, padarė išvadą, kad atsakovė, skaičiuodama perkamų paslaugų kainą, atsižvelgė į paslaugų savikainą, jei paslaugų teikimas būtų organizuojamas pačios perkančiosios organizacijos darbuotojų (kaštus), palygino šių paslaugų kainos santykį perkant minėtas paslaugas iš tiekėjų ir tuo pagrindu parengė techninę specifikaciją bei sutarties sąlygas. Teismo vertinimu, pirkimo metu nei ieškovė, nei kiti tiekėjai neginčijo pirkimo paslaugų kiekių ar apimčių, nors techninė specifikacija buvo patikslinta 2016 m. kovo 25 d.Teismas, įvertinęs atsakovės nurodytas aplinkybes, kad pirkimo vertei nustatyti buvo vertinama dalies paslaugų vertė pagal tuo metu atsakovės sudarytas galiojančias sutartis dėl bendrabučių administravimo ir priežiūros, inžinerinių tinklų priežiūros, patalpų valymo, kurias tuo metu atsakovei teikė UAB „Namų priežiūros centras“, taip pat tai, kad atsakovei įsigyti paslaugas brangiau, nei tuo metu atsakovė buvo įsigijusi, būtų neracionalu, sprendė, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti VPĮ 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą ar netinkamą pirkimo vertės skaičiavimą.Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atmetė ieškovės argumentą, kad pirkimo dokumentuose turi būti nurodytas pirkimo objektui suplanuotas lėšų dydis, nes VPĮ nenustatyta reikalavimo perkančiajai organizacijai atskleisti pirkimo dokumentuose pirkimui skiriamą lėšų sumą arba kokia didžiausia kaina perkančiajai organizacijai yra priimtina.Teismas konstatavo, kad atsakovė pateikė į bylą įrodymus, jog ginčijamam viešajam pirkimui buvo numačiusi skirti 476 033,06 Eur be PVM (576 000 Eur su PVM). Ši pinigų suma buvo numatyta 2016 m. atsakovės numatomų vykdyti prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų plane, patvirtintame Lietuvos sporto universiteto rektoriaus 2016 m. kovo 14 d. ir viešai paskelbtame internetiniame puslapyje ir viešojo pirkimo komisijos posėdžio protokole. Taip pat teismas, remdamasis byloje esančiais dokumentais, konstatavo, kad tiekėjų pateikti pasiūlymai ženkliai viršijo atsakovės suplanuotą pinigų sumą, t. y. ieškovės pasiūlymo vertė 763 062,12 Eur arba 32,4 proc. didesnė kaina nei numatyta plane, UAB „Interservis“ pasiūlymo vertė 836 100 Eur arba 45,1 proc. didesnė kaina nei numatyta plane.Teismas vertino, kad atsakovė pagrįstai atmetė tiekėjų pasiūlymus, nes pirkimui skirtų lėšų didinimas būtų neteisėtas ir nepagrįstas jokiomis nuo atsakovės nepriklausančiomis aplinkybėmis. Teismas sprendė, kad atsakovė savo sprendimais nepažeidė VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pirkimo tikslo – sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti atsakovei reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės sprendimais nebuvo pažeisti ieškovės interesai bei viešųjų pirkimų principai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės 2016 m. liepos 12 d. raštu Nr. 01-09-508 „Dėl pasiūlymo atmetimo“ priimtą sprendimą kaip neteisėtą ir prieštaraujantį VPĮ nuostatoms ir teismų praktikai ta apimtimi, kuria atsakovė nepagrįstai atmetė ieškovės pasiūlymą dėl per didelės ir atsakovei nepriimtinos kainos, įpareigoti atsakovę, panaikinus neteisėtus sprendimus, tęsti pirkimo procedūrą pagal VPĮ reikalavimus, priteisti iš atsakovės visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neįsigilino į ieškovės pateiktus argumentus, jų nevertino, dėl jų nepasisakė, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Taip pat teismas netinkamai aiškino ir taikė VPĮ normas.Teismo sprendimas yra tinkamai nemotyvuotas, teismas neatsakė į daugelį ieškovės argumentų, nevertino faktinių bylos aplinkybių santykio su VPĮ normomis.Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė formaliai interpretavo VPĮ 7 straipsnio 1 dalies nuostatą, teigdama, kad ši norma nustato pareigą perkamo objekto pavadinimą ir kodą nurodyti tik vienaskaitos forma. Skelbiant apie planuojamus pirkimus, turėtų būti detaliai aprašoma, kas bus įsigyjama. Teismas apsiribojo konstatavimu, kad atsakovė pirminį planą paskelbė laiku, tačiau nevertino kitų aplinkybių, svarbių nustatant pirkimo vertę. Teismas nevertino, kad perkant paslaugas pagal keletą kodų, tačiau nurodant tik vieną kodą, apribojamas potencialių tiekėjų dalyvavimas pirkime.Atsakovė, 2016 m. kovo 15 d. paskelbdama planą, nurodė, kad siekia įsigyti tik bendrabučių administravimo paslaugas ir tam ji yra suplanavusi skirti 576 000 Eur be PVM. Nuo pat plano paskelbimo momento buvo žinoma, kad bus perkamos ne tik bendrabučių administravimo paslaugos, tačiau viešųjų pirkimų planas nebuvo tikslinamas.Teismas nevertino, kad atsakovė, skelbdama informaciją apie planuojamus pirkimus, įprastai nurodo daugiau nei vieną kodą, o pavadinime nurodomos visos perkamos paslaugos.Teismas nepasisakė dėl atsakovės veiksmų vykdant VPĮ 7 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareigą, kad jeigu perkančioji organizacija nežino dalies informacijos apie planuojamą viešąjį pirkimą, ji turėtų nurodyti preliminarius duomenis, o šiems pasikeitus – turėtų patikslinti viešųjų pirkimų planą ir pakeitimus nedelsdama paskelbti Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. Šios pareigos pažeidimas lėmė tai, kad tiekėjai iki pirkimo paskelbimo nežinojo visos aktualios informacijos apie pirkimą.Teismas netinkamai įvertino atsakovės argumentus, kad pirkimo vertė buvo apskaičiuota atsižvelgiant į tuo metu atsakovės turėtas ir galiojančias sutartis. Šių sutarčių lyginti negalima dėl skirtingų paslaugų apimčių.Teismas nepasisakė dėl atsakovės veiksmų (neveikimo) santykio su VPT direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1S-26 patvirtintos Numatomos viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos 21 punktu. Atsakovė šio punkto reikalavimų nesilaikė, nes planuodama pirkimą paskelbė, kad bus perkamos tik bendrabučių administravimo paslaugos, nurodė vieną BVPŽ kodą ir preliminarų planuojamą kiekį. 576 000 Eur suma preliminariai buvo siejama tik su administravimo paslaugomis. Paskelbus pirkimą, paaiškėjo, kad perkamos ne tik bendrabučių administravimo paslaugos, todėl pirkimui skirta suma negalėjo likti tokia pati.Teismas nepasisakė dėl VPĮ 9 straipsnio, nustatančio, kad pirkimo vertė skaičiuojama be pridėtinės vertės mokesčio. Atsakovė, planuodama ir skelbdama viešųjų pirkimų planus ir į planuojamų pirkimų vertes įskaičiuodama PVM, nesilaiko VPĮ reglamentavimo. Jeigu atsakovė būtų apskaičiavusi ginčo pirkimo vertę vadovaudamasi VPĮ ir visomis objektyviomis aplinkybėmis, įvertinusi padidėjusius perkamų paslaugų kiekius ir visas naujas paslaugas, ieškovės pasiūlymas nebūtų viršijęs suplanuotų pirkimui lėšų.Teismas nepasisakė ir nevertino, kad nors suplanuota pirkimo vertė ir gali būti vienas iš kriterijų vertinant per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos egzistavimą, tačiau negali būti besąlygiškai prilyginamas šio kriterijaus buvimui, nesant kitų tą patvirtinti galinčių įrodymų. Atsakovė, nurodydama formalų pagrindą, tačiau jo nepagrįsdama, neįrodė, kad pasiūlyta kaina buvo tikrai per didelė ir nepriimtina.Teismas nevertino ieškovės argumentų, susijusių su atsakovės veiksmų prieštaravimu VPĮ ir viešųjų pirkimų principams. Atsakovė, priimdama sprendimą atmesti pirkime dalyvavusių tiekėjų pasiūlymus dėl per didelės ir nepriimtinos kainos, nesilaikė viešųjų pirkimų principų, viršijo savo diskrecijos ribas ir pareigą motyvuoti bei pagrįsti priimtus sprendimus.Atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Ieškovė nutyli, kad teismas savo iniciatyva į ginčą įtraukė VPT. Ieškovė apeliaciniame skunde nemini VPT išvados ir joje išdėstytų aplinkybių. Teismas vertino ne tik šalių pateiktus įrodymus, bet ir pats juos rinko, sprendimą motyvavo. Ieškovė apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų aplinkybių, teisės normas interpretuoja sau naudinga linkme.Perkančiosios organizacijos planuojamų vykdyti viešųjų pirkimų bei pirkimų, nustatytų VPĮ 10 straipsnio 5 dalimi, suvestinėje ginčo pirkimas buvo paskelbtas pagal VPĮ ir VPT direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1S-222 nuostatas, paskelbta pirkimo vertė nesikeitė, todėl atsakovė jos netikslino, pakeitimus ir patikslinimus įtvirtino pirkimo dokumentuose. Ieškovė neginčija pirkimo dokumentų ir atsakovės veiksmų iki pasiūlymo atmetimo, todėl ginčijamas atsakovės veiksmas netikslinti paskelbtos pirkimų plano suvestinės negalėjo daryti įtakos pačiam pirkimui, nes pirkimo dokumentai tiekėjams buvo aiškūs, jie klausimų neturėjo. Ginčijamame tarptautiniame pirkime dalyvavo ir daugiau tiekėjų. Tiekėjai pirkimų komisijos sprendimų neskundė, klausimų dėl terminų ar netinkamo teisės aktų taikymo neuždavė.Ginčijamame pirkime planuojama vertė buvo nurodyta, techninė specifikacija ir pirkimo dokumentai buvo paskelbti VPĮ nustatyta tvarka ir keisti nebuvo. Kilus ginčui, pirkimo planuojamos kainos skaičiavimas buvo pateiktas. Planuota pirkimo vertė – 576 000 Eur su PVM. Ieškovė neteisingai pateikia informaciją, atsakovė įvertino visas aplinkybes, galimi tiekėjai su šia informacija buvo supažindinti.Atsakovė yra viešojo sektoriaus subjektas, teikiantis aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Atsakovė vykdo mišrią veiklą, todėl deklaruoja tik pardavimo PVM ir atskaitos nevykdo. Pirkdama prekes, darbus ar paslaugas atsakovė patiria išlaidas kartu su PVM, todėl atsakovės pirkimų plane ir plano suvestinėje visos kainos yra skelbiamos su PVM. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. 1S-222 18.3 punkto nuostata, kad pirkimų apimtis turi būti nurodoma eurais be PVM, yra rekomendacinio pobūdžio. Ginčijamo pirkimo metu tiekėjų pateikti pasiūlymai ženkliai viršijo atsakovės suplanuotą 576 000 Eur sumą.Atsakovė, didindama pirkimo vertę, būtų neracionaliai panaudojusi viešajam pirkimui skirtas lėšas. Sudarytos sutarties įkainiai būtų ženkliai viršiję atsakovės kitų sudarytų sutarčių vertes ir pirkimo tikslas nebūtų pasiektas. Pirkimo procedūros buvo užbaigtos nesudarius sutarties, t. y. ieškovės interesai nebuvo pažeisti kito subjekto naudai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
Dėl bylos faktinių aplinkybių
Byloje nustatyta, kad atsakovė atviro konkurso būdu vykdė „Lietuvos sporto universiteto bendrabučių administravimo paslaugos“ pirkimą. Apie pirkimą buvo paskelbta Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – ir CVP IS) 2016 m. gegužės 4 d., pirkimo Nr. 174098, pagal atsakovės patvirtintas pirkimo sąlygas. Ieškovė 2016 m. birželio 14 d. atsakovei pateikė pasiūlymą. Atsakovė 2016 m. liepos 12 d. raštu Nr. 01-09-508 „Dėl pasiūlymo atmetimo“ informavo ieškovę, kad visų pirkime dalyvavusių tiekėjų pasiūlymai buvo atmesti vadovaujantis VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktu dėl per didelės ir perkančiajai organizacija nepriimtinos kainos. Ieškovė, nesutikdama su sprendimu, 2016 m. liepos 26 d. atsakovei pateikė pretenziją, kurioje nurodė nesutikimo su atsakovės sprendimu motyvus ir pagrindimą. Atsakovė ieškovei į pretenziją neatsakė.
Dėl bylos esmės
Viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad perkančioji organizacija, išskyrus Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ir konsulines įstaigas užsienyje ir Lietuvos Respublikos atstovybes prie tarptautinių organizacijų, rengia ir tvirtina planuojamų atlikti einamaisiais biudžetiniais metais viešųjų pirkimų planus ir kiekvienais metais, ne vėliau kaip iki kovo 15 dienos, o šiuos planus patikslinusi – nedelsdama, Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje ir savo tinklalapyje, jeigu toks yra, skelbia tais metais planuojamų atlikti viešųjų pirkimų suvestinę, kurioje nurodo perkančiosios organizacijos pavadinimą, adresą, kontaktinius duomenis, pirkimo objekto pavadinimą ir kodą, numatomą kiekį ar apimtį (jeigu įmanoma), numatomą pirkimo pradžią, pirkimo būdą, ketinamos sudaryti pirkimo sutarties trukmę, taip pat iš anksto skelbia pirkimų, išskyrus mažos vertės pirkimus, techninių specifikacijų projektus. Perkančioji organizacija taip pat gali skelbti pirkimų, kuriems šioje dalyje nustatytas techninių specifikacijų projektų skelbimo reikalavimas netaikomas, techninių specifikacijų projektus. Viešųjų pirkimų suvestinė ir techninių specifikacijų projektai skelbiami ir dėl šių projektų gautos pastabos ir pasiūlymai įvertinami Viešųjų pirkimų tarnybos nustatyta tvarka.Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė VPĮ 7 straipsnio 1 dalį. Pasak apeliantės, atsakovė, nežinodama dalies informacijos apie planuojamą viešąjį pirkimą, turėjo nurodyti preliminarius duomenis, o šiems pasikeitus – turėjo patikslinti viešųjų pirkimų planą ir nedelsdama paskelbti Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. Šios pareigos nesilaikymas, apeliantės manymu, nulėmė tai, kad tiekėjai, dalyvavę pirkime, iki jo paskelbimo nežinojo visos aktualios informacijos – detalaus perkamų paslaugų objekto, kas galimai lėmė tiekėjų apsisprendimą dalyvauti pirkime.Perkančiosios organizacijos planuojamų vykdyti viešųjų pirkimų suvestinės ir jos pakeitimų paskelbimo tvarką reglamentuoja Informacijos viešinimo Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje tvarkos aprašas (toliau – ir aprašas), patvirtintas Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1S-222. Planuojamų vykdyti viešųjų pirkimų suvestinėje turi būti nurodomi duomenys apie planuojamą vykdyti viešąjį pirkimą: perkančiosios organizacijos pavadinimas, adresas ir kontaktiniai duomenys, pirkimo objekto pavadinimas, rūšis (prekės, paslaugos ar darbai), kodas pagal Bendrąjį viešųjų pirkimų žodyną, papildomi BVPŽ kodai, jeigu tokių yra, paslaugos kategorija, numatomas kiekis ar apimtis, ketinamos sudaryti pirkimo sutarties trukmė, numatoma pirkimo pradžia, pirkimo būdas ir kt. (aprašo 18 punktas).Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nenurodė, kokiu konkrečiu būdu pasireiškė jos teisių ir teisėtų interesų pažeidimas atsakovei planuojamų vykdyti viešųjų pirkimų suvestinėje nurodžius vieną BVPŽ kodą, kurio pavadinimas – „administracinės būsto paslaugos“ (perkamų paslaugų pavadinimas – „Lietuvos sporto universiteto bendrabučių administravimo paslaugos“), ir nenurodžius kitų – 1) „apgyvendinimo patalpų, pastatų ir langų valymo paslaugos“, 2) „remonto ir priežiūros paslaugos, susijusios su pastatais“, 3) „energijos valdymo paslaugos“ (1 t., b. l. 3, 86, 167). Pastatų administravimo paslaugų sąvoka savo turiniu yra plataus pobūdžio, priklausomai nuo konkrečios situacijos gali būti aiškinama ir suprantama skirtingai, todėl savaime ji neatskleidžia konkretaus perkamų paslaugų turinio. Kaip nurodyta šios nutarties 16 punkte, planuojamų vykdyti viešųjų pirkimų suvestinėje turi būti nurodomi pagrindiniai duomenys apie planuojamą vykdyti viešąjį pirkimą. Konkretus perkamų paslaugų turinys detalizuojamas ir apibrėžiamas viešojo pirkimo dokumentuose, kuriuose perkančioji organizacija pateikia tiekėjams duomenis, apibūdinančius perkamą objektą ir pirkimo sąlygas (skelbimą, kvietimą, techninę specifikaciją, aprašomuosius dokumentus, pirkimo sutarties projektą, kitus dokumentus ir dokumentų paaiškinimus (patikslinimus) (VPĮ 2 straipsnio 21 dalis). Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovė, apeliantė neteikė jokių prašymų dėl viešųjų pirkimų suvestinės, viešojo pirkimo dokumentų paaiškinimo, dėl šių dokumentų netikslumų ir neatitikimo nereiškė atsakovei jokių pretenzijų, o ginčas tarp šalių kilo tik atsakovei priėmus sprendimą atmesti tiekėjų pasiūlymus dėl ginčo viešojo pirkimo. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentas dėl VPĮ 7 straipsnio 1 dalies pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovė, paskelbdama viešųjų pirkimų planą, nurodė, jog siekia įsigyti bendrabučių administravimo paslaugas ir tam yra numačiusi 576 000 Eur be PVM sumą. Su šiuo apeliantės teiginiu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Iš byloje esančio 2016 m. Lietuvos sporto universiteto numatomų vykdyti prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų plano, Viešojo pirkimo komisijos posėdžio protokolo Nr. 1 (1 t., b. l. 167-174) matyti, kad Lietuvos sporto universiteto bendrabučių administravimo paslaugų planuojamo viešojo pirkimo vertė – 576 000 Eur su PVM (476 033,06 Eur be PVM). Informacijos viešinimo Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo 18.3 punkte nustatyta, kad planuojamų vykdyti viešųjų pirkimų suvestinėje nurodomas numatomas kiekis ar apimtis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pačiame apraše yra pažymėta, jog planuojamų vykdyti viešųjų pirkimų suvestinėje nurodyti planuojamų vykdyti viešųjų pirkimų apimtį, numatant sumą eurais be pridėtinės vertės mokesčio, yra rekomenduojama. Taigi, sutinkant su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad Lietuvos sporto universitetas neturi teisės į PVM atskaitą, todėl numatomų vykdyti prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų plane visos viešųjų pirkimų kainos (vertės) skelbiamos su įskaičiuotu pridėtinės vertės mokesčiu, darytina išvada apie apeliantės pozicijos, kad Lietuvos sporto universiteto bendrabučių administravimo paslaugų planuojamo viešojo pirkimo vertė – 576 000 Eur be PVM, nepagrįstumą.Konstatavus, kad Lietuvos sporto universiteto bendrabučių administravimo paslaugų planuojamo viešojo pirkimo vertė – 576 000 Eur su PVM, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tiekėjų pateikti pasiūlymai (UAB „Economus“ pasiūlymo vertė – 763 062,12 Eur, UAB „Interservis“ pasiūlymo vertė – 836 100 Eur su PVM) ženkliai viršijo atsakovės suplanuotą viešojo pirkimo vertę. Apeliantė, remdamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-434-178/2016, teigia, kad nors suplanuota pirkimo vertė ir gali būti vienas iš kriterijų vertinant per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos egzistavimą, tačiau negali būti besąlygiškai prilyginamas šio kriterijaus buvimui, nesant kitų tą patvirtinti galinčių įrodymų. Nurodytos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (faktinės aplinkybės) yra skirtingos, todėl šia teismų praktika nagrinėjamoje byloje apeliantė remiasi nepagrįstai.VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad perkančioji organizacija pasiūlymą turi atmesti, jeigu visų dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos.Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad skaidrumo principas reiškia perkančiosios organizacijos pareigą užtikrinti konkurso sąlygų aiškų ir suprantamą išdėstymą, jų paskelbimą ir taikymą; konkurso sąlygų keitimą įstatymo ar konkurso sąlygų nustatyta tvarka; vienodą požiūrį į konkurso dalyvius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2009). Perkančioji organizacija turi nustatyti aiškius pasiūlymų vertinimo kriterijus ir juos vienodai taikyti visiems pasiūlymus pateikusiems subjektams, tačiau skaidrumo principo laikymasis per se nesuponuoja būtinybės pirkimo dokumentuose atskleisti pirkimui skiriamų lėšų sumą. VPĮ nenustatyta reikalavimo perkančiajai organizacijai atskleisti pirkimo dokumentuose pirkimui skiriamą lėšų sumą, arba, kitaip tariant, kokia didžiausia kaina perkančiajai organizacijai yra priimtina. Vienais atvejais pirkėjui tai gali būti naudinga, kitais atvejais – priešingai, tai gali paskatinti pardavėjus orientuotis į maksimalią galimą kainą, tai reikštų pirkėjui nenaudingą, perkančiajai organizacijai – neracionalų lėšų panaudojimą sumokant gal net didesnę, nei rinkos, kainą. Tiekėjas, dalyvaudamas viešajame pirkime su savo prekėmis ar paslaugomis, yra ir atitinkamos rinkos dalyvis, taigi, net ir nežinodamas, kokią kainą yra pasirengusi mokėti perkančioji organizacija, jis turi žinoti savo konkurencines galimybes varžytynėse su kitais atitinkamos rinkos dalyviais – su juo konkuruojančiais pirkime tiekėjais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2012).Pažymėtina, kad tiekėjo, kurio pasiūlymas atmetamas dėl per didelės ir perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos (VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktas), teisės užtikrinamos ne privalomu pirkimui skiriamos lėšų sumos atskleidimu pirkimo dokumentuose, bet jos nustatymu planuojant pirkimą ir perkančiajai organizacijai pagrindžiant tiekėjo pasiūlymo atmetimą VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Planuodama viešąjį pirkimą, perkančioji organizacija iš anksto numato jam panaudoti skiriamą lėšų sumą. Kai ši suma neatkleidžiama pirkimo dokumentuose, o perkančioji organizacija atmeta tiekėjo pasiūlymą remdamasi VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kilus ginčui, ji privalo įrodyti, kad kaina yra per didelė ir jai nepriimtina (CPK 178 straipsnis).Kaip nurodyta šios nutarties 21 punkte, ginčo viešojo pirkimo tiekėjų pateikti pasiūlymai ženkliai viršijo atsakovės suplanuotą viešojo pirkimo vertę. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, kilus ginčui dėl ieškovės ir kitų tiekėjų per didelės viešojo pirkimo objektui pasiūlytos ir perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, tinkamai įrodė, jog tiekėjų pasiūlyta kaina ginčo pirkimui yra per didelė ir jai nepriimtina. Vertindama, ar tiekėjų pasiūlytos kainos ir perkančiosios organizacijos suplanuotų lėšų skirtumas ginčo pirkimui yra didelis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad perkančioji organizacija yra Lietuvos Respublikos valstybinė aukštoji mokykla, todėl, siekdama užtikrinti racionalų ir taupų gaunamų lėšų panaudojimą, turi kuo racionaliau ir taupiau naudoti jai skiriamas lėšas, neviršyti viešajam pirkimui suplanuotų lėšų dydžių.Viešųjų pirkimų tarnyba pateikė byloje išvadą (1 t., b. l. 157-159), kurioje nurodė, kad atsakovė pagrįstai priėmė sprendimą atmesti tiekėjų pasiūlymus dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos. Viešųjų pirkimų tarnyba išvadoje taip pat pažymėjo, kad priešingu atveju būtų neužtikrintas VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas skaidrumo principas, suponuojantis perkančiosios organizacijos veiksmų nuspėjamumą, ir VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas viešųjų pirkimų tikslas – sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Be to, Viešųjų pirkimų tarnyba atkreipė dėmesį, kad CVP IS ir atsakovės interneto tinklalapyje skelbiamoje pirkimų suvestinėje perkančiajai organizacijai nurodžius pirkimo vertę, tai nėra tapatu kainos nurodymui viešojo pirkimo dokumentuose. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei teigia apeliantė, atsakovė, vadovaudamasi VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais pagrindiniais viešųjų pirkimų principais ir 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą atmesti visų tiekėjų pasiūlymus dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir netinkamai įvertino atsakovės argumentų, kad pirkimo vertė buvo apskaičiuota atsižvelgiant į tuo metu atsakovės turėtas ir galiojusias sutartis. Apeliantės teigimu, skaičiuojant pirkimo vertę nebuvo galima remtis atsakovės pateiktomis sutartimis su UAB „Namų priežiūros centras“, be to, atsakovės pateiktas pirkimo vertės skaičiavimas neatitinka faktinės situacijos. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė, skaičiuodama perkamų paslaugų kainą, rėmėsi Numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodika (toliau – ir metodika), patvirtinta Viešųjų pirkimų tarybos direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1S-26, ir atsižvelgė į paslaugų savikainą, jei paslaugų teikimas būtų organizuojamas pačios perkančiosios organizacijos darbuotojų (kaštus) bei palygino šių paslaugų kainos santykį, perkant minėtas paslaugas iš tiekėjų, tuo pagrindu parengė techninę specifikaciją, sutarties sąlygas. Taip pat teismas pažymėjo, kad pirkimo metu nei apeliantė, nei kiti tiekėjai neginčijo pirkimo paslaugų kiekių ar apimčių. Be to, teismas sprendė, kad pirkimo vertei nustatyti atsakovė vertino dalies paslaugų vertę pagal tuo metu galiojusias sutartis dėl bendrabučių administravimo ir priežiūros, inžinerinių tinklų priežiūros, patalpų valymo paslaugų, kurias atsakovei teikė UAB „Namų priežiūros centras“. Teisėjų kolegija, pritardama šiems pirmosios instancijos teismo motyvams, daro išvadą, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas neanalizavo ginčo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo, netinkamai vertino šalių argumentus.Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė, atmesdama tiekėjų pasiūlymus dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, nepažeidė VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl šių įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino kitaip, nei siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas įrodymus įvertino netinkamai.Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstais pripažįsta ir apeliacinio skundo argumentus dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu ir dėl bylos esmės neatskleidimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 3292 dalies 4 punkte. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 3291 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepasisakęs dėl esminių ieškinio argumentų ar visiškai neargumentavęs savo sprendimo atmesti ieškovės reikalavimą dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodė tiek teisės normas, kuriomis vadovavosi, tiek įrodymus, kurie sudaro pagrindą spręsti, jog ginčijamas atsakovės sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad apeliantei bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.Atsakovė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nepateikė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.