Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „UKTRADA“ ir atsakovės G. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2757-450/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „UKTRADA“ ieškinį atsakovei G. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų bei atsiliepimo į skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl įmonės vadovės ir akcininkės civilinės atsakomybės, susijusios su juridinio asmens valdymo organui ir dalyviui nustatytomis pareigomis. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniuose skunduose pateikti apeliančių G. Š. ir BUAB „UKTRADA“ argumentai. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais nesiremiama apeliaciniame skunde, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nors ieškinys byloje yra pareikštas siekiant apginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, tokios įmonės procesinės teisės įgyvendinamos per jos atstovę – bankroto administratorę. Tokiu atveju teisėjų kolegija, kartu atsižvelgdama ir į dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), neturi įstatyminių prielaidų apeliacinių skundų ribų peržengimui, dėl ko reikėtų vertinti visų be išimties ieškinyje pareikštų reikalavimų faktinį pagrįstumą. Apeliaciniuose skunduose keliami atsakovės veiksmų civilinės atsakomybės teisinio instituto aspektu įvertinimo, priežastinio ryšio ir žalos dydžio identifikavimo bei atsakomybės atsakovei taikymo klausimai. Atsakovė G. Š. savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai jos atžvilgiu taikė civilinės atsakomybės institutą, o ieškovė BUAB „UKTRADA“ nesutinka su teismo priteistos žalos dydžiu. Aptartas teisinis reguliavimas neleidžia vertinti ieškinio reikalavimų, susijusių su atsakovės G. Š. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei esant nemokiai, nevykdymu.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-220-687/2016 yra išaiškinęs, kad draudimas apeliacinės instancijos teisme pateikti naujus įrodymus nėra absoliutus. Jis negali būti taikomas, kai įrodymų pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikta dėl teismo klaidos, kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (žr. nutarties 38 punktą, CPK 314 straipsnį).CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir įrodymą priimti (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-220-687/2016, 46 punktą). Šioje byloje susidarė situacija, kai atsakovė kartu su apeliaciniu skundu teikia papildomus duomenis (2012 m. kovo 12 d. įgaliojimą S. G.), siekdama paneigti ieškovės įrodinėtas ir pirmosios instancijos teismo konstatuotas aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo nepaskyrimo faktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant teisminės gynybos, rungimosi, šalių lygiateisiškumo bei teisės būti išklausytam principus (CPK 5, 12, 17 straipsniai), byloje dalyvaujantiems asmenims turi būti sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus, o taip pat juos pagrįsti (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 47 straipsnio 2 dalis, 302, 314 straipsniai). Atsižvelgdama į šioje nutartyje pirmiau paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus (nutarties 16 p.), o taip pat nenustačius, kad atsakovė piktnaudžiautų savo teise pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Tokiu atveju teisėjų kolegija atsakovės pateiktą įrodymą prideda prie bylos medžiagos ir vertina jį kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl asmens teisės būti išklausytam pažeidimo

Atsakovė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą ir prašydama bylą perduoti nagrinėti iš naujo, kaip vienu iš argumentų remiasi jos teisės būti išklausytai pažeidimu. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2016 m. liepos 8 d. sprendimą nedalyvaujant nei atsakovei, nei jos atstovui (advokatui), pažeidė žodiškumo ir proceso šalių lygiateisiškumo principus.Viena iš pagrindinių šalių teisių civiliniame procese yra teisė būti išklausytam. Teismas gali priimti sprendimą tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis (lot. „audiatur et altera pars“). Šios teisės tinkamas įgyvendinimas, apimantis ne tik šalių teisę būti išklausytomis teismo posėdyje, bet ir teikiant teismui procesinius dokumentus, duodant paaiškinimus raštu, leidžia tinkamai taikyti rungimosi principą. Šalių teisę būti išklausytoms teismo posėdyje, visų pirma, užtikrina įstatymo nuostatos dėl tinkamo šalių informavimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą (CPK 133 straipsnis). Šiuo atveju nustatyta, kad atsakovės atstovas buvo tinkamai informuotas apie 2016 m. birželio 21 d., 14 val. teismo posėdžio laiką ir vietą (advokatas buvo pasirašytinai informuotas apie 2016 m. birželio 15 d. teismo posėdį, kurio metu paskelbta pertrauka iki 2016 m. birželio 21 d., 14 val.). Atsakovė teigia, kad jos atstovas pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos bei pridėjo tai patvirtinančius duomenis, tačiau teismas esą nepagrįstai teismo posėdžio neatidėjo. Pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Įstatyme nustatyta, kad neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis (CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalys). Atsakovės atstovas kartu su minėtu prašymu nepateikė argumentų ir duomenų, kodėl neatvykimo dėl ligos atvejis buvo toks išskirtinis, jog nuo paprastai taikomų proceso taisyklių teismas privalėjo nukrypti ir tenkinti atsakovės atstovo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, juo labiau, kai toks prašymas byloje buvo teikiamas jau antrą kartą. Tokių duomenų dėl atsakovės atstovo prašymo nepateikta ir apeliaciniame skunde. Visgi 2016 m. birželio 21 d. teismo posėdžio garso įrašas, patalpintas teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazėje, patvirtina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas posėdyje dalyvavusius asmenis informavo apie prieš pat teismo posėdį elektroniniu paštu gautą atsakovę atstovaujančio advokato prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad pastarasis serga, taip pat apie gautą medicininę pažymą, 2016 m. birželio 21 d. išduotą VĮ Centro poliklinikos, Nr. a344. Išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų nuomonės pirmosios instancijos teismas atstovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą netenkino, motyvuodamas tuo, kad liga nelaikytina svarbia neatvykimo į teismą priežastimi (CPK 246 straipsnis), bei tuo, kad tai jau yra pakartotinis atsakovės atstovo prašymas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes ir atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, sprendžia, kad nėra pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismui neatidėjus teismo posėdžio pagal apeliantės atstovo prašymą, byla vien dėl to būtų išnagrinėta neteisingai. Tiek atsakovei, tiek jos atstovui buvo sudarytos galimybės teikti prašymus bei paaiškinimus tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme. Nurodyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad atsakovei nebuvo apribota galimybė savo interesus teisme ginti veiksmingai ir realiai, todėl jos apeliacinio skundo argumentai dėl teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimo nelaikytini pagrįstais.

Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų

Kaip jau minėta, byloje keliami klausimai dėl BUAB „UKTRADA“ vadovės G. Š. civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Atsakomybės sąlygų buvimas, be kita ko, siejamas su tuo, kad negalima nustatyti bankrutuojančios bendrovės finansinės padėties ir atsiskaityti su kreditoriais, nes dėl vadovės kaltės prarasti bendrovės dokumentai, nepateikta privalomoji finansinės atskaitomybės dokumentacija (finansinė ataskaita), teismo paskirtai bankroto administratorei neperduoti tiek bankrutuojančios bendrovės dokumentai, tiek bendrovės valdytas turtas. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė jos veiksmų neteisėtumo faktą. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įgaliojimų vadovauti įmonei suteikimu (perdavimu) S. G., ką, pasak atsakovės, patvirtina 2012 m. kovo 12 d. išduotas įgaliojimas, vadovaujasi kasacinio teismo išaiškinimu, jog civilinės atsakomybės nesukelia tik tinkamas prievolės įvykdymas – jei vadovas deleguoja savo įstatyme nustatytas pareigas tretiesiems asmenims be teisinio pagrindo, jis neatleidžiamas nuo pareigos atlyginti žalą bendrovei dėl šių pareigų pažeidimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų praktika. 2015, 44, p. 113-135). Atsakovė, nuo 2012 m. kovo 7 d. tapusi bendrovės vadove, negalėjo deleguoti (perduoti) savo, kaip vadovės, įstatyme nustatytų pareigų (tarp kurių – ir bendrovės turto bei dokumentų išsaugojimas, jų perdavimas bendrovės bankroto administratoriui) kitiems asmenims. 2012 m. kovo 12 d. išduotas įgaliojimas S. G. nepaneigia, kad įmonės vadove išliko atsakovė ir būtent jai tebegaliojo pareiga tinkamai išsaugoti ir perduoti bendrovės dokumentus bei turtą.Pareiga įmonės valdymo organams perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą įtvirtinta ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte (priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus) ir 7 dalies 2 punkte (įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės administratorius, įspėjęs raštu prieš 15 dienų, nutraukia darbo arba civilines sutartis su įmonės valdybos nariais ir vadovu. Šie asmenys ir vyriausiasis buhalteris (buhalteris), įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovas, įmonei iki bankroto bylos iškėlimo apskaitos paslaugas teikusios įmonės vadovas privalo per visą bankroto procesą teismo reikalavimu teikti visą bankroto procesui reikalingą informaciją).Aktualu ir tai, kad civilinė atsakomybė už tinkamą įmonės dokumentų bei turto neperdavimą gali atsirasti ne tik pagal nurodytas ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkto ir 7 dalies 2 punkto nuostatas, bet ir bendraisiais pagrindais, pavyzdžiui, tuo atveju, kai valdymo organai savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės. Pastaroji pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų Akcinių bendrovių, Buhalterinės apskaitos ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymų nuostatų. Antai, bendrovės vadovo pareiga rūpintis įmonės finansine atskaitomybe nustatyta Akcinių bendrovių įstatyme: bendrovės vadovas atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas), tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir tarpinio pranešimo parengimą; sutarties su auditoriumi ar audito įmone sudarymą, kai auditas privalomas pagal įstatymus ar bendrovės įstatus (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 4 punktas).Pareigą rūpintis finansine atskaitomybe taip pat detalizuoja kiti įstatymai, reglamentuojantys finansinę juridinių asmenų atskaitomybę. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus.Vadovaujantis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnio nuostatomis, už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui atsako įmonės vadovas, valdymo ir priežiūros organų nariai įstatymų nustatyta tvarka pagal įstatymų atitinkamai vadovui, valdymo ir priežiūros organams priskirtą kompetenciją. Įmonės vadovas, valdymo ir priežiūros organų nariai, nevykdantys pareigų, pagal įstatymų atitinkamai vadovui, valdymo ir priežiūros organams priskirtą kompetenciją, susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu Juridinių asmenų registrui, arba netinkamai jas vykdantys, privalo visą padarytą žalą atlyginti įmonei ir (arba) kitiems asmenims.Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai žala padaryta per konkretaus vadovo įgaliojimų laikotarpį jam pažeidus imperatyviąsias įstatymų nuostatas, atsakomybė kyla savarankiškais pagrindais, kitaip nei specifinė dokumentų bankroto administratoriui neperdavusio vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą ir 7 dalies 2 punktą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).Nors ieškovė BUAB „UKTRADA“ apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad atsakovė nepažeidė vadovės pareigos rūpintis bendrovės finansinės atskaitomybės pateikimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, padarytai byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 29 d. iki 2008 m. lapkričio 11 d., kai atsakovė ėjo bendrovės direktorės pareigas, finansinės ataskaitos buvo sudaromos ir pateikiamos juridinių asmenų registro tvarkytojui (paskutiniai finansinės atskaitomybės dokumentai buvo pateikti 2008 m. spalio 15 d. už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.). Kuomet atsakovė bendrovės direktorės pareigas pradėjo eiti nuo 2012 m. kovo 7 d., finansinių ataskaitų parengimas bei teikimas juridinių asmenų registro tvarkytojui jau buvo neaktualus dėl pradėto teisminio bankroto bylos iškėlimo proceso: kreditorė UAB „Transekspedicija“ pareiškimą Vilniaus apygardos teismui dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo pateikė dar 2011 m. spalio 27 d., o 2011 m. lapkričio 25 d. teisme buvo gautas dar vienos kreditorės BUAB „Arbonetas“ pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto byla ieškovei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartimi, t. y. praėjus vos trims su puse mėnesio nuo atsakovės paskyrimo bendrovės vadove bei praėjus pusantro mėnesio nuo jos tapimo akcininke. Kita vertus, byloje nagrinėjamos situacijos atveju atsakovės pareiga rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe vis tik yra reikšminga bendrovės bankroto proceso kontekste, nes atsakovei jau po ieškovės bankroto bylos iškėlimo nevykdant pareigos perduoti bankroto administratorei bendrovės turtą ir dokumentus pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkto ir 7 dalies 2 punkto nuostatas, buvo apsunkintos galimybės nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei paaiškėtų, kad turtas buvo neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės veiklos tikslais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad be teisėto pagrindo bendrovės turtas ir dokumentai liko neperduoti bankroto administratorei, nes atsakovė nepateikė priešingų įrodymų. Be to, šis faktas nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2614-881/2015, kuria BUAD „UKTRADA“ bankrotas pripažintas tyčiniu, ir konstatuota, kad atsakovė G. Š. neperdavė bankroto administratorei įmonės dokumentų ir turto, tokiais savo veiksmais veikdama prieš sklandų bankroto procesą bei padarydama žalą įmonei ir jos kreditoriams (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016).

Dėl žalos fakto ir dydžio nustatymo bei priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos

Tam, kad būtų galima svarstyti apie atsakovės civilinę atsakomybę, turi būti įrodytas ir kitų jos, kaip vadovės, civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų – žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų padarymo ir žalos atsiradimo, egzistavimas.Nustačius, jog valdymo organų nariai pažeidė fiduciarines ir įstatyme nustatytas pareigas, visų pirma, būtina įvertinti, ar šiais veiksmais buvo padaryta žala, ir jei buvo – tai kokio dydžio. Žala – tai teisės saugomų asmeninių ir (ar) turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas teisėtiems interesams neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų padarinių, kuriuos pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vien veiksmų neteisėtumas nepagrindžia žalos padarymo, todėl asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi įrodyti tiek žalos faktą, tiek jos dydį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015). Antra, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal deliktinės atsakomybės taikymo taisykles priežastinį ryšį tarp neteisėtus veiksmus atlikusio asmens veiksmų ir žalos taip pat turi įrodyti ieškovas. Kasacinis teismas šią ieškovo pareigą kildina iš CPK 178 straipsnio normos, kurioje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga, nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę tarp neteisėtų įmonės vadovo veiksmų (finansinių ataskaitų nepateikimo, dokumentų ir turto įmonės bankroto administratoriui neperdavimo) ir kilusios žalos (negalėjimo atsiskaityti su įmonės kreditoriais, nustatyti įmonės turto, jo struktūros ir masto) teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys galėtų būti nustatytas tik tuo atveju, jei įmonės nuostoliai galėtų būti laikomi vadovo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Kasacinio teismo yra konstatuota, jog priežastinis ryšys gali būti tiek tiesioginis (kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai), tiek ir netiesioginis, kai asmens veiksmais žala tiesiogiai nepadaryta, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013).Šioje byloje BUAB „UKTRADA“ bankroto administratorė iš atsakovės prašomą atlyginti žalą, nurodydama jos dydį už 365 053,33 Eur, siejo su bankroto procese visų patvirtintų ir likusių nepatenkintų kreditorinių reikalavimų bei nepadengtų administravimo išlaidų suma. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsiskaitymo terminai su daugeliu ieškovės kreditorių buvo suėję anksčiau, nei atsakovė tapo bendrovės vadove ir vienintele akcininke, todėl sprendė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik iš dalies, laikantis nuostatos, kad žalos dydį dėl atsakovės neteisėtų veiksmų atitinka ta ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų dalis, susidariusi jau po to, kai atsakovė tapo bendrovės vadove ir akcininke (9 476,38 Eur), o taip pat sprendė, kad tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsakovės neteisėtais veiksmais yra ir bendrovės darbuotojų (kreditorių) patvirtinta finansinių reikalavimų suma (2 553,91 Eur) bei nepadengtų ieškovės bankroto administravimo išlaidų suma (4 745,63 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo apskaičiuota žalos atlyginimo suma (16 775,92 Eur) šios bylos atveju neatspindi dėl neteisėtų atsakovės veiksmų bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių patirtos realios žalos dydžio (CPK 177 straipsnis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, atsakovės civilinę atsakomybę kildinęs iš konkrečių neteisėtais pripažintų atsakovės veiksmų (t. y. dokumentų ir turto neperdavimo / neišsaugojimo bei palikimo įmonės be vadovo), tinkamai neįvertino galimo priežastinio ryšio tarp paminėtų atsakovės veiksmų ir žalos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu byloje sprendžiama dėl vadovų įmonei padarytos žalos, atsiradusios jiems netinkamai tvarkant įmonės turtą, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio, iš esmės vertino atsakovės valdymo įmonei laikotarpiu išaugusią įmonės skolų apimtį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokia žalos fakto bei dydžio nustatymo specifika būtų tinkama (atitiktų) žalos, padarytos vadovei laiku nesiėmus inicijuoti įmonės bankroto bylą, atlyginimo atvejį. Pavyzdžiui, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant padarytos žalos dydį ir priežastinį ryšį, turi būti vertinama vadovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Tiesa, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad galimi ir tokie atvejai, kai žalos susidarymą lemia tiek vėlavimas inicijuoti bankroto bylą, tiek dokumentų ir turto neperdavimas bankroto administratoriui. Tačiau tais atvejais, kai byloje nesprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies pagrindu, žala, atsiradusi dėl dokumentų ir/ar turto neperdavimo, turėtų būti atribota nuo žalos, kilusios dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, o jei to neįmanoma padaryti, – atsižvelgiama į šias aplinkybes ir jų atsiradimo priežastis sprendžiant dėl atsakomybės paskirstymo atsakingiems asmenims (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 32 punktą).Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nepažeidė, nes pradėjo vadovauti įmonei jau tuomet, kai buvo inicijuotas bankroto bylos iškėlimo procesas. Ši pirmosios instancijos teismo išvada šalių apeliaciniuose skunduose neginčijama (CPK 320 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgdama į civilinės atsakomybės instituto esmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes netinkamai nustatė žalos dydį. Dar daugiau, jau minėta, kad atsakovės atsakomybei priskirtina tik ta žala, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jos neteisėtais veiksmais. BUAB „UKTRADA“ bankroto bylos (Nr. B2-284-881/2017) duomenimis, kuriais, be kita ko, vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas šioje byloje, nustatyta, kad ieškovės kreditorė AB „Ukmergės šilas“, negavusi bankroto administratorės pareiškimo dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo iškėlus ieškovei (nuomininkei) bankroto bylą, reikalavo apmokėti ir tas sąskaitas, kurios buvo išrašytas už nuomos laikotarpį po ieškovės bankroto bylos iškėlimo. Vadinasi, ir tokia aplinkybė leidžia spręsti apie teismo netinkamai įvertintą žalos dydį.

Aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atsižvelgiant į visų įmonės dokumentų perdavimo svarbą tinkamai nustatant atsakomybę už bendrovės kreditoriams padarytą žalą, įmonės vadovui neperdavus dokumentų bankroto administratoriui ir neįrodžius priežasčių, pateisinančių jų neperdavimą, gali būti pagrindas taikyti contra spoliatorem (liet. „prieš pažeidėją“) prezumpciją, pagal kurią, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti reikšmingus įrodymus, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 33 punktą). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje taipogi nėra nustatyta (atskleista) faktinių aplinkybių visuma, leidžianti spręsti apie contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinumą. Todėl tai paneigia galimybę pripažinti ieškovės siekiamą rezultatą – nesant išsaugotų įmonės dokumentų, atsakovės padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams laikyti bankroto byloje kreditorių pateiktų ir nepatenkintų reikalavimų sumą kartu su nepadengta įmonės bankroto administravimo išlaidų dalimi – 365 053,33 Eur. Iš bylos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad į teismą dėl UAB „UKTRADA“ bankroto bylos iškėlimo kreipėsi įmonės kreditorės UAB „Transekspedicija“ ir BUAB „Arbonetas“. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 20 d. nutartimi UAB „UKTRADA“ iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2012 m. spalio 25 d.

Bylos svarstymui pateiktas išplėstinis (su istorija) Juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, kad UAB „UKTRADA“ įregistruota 2001 m. birželio 28 d. Įmonės vadovais skirtingu laikotarpiu buvo šie asmenys: 1) G. Š. vadovavo įmonei nuo 2001 m. birželio 27 d. iki 2003 m. lapkričio 25 d.; 2) S. G. vadovavo nuo 2003 m. lapkričio 21 d. iki 2005 m. vasario 7 d.; 3) Robertas J. G. Feller vadovavo nuo 2005 m. vasario 7 d iki 2006 m. rugsėjo 29 d.; 4) G. Š. vadovavo nuo 2006 m. rugsėjo 29 d. iki 2008 m. lapkričio 11 d.; 5) A. N. vadovavo nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. gegužės 18 d.; 6) J. K. vadovavo nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. kovo 5 d.; 7) G. Š. vadovavo nuo 2012 m. kovo 7 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. Atitinkamai keitėsi ir įmonės (ieškovės) akcininkai: 1) laikotarpiu nuo 2001 m. birželio 28 d. iki 2005 m. vasario 17 d. įmonės akcijų paketą valdė G. Š.; 2) laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2007 m. liepos 16 d. – Robertas J. G. Feller; 3) laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 16 d. iki 2008 m. lapkričio 26 d. – G. Š.; 4) laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 26 d. iki 2012 m. gegužės 2 d. – A. N.; 5) laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 2 d. – G. Š.. Kadangi nagrinėjamu atveju BUAB „UKTRADA“ bankroto administratorė kėlė vienintelės atsakovės – G. Š. deliktinės atsakomybės klausimą, aktualu nustatyti susidariusios žalos faktą ir dydį bei įvertinti (identifikuoti) galimas šios žalos atsiradimo priežastis būtent G. Š. valdymo ir vadovavimo UAB „UKTRADA“ laikotarpiu (t. y. nuo 2012 m. kovo 7 d. ją paskyrus direktore bei nuo 2012 m. gegužės 12 d. tapus akcininke – iki bankroto bylos įmonei iškėlimo).Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas, pripažįstamas faktiniu bendrovės vadovu (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalis). Tuo atveju, kai, esant paskirtam de jure (liet. „teisiškai“) vadovui, bendrovei vadovauja faktinis vadovas, įstatymuose nustatytų pareigų (tiek imperatyvių, tiek fiduciarinių) privalo laikytis abu įmonės vadovai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013). Duomenys, pateikti iš Juridinių asmenų registro, leidžia nustatyti, kad juridinių asmenų registro tvarkytojui 2012 m. gegužės 2 d. buvo pateikti registruoti tokie trys juridinę reikšmę turintys faktai: 1) dėl įmonės vadovės A. N. įgaliojimų pabaigos; 2) dėl įmonės vadovės J. K. vadovavimo laikotarpio (trukusio nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. kovo 6 d.); 3) dėl naujos vadovės – G. Š. įgaliojimų pradžios (nuo 2012 m. kovo 7 d.). Įmonių valdymo praktikoje būna atvejų, kai bendrovėje nėra galiojančiai paskirto de jure vadovo, arba, esant paskirtam juridinio asmens vadovui, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jo funkcijas atlieka kitas asmuo (pvz., akcininkas, valdybos ar stebėtojų tarybos narys). Kadangi civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal dokumentus (šiuo atveju fiksuotus Juridinių asmenų registre) tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas), tokiu atveju reikia nustatyti faktinį atsakovės vadovavimo įmonei laikotarpį.Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, kad nėra išsaugoti (perduoti) įmonės dokumentai, išskyrus tuos, kurie teismui ir bankroto administratorei buvo prieinami iš išorinių šaltinių (2007 m. įmonės balansas bei pagal kreditorių pateiktus dokumentus patvirtinti kreditoriniai reikalavimai). Tokiu atveju svarbią reikšmę sprendžiant šį ginčą galėtų turėti įvertinimas ir tokių BUAB „UKTRADA“ bankroto byloje esančių įrodymų, kaip antai antstolio 2012 m. gruodžio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 17, kuriame užfiksuota, koks turtas buvo rastas BUAB „UKTRADA“ nuomotose patalpose. Nustatant įmonei padarytos žalos dydį turi būti įvertintas ir šio rasto įmonės turto vertės bei jį pardavus likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos klausimas. Tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė ir nevertino.Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad atsakovė G. Š. netinkamai perdavė (neperdavė) įmonės dokumentus ir turtą bankroto administratorei, tačiau nesiaiškino, koks turtas buvo faktiškai turėtas ir atsakovės perimtas iš prieš tai veikusios įmonės vadovės – J. K.. Jeigu J. K. netinkamai perdavė įmonės turtą naujajai vadovei, tai svarstytina, ar G. Š. galėjo būti atsakinga už žalos įmonei atsiradimą, ir atvirkščiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad BUAB „UKTRADA“ akcininkai ir vadovai, t. y. asmenys, atsakingi už bendrovės turto įtraukimą į apskaitą ir išsaugojimą, atsistatydindami iš pareigų ir perleisdami pareigas / akcijas, kiekvienas turėjo užtikrinti tinkamą bendrovės turto ir dokumentų perdavimą.Nenustačius priežastinio ryšio tarp kurio nors iš įmonės vadovų ar dalyvių neteisėtų veiksmų ir žalos, jam civilinė atsakomybė netaikoma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra įtvirtinta dalinė skirtingais laikotarpiais vadovavusių bendrovės valdymo organų deliktinės atsakomybės taisyklė: tuo atveju, kai žalos dalis, priskirtina konkrečiam vadovavimo laikotarpiui, gali būti aiškiai išskirta iš bendros žalos masės, nes ieškovas disponuoja žiniomis ne tik apie atsakovo vadovavimo laikotarpį, bet ir konkrečius finansinius įmonės duomenis jam atsistatydinus, tuomet nėra pagrindo taikyti solidarumo prezumpciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Vis dėlto, kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad tam tikrais atvejais dėl skirtingais laikotarpiais dirbusių vadovų neteisėtų veiksmų – netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo – negalima nustatyti, kuri žalos dalis priskirtina kiekvienam iš jų (alternatyviųjų priežasčių atvejis). Tokiu atveju kasacinis teismas nustatė išimtį iš bendrosios ieškovo įrodinėjimo pareigos taisyklės, nurodančios, kad ieškovas turi įrodyti teisinį priežastinį ryšį tarp atsakovų veiksmų ir žalos, ir preziumavo prievolės solidarumą – jei dėl atsakovų netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo įmonėje negalima nustatyti, kuri žalos kreditoriams dalis priskirtina kiekvienam iš jų, įsigalioja bendra deliktinės prievolės solidarumo prezumpcija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).Taigi, esant situacijai, kuomet neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama nukentėjusiojo interesams, taikant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Tokiu atveju atsakovų interesai savo ruožtu būtų apsaugomi paliekant jiems galimybę įrodyti, kad kito asmens veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent atsakovai tokiu atveju turėtų pareigą įrodyti, jog žala nėra bendra. Jei vadovai įrodytų, kad jų veiksmai lėmė tik dalį žalos arba nesusiję su žalos atsiradimu, jų atsakomybė būtų dalinė arba išvis nebūtų taikoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, turint omeny tikslą, kurio siekiama šioje byloje – apginti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, priteisiant atlyginimą žalos, kuri, bankroto administratorės teigimu, atsirado dėl neišsaugotų bendrovės dokumentų ir turto, egzistavo realios prielaidos bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui, įvertinusiam faktines bylos aplinkybes, pasiūlyti ieškovei pasinaudoti CPK 45 straipsnio 1 dalyje numatyta teise pakeisti / papildyti atsakovų skaičių. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismui reikėtų suteikti ieškovei procesinę galimybę, atsižvelgiant į šios nutarties 53-55 punktuose išdėstytus paaiškinimus, galutinai suformuluoti ieškinio reikalavimus ir aiškiai nurodyti savo pažeistų teisių gynimo būdą, atitinkamai suteikiant galimybę kitai ginčo šaliai (ar šalims) išdėstyti savo poziciją dėl pareikštų reikalavimų.Faktinės bylos aplinkybės dėl ieškovei BUAB „UKTRADA“ padarytos žalos fakto ir dydžio yra teisiškai reikšmingos, todėl nenustačius bendrovei padarytos žalos fakto bei dydžio, nėra galimybės spręsti ir dėl civilinės atsakomybės taikymo konkrečiam bendrovės valdymo organui ir/ar dalyviui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apskųstą sprendimą priėmė nenustatęs visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyręs bei įvertinęs bylos duomenis dėl bendrovės valdymo organo civilinės atsakomybės sąlygų – padarytos žalos fakto ir dydžio bei priežastinio ryšio su konstatuotais neteisėtais veiksmais. Dėl to sutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo bylos aplinkybių ištyrimo įrodinėjimo procese. Aptarti pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisingo procesinio sprendimo priėmimui, pirmiausia, dėl žalos dydžio bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir padarytos žalos nustatymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į įrodinėjimo dalyką šioje byloje, kurį kontroliuoti yra teismo pareiga (CPK 159 straipsnio 1 dalis), dar reikia rinkti ir tirti kitus įrodymus, nustatyti ir įvertinti daugelį bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių. Įvertindama naujų (papildomų) įrodymų svarbą bei nustatinėtinų aplinkybių mastą, taip pat tikėtiną aplinkybę, kad ieškovei apsisprendus į bylą įtraukti ir kitus atsakovus, šie neturėtų prarasti galimybės pasinaudoti visomis procesinėmis teisių gynimo priemonėmis, įskaitant apeliacijos teisę, teisėjų kolegija nutaria, kad apskųstas sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.