Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jorūnė Pukinskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria spręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei G. B. dėl nepilnamečių vaikų atskyrimo nuo motinos, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-9567-466/2024 panaikino tarp G. B. ir A. J. sudarytos bažnytinės santuokos, kuri įtraukta į apskaitą Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, santuokos apskaitos akto įrašą Nr. 2656, sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtino G. B. ir A. J. 2024 m. kovo 15 d. sudarytą sutartį dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo teisinių pasekmių (toliau – ir Sutartis).

5. Atsakovė G. B. atsiliepimo į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikė.

6. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Tarnyba, Skyrius) pateikė išvadą dėl ieškovo prašymo.

7. Tarnyba nurodė, kad 2025 balandžio 14 d. Skyriuje gautas vaikų motinos pranešimas, reg. Nr. 1PR-310, kuriame nurodoma, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, nustatydamas vaiko globą motinai ir bendravimo su tėvu tvarką. Sutartyje įtvirtinta, kad motina turi teisę kasdien prižiūrėti vaiką ir pasiimti jį iš mokyklos. Tačiau, kaip teigiama pranešime, motinos teisė bendrauti su vaiku nuolat trikdoma. Pažymėtas konkretus atvejis – 2025 m. balandžio 8 d., kai mokyklos vadovybė atsisakė perduoti vaiką motinai, nepaisydama galiojančio teismo sprendimo bei motinos, kaip vaiko globėjos, teisių. Mokyklos atstovai savo sprendimą grindė vaiko nenoru vykti su motina, tačiau, pareiškėjos nuomone, toks elgesys prieštaravo galiojantiems teisės aktams ir galiojančiam teismo sprendimui. Pranešime taip pat nurodoma, kad, motinos manymu, vaikai galimai yra nuteikinėjami jų tėvo bei kitų artimųjų prieš ją ir jos sugyventinį. Tą pačią dieną, 2025 m. balandžio 14 d., Skyriuje taip pat gautas antras vaikų motinos pranešimas, reg. Nr. 1PR-308. Jame pareiškėja išreiškia nepasitenkinimą dėl, jos nuomone, netinkamo Skyriaus specialistų ir policijos reagavimo į bendravimo su vaikais tvarkos pažeidimus. Nurodoma, kad sūnus buvo paimtas be jos sutikimo, o dukra perduota tėvui, nors, kaip teigiama, Skyriaus specialistai buvo pasiūlę vaiką palikti seneliams. Motina šiuos veiksmus vertina kaip prieštaringus, neprofesionalius ir galimai pažeidžiančius vaikų interesus.

8. Tarnyba taip pat nurodė, kad reaguodami į gautus pranešimus, Skyriaus specialistai parengė pirminio vaiko situacijos vertinimo projektus: 2025 m. balandžio 17 d. reg. Nr. 1P-VSV-2873, ir 2025 m. gegužės 2 d., reg. Nr. 1P-VSV-3280. Vertinimo metu su vaikais buvo bendrauta 2025 m. balandžio 7 d. apie 18:30 val., adresu (duomenys neskelbtini). Vaiko situacijos vertinimo metu apsaugos poreikis nenustatytas, nes vaikų saugumu rūpinasi vaikų tėvas. Buvo nustatyti nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai ir būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir šeimai poreikį. Šiuo atveju rizikos veiksnys nustatytas vaikų motinai – pagal Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-449 (toliau – ir Aprašas) 26.5 papunktį, kai atstovai pagal įstatymą dėl ligos ar kitų svarbių priežasčių laikinai negali rūpintis vaiku. Skyriuje gauta informacija leidžia manyti, kad motina galimai dėl sveikatos būklės negali rūpintis vaikais ir savo elgesiu galimai kelia grėsmę jų saugumui. Pažymėtina, jog vaiko motinos elgesys vaiko situacijos vertinimo metu kėlė nerimą – kaip pažymėta policijos teiktoje informacijoje, reg. Nr. 1GD-8905, moteris galimai nesigaudė laike, neaiškiai dėstė mintis, elgėsi agresyviai. Panašus motinos elgesys stebėtas ir vaiko ugdymosi įstaigoje, reg. Nr. 1GD-9220, vaikų motinos ligos diagnozę patvirtina 2025 m. gegužės 2 d. gauta Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro informacija apie vaikų motiną, reg. Nr. 1GD-11333, ir 2025 m. gegužės 2 d. pateikta Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės informacija, reg. Nr. 1GD-11332, kurioje nurodoma, kad vaikų motinai nustatyta diagnozė: F25.2 Šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas. Vaikų tėvui nustatytas apsaugos veiksnys – pagal Aprašo 28.1 papunktį, atitinkantį situacijas, kai atstovai pagal įstatymą suvokia situaciją, žino galimos pagalbos priemones ir aktyviai jas taiko, siekdami užtikrinti vaikų saugumą bei interesus. Skyriuje gautais duomenimis taip pat nustatyta, kad vaikų motina turi sveikatos sunkumų, galimai negali atliepti vaikų poreikių ir geriausių interesų. Jai nustatytas papildomas rizikos veiksnys pagal Aprašo 25.3.5 papunktį – kai atstovai pagal įstatymą dėl sveikatos problemų gali tik iš dalies rūpintis vaikais ir jiems būtina pagalba. Apsaugos veiksniai šiuo atveju neidentifikuoti.

9. Tarnybos teigimu, ji, įvertinusi visą gautą informaciją, t. y. vaikų ir vaikų įstatyminių atstovų nuomones, gydymo įstaigų, Skyriaus specialistų ir policijos pateiktą informaciją, nustatė, kad pažeista vaikų teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas. Vaikų motina galimai daro neigiamą įtaką vaikams ir (ar) jų situacijai. Nurodė, kad dėl sveikatos būklės vaikų motina negeba užtikrinti tinkamų gyvenimo sąlygų vaikams, kurios yra būtinos palankiam vaikų fiziniam emociniam, protiniam, dvasiniam ir doroviniam vystymuisi. Pažymėjo, kad nepilnamečių atstovų pagal įstatymą netinkamas elgesys daro neigiamą poveikį vaiko emocinei būsenai. Skyrius 2025 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 1AV-1150 kreipėsi į Vilniaus miesto Socialinių paslaugų centrą dėl atvejo vadybininko šeimai paskyrimo ir pagalbos suteikimo.

10. Tarnyba nurodė, kad neprieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių taikymui iki bus priimtas sprendimas nagrinėjamojoje byloje dalyse dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir teismo sprendimo vykdymo sustabdymo civilinėje byloje Nr. e2YT-9567-466/2024, tačiau, Tarnybos vertinimu, A. J. prašymas uždrausti vaikų motinai bendrauti su vaikais yra neproporcingas. Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, turėtų būti sudaryta galimybė vaikams bendrauti su motina bent nuotolinio ryšio priemonėmis kasdien (ar bent nemažiau kaip kelis kartus per savaitę) tam, kad būtų užtikrintas vaikų ir motinos ryšys ir bendravimas būtų pakankamas, atsižvelgiant į geriausius vaikų interesus. Taip pat vaikų bendravimas su motina galėtų būti (ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę) organizuojamas dalyvaujant tretiesiems asmenims viešoje vietoje, kas užtikrintų vaikų saugumą ir neprovokuotų konfliktų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

13. Teismas nurodė, kad spręsdamas dėl laikinosios apsaugos priemonės – vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo, atsižvelgė į vaikų amžių, į tai, jog ieškovas ir atsakovė gyvena skyrium, o šalių vaikai nuo 2025 m. kovo mėnesio 28 d. faktiškai gyvena su tėvu A. J., kuris rūpinasi vaikais ir juos išlaiko, Tarnybos išvadoje pateiktą poziciją, kad Tarnyba neprieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių taikymui iki bus priimtas sprendimas nagrinėjamojoje byloje dalyse dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir teismo sprendimo vykdymo sustabdymo civilinėje byloje Nr. e2YT-9567-466/2024, dėl to gyvenamąją nepilnamečių vaikų vietą nustatė su tėvu A. J..

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

17.2. Teismas taikė laikinąją apsaugos priemonę (gyvenamosios vietos pakeitimą), kuri, atsakovės teigimu, faktiškai išsprendžia bylos esmę ir sudaro prielaidas de facto gyvenamosios vietos pakeitimui iki bylos išnagrinėjimo. Atsakovės teigimu, nurodyta priemonė turi būti taikoma tik kraštutiniu atveju, kai yra aiški būtinybė, kuri šiuo atveju nėra pakankamai pagrįsta.

17.3. Pažymi, kad Tarnyba neprieštaravo tik daliniam laikinos gyvenamosios vietos nustatymui ir nepasisakė už vaikų gyvenamosios vietos pakeitimą, dėl to teismas peržengė Tarnybos rekomendacijų ribas.

17.5. Sprendimo vykdymo sustabdymas pažeidžia teisinį tikrumą. Teismas sustabdė galiojančio teismo sprendimo vykdymą, tuo pačiu paneigdamas įsiteisėjusio sprendimo galiojimą, nors įstatyme nenumatyta galimybė tokiu būdu laikinai sustabdyti bendru sutarimu sudarytos bei teismo patvirtintos sutarties vykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnis).

18.1. Šioje byloje yra pakankamai pagrįsta būtinybė laikinai nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su tėvu (ieškovu), kadangi jų teisėms ir teisėtiems interesams iškilo reali grėsmė dėl motinos sveikatos problemų. Motina dėl jai diagnozuotos ligos paūmėjimo negalėjo pasirūpinti vaikais.

18.3. Nesutiktina su atsakovės atskirojo skundo argumentu, kad priteisto išlaikymo dydis yra neproporcingas. Nurodo, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų apie savo galimybes / negalėjimą išlaikyti vaikus. Be to, atsakovė nenurodė, koks išlaikymo dydis, jos nuomone, būtų pakankamas užtikrinti bent minimalius vaikų poreikius.

18.5. Atsakovė subjektyviai interpretuoja ir akivaizdžiai iškraipo vaiko teisių apsaugos institucijos teikiamus duomenis, susijusius su jos rašytais pranešimais institucijai. Atsakovė teigia, esą ji ne kartą kreipėsi dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, nevykdant teismo nutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties. Su tokia pozicija negalima sutikti, kadangi ieškovas nurodytomis aplinkybėmis vaikams patekus į netoleruotiną situaciją dėl jų motinos neadekvataus elgesio veikė išimtinai vaikų interesais. Tėvas pasirūpino, kad vaikai būtų saugioje aplinkoje, todėl jo elgesio šioje situacijoje niekaip neprilyginsi savavaliavimui ir teismo sprendimo nevykdymui. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta vaiko teisė į sveiką fizinį vystymąsi, todėl atsižvelgiant į nurodytas vaikų motinos sveikatos problemas ir teisinį reglamentavimą, ieškovas susiklosčiusioje situacijoje veikė išimtinai nepilnamečių vaikų interesais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).

21. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

22. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovė atskiruoju skundu prašo skundžiamą nutartį panaikinti.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

23. Atsakovė apeliacinėje instancijoje kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus. Spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą teismas pažymi, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Be to, įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, byloje dalyvaujantys asmenys skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, t. y. bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 straipsnis), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į antrosios šalies pateiktus reikalavimus ir atsikirtimus, skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus (CPK 7 straipsnis).

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinei instancijai atsakovė pateikė epikrizę, 2025 m. gegužės 21 d. medicininį pažymėjimą Nr. 260, ligos dokumentus. Kadangi šioje byloje sprendžiamas klausimas yra susijęs su nepilnamečių vaikų interesais ir priimant procesinį sprendimą būtina išsamiai įvertinti visas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas, kad būtų teisingai ir visapusiškai įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės bei atsižvelgdamas į teikiamų naujų įrodymų sąsajumą su nagrinėjama byla, jų svarbą teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui, atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus priima ir vertina su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atskirojo skundo argumentų

25. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimus ir, nesiėmus šių priemonių, būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

26. Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas iš šeimos teisinių santykių kilęs ginčas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

27. Atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones – nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimą, priteisė neproporcingo dydžio išlaikymą nepilnamečiams vaikams ir nepagrįstai sustabdė Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-9567-466/2024 2024 m. balandžio 11 d. sprendimo (dalyje) vykdymą.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimas nei dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nei dėl išlaikymo dydžio neįgyja res judicata galios: pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat galima reikšti ieškinį ir dėl išlaikymo dydžio bei formos pakeitimo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis, 3.201 straipsnis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 308/2014, 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

29. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tarpinė procesinio pobūdžio priemonė ir ja nėra sprendžiama dėl ginčo esmės. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nepaisant to, jog kai kurių procesinių prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinys sutampa su byloje pareikštais materialiniais reikalavimais, pavyzdžiui, nustatyti vaiko gyvenamąją vietą ir priteisti išlaikymą, tačiau tokia sutaptis yra galima ir neprieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1443/2009).

30. Kiekvienu atveju, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tada, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Taigi, esminis laikinosios apsaugos priemonės – laikino gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų – ginčo, kilusio iš šeimos teisinių santykių, byloje taikymo kriterijus yra siekis užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą iki bus byla (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1160-781/2014).

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir teismo sprendimo priėmimo, teismas turi spręsti, ar iki bylos išnagrinėjimo egzistuojanti vaiko gyvenamoji vieta atitinka vaiko interesus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pagrindinis tiek Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus, tiek pirmosios instancijos teismo argumentas, dėl kurio buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo - šalių nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos su ieškovu nustatymo, - buvo atsakovės sveikatos būklė, kadangi buvo nustatyta, kad atsakovė pastaruoju metu dėl pablogėjusios psichinės sveikatos būklės negali tinkamai rūpintis šalių nepilnamečiais vaikais ir užtikrinti jų poreikių. Atsakovė jokių įrodymų, galinčių paneigti esamus bylos duomenis apie vaikų nesaugias gyvenimo sąlygas gyvenant su atsakove ir patvirtinti jos sveikatos būklės esminį pasikeitimą bei galimybę tinkamai pasirūpinti vaikais, nepateikė (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgdamas į bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su jų tėvu (ieškovu).

32. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalį, teismas, be kita ko, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš vieno sutuoktinio (tėvo) laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laikinas išlaikymo priteisimas vaikui (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3.196 straipsnio 2 dalis, CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas) yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta vaiko interesams civilinės bylos nagrinėjimo metu apsaugoti, nes vaiko išlaikymas iš esmės skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti, o civilinės bylos, kurioje sprendžiamas išlaikymo vaikui priteisimo klausimas, nagrinėjimas gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaiko interesai turi būti apsaugoti.

33. Orientacinis kriterijus, sprendžiant dėl laikino išlaikymo vaikui priteisimo, yra minimalus mėnesinės algos dydis. Tačiau pagrindinis kriterijus, apskaičiuojant nepilnamečiui vaikui reikalingą išlaikymo dydį, yra vaiko poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturi visų reikšmingų duomenų apie vaiko poreikius, tėvų finansines galimybes teikti vaikams išlaikymą, taigi, laikino išlaikymo dydžio klausimą išsprendžia vadovaudamasis tuo metu byloje esančiais duomenimis. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo iš esmės, todėl laikino išlaikymo priteisimas bylos nagrinėjimo metu nereiškia, kad vaiko išlaikymo dydžio už tą laikotarpį kausimas jau yra išspręstas. Taigi, kai procesiniu sprendimu, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, nustatoma galutinė mokėtina išlaikymo suma, teismas perskaičiuoja mokėtiną išlaikymą, atsižvelgdamas į priteistos ir laikino išlaikymo sumos skirtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K3-288-378/2017).

34. CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Taigi, laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečių vaikų poreikius ir prioritetas teikiamas vaikų interesų apsaugai. Pabrėžtina, kad vaikams turi būti užtikrinamas nuolatinis pastovaus dydžio išlaikymo teikimas. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K3-164-687-2020).

35. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teismų praktiką, pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikams dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime ir tik po to, kai byla yra išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos, išnagrinėjus bylą iš esmės. Taigi tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovės pajamos, tikroji turtinė būklė, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, preliminariai įvertina vaikų poreikius, tėvų turtinę būklę ir teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į šalių pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus.

36. Laikino išlaikymo priteisimu pirmiausia siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo. Prioritetas turi būti teikiamas vaiko interesų apsaugai. Tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius jų normalaus vystymosi poreikius.

37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi iš atsakovės priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams užtikrina minimalius šalių nepilnamečių vaikų poreikius, kol bus priimtas galutinis sprendimas, nes yra tokio pat dydžio (250 Eur/mėn.), koks buvo teismo sprendimu nustatytas mokėti ieškovui vaikams gyvenant su motina (atsakove). Be to, ieškovo prašomas priteisti laikinas išlaikymas yra mažesnis nei kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-916/2016). Pažymėtina, jog apeliantės (atsakovės) pateikti argumentai (laikinas nedarbingumas) nesudaro pagrindo atleisti atsakovės nuo pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus vykdymo; atsakovė nepateikė duomenų, kad negali teikti kiekvienam vaikui po 250 Eur dydžio išlaikymą vaikams faktiškai gyvenant su tėvu. Pirmosios instancijos teismui nustačius vaikų laikinąją gyvenamąją vietą su ieškovu (tėvu), atsirado pagrindas priteisti laikiną išlaikymą vaikams iš atsakovės (motinos). Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš atsakovės; skundžiama nutartimi priteista laikino išlaikymo suma atitinka teisingumo, proporcingumo, prioritetinės vaikų interesų apsaugos principus ir mažinti pirmosios instancijos teismo nutartimi priteisto išlaikymo dydžio nėra pagrindo.

38. Ieškovas taip pat prašė sustabdyti 2024 m. balandžio 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-9567-466/2024, kuriuo buvo patvirtinta santuokos apskaitos įrašo panaikinimo teisinių pasekmių sutartis, dalyje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (teismo sprendimu patvirtintos Sutarties 4.1. punkto papunktis 4.1.1.) ir dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo (teismo sprendimu patvirtintos Sutarties 4.2. punkto papunkčiai 4.2.1. – 4.2.4.), vykdymą iki teismo galutinio sprendimo byloje priėmimo ir teismas skundžiama nutartimi šį ieškovo prašymą tenkino. Atsižvelgdamas į tai, kad šalių nepilnamečių vaikų laikina gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu ir iš atsakovės nepilnamečiams vaikams priteistas laikinas išlaikymas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė 2024 m. balandžio 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-9567-466/2024 vykdymą dalyse dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo teikimo iki bus išnagrinėta ši byla. Atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių kilęs naujas ginčas, susijęs nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymu ir išlaikymo teikimu bei jo dydžiu, t. y. su reikalavimais, kurie, nors ir buvo išspręsti teismo sprendimu, tačiau šioje reikalavimų dalyje teismo priimtas sprendimas neįgijo res judicata galios, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, jog toks įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo sustabdymas reiškia įsiteisėjusio sprendimo galiojimo paneigimą. Atitinkamai, kilus ginčui, susijusiam su paminėtais reikalavimais, yra galimas laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su reiškiamais reikalavimais, taikymas, kuris skirtas situacijai iki ginčo išsprendimo laikinai sureguliuoti, siekiant užtikrinti išimtinai nepilnamečių vaikų interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėtas ginčas.

39. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet pačios jos nėra materialiojo pobūdžio teisinės gynybos priemonės, pagal savo prigimtį tokios priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir ne tik nesaisto teismo, priimant galutinį sprendimą, bet ir neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, teikti prašymą dėl šių priemonių panaikinimo ar pakeitimo CPK 148 ar 149 straipsniuose nustatyta tvarka.

40. Apeliacinės instancijos teismas atskirai pažymi, kad skundžiama teismo nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovės teisė bendrauti su vaikais nebuvo apribota, todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės atskirąjį skundą atsakovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais klausimas nėra sprendžiamas. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą dėl išvados pateikimo šiuo klausimu (dėl atsakovės bendravimo su vaikais), kaip prašė atsakovė.

41. Atsakovė taip pat prašė teismo sustabdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, kol nebus įvykdyta mediacija. Atsakovei išaiškintina, kad apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės yra imperatyviai apibrėžtos CPK 337 straipsnyje. Paminėtas įstatymo straipsnis nesuteikia apeliacinės instancijos teismui, išnagrinėjusiam atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, teisės sustabdyti apeliacijos objektu buvusios nutarties vykdymą, todėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių sustabdymas išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nėra galimas. Tačiau atsakovė, manydama, jog dėl pasikeitusių aplinkybių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra netikslingas, turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo (CPK 148, 149 straipsniai).

42. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai taikė teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos aktualios teismų praktikos. Atskirojo skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

43. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės šioje proceso stadijoje vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

44. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.