Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės K. V. ir atsakovo M. V. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. N2-9775-862/2014 pagal ieškovės K. V. ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto ir prievolių padalijimo, trečiasis asmuo „Swedbank“, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad 2014 m. kovo 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi ieškovės atskirąjį skundą dėl arešto taikymo tenkino iš dalies ir areštavo transporto priemonę Jeep G. C., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz C 200 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pastatą-klėtį, esančią(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančią atsakovui, atsakovo vardu registruotam turtui taip pat taikė dar vieną laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre, draudžiantį perleisti nuosavybes teises į turtą: 1/18 žemės sklypo dalį, unikalus(duomenys neskelbtini), esančią(duomenys neskelbtini), esantį(duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį(duomenys neskelbtini).; UAB „Bonus Denis“, į. k. 302899086, akcijas; kitoje dalyje ieškovės atskirąjį skundą persiuntė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui (b. l. 108-109).

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nepasisako dėl ginčo esmės, tik sprendžia dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

Taigi teismas, priėmęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo gali taikyti Lietuvos Respublikos CK 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko teisės ir interesai.

Viena iš CK 3.65 straipsnyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių yra laikino išlaikymo iš vieno sutuoktinio nepilnamečiams vaikams priteisimas (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų Dovydo ir K. V. išlaikymui po 800 Lt kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės. Kartu ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo įpareigoti ieškovą teikti vaikams to paties dydžio – 800 Lt per mėnesį išlaikymą. Ieškovė atskirajame skunde nesutinka su teismo ginčo sprendimu priteista laikino išlaikymo 300 Lt suma kiekvienam vaikui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iki bus išnagrinėta byla, pagrįstai priteisė laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams, tačiau nesutinka su priteisto laikino išlaikymo vaikams dydžiu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis priteistino išlaikymo dydžio kriterijus, kuris nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir pagal jį vieno mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v M. S., bylos Nr. 3K-3–259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009). Skundžiamos nutarties priėmimo metu minimali mėnesio alga sudarė 1 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymo kriterijus yra tik orientacinis, todėl turi būti taikomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, įvertinant tiek abiejų tėvų turtinę padėtį, tiek vaiko amžių, jo poreikius. Iš bylos duomenų matyti, kad šalių nepilnamečiai vaikai, kuriems šiuo metu būtinas laikinas išlaikymas, lanko darželį ir mokyklą (b. l. 18, 19), gyvena su ieškove, kuri nurodė, kad kiekvieno vaiko poreikiams per mėnesį išleidžia apie 1 600 Lt (b. l. 3-4). Ieškovės gaunamos pajamos per mėnesį sudaro apie 3 200 Lt, atsakovo – apie 3 500 Lt (b. l. 45, 46, 58-62). Tokiu būdu teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus dėl tėvų turtinės padėties, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų amžių, ieškovės nurodytus faktus apie vaikų poreikius, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas laikinas išlaikymas kiekvienam vaikui po 300 Lt kas mėnesį yra per mažas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, laikinam būtiniausių augančių vaikų poreikių tenkinimui užtikrinti šiuo metu reikėtų skirti po 500 Lt. Ši suma su motinos teikiama tokia pat išlaikymo suma yra pakankama minimaliems vaikų poreikiams laikinai patenkinti ir atitinka vieną iš prioritetinių tikslų – užtikrinti vaiko teisių ir interesų apsaugą, jo teisę gauti nepertraukiamą išlaikymą iš abiejų tėvų ir tokio dydžio, kad būtų patenkinti minimalūs vaiko poreikiai (CK 3.3 straipsnio 1 dalis, 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad išsprendęs šalių ginčą iš esmės, pirmosios instancijos teismas turės nustatyti teiktiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kuris gali būti nustatytas tiek didesnis, tiek ir mažesnis už laikiną išlaikymą.

Ieškovė, pateikusi teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat prašė įpareigoti sutuoktinį gyventi skyrium (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pabrėžtina, kad CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkto norma yra taikoma visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus. Tokių priemonių taikymo pagrindas - būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Ši apsaugos priemonė taikoma, kai kitas sutuoktinis turi galimybę gyventi skyrium, pavyzdžiui, turi nuosavybės teise jam priklausančią gyvenamąją patalpą, ją nuomojasi ar jo finansinė padėtis leidžia tą padaryti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi įpareigojo atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų iki bus priimtas teismo sprendimas santuokos nutraukimo byloje ir nepilnamečių vaikų D. ir K. V. laikinąją gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove. Atsakovas atskirajame skunde tokiai teismo pozicijai nepritaria. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovo atskirojo skundo argumentais, jog teismas be pagrindo pritaikė ieškovės prašomas anksčiau minėtas laikinąsias apsaugos priemones. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 6 d. nutarimu atsakovą pripažino kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 181 straipsnio 1 dalyje (b. l. 117-123). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi nutarimą paliko nepakeistu. Ir ieškovės paaiškinimai, ir minėti teismų sprendimai patvirtina konfliktiškų santykių tarp šalių, atsakovo nelojalumo sutuoktinei, jos motinai, psichologinio smurto demonstravimo nepilnamečių vaikų akivaizdoje egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, kad esant įtemptiems santykiams šeimoje, kyla grėsmė ieškovės, šalių vaikų emocinei būsenai ir jų saugumui. Visi atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai apie ieškovės pavojingumą vaikams, jos sergamumą psichinėmis lygomis yra deklaratyvus, neparemti jokiais įrodymais. Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgiant į aukščiau apeliacinės instancijos teismo išdėstytus motyvus siekiant apsaugoti ieškovės bei nepilnamečių šalių vaikų interesus, pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimui iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo sutuoktinės ir jų nepilnamečio vaiko (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktas, CPK 185 straipsnis). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo pajamos ir jo turtinė padėtis leidžia jam išsinuomoti gyvenamąjį būstą, todėl jo interesai nebus pažeidžiami.

Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Taigi, esminis laikinosios apsaugos priemonės – laikino gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų – santuokos nutraukimo byloje taikymo kriterijus yra siekis užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta santuokos nutraukimo byla. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis faktinių aplinkybių visetu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąją apsaugos priemonę, reglamentuotą CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte, t.y. nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustatė su jų motina. Kaip buvo aptarta anksčiau, atsakovas piktnaudžiauja tėvo valdžia, vaikams girdint vartoja necenzūrinius žodžius, agresyviai ginčijasi, už ką buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Atsakovo elgesys laikytinas neigiamą vaikams įtaką darančia aplinkybe, iš esmės prieštaraujančia vaikų interesams ir jų apsaugos kriterijui. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną (iki teismo sprendimo priėmimo dienos) šalių nepilnamečių vaikų D. V. ir K. V. gyvenamąją vietą su ieškove (mama), taip užtikrinant vaikų fizinę, socialinę ir psichologinę raidą bei jų tinkamas ir saugias gyvenimo sąlygas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad ieškovės atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo – atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartis keistina, pakeičiant jos dalį, kuria iš atsakovo nepilnamečių D. V. ir K. V. laikinam išlaikymui priteista po 300 Lt kiekvienam kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki bus priimtas teismo sprendimas šioje byloje, iš atsakovo priteistą laikiną išlaikymą padidinant iki 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui, ieškovę paskiriant vaikų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartį pakeisti iš dalies:

pakeisti nutarties dalį, kuria iš atsakovo M. V., a.k. (duomenys neskelbtini) priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams D. V., a.k. (duomenys neskelbtini) ir K. V., a.k. (duomenys neskelbtini) po 300 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki bus priimtas teismo sprendimas šioje byloje.

Padidinti iš atsakovo M. V. nepilnamečiams vaikams D. V. ir K. V. priteistas laikino periodinio išlaikymo sumas iki 500 Lt kiekvienam vaikui.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.