- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-19
- Bylos Nr.
- e2A-1349-560/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-38078-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- K. M.
- Atsakovas
- L. V., G. V., S. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. M. ieškinį atsakovams L. V., G. V., S. V. dėl bendrasavininko pirmenybės pirkti daiktą teisės gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė perkelti ieškovui pirkėjų G. V. ir L. V. teises ir pareigas pagal 2017-07-14 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2787, pripažįstant ieškovą K. M. buto (duomenys neskelbtini), su buto priklausiniu, ūkiniu pastatu, 119/886 dalies žemės sklypo, savininku ir priteisti iš ieškovo atsakovams parduoto turto pagal 2017-07-14 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2787 kainą, t. y. 12 000 Eur, taip pat iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis yra buto (duomenys neskelbtini), savininkas. Su buto (duomenys neskelbtini), savininku bendrai naudojasi patalpomis techninės apskaitos byloje pažymėtomis 2-1, 3-1 (turi po ½ dalį), garažu. S. V. pardavė atsakovams L. V., G. V. butą (duomenys neskelbtini), patalpų techninės apskaitos byloje pažymėtomis 2-1, 3-1 turimą dalį, turimą žemės dalį. Nurodė, jog yra pažeistos ieškovo, kaip bendraturčio teisės.
Atsiliepimas
2. Atsakovas S. V. nurodė, kad butą (duomenys neskelbtini), ir kitas patalpas, žemės sklypo dalį, paveldėjo. Butas yra pirmame aukšte, yra įėjimas ir bendras koridorius, pažymėtas techninės apskaitos byloje skaičiais 2-1, 3-1, jungiantis butus (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Iš koridoriaus yra laiptai į rūsį. Bute negyveno, nes butas aplūžęs, žodžiu siūlė jį įsigyti asmenims, gyvenantiems (duomenys neskelbtini), nes nežino kaip atrodo ieškovas. Vos atsirado pirkėjai L. V., G. V., butą pardavė jiems. Tarp buto bendri yra tik įėjimas ir koridorius, iš kurių patenkama į nuosavus butus. Prašė ieškinį atmesti, nes pardavinėjo ne bendrą dalį, o atskiras nuosavybės teise priklausančias patalpas su priklausiniais.
3. Atsakovai L. V. ir G. V. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad sandorio metu įgytas pagrindinis daiktas – butas su priklausančiais priedais. Sandoris vyko ne dėl bendrosios dalies pirkimo, o viso buto, kuris visas priklausė atsakovui S. V..
4. Trečiasis asmuo notarė V. P. prašė ieškinį atmesti, nes butas yra atskiras turtinis vienetas ir sandoris įvyko dėl buto pirkimo-pardavimo, o ne dėl bendro naudojamų dalių pirkimo-pardavimo, ne buto, kuris turi bendro naudojimo dalis ar yra nuosavybė į buto dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-11-27 sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo atsakovo S. V. naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų ir atsakovų L. V. ir G. V. naudai solidariai 2 924,61 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad du butus, kaip atskirus turtinius vienetus, jungia tik bendras įėjimas ir koridorius, kurie po ½ dalį priklauso butams, esantiems (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Butai yra pagrindiniai daiktai, o įėjimas ir koridorius antraeilis daiktas, priklausinys. Ieškovas nepardavinėja atskirai tenkančios koridoriaus dalies, o tenkanti dalis perleidžiama kartu su pagrindiniu daiktu naujam buto savininkui. Ieškovas neturi teisės suvaržyti buto savininko teisės disponuoti nuosavybe, tai yra pagrindiniu daiktu, savo nuožiūra. Ieškovui pirmumo teisė įsigyti nuosavybę nekyla, nes tokia teisė numatyta tik perleidžiant dalį bendroje nuosavybėje. Ginčo atveju buvo parduotas butas, kaip atskiras turtinis vienetas ir priklausinį (antraeilį daiktą) ištiko pagrindinio daikto likimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Ieškovas K. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir sumažinti atsakovų L. ir G. V. bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki 500 Eur.
7. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčui spręsti taikė netinkamą teisės normą. CK 4.82 straipsnio 6 dalyje yra numatyta lex specialis norma CK 4.79 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Tam tikrais CK 4.82 straipsnio 6 dalyje numatytais atvejais pirmenybės teisė pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį yra garantuojama ir ne pagrindinio daikto, bet priklausinių bendraturčiui. Teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Nors į teismo sprendimo motyvuojamą dalį yra įterptas CK straipsnio numeris (4.82 str.), tačiau nėra argumentuojama ir atskleidžiama kada toks straipsnis yra taikomas, kodėl juo nesivadovaujama šio ginčo atveju. Toks teismo sprendimo motyvavimas yra netinkamas. Įstatymas imperatyviai įtvirtina pirmenybės teisę pirkti privačią žemę asmeniui, kuris parduodame žemės sklype turi nuosavybės teise priklausančius statinius ir įrenginius. Pirmosios instancijos teismas dėl šių argumentų visiškai nepasisakė, šioje dalyje sprendimas yra be motyvų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą motyvavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių civilinėse bylose Nr. 3K-3-17/2010 ir Nr. e3K-3-61-695/2018 motyvais, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad šiose nutartyse pasisakoma ne dėl CK 4.82 str. 6 dalies, bet dėl CK 4.79 str. 1 dalies taikymo ir faktinės aplinkybės yra absoliučiai skirtingos.
8. Apeliantas nesutinka, kad patalpos, pažymėtos indeksais 2-1, 3-1, yra antraeiliai daiktai. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra motyvų, pagrindžiančių, kad nurodytos patalpos laikytinos antraeiliais daiktais. Į bendrą buto (duomenys neskelbtini), plotą yra įskaičiuotas ir patalpų, pažymėtų indeksais 2-1, 3-1, ½ plotas. Yra išskirtas rūsys, kaip šio buto priklausinys. Bendro naudojimo patalpos yra tik dviejų butų sudedamosios, esminės dalys, kurios priklauso minėtų butų savininkams po ½ dalį. Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatos nereglamentuoja ir nelemia, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimas atskiru nekilnojamojo turto objektu arba unikalaus numerio suteikimo būtų pripažintas daikto priklausiniu. Tuo atveju, jei ginčo patalpos būtų antraeiliai daiktai, jų plotas nebūtų įskaičiuotas ir buto bendrą plotą. Patalpos nėra antraeiliai daiktai, bet yra pagrindinio daikto sudedamoji dalis. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė sumažinti atsakovų L. ir G. V. prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas iki 500 Eur, tačiau šis prašymas liko neišspręstas. Atsakovai turėjo išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į ieškinį, tripliką bei atstovaujant 2 teismo posėdžiuose. Prašomos priteisti išlaidos (2 924,61 Eur) neviršija maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio, tačiau atsakovų atstovo parengti procesiniai dokumentai nėra sudėtingi, reikalavo minimalių specialių žinių, procesiniuose dokumentuose nekeliami nauji teisės klausimai. Kitas byloje dalyvaujantis atsakovas S. V. analogiškoje situacijoje turėjo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
9. Atsakovas S. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad koridoriaus patalpos yra butų priklausiniai, kurie yra funkciškai susiję su butais ir negali funkcionuoti savarankiškai. Apeliantas netinkamai aiškina 4.82 straipsnio nuostatas bylos faktinių aplinkybių kontekste. CK 4.82 straipsnio 2 dalyje nustatomas tiesioginis draudimas perduoti bendros dalinės nuosavybės teisių objekto dalį atskirai nuo nuosavybės teisės į butą. 4.82 straipsnio 6 dalis taikoma tiems atvejams, kai kitiems asmenims parduodama tiktai dalis bendro daikto (palėpės, rūsio patalpos ir pan.), kuris yra ar gali būti naudojamas tenkinant ne viso namo, o tik atskiroje dalyje (laiptinėje ir pan.) esančių patalpų savininkų poreikius atskirai nuo pagrindinio daikto - buto. Patalpos 2-1 ir 3-1 (koridoriai) yra funkciškai susiję su butais ir negali funkcionuoti savarankiškai, šių patalpų naudojimas atskirai trukdytų naudoti butus pagal paskirtį, nes per šias patalpas patenkama į šalių butus ir rūsius. Parduodant nuosavybės teisėmis priklausantį butą, tokios patalpos turi būti perduotos kartu su pagrindiniu daiktu (butu), nes CK 4.82 straipsnio 2 dalis nustato draudimą tokias patalpas perduoti atskirai nuo pagrindinio daikto. Apeliantas iš esmės prašo atskirai funkcionuojančius pilnaverčius butus laikyti bendrąja daline nuosavybe ir taikyti bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendro turto dalį. Šalių butai nėra bendroji dalinė nuosavybė, todėl butų savininkai neturi pirmenybės teisės pirkti parduodamą butą ir atsakovas neprivalėjo per notarą siūlyti ieškovui pirkti ginčo butą. Koridoriai, per kurios patenkama į ieškovo ir atsakovo butus bei į rūsius, vertintini kaip bendros dalinės nuosavybės objektai, kurie negali būti perleisti atskirai nuo pagrindinio daikto - buto. Ieškovui jokia pirmumo teisė įsigyti nuosavybę nekyla, nes tokia teisė numatyta tik perleidžiant dalį bendroje nuosavybėj. Apelianto cituojamos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ženkliai skiriasi, todėl paminėtos nutarties išaiškinimai negali būti taikomi. Ieškovas neturi teisės reikalauti perkelti jam pirkėjo teises į dalį žemės sklypo pagal 2017-07-14 pirkimo- pardavimo sutartį Nr. 2787, nes atsakovui priklausanti žemės sklypo dalis, skirta jo butui ir ūkiniam pastatui eksploatuoti, turėjo būti parduota kartu su jam priklausančiu butu ir ūkiniu pastatu. Ieškovas nėra sklypo bendraturtis.
10. Atsakovai G. V. ir L. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas tinkamai motyvavo sprendimą. Priešingai, negu nurodo ieškovas, pirmosios instancijos teismas netaikė ne tik CK 4.82 str. 6 d., bet ir CK 4.79 str., ieškovas bando suklaidinti teismą. Vien ta aplinkybė, kad bendrojo naudojimo paskirties patalpos lygiomis dalimis priklauso tik ieškovui ir atsakovui, ir yra izoliuoti nuo kitų namo butų, nekeičia fakto, kad šios patalpos jau yra padalintos lygiomis dalimis ir kaip pagalbinės, antraeilės bendrojo naudojimo patalpos tenka pagrindinėms ieškovo ir atsakovų butų patalpoms. Ieškovas akivaizdžiai neteisingai supranta nurodytuose dokumentuose pateiktus duomenis ir nepagrįstai bando juos taikyti sau palankia linkme. Vien ta aplinkybė, kad butui ir kitoms pagalbinėms patalpoms yra suteiktas vienas unikalus kadastrinis numeris, nereiškia, kad koridoriai bei rūsys turėtų būti laikomi pagrindinėmis patalpomis. Pagalbinės patalpos yra antraeilės patalpos ir jų teisinis režimas negali nulemti pirminių daiktų teisinio režimo. Perleidžiant bendrojo naudojimo pagalbines patalpas, kurios seka paskui pagrindinį daiktą, negali būti taikomos tos pačios pirmumo teisės taisyklės, nes tai pažeistų esminius daiktinės teisės principus. Be kita ko, perleisti atskirai vien bendrojo naudojimo pagalbines patalpas taip pat nėra galima, nes jos aptarnauja pirminius daiktus, ir jų perleidimas apsunkintų pirminių patalpų naudojimą pagal paskirtį.
11. Pagrindinis pirkimo- pardavimo sutarties objektas buvo butas, o ne žemės sklypas. Atsakovas privalėjo perleisti pirkėjams ir nuosavybės teisę į žemės sklypą, kas ir buvo visiškai teisėtai padaryta. Nagrinėjamu atveju nėra taikytina ieškovo nurodyta pirmumo teisė į žemės sklypą, juo labiau, kad ieškovo butui priklausančią 297/886 žemės sklypo dalį nuosavybės teise turi ne ieškovas, o jo sūnus M. M.. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tinkama teismų praktika, kuri, be kita ko, atspindėjo ginčui taikytinas teisės normas. Ieškovas savo apeliaciniame skunde cituoja faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią teismų praktiką. Ieškovas nenurodo jokių argumentų, leidžiančių tvirtinti, kad pirmos instancijos teismas nukrypo nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių advokato honoraro dydžių. Byla buvo pakankamai sudėtinga, nes ginčai dėl nekilnojamojo turto reikalauja išsamios teisės aktų bei teismų praktikos analizės, be to, pasirengimas šios bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, todėl reikėjo išanalizuoti ir įvertinti ieškovo procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus bei parengti tinkamus atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (atsiliepimas į patikslintą ieškinį, triplikas), dalyvauti teismo posėdžiuose.
Atsiliepimas
12. Trečiasis asmuo notarė V. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad šiuo atveju CK 4.79 straipsnio 1 dalies normos dėl pirmumo teisės yra netaikomos. CK 4.82 straipsnis aiškiai numato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne pats butas, o bendro naudojimo patalpos ir aptaria tvarką, kaip disponuojama tokiomis patalpomis. Buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti bendrosios dalinės nuosavybės (bendro naudojimo patalpų) atskirai nuo nuosavybės teisės i butą ar kitą patalpą, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Tai reiškia, kad, perleidžiant butus, bendro naudojimo patalpos perleidžiamos kartu su butais ir pirmumo teise įsigyti laiptinės ar koridoriaus dalis kaimynams netaikoma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
13. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad du butus, kaip atskirus turtinius vienetus, jungia tik bendras įėjimas ir koridorius, kurie po ½ dalį priklauso butams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Tai matyti iš namų techninės apskaitos knygelės išrašo, butų plano, nuotraukų.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
15. Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį, nurodydamas, kad ginčo atveju buvo parduotas butas, kaip atskiras turtinis vienetas ir antraeilį daiktą ištiko pagrindinio daikto likimas. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bendrojo naudojimo patalpos yra antraeiliai daiktai. Teisėjų kolegija pažymi, jog materialiosios teisės normose įtvirtinti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindą skirstyti daiktus į pagrindinius, antraeilius ir į jų rūšis, o pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo. CK 4.12 straipsnyje pagrindiniai daiktai apibūdinami kaip daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Jie turi atitikti daiktams keliamus reikalavimus ir neturi būti draudimo jiems savarankiškai dalyvauti civilinėje teisinėje apyvartoje. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi trijų rūšių daiktai: 1) egzistuojantys tik su pagrindiniais daiktais; 2) pagrindiniams daiktams priklausantys; 3) kitaip su pagrindiniais daiktais susiję daiktai. Šios, t. y. trečiosios, rūšies daiktams nekeliama reikalavimų egzistuoti tik su pagrindiniu daiktu ir priklausyti tik pagrindiniam daiktui. Su pagrindiniu daiktu kitaip susiję daiktai gali būti ir savarankiški, ir pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai. Savarankišku daiktu laikytinas daiktas, kuris savo naudingomis savybėmis ar paskirtimi gali būti atskirai naudojamas ir gali atskirai būti civilinėje teisinėje apyvartoje. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz., perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip. Šiuo atveju iš byloje esančių duomenų, matyti, jog ginčo patalpos (žymimos 2-1 ir 3-1) negali būti naudojamos atskirai, tai yra bendro naudojimo patalpos, kadangi jos yra susijusios su dviem atskirais turtiniais vienetais – butais ir yra skirtos sudaryti galimybes butų savininkams patekti į savo nuosavybės teise valdomas patalpas.
16. Apeliantas teigia, jog teismas turėjo taikyti CK 4.82 straipsnio 6 dalies nuostatas ir nesutinka su aplinkybe, jog bendrosios patalpos yra antraeiliai daiktai/pagrindinio daikto priklausiniai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2008; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog bendros patalpos yra pagrindinių daiktų – butų priklausiniai, kuriuos, remiantis CK 4.82 straipsnio 2 dalimi, buto savininkas neturi teisės perduoti atskirai nuo nuosavybės teisės į butą. Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl to, jog pirminis savininkas perleido naujiems savininkams atskirą turtinį vienetą – butą, o ne dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje.
17. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog patalpos, techninės apskaitos byloje žymimos 2-1 ir 3-1, yra skirtos naudotis tiek (duomenys neskelbtini)esančiam (duomenys neskelbtini), tiek ir (duomenys neskelbtini) butams, kadangi tik naudodamiesi šiomis patalpomis, gyventojai gali patekti į savo butus. Pradinis buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas negalėjo remdamasis pirmenybės teise perleisti minėtas bendras patalpas ieškovui kaip bendraturčiui, kadangi taip būtų pažeista buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkų teisė pateikti į savo nuosavybę, taip pat tai prieštarautų CK 4.82 straipsnio 2 daliai. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CK 4.82 straipsnio 6 dalį, kadangi ši teisės norma netaikytina nagrinėjamu atveju, nes joje kalbama apie situacijas, tik kai yra perleidžiamas turtas, esantis bendrąja daline nuosavybe (palėpės, rūsio patalpos ir pan.), priklausantis proporcingai turimai nuosavybės teise patalpai. Šioje situacijoje toks turtas nebuvo perleistas, kadangi buvo perleistas atskiras turtinis vienetas, nesantis bendrąja nuosavybe – butas, todėl taikyti šios teisės normos pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.
18. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ieškovo argumentu nesutinka bei pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2001-09-27 sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1994-12-09 sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; 1998-02-19 sprendimą byloje Higgins ir kt. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 204124/92). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008-12-16 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2011-08-23 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; kt.). Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau pateikta teismų praktika, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ne tik motyvuotas, bet motyvuotas pakankamai. Iš teismo motyvų yra aišku, kodėl priimtas skundžiamas procesinis sprendimas, pasisakyta apie esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Tai, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ginčo aplinkybių taip, kaip to tikėjosi apeliantas, nereiškia, jog teismo sprendimas nėra motyvuotas. Aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl apelianto minimų teisės normų išaiškinimo ir dėl žemės sklypo, nelaikytina pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo trūkumu, kadangi iš skundžiamo teismo sprendimo turinio yra aišku, kokiais motyvais teismas atmetė ieškovo ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų jo minimo žemės sklypo bendraturtis, kadangi iš byloje esančių įrodymų (Nekilnojamojo turto registro išrašo) matyti, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovui K. M. nuosavybės teise nepriklauso, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su žemės sklypu, įtakos skundžiamam sprendimui neturi ir teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
19. Apeliantas apeliaciniu skundu prašo sumažinti atsakovų L. V. ir G. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iki 500 Eur. Nurodo, kad nors prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (2 924,61 Eur) neviršija rekomendacijose įtvirtintų dydžių, tačiau procesiniai dokumentai nėra sudėtingi, reikalavo minimalių specialių žinių. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdamas į tuos pačius kriterijus (šalių procesinio elgesio tinkamumas ir priežastys, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos) teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto ir tais atvejais, kai byla baigiama, nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 94 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomendacijose nurodytų dydžių. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog procesiniai dokumentai nėra sudėtingi, reikalavo minimalių specialių žinių, juose nėra keliami nauji teisės klausimai. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantu argumentu nesutinka. Nors galima daryti išvadą, jog šis ginčas nėra sudėtingas, nėra sprendžiami nauji ir sudėtingi teisiniai klausimai, tačiau tiek atsiliepimo į ieškinį, tiek tripliko ar kitų procesinių dokumentų parengimas reikalauja specialių teisinių žinių, atidumo, darbo priemonių ir laiko sąnaudų. Atsakovai šioje byloje sudarė atstovavimo sutartį su šios srities profesionalu – advokatu, o advokatas, rengdamas atsiliepimą į ieškinį ir kitus procesinius dokumentus, patyrė darbo ir laiko sąnaudas, kurios nepriklauso nuo ginčo sumos ar ginčo sudėtingumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog kitas atsakovas patyrė mažesnes bylinėjimosi išlaidas, nereiškia, jog šių atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės. Teismas pažymi, jog ieškovas pats nusprendė kreiptis į teismą su ieškiniu atsakovams, kas lėmė bylinėjimosi išlaidų byloje susidarymą.
20. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
21. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
22. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, yra pagrindas atsakovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti, priteisiant atsakovų G. V. ir L. V. naudai iš ieškovo 1 583,89 Eur, atsakovo S. V. naudai iš ieškovo 500 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Ieškovo K. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo K. M. atsakovų G. V. ir L. V. naudai 1 583,89 Eur, atsakovo S. V. naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme