- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-15
- Bylos Nr.
- 1A-259/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-1-02055-2011-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- A. K., S. Š.
- Kategorijos
- 1.2.23.4Neteisėtas disponavimas dideliu ar labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų (BK 260 str. 2, 3 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. ir S. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo
A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.
S. Š. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.
Iš nuteistųjų A. K. ir S. Š. išieškota po 35 Lt proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. ir S. Š. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą neteisėtai įgyti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų ir jas parduoti, neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, o būtent:
2011 m. rugpjūčio 3 d., A. K. kartu S. Š. nuvyko į Kauną, kur apie 20 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, S. Š. iš nenustatyto asmens už 20700 Lt neteisėtai, turint tikslą parduoti, įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 460,532 gramus metamfetamino, kurią iš įsigijimo vietos automobiliu „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai, tuo pačiu tikslu nugabeno į degalinę „Lukoil Baltija“ Kauno r., Kumpių k., kurios teritorijoje apie 20.28 val. ją perdavė A. K.; šis, pagal susitarimą su S. Š., šią psichotropinę medžiagą iš degalinės teritorijos automobiliu „AUDI A 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vienas neteisėtai, tuo pačiu tikslu, nugabeno į Telšių r. Gaudikaičių k., iš kur kartu su S. Š. jo vairuojamu automobiliu „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai, tuo pačiu tikslu nugabeno ją į namą (duomenys neskelbtini), kur jas neteisėtai, tuo pačiu tikslu laikė iki 2011 m. rugpjūčio 5 d., 18.20 val., kuomet kratos metu psichotropinės medžiagos buvo rastos ir paimtos Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.
Tęsiant šią nusikalstamą veiką, A. K. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, 2011 m. rugpjūčio 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, Panevėžio rajone, tiksliau nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, už 14000 (keturiolika tūkstančių) litų, įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 336,612 gramus metamfetamino, kurią iš įgijimo vietos automobiliu „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neteisėtai tuo pačiu tikslu gabeno Panevėžio rajono keliais ir Panevėžio miesto gatvėmis iki Panevėžio rajono Berčiūnų kaimo, kelio Panevėžys – Šiauliai 8 kilometre esančio tilto per Nevėžio upę, kol tą pačią dieną, apie 14.30 val. šios psichotropinės medžiagos automobilyje buvo rastos ir paimtos Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo kvalifikuojant nusikalstamą veiką ir skiriant bausmę bei padarytų BPK pažeidimų. Dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos jis prisipažino ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu. Savo parodymais padėjo nustatyti tiesą, atskleisti nusikalstamą veiką suorganizavusį asmenį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tačiau teismas nepakankamai įvertino jo parodymus apie jo tyčią įgyti konkretų psichotropinės medžiagos kiekį ir jo įtraukimo į nusikalstamą veiką apimtį bei to įtaką jo atsakomybės laipsniui.
Nors jis suprato, kad paketuose yra narkotinės medžiagos, tačiau manė, kad tai yra lengvi narkotikai. Be to, S. Š. jam nurodė, jog įgyta medžiaga dar nėra tinkama vartoti, į ją dar reikės dėti kažkokių priedų, nes be tų priedų psichotropinė medžiaga nėra veiksminga. Iš to jis suprato, kad paketuose yra ne grynoji medžiaga, o su priemaišomis, t. y. jis nežinojo, koks yra grynosios medžiagos kiekis. Be to S. Š. jį patikino, kad už šią nusikalstamą veiką gresia tik nedidelė laisvės atėmimo bausmė, nes medžiaga nėra visiškai tinkama vartojimui. Šiuos jo parodymus atitinka ir kiti bylos duomenys. Nustatyta, kad jis pats narkotinių medžiagų nevartoja. Supakuotas narkotines medžiagas, kurios buvo rastos jo kieme, jam perdavė S. Š., o kitų medžiagų, kurias įgijo Panevėžio rajone, jis net neapžiūrėjo ir nežino, kokios tai buvo medžiagos. Nors šią nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tačiau kaltinant asmenį neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių (psichotropinių) medžiagų, reikia nustatyti, kad būtent tokiu kiekiu (labai dideliu) disponuoti jis ir turėjo tyčią. Tačiau tokios tyčios jis neturėjo ir apie jos buvimą įrodymų byloje nėra. Jis niekada nenurodė tikslaus saugomų narkotikų kiekio ar kad turėjo tikslą įgyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Labai didelis narkotinių (psichotropinių) medžiagų kiekis buvo nustatytas tik atlikus tyrimą. Iki specialisto išvados gavimo net ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai nežinojo minimų medžiagų kiekio ir todėl jo veika ikiteisminio tyrimo metu buvo kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.
Įvertinus tai, kad jo nusikalstami veiksmai buvo visą laiką kontroliuojami pareigūnų, kyla abejonių ir dėl jo veikos kaip baigto nusikaltimo kvalifikavimo pagrįstumo. Apelianto manymu, jo veika turėjo būti kvalifikuota kaip pasikėsinimas neteisėtai disponuoti narkotinėmis medžiagomis.
Teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymo dėl labai sunkios turtinės padėties. Grįžęs iš įkalinimo įstaigos Vokietijoje jis neturėjo darbo ir jokių pajamų pragyvenimui. Be to, jį paliko buvusi sutuoktinė, prieš iš banko paėmusi dideles sumas paskolų ir užstačiusi vienintelį jo turėtą turtą – namą. Jokių santaupų, darbo ir pajamų jis neturėjo ne tik banko paskolai grąžinti, bet ir pragyvenimui. Bijodamas prarasti ne tik turtą, bet ir vienintelę gyvenamąją vietą, jis ryžosi padaryti nusikalstamą veiką, nes neturėjo kitos išeities, kaip galėtų grąžinti paskolą bankui. Verslas su statybinių medžiagų gabenimu į užsienį jam nesisekė.
Įvertinus tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, taip pat tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl labai sunkios turtinės padėties, jo antraeilį vaidmenį bei tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, jam galima taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę.
Jei teismas manytų, kad jo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai ir nėra pagrindų švelninti jam bausmę taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, bausmės tikslai nebus pasiekti izoliavus jį nuo visuomenės dešimčiai ar daugiau metų. Atsižvelgiant į visas įvykio aplinkybes jam paskirtoji BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmė yra aiškiai per griežta, nes ji prieštarauja teisingumo principui. Todėl yra pagrindas jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tai patvirtina jau nurodytos atsakomybę lengvinančios ir kitos aplinkybės, t. y. kad jokių pasekmių dėl jo veikos neatsirado, jis laikomas neteistu, kritiškai vertina savo veiksmus, supranta savo elgesio neteisėtumą. Ilgas kardomosios priemonės – suėmimo taikymo laikas, ikiteisminis tyrimas ir teisminis procesas jau nulėmė ir jo siekį ateityje nenusikalsti. Visa tai rodo mažesnį jo ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį bei leidžia manyti, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.
Šalies argumentai
Skundu nuteistasis A. K. prašo nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 1 ar 2 dalį, pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir skirti švelnesnę bausmę (BK 22 str., 54 str. 3 d., 62 str.).
Nuteistasis S. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jam paskirtos per griežtos bausmės. Teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, kad jis teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu iš viso nedavė jokių parodymų, o juos buvo apsisprendęs duoti tik teisme, neturėjo būti kliūtimi pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Teisme jis nurodė visas jam žinomas aplinkybes ir taip padėjo teismui pilnai išaiškinti visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Dėl jo teisme duotų paaiškinimų buvo pakeista jo nusikalstamos veikos kvalifikacija, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų padarymu, vienoje iš jų jis buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį.
Aptardamas bausmės skyrimo principus ir baudžiamojo įstatymo numatytas nuostatas, leidžiančias kaltininkui skirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę, nuteistasis nurodo, kad teismas neįvertino visų aplinkybių ir paskyrė jam per griežtą bausmę. Nors jo elgesys yra nepateisinamas, tačiau teismų praktikoje tokios pačios bausmės už analogiškas veikas yra skiriamos teistiems asmenims ir už ne vieną nusikalstamą veiką, ir kai kaltinamieji savo kaltės nepripažįsta.
Jis neteistas, nors ir nevedęs, bet gyveno su drauge ir turi nepilnametę dukrą. Šios aplinkybės, lyginant jas su padaryta veika, yra mažareikšmės, tačiau norėtų, kad teismas atsižvelgtų ir į jas. Ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė gali lemti ryšių su savo dukra, kuriai dabar yra 8 metai, praradimą. Be to, jis iki nusikaltimo padarymo ieškojo darbo, buvo registruotas darbo biržoje, tačiau nepavyko jo rasti. Iš dalies ir tai lėmė, kad jis padarė šį nusikaltimą, tačiau tai jokiu būdu nepateisina jo veiksmų ir elgesio.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad įvertinant visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, jo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, būtina vadovautis ne tik sankcijoje numatytos bausmės dydžiu, bet ir teisingumo principu. Jis suprato savo neatsakingą poelgį ir tai, kad įkalinimas nepadarys jo geresniu žmogumi. Tik būdamas laisvėje jis galėtų įrodyti, jog pasitaisė ir daugiau gyvenime nedarytų tokių klaidų. Bausmės paskirtis yra ne tik nubausti asmenį, bet ir jį pataisyti bei suteikti viltį įgyvendinant teisingumo principą. Skiriama bausmė turi būti teisinga, ji turi būti adekvati siekiamam tikslui. Teismo prašo skirti jam mažesnę nei artimą BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos vidurkiui bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji A. K. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.
Iš nuteistųjų apeliacinių skundų matyti, kad abu nuteistieji kaltės disponavus narkotinėmis medžiagomis ir ją pagrindžiančių įrodymų vertinimo neginčija. S. Š. sutinka ir su nusikalstamos veikos kvalifikavimu, tik prašo sušvelninti paskirtą bausmę. Tuo tarpu A. K. nuosprendį skundžia dėl neteisingo jo padarytos nusikalstamos veikos juridinio vertinimo bei dėl neteisingos bausmės paskyrimo. Kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, bylą ir nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas visas jos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino įrodymus, o kvalifikuodamas nuteistųjų nusikalstamą veiką bei skirdamas jiems bausmes baudžiamuosius įstatymus pritaikė tinkamai.
A. K. netinkamą veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį grindžia tuo, kad teismas nenustatė jo tyčios disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos. Savo skunde jis dėsto keletą argumentų (manė, kad tai lengvi narkotikai ir už tai gresia mažesnė atsakomybė; S. Š. jam sakė, kad ta įgyta medžiaga dar nėra tinkama vartoti, reikia dar kažką į ją įmaišyti; be to, S. Š. patikino, kad už šią veiką gresia tik nedidelė laisvės atėmimo bausmė).
Visus šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta.
BK 260 straipsnyje numatyta veika iš tikrųjų yra padaroma tiesiogine tyčia. Todėl už šios veikos padarymą atsakomybė kyla ne tik tuomet, kai jį darydamas asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų alternatyvių veikų padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suvokia koks yra jų kiekis. Šis požymis yra vertinamasis, todėl inkriminuojant jį kaltinamajam, nepakanka nustatyti narkotinės medžiagos rūšį, konkretų narkotinės medžiagos pavadinimą ir veikliosios medžiagos kiekį, t. y. objektyviuosius veikos požymius. Kvalifikuojant veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį būtina atskleisti kaltininko tyčios turinį ir įrodyti, jog kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė koks yra narkotinės medžiagos kiekis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti duomenys apie tai, jog kaltininkas žinojo, kokios tai narkotinės medžiagos, jam buvo žinoma turimų medžiagų kaina narkotinių medžiagų prekyboje arba narkotinės medžiagos buvo supakuotos atskiromis dozėmis ir kaltininkui buvo žinomas ar numanomas dozių skaičius ir kt.
Pats nuteistasis A. K. pripažįsta, jog jis suprato, kad disponuoja narkotine medžiaga ir kad už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Paties nuteistojo parodymai atskleidžia ir jo tyčios turinį. Nors A. K., duodamas parodymus teisme ir neįvardino psichotropinės (jis vadino narkotine) medžiagos pavadinimo, iš jo ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teisiamojo posėdžio metu perskaitytų parodymų (4 t., 16-17, 26-27 b. l.) matosi, kad jis žinojo ir konkretų psichotropinės medžiagos pavadinimą. Savo pirmųjų apklausų metu A. K. aiškiai nurodė, jog buvo nuspręsta įsigyti ir perparduoti metamfetaminą. Atlikus medžiagų, rastų A. K. vairuotame automobilyje bei paslėptų jo namo kieme, ir buvo nustatyta būtent tokia medžiaga. Tuo metu, kai nuteistasis davė tokius parodymus, t. y. 2011 m. rugpjūčio 8 ir 12 dienomis, cheminis medžiagų tyrimas dar nebuvo atliktas. Buvo tik specialistės raštiškas pranešimas (4 t., 56 b. l.), jog tai yra sintetinės kilmės narkotinė medžiaga (amfetaminas, metamfetaminas, MDMA ar MDEA). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. K. tiksliai žinojo, kokią medžiagą norėjo įsigyti ir įsigijo. Įvertinus paties A. K. nurodytas aplinkybes apie kainą, už kurią buvo įsigytos psichotropinės medžiagos, ir jų kiekius (apie 2 kg už 21000 Lt vienu atveju ir apie 1,5 kg už 14000 Lt kitu atveju) akivaizdu, kad jis ne tik suvokė, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo neteisėti veiksmai, yra psichotropinės, bet ir bent bendrais bruožais suvokė, koks yra tų medžiagų kiekis.
A. K. skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad jam nebuvo žinomas veikliosios medžiagos kiekis, negali būti laikomos pagrindu keisti nusikalstamos veikos kvalifikaciją.
Pagal susiklosčiusią ir galiojančią teismų praktiką inkriminuojant nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį - labai didelį kiekį narkotinės ar psichotropinės medžiagos, pakanka įrodyti tai, kad kaltininkas bent bendrais bruožais suprato ir numanė apie narkotinės medžiagos rūšį bei kiekį. Tačiau nebūtina įrodyti, jog jis tiksliai žinojo narkotinės medžiagos kiekį bei koncentraciją, pakanka to, jog šio požymio atžvilgiu jis veikė neapibrėžta tyčia, nes tokiu atveju veika kvalifikuojama pagal padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-33/2009).
Apelianto argumentus apie tai, jog jis manė metamfetaminą esant silpna narkotine medžiaga, arba, kad ji dar netinkama vartoti, nes reikalingi kažkokie priedai, ir todėl atsakomybė už disponavimą ja nėra tokia griežta, kolegija irgi atmeta. Juos paneigia tos pačios jau nurodytos aplinkybės apie įgytų psichotropinių medžiagų kainą. Be to, iš byloje esančio Informatikos ir ryšių departamento prie LR VRM pranešimo (4 t. 110 b. l.) matosi, kad už nusikalstamas veikas, susijusias su psichotropinių ir narkotinių medžiagų prekyba, Vokietijoje buvo teisti abu apeliantai. A. K. buvo nuteistas 9 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Jau vien tai leidžia daryti išvadą, jog jis suprato baudžiamosios atsakomybės už tokius nusikaltimus griežtumą. Įvertinus visas šias aplinkybes, naivus yra ir A. K. skundo teiginys, jog jis buvo S. Š. suklaidintas dėl už šį nusikaltimą gresiančios nedidelės laisvės atėmimo bausmės. Atsižvelgiant į tą faktą, kad A. K. kartu su S. Š., įgijo apie 3500 g miltelių, kuriuose buvo 797,144 g metamfetamino (tai pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas yra labai didelis kiekis, kuris beveik 8 kartus viršija 100 g), galima daryti išvadą, kad A. K. bent bendrais bruožais suvokė, kad įsigyja labai didelį psichotropinės medžiagos – metamfetamino kiekį. Tai reiškia, kad jis veikė tiesiogine tyčia, o jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. išreiškia abejonę, ar jo nusikalstama veika pagrįstai buvo kvalifikuota kaip baigta, kadangi jų su S. Š. veiksmai buvo kontroliuojami policijos pareigūnų. Tačiau ir šie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.
BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veiksmas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad šiuo atveju realizuojami ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikalstamą veiką, tačiau jos nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais – nuteistųjų, liudytojų parodymais, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolo duomenimis, kitais rašytiniais bylos duomenimis, kurie BPK nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, patikimai nustatyta, kad A. K., veikdamas bendrininkų grupe su S. Š., kaltinime nurodytu laiku ir kitomis aplinkybėmis per du kartus įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino, jį gabeno kaltinime nurodytais automobiliais ir maršrutais, o dalį psichotropinės medžiagos paslėpęs laikė savo namo kieme.
Šios objektyviais duomenimis nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. K. savo veiksmais realizavo BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Šis nusikaltimas buvo baigtas ir dėl to nėra jokių abejonių. Iš bylos matosi, kad policijos pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos apie galimai vykdomą nusikalstamą veiką, kuri, beje, ir pasitvirtino, nes sankcionavus ir atlikus slaptą sekimą, buvo sulaikytas S. Š., o A. K. vairuojamame automobilyje ir jo namo kieme surastos nuteistiesiems priklausančios psichotropinės medžiagos. Teigti, kad buvo vykdoma nuteistųjų veiksmų kontrolė, ir tvirtinti, kad buvo tik pasikėsinta padaryti nusikalstamą veiką, nėra jokio pagrindo. Policijos pareigūnų dėka buvo tik sustabdytas psichotropinių medžiagų paleidimas į apyvartą. Įvertinant tai, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kilti pakanka bent vieno objektyviojo požymio (šiuo atveju nustatyti net trys – įgijimas, gabenimas ir laikymas), pagal šį baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojant nusikalstamą veiką nėra svarbu, ar nuteistieji įgyvendino savo ketinimą įgytą psichotropinę medžiagą parduoti.
Abiejų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl neteisingos bausmės paskyrimo, kurie iš esmės susiję su neteisingai išspręstu atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymu, kolegija taip pat atmeta. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Atsižvelgė į tai, kad padarytas labai sunkus savo esme savanaudiškas nusikaltimas, kuris buvo baigtas. Įvertino ir nuteistųjų asmenybes bei tinkamai išsprendė jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą. Abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nuteistojo S. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Šioje dalyje nuteistasis S. Š. su nuosprendžiu nesutinka ir prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Šis apelianto argumentas nepagrįstas.
Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Nustatydamas šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.
Nors nuteistasis S. Š. teisme savo kaltę pripažino, tačiau iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė duoti parodymus ir juos davė tik teisiamojo posėdžio metu. Tokią nuteistojo teisę numato įstatymas, tačiau sprendžiant atsakomybę lengvinančių aplinkybių klausimą, teismas į šią aplinkybę atsižvelgia ir įvertina. Nors S. Š. teisme kaltę tikrai pripažino, pažymėtina, kad net ir teisiamojo posėdžio metu jis pageidavo būti apklausiamas po visų liudytojų bei jo bendrininko A. K. apklausos. Jau vien ši aplinkybė patvirtina, kad jis kaltu prisipažino ne savo noru, o dėl surinktų byloje įrodymų. Priešingai nei teigiama skunde, S. Š. teisme duoti parodymai neturėjo jokios reikšmės ir kaltinamajame akte nurodytų 2011-08-03 bei 2011-08-05 dviejų nusikalstamų veikų kvalifikavimui kaip viena tęstinė nusikalstama veika. Taigi S. Š. indėlio į teisingo sprendimo byloje priėmimą irgi nėra. Be to, be kaltės pripažinimo, būtinas yra ir nuoširdus gailėjimasis, kuris nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pvz., kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, jo elgesį po įvykio ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-453/2005, 2K-471/2009, 2K-276/2006, 2K-94/2010 ir kt.).
Nuteistasis A. K. su nuosprendžiu nesutinka ir dėl to, kad teismas atsisakė pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl sunkios turtinės padėties. Šis apelianto argumentas taip pat nepagrįstas, nes šią A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę nustatyti teismas neturėjo jokio pagrindo.
BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties - nustatoma tada, kai susiklosčiusios objektyvios sąlygos (priverstinis nedarbas, turto praradimas, jo ar šeimos nario sunki liga ir pan.) nulėmė kaltininko elgesį. Šioje byloje tokios objektyvios sąlygos, nulėmusios nuteistojo A. K. elgesį, nenustatytos. Jų buvimo nepatvirtina ir prie A. K. apeliacinio skundo pridėti dokumentai apie jo buvusios sutuoktinės A. K. iš banko paimtą paskolą bei įkeistą namą. Iš šių dokumentų matosi, kad A. K. 30000 eurų paskolą iš banko paėmė dar 2007 m., įkeisdama gyvenamąjį namą, esantį Mažeikiuose, Parko g. 11. Pats A. K. teisme tvirtino, kad namas buvo registruotas jo vardu, o norėdamas jį išsaugoti jis privalėjo kas mėnesį mokėti po 700 Lt bankui. Tačiau sugrįžęs iš Vokietijos, kur atlikinėjo bausmę, jis neturėjo nei darbo, nei kitokių pajamų. Todėl ir buvo priverstas padaryti šį nusikaltimą. Tokių nuteistojo parodymų apie nuteistojo paskolos mokėjimą nepatvirtina jokie bylos duomenys. Iš prie skundo pridėtų dokumentų matyti, kad gyvenamasis namas su kitais statiniais, kurie buvo įkeisti gaunant paskolą, nuosavybės teise priklausė A. K.. Pats A. K. teisme parodė, kad su savo žmona A. K. išsituokė dar 1998 m. Todėl tvirtinti, kad žmona jį paliko paėmusi didžiulę paskolą ir taip jis pateko į sunkią ar net beviltišką turtinę padėtį, pagrindo nėra. Net ir tikint tuo, kad A. K. mokėjo bankui nurodytas pinigų sumas bandydamas išsaugoti savo gyvenamąjį būstą, tuo tokio sunkaus nusikaltimo padarymas šiuo atveju negali būti pateisinamas. Be to, pats nuteistasis parodė, kad jis turi draugę D. M., kuri teisminio bylos nagrinėjimo metu garantavo suteikti jam gyvenamąją vietą ar netgi sumokėti didelį piniginį užstatą kardomosios priemonės keitimo A. K. atveju. Tai tik patvirtina, kad A. K. bet kuriuo atveju nebūtų likęs be pastogės ir tikrai nebuvo beviltiškoje padėtyje, paskatinusioje jį tokiu būdu nusikalsti.
Įvertinus jau aptartas aplinkybes apie tai, kad A. K. padarė baigtą nusikaltimą, o byloje nustatyta tik viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nėra pagrindo tenkinti prašymo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę nei numatyta įstatymo bausmę.
Nuteistasis A. K. skunde išdėstė ir alternatyvų prašymą. Jis nurodo, jog tuo atveju, jei teismas laikytų, kad jo veika kvalifikuota teisingai ir nėra pagrindo švelninti jam bausmę taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, jam bausmė turi būti švelninama BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tokį prašymą jis grindžia tuo, jog jokių pasekmių dėl jo veikos neatsirado, jis laikomas neteistu, supranta savo elgesio neteisėtumą ir kritiškai vertina savo veiksmus. Ilgas suėmimo taikymo laikas ir baudžiamasis procesas jau nulėmė jo siekį ateityje nenusikalsti. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, parodo mažesnį jo padaryto nusikaltimo ir jo asmenybės pavojingumą bei leidžia manyti, kad jam paskirta aiškiai per griežta bausmė, kuri prieštarauja teisingumo principui.
Šiuos apelianto argumentus kolegija taip pat atmeta. Skirti švelnesnę, negu numatyta straipsnio sankcijoje bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Tokių išimtinių aplinkybių šioje byloje teismas nenustatė. A. K. padarė labai sunkų nusikaltimą. Jo disponuotos psichotropinės medžiagos metamfetamino kiekis beveik 8 kartus viršijo šių medžiagų labai didelio ribą. Tai, kad šios medžiagos šiuo atveju nepasiekė vartotojų, nes buvo surastos ir paimtos policijos pareigūnų, šio nusikaltimo pavojingumo nemažina. Nors apeliantas skunde menkina savo vaidmenį nusikaltimo padaryme, laikyti jį antraeiliu negalima. Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. K. buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas. Tai, kad A. K. supranta savo elgesio neteisėtumą ir kritiškai vertina savo veiksmus, pirmosios instancijos teismas jau įvertino nustatydamas jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Apie A. K. teistumą Lietuvos Respublikoje įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybiniame registre duomenų nėra, tačiau įvertinus tai, kad už analogiškas nusikalstamas veikas (7 epizodai nusikalstamų veikų, susijusių su psichotropinių ir narkotinių medžiagų prekyba) jis buvo teistas Vokietijoje (4 t., 110 b. l.), laikyti jo asmenybę mažesnio pavojingumo irgi negalima. Prie apeliacinio skundo pridėti dokumentai, teigiamai charakterizuojantys A. K., nenusveria paminėtos aplinkybės apie teistumą. Todėl daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. K. už nusikalstamos veikos padarymą, aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nėra jokio pagrindo. Įvertinus tai, kad nustatyta po vieną A. K. atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta mažesnė už sankcijos vidurkį 11 metų laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir švelninti ją pagrindo nėra.
Nuteistasis S. Š. taip pat mano, kad jam paskirta bausmė nėra teisinga. Jis pripažįsta, kad jo elgesys nepateisinamas, tačiau akcentuoja jo prisipažinimo svarbą ir prašo atsižvelgti, kad turi nepilnametę dukrą, su kuria dėl ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės gali nutrūkti ryšys. Jis prašo skirti bausmę sankcijos ribose, tik ją sušvelninti. Tačiau šis S. Š. prašymas negali būti tenkinamas.
Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, atsižvelgė bei įvertino jo asmenybę charakterizuojančius duomenis (Lietuvoje irgi neteistas, tačiau du kartus už analogiškas veikas teistas Vokietijoje ir Norvegijoje), tik atlikęs bausmę padarė šį nusikaltimą. Jau buvo minėta, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo nustatyti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Įvertinus dar ir tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį jam paskirta artima sankcijos vidurkiui 12 metų laisvės atėmimo bausmė yra tinkama ir švelninti ją pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Nuteistųjų A. K. ir S. Š. apeliacinius skundus atmesti.