Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

5. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. nuosprendį dėl V. Š. išteisinimo panaikinti ir priimti naują apkaltinamajį nuosprendį kuriuo pripažinti V. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ir skirti jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, įpareigojant per visą laikotarpį tęsti darbą. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 5, 8, 9 punktais, 70, 72¹, 72² straipsniais, paskirti V. Š. baudžiamojo poveikio priemones – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 4 mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, paskirti įpareigojimą per visą bausmės laikotarpį gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios R. Š., nesiartinti prie jos 100 metrų atstumu, taip pat paskirti nemokamus darbus, įpareigoti per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 80 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. nuosprendį, kuriuo D. Š. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 37 straipsniu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymą ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta, panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti D. Š. kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pripažįstant, kad ji 2020 m. liepos 1 d., apie 22.30 val., namuose adresu (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto su R. Š. metu, kartu su V. Š. mažametės R. Š. akivaizdoje rankomis smaugė R. Š. už kaklo, taip pat veikdama kartu su V. Š. rankomis sudavė tiksliai nenustatytą smūgių skaičių R. Š. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu R. Š. bendrais veiksmais kartu su V. Š. iš viso ne mažiau kaip 17 atskirų trauminių poveikių nežymiai sutrikdė R. Š. sveikatą, padarydama sumušimus ir poodines kraujosruvas: krūtinės viršutinėje dalyje dešinėje pusėje palei krūtinkaulį vieną ir kairėje pusėje palei krūtinkaulį bei arčiau pažasties dvi, dešinio peties srities užpakaliniame paviršiuje ties mentės patine atauga vieną, dešinio žasto užpakaliniame paviršiuje dvi, dešinio dilbio vidurinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje tris, kairiame žaste apatinėje dalyje dvi, kairiame dilbyje viršutinėje dalyje vieną, kairio riešo srityje dvi, dešinės šlaunies apatinėje dalyje priekiniame paviršiuje dvi, dešinės blauzdos viršutinės dalies priekiniame paviršiuje vieną, taip pat dėl dešinio peties srities traumos klinikiniais duomenimis diagnozuotą peties sąnario sumušimą ir sukėlė fizinį skausmą. Paskirti jai 1 metų laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 8, 9 punktais, 72¹, 72² straipsniais, paskirti D. Š. baudžiamojo poveikio priemones - įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 4 mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, paskirti įpareigojimą per visą bausmės laikotarpį gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios R. Š., nesiartinti prie jos 100 metrų atstumu; 3) Byloje pareikštus civilinius ieškinius tenkinti visiškai bei priteisti iš V. Š. ir D. Š. nukentėjusiosios R. Š. patirtas 2000 Eur dydžio išlaidas advokatės Egidijos Belevičienės teisinei pagalbai apmokėti

5.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, vertino tik dalį įrodymų, teikdamas pirmenybę išimtinai kaltinamųjų gynybinei pozicijai ir tai sukliudė teismui išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismas nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė šių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir tokiu būdu priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį, todėl jis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

5.2. Prokuroro teigimu, nepagrįsti teismo teiginiai, jog V. Š. savo veiksmais nesiekė sužaloti R. Š., o priešingai – R. Š. sugriebė už rankų, bandant nuraminti jos agresiją D. Š. atžvilgiu, taip pat jog V. Š. turėdamas tyčią sužaloti sutuoktinę, nebūtų apsiribojęs bandymu griebti už rankų, jog liktų 1,5-2 cm dydžio kraujosruvos, o turėjo galimybes atlikti kitus aktyvius veiksmus, tačiau jokių aktyvių veiksmų, išskyrus bandymą nutraukti R. Š. agresiją D. Š. atžvilgiu, neatliko.

5.3. Skunde nurodoma, kad nors V. Š. viso proceso metu savo kaltės nepripažino, teigė, kad prieš nukentėjusiąją nesmurtavo, tačiau V. Š. kaltė dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos yra įrodyta nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, specialisto išvada bei specialistų paaiškinimais. Remiantis specialisto išvada, R. Š. buvo nustatyta ne mažiau kaip 17 atskirų trauminių poveikių, o tai patvirtina R. Š. teiginius, kad nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti įvykio metu.

5.4. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad V. Š. net kelis kartus pripažino, kad R. Š. buvo pagrįstai užvožta. V. Š. akcentavo, kad konflikto metu galėjo fiziškai liesti nukentėjusiosios kūno dalis, kuriose vėliau buvo konstatuoti trauminiai poveikiai, prisipažino galėjęs „stumti“ ir „stipriai spausti“ nukentėjusiąją bei prispaudęs nukentėjusiąją prie sofos. Šie kaltinamojo teiginiai ir nukentėjusiajai konstatuoti trauminiai poveikiai – kraujosruvos ant šlaunų – patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, jog V. Š. užgulęs nukentėjusiąją spaudė jos kūną. Tačiau, V. Š. vėliau pakeitė parodymus ir nurodė, kad konfliktą neva išprovokavo pati nukentėjusioji, ir, kad prieš nukentėjusiąją nesmurtavo. Prokuroro vertinimu, priešingai nei nurodė teismas, V. Š. savo poziciją grindžia savo subjektyvia nuomone ir savaip interpretuoja įvykius bei nustatytas faktines aplinkybes, kas vertintina kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.

5.5. Teismas, konstatavo, kad V. Š. parodymai dėl esminių aplinkybių, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme išliko nuoseklūs ir neprieštaringi. Gi pasisakydamas dėl nukentėjusiosios R. Š. parodymų, teismas padarė išvadą, kad R. Š. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, dėl to vertintini kritiškai, kaip nepatikimi. Prokuroro nuomone, tokiu būdu teismas suteikė prioritetą vienai įrodymų rūšiai - tiesioginiams įrodymams, tačiau įstatymas nesuteikia jokio prioriteto vienai įrodymų rūšiai prieš kitas. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tik tiesioginiais įrodymais. Šiuo aspektu, svarbu tai, kad įrodymai turi būti vertinami ne atskirai vienas nuo kito, o kaip visuma, atskleidžiant jų sąsają ir loginį ryšį, pagrindžiantį nusikalstamos veikos aplinkybes. Prokuroro nuomone, teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstai akcentuodamas tuos bylos duomenis ir aspektus, kurie palankūs kaltinamajam, nelygino įrodymų tarpusavyje bei nesusiejo jų į vientisą grandinę.

5.6. Taip pat skunde pažymima, kad teismo išvada, jog V. Š. tik sugriebė R. Š. už rankų, bandydamas nuraminti jos agresiją, ne tik prieštarauja bylos aplinkybėms, tačiau ir paties teismo padarytoms išvadoms. Pažymi, kad kitoje nuosprendžio dalyje konstatuota, jog visi trauminiai poveikiai viršutinėje kūno dalyje, nurodyti specialisto išvadoje yra padaryti V. Š., neturint tyčios sužaloti R. Š.. Taigi, teismas nurodė, kad V. Š. tik sugriebė nukentėjusiąją už rankų, tačiau taip pat konstatavo, kad V. Š. padarė ir kitus sužalojimus. Prokuroras pažymi, kad kiti sužalojimai nukentėjusiosios viršutinėje kūno dalyje – krūtinės, peties srityse nėra būdingi suspaudimui rankomis, o tai paneigia V. Š. parodymus, kad jis tik laikė V. Š. už rankų.

5.7. Teismo teiginiai, jog specialisto išvada bei abiejų teisme apklaustų specialistų paaiškinimai patvirtina, jog R. Š. nebuvo suduotas nei vienas smūgis, o kraujosruvos atsirado sugriebiant nukentėjusiąją, nepagrįsti. Teisme apklaustas specialistas J. V. paaiškino, kad apžiūrėjus nukentėjusiąją nustatytos gelsvo atspalvio kraujosruvos, kas reiškia, kad jos atsirado prieš penkias ir daugiau dienų. GMP felčerė ir gydytoja priėmimo skyriuje galėjo jų nematyti, nes kraujosruvos gali iš karto neišryškėti. Specialistas Jonas M. P. teisme nurodė, kad iš byloje pateiktos specialisto išvados matyti, kad po įvykio moteris kreipėsi į gydymo įstaigą, joje buvo užfiksuotos tik dvi kraujosruvos, dar po kelių dienų, taip pat naujų nefiksuota, tačiau kai kolega surašęs specialisto išvadą, moterį apžiūrėjo praėjus šešioms dienoms po įvykio, užfiksavo nemažai kraujosruvų rankose, kojose, krūtinėje, kurios nebuvo didelės, viena buvo 3-4 cm, visos kitos -1.5-2 cm. Nurodė, kad paspaudus, sumušus žymės gali iš karto neatsirasti.

5.8. Prokuroras pažymi, kad R. Š. teismo nuosprendyje įvardijama kaip agresorė, tačiau teismas nevertino tos aplinkybės, jog pati D. Š. pripažino, kad būtent ji (D. Š.) pirmoji atliko smurtinius veiksmus dėl netinkamai išsakytų buitinių priekaištų ir tik tuomet, kai D. Š. sudavė nukentėjusiajai į veidą, ši paėmė D. Š. už drabužių, norėdama išvesti D. Š. iš namų. Tokie veiksmai negali būti vertinami kaip provokuojantis elgesys. Pažymi, kad būtent D. Š. yra agresorė ir priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, joks asmuo negali toleruoti prieš jį naudojamo smurto.

5.9. Taip pat teismas visiškai be pagrindo padarė išvadą, kad dalį nukentėjusiajai R. Š. nustatytų sužalojimų ji galėjo pasidaryti pati kitomis aplinkybėmis. Specialisto išvadoje dėl R. Š. sužalojimų nurodyta, kad visi sužalojimai galėjo būti padaryti vienu metu. Nukentėjusioji R. Š. nurodė, kad iki įvykio ji nebuvo sužalota, tą patvirtino ir patys kaltinamieji. Sugretinus šias aplinkybes su tuo, kad nukentėjusioji į medikus kreipėsi iš karto po nagrinėjamo įvykio, darytina išvada, kad nukentėjusioji negalėjo susižaloti pati ar būti sužalota kitų asmenų kitoje vietoje ar kitu laiku. Būtent tokią niekuo nepagrįstą prielaidą teisminio nagrinėjimo metu iškėlė V. Š. ir teismas be jokių išlygų patikėjo tokia versija.

5.10. Prokuroro teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nesivadovauja nei A. Z., nei V. Š., nei A. B. parodymais ir vertina juos kritiškai, kaip duodamus nukentėjusiosios naudai. Cituoja šių liudytojų parodymus ir pažymi, kad jie yra reikšmingi nustatant faktines aplinkybes. Iš liudytojos A. Z. parodymų matyti, kad R. Š. papasakojo, kad ją sumušė vyras ir uošvė. Liudytoja patvirtino, kad nuvyko pas nukentėjusiąją iš karto po įvykio, atvykusi ne tik išgirdo kas įvyko, bet ir matė nukentėjusiąją iškart po įvykio. Pažymėjo, kad ant R. Š. kūno matėsi sužalojimų paliktos žymės. Analogiškas aplinkybes, kad matė ant R. Š. kūno sužalojimų žymes, patvirtino ir liudytoja V. Š.. Prokuroras atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, dėl jų nuosprendyje tinkamai nepasisakė. Teismas akcentavo, kad nesivadovauja minėtų liudytojų parodymais, o pačius parodymus vertina kritiškai, tačiau skunde pažymima, kad liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo detalūs, nuoseklūs, iš esmės analogiški ir neprieštaraujantys tarpusavyje, todėl nėra pagrindo jais netikėti ar atmesti kaip nepatikimus. Juose detaliai ir nuosekliai apibūdinamos esminės nagrinėjamo įvykio aplinkybės. Nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų šių liudytojų parodymus pripažinti neišsamiais, dėl kažko prieštaringais ar šališkais. Taip pat prokuroras pabrėžia, kad šių liudytojų parodymų esmė yra ta, kad jos nurodė, kaip jautėsi pati nukentėjusioji, ant jos kūno matėsi sužalojimai, ji jautėsi silpnai, dėl ko ir buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Tokius šių liudytojų parodymus visiškai patvirtina ir vėliau pateikta specialisto išvada dėl nukentėjusiosios R. Š. sveikatos sutrikdymo. Taip pat šios liudytojos tik patvirtino tai, ką joms apie konfliktą pasakojo pati nukentėjusioji, t. y., kad jos atžvilgiu smurtavo sutuoktinis ir anyta. Netikėti tokiais šių liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad jos pirmos matė nukentėjusiąją po įvykusio konflikto praėjus visiškai neilgam laiko tarpui.

5.11. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atleido D. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Atkreipia dėmesį, kad nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai ir deklaratyviai konstatuota, kad D. Š. padarė nesunkų nusikaltimą, fizinio smurto panaudojimas nebuvo iš anksto suplanuotas, fizinis skausmas buvo nežymus, neilgalaikis, be liekamųjų reiškinių, veika buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, reikšmingų padarinių įstatymo saugomoms vertybėms nesukėlė.

5.12. Prokuroro teigimu, teismo abejonės dėl R. Š. sukelto skausmo visiškai nepagrįstos, nes D. Š. suduodama antausius nukentėjusiajai į veidą, sukėlė fizinį skausmą. Duodama parodymus liudytoja A. Z. nurodė, kad ant veido matėsi raudonos dėmės, raudonas paausys, ant kaklo buvo smaugimo žymės. Tai, kad D. Š. smurtavo prieš nukentėjusiąją patvirtina ir V. Š. parodymai, jog jis matė kaip ši sudavė nukentėjusiajai per veidą, D. Š. bandė nustumti R. Š. suduodama 8-10 kartų delnais per viršutinę kūno dalį.

5.13. Taip pat teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl nukentėjusiosios netinkamo elgesio kilo incidentas, kuris paveikė D. Š. elgesį, lėmusį jos daromos veikos tikslus ir motyvus. Prokuroras pažymi, kad R. Š. tik išsakė priekaištus dėl buitinių dalykų, taip pat didelį D. Š. nepasitenkinimą iššaukė tai, kad nukentėjusioji į D. Š. kreipėsi sakydama „tu“, o smurtinius veiksmus pirma atliko būtent D. Š.. Kaip visiškai nepagrįstas ir teismo nuosprendyje nurodytas teiginys, kad „D. Š. yra smulkesnė, žemesnio ūgio, senyvo amžiaus, ligota. Akivaizdu, jog imdamasi fizinės prievartos prieš nukentėjusiąją, D. Š. privalėjo suvokti, jog sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą. Ši nusikalstama veika nelaikytina mažareikšme ir dėl tos priežasties, jog pažeidžia vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių - žmogaus kūno neliečiamumą (sveikatą).

5.14. Teismas konstatavo, kad D. Š. savo veiksmais nukentėjusiajai R. Š. nesukėlė fizinio skausmo, tačiau liko neįvertinta ta aplinkybė, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas didelis išgąstis ir stresas. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji akcentavo, kad kalbėdama su policija buvo šoko būsenos, atvykus pareigūnams ir medicinos darbuotojams jai pradėjo darytis bloga, prarado sąmonę, negirdėdavo žmonių balsų.

5.15. Teismo išvada, jog D. Š. sudavė R. Š. du kartus į veidą, nepagrįsta. Teismas tokią išvadą darė remdamasis išimtinai D. Š. parodymais, nors V. Š. nurodė, kad D. Š. nukentėjusiajai sudavė nuo 8 iki 10 smūgių. Prokuroro teigimu, remiantis tuo bei jau išdėstytais argumentais, D. Š. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal pareikštą ir patikslintą byloje kaltinimą.

5.16. Prokuroro vertinimu, nuosprendžio išvada, jog mažametė R. Š., smurto R. Š. atžvilgiu nematė yra nepagrįsta. Pažymi, kad pati D. Š. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką nurodė, kad ją, sūnaus V. Š. ir anūkės R. Š. akivaizdoje, sumušė marti R. Š.. V. Š. ir D. Š. ikiteisminio tyrimo metu taip pat tvirtino, kad R. Š. matė konfliktą. Tik pareiškus galutinius įtarimus šie asmenys nurodė, kad mažametė konflikto nematė. Atkreipia dėmesį, kad D. Š. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Taigi, mažametė patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl ši aplinkybė iš kaltinimo pašalinta nepagrįstai.

5.17. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. Š. ir D. Š. atliko nusikalstamus veiksmus nukentėjusiosios R. Š. atžvilgiu, todėl pastaroji neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų ir jai turėtų būti atlyginta visa patirta žala, t. y. R. Š. ir R. Š. naudai priteistina solidariai iš D. Š. ir V. Š. 4000 Eur neturtinė žala: po 2 tūkstančius kiekvienai, bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, taip pat R. Š. naudai solidariai iš D. Š. ir V. Š. priteistinos 2000 Eur dydžio išlaidos už teisinę pagalbą.

6. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. nuosprendį dalyje dėl V. Š. išteisinimo ir pripažinti jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. nuosprendį dalyje dėl D. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tenkinti R. Š. ir R. Š. pareikštą civilinį ieškinį pilna apimtimi ir priteisti 4000 Eur (po 2000 Eur kiekvienai), taip pat iš V. Š. ir D. Š. priteisti R. Š. 2000 Eur atstovavimo išlaidų.

6.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, šališkai ir vienpusiškai tyrė bei vertino į bylą pateiktus įrodymus. Nevertindamas įrodymų visumos ir kai kuriuos įrodymus vertindamas netinkamai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prioritetą suteikė V. Š. teisinantiems įrodymams, o tai lėmė teismo išvadų dėl V. Š. kaltumo neatitikimą byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Taip pat teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pritaikydamas BK 37 straipsnio nuostatas, nes D. Š. veiksmais ne tik buvo sukeltas skausmas, tačiau ir sutrikdyta R. Š. sveikata.

6.2. Skunde nurodoma, kad teismo nešališkumas yra esminė žmogaus teisių užtikrinimo garantija. Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).

6.3. Nukentėjusiosios teigimu, bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjusi teisėja pažeidė nešališkumo principą. Visų pirma tai patvirtina procesinis elgesys R. Š. atžvilgiu. Teismas jos reikalavo rinkti ir teismui teikti kaltinančius įrodymus (pateikti vis naujas pažymas, medicininius dokumentus), nors visus šiuos dokumentus teismas BPK nustatyta tvarka galėjo gauti pats, ką aktyviai ir darė rinkdamas V. Š. ir D. Š. teisinančius įrodymus. Teismas beveik kiekviename posėdyje surasdavo vis naujų klausimų R. Š., uždavinėdamas iš esmės tuos pačius klausimus kitomis formuluotėmis, taip klaidindamas nukentėjusiąją, o vėliau nuosprendžio motyvuose nuolat akcentavo jos parodymų nenuoseklumą, įvardindamas nukentėjusiąją kaip provokatorę ir agresorę. Teismo šališkumą rodo ir tai, kad nepaisant to, jog ši baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t.y. proceso šalims asmeniškai ir betarpiškai dalyvaujant teismo posėdyje, tačiau bylos nagrinėjimui vadovaujantis teismas, neatsiklausęs kitų proceso dalyvių nuomonių ir net jų neinformavęs apie savo sprendimus rinkti įrodymus savo iniciatyva, į teismo posėdžius nuolat kvietė „siurprizinius“ liudytojus, kurių apklausai pasiruošti nei R. Š., nei jos įgaliotoji atstovė, nei prokuroras neturėjo jokių galimybių. Taip pat nukentėjusioji pažymi, kad liudytojų apklausų metu, pirmosios instancijos teismas tendencingai šalino pagrįstus R. Š. įgaliotosios atstovės klausimus, o kartais apskritai neleido liudytojams užduoti jokių klausimų. Dėl tokių pirmosios instancijos teismo veiksmų buvo teikiamos pastabos į teisiamojo posėdžio protokolą. Be to, teismas proceso dalyvių neinformuodavo apie veiksmus, kuriuos nusprendė atlikti teismui baigus posėdžius – apie teikiamus užklausimus, informacijos rinkimą ir panašiai. Proceso dalyviai apie tai, kad teismas nusprendė išsireikalauti kokius nors duomenis ar dokumentus sužinodavo jau po to, kai tie dokumentai būdavo išreikalauti ir atsirasdavo byloje. Tokiu būdu iš esmės atsisakydamas tinkamai vykdyti savo funkcijas – išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei nustatyti tiesą byloje, pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė rungimosi ir proceso šalių lygiateisiškumo principus. Lygiai taip pat pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje sprendė klausimus dėl teismui pateiktų prašymų. Pavyzdžiui, nagrinėdamas V. Š. prašymą leisti matytis su vaikais ir pakeisti jam taikomos kardomosios priemonės sąlygas, pirmosios instancijos teismas apie tai, kad nagrinės šį prašymą proceso dalyvių net neinformavo, jau nekalbant apie tai, kad nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl prašymo pagrįstumo. Nukentėjusioji apie tai, kad teismas nagrinėjo tokį prašymą, sužinojo tik po nutarties tenkinti prašymą priėmimo.

6.4. Nukentėjusiosios vertinimu, abejones dėl teismo šališkumo patvirtina ir skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoji dalis iš kurios matyti, kad įrodymus teismas vertino šališkai, pirmenybę suteikdamas kaltinamųjų parodymams, kurių ne tik nepatvirtina jokie objektyvūs šaltiniai, tačiau ir paneigia likusi įrodomoji bylos medžiaga, kurią teismas vertino išimtinai kaltinamųjų naudai, cituodamas iš konteksto ištrauktas frazes, savaip interpretuodamas koks turėjo būti nukentėjusiosios elgesys jos atžvilgiu vykdomo nusikaltimo metu. Nukentėjusiosios teigimu, aptarti pažeidimai laikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, kurie turi būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme.

6.5. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl byloje esančių įrodymų vertinimo yra prieštaringos, nenuoseklios ir prieštarauja bylos duomenims. Nors teismas konstatavo, kad V. Š. nesiekė tyčia sužaloti R. Š., nes ši buvo sugriebta už rankų bandant nuraminti jos agresiją D. Š. atžvilgiu, tačiau ši išvada padaryta remiantis išimtinai kaltinamųjų parodymais, kurie vieninteliai įvardijo tariamą nukentėjusiosios agresiją.

6.6. Pirmosios instancijos teismas tikėjo išimtinai kaltinamųjų parodymais, nors remiantis teismų praktika vadovautis vien tik kaltinamojo parodymais nėra teisinga, nes siekdamas išvengti atsakomybės, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos veikos aplinkybių. Nukentėjusioji pažymi, kad D. Š. ir V. Š. parodymai prieštarauja likusiai bylos medžiagai.

6.7. Remiantis specialisto išvada R. Š. konstatuota mažiausiai 17 trauminių poveikių, tačiau teismas minėtą išvadą interpretavo kaip pagrindžiančią V. Š. parodymus. Tokiu būdu teisėja iš esmės ėmė vykdyti specialisto funkcijas, lyg būtų specialiųjų medicininių žinių turinti specialistė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, specialisto išvada, bei abiejų teisme apklaustų specialistų paaiškinimai neva patvirtina tai, jog R. Š. nebuvo suduotas nei vienas smūgis, kaip nurodyta kaltinime, o kraujosruvos padarytos sugriebiant nukentėjusiąją, norint sulaikyti būtent jos agresiją anytos D. Š. atžvilgiu, taip pat dalis nustatytų specialisto išvadoje kraujosruvų galėjo būti pasidarytos ir pačios nukentėjusiosios R. Š.. Skunde pabrėžiama, kad aptariama specialisto išvada niekaip nepagrindžia V. Š. parodymų, o minėti teismo teiginiai ne tik, kad prieštarauja pačios specialisto išvados esmei bet ir neatlaiko loginės kritikos. Pažymi, jog kraujosruvos ant žmogaus kūno nesusidaro, vien tik nuo pastūmimo ar atstūmimo, o tik nuo stipraus traumuojančio kontakto, t.v. stipraus smūgio ar labai stipraus suspaudimo. Specialisto išvadoje nurodyta, jog visi R. Š. konstatuoti paviršiniai sužalojimai atspindi traumuojančius kontaktus su kietais bukais riboto paviršiaus daiktais, galimai keliais, kumščiais ar rankų pirštais. Visgi pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas absoliučiai jokių motyvų kodėl atmeta galimybę, kad R. Š. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti keliais ar kumščiais, nusprendė, jog sužalojimai padaryti išimtinai rankų pirštais, suspaudus R. Š. rankas pirštais, nors Š. labai tiksliai apibūdino, kaip ją visu savo svoriu užgulė ir užspaudė V. Š.. Be to, R. Š. nenustatyti jokie sveikatos sutrikimai, dėl kurių, nuo menkiausio prisilietimo, ant jos kūno atsirastų kraujosruvos. Skunde pažymima ir tai, jog R. Š. kraujosruvos nustatytos ne tik ant rankų, bet ir ant kojų bei krūtinės srityje, kas akivaizdu, jog paneigia minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą. Taip pat skunde akcentuojama, kad R. Š. nustatytas trauminių poveikių skaičius neatspindi visų jai suduotų smūgių, kadangi ne kiekvienas trauminis poveikis palieka vienokį ar kitokį sužalojimą, ką bylos nagrinėjimo metu nurodė ir specialistas J. V., paaiškinęs, jog kraujosruvos gali iš karto neišryškėti, savo debiuto stadiją praeiti slaptai, traumuota vieta gali tik skaudėti, būti patinusi. Pilve po smūgio kraujosruva gali ir neatsirasti. Kraujosruvos ant žmogaus kūno atsiranda arba ne priklausomai nuo sužalojimo masto, gylio. Tai ypač svarbu vertinant faktą, ar R. Š. buvo suduoti smūgiai į galvą ir kad ji galėjo būti smaugiama.

6.8. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad aplinkybė, jog kaltinamieji negali tiksliai nurodyti fizinių kontaktų, buvusių tarp jų ir R. Š. skaičiaus ir eiliškumo, neleidžia vertinti jų parodymų kaip nenuoseklių ir laikyti nepatikimais. Gi R. Š. parodymų patikimumas buvo įvertintas priešingai. Tai, kad 17 trauminių poveikių patyrusi nukentėjusioji per beveik 2 metus trukusį procesą, apklausinėjama bene kiekvieną teismo posėdį, ne visada tiksliai nurodė fizinių kontaktų skaičių ir eiliškumą, anot apylinkės teismo, leidžia vertinti jos parodymus kaip nepatikimus. Nors pirmosios instancijos teismo vertinimu R. Š. parodymų nepatikimumą sustiprina tai, kad ji detaliai dėsto su grumtynėmis susijusias aplinkybes, tačiau negali atsakyti į papildomus klausimus, tačiau tokie teiginiai neatitinka tikrovės. Iš posėdžių protokolų matyti, kad nei viename iš jų nėra nurodyta, kad R. Š. negali atsakyti į papildomus klausimus. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas R. Š. parodymų patikimumui taikė dvigubus standartus, o tai patvirtina šališką įrodymų vertinimą.

6.9. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo atsisakė vadovautis byloje esančiu Všį Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicininių dokumentų išrašu, rodančiu, jog R. Š. konstatuota galvos trauma – smegenų sukrėtimas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad R. Š. diagnozė smegenų sukrėtimas buvo nustatyta iš pacientės žodžių, diagnozei patikrinti skirtas kompiuterinės tomografijos tyrimas, kurio metu nenustatyta jokių reikšmingų pakitimų R. Š. smegenyse. Nukentėjusioji akcentuoja, kad dažnu atveju nei kraujo tyrimai, nei kompiuterinės tomografijos tyrimas nepadeda nustatyti smegenų sukrėtimo diagnozės, kadangi tam, jog ši diagnozė atsispindėtų tyrimu rezultatuose, reikalinga, kad smegenų sukrėtimas būtu sąlygotas itin stipraus smūgio į galvos sritį, dėl ko galvoje paprastai išsilieja kraujas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teisino kritikuota praktika, konstatuoti smegenų sukrėtimą, remiantis paciento nusiskundimais yra visiškai įprasta, kadangi kito būdo tai nustatyti paprasčiausiai nėra. Medicinos specialistai įprastai konstatuoja smegenų sukrėtimą įvertinę bendra paciento būklę ir jo nusiskundimus. Iš esmės tą patį patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta liudytoja A. V.. Siekdama sustiprinti savo motyvus, teisėja pažymėjo, kad R. Š. yra medikė ir jai neabejotinai žinomi smegenų sukrėtimo simptomai, tačiau nuosprendyje buvo nutylėta, kad Všį Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicininių dokumentų išrašas yra ne vienintelis įrodymas byloje, rodantis, jog R. Š. iš tiesų patyrė galvos traumą. Tai patvirtina: 1) Greitosios medicinos pagalbos kortelė, iš kurios matyti, kad kvietimo priežastis be kita ko galvos trauma, vėmimas. Penktoje grafoje (kurią pasak teisme apklaustos felčerės J. V. pildo į įvykio vietą atvykęs felčeris) nurodoma, kad skauda veidą, galvą, pilvą, sutinęs veidas. 2) vyr. patrulio G. P. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad nustatyti sužalojimai: patinimas, šoko būsena, susijaudinimas.

6.10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, kad R. Š. matė kaip kaltinamieji smurtavo prieš nukentėjusiąją, tačiau ikiteisminio tyrimo metu dėl šios aplinkybės ginčo nebuvo. Su šia aplinkybe ikiteisminio tyrimo metu kaltinamieji sutiko. Nors duodamas parodymus teisme V. Š. nurodė, kad konflikto metu dukros faktiškai nebuvo, tačiau tai, kad R. Š. buvo pirmame namo aukšte patvirtino tiek nukentėjusioji, tiek D. Š., kuri patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

6.11. Nukentėjusioji visą laiką laikėsi nuoseklios pozicijos, kad D. Š. ir V. Š. atžvilgiu nealiko jokių smurtinių veiksmų, tačiau tai teismo neįtikino. Nors teismas pats pripažino, kad sužalojimai pas V. Š. galėjo atsirasti sulaikymo metu, tačiau vis vien konstatavo, kad tokie sužalojimai nešalina ir smurtinių R. Š. veiksmų ir nedaro V. Š. parodymų nepatikimais. Skunde pažymima, kad iš nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad V. Š. sužalojimai atsirado ne dėl nukentėjusiosios veiksmų, o dėl teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymo, dėl ko jį sulaikant net buvo pasitelktas pastiprinimas. (Pareigūnų 2020 m. liepos 2 d. tarnybinis pranešimas iš kurio matyti, kad V. Š. priešinosi sulaikomas, todėl buvo pargriautas ant grindų ir pareigūno H. K. parodymai).

6.12. Nors teismas nesivadovavo A. Z. ir V. Š. parodymais bei vertino juos kritiškai, kaip neva duotus nukentėjusiosios naudai, tačiau nukentėjusioji pastebi, kad šios liudytojos buvo apklaustos šią baudžiamąją byla dar nagrinėjant kitos sudėties teismui, todėl skundžiamą nuosprendį priėmusiai teisėjai kilus abejonių dėl minėtų liudytojų parodymų patikimumo, pastaroji galėjo apklausti liudytojas teisiamojo posėdžio metu, užduoti jiems klausimus, pašalinant kylančias abejones, tačiau to nepadarė ir dar kartą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kilus abejonių dėl įrodymų patikimumo, neišnaudojo visų procesinių galimybių prieštaravimams ir abejonėms pašalinti. Vietoje to, pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva, net neinformavęs proceso dalyvių, į apklausą teisiamojo posėdžio metu kvietė kitus liudytojus, nors dar prieš jų apklausą buvo akivaizdu, kad šie liudytojai negali nurodyti jokių reikšmingų bylos aplinkybių, t.y. kad jie negali nei patvirtinti, nei paneigti kaltinamųjų kaltės, juos traktavo kaip teisinančius įrodymų šaltinius. To pavyzdys šioje byloje yra liudytojo G. P. apklausa. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad liudytojos V. Š. ir A. Z. siekė neva įtikinti teismą, jog mažametė R. Š. buvo tokia išsigandusi, kad jos nepavyko nuraminti, o liudytoja A. Z. pabrėžė, jog per vaiko verksmą negalėjo susikalbėti net pareigūnai. O liudytoju apklaustas pareigūnas G. P. parodė, kad mergaitė buvo rami, su kitais vaikais žiūrėjo televizorių, jokių išskirtinių aplinkybių dėl to nenurodė. Tačiau skundžiamame nuosprendyje liko nutylėta, jog G. P., kuris per vieną dieną vyksta į dešimtis įvykių, buvo apklaustas po dvejų metų nuo šioje byloje nagrinėjamo įvykio ir pats savo parodymuose nurodė, jog nagrinėjamo įvykio nepamena. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad nesivadovauja ir liudytojos A. B., iškviestos į teismą nukentėjusiosios iniciatyva, parodymais, vertina juos kaip duotus nukentėjusiosios naudai. Šis teismo argumentas yra absoliučiai nepagrįstas, nes liudytojo parodymų patikimumas vertinamas ne pagal tai, kurio proceso dalyvio prašymu liudytojas buvo apklaustas procese, o pagal kriterijus, kurie yra taikomi vertinant visų įrodymų šaltinių patikimumą. Skunde pažymima, kad šioje byloje nėra jokių duomenų, kad minėtos liudytojos, būdamos įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo, duotų teismui melagingus parodymus, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nesivadovauti šių liudytojų parodymais tik iliustruoja tendencingą ir šališką šios bylos įrodymų viseto vertinimą.

6.13. Taip pat skunde teigiama, kad atleisdamas D. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį dėl veikos mažareikšmiškumo, pirmosios instancijos teismas neįvertino šio baudžiamosios instituto turinio ir paskirties. Nukentėjusioji pažymi, kad atleidžiant kaltininką nuo atsakomybės, lygiai taip pat, kaip ir skiriant bausmę, negali būti ignoruojami ir visiškai nevertinami teisėti nukentėjusiojo asmens interesai ir lūkesčiai, priešingu atveju būtų pažeistas teisingumo reikalavimas. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad jog remiantis kasacinio teismo praktika, BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jeigu padarytas nusikaltimas siekiant sutrukdyti ar sutrikdęs kito asmens sveikatą.

6.14. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo, iš D. Š. pareikšto kaltinimo pašalino aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios R. Š. smaugimu ir veikiant kartu su V. Š., R. Š. į įvairias kūno vietas suduotais smūgiais, taip pat aplinkybę, jog D. Š. smurtaujant prieš R. Š. netoliese buvo ir šiuos veiksmus matė R. Š., tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino D. Š. nusikalstamų veiksmų apimtį ir jos baudžiamosios atsakomybės ribas ir net ignoravo pačios kaltinamosios parodymus, kad fizinių kontaktų buvo daug. Iš 2021 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio protokolo matyti, jog kaltinamoji D. Š., atsakydama į proceso dalyvių klausimus, patvirtino, jog: „galėjo būti fizinis kontaktas su R. kaklu, krūtine, rankomis, žastais, mentėmis, dilbiu ir riešu“.

6.15. Skundžiamame nuosprendyje pateiktas tendencingas įrodymų vertinimas kaltinamųjų naudai, lėmė prieštaringą ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią, pirmosios instancijos teismo išvadą, jog konflikto iniciatorė ir agresorė buvo nukentėjusioji R. Š., todėl D. Š. veiksmai BK 37 straipsnio kontekste buvo nepagrįstai įvertinti kaip gynybiniai. Skunde pabrėžiama, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog konflikto metu pirmuosius smurtinius veiksmus atliko D. Š., būtent ji pirmoji sudavė nukentėjusiajai R. Š. per veidą. Akcentuojama, kad ši aplinkybė ypač svarbi vertinant D. Š. tyčios kryptingumą ir parodo, jog D. Š. veikė tiesioginės tyčios forma bei sąmoningai siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, todėl pirmosios instancijos teiginiai apie D. Š. tyčios neapibrėžtumą yra nepagristi.

6.16. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, jog R. Š. parodė, jog konflikto metu nekvietė pagalbos, o priešingai - toliau tęsė konfliktą ir smurtavo prieš D. Š.. Pasak nukentėjusiosios, akivaizdu, kad ji neturėjo jokių galimybių išsikviesti pagalbos, kadangi prieš ją smurtavę V. Š. ir D. Š. jos atžvilgiu turėjo kiekybinį jėgos pranašumą, laikė R. Š. prispaustą, tuo tarpu R. Š. savo parodymuose niekada nenurodė, jog smurtavo prieš D. Š., todėl šie teismo teiginiai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Nepaisant to, kad byloje esančios valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados pagrindu nukentėjusiajai buvo nustatyta, iš viso ne mažiau kaip 17 atskiru trauminių poveikių, pirmosios instancijos teismas, aptardamas D. Š. veiksmus, konstatavo, kad jos smurtiniai veiksmai buvo minimalūs ir momentiniai. Akivaizdu, kad vien jau toks didelis trauminių poveikių skaičius neleidžia pripažinti D. Š. veiksmų mažareikšmiškumo. Skunde pažymima, jog net baudžiamosiose bylose, kuriose nagrinėjamos sunkaus sveikatos sutrikdymo ar nužudymo nusikalstamos veikos, toks didelis trauminių poveikių skaičius dažnu atveju yra įvertinamas, kaip nusikalstamą veika kvalifikuojanti aplinkybė – itin žiauriai. Šiuo atveju didelis R. Š. patirtų sužalojimų mastas yra akivaizdus, jį patvirtina ne tik R. Š. subjektyvi skausmo išraiška, kurią šioje byloje liudijo eilė liudytojų, bet ir specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai, ir nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas.

6.17. D. Š. veiksmų mažareikšmiškumą paneigia sužalojimų sukelti neigiami padariniai. Dėl patirtų sužalojimų R. Š. ne tik patyrė fizinį skausmą, bet ir pažeminimą, dideles dvasines kančias. Patirti sužalojimai lėmė skausmą, kūnas buvo nusėtas kraujosruvomis. Pažymi, kad V. Š. bei D. Š. smurtiniai veiksmai prieš R. Š. buvo panaudoti mažametės dukros, taip pat nukentėjusiąją šioje byloje pripažintos R. Š. akivaizdoje, ji savo akimis matė kaip jos tėvas bei močiutė prieš jos mamą naudoja fizinį smurtą, tokie vaizdai mažametei neabejotinai sukėlė didžiulę psichologinę traumą, padidėjo mergaitės jautrumas, nervingumas, ji sunkiai užmigdavo, neramiai miegodavo naktimis, sapnuodavo košmarus. Dėl to, kad vaikas tai matė, R. Š. taip pat išgyveno.

6.18. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti teiginiai, neva D. Š. pripažino savo kaltę ir tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu, gailėjosi, atsiprašė R. Š. neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. D. Š. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nepripažino savo kaltės. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog D. Š. atsiprašė nukentėjusiosios ar gailėjosi.

6.19. Anot nukentėjusiosios, teismas ignoravo aplinkybę, jog duodamas parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu, V. Š. ne tik patvirtino, jog D. Š. pirmoji smogė R. Š. (savo parodymuose nurodydamas, kad D. Š. pagrįstai užvožė jo žmonai), bet ir tai, jog D. Š. sudavė R. Š. 8-10 smūgių. Pabrėžia, jog net pati D. Š., duodama parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad sudavė daugiau nei kelis smūgius į veidą. Pritariant kaltinamųjų pozicijai, minėti smūgiai, sumenkinant pačių kaltinamųjų prisipažinimą dėl smūgių sudavimo, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai įvertinti, tik kaip atstūmimai. Skunde keliama abejonė ar keli atstūmimai paliktų ne mažiau 17 trauminių poveikių.

6.20. Skunde akcentuojama, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės dėl ankstesnių nesutarimų tarp R. Š. ir D. Š. nelemia padarytos nusikalstamos veikos mažesnio pavojingumo bei neįpareigoja teismo vertinti ir konstatuoti, kad dėl to veika pripažinta mažareikšme. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, nagrinėjamu atveju D. Š. nusikalstama veika ne tik yra draudžiama įstatymo, atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ja, be kita ko, kėsintasi ir į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomą teisinių gėrių – asmens sveikatą, pati veika padaryta šeimos aplinkoje, kartu su V. Š. smurtavus prieš R. Š. mažametės R. Š. akivaizdoje. Šios bylos kontekste aktualu ir tai, jog sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299- 648/2015).Taigi atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes, į tai, kad nusikalstama veika padaryta prieš žmogaus sveikatą, taip pat įvertinus D. Š. atliktus veiksmus - tyčia atliktų veiksmų intensyvumą, laikotarpį, padarytų sužalojimų apimtį, konstatuotina, jog priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, tokia D. Š. atlikta veika yra pavojinga, ir už ją privalo būti taikyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Iki įvykio tarp šalių buvę konfliktiniai santykiai ir nesutarimai nešalina D. Š. baudžiamosios atsakomybės dėl atliktų veiksmų bei nekeičia jos veikos teisinės kvalifikacijos.

6.21. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai tik iš dalies patenkino R. Š. ir R. Š. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kaltinamųjų veiksmai, kuriais buvo sutrikdyta R. Š. sveikata, sukėlė ne tik fizinius padarinius, bet ir stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus. Kaip nustatyta byloje, R. Š. patyrė daugybę trauminių poveikių, dėl ko ji patyrė skausmą, kūnas buvo nusėtas kraujosruvomis. Pažymima, kad V. Š. bei D. Š. smurtiniai veiksmai prieš R. Š. buvo panaudoti mažametės dukros, taip pat nukentėjusiąją šioje byloje pripažintos R. Š. akivaizdoje, ji savo akimis matė kaip jos tėvas bei močiutė prieš jos mamą naudoja fizinį smurtą, tokie vaizdai mažametei neabejotinai sukėlė didžiulę psichologinę traumą, padidėjo mergaitės jautrumas, nervingumas, ji sunkiai užmigdavo, neramiai miegodavo naktimis, sapnuodavo košmarus. Prie minėtų neigiamų pasekmių R. Š. sveikatai prisidėjo ne tik smurtas jos atžvilgiu, bet ir vykstantis baudžiamasis procesas, kuris truko beveik dvejus metus. Byloje ilgą laiką vyko teismo posėdžiai, kuriuose R. Š. privalėjo dalyvauti, duodama parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes ir pati klausydamasi proceso dalyvių parodymų, nukentėjusioji ir vėl turėjo išgyventi kaip jos atžvilgiu buvo smurtaujama.

6.22. Skunde akcentuojama, kad priešingai, nei nurodyta skundžiame nuosprendyje, po šio incidento, kaltinamieji nukentėjusiosios R. Š. neatsiprašė, visiškai nesidomėjo jos sveikata, nesistengė komunikuoti ir kitokiu būdu nerodė jokio rūpesčio, priešingai – apkaltino nukentėjusiąją R. Š., neva ji sukėlė konfliktą bei fizinį smurtą kaltinamiesiems. Tokių reikšmingų aplinkybių kaip atgailos, savanoriško tam tikros sumos sumokėjimo nukentėjusiosioms, nebuvimas, ne tik parodo, bet ir įrodo iki šiol egzistuojantį D. Š. ir V. Š. neatsakingumą.

6.23. Skundžiamame nuosprendyje sumažintas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydis, motyvuojant ir tuo, jog teismų praktikoje nustatyta, kad panašiose byloje priteisiamos kur kas mažesnės piniginės sumos. Nukentėjusioji sutinka, kad teismai yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų, tačiau pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo pacituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu atveju yra neaktuali, nes iš esmės skiriasi nurodytų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės. Nei viename iš pacituotų sprendimų, nukentėjusiajam nebuvo konstatuotas toks didelis trauminių poveikių skaičius, kaip R. Š. atveju, taip pat matyti, kad nei viename iš pacituotų sprendimų, kaltininkai neturėjo kiekybinio pranašumo, kaip, kad R. Š. atveju. Dar kartą pažymi, kad D. Š. ir V. Š. veiksmai buvo atlikti mažametės R. Š. akivaizdoje. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiosioms priteistinos neturtinės žalos dydžio, visiškai nepagrįstai vadovavosi aptariamais teismų sprendimais. Nukentėjusiosios joms padarytą neturtinę žalą įvertino po 2000 Eur kiekviena (bendrai 4000 Eur). Nukentėjusiosios, konkrečią sumą, kaip pakankamą neturtinės žalos atlyginimą, nustatė atsakingai apsvarsčiusios savo patirtus išgyvenimus bei į teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose. Atsižvelgiant į tai, jog V. Š. ir D. Š. finansinė padėtis dėl visiško neturtinės žalos atlyginimo net hipotetiniu atveju jiems nesudarytų slegiančios naštos, laikytina, jog nukentėjusiųjų reikalaujama bendra 4000 Eur suma yra adekvati, pagrįsta ir nėra pagrindo nukrypti nuo šios sumos jokia apimtimi.

6.24. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pasisakydamas dėl atstovavimo išlaidų, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog priėmus procesinį sprendimą atleisti D. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jai šiuo pagrindu nutraukus, proceso išlaidos iš jos neva negali būti išieškomos. Tokį savo sprendimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai motyvavo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017, kadangi ši kasacinio teismo praktika klaidinga ir yra aktuali tik tais atvejais, kai baudžiamasis procesas yra nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui. Gi nagrinėjamoje byloje, skundžiamu nuosprendžiu, baudžiamasis procesas D. Š. atžvilgiu buvo nutrauktas remiantis BK 37 straipsniu. Pabrėžia, kad baudžiamojo proceso nutraukimas remiantis šio straipsnio nuostatomis nėra tolygu asmens išteisinimui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, ne tik, kad sprendė D. Š. kaltės klausimą, bet ir konstatavo ją padarius nusikaltimą (nuosprendžio rezoliucinės dalies formuluotė). Tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta kasacinio teismo praktika yra neaktuali, parodo ir tai, jog panašaus pobūdžio bylose, kuriose kaltinamieji buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, pagal laidavimą ar kaltininkui bei nukentėjusiajam asmeniui susitaikius ir kt.), teismai iš nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto kaltininko vienareikšmiškai priteisia atstovavimo išlaidas nukentėjusiajam (pavyzdžiui aukštesniųjų teismų sprendimai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-395-209/2017; Nr. 1A-495-290/2019; Nr. 1A-180- 255/2019; Nr. 1A-193-932/2021; Nr. 1A-152-530/2022; Nr. 1A-156-290/2022 ir kt.). Skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų nurodytos proceso išlaidos advokato pagalbai apmokėti – 2000 Eur, už nukentėjusiųjų atstovavimą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nėra aiškiai per didelės ar akivaizdžiai neproporcingos suteiktoms paslaugoms bei atliktam darbui. Atsižvelgiant į išdėstytą. R. Š. patirtos atstovavimo išlaidos turi būti išieškotos ir iš V. Š..

Šalies argumentai

8. Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusiosios atstovė prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis V. Š. ir jo gynėjas ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleista D. Š. ir jos gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.