Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-156-290/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-03-31
Bylos Nr.: 1A-156-290/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-54216-2019-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis, Jurgis Kiškis
Nukentėjusysis: R. S.
Advokatai: Aušra Ručienė, Eglė Grucytė

Kategorijos

1.1.6.6Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 str.)
1.1.9.5Turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas (BK 69 str.)
1.2.4.42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.1.15.1.1Turtinė žala
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.1.15.3.3.4Teisės į civilinio ieškinio patenkinimą pripažinimas (BPK 115 str. 2 d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-156-290/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54216-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6; 1.1.9.5; 1.2.4.42.8; 2.1.14; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.4; 2.4.6.1; 2.4.6.4.4. (S)

Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 31 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Arūno Paštuolio,

sekretoriaujant Tomui Žukauskui,dalyvaujant prokurorui Audriui Armui,

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmens E. K. gynėjai advokatei Eglei Grucytei,

nukentėjusiajam R. S., jo atstovei advokatei Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą E. K. ir nukentėjusiojo R. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismo) 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. K., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir perduotas laiduotojos V. U. atsakomybėn, nustatant 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laidavimo terminą, o baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 69 straipsniu, E. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas ir įpareigotas per 6 (šešis) mėnesius atlyginti nukentėjusiajam R. S. 1 836,52 Eur turtinę žalą.

Nukentėjusiojo R. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. K. nukentėjusiajam priteista 1 836,52 Eur turtinė žala, 1 000 Eur neturtinė žala ir 1 089 Eur atstovavimo išlaidos, o kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Kad E. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atleistas BK 40 straipsnio pagrindu už tai, kad 2019 m. gruodžio 22 d. apie 14.45 val., viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, (duomenys neskelbtini) turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, nukentėjusiajam R. S. du kartus ranka trenkė į kairės pusės veido sritį, po to iš jam priklausančio automobilio „Kia Sorento“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinės pasiėmė metalinį laužtuvą - montiruotę ir tris kartus trenkė R. S. į kairę ranką, tokiais savo veiksmais padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairės alkūnės ir dilbio sumušimu su masyvia minkštųjų audinių kraujosruva bei daliniais alkūninio tiesiamojo riešo, atgręžiamojo bei alkūninio raumens plyšimais.

2. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės E. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendį pakeisti atmetant nukentėjusiojo R. S. civilinį ieškinį dalyje dėl negautų pajamų ir pakeičiant paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę kita, arba pratęsiant paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminą iki dvylikos mėnesių, įpareigojant atlyginti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą ir priteistas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2.1 Apeliaciniame skunde E. K. teigia, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nesivadovavo nusistovėjusia teismų praktika, susijusia su negautų pajamų priteisimu. Be to, paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę, kurios įvykdymas atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui yra fiziškai neįmanomas.

2.2 Apeliaciniame skunde, cituojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, nurodoma, kad patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais.

2.3 Anot apelianto, nukentėjusysis neįrodė, kad prašomos priteisti negautos pajamos buvo numatytos gauti iš anksto. Nukentėjusysis nepateikė jokių sudarytų, tačiau neįvykdytų sutarčių, neatliktų užsakymų dokumentų, t. y. priteista negautų pajamų suma nebuvo iš anksto numatyta gauti. Nukentėjusiajam neįrodžius, kad prašomos priteisti negautos pajamos nėra hipotetinės ir nukentėjusysis ėmėsi priemonių, siekdamas gauti negautomis įvardintas pajamas, nebuvo teisinio pagrindo teigti, kad nukentėjusysis būtų gavęs tokio pačio dydžio pajamas nedarbingumo laikotarpiu, kokias gaudavo ankstesniais metais vykdydamas veiklą. Be to, liudytojai M. G. ir P. K. parodė, kad nukentėjusysis turėjo ne vieną veiklos vietą ir sveikatos sutrikdymo laikotarpiu vykdė ūkinę - komercinę veiklą per kitus asmenis, mokėjo atlyginimus ir organizavo savo prekybos vietų veiklą, t. y. faktiškai vykdė ūkinę komercinę veiklą, gavo pajamas ir nepatyrė netiesioginės žalos.

Žemesnės instancijos teismas

2.4 Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš priteistinos negautų pajamų sumos yra išskaičiuojama 500 Eur suma, kurią nukentėjusiojo teigimu jis gavo pardavęs savo verslą, tačiau nukentėjusysis nurodęs, kad 2019 m. gruodžio mėnesį pardavė verslą už 500 eurų, neįvardino, kam konkrečiai pardavė savo verslą, todėl kyla abejonės ar nukentėjusiojo nurodyta 500 Eur suma, tariamai gauta pardavus verslą, yra reali, nesumažinta. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja M. G. nurodė, kad laikotarpiu iki 2020 m. vasario mėnesio (duomenys neskelbtini) turgavietėje buvusį nukentėjusiojo verslą valdė pats nukentėjusysis R. S., o nuo 2020 m. vasario mėnesio verslas buvo perduotas L. Š.. Šios liudytojos parodymai nebuvo paneigti ir teismas skundžiamame nuosprendyje neišreiškė abejonių šios liudytojos parodymais, todėl turėjo jais vadovautis. Teismas, spręsdamas dėl 500 Eur išskaitos iš priteistinų negautų pajamų, privalėjo įsitikinti nukentėjusiojo nurodyto teiginio pagrįstumu įvertindamas parodymus su kitais byloje esančiais duomenimis arba papildomai apklausdamas teismo posėdyje L. Š., tačiau to nepadarė, todėl turėjo civilinį ieškinį dalyje dėl negautų pajamų atmesti kaip neįrodytą.

Šalies argumentai

2.5 Apeliantas nurodo, kad augina du nepilnamečius vaikus, kurių išlaikymui kiekvieną mėnesį skiria beveik visas savo pajamas. Šiuo metu jis yra iš dalies nedarbingas, jam nustatytas 80% darbingumo lygis. Santaupų, registruoto nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, kurio pakaktų turtinei žalai atlyginti neturi. Dėl prastos sveikatos būklės šiuo metu yra bedarbis, registruotas Užimtumo tarnyboje ir gauna socialinę nedarbo išmoką, kurios dydis yra apie 258 Eur kas mėnesį. Dėl susiklosčiusios gyvenimiškos situacijos, pablogėjusios sveikatos būklės, nustatyto neįgalumo ir gaunamų mažų pajamų, neturi jokios galimybės per teismo nustatytą šešių mėnesių terminą atlyginti 1 836,52 Eur turtinės žalos. Šiuo atveju jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės įgyvendinimas yra nerealus dėl jo turtinės padėties ir fizinių galimybių gauti didesnes pajamas. Tokios baudžiamosios poveikio priemonės paskyrimas pažeidžia proporcingumo principo reikalavimus, kadangi būdamas neįgalus bedarbis, kuris išlaiko du nepilnamečius vaikus, objektyviai neturi galimybės įvykdyti teismo įpareigojimo atlyginti 1 836,52 Eur dydžio turtinę žalą per 6 mėnesių terminą.

3. Nukentėjusysis R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo E. K. pripažinti kaltu, įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nubausti jį įstatymo nustatyta tvarka; iš nuosprendžio pašalinti išvadą, kad E. K. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi; tenkinti nukentėjusiojo R. S. civilinį ieškinį ir iš E. K. R. S. naudai priteisti 2 337,52 Eur turtinės žalos ir 1 500 Eur neturtinės žalos; priteisti iš E. K. R. S. naudai išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti.

3.1. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, nes kaltinamojo nusikalstami veiksmai be pagrindo buvo perkvalifikuoti, pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo įstatymų nuostatų, nepagrįstai taikė laidavimo institutą, nors nebuvo nustatytos visos laidavimo taikymo sąlygos, įtvirtintos BK, tuo pačiu nepagrįstai nebuvo atlyginta nukentėjusiojo prašoma turtinė bei neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas, surašydamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų, taip pat nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, nes teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės ir išvados neatitinka bylos duomenų. Nuosprendyje nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas ignoravimo įstatyme numatytas laidavimo sąlygas. Be to, nuosprendyje nurodytos tokios aplinkybės, kurios neparemtos įrodymais. Taip pat nebuvo tinkamai nustatytas turtinės ir neturtinės žalos dydis ir tai lėmė netinkamą ieškinio išsprendimą.

3.2. Pasak apelianto, byloje yra surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad E. K. dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam R. S., todėl jo veiksmai nepagrįstai buvo perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį. Pagal nustatytas faktines aplinkybes tarp E. K. ir nukentėjusiojo nebuvo jokio aiškaus asmeninio pobūdžio konflikto ir byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad E. K. paskata atvykti pas nukentėjusįjį R. S. buvojo motinai neišmokėtas darbo užmokestis, bet, anot apelianto, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens veiksmai peraugo į chuliganizmą. E. K. veiksmai buvo nukreipti ne tik prieš nukentėjusįjį R. S., tačiau jis atliko ir kitus veiksmus, kuriais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Viešoje vietoje buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, sutrikdyta rimtis, neadekvatūs veiksmai atlikti stebint didelei auditorijai asmenų. Buvo sugadintas liudytojui H. M. priklausančio automobilio žibintas, be to, E. K., visu greičiu važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į liudytojai N. P. priklausantį automobilį „Volkswagen Passat“ ir jį apgadino. Be nukentėjusiojo sumušimo kaltininkas, atsistojęs prie automobilio, nusimovęs kelnes, demonstravo savo lytinį organą nukentėjusiajam R. S. ir liepė jam pačiulpti. Tokie jo veiksmai atitinka BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintą nusikaltimo požymių visumą.

3.3. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad aplinkybę, jog E. K. demonstravo savo lytinius organus, patvirtina nukentėjusiojo ir pas jį dirbusios liudytojos N. P. parodymai, tačiau šių asmenų parodymais nesivadovauta, nenurodant, dėl kokių priežasčių nukentėjusiojo ir liudytojos, mačiusios įvykį, parodymai laikyti nepatikimais. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis R. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad E. K. jį provokavo, plūdo necenzūriniais žodžiais, išbėgo priešais automobilį, nusimovęs kelnes rodė lytinius organus, po to pribėgęs dar kartą trenkė jam į galvą. Liudytoja N. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad E. K. atsistojęs prie automobilio, nusimovęs kelnes pradėjo demonstruoti savo lytinį organą R. S. ir liepė „jam pačiulpti“. Teisiamojo posėdžio metu N. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino. Šių asmenų nuosekliais parodymais nesivadovauti nebuvo pagrindo.

3.4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog liudytoja N. P. buvo vienintelis pašalinis asmuo matęs visą konfliktą iš arti nuo pradžios iki galo. Liudytojas P. K. nematė viso įvykio, kadangi E. K. savo brolį (P. K.) automobiliu išvežė į „X.“ degalinę, kur dirba E. K. draugė, ir jį ten paliko, o pats grįžo į turgavietę. Vadinasi, liudytojas P. K. jokių objektyvių galimybių matyti epizodą, kuomet E. K. demonstravo savo lytinius organus viešoje vietoje, neturėjo. Liudytojai J. M. ir D. J. pačio įvykio nematė, į (duomenys neskelbtini) turgų atvyko kuomet konfliktas jau buvo nurimęs. Liudytoja M. G. pačio įvykio nematė, todėl jokių susijusių aplinkybių apie kaltinamojo veiksmus turgavietėje, negalėjo nurodyti. Liudytojas R. P. į įvykio vietą atvyko į pačią konflikto pabaigą, tad taip pat negalėjo nurodyti jokių aplinkybių, susijusių su atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės lytinių organų viešoje vietoje demonstravimu, nes tuo metu įvykio vietoje nebuvo. Liudytojas R. R. įvykį stebėjo tik iš šono. Pats liudytojas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam vaizdą užstojo atidarytos mašinos durelės dėl to, apelianto, nuomone, R. R. negalėjo matyti, kaip E. K. demonstravo savo lytinius organus. Kiti liudytojai - H. M., R. M. – G. taip pat viso konflikto nematė. Kadangi be atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens ir nukentėjusiojo vienintelis visą konfliktą nuo pradžios iki galo matęs asmuo buvo liudytoja N. P., o jos duoti parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina ir paties nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, daroma išvada, kad kaltininkas iš tiesų demonstravo lytinius organus ir tokiais veiksmais buvo demonstruota nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią aplinkybę pašalino iš kaltinimo.

3.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 40 straipsnį, t. y. E. K. neteisėtai atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylą nutraukė, nors tam nebuvo BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumos.

3.6. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo E. K. nepripažino visų esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padaryto nusikaltimo aplinkybių. Netgi pačiame nuosprendyje yra nurodyta, kad kaltinamasis savo kaltę pripažino tik iš dalies. Duodamas parodymus, E. K. pripažino tik vieną esminę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinę aplinkybę - kad nukentėjusiajam su metaline montiruote trenkė į ranką. Kitas veikos aplinkybes jis apibūdino ir vertino kitaip, nei nustatyta teisiamajame posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Toks E. K. elgesys ir parodymai, apelianto įsitikinimu, vertintini ne kaip prisipažinimas padarius inkriminuotą veiką, bet kaip savo parodymų ir pozicijos derinimas prie surinktų byloje įrodymų, siekiant lengvinti savo teisinę padėtį. Tad pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. K. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, yra nepagrįsta.

3.7. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka, jog E. K. būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pabrėžia, kad E. K. iki šiol jo net neatsiprašė, todėl nėra įvykdyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga. Be to, atsižvelgiant į BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą sąlygą, nukentėjusiojo nuomone, jau iki sprendimo nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje. Byloje nėra duomenų apie tai, kad su nukentėjusiuoju E. K. būtų sudaręs susitarimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Todėl, nukentėjusiojo nuomone, nėra įvykdyta ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta sąlyga.

3.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. S. šioje baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš E. K. priteisti 578,02 Eur turtinę žalą, susijusią su medicininėmis išlaidomis, 2734,50 Eur negautų pajamų ir 1500 Eur neturtinę žalą. Nukentėjusiajam pirmosios instancijos teismas turtinei žalai atlyginti priteisė 567,02 Eur. Taip buvo nuspręsta vadovaujantis tuo, kad už UAB „V.“ išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą nukentėjusysis sumokėjo ne 55,00 Eur sumą, o 44,00 Eur sumą. Tad teismas netinkamai įvertino turtinės žalos dydį. Nukentėjusysis sutinka, kad turtinė žala būtų mažinama 10 Eur, todėl nukentėjusiojo patirta turtinė žala turi būti vertinama 568,02 Eur sumai.

Žemesnės instancijos teismas

3.9. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo sprendimu nukentėjusiajam atlyginti tik dalį negautų pajamų, t. y. 2234,50 Eur, teigiama, kad nukentėjusiajam priteista pinigų suma už negautas pajamas buvo nepagrįstai sumažinta 500 Eur suma, t. y. ta suma, kurią R. S. gavo parduodamas savo verslą. Apelianto įsitikinimu, į nukentėjusiojo negautas pajamas be pagrindo buvo įskaityti papildomi pinigai, kurie buvo gauti dėl pašalinių aplinkybių. Jeigu nebūtų įvykęs šioje baudžiamojoje byloje aprašomas įvykis, nukentėjusysis nebūtų praradęs darbingumo 75 dienoms, dėl to jis būtų toliau vykdęs savo darbines funkcijas ir remiantis preliminariais paskaičiavimais būtų uždirbęs pajamų, siekiančių 2 734,50 Eur (39 923,05 Eur / 3 metų / 365 dienų = 36,46 x 75 dienos = 2 734,50 Eur). Esant tokiai situacijai, jei nukentėjusysis būtų nusprendęs parduoti savo verslą, tuomet jis papildomai dar būtų gavęs 500 Eur pajamų.

3.10. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo išvada, kad nukentėjusiojo patirtiems išgyvenimams, patirtam skausmui, sužalojimams ir nepatogumams atlyginti pakanka 1 000 Eur sumos. Byloje nustatyta, jog nukentėjusysis R. S. dėl E. K. smurtinių veiksmų buvo nesunkiai sužalotas, nes jam buvo nustatytas kairės alkūnės sumušimas su masyvia minkštųjų audinių kraujosruva bei daliniais alkūninio tiesiamojo riešo sužalojimais. Sužalota kairė ranka, kuri yra naudojama kasdieninėje veikloje, todėl akivaizdu, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusysis patyrė nepatogumų, susijusių tiek su kasdieniniu gyvenimu, tiek su darbu. Dėl patirtų sužalojimų R. S. turėjo lankytis pas gydytojus ir kineziterapeutus, turėjo vartoti vaistus. Dėl sveikatos sutrikdymo jis patyrė ne tik nepatogumus buityje, bet ir bendraudamas su žmonėmis, iki šiol išgyvena dėl pablogėjusios būklės, rankos pirštai tirpsta dar iki dabar. Negana to, dėl neteisėtų E. K. veiksmų nukentėjusiojo, kaip verslininko, vardas buvo pažemintas, jis viešai savo darbuotojų akivaizdoje buvo sumenkintas. Dėl to jam turėtų būti atlyginta visa prašomas neturtinė žala – 1 500 eurų.

3.11. Iš byloje esančių mokėjimų pavedimų matyti, kad E. K. pervedė nukentėjusiajam dalį žalos: 2021 m. gegužės 13 d. - 880 Eur, 2021 m. rugpjūčio 12 d. – 10 Eur, 2021 m. rugpjūčio 20 d. - 15 Eur, 2021 m. rugsėjo 20 d. - 12 Eur, 2021 m. rugsėjo 27 d. - 8 Eur, 2021 m. spalio 18 d. - 20 Eur, 2021 m. spalio 25 d. - 20 Eur, iš viso 965 Eur. Apeliaciniame skunde sutinkama, kad ši suma turi būti įskaityta už išlaidas gydymui ir dalis už negautas pajamas. Atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas ydingai apskaičiavo nukentėjusiajam priteisiamą turtinės žalos dydį bei negautų pajamų dydį, likusi turtinė žala yra 2 337,52 Eur.

3.12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, ydingai išnagrinėjo klausimą dėl nukentėjusiojo R. S. turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nukentėjusiajam R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atstovavo jo pasirinktas advokatas, kuriam už suteiktas teisines paslaugas nukentėjusysis sumokėjo 3 146 eurų. Nukentėjusysis R. S., teismui pateikdamas patikslintą ieškinį, aiškiai suformavo reikalavimą priteisti iš kaltinamojo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas: 968 Eur išlaidų advokatui ikiteisminio tyrimo metu ir 2178 Eur išlaidų advokatui pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nevertino visų nukentėjusiojo prašomų jam priteisti atstovavimo išlaidų ir nepagrįstai jas sumažino. R. S. atstovas aktyviai nukentėjusįjį atstovavo ikiteisminio tyrimo metu, dalyvavo baudžiamosios bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme (kuomet buvo vykdomas įrodymų tyrimas, apklausiama visa eilė liudytojų), pasisakė baigiamosiose kalbose bei rengė civilinį ieškinį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, 3 146 eurų išlaidos nėra per didelės, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas jas nepagrįstai sumažino.

4. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdyje atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens E. K. gynėja prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo atstovė prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė atleisto nuo baudžiamosios atsakomybė asmens apeliacinį skundą tenkinti dalyje dėl negautų pajamų, nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens E. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nukentėjusiojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinių skundų reikalavimus ir argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso nuostatų, tinkamai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl E. K. kaltės, teisingai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus ir pagrįstai jo atžvilgiu taikė laidavimo institutą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra motyvuotos, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vien tai, kad nukentėjusysis ir jo atstovė nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip interpretuoja byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertina, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą. Visgi teismas netinkamai išsprendė nukentėjusiojo R. S. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (negautų pajamų), todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas. Nors teismas teisingai išsprendė neturtinės žalos atlygimo klausimą ir pagrįstai atleistajam paskyrė BK 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau netinkamai išspręstas negautų pajamų dydžio klausimas sąlygoja ir nuosprendžio pakeitimą nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dalyje bei dalyje dėl įpareigojimo atlyginti padarytą turtinę žalą (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

6. Nukentėjusysis R. S. ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl E. K. padaryto nukentėjusiajam R. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nurodo, jog kaltininkas nukentėjusįjį sužalojo dėl chuliganiškų paskatų, todėl jo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

7. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2011, 2K-314/2012, 2K-63-648/2016, 2K-113-303/2019).

8. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 22 d. apie 14.45 val. viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, (duomenys neskelbtini) turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu E. K. nukentėjusiajam R. S. du kartus ranka trenkė į kairės pusės veido sritį, po to iš jam priklausančio automobilio „Kia Sorento“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinės pasiėmė metalinį laužtuvą - montiruotę ir tris kartus trenkė R. S. į kairę ranką, tokiais savo veiksmais padarė R. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairės alkūnės ir dilbio sumušimu su masyvia minkštųjų audinių kraujosruva bei daliniais alkūninio tiesiamojo riešo, atgręžiamojo bei alkūninio raumens plyšimais.

9. Iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens E. K., paties nukentėjusiojo R. S., taip pat liudytojų P. K., N. P., D. J. parodymų matyti, kad (duomenys neskelbtini) turguje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje tarp E. K. ir R. S. kilo žodinis konfliktas, peraugęs į smurtinių veiksmų panaudojimą, dėl to, kad R. S. nesumokėjo pas jį dirbusiai E. K. mamai priklausiusio darbo užmokesčio. R. S. atsisakė perduoti pinigus E. K., aiškino, kad tai padarysiąs tik tada, kai viską susiskaičiuos. Būtent tokie nukentėjusiojo veiksmai (atsisakymas nedelsiant sumokėti priklausantį darbo užmokestį) iššaukė E. K. pyktį ir prieš nukentėjusįjį nukreiptus pastarojo veiksmus. Ir nors nukentėjusysis apeliaciniame skunde tvirtina, kad E. K. elgdamasis įžūliai, be jokio priežasties, rodydamas aiškų žmogaus negerbimą, viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) turguje, kur lankosi daug pašalinių žmonių, panaudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, ir taip ne tik nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, bet ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pažeidė visuomenės rimtį be tvarką, todėl teismas nepagrįstai nenustatė chuliganiškų paskatų, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, E. K. veiksmus R. S. atžvilgiu lėmė išskirtinai asmeninės paskatos, t. y. kilę tarpusavio asmeniniai nesutarimai dėl E. K. mamai prieš didžiąsias metų šventes (veika padaryta 2019 m. gruodžio 22 d.) nesumokėto priklaususio darbo užmokesčio. Pats nukentėjusysis pripažino, kad E. K. mama pas jį dirbo ir jis jai buvo nesumokėjęs darbo užmokesčio. E. K. iki įvykio jam du kartus skambino telefonu ir reikalavo atsiskaityti, o įvykio dieną pasibaigus prekybai atvyko į turgų ir sakė sumokėti pinigus, tačiau jis pasakęs, kad sumokės, nusisuko ir nueidinėjo, o tuomet ir kilo konfliktas. E. K. teisme aiškino, kad jokio konflikto nebūtų buvę, jei nukentėjusysis būtų laiku sumokėjęs pinigus, buvo skolingas darbo užmokestį už lapkričio mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad smurtinių veiksmų naudojimas nėra tinkamas būdas ginti savo ar šeimos nario teises į jam priklausantį darbo užmokestį, tačiau tokie veiksmai nelaikytini noru pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarų moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekiu pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdina nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas - tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Kai jau minėta, tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė neinkriminuojama. Nebuvo nustatyta, kad E. K., panaudodamas smurtą prieš R. S., baigiantis turgaus darbo laikui (jau vyko prekių sukrovimas), tad ir pašalinių asmenų nebuvo daug, siekė sutrikdyti viešąją tvarką ar rimtį, ketino pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar numatė šias pasekmes. Kadangi E. K. nusikalstamus veiksmus lėmė ne chuliganiškos paskatos, bet atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės atrodžiusios gana svarios, konkrečios asmeninės priežastys – pyktis dėl paties nukentėjusiojo nevisiškai tinkamo elgesio (atsisakymo laiku sumokėti priklausantį darbo užmokestį), noras atgauti mamai priklausančius pinigus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl E. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl keisti skundžiamu nuosprendžiu E. K. veiksmų kvalifikaciją dėl R. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagrindo nėra.

10. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš kaltinimo E. K. pašalinti aplinkybę dėl lytinio organo demonstravimo, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, pripažįsta, kad skundžiamame nuosprendyje padaryta teisinga išvada, jog byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad E. K. konflikto metu demonstravo lytinį organą.

11. Pats E. K. šią aplinkybę kategoriškai neigė, nurodė, kad tuo metu buvo žiemos metas, tad būtų buvusi visiška nesąmonė nusimauti kelnes. Liudytojas R. R., kuris nėra pažįstamas nei su nukentėjusiuoju, nei su atleistu nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniu, tad neturi jokio suinteresuotumo baudžiamosios bylos baigtimi, duoti vienam ar kitam konflikte dalyvavusiam asmeniui palankius parodymus, paaiškino, kad jis stebėjo konfliktą būdamas daugmaž dešimties metrų atstumu. Jis nurodė, kad pačios konflikto pradžios nematė, dėl ko kilo konfliktas nežino, tačiau jis matė, kaip vyko susistumdymas, kaip tiek vienas, tiek kitas konflikte dalyvavę vyrai bandė vienas kitam suduoti, o ar sudavė, jis nepastebėjo, nes ten buvo ir daugiau žmonių, moteris su prijuoste bandė skirti vyriškius. Netrukus stambesnis ir žemesnis vyriškis (E. K.) sėdo į automobilį ir išvežė vaiką ir brolį, ir neužilgo grįžo, vėl kilo konfliktas. Išsitraukęs iš bagažinės metalinę montiruotę, nuėjo prie automobilio, kuriame sėdėjo nukentėjusysis, o automobilio durelės buvo pravertos, ir mažiausiai pora kartų trenkė automobilyje sėdinčiam asmeniui, tačiau, kur pataikė nematė dėl pravirų automobilio durelių. Liudytojas tvirtino, kad nematė, jog E. K. būtų demonstravęs lytinį organą, ir nieko apie tai negirdėjo. Liudytojas R. P., kuris į įvykio vietą atvyko R. S. prašymu konfliktui artėjant link pabaigos, perpasakojo jam R. S. nurodytas aplinkybes apie prieš jį atliktus veiksmus, tačiau nenurodė, kad R. S. jam būtų minėjęs, kad E. K. buvo nusimovęs kelnes ir demonstravo lytinius organus. Liudytoja J. M. ( į įvykio vietą atvykusi policijos pareigūnė) paaiškino, kad tarnybinį pranešimą surašė iš R. S. žodžių. Dar paaiškinimus teikė ir R. R., tarp jo ir R. S. paaiškinimų prieštaravimų nebuvo. Atvykus į įvykio vietą niekas neminėjo, kad E. K. demonstravo lytinius organus. Įvykio dieną rašytame J. M. tarnybiniame pranešime dėl sulaikyto asmens išdėstyti trumpi E. K., R. S., R. R. paaiškinimai apie įvykį, apie E. K. atliktus veiksmus, tačiau apie tai, jog jis būtų nusimovęs kelnes ir demonstravęs lytinius organus, kaip matyti iš tarnybinio pranešimo turinio, policijos pareigūnams niekas neužsiminė (1 t., b. l. 116). 2019 m. gruodžio 22 d. nukentėjusiojo R. S. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole ir tos pačios dienos jo apklausos protokole (1 t., b. l. 6-10) užfiksuota, kad R. S. nurodė, jog E. K. jo atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, reikalavo pinigų, sudavė į galvą, po to metaliniu laužtuvu sudavė į kairę ranką, nugarą, be to, bandydamas išvažiuoti atsitrenkė į kitą automobilį, tačiau apie tai, jog būtų buvę demonstruojami lytiniai organai, nenurodyta. Apie lytinių organų demonstravimą jis parodė tik nuo aptariamo įvykio praėjus penkiems mėnesiams atliktoje apklausoje, kuri buvo atlikta jau po to, kai buvo patenkintas nukentėjusiojo atstovo prašymas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (prašymas patenkintas 2020 m. vasario 3 d. (1 t., b. l. 43)), ir teisme. Pastebėtina, kad liudytoja N. P. parodymus, kur nurodė, kad E. K. būdamas prie savo automobilio nusimovė kelnes ir demonstravo lytinius organus, liepė R. S. „jam pačiulpti“, ikiteisminio tyrimo metu davė 2020 m. sausio 30 d., juos patvirtino teisme, tačiau dėl šios aplinkybės esant aukščiau paminėtiems prieštaringiems duomenims, besąlygiškai vadovautis liudytojos N. P. parodymais šioje dalyje negalima, kaip ir daryti išvados, kad R. S. parodymai patvirtina liudytojos N. P. parodymus, kadangi kaip jau minėta, savo pirminiuose gana išsamiuose parodymuose aplinkybės apie lytinio organo demonstravimą neminėjo, apie tai užsiminė tik po to, kai jam tapo žinomi N. P. parodymai. Pastebėtina, kad liudytoja N. P. buvo R. S. darbuotoja, be to, E. K., bandydamas pasišalinti iš įvykio vietos, savo vairuojamu automobiliu atsitrenkė į stovėjusį N. P. automobilį ir jį apgadino, tad N. P. turi tam tikrą suinteresuotumą byloje duoti R. S. palankius ir E. K. nenaudingus parodymus. Kadangi N. P. parodymų apie lytinio organo demonstravimą nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, pagrįstai padarė išvadą, kad negalima daryti neabejotinos išvados, jog E. K. įvykio metu demonstravo savo lytinį organą, todėl šią aplinkybę pagrįstai pašalino iš E. K. pareikšto kaltinimo.

12. Kaip matyti iš nukentėjusiojo apeliacinio skundo, nukentėjusysis ginčija teismo išvadas dėl E. K. padarytos nusikalstamos veikos, iš esmės skunde pakeisdamas kaltinimą – išplėsdamas kaltinimo ribas, t. y. apeliaciniame skunde nurodoma, jog įvykio metu E. K. buvo neblaivus, kad viešoji tvarka bei rimtis buvo sutrikdyta ir tuo, kad E. K. savo vairuojamu automobiliu atsitrenkė į stovėjusį N. P. automobilį, kad buvo apgadintas H. M. automobilis.

13. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal teismų praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Tačiau pastebėtina, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-7-162-303/2019 ir kt.).

14. E. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. vasario 22 d. apie 14:45 val., būdamas viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, (duomenys neskelbtini) turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini, pašalinių asmenų N. P., R. R. ir R. M. – G. akivaizdoje, įžūliai elgdamasis, žodinio konflikto metu, nukentėjusiajam R. S. du kartus rankos kumščiu trenkė į kairės pusės veido sritį ir vieną kartą alkūne trenkė į dešinį skruostą, po to R. S. viešoje vietoje (turguje) demonstravo savo lytinį organą, po to iš jam priklausančio automobilio „Kia Sorento“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinės pasiėmė metalinį laužtuvą-montiruotę ir tris kartus trenkė R. S. į kairę ranką ir nugaros sritį, tokiais savo vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkai, padarė R. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairės alkūnės ir dilbio sumušimu su masyvia minkštųjų audinių kraujosruva bei daliniais alkūninio tiesiamojo riešo, atgręžiamojo bei alkūninio raumens plyšimais.

15. Kaip matyti iš nukentėjusiojo apeliacinio skundo turinio ir jo atstovės baigiamosios kalbos, nors siekiant įrodyti, jog E. K. padarė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, o ne BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tvirtinama, kad nusikalstamus veiksmus jis atliko būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat jo chuliganiškos paskatos pasireiškė tuo, kad buvo apgadintos ir svetimos transporto priemonės, tačiau pastebėtina, kad prašymo pakeisti kaltinimą nukentėjusysis nepateikė. Pažymėtina, jog nesant aiškiai išreikšto prašymo pakeisti kaltinimą apeliaciniame skunde, kaltinimo keitimas apeliacinės instancijos teisme teismo iniciatyva neturi pasunkinti kaltinamo asmens teisinės padėties. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-327-788/2017, 2K-72-1073/2018). Tad šiuo konkrečiu atveju, tokia nukentėjusiojo pozicija, kai skundo motyvuose nurodomos naujos faktinės aplinkybės, nurodomos galimai naujos nusikalstamos veikos sudėtis (BK 284 straipsnis), neprašant keisti kaltinimo, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini teisės į gynybą pažeidimu. BPK 22 straipsnio 3 dalis aiškiai nurodo, jog kaltinamasis turi teisę žinoti kuo jis kaltinamas ir tokios aplinkybės turėtų būti tiriamos ir vertinamos pirmosios instancijos teisme, aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškus kaltinimą kaltinamajam. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodydamas naujas, pirmosios instancijos teisme nenagrinėtas esmines veikos faktines aplinkybes, iš esmės išplėtė kaltinimo apimtį, tačiau aiškaus reikalavimo pakeisti kaltinimą neišdėstė, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tokio reikalavimo, nors ir naudojosi kvalifikuotos teisininkės paslaugomis, neteikė, užtikrindama asmens teisę į gynybą, paminėtų nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentų detaliau nevertina, tik atkreipia dėmesį į tai, kad nei N. P., į kurios automobilį atsitrenkė E. K. savo vairuojamu automobiliu bandydamas išvykti iš įvykio vietos (abu eismo dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją), nei H. M., kurio automobilio žibintas buvo išdaužtas E. K. grumiantis su R. S. (H. M. padarytą 20 eurų žalą iškart atlygino E. K.) pretenzijų E. K. neturėjo, o alkotesteriu E. K. buvo nustatytas tik 0,36 promilių girtumas, tad nėra pagrindo manyti, kad toks neblaivumo laipsnis galėjo turėti įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

16. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltinamasis negalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu, kadangi nebuvo BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumos – E. K. nevisiškai pripažino savo kaltę, be to, atlygino tik mažą dalį padarytos žalos ir nėra pagrindo manyti, kad jis visiškai ją atlygins.

17. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą; laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos.

18. Pirmiausia, pažymėtina, kad nėra ginčo dėl to, jog E. K. atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, tai yra jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, anksčiau neteistas.

19. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad E. K. nevisiškai pripažino jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą neatitiko BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimo, nepagrįsti.

20. Teismų praktikoje įtvirtinta, jog veikos kaltininkas gali pripažinti savo kaltę bylos parengtinio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, todėl kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis. Apeliantas teisus tvirtindamas, kad E. K. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir tik teisme pakeitė savo poziciją, tačiau šiame kontekste būtina pažymėti, kad įstatymas nedraudžia taikyti laidavimo instituto, jei asmuo savo kaltę pripažįsta tik teisme. Kaip matyti iš bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme duotų E. K. paaiškinimų, jis nurodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies. Jis pripažino, kad sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą norėdamas atgauti motinai priklausantį darbo užmokestį. Neneigė, kad sudavė nukentėjusiajam su montiruote, teigė, kad galėjo suduoti ir kitur, tačiau dėl praėjusio laiko tarpo nuo įvykio iki teismo posėdžio, o ta papt dėl 2020 m. liepos 6 d. patirtos galvos traumos teigė viską prisimenantis tik per miglą. Svarbu pažymėti, ką akcentavo ir apylinkės teismas, kad duodamas parodymus E. K. gynėsi nuo jam pareikšto kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Jis ginčijo, kad smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu dėl chuliganiškų paskatų, nesutiko su aplinkybe, kad demonstravo lytinį organą, kad siekė pažeminti aplinkinius ir pademonstruoti nepagarbą. Pastebėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu būtent šios aplinkybės iš E. K. pareikšto kaltinimo buvo pašalintos kaip neįrodytos ir pripažinta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Iš to galima daryti išvadą, kad E. K., nors ir nedavė išsamių parodymų, dėl praėjusio laiko tarpo (1 metai 4 mėnesiai), galvos traumos (dėl ko nustatytas 80 procentų darbingumas) nebuvo tikras, ar atliko visus veiksmus, kuriuos padaręs pripažintas skundžiamu nuosprendžiu, tačiau iš esmės jų ir neneigė, sutiko, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tai, kad E. K. kitaip interpretuoja paties kontakto su nukentėjusiuoju detales, taip pat gali būti paaiškinama skirtingu subjektyviu savo veiksmų suvokimu ir interpretavimu, nei buvo nustatyta bylos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Šios aplinkybės nepaneigia teismo proceso metu pareikšto kaltės pripažinimo fakto reikšmės. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde E. K. taip pat neginčijo teismo pripažintų veikos padarymo aplinkybių. E. K. nurodė besigailintis dėl savo veiksmų. Taip pat tikino, kad šis įvykis buvo didelė jo gyvenimo klaida, pasižadėjo daugiau taip nesielgti. Kaip matyti iš jo paties bei nukentėjusiojo parodymų, E. K. bandė susisiekti su nukentėjusiuoju, tartis dėl žalos atlyginimo, tačiau nukentėjusysis nesutiko, jo prašomos atlyginti žalos dydis buvo neadekvatus, todėl jie nesusitaikė. Visgi nukentėjusysis bylos nagrinėjimo metu savanoriškai pervedė nukentėjusiajam 2021 m. gegužės 13 d. 880 eurų, vėlesniais laikotarpiais vykdė pavedimus mažesnėmis sumomis ir viso pervedė 965 eurus, pasižadėjo sumokėti teismo nustatytą pinigų sumą. Šios aplinkybės rodo, kad E. K. kritiškai vertina savo veiksmus, apgailestauja dėl jų. Tokie E. K. veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vertintini ne kaip formalūs pasisakymai, siekiant sušvelninti teisinę padėtį, bet kaip aktyvi atgaila savo veiksmais mėginant pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Vien todėl, kad, nukentėjusiojo vertinimu, tokie E. K. veiksmai nėra laikytini pakankamais ar tenkinančiais jo poreikius, negali būti konstatuojama, kad asmuo buvo abejingas savo veiksmų padariniams ar dėl padaryto nusikaltimo nesigailėjo. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog, esant nurodytoms aplinkybėms, E. K. prisipažinimą padarius nusikaltimą ir išreikštą gailestį galima buvo pripažinti įvykdyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

21. Nors iš nukentėjusiojo apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad E. K. neatitinka ir BK 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos – asmuo turi būti bent iš dalies atlyginęs ar pašalinęs padarytą žalą arba įsipareigojęs ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, tačiau, įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pakanka, kad kaltininkas bent iš dalies atlygintų ar pašalintų padarytą žalą. Įstatymas šiuo atveju nereikalauja visiško žalos atlyginimo bei nenumato, kokia žalos dalis turi būti pašalinta ar atlyginta, todėl būtent teismas, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, nustato, kokios atlygintos ar pašalintos žalos dalies pakanka, kad asmenį galima būtų atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu.

22. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, E. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiajam pervedė 965 eurus tuo atlygindamas nukentėjusiojo patirtas gydymosi išlaidas ir dalį kitos savo veiksmais padarytos žalos. Jau anksčiau minėta, kad E. K. stengėsi susitarti su nukentėjusiuoju dėl atlygintinos žalos dydžio, tačiau nukentėjusiojo nurodytos sumos, jo įsitikinimu, buvo per didelės. Visgi teisme jis pareiškė atlyginsiąs nukentėjusiojo patirtą žalą, kai bus nustatytas atlygintinos žalos dydis.

23. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nereikalauja, kad kaltininkas susitaikytų su nukentėjusiuoju, todėl aplinkybė, kad nukentėjusysis kaltininkui neatleido šiuo atveju nėra reikšminga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors byloje ir nebuvo susitarimo dėl visiško žalos atlyginimo, tačiau E. K. tikino pasižadantis atlyginti teismo priteistą žalą, kas rodo jo siekį ir geranoriškumą atlyginti padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad E. K. vengia atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, ir kad nustačius atlygintinos žalos dydį, jos neatlygins. Dalies žalos atlyginimas yra viena iš BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų sąlygų dėl žalos atlyginimo, o aplinkybės, kad E. K. yra pakankamai jauno amžiaus, nors šiuo metu ir nedirba, bet yra darbingas (nuo 2021 m. sausio 12 d. nustatytas 80 procentų darbingumas), registruotas Užimtumo tarnyboje, sudaro pagrindą manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Be to, taikydamas laidavimo institutą, pirmosios instancijos teismas paskyrė E. K. ir baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam, tokiu būdu užtikrindamas, kad padaryta žala būtų atlyginta visiškai. Apibendrinant darytina išvada, jog yra pagrindas manyti, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo atlygins padarytą žalą, kai ji bus tinkamai nustatyta (BK 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pažymėtina ir tai, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas negali būti pagrindu nukentėjusiesiems pasipelnyti, reikalaujant iš kaltininkų nepagrįstai didelio žalos atlyginimo dydžio.

24. Apibendrinant tai kas išdėstyta, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nebuvo kliūčių taikyti BK 40 straipsnį, todėl teismas pagrįstai E. K. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl patirtų gydymosi išlaidų

25. Nukentėjusysis nurodė, kad dėl sveikatos sutrikdymo patyrė 578,02 Eur gydymosi išlaidų. Šias išlaidas pagrindė pateiktomis PVM sąskaitomis – faktūromis, mokėjimo čekiais. Teismas padarė išvadą, kad šios išlaidos buvo būtinos po patirtos traumos, tačiau visgi atsižvelgė į tai, kad pagal UAB „V.“ išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą nukentėjusysis sumokėjo ne PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą – 55 Eur, o 44 Eur (2 t., b. l. 79), t. y. 11 Eur, o ne kaip teigiama apeliaciniame skunde 10 Eur, mažiau nei nurodyta PVM sąskaitoje – faktūroje. Todėl teismas pagrįstai iš nukentėjusiojo nurodytos 578,02 Eur sumos atėmė būtent 11 Eur (55-44=11, o ne 10, kaip nurodoma apeliaciniame skunde) ir nustatė, jog nuketėjusysis dėl gydymosi po patirtos traumos patyrė 567,02 Eur turtinę žalą.

Dėl negautų pajamų

26. CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos ir kitos sveikatai grąžinti būtinos išlaidos) (CK 6.283 straipsnio 2 dalis).

27. Negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-600/2002, 3K-3-351/2011 kt.). Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo prarado dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Didesnių, nei faktiškai asmuo patyrė, nuostolių atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-322/2008, 3K-3-127/2012).

28. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, pajamas suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-62/2008, 3K-3-192-219/2016).

29. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis R. S. dėl patirtos traumos buvo nedarbingas nuo 2019 m. gruodžio 23 d. iki 2020 m. kovo 6 d., t. y.,75 dienas. Iki aptariamo įvykio jis vykdė veiklą pagal verslo liudijimą. Teikdamas pirminį ieškinį teismui, prašė iš kaltininko priteisti 8235 Eur negautų pajamų. Tokį negautų pajamų dydį jis grindė 2017 – 2019 metų metinėmis pajamų deklaracijomis, kurių duomenimis jo vidutinės metų pajamos buvo 40 076,97 Eur (2 t., b. l. 68-73). Tačiau teismui nustačius, kad pateiktos gyventojų pajamų mokesčio deklaracijos nėra pakankamos nustatyti tikslias R. S. negautas pajamas, buvo išreikalauti duomenys apie R. S. išduotus verslo liudijimus, R. S. pildyti pajamų ir išlaidų žurnalai. Po šių duomenų išreikalavimo, nukentėjusiojo atstovas pateikė patikslintą civilinį ieškinį, nurodydamas, kad R. S. 2017- 2019 metų veiklos grynasis pelnas buvo 39 923,05 Eur, todėl negautų pajamų dydis už nedirbtas 75 dienas yra 2 734,50 Eur (3 t., .b. l. 132). Teismas šį nukentėjusiojo prašymą tenkino iš dalies ir atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusysis už 500 eurų pardavė jo versle naudotą įrangą ir savo veiklą nutraukė, nutarė čia suma (500 Eur) sumažinti negautų pajamų dydį.

30. Tiek nukentėjusiojo, tiek atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliaciniuose skunduose su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinkama. Nukentėjusysis teigia, kad teismas nepagrįstai jo reikalautą priteisti negautų pajamų dydį sumažino 500 eurų suma, o atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo teigia, kad negautų pajamų dydis yra neįrodytas, todėl nukentėjusiojo civilinis ieškinys šioje dalyje turėjo būti atmestas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje dalyje iš dalies pagrįstas yra atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės E. K. apeliacinis skundas.

31. Kaip jau minėta, negautų pajamų turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo prarado dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Išanalizavus nukentėjusiojo atstovo pateiktus R. S. pateiktus pajamų – išlaidų žurnalus matyti, kad 2018 m., 2019 m. prie išlaidų nurodytos tik išlaidos už apmokėtas prekes (3 t., b. l. 99-104, 111-116 ), o 2017 m. – išlaidos už apmokėtas prekes, už verslo liudijimą sumokėtos įmokos, Sodros įmokos (3 t., b. l. 105-110). Taigi 2018 m., 2019 m. išlaidose neatsispindi išlaidos už verslo liudijimus, įmokos Sodrai, nors jos neabejotinai turėjo būti patirtos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats nukentėjusysis pripažino, kad pas jį dirbo ir kiti žmonės. Pastebėtina, kad konfliktas kilo būtent dėl E. K. mamai, kuri dirbo pas R. S., nesumokėto priklausiusio darbo užmokesčio. Pas R. S. taip pat yra dirbę P. K., M. G.. Tad šiems asmenims turėjo būti mokamas darbo užmokestis, kuris mažintų R. S. iš jo vykdomos veiklos gautą grynąjį pelną. Šios aplinkybės turi reikšmę nustatant R. S. dėl E. K. neteisėtų veiksmų negautų pajamų dydį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis nurodė, kad po patirtų sužalojimų veiklos nebevykdė, o galiausiai savo verslą, įrangą pardavė kitam žmogui, tačiau nei kam, nei tiksliai kada, nenurodė, nors nuo to momento, kada buvo parduotas verslas, jis netenka teisės reikalauti atlyginti iš vykdyto verslo negautas pajamas. Dėl to, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė R. S. negautų pajamų priteisimo klausimą ir nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

32. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje esančių duomenų nepakanka, kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti nukentėjusiajam priteistiną negautų pajamų dydį. Taigi, atsižvelgdama į tai, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo bei nustačiusi, jog šioje stadijoje neįmanoma tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dydžio, neatlikus papildomo tyrimo, užtikrinant visų proceso dalyvių teisėtus interesus, teisėjų kolegija pripažįsta nukentėjusiajam R. S. teisę į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoda nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Dėl įpareigojimo atlyginti žalą

33. Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės E. K. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskira baudžiamojo poveikio priemone – įpareigojimu per 6 mėnesius atlyginti nukentėjusiajam R. S. 1836, 52 Eur turtinę žalą ir prašo šią baudžiamojo poveikio priemonę pakeisti kita arba prailginti turtinės žalos atlyginimo terminą.

34. Visų pirma pažymėtina, kad vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Kiekvieną kartą skirdamas poveikio priemonę, teismas turi tinkamai ją individualizuoti, išlaikyti nukentėjusiojo interesų gynimo ir nuteistojo ar atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens padėties pusiausvyrą, taip pat įvertinti skiriamo įpareigojimo įgyvendinimo realumo kriterijų.

35. BK 69 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemone siekiama įpareigoti kaltininką realiai švelninti nusikaltimo, kuriuo padaryta turtinė žala, padarinius, dėti pastangas per nustatytą teismo laikotarpį atlyginti žalą dirbant, neslepiant finansinių šaltinių ir pan. Atsižvelgus į tai, kad E. K. yra jauno amžiaus, jo darbingumas 80 procentų, tad jo galimybės dirbti nėra itin apribotos, nors ir turi mažamečių vaikų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis neturi realių galimybių atlyginti savo veiksmais nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, todėl nėra pagrindo ir naikinti jam paskirtos BK 69 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės ar keisti ją kita. Juolab, kad šioje byloje susiklostė situacija, kad klausimas dėl negautų pajamų dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Todėl įpareigojimo atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę 1 836,65 Eur žalą turinys turi būti pakeistas. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu E. K. neteisėtais veiksmais R. S. padarytos turtinės žalos dydis (negautos pajamos) nėra tiksliai žinomas, įpareigojimas atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą galės būti vykdomas tik pirmosios instancijos teismui civilinio proceso tvarka išnagrinėjus klausimą dėl R. S. negautų pajamų dydžio. Todėl įpareigojimas atlyginti nukentėjusiajam padarytą 1 836,52 Eur žalą per šešis mėnesis keičiamas įpareigojimu atlyginti nukentėjusiajam R. S. padarytą turtinę žalą per šešis mėnesius nuo sprendimo, priimto civilinio proceso tvarka išnagrinėjus klausimą dėl R. S. negautų pajamų dydžio, įsiteisėjimo. Tačiau naikinti minėtos baudžiamojo poveikio priemonės nėra pagrindo, kadangi numatyta baudžiamojo poveikio priemonė ne tik užtikrins, kad padaryta turtinė žala nukentėjusiajam būtų atlyginta visiškai, bet ir darys E. K. teigiamą įtaką ir padės užtikrinti laidavimo instituto paskirtį. Be to, pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo poveikio priemonių vykdymo proceso klausimai gali būti sprendžiami BK 74 straipsnyje, BPK 357, 362 straipsniuose nustatyta tvarka.

Dėl neturtinės žalos dydžio

36. Teisme nukentėjusysis R. S. buvo pareiškęs 1500 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, iš E. K. nukentėjusiajam R. S. priteisė 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nukentėjusysis mano, kad ši suma yra per maža ir prašo jo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai.

37. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, jog sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

38. Spręsdamas nukentėjusiajam R. S. priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad dėl E. K. veiksmų nukentėjusysis R. S. buvo nesunkiai sužalotas, jam buvo nustatytas kairės alkūnės ir dilbio sumušimas su masyvia minkštųjų audinių kraujosruva bei daliniais alkūninio tiesiamojo riešo, atgręžiamojo bei alkūninio raumens plyšimais. Visgi sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, reikia atsižvelgti ir į tai, kad teismui nėra pateikta duomenų, jog nukentėjusiajam dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo būtų likę reikšmingi liekamieji padariniai. Savaime suprantama, kad dėl sužalotos rankos ir dėl smūgių į veidą sudavimo nukentėjusysis jautė fizinį skausmą, patyrė nepatogumų, jam buvo būtina lankytis gydymo įstaigose, atlikti tyrimus, vartoti vaistus, atliktas gydomąsias procedūras. Nukentėjusysis patyrė ir psichologinių nepatogumų, dėl traumos stipriai išgyveno, iki šiol jam tirpsta rankos pirštai. Dėl sužalotos rankos jis patyrė nepatogumų ir kasdienėje veikloje. Kadangi smurtiniai veiksmai prieš jį atlikti ir kitų asmenų akivaizdoje, akivaizdu, jog jis jautė gėdą, patyrė psichologinių išgyvenimų, tačiau daryti išvadą, kad dėl to buvo reikšmingai pakenkta jo reputacijai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, taip pat atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį. E. K. šiuo metu niekur nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje, dėl po aptariamo įvykio patirtos traumos jam nustatytas 80 procentų darbingumas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs neturinės žalos atlyginimo kriterijus, taip pat atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies. Teisėjų kolegijos manymu, nėra teisinio pagrindo nepripažinti, kad nukentėjusiajam R. S. iš atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės priteistas 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas atsižvelgiant į visas aukščiau įvardytas aplinkybes, neužtikrina protingo balanso tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, priteista neturtinės žalos suma laikytina pakankama satisfakcija nukentėjusiajam už jo patirtus neigiamus išgyvenimus ir atitinka skundžiamame nuosprendyje paminėtai kasacinės instancijos teismo praktikai.

39. Kadangi atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajam viso pervedė 965 Eur nusikaltimu padarytai žalai atlyginti, o skundžiamu nuosprendžiu buvo nuspręsta šią pinigų sumą įskaityti gydymo išlaidų atlyginimui ir dalies negautų pajamų atlyginimui, tačiau bylą išnagrinėjus apeliacinę tvarka, nutarta klausimą dėl negautų pajamų dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, E. K. nukentėjusiajam sumokėta suma (965 Eur – 567,02 Eur = 397,98 Eur) nebegali būti įskaitoma į negautų pajamų dydį. Esant tokiai situacijai, laikoma, kad E. K. atlygino dalį nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos ir atitinkama suma (397,98 Eur) mažintinas nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis ir laikoma, kad nukentėjusiajam neatlygintos neturtinės žalos dydis yra 602,02 Eur.

Dėl proceso išlaidų

40. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu iš dalies tenkino nukentėjusiojo R. S. prašymą dėl išlaidų atstovo paslaugoms apmokėti ir vietoje nukentėjusiojo prašytų 3 146 Eur (968 Eur + 2 178 Eur) nusprendė priteisti 1 089 Eur. Sumažindamas priteistinų išlaidų dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad 968 Eur sumos sumokėjimas atstovui yra nepagrįstas jokiais įrodymais, o sumažindamas kitą priteistinų išlaidų dydį atsižvelgė į tai, kad atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens turtinė padėtis nėra gera, jis šiuo metu niekur nedirba, jam nustatytas 80 procentų darbingumo lygis, šiuo metu gaunamos pajamos mažos, be to, jis turi išlaikyti du vaikus, todėl prašomų priteisti įrodymais pagrįstų išlaidų dydį sumažino perpus. Nukentėjusysis su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (3 146 Eur) yra pagrįstos, nėra per didelės ir turi būti priteistos iš E. K., tačiau teisėjų kolegija su šiais nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

41. Nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja BPK 106 straipsnis, kuris numato teisę iš nuteistųjų priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

42. Neginčytina tai, kad šiame procese nukentėjusysis turėjo teisę turėti atstovą, kuris nukentėjusiajam atstovavo nuo pat proceso pradžios. Byloje yra pateikta PVM sąskaita – faktūra Nr. 107/2020 ir pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantys, kad nukentėjusysis R. S. už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu, civilinio ieškinio parengimą ir atstovavimą baudžiamojoje byloje sumokėjo 2 178 Eur (3 t., b. 9-10). 2021 m. balandžio 27 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas taip pat nurodė, kad 2 178 Eur sumą sudaro išlaidos už atstovavimą ikiteisminiame tyrime, civilinio ieškinio parengimą, už visą procesą (3 t., b. l. 13). Tačiau patikslintame civiliniame ieškinyje nukentėjusiojo atstovas papildomai nurodė, kad nukentėjusysis jam sumokėjo 968 Eur už atstovavimą ikiteisminiame tyrime (3 t. b. l. 132), tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šios išlaidos nepagrįstos ir nėra pagrindo jų priteisti. Nors nukentėjusysis kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 12/2020, pagal kurią turėjo advokatui K. Jonaičiui už teisines paslaugas ikiteisminio tyrimo metu sumokėti 968 Eur (4 t., b. l. 47), tačiau duomenų, kad minėta PVM sąskaita – faktūra buvo išties apmokėta, teismui nepateikta. Todėl daroma išvada, kad prašymas priteisti 968 Eur su suteiktą teisinę pagalbą yra nepagrįstas objektyviais duomenis, todėl negali būti tenkinamas.

43. Nors aplinkybė, kad nukentėjusysis R. S. advokatui K. Jonaičiui sumokėjo 2 178 Eur, yra įrodyta, vis dėlto sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų svarbu tai, kad baudžiamojoje byloje prašomas priteisti patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti visos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-247-976/2018, 2K-313-489/2019 ir kt.). Be to, kaip ir minėta, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš nuteistojo nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas sumažinti priteistinų atstovavimo išlaidų dydį yra pagrįstas. Darydamas tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nagrinėjama byla nėra itin sudėtinga, tirta viena nusikalstama veika, sprendžiamas teisinių santykių pobūdis pakankamai paprastas, proceso dalyvių skaičius nedidelis, nukentėjusiojo atstovavimas nereikalavo didelės teisinės analizės ir ypatingų papildomų intelektinio darbo sąnaudų. Be to, šiuo atveju reikalinga atsižvelgti ir į atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens turtinę padėtį, kuri šiuo metu nėra gera. E. K. praėjus daugiau nei pusmečiui po nusikalstamos veikos padarymo patyrė sunkią traumą, dėl ko jam šiuo metu nustatytas 80 procentų darbingumo lygis. Šiuo metu jis nedirba, gaunamos pajamos yra labai mažos, be to, jis turi du vaikus, prie kurių išlaikymo privalo prisidėti. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, sąžiningumo ir protingumo principus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas sumažinti atstovavimo išlaidų dydį yra teisingas ir jo keisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo.

45. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis R. S. ir jo atstovė prašė priteisti jam atstovei sumokėtas išlaidas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme bei pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad jis advokatei A. Ručienei sumokėjo 2 000 Eur (4 t., b. l. 62).

46. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijų teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tiek pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, kuris netenkinamas, tiek pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliacinį skundą, kuris patenkinamas iš dalies, atsižvelgusi į tai, kad viena iš nukentėjusiojo teisių gynimo apeliaciniame procese forma yra atstovo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme, sprendžia, kad yra teisinis pagrindas pripažinti atstovavimo išlaidas proceso išlaidomis ir priteisti jas iš asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką (E. K.). Įvertinus apeliacinių skundų išnagrinėjimo rezultatą – nukentėjusiojo skundas atmestas, pripažinus nepagrįstais jame išdėstytus argumentus, o nukentėjusiojo R. S. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies – klausimas dėl negautų pajamų dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka, dėl ko keičiasi ir įpareigojimo atlyginti turtinę žalą apimtis, ir iš priteistos neturtinės žalos dydžio atimama E. K. jau sumokėta suma žalai atlyginti, kuri buvo įskaičiuota į atlygintos turtinės žalos dydį, taip pat įvertinus nuteistojo pakankamai jauną amžių ir turtinę padėtį, apeliacinės instancijos teisme buvusių teismo posėdžių skaičių (buvo vienas teismo posėdis, kurio trukmė 1 val. 54 min., įrodymų tyrimas neatliktas), į nedidelę bylos apimtį, sudėtingumą, taip pat vadovaujantis proporcingumo principu, nukentėjusiojo R. S. prašoma priteisti 2 000 Eur suma už advokato pagalbą, atstovaujant nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme, mažintina iki 600 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutarė:

nukentėjusiojo R. S. apeliacinį skundą atmesti, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės E. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo R. S. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš E. K. priteista nukentėjusiajam 1 836,52 Eur turtinei žalai atlyginti, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: nukentėjusiajam R. S. pripažinti teisę į turtinės žalos atlyginimą iš E. K., klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria E. K. įpareigotas per 6 mėnesius atlyginti nukentėjusiajam R. S. 1 836,52 Eur turtinę žalą, ir įpareigoti E. K. per 6 mėnesius nuo sprendimo, priimto civilio proceso tvarka išnagrinėjus R. S. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiam turtinę žalą.

Sumažinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu nukentėjusiajam R. S. priteistos neturtinės žalos dydį iki 602,02 Eur (šešių šimtų dviejų eurų dviejų euro centų).

Priteisti iš E. K. nukentėjusiajam R. S. 600 (šešis šimtus) eurų atlyginti jo patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti apeliaciniame procese.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai: Danutė GiačaitėJurgis KiškisArūnas Paštuolis