Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NT paslaugos“ (uždarosios akcinės bendrovės ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ teisių perėmėjos) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-249-577/21 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eurelus“ dėl sutarčių nutraukimo dėl esminių pažeidimų, restitucijos taikymo, tretieji asmenys antstoliai J. B., R. V., V. Š., D. K., A. N., B. P., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybės administracija, akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“, uždaroji akcinė bendrovė „Optina“, uždaroji akcinė bendrovei „Avadi“, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „GJ baldai“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl restitucijos taikymo, turto arešto ir hipotekos panaikinimo

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl atsakovės UAB „Eurelus“ nemokumo administratorės pateiktų rašytinių paaiškinimų priėmimo

24. 2021 m. gruodžio 9 d. pateiktuose atsakovės UAB „Eurelus“ nemokumo administratorės MB „Bankrotų grupė“ rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyta nemokumo administratorės pozicija dėl ieškovės apeliacinio skundo nepagrįstumo.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą (atsiliepimą į apeliacinį skundą) yra draudžiama.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, analogiškos taisyklės taikytinos ir atsiliepimui į apeliacinį skundą: pagal CPK 318 straipsnio 3 dalį, atsiliepimai į apeliacinį skundą, gauti praleidus šios straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, grąžinami jiems pateikusiems asmenims, išskyrus atvejus, kai šis terminas atnaujinamas.

27. Atsakovės BUAB „Eurelus“ nemokumo administratorė apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo visiškai kitą poziciją ir naujus argumentus dėl apeliantės skundo vertinimo, tačiau toks procesinis dokumentas savo turiniu yra jau byloje pateikto atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų keitimas. Taigi, nors nemokumo administratorė pradėjo atstovauti atsakovės interesams jau pasibaigus terminui atsiliepimams į apeliacinį skundą pateikti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pasibaigus skundo (atsiliepimo į skundą) padavimo terminui apeliacinėje instancijoje yra draudžiama keisti (papildyti) skundą (atsiliepimą į skundą), o nemokumo administratorė nepareiškė prašymo atnaujinti jai terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti, rašytinius paaiškinimus atsisakoma priimti (CPK 323 straipsnis).

Dėl pastatų–karvidžių, esančių (duomenys neskelbtini), grąžinimo apeliantei

28. Pasak apeliantės, byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai ir pažyma apie naujai suformuotų nekilnojamojo turto kadastro objektų galimybę naudoti pagal paskirtį, kuriuose nurodytas nuosavybės įregistravimo pagrindas vienareikšmiškai patvirtina, kad į pastatus–karvides (pastato karvidės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini); pastato karvidės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisę atsakovė UAB „Eurelus“ įgijo būtent 2015 m. balandžio 17 d. sutarties pagrindu, o teismo išvados, kad byloje duomenų apie nuosavybės įsigijimo pagrindą nėra, nepagrįstos ir neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

29. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus dėl sutarčių nutraukimo tenkino (CK 6.217 straipsnis) ir nutraukė 2014 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-13726), 2015 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-1517) 2015 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-3807) dalyje dėl to turto, kuris buvo nurodytas pačiose pirkimo pardavimo sutartyse; pastarosios sutarties atveju – dėl pastato–karvidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini).

30. Nors apeliantė ir prašo taikant restituciją grąžinti jai pastatą–karvidę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą–karvidę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), tačiau pačioje 2015 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartyje sutarties dalykas (Sutarties 2.1. punktas) įvardintas kaip pastatas–karvidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), jokių nuorodų, kad parduodamą daiktą būtų ketinama padalinti ar kad jis yra padalintas sutarties sudarymo momentu, minėtoje sutartyje nėra. Apeliaciniame skunde apeliantės nurodomi 2019 m. rugpjūčio 9 d. nekilnojamojo turto registro išrašai pagrindžia, kad minėti pastatai buvo suformuoti vėliau (įregistravimo pagrindas 2015 m. gruodžio 18 d. pažyma apie naujai suformuotų nekilnojamojo turto kadastro objektų (patalpos (-ų) galimybę naudoti pagal paskirtį Nr. 10LS-7) nei buvo sudaryta 2015 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis. Nėra jokių žymų, kad šie daiktai būtų gauti padalijus kitą daiktą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė, kad pastatas–karvidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pastatas–karvidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduoti aptariama sutartimi, todėl net ir reikalavimo dėl restitucijos taikymo natūra patenkinimo atveju šie pastatai negalėtų būti grąžinami ieškovei kaip pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pasekmė. Pastatas–karvidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) ir pastatas–karvidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ginčo sandorio sudarymo metu teisiškai nebuvo įregistruoti, todėl ir negalėjo būti perleisti atsakovei UAB „Eurelus“ ginčo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.

31. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog ieškovė nepatikslino duomenų apie naujų daiktų suformavimą, yra nepagrįsti, nes byloje priimtose nutartyse dėl trūkumų šalinimo toks trūkumas nebuvo nustatytas.

32. Pažymėtina, kad argumentai dėl pastato–karvidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir pastato–karvidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), suformavimo vėliau nei buvo sudaryta 2015 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo teikti su atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos tripliku, antstolis R. V. atsiliepime į patikslintą ieškinį taip pat nurodė, kad nuosavybės teisė į įkeistą turtą, t. y. pastatą–karvidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir pastatą–karvidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), UAB „Eurelus“ vardu įregistruota 2016 m. sausio 5 d., tačiau ieškovė įrodymų, paneigiančių minėtus argumentus, nepateikė. Nors apeliantė nurodo, kad buvo priimtos net keturios nutartys dėl ieškinio trūkumų šalinimo, kuriose nebuvo reikalavimo patikslinti duomenis dėl naujai suformuotų nekilnojamųjų daiktų, tačiau pažymėtina ir tai, jog įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra pačių šalių, o ne teismo, teisė ir pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) ir viena iš dispozityvumo teisės išraiškų (CPK 13 straipsnis). Ieškovei buvo žinoma dalyvaujančių byloje asmenų pozicija dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą atsiradimo momento, taigi, ji pati prisiima riziką dėl savo teisių gynimo apimties, pati teikia argumentus ir atsikirtimus bei įrodymus dėl kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis ir, tuo remdamasis, priimti atitinkamą procesinį sprendimą, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

Dėl restitucijos būdo

33. Apeliantė nesutinka su skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimu dalyje, kuria buvo atmestas ieškovės UAB ,,Nekilnojamo turto valdymas“ ieškinio reikalavimas taikyti restituciją natūra. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo sandorių šalys buvo nesąžiningos, kadangi pačios savo veiksmais sukūrė situacijas, kuriomis buvo siekiama padėti atsakovei UAB ,,Eurelus“ išvengti priverstinio vykdymo trečiųjų asmenų naudai, išvengti bet kokio įsipareigojimų kitų kreditorių atžvilgiu įvykdymo iš ginčo turto, tokį turtą grąžinant (siekiant grąžinti) ieškovei, todėl restitucijos natūra netaikė.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija dėl restitucijos yra suformuota ir aiški. Restitucija yra sandorio negaliojimo padarinys, kurios pagrindinis tikslas – šalių grąžinimas į status quo ante (iki pažeidimo buvusią padėtį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Taikant restituciją, konkrečiu atveju turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Kitaip tariant, kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties niekuomet nebuvo“, gali priešintis materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2006).

35. Apeliantė skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad taikant restituciją ir sprendžiant klausimą dėl jos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros teisiškai reikšmingas sąžiningumo principas, bet ne asmens sąžiningumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2014 ir kt.), o pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas restituciją piniginiu ekvivalentu taikė iš esmės vertindamas tik aplinkybes dėl ieškovės ir atsakovės (ne)sąžiningumo.

36. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl restitucijos būdo, atsižvelgė į šalių elgesį tiek ginčijamo sandorio sudarymo metu, tiek jį vykdant, tiek ieškovei kreipiantis į teismą dėl ginčo sutarčių nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas vertino ne tik šalių nesąžiningumą, bet ir, atsižvelgęs į pačią byloje susiklosčiusią situaciją ir trečiųjų asmenų (atsakovės kreditorių) interesų apsaugą, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovės teisės negali būti ginamos neproporcingai. Atkreiptinas dėmesys, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir sąžiningumo principų. Šiuo atveju, jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalys). Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kurių apeliantė skunde nepaneigė: ieškovės ir atsakovės sąsajos per ieškovės akcininkus ir atsakovės atstovus, ieškovės ilgas delsimas reaguoti į atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (nors sutarčių įvykdymo terminas pratęstas iki 2017 m. balandžio 17 d., ieškovė nepateikė jokių įrodymų (išskyrus formalią 2017 m. gruodžio 15 d. pretenziją, kuri toliau niekaip nebuvo realizuojama ilgą laiką), kad laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki ieškinio pateikimo dienos ji ėmėsi veiksmingų ir adekvačių priemonių nutraukti ginčo sutartis ir susigrąžinti turtą): sutartys dėl ginčo sutarčių nutraukimo iš dalies buvo sudarytos tik 2018 m. rugsėjo 18 d. ir 2018 m. spalio 30 d., t. y. praėjus beveik pusantrų metų po to, kai baigėsi jau pratęstas prievolės įvykdymo terminas, ieškovė į teismą dėl sutarčių nutraukimo ir daiktų grąžinimo kreipėsi tik prasidėjus ginčo turto realizavimo (turto pardavimo iš varžytinių) procesui, tokiu būdu buvo siekiama sukurti situaciją, kuria būtų sudarytos sąlygos atsakovei išvengti priverstinio išieškojimo nukreipimo į ginčo turtą ir įsipareigojimų jos kreditoriams įvykdymo, rodo, jog toks šalių elgesys neatitinka įstatyme įtvirtinto į teismą pasikreipusio asmens elgesio įgyvendinant civilines teises ir vykdant pareigas standarto, kuris įgalintų teismą ginti tokio asmens pažeistas teises būtent tokiu būdu, kurį jis pasirinko. Apeliantė laiku nesikreipė dėl ginčo sutarčių nutraukimo, nesiekė atgauti skolos, jokių objektyvių įrodymų, kodėl negynė savo pažeistų teisių, nepateikė, ieškovė ne tik nereikalavo ginčo turto, už kurį neatsiskaityta, gražinimo, bet skolininkei dar pervedė daugiau nei milijoną eurų (laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. apeliantė atsakovei išmokėjo 1 112 883 Eur dydžio sumą, kai jau tuo metu atsakovė pagal ginčo sutartis buvo skolinga apeliantei 2 167 343,25 Eur). Šių aplinkybių apeliantė taip pat nepaaiškino, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad dėl tokių savo pačios veiksmų (jų atlikimo / neatlikimo) turėtų prisiimti iš to kylančią riziką, kad pasikreipus į teismą jau po to, kai buvo prasidėjęs turto realizavimo iš varžytinių procesas kitų atsakovės kreditorių iniciatyva, nekilnojamasis turtas natūra gali būti negrąžintas.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek restitucijos taikymo tikslus, tiek ir abiejų šalių bei trečiųjų asmenų interesus labiausiai atitiko būtent toks restitucijos būdas, kokį pritaikė pirmosios instancijos teismas – ginčo turto vertės sumokėjimas piniginiu ekvivalentu. Taip pat akcentuotina, kad šiuo metu atsakovės situacija yra pasikeitusi: Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2312-934/2021 UAB „Eurelus“ iškelta nemokumo byla. Ši nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 16 d. Taigi, apeliantė šiuo metu yra viena iš bankrutuojančios atsakovės kreditorių, neturinti jokio prioriteto prieš kitus kreditorius, todėl jau vien dėl šios priežasties jos interesai negali būti ginami labiau negu kitų kreditorių, kurie savo teisių įgyvendinimo ir gynybos ėmėsi laiku. Tuo atveju, jeigu turtas natūra būtų gražintas ieškovei, kiti kreditoriai prarastų galimybę savo reikalavimus patenkinti, išieškant iš šio turto, tuo tarpu pritaikius restituciją piniginiu ekvivalentu, visų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus tampa proporcingomis. Taigi, būtent toks restitucijos būdas atitinka ir bendrąjį sąžiningumo principą, akcentuojamą apeliaciniame skunde.

Dėl turto arešto ir priverstinės hipotekos panaikinimo

38. Pasak apeliantės, ieškinio reikalavimai dėl turto areštų ir priverstinės hipotekos panaikinimo atmesti sprendime nenurodant jokių motyvų ir teisinių pagrindų. Su tokiu apeliantės argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

39. Pažymėtina, kad jeigu teismo procesiniame sprendime nėra detaliai atsakyta į kai kuriuos ieškinio (pareiškimo, prašymo, skundo) argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks procesinis sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji bei procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).

40. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad nutraukus sutartis, tačiau negrąžinus turto natūra, o priteisus ieškovei ginčo turto vertę piniginiu ekvivalentu, ieškovės reikalavimai dėl turto arešto ir hipotekos panaikinimo laikytini nepagrįstais. Taigi, pirmosios instancijos teismas nors ir glaustai, bet aptarė ieškovės reikalavimo dėl turto arešto ir hipotekos panaikinimo (ne)pagrįstumą, o teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti su šiuo pirmosios instancijos teismo argumentu. Tai, kad atitinkama teismo išvada netenkina ieškovės, nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė jam nustatytą pareigą tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą.

41. Kadangi restitucijos taikymo būdas, turto arešto ir priverstinės hipotekos panaikinimas nagrinėjamu atveju yra betarpiškai susiję, atitinkamai, pirmosios instancijos teismui taikius restituciją ne natūra, o piniginiu ekvivalentu, buvo atmestas ir reikalavimas panaikinti turto areštą ir hipoteką. Pažymėtina ir tai, kad jokių savarankiškų turto arešto bei priverstinės hipotekos panaikinimo pagrindų ieškovė nebuvo nurodžiusi, šie reikalavimai buvo siejami būtent su sutarčių nutraukimu ir restitucijos natūra taikymu, t. y. siekiu, kad gražinamas ieškovei turtas būtų atlaisvintas nuo hipotekos ir turto areštų, taigi, netenkinus reikalavimo dėl restitucijos natūra, jokio savarankiško pagrindo tenkinti reikalavimą panaikinti areštus bei hipoteką, nėra. Apeliantė teigia, kad skundžiamu sprendimu nenustatyta, jog panaikinus areštą ir hipoteką būtų pažeistos trečiųjų asmenų (kreditorių) teisės, tačiau pažymėtina ir tai, jog net teismui ir panaikinus turto areštą ir priverstinę hipoteką ginčo turtui, tai apeliantei jokių materialiųjų pasekmių nesukeltų, nes nagrinėjamu atveju turtas natūra jai nėra gražintas.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, apskųsto sprendimo turinys patvirtina, kad teismas, priešingai nei teigia apeliantė, iš esmės tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą dėl pareikštų materialiųjų reikalavimų.

Dėl kitų apeliantės argumentų ir bylos procesinės baigties

43. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su restitucijos būdu, dėl kitų, nelemiančių bylos procesinės baigties, nepasisako.

44. Konstatavus, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

45. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, tretieji asmenys įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo teisėjų kolegija nesprendžia (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

46. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 16 d. nutartimi ieškovei (apeliantei) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atidėjo 885 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui dėl bankroto bylos iškėlimo vienam iš byloje dalyvaujančių juridinių asmenų (atsakovei BUAB „Eurelus“), yra susiklosčiusi CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte aptarta situacija, t. y. kiti asmenys bylose, kurių nagrinėjime dalyvauja ir bankrutuojantis subjektas, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo. Todėl žyminio mokesčio sumokėjimo / priteisimo klausimas nėra aktualus ir nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.