Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės, Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėja baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. R. (toliau – ir nuteistasis) gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio (toliau – ir nuteistojo gynėjas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2024 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, bausmės laiku įpareigojant: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Iš L. R. priteista 1 630,00 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai trisdešimt eurų) turtinės žalos atlyginimo, 500,00 Eur (penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 2 000,00 Eur (dviejų tūkstančių eurų) išlaidos už advokato teisinę pagalbą nukentėjusiajam D. I..

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu L. R. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2023 m. birželio 7 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia pro atvirą langą du kartus kumščiu smogė D. I., sėdinčiam automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), vairuotojo vietoje, į veidą, padarydamas jam odos nubrozdinimus kaktoje, poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, 11-o ir 12-o dantų lūžius, paviršines muštines žaizdeles lūpų vidiniame paviršiuje, tuo sukeldamas nukentėjusiajam D. I. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą.

2. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – atleisti L. R. nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 28 straipsnio, 31 straipsnio pagrindais bei pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę nukentėjusio asmens provokatyvų, rizikingą veikimą. Netenkinus prašymo taikyti BK 28 straipsnio, 31 straipsnio nuostatų, apeliaciniu skundu taip pat prašoma, vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, skirti nuteistajam 100 Eur baudą, nepriteisiant nukentėjusiajam neturtinės žalos bei jo patirtų proceso išlaidų.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis savo kaltės dėl jam pareikštų kaltinimų nepripažino, tačiau sutiko, kad jis buvo įvykio vietoje ir turėjo incidentą su nukentėjusiuoju. Apeliaciniame skunde aptariami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodytas baudžiamosios atsakomybės pagrindas ir nurodoma teismų praktika, kuria remiantis, privalu vadovautis in dubio pro reo principu, jeigu byloje surinktų įrodymų pagrindu negalima daryti patikimos išvados dėl kaltinamo asmens kaltumo.

2.2. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad byloje pateikus objektyvius duomenis, jog pačią įvykio priešistorę ir konflikto aplinkybes nukentėjusysis nurodė neteisingai, pirmosios instancijos teismas darė kritiškai vertintinas išvadas, kad faktas, jog nukentėjusysis ir jo brolis nedavė parodymų dėl galimo paties nukentėjusio vairavimo esant neblaiviam, nedaro jų parodymų nepatikimais. Skundo autoriaus teigimu, nukentėjusysis ir jo brolis apie tiriamo įvykio priešistorę teikė išgalvotą versiją, kuri nebuvo įrodyta, kas patvirtina, kad dėl šių aplinkybių tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas – nukentėjusiojo brolis, davė melagingus liudijimus ir tai sudaro pagrįstas prielaidas teigti, kad ir dėl pačio tiriamo įvykio buvo teikiami melagingi parodymai.

2.3. Skunde nurodoma, kad byloje nebuvo paneigta, kokiomis aplinkybėmis netoli parduotuvės, tačiau ne prie jos atsidūrė nukentėjusio vairuota transporto priemonė. Liudytojos parduotuvės pardavėjos L. A. buvo patvirtinta, kad nukentėjusiojo brolis įvykio metu neapsipirkinėjo, o buvo transporto priemonėje ir kartu su nukentėjusiuoju neblaivus siekė pasišalinti, toliau pavojingai valdant transporto priemonę ir keliant pavojų eismo ir aplinkinių saugumui. Nuteistasis nuosekliai tvirtino, kad nukentėjusiojo pavojingai valdyta transporto priemonė vos nesukėlė eismo įvykio, kliudant jo valdytą transporto priemonę, taip pat nuteistasis paaiškino priežastis, kurios lėmė konfliktą su nukentėjusiuoju, o būtent, siekis sustabdyti jį nuo tolesnio transporto priemonės vairavimo, t. y. vykdant pilietinę pareigą. Nuteistojo gynėjo teigimu, būtent pačiam nukentėjusiajam mėginant išvykti su transporto priemone, ką įrodo užvedimo raktelio įdėjimas į transporto priemonės spynelę, jo brolio buvimas šalia, lėmė aktyvesnius nuteistojo veiksmus, siekiant ištraukti raktelį, kam aktyviai trukdė pats nukentėjusysis, todėl tuo metu buvo panaudota jėga buvo nukreipta ne į nukentėjusįjį, o į raktelio traukimą ir galiausiai jo nulaužimą.

2.4. Skunde tai pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad nuteistasis pats kreipėsi į policiją ir informavo apie įvykį, todėl nebūtų logiška, nuteistajam pasielgus chuliganiškai ir nemotyvuotai sumušus kitą asmenį, kreiptis į policiją ir informuoti apie įvykį. Šią aplinkybę patvirtina Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate policijos registruojamų įvykių registre gautas L. R. pranešimas (ROIK (duomenys neskelbtini)), kad 2023 m. birželio 7 d., 20.23 val., (duomenys neskelbtini), sankryžoje ties nurodyta gatve ir (duomenys neskelbtini) keliu, pranešėjas matė du asmenis apie (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, važiuojant automobilį „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) spalvos, asmenys neblaivūs, važiavo chuliganiškai, pranešėjas mėgino atimti raktelius, įtaria, kad raktelis galėjo lūžti spynoje ir jie nebegali važiuoti. Nuteistojo gynėjo teigimu, šie faktai pasitvirtino į įvykio vietą atvykus pareigūnams ir šie faktai nukentėjusiojo ir jo brolio nebuvo paneigti.

2.5. Skunde nurodoma, kad tai, jog nukentėjusysis su broliu neblaivus valdė transporto priemonę ir kad per visą laikotarpį nuo incidento iki policijos atvykimo nebuvo vartotas alkoholis, patvirtina ir L. A. parodymai. Skundo autorius atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo brolis T. I. tvirtino net kelis kartus apsipirkęs parduotuvėje, pirkęs alkoholį ir už jį atsiskaitęs mokėjimo kortele, tačiau paprašius pateikti įrodymus, tvirtino, kad kortelė yra užsienietiška ir užblokuota / nebenaudota, galiausiai teisme, užklausus parduotuvėje vykdytų mokėjimų ir pirkimų duomenų, mėginta tvirtinti, kad mokėjimai atlikti grynais pinigais, tačiau ir šis faktas pirmosios instancijos teismo nebuvo pripažintas kaip liudytojo T. I. nesąžiningo ir šališko liudijimo pagrindas.

2.6. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į melagingus paties nukentėjusiojo liudijimus, kad jis nukentėjo dėl nežinomų priežasčių, nei iš šio nei iš to nuteistajam panaudojus smurtą. Be to, teismas nevertino aplinkybių, dėl ko nuteistasis turėjo nulaužti užvedimo raktelį, nepaneigė versijos, kad jis lūžo tuo metu, kai jį buvo mėginta ištraukti iš degimo spynelės, kad tokiam veiksmui aktyviai priešinosi pats nukentėjusysis ir jo brolis. Skundo autoriaus teigimu, akivaizdu, kad esant pavojingam ir rizikingam pačio nukentėjusiojo veikimui, nuteistajam net pagal savo darbo pobūdį, t. y. dirbant (duomenys neskelbtini), suveikė pilietinis instinktas, noras apsaugoti visuomenę nuo grėsmės ir pavojingo nukentėjusiojo veikimo, kai ir pats nuteistasis vos nenukentėjo dėl pavojingo D. I. vairavimo. Taip pat skunde nurodoma, jog susidariusi situacija ir aplinkybės sudarė realų pagrindą nuteistajam vertinti apie tolesnį ir pavojingą nukentėjusiojo elgesį, toliau neblaiviam valdant transporto priemonę ir keliant pavojų aplinkiniams, todėl nuteistasis veikė ne tik vykdant pilietinę pareigą, tačiau ir atitiko būtino reikalingumo sąlygas, juo labiau, kad D. I. nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis, taigi, vien valdydamas transporto priemonę, jis vykdė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnyje.

2.7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie antrą smūgį ir būtent jo metu pažeistus nukentėjusio dantis niekuo nepagrįsta, nes byloje aiškiai nustatyta, kad kontaktas įvyko tuo metu, kai buvo traukiamas raktelis, o tam trukdė nukentėjusysis, be to, nėra jokių duomenų apie smūgio sudavimą po raktelio nulaužimo. Skunde pažymima ir tai, kad transporto priemonės vairavimas neblaivaus asmens yra itin skaudžių įvykių, kuomet sunkiai sužalojamos kitų asmenų sveikata ar gyvybė, padarinys, todėl eismo saugumas ir kitų asmenų sveikata yra didesnė vertybė nei nežymus nukentėjusio asmens sveikatos sutrikdymas. Nuteistojo gynėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas formuoja praktiką ir aiškina įstatymą taip, kad pilietiškam asmeniui užkertamas kelias reaguoti į neblaivų vairuotoją, draudžiant jam trukdyti toliau valdyti transporto priemonę ir elgtis pavojingai, tačiau teigiama, kad nuteistasis sutiks vadovautis tokiu išaiškinimu, jei tai patvirtins ir aukštesnės instancijos teismas bei jį atitinkamai viešins aplinkiniams, tikslu paaiškinti visiems asmenims, kad būtų vengiama pilietiško elgesio, laikantis principo, jog geriau netrukdyti neblaiviems asmenims laisvai valdyti transporto priemones ir kelti pavojų eismo saugumui, kad paskui patys netaptų baudžiamosios atsakomybės subjektais.

2.8. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netiesiogiai vis tik pripažino dalinai buvus veikimą būtinojo reikalingumo sąlygomis (pirmojo smūgio teisėtumas nėra paneigtas, kvestionuojant tik antro kontakto nereikalingumą), tačiau tuo pačiu nesivadovavo peržengtos būtinosios ginties / reikalingumo institutu, kaip turinčiu įtakos bausmės ir galutinės atsakomybės nuteistojo atžvilgiu taikymui, kas sudaro sąlygas spręsti ir dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo. Taip pat nurodoma, kad teismas, parenkant bausmę, nors turėjo pagrindą, tačiau nevertino ir paties nukentėjusio asmens rizikingo / provokatyvaus elgesio, kaip nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata, kas sudaro pagrindą atitinkamai parinkti švelnesnę nei baudžiamojo įstatymo numatytą bausmę nuteistajam.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo L. R. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pagal galiojančią teismų praktiką apeliacinio skundo ribas apibrėžia apelianto prašymai (jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas), pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo pagrindai ir motyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-60-942/2019, 2K-42-942/2020, 2K-248-648/2020). Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu bei apeliacinio skundo argumentais, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nagrinėjamą baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistojo L. R. veikos teisinio vertinimo ir kvalifikavimo

6. Kaip minėta, L. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad konflikto metu, tyčia pro atvirą langą du kartus kumščiu smogė D. I., sėdinčiam automobilio vairuotojo vietoje, į veidą, padarydamas jam odos nubrozdinimus kaktoje, poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, 11-o ir 12-o dantų lūžius, paviršines muštines žaizdeles lūpų vidiniame paviršiuje, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą.

7. BK 140 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-458/2020). Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

8. Visų pirma pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra įrodytas. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir, ją įvertinęs kaip pakankamą, daryti sprendime išdėstytas išvadas. Įrodymų pakankamumo vertinimas apima du momentus, t. y. ar jų pakanka kiekvienam nusikalstamos veikos požymiui įrodyti, taip pat ar jų pakanka iš to išplaukiančiai išvadai – visų konkrečios veikos požymių buvimui kaltinamojo veikoje įrodyti. Nesurinkus byloje įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamojo proceso principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai). Tai taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis; duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-1073/2023).

9. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. R. padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą uždraustą veiką, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė nuteistąjį L. R., nukentėjusįjį D. I., liudytojus T. I., L. I., D. I., I. S., L. A., A. R., taip pat ištyrė (vienus perskaitė, kitus išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistojo L. R. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos ir teisingos. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nenurodoma jokių naujų reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą dėl L. R. kaltės, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo įvertintos pirmosios instancijos teisme.

10. Nuteistasis L. R. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu L. R. parodė, ir šie jo parodymai buvo pagarsinti pirmosios instancijos teisme (3 t., b. l. 98), kad važiavo pas savo draugę į (duomenys neskelbtini) ir jam išvažiuojant pagrindiniu keliu iš sankryžos, pamatė, kad šonu į jį slysta nukentėjusiojo automobilis. Nuteistasis susidūrimo išvengė ir užblokavo nukentėjusiojo automobilį, pastatydamas savo automobilį prieš nukentėjusiojo automobilį. Nukentėjusysis išlipo iš automobilio, paklausė nuteistojo, ką jis daro, pašaukė kitą asmenį, kuriam atėjus nukentėjusysis kartu su pašauktu asmeniu atidarė nuteistojo automobilio dureles ir dviese jį ištempė iš mašinos. Nuteistasis su kitu asmeniu nugriuvo ant žemės ir grūmėsi, o nukentėjusysis atsisėdo į automobilį ir pavažiavęs už sankryžos sustojo, išlipo iš automobilio ir pribėgo prie nuteistojo ir kito asmens, kuriam pasakė „dingstam iš čia“. Nukentėjusysis su kitu asmeniu atsisėdo į automobilį, o nuteistasis pribėgo prie jų, atidarė automobilio dureles ir bandė ištraukti automobilio raktelį, kuris sulūžo užvedimo spynelėje. Nuteistasis nurodė, kad jam bandant ištraukti raktelį, kitas asmuo buvo išlipęs iš automobilio ir spyrę nuteistajam į koją bei sudavė kumščiu į šoną. Nuteistasis teigė, kad kai jis traukė raktelį, iš kumščio ar alkūnės galėjo pataikyti nukentėjusiajam, taip pat galėjo jam pataikyti į veidą, kai nukentėjusysis su kitu asmeniu tempė nuteistąjį iš automobilio. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis su kitu asmeniu buvo neblaivūs, nuo jų sklido alkoholio kvapas. Nuteistasis, išgirdęs, kad vaikinai kažkam skambina ir kvietėsi pagalbos, išsigando ir išvažiavo. Nuteistasis 112 numeriu paskambino, jau būdamas pas draugę (duomenys neskelbtini), nes jo telefonas jau tu metu kai vaikinai jį tempė iš automobilio, buvo išsikrovęs. Paskambinęs 112 numeriu, nuteistasis pasakė, kad automobiliu važinėja girti asmenys, su kuriais įvyko grumtynės ir kad bandant ištraukti to automobilio raktelį, jis sulūžo (1 t., b. l. 128–131). Apklausiamas antrą kartą ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė ir šie jo parodymai buvo pagarsinti pirmosios instancijos teisme, kad jam bandant ištraukti iš nukentėjusiojo automobilio raktelius, kitas asmuo jam spyrė į koją, sudavė kumščiu į šoną ir į pakaušį. Taip pat nurodė, kad traukdamas automobilio raktelius, jis nukentėjusiajam tyčia nesudavė nei vieno smūgio nei su alkūne, nei su kumščiu, galėjo nukentėjusiajam padaryti nubrozdinimus grumtynių metu, bet jokių kraujosruvų ar muštinių žaizdų, dantų lūžių negalėjo padaryti, teigė, kad nukentėjusysis nustatytus sužalojimus galėjo pasidaryti pats, neblaivus vairuodamas automobilį. Nuteistasis antros apklausos metu papildomai nurodė, kad konfliktas kilo dėl to, jog nukentėjusysis, būdamas neblaivus, važinėjo po kaimą su automobiliu, nuteistojo teigimu, jis dar būdamas namuose, girdėjo nukentėjusiojo vairuojamo automobilio padangų cypimą, bet nematė. Nuteistasis norėjo, kad nukentėjusysis daugiau nebevairuotų neblaivus, todėl bandė ištraukti jo automobilio raktelį, nuteistasis norėjo, kad neįvyktų didesnė nelaimė, nebūtų sužaloti žmonės (2 t., b. l. 11–14). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nuteistasis nurodė, kad užblokavus nukentėjusiojo automobilį, pastarasis ne tik paklausė „ką čia daria“, bet dar pasakė „nori pasiaiškinti, išlipk“. Nuteistasis pasiėmė telefoną ir norėjo filmuoti kaip įrodymą, bet tai pamatęs nukentėjusysis šūktelėjo kažkam ateiti. Nukentėjusiajam su kitu asmeniu ištraukus nuteistąjį iš automobilio, nuteistasis su jais abiem susigrūmė, susikibo su nukentėjusiojo pakviestu asmeniu. Taip pat nuteistasis teigė, kad jam bandant ištraukti nukentėjusiojo automobilio raktelius, ne tik keleivis išlipo iš automobilio ir tempė nuteistąjį, bet ir nukentėjusysis buvo išlipęs iš savo automobilio, kad nustumtų, nutrauktų nuteistąjį. Nurodė, kad pastebėjo kraują ant nukentėjusiojo po grumtynių automobilyje, kai nuteistasis bandė ištraukti raktelį, galbūt traukiant raktelį „barkštelėjo“ nukentėjusiajam su alkūne į nosį ar į lūpą. Taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo automobilį matė ir iš namų, dar gerą pusvalandį iki įvykio girdėjo nukentėjusiojo vairavimą – padangų cypimą. Nurodė, kad su civiliniu ieškiniu nesutinka, kad tyčinio smūgio ar tiesioginio kumščio nebuvo, iš įvykio vietos pasišalino, nes išsigando išgirdęs, kad kažkuris iš vaikinų kviečiasi telefonu pagalbą. Tai pat nuteistasis nurodė, kad buvo ir pats sužalotas, bet tai buvo tik nubrozdinimai, todėl nefiksavo, paskambinęs numeriu 112, apie savo patirtus sužalojimus neužsiminė, nes svarbesnis faktas atrodė tai, kad vairavo neblaivūs asmenys. Nuteistasis nurodė, kad taip pasielgdamas jutosi labai ir tikrai teisus. Nuteistasis nepaaiškino, kodėl matydamas, kad jo telefonas išsikrovęs, pagalbos nesikreipė į parduotuvėje esančią pardavėją ar aplinkinius žmones, kad būtų iškviesta pagalba. Nuteistasis tai pat nurodė, kad galbūt nukentėjusiajam išmušė dantį, bet tikai netyčia, nespecialiai ir to nesiekė. Paklaustas, ar sutiktų tartis dėl žalos atlyginimo, nuteistasis nurodė, kad kalbėtis galima visada. Taip pat nuteistasis iš pradžių tikino, kad nukentėjusiojo automobilio raktelius bandė ištraukti, atsidaręs nukentėjusiojo automobilio dureles, vėliau jau nurodė, kad tiksliai nepamena, ar atsidaręs dureles, ar įlindęs per atvirą langą (3 t., b. l. 85–97). Aptartų nuteistojo parodymų kontekste, akivaizdu, kad nuteistojo parodymai viso proceso metu nebuvo visiškai nuoseklūs, kaip kad teigiama nuteistojo gynėjo skunde.

11. Bylos kontekste pažymėtina, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, priešingai nei nukentėjusysis ir liudytojas. Sakyti tiesą kaltinamo asmens neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti / paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, juo labiau, kad šią versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

12. Nukentėjusysis D. I. viso baudžiamojo proceso metu nurodė, kad L. R., įlindęs į automobilio vidų pro langą, sakydamas, kad girtas nevairuos, bandė ištraukti automobilio užvedimo raktelius, o nukentėjusiajam neleidus to padaryti, trenkė nukentėjusiajam kumščiu į veidą pirmą kartą, dėl ko jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas, po to antrą kartą bandė ištraukti užvedimo raktelį, jį nulaužė, ir tada antrą kartą trenkė jam į veidą ir tą kartą sužalojo abu dantis (2 t., b. l. 134–140). Nukentėjusysis nurodė, kad būdamas neblaivus nevairavo, automobilis buvo užkurtas, nes krovėsi mobiliojo ryšio telefoną. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad baudžiamojoje byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusysis turėtų objektyvų pagrindą apšnekėti nuteistąjį ar meluoti dėl jo neteisėtų veiksmų, kadangi tiek nukentėjusysis, tiek pats nuteistasis nurodė, kad vienas kito iki tiriamo įvykio nepažinojo.

13. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų parodymai. Liudytojas T. I. parodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad matė, kaip L. R. trenkė D. I. į veidą, pastarajam, sėdint automobilio vairuotojo vietoje (2 t., b. l. 142). Liudytoja L. I. nurodė, kad vyrui paskambino sūnus T. ir liepė greitai atvažiuoti, nes brolį D. sumušė, o atvažiavusi pamatė, kad nukentėjusysis sėdi kruvinas ant žolės kelkraštyje, susiėmęs už veido, verkė, sakė, kad labai skauda veidą, dantis, lūpa buvo ištinusi, girdėjo, kaip jis medikams sakė, kad sudavė jam smūgius į veido sritį. Liudytoja taip pat nurodė, kad nukentėjusysis, grįžęs iš ligoninės, nurodė, jog jam sėdint automobilyje, priėjęs vyriškis, nieko nesakęs, pro atvirą langą trenkė jam į veido sritį (2 t., b. l . 152–157). Liudytojas D. I. parodė, kad jam paskambino sūnus T. ir pasakė greičiau atvažiuoti prie parduotuvės, nes D. daužo, kažką sakė apie peilį rankoje, nuvažiavęs pamatė sumuštą sūnų D., kurio veidas buvo visas kruvinas. D. pasakė, kad jį automobilyje sumušė nepažįstamas vyriškis, T. nurodė, kad nuėjo į parduotuvę nusipirkti rūkyti, o kai išėjo, pamatė, kad jo brolį D. muša. Taip pat nurodė, kad būnant įvykio vietoje, nepažįstamas žmogus pasakė, kad nukentėjusįjį sumušė L. R. (2 t., b. l. 157–159). Liudytoja I. S. parodė, kad nukentėjusysis įvykio vietoje buvo kruvinu veidu, jam buvo nuskelti priekiniai dantys, nukentėjusysis nurodė, kad kilo konfliktas ir jį sumušė (2 t., b. l. 150). Liudytoja L. A. parodė, kad matė, kaip L. R. įkišo galvą į nukentėjusiojo automobilį per langą, bet nematė, ką jis ten veikė, taip pat matė, kad vėliau T. I. bandė nuteistąjį ištraukti iš tos mašinos ir jie tarpusavyje apsistumdė, tik vėliau nuteistasis liudytojai pasakojo, kad jis bandė ištraukti raktelius (2 t., b. l. 175–176). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytoja L. A. patvirtino, kad nukentėjusysis su liudytoju T. I. bandė pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau su tokiu teiginiu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti. Liudytoja pirmosios instancijos teisme nurodė, kad matė nukentėjusįjį su liudytoju greitai, kad net kilo dulkės, vairuojant automobilį, matė nuteistojo ir nukentėjusiojo automobilius prie sankryžos, po to matė kaip nuteistasis buvo įlindęs į nukentėjusiojo automobilį, tačiau kaip minėta, kad nuteistasis bandė išimti nukentėjusiojo automobilio raktelius, t. y. bandė sulaikyti nuo vairavimo, esant neblaiviam, liudytoja sužinojo iš paties nuteistojo vėliau. Liudytojas A. R. parodė, kad matė įvykio vietoje nuteistojo automobilį, taip pat matė kruviną nukentėjusįjį bei suprato, kad buvo muštynės (3 t., b. l. 8–9). Taigi, visų liudytojų parodymai patvirtina, kad nuteistasis buvo įlindęs į nukentėjusiojo automobilio vidų bei kad L. R. smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu.

14. Aptartus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus bei nuteistojo katę patvirtina ir baudžiamosios bylos rašytiniai duomenys. 2023 m. birželio 7 d. kitų objektų apžiūros protokole ir prie jo pridėtose fotolentelėse užfiksuota, kad buvo apžiūrėtas nukentėjusysis, užfiksuota kad nukentėjusiajam iš nosies matomos galimai kraujo dėmės, nukentėjusysis pražiojęs burną, parodė du priekinius dantis, kuris vienas įskeltas, o kitas įlūžęs (1 t., b. l. 64–69). 2023 m. birželio 8 d. protokole–pareiškime užfiksuota, kad nukentėjusysis prašė pradėti ikiteisminį tyrimą nepažįstamam vyriškiui, kuris bandė išimti iš automobilio užvedimo spynelės raktą, nukentėjusiajam neleidus, vyriškis kumščiu vieną kartą trenkė nukentėjusiajam į veidą, po ko iš nosies pradėjo bėgti kraujas, vyriškis vėl bandė išimti raktelį, tačiau nepavykus jį nulaukė ir dar vieną kartą kumščiu trenkė nukentėjusiajam į veidą, po ko nukentėjusiajam buvo išmuštas vienas priekinis dantis, o kitas įstumtas į vidų (1 t., b. l. 11). 2023 m. liepos 7 d. tarnybiniame pranešime dėl pranešimo BPC užfiksuota, kad nukentėjusiojo motina 2023 m. birželio 7 d., 19.02 val., pranešė, jog sumuštas jos sūnus D. I., jam išmušti dantys, po kelių minučių gautas patikslintas pranešimas, kad nukentėjusįjį užpuolė kaimo gyventojas. Tame pačiame tarnybiniame pranešime nurodomas ir nuteistojo pranešimas, gautas 2023 m. birželio 7 d., 20.23 val., kad matė chuliganiškai važiuojant du neblaivius asmenis, pranešėjas bandė atimti raktelius, įtaria, kad raktelis galėjo lūžti spynoje ir asmenys nebegali važiuoti, viskas įvyko prieš 30 min., anksčiau nepranešė dėl išsikrovusio telefono (1 t., b. l. 23–24). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. birželio 19 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad D. I. konstatuota: odos nubrozdinimas kaktoje, poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, 11-o ir 12-o dantų lūžiai, paviršinės muštinės žaizdelės lūpų vidiniame paviršiuje. Sužalojimai padaryti kitais bukais daiktais paveikus kaktos, nosies ir lūpų sritis, mažiausiai trimis trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2023 m. birželio 7 d. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, kiekvienas patirtas sužalojimas sukelia skausmą (1 t., b. l. 62–63).

15. Įvertinus aptartus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nuteistojo gynėjo skundo argumentas apie nenuoseklius ir prieštaringus nukentėjusiojo ir liudytojo T. I. parodymus atmestini kaip nepagrįstas, kadangi tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas viso baudžiamojo proceso metu davė analogiškus ir nuoseklius parodymus, taip pat kitų liudytojų parodymai bei rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, buvus konfliktą tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo bei kad būtent nuteistojo neteisėtų veiksmų pasėkoje nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sužalojimas. Priešingai nei deklaratyviai teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino tą aplinkybę, kad nuteistasis apie galimą asmenų vairavimą, esant neblaiviems, pranešė Bendrajam pagalbos centrui. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad L. R. nei privalėjo sekti paskui nukentėjusįjį, nei savo iniciatyva bei jėgomis stengtis užkirsti kelią galimai daromai neteisėtai veikai. Kaip nurodė teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismui pats L. R., esant jo išsikrovusiam mobiliojo ryšio telefonui, jis turėjo galimybę nueiti pas bet kurį gyventoją ar į parduotuvę, kad iškviesti pagalbą, tačiau pastarasis, būdamas suaugęs žmogus, ne tik kad smurtavo kito asmens atžvilgiu, bet dar ir pasišalino iš įvykio vietos. Nuteistasis nurodė, kad norėjo kuo greičiau sulaikyti nukentėjusįjį nuo galimo pažeidimo vykdymo, bet vietoj to, kad iškviestų pagalbą, jis, sumušęs nukentėjusįjį, pasirinko išvykti į (duomenys neskelbtini) miestą pas savo draugę ir apie galimą nukentėjusiojo neteisėtą elgesį pranešti tik po daugiau nei valandos laiko, kas sudaro pagrįstą abejonę paties nuteistojo parodymų teisingumu. Be to, šią išvadą sustiprina ir ta aplinkybė, kad pateikdamas pranešimą, nuteistasis nieko neužsiminė apie savo patirtus sužalojimus, kaip nurodė „nubrozdinimus“, nors pirmosios instancijos teismui teigė, kad pas savo draugę (duomenys neskelbtini) pasirodė „visas nubrozdintas, kruvinas“ (3 t., b. l. 96). Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis vairavo ar ketino vairuoti, būdamas neblaivus, todėl visa nuteistojo ir jo gynėjo tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde pateikiama įvykių priešistorė nesudaro pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo skundo ar keisti skundžiamo nuosprendžio, nes byloje nagrinėjamas nuteistojo neteisėtas fizinio smurto panaudojimas nukentėjusiojo atžvilgiu. Kaip minėta, nuteistasis būdamas suaugęs ir, kaip pats nurodo – pilietiškas žmogus, turėjo pasirinkti teisėtą elgesį – kviesti pagalbą, o ne imtis smurtinių veiksmų kito asmens atžvilgiu, juo labiau, kad priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis pirmosios instancijos teisme nurodė, jog girdėjo ir matė nukentėjusiojo pavojingai vairuojamą automobilį iš savo namų, t. y. dar prieš tiriamą įvykį, tačiau ir tuo metu pagalbos nekvietė.

16. Įvertinęs byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir jame padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad L. R. pagrįstai ir teisingai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl nuteistojo L. R. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bausmės

17. Baudžiamasis įstatymas numato, kad už BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą skiriami viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. BK 48 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, bausmės laiku įpareigojant nuteistąjį dalyvauti elgesio pataisos programoje bei dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

18. Kauno apylinkės teismas, skirdamas bausmę L. R., atsižvelgė į tai, kad padarytas vienas nesunkus, tyčinis, baigtas nusikaltimas, kad smurtas panaudotas nesant būtinybės, siekiant užkirsti kelią galimai pavojingam nukentėjusiojo elgesiui, tačiau pasirinkus netinkamą elgesio modelį, prieš fiziškai silpnesnį, neblaivų asmenį, į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (neteistas (teistumas išnykęs) (2 t., b. l. 22–26), baustas administracinėmis nuobaudomis, baudos sumokėtos (2 t., b. l. 61–64), dirba (2 t., b. l. 65–67), charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l. 118), Psichikos sveikatos ir Priklausomybės ligų priežiūros grupėse neregistruotas, sveikas). Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, paskirdamas nuteistajam laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį nei galimos skirti bausmės vidurkį, ir paskirdamas du įpareigojimus, įstatymo taikymo klaidų nepadarė, tinkamai taikė BK 41, 54 straipsnių nuostatas.

19. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo, vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, skirti nuteistajam 100 eurų baudą. Sutikti su tokiu prašymu teisėjų kolegija neturi teisėto pagrindo.

20. BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.

21. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nenustatytos būtinosios BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos – savanoriškas nuteistojo atvykimas į policijos įstaigą ir pranešimas apie įvykdytą nusikaltimą ir (ar) padėjimas ikiteisminiam tyrimui, todėl pagrindo taikyti šią nuostatą nėra. Nėra ir BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų skirti švelnesnę bausmę, kuri taikoma tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, nurodytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-289/2011, 2K-176-222/2019). Nagrinėjamoje byloje nenustatytos L. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, taip pat nenustatyta aplinkybė dėl dalinio ar visiško žalos nukentėjusiajam atlyginimo bei nėra duomenų apie nors vieną iš būtinų alternatyvių aplinkybių.

22. Teisėjų kolegija įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą bei baudžiamosios bylos duomenis, t. y. kad nėra pagrindų taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, jokių argumentų dėl šios įstatymo nuostatos taikymo nepateikta ir apeliaciniame skunde, todėl nuteistojo gynėjo prašymą skirti L. R. 100 eurų dydžio baudą atmeta kaip deklaratyvų, nesant teisėto pagrindo nuteistajam paskirti bausmę, nenumatytą BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje.

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo peržengtos būtinosios ginties institutu, kaip turinčiu įtakos bausmės ir galutinės atsakomybės nuteistojo atžvilgiu taikymui, ir prašo atleisti L. R. nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 28 straipsnio nuostatomis.

24. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tada, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taip pat nurodoma, kad būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. BK 28 straipsnio 4 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama, remiantis BK 62 straipsniu. Taigi, šiuo atveju tik nustačius, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, teismas gali spręsti dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo.

25. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiajam D. I., kuriam L. R. sudavė smūgius, konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 62–63), taigi, akivaizdu, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka BK 28 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų, nurodytų šios nutarties 24 punkte. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, taip pat tai, kad L. R. smūgius nukentėjusiajam sudavė ne gindamasis nuo realaus ir pavojingo nukentėjusiojo kėsinimosi, o veikdamas tyčia bei atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą dėl būtinosios ginties ribų peržengimo, daroma išvada, kad nuteistojo gynėjo skundo argumentas, jog L. R. atlikti neteisėti veiksmai turi būti vertinami kaip atlikti peržengus būtinosios ginties ribas ir jo atžvilgiu turi būti taikomos BK 62 straipsnio nuostatos yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl BK 31 straipsnio nuostatų taikymo

26. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netiesiogiai pripažino dalinai buvus veikimą būtinojo reikalingumo sąlygomis (pirmojo smūgio teisėtumas nėra paneigtas, kvestionuojant tik antro kontakto nereikalingumą), tačiau nesivadovavo būtinojo reikalingumo institutu, kaip turinčiu įtakos bausmės ir galutinės atsakomybės nuteistojo atžvilgiu taikymui ir prašo L. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 31 straipsniu.

27. BK 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Vis tik, apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamoje situacijoje būtinojo reikalingumo sąlygų nebuvo.

28. Nuteistasis nurodė, kad supratęs, jog nukentėjusysis yra neblaivus, elgdamasis pilietiškai, norėjo tik sutrukdyti nukentėjusiajam vairuoti automobilį, kad neįvyktų nelaimė. Vis dėlto, įvertinus aplinkybę, kad baudžiamojoje byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis vairavo ar ketino vairuoti transporto priemonę, būdamas neblaivus, o jei ši aplinkybė iš tiesų egzistavo, nuteistojo elgesys – asmens sužalojimas, pasišalinimas iš įvykio vietos, pranešimas apie neblaivaus asmens vairuojamą transporto priemonę maždaug po daugiau nei valandos nuo įvykio, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, sukėlė didesnę žalą, kurios tariamai nuteistasis savo veiksmais siekė išvengti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis, būdamas suaugęs ir subrendęs asmuo, dirbdamas (duomenys neskelbtini), turėjo galimybę rinktis savo elgesio būdą ir galimą pavojų eismo saugumui pašalinti kitomis priemonėmis, tačiau smurtaudamas nukentėjusiojo atžvilgiu ir padarydamas jam nežymų sveiktos sutrikdymą, elgėsi neadekvačiai ir tokie nuteistojo veiksmai tikrai nebuvo neišvengiamai būtini. Atitinkamai aplinkybė, jog nuteistasis savo veiksmus subjektyviai vertina kaip pilietinę pareigą, nešalina jo atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

29. Įvertinus aptartų duomenų visumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netaikė nuteistojo atžvilgiu BK 31 straipsnio nuostatų, pagrindo daryti priešingą išvadą nesudaro ir apeliacinio skundo motyvai.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

30. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jo ginamojo L. R. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažinta ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

31. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/206). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

32. Iš byloje esančio duomenų nustatyta, kad nuteistasis L. R. konflikto metu, tyčia pro atvirą langą du kartus kumščiu smogė D. I., sėdinčiam automobilio vairuotojo vietoje, į veidą, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors nuteistasis viso proceso metu tvirtino, kad su nukentėjusiuoju buvęs asmuo naudojo prieš jį smurtinius veiksmus, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jokie baudžiamosios bylos duomenys. Liudytoja apklausta L. A. nurodė, kad nuo parduotuvės matė nuteistojo ir nukentėjusiojo automobilius stovinčius prie sankryžos, bet jokių muštynių nematė (2 t., b. l. 175–186). Liudytojas A. R. – nuteistojo tėvas taip pat nurodė, kad matė prie sankryžos dvi susiskersavusias mašinas, vienas automobilis buvo nuteistojo, bet kol jis „persiavė kojas, pasiėmė piniginę, tašytę“ ir išėjo, pamatė nuteistojo automobilį nuvažiuojant, o kitą automobilį – stovint netoli parduotuvės, tačiau jokių aplinkybių apie muštynes tarp nuteistojo ir asmens, buvusio su nukentėjusiuoju, nenurodė (3 t., b. l. 8, 10). eiti iki parduotuvės Be to, baudžiamojoje byloje esantis tarnybinis pranešimas dėl pranešimo BPC patvirtina, kad L. R., pranešdamas apie nukentėjusiojo ir kito asmens automobilio vairavimą, būnant neblaiviems, nenurodė jokios informacijos apie jo atžvilgiu naudotą smurtą (1 t., b. l. 23–24). Pažymėtina ir tai, kad pats nuteistasis nurodė, kad po neva jo atžvilgiu naudoto smurto, jis prie nukentėjusiojo, sėdinčio automobilyje, priėjo ne dėl esą buvusio konflikto, o norėdamas atimti automobilio užvedimo raktelius, kad nukentėjusysis nevairuotų, būdamas neblaivus (3 t., b. l. 86–87). Taigi, įvertinus tai, kad L. R. aktyvūs smurtiniai veiksmai nukentėjusiajam buvo suduoti ne kaip atsakas į neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus, o kaip pats nurodo nuteistasis, dėl pilietiškumo, daroma išvada, jog šioje situacijoje nėra pagrindo pripažinti nukentėjusiojo D. I. veiksmų kaip provokuojančio elgesio. Be to, baudžiamojoje byloje nenustačius aplinkybės, kad D. I. neblaivus vairavo ar ketino vairuoti automobilį, nėra objektyvaus pagrindo nukentėjusiojo elgesio pripažinti ir rizikingu.

33. Įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti nuteistojo L. R. gynėjo prašymo ir L. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas D. I. elgesys.

Dėl nukentėjusiajam priteistų neturtinės žalos bei proceso išlaidų

34. Nukentėjusysis D. I. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo be kita ko prašė priteisti 2 000 eurų neturtinės žalos ir 2 000 eurų bylinėjimosi išlaidų (2 t., b. l. 107–110). Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam iš L. R. priteista 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 2 000 eurų išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

35. Sveikatos sutrikdymu padarytos neturtinės žalos dydį lemiantis esminis kriterijus – nukentėjusiojo patirti neigiami padariniai sveikatai, kuriuos parodo ne tik sveikatos sutrikdymo mastas, jo sunkumas (sunkus, apysunkis ar kt.), jo pobūdis, bet ir kitos aplinkybės, apibūdinančios žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos įvertinimas pinigais) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pvz., būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo, ir t. t. Taip pat turi reikšmę (yra pakankamai svarbios aplinkybės) žalą padariusio asmens kaltė, nusikaltimo sunkumas ir pan. Kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro tyčia, kai jo neteisėti veiksmai rodo didesnį pavojingumą, tokiais atvejais taikytina didesnė atsakomybė (kaip žalos dydžio išraiška) nei neatsargios, mažiau pavojingos nusikalstamos veikos atveju. Kaltininko turtinė padėtis, kitos aplinkybės, susijusios su jo interesų gynimu, nėra lygiareikšmės nusikaltimo pasekmėms, todėl negali turėti esminės įtakos žalos dydžiui. Nors nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį į tokias aplinkybes turi būti atsižvelgiama ir kaltininko interesai neturi būti ignoruojami, tačiau, kaip minėta, visų pirma būtina įvertinti nusikaltimo pasekmes, nepažeisti nukentėjusio asmens teisių bei interesų.

36. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis dėl L. R. smurtinių veiksmų neabejotinai patyrė stresą bei neigiamus išgyvenimus, todėl pritartina pirmosios instancijos išvadai, kad nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala ir ji priteista pagrįstai. Įvertinus tai, kad nuteistasis yra darbingas ir dirbantis, duomenų, jog neturėtų galimybės atlyginti žalos nepateikė bei skunde neargumentavo, kokiu pagrindu nukentėjusiajam neturėtų būti priteisiama neturtinė žala, be to, nukentėjusiajam priteista neturtinės žalos suma nenukrypsta ir nuo teismų praktikoje už analogiškus nusikaltimus priteisiamų sumų, kuri svyruoja plačiose ribose, t. y. nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, tačiau bylose dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paprastai priteisiamos sumos nuo 150 iki 1 200 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog byloje nėra įrodymų dėl kokių nors padarytos veikos ilgalaikių padarinių nukentėjusiosios fizinei ar psichinei sveikatai, gyvenimo kokybei, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistos 500 eurų neturtinės žalos dydis šiuo atveju yra teisingas ir proporcingas.

37. Nors apeliaciniame skunde prašoma taip pat nepriteisti nukentėjusiojo naudai jo patirtų atstovavimo išlaidų, tačiau toks prašymas neargumentuotas ir nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos procesinio sprendimo dėl nukentėjusiajam priteistų proceso išlaidų, kadangi skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra motyvuotas, priteisiant išlaidas atsižvelgta į baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, baudžiamojo proceso trukmę, suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir kiekį (nukentėjusiojo atstovė dalyvavo šešiuose teisiamuosiuose posėdžiuose, parengė civilinį ieškinį). Be to, baudžiamojoje byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys nukentėjusiojo prašytų priteisti atstovavimo išlaidų sumą (2 t., b. l. 114, 115–117), kuri kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, neviršija baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamo maksimalaus dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ir advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo.

38. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis dalyse dėl neturtinės žalos ir nukentėjusiojo patirtų proceso išlaidų yra pagrįstas ir teisėtas bei atitinkantis teismų formuojamą praktiką, todėl nekeistinas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

39. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. nutartimi L. R. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinktas gynėjas advokatas Bronius Varsackis. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė 2024 m. birželio 19 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma, teikiant antrinę teisinę pagalbą L. R., yra 156,25 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybė naudai.

40. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

41. Pažymėtina, jog baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka 2024 m. birželio 19 d. teismo posėdyje dalyvavo nuteistojo L. R. pasikviestas gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis, todėl advokatas Bronius Varsackis buvo atleistas nuo tolimesnio dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, jis apeliacinio skundo nagrinėjime iš esmės nedalyvavo ir neteikė nuteistajam antrinės teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo L. R. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo L. R. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.