- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-17
- Bylos Nr.
- e2A-856-1092/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-11921-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė, Aurimas Brazdeikis
- Atsakovas
- R. T., A. S.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.18.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Erikos Misiūnienės ir Almanto Padvelskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veko“ ir atsakovo R. T. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veko“ ieškinį atsakovams R. T., R. T. ir A. S. dėl žalos atlyginimo ir administravimo išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – M. R..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Veko“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydama priteisti solidariai iš atsakovų A. S. ir R. T. 18 833,43 Eur žalą, solidariai iš atsakovų A. S. ir R. T. 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad atsiima ieškinio reikalavimus priteisti solidariai iš atsakovų 685 Eur administratoriaus atlyginimo ieškovės naudai bei atsiima ieškinio reikalavimą R. T. dėl 2 399,71 Eur žalos atlyginimo. Nurodė, kad. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, ieškovės administratore paskirta UAB „Finresta“. Nutartimi ieškovės valdymo organai per 15 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos įpareigoti perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, o administratorius įpareigotas perimti visus dokumentus ir perduodamą turtą. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 6 d.
3. Ieškovė teigia, kad apygardos teismui nagrinėjant bankroto bylą, teismui nebuvo pateikti praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkiniai. Bankroto bylos iškėlimo dieną bendrovėje darbuotojai nedirbo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, iš viso bendrovės veiklos vykdymo laikotarpiu dirbo 18 darbuotojų. Paskutinis bendrovės vadovas M. R. bendrovėje nebuvo įdarbintas, bendrovės veikla jo vadovavimo metu nebuvo tęsiama ir vykdoma. Bendrovė 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalies nuostatas (Bendrovės turtą sudarė 87 382 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 252 328 Lt). Vėliau bendrovės nemokumas tik didėjo. Nepaisant ieškovės nemokumo nuo 2011 m. gruodžio 31 d., atsakovai, buvę jos vadovai (A. S. – faktinis Bendrovės vadovas) ir akcininkai, ir toliau, ieškovei esant nemokiai, tęsė jos veiklą tuo padarydami žalą jos kreditoriams. Už bendrovei atsiradusią žalą atsakingi A. S. ir R. T. (buvęs akcininkas ir vadovas). R. T., buvęs BUAB „Veko“ akcininkas (nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. sausio 6 d.) ir vadovas (nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2015 m. sausio 6 d.), nevykdė pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Veko“. A. S. šios pareigos nevykdė, kaip faktinis bendrovės vadovas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas R. T. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Teigė, kad nors ir buvo ieškovės direktoriumi nuo 2009 metų liepos mėnesio, tačiau niekada nevaldė įmonės piniginių srautų ir neturėjo įmonės dokumentų, generatoriaus, kortelių, negalėjo sekti įmonės finansinės veiklos ir buvo tik formalus įmonės direktorius. Įmonę nupirkus R. T., jis su buhaltere A. B. paėmė iš buvusios įmonės buhalterės įmonės dokumentus ir išvežė į buhalterės A. B. buveinę.
5. Atsakovas R. T. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad ieškovės akcininku tapo 2012 metų pavasarį. Tuo metu įmonės direktoriumi buvo R. T., o buhalterė – A. B.. Įmonė dirbo sėkmingai, turėjo pelno, nuostolių nebuvo, pretenzijų iš partnerių neturėjo, einamosios įmonės sąskaitos buvo mokamos, įmonė veikė, turėjo du vilkikus, kurie perveždavo krovinius pagal užsakymus. Buhalterinė apskaita buvo vedama tvarkingai. UAB „Veko“ akcijas ir visą turtą su dviem vilkikais pardavė M. R. 2014 metų pabaigoje. Kai įmonę pardavė, ji buvo veikianti.
6. Atsakovas A. S. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš bankroto administratoriui skirtų administravimo lėšų. Nurodė, kad patikslintame ieškinyje visiškai iškreiptas faktas, kuris įrodytas Klaipėdos apygardos teisme civilinėje byloje Nr. eB2-490-826/2018 (dėl tyčinio bankroto), kad A. S. nebuvo UAB „Veko“ faktinis vadovas. Byloje yra įrodymai, kad UAB „Veko“ akcininku ir vadovu nuo 2015-01-06 buvo M. R., todėl dėl įmonės dokumentų neperdavimo atsakomybė tenka pastarajam. Skola draudimo bendrovei UAB „Gjensidige“ (buvusi PZU Lietuva) atsirado dėl 2014 m. vasario 6 d. eismo įvykio Rusijoje, UAB „Ergas“ skola susidarė iš 2014 m. balandžio 28 d. krovinio pervežimo sutarties vykdymo. Kiti įsiskolinimai kreditoriams taip pat atsirado 2014 metais. Tai visiškai paneigia ieškovės teiginį, kad skolos didėjo nuo 2011 m. gruodžio 31 d. dėl atsakovų tyčinių veiksmų. Ieškovė neįrodė įmonės nemokumo momento (2011 m. gruodžio 31 d.). Ieškovė pripažįsta, kad žala kreditoriams didėjo M. R. vadovavimo bendrovei laikotarpiu, todėl kiti atsakovai negali būti atsakingi už trečiojo asmens kaltus veiksmus ir atsakomybė negali būti taikoma taip pat ir A. S..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.
8. Teismas nustatė, kad ieškovės vadovais buvo: 1993–1996 metais – V. Š., 1996–2009 metais – A. S., 2009–2014 metais – R. T., nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. – R. T., nuo 2015 m. sausio 6 d. – M. R.. Ieškovės akcininkais buvo: 1996–2009 metais – A. S., nuo 2009 m. liepos 7 d. – V. S. ir J. N., nuo 2012 m. balandžio 30 d. – R. T. ir I. T., nuo 2014 m. gruodžio 29 d. – M. R..
9. Įvertinęs ieškovės balansų duomenis už 2011–2013 metus, teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė, kad 2011 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo jau nemoki.
10. Teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus nustatė, kad A. S. nebuvo nei (faktiniu) ieškovės vadovu, nei akcininku nuo 2009 metų, todėl jam nekyla atsakomybė atlyginti ieškovei padarytą žalą dėl laiku nesikreipimo į teismą dėl bankroto ieškovei iškėlimo. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad atsakovas R. T. tapo ieškovės pagrindiniu akcininku nuo 2012 m. balandžio 30 d., jam, kaip pagrindiniam ieškovės akcininkui, atsirado pareiga sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, tačiau jis to nepadarė.
11. Atsižvelgiant į tai, kad R. T. nuo 2014 metų tapo įmonės vadovu ir paskutinis įmonės vadovas M. R. iš jo jokių dokumentų neperėmė ir realiai įmonės veiklos nebevykdė, teismas konstatavo, kad atsakovas R. T. yra atsakingas už visą įmonei nuo 2012 m. gegužės mėnesio padarytos žalos atlyginimą. Ieškovei iš atsakovo R. T. priteistina 18 833,43 Eur dydžio žala, 5 procentų palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
12. Ieškovė BUAB „Veko“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalį – priteisti iš atsakovo A. S. 18 833,43 Eur žalą, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą sprendimo dali palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Byloje esantys įrodymai ir aplinkybės patvirtina, kad A. S. buvo faktinis įmonės vadovas, todėl žala iš A. S. priteistina solidariai su R. T.. A. S. siejo artimi santykiai su įmonės akcininke V. S., jis susitarė su A. T., kad pastarasis bus įmonės direktorius. A. T. teismui nurodė, kad buvo tik formalus BUAB „Veko“ vadovas. Taip pat A. S. patvirtino, kad susitarė su R. T. dėl akcijų pirkimo.
12.2. Bylos duomenimis A. S. bendravo su AB „Gjensidige“ laikotarpiu, kuomet teisiniu požiūriu nebuvo nei įmonės vadovas, nei akcininkas. Tai patvirtina, kad A. S. buvo faktinis vadovas ir jam buvo žinoma apie ieškovės nemokumą nuo 2011 m. gruodžio 31 d.
12.3. 2014 m. nutarus atlikti BUAB „Veko“ ūkinės-finansinės veiklos patikrinimą įmonės dokumentus iš buhalterės A. B. paėmė A. S. neturėdamas tam įgaliojimo, o A. B. juos perdavė, kas patvirtina, kad A. S. buvo faktinis vadovas.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Atsakovas A. S. nesutinka su ieškovės teiginiu, kad su draudimo kompanija būtent jis bendravo laikotarpiu 2012–2014 metais. DUAB „Gjensidige“ raštuose nėra nurodoma, kad draudimo bendrovės darbuotojai bendravo su A. S., kaip su UAB „Veko“ vadovu ar atstovu, nenurodė, kad jie skambino A. S.. Be to, minėtuose raštuose ne dviprasmiškai nurodyta, kad sutartys buvo sudaromos bendraujant tik su A. B..
13.2. Byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo ar žodinio paaiškinimo, kuriame R. T. pripažintų A. S. faktiniu vadovu. Priešingai, tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metų duotuose žodiniuose paaiškinimuose R. T. nurodė, kad faktinis vadovas buvo R. T.. Būtina pastebėti, kad pats atsakovas R. T. patvirtino R. T. paaiškinimus ir pripažino, kad nuo 2009 m. buvo UAB „Veko“ faktinis vadovas.
13.3. Visiškai aiškiai ir neabejotinai nustatyta, kad UAB „Veko“ dokumentais disponavo atsakovas R. T.. Šias aplinkybes pagrindžia rašytiniai įrodymai (dokumentų perdavimo aktas), liudytojų parodymai, atsakovų R. T. ir A. S. paaiškinimai. Liudytoja G. K. patvirtino, kad dokumentus nuo momento, kai jie buvo paimti iš UAB „Veko“ buhalterės A. B., ji laikė savo bute iki minėtų dokumentų perdavimo bankroto administratoriui. Taigi, atsakovas A. S. niekada neturėjo UAB „Veko“ dokumentų savo žinioje. A. B. tiek Klaipėdos apygardos teisme UAB „Veko“ bankroto byloje, tiek šioje byloje aiškiai patvirtino, kad A. S. turėjo įgaliojimą, todėl jam dokumentus perdavė. Pastebėtina, kad pati A. B. pateikė A. S. įgaliojimą Klaipėdos apygardos teismui bankroto byloje.
13.4. A. S. nuo 2009 m. liepos 8 d. neturi jokių ryšių su įmone bei nebuvo UAB „Veko“ faktiniu vadovu. Šias aplinkybes patvirtino šioje byloje ir Klaipėdos apygardos teisme civilinėje byloje Nr. eB2-490-826/2018 atsakovas R. T., liudytojos A. B., G. K.. Taip pat, liudytojas A. L. raštiškai patvirtino, kad jo darbo laikotarpiu A. S. nevadovavo įmonei ir atlyginimo jam nemokėjo.
Šalies argumentai
14. Atsakovas R. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas nepagrįstai pripažino, kad R. T. pažeidžiant įstatymą laiku neiniciavo UAB „Veko“ bankroto bylos, taip pat netinkamai nustatė žalos dydį.
14.2. Atsižvelgiant į BUAB „Veko“ finansinės atskaitomybės duomenis nuo 2011 m. bei į tai, kad 2013 metais įmonė veikė pelningai (pelnas buvo 43 472 Lt), jos pardavimų pajamos 2014 m. liepos 31 d. (517 699 Lt) lyginant su 2010 metais (31 080 Lt) padidėjo net 17 kartų, o skolos sumažėjo, darytina išvada, kad įmonė veikė efektyviai, skolos buvo mokamos, kreditoriai pretenzijų nereiškė. Ieškovė nenurodė nė vienos pradelstos skolos 2011 m. gruodžio 31 d. momentui, kurios UAB „Veko“ nebūtų galėjusi apmokėti. Pastebėtina, kad ĮBĮ nustato, jog įmonės nemokumas konstatuotinas tik tada, kai pradelstos skolos viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Tai yra, įmonės nemokumui konstatuoti turi būti nustatytos ne bet kokios skolos (einamieji skoliniai įsipareigojimai), o būtent pradelstos skolos.
14.3. Ieškovė visiškai nepagrįstai kaltina apeliantą, kad jis neperdavė turto bankroto administratoriui, nors pats bankroto administratorius pateikė į bylą antstolio dokumentus, kurie neginčijamai įrodo, jog BUAB „Veko“ turtas buvo antstolio žinioje nuo 2015 metų vasario mėnesio, ir šio turto administratoriumi iškart antstolis paskyrė UAB „Ergas“ (vienas iš kreditorių bankroto byloje). Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kad 2014 m. gruodžio 29 d. apeliantas R. T. perdavė, o trečiasis asmuo M. R. priėmė turtą (krovininius automobilius) tvarkingame stovyje ir su draudimo polisais už bendrą likutinę 23 016,29 Lt vertę. Taigi nuo 2014 m. gruodžio 29 d. UAB „Veko“ krovininiais automobiliais pilnai disponavo M. R., jam tenka atsakomybė už perimtą turtą.
14.4. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė pripažino, kad žala kreditoriams didėjo M. R. vadovavimo bendrovei laikotarpiu, todėl apeliantas negali būti atsakingas už trečiojo asmens kaltus veiksmus ir atsakomybė negali būti taikoma vienam R. T.. Taigi, šiuo teismo sprendimu nepagrįstai atsakomybė visa apimtimi teko apeliantui R. T. už kitų asmenų (M. R.) atliktus veiksmus ar neveikimą (R. T.).
Atsiliepimas
15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Veko“ prašo atsakovo R. T. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
15.1. Ieškovė nurodė aplinkybes ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, jog žala bendrovei atsirado būtent tuomet, kai R. T. buvo jos direktorius.
15.2. Pagal ieškovės 2011 m. balanso duomenis, įmonė 2011 m. gruodžio mėn. 31 d. buvo nemoki pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas (turtą sudarė 87 382 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 252 328 Lt). Toliau nemokumas tik didėjo. Nuo šios datos apeliantas ir faktinis vadovas A. S. turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne toliau didinti BUAB „Veko“ įsipareigojimus kreditoriams.
15.3. Ieškovė nesutinka su R. T. argumentu, kad už žalą atsakingas asmuo yra M. R. ir akcentuoja, kad byloje nėra ir atsakovai nepateikė nei vieno įrodymo, jog M. R. buvo perduoti įmonės dokumentai ir turtas.
15.4. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad įmonę (iki bankroto bylos iškėlimo), atsakovą A. S. ir R. T. atstovauja ta pati atstovė advokatė. Šie įrodymai dar kartą patvirtina ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog apeliantas ir A. S. yra susiję ir išvien įmonei vadovavę asmenys (A. S. – faktinis vadovas, apeliantas – vadovas). Ieškovė pažymi, jog UAB „Veko“ atstovavusi advokatė šioje byloje atstovauja prieš BUAB „Veko“ (gina jos buvusius vadovus), o tai reiškia interesų konfliktą, kas visų nurodytų aplinkybių kontekste turėtų būti vertinama kritiškai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ieškovės BUAB „Veko“ apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo R. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, motyvai ir išvados
16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisinius argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės BUAB „Veko“ ir atsakovo R. T. apeliaciniais skundais apibrėžtas ribas ir juose išdėstytus argumentus.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
18. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
19. Kasacinis teismas, aiškindamas anksčiau minėtą teisės normą, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016, 50 p.). CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 p.).
20. Nagrinėjamu atveju kartu su papildomais paaiškinimais, kuriuos byloje dalyvaujantiems asmenims pasiūlė pateikti Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, ieškovė teismui pateikė įrodymus, susijusius su ieškovės skolomis, jos finansiniais dokumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vykdant minėtą Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartį. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad minėtų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, todėl jie priimami ir pridedami prie bylos.
Dėl ieškovės BUAB „Veko“ apeliacinio skundo
21. Ieškovė BUAB „Veko“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalį ir priteisti iš atsakovo A. S. 18 833,43 Eur žalą, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad A. S. buvo faktinis įmonės UAB „Veko“ vadovas, todėl žala dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo iš A. S. turi būti priteista solidariai su R. T..
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad galimybė taikyti faktiniam įmonės vadovui (de facto vadovui) civilinę atsakomybę už fiduciarinių pareigų pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį nereiškia, kad jam taip pat gali būti taikoma civilinė atsakomybė už Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pažeidimą. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tik asmenims, turintiems formalų vadovo statusą, o teismas, spręsdamas tokio pareiškimo priėmimo klausimą ir vertindamas bankroto bylos iškėlimo būtinybę, turi įsitikinti realių vadovo įgaliojimų egzistavimu, t. y. kad pareiškimą pateikiantis asmuo iš tikrųjų yra įmonės vadovas, dėl ko įmonės de facto vadovo tokio pobūdžio pareiškimas teisme nebūtų priimtas. Vadinasi, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims – formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui (savininkams), tačiau negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017. Teismų praktika, 2017, Nr. 47, p. 187-200).
23. Vadovaujantis anksčiau paminėta kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad net jei pasitvirtintų ieškovės nurodomos aplinkybės, kad A. S. buvo faktinis UAB „Veko“ vadovas, A. S. vis tiek negalėtų būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos netinkamą vykdymą. Kitų galimų A. S. atsakomybės pagrindų pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, o ieškovė apeliacinio skundo dalyko ir pagrindo dėl kitų jo atsakomybė pagrindų nesuformulavo ir šio klausimo apeliaciniame skunde neiškėlė. Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, ieškovo apeliacinis skundas negali būti patenkintas ir yra atmetamas.
Dėl R. T. apeliacinio skundo
24. Atsakovas R. T. apeliaciniame skunde visų pirma nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovės nemokumo atsiradimo momentą, nes nenustatė pradelstų įsipareigojimų dydžio.
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikydamas atsakomybę vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, teismas visų pirma turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018, 55 p.). Vadinasi, įmonės nemokumui konstatuoti aktualūs ne bet kokie įmonės įsipareigojimai, bet būtent pradelsti įsipareigojimai.
26. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovės nemokumo momentą šioje byloje, rėmėsi įmonės balanso bendrais duomenimis apie mokėtinas sumas ir įsipareigojimus, taip pat duomenimis apie per vienerius metus mokėtinas sumas ir įsipareigojimus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad (per vienerius) mokėtinos sumos ir įsipareigojimai bei pradelsti įsipareigojimai nėra tapačios sąvokos, nes dalis mokėtinų sumų ir įsipareigojimų gali būti nepradelsti.
27. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pagal UAB „Veko“ 2012 metų balansą, kuriuo, be kita ko, rėmėsi pirmosios instancijos teismas, 2011 m. gruodžio 31 d. ieškovė turėjo turto už 23 859,48 Eur (87 382 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 5 774,44 Eur (19 938 Lt) (elektroninės bylos 3 t., b. l. 96). Taigi pagal minėtą balansą 2011 m. gruodžio 31 d. visos įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (19 938 Lt (5 774,44 Eur) nesiekė net vieno ketvirtadalio įmonės turto vertės pagal balansą (87 382 Lt (23 859,48 Eur). Vadinasi, net jei visi balanse per vienerius metus mokėtini įsipareigojimai buvo pradelsti, minėtų duomenų pagrindu negalima laikyti, kad 2011 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl balanso eilutėje „po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai“ nurodytos sumos turėtų būti vertinamos kaip pradelsti įsipareigojimai.
28. Teisėjų kolegijos taip pat nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, nėra nurodyta ir nebuvo spręsta dėl momento, kada ieškovė tapo nemokia (elektroninės bylos 1 t., b. l. 17–18). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nusprendė, kad minėtoje nutartyje Klaipėdos apygardos teismas padarė išvadą, jog bendrovė praktiškai 2013 m. jau buvo nemoki.
29. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nepagrindė įmonės nemokumo 2011 m. gruodžio 31 d.
30. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje esančioje gautų ir neapmokėtų sąskaitų suvestinėje 2014 m. rugpjūčio 1 d. nurodyta, kad nuo 2012 m. kovo 31 d. ieškovė turėjo pradelstą 45 000 Litų skolą J. N. (pagal dokumentą Nr. PL 26) ir pradelstą 45 000 Litų skolą V. S. (pagal dokumentą Nr. PL 25), o nuo 2012 m. lapkričio 20 d. turėjo pradelstą 60 000 Litų skolą A. S. (pagal dokumentą Nr. PL 24) (elektroninės bylos 3 t., b. l. 65). Kad 2012 metais įmonėje buvo apskaityta 150 000 Lt skola akcininkams patvirtina ir ieškovės 2019 m. rugsėjo 25 d. papildomai pateikta 2012 metų įmonės didžioji knyga. Iš jos matyti, kad įmonės buhalterinės apskaitos sąskaita „442 Finansinės skolos“ 2012 metais buvo kredituota 150 000 Lt. 2012 metų pabaigoje šioje sąskaitoje buvo apskaitoma 150 000 Lt skola (kaip per vienerius metus mokėtina suma ir kitas trumpalaikis įsipareigojimas), nors metų pradžioje skolos likutis šioje sąskaitoje buvo nulis. Ši skola apskaityta ir 2013 bei 2014 metų įmonės didžiosiose knygose (2013 metų didžiosios knygos kopiją ieškovas pateikė su papildomais 2019 m. rugsėjo 25 d. paaiškinimais, o 2014 metų didžioji knyga yra elektroninės bylos 3 t., b. l. 123, 126).
31. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad įmonė galėjo tapti nemokia (kaip tai suprantama pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį) 2012 m. kovo 31 d. Tačiau atsakovas A. S. apeliacinės instancijos teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad įmonės akcininkai minėtų sumų nelaikė ir negalėjo laikyti paskolintomis, neprašė jų grąžinti. Jo teigimu, akcininkų įneštos piniginės lėšos negali būti laikomos pradelstomis skolomis.
32. Esant pirmiau nurodytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neatskleidė bylos esmės. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė esminių šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių (pradelstų įsipareigojimų ir turto vertės santykio bei jo pagrindu konstatuojamo įmonė nemokumo momento), nenustatė, ar įmonė buvo skolinga akcininkams, o jei taip – nuo kada skola buvo pradelsta, nesiaiškino akcininkių V. S. ir J. N. pozicijos dėl įmonės finansinės būklės ir įmonės skolos joms ginčo laikotarpiu. Vadinasi, siekiant tinkamai ir teisingai išspręsti kilusį ginčą, turi būti renkami papildomi įrodymai, susiję su faktiškai buvusio įmonės pradelstų įsipareigojimų dydžiu įrodinėjamu laikotarpiu, sprendžiama dėl iki 2012 m. balandžio 30 d. įmonės akcininkėmis buvusių V. S. ir J. N. įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis.
33. Atsižvelgdama į papildomai išreikalautinų ir tirtinų įrodymų apimtį bei pobūdį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, trečiųjų asmenų įtraukimą į procesą, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, ir į tai, kad byloje esantys įrodymai nebuvo visapusiškai pirmosios instancijos teismo išnagrinėti, kad teismas šios kategorijos bylose turi būti aktyvus, teisėjų kolegija, remdamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, daro išvadą, kad pagal byloje pateiktus įrodymus šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Juolab kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nauji proceso dalyviai į ją negali būti įtraukti. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš R. T. priteistas žalos atlyginimas ir su juo susijusios sumos, naikintina ir ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
34. Atsakovas A. S. nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nesprendžia. Savo ruožtu dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su ieškovės reikalavimais R. T., turės spręsti pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą dėl šių reikalavimų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo R. T. priteista 18 833,43 Eur žalos, 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos 18 833,43 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. rugsėjo 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 200 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 424 Eur žyminio mokesčio, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.