Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veko“ ieškinį atsakovams R. T., R. T. ir A. S. dėl žalos atlyginimo ir administravimo išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo M. R.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama solidariai iš atsakovų priteisti 10 750,00 Eur administravimo išlaidas, 18 833,43 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. 2018 m. vasario 7 d. ieškovė pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašo areštuoti atsakovo A. S. visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir pinigines lėšas, esančias bankuose, neviršijant prašomos priteisti sumos, tai yra 21 113,43 EUR. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ginčo (reikalavimo) suma yra didelė, atsakovai iki šiol su ieškove neatsiskaito, nepaneigia ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl atsiradusios žalos ieškovei ir jos kreditoriams. Ieškovės teigimu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali padidėti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.Byloje nagrinėjamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.Kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, apeliantas faktiškai ginčija abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Taigi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo) vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovės nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galbūt pažeistų teisių gynybos būdą. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo ir administravimo išlaidų priteisimo iš atsakovų R. T., R. T. ir A. S.. Ieškovė nurodė patirtos žalos dydį, savo reikalavimams pagrįsti prie ieškinio pateikė įrodymus. CPK 5 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Todėl ieškovė, manydama, kad jos teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, turi įstatymo suteiktą teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, prašydama žalos atlyginimą priteisti iš kaltų asmenų. Ar ieškinys pagrįstas ir tenkintinas, pirmosios instancijos teismas nuspręs bylą išnagrinėjęs iš esmės. Remdamasis tuo, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negalima pritarti atsakovui ir pripažinti, kad ieškinys prima facie yra nepagrįstas. Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas aiškiai nepagrįstas ir teismo negalės būti tenkinamas. Apeliantas nurodo, kad teismas nesirėmė jokiais įrodymais, jog egzistuoja grėsmė, kad teismo sprendimas ateityje gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali pasunkėti.Pirmosios instancijos teismas grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galbūt palankaus sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, motyvavo tuo, jog ieškovės reiškiamas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, o atsakovo pozicija, jo finansinis pajėgumas teismui šioje bylos nagrinėjimo stadijoje dar nėra žinomas. Kai byloje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, ieškinio suma yra vienas iš kriterijų, kuris yra svarbus, vertinant būtinybę konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, jeigu šios priemonės yra taikomos, nusprendžiant dėl jų masto. Todėl proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Kadangi byloje nėra duomenų apie apelianto finansinę padėtį, manytina, jog nagrinėjamu atveju pareikšto ieškinio suma (t. y. 21 113,43 EUR) fiziniam asmeniui laikytina didele. Apeliantas teismui nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį. Atsakovui tenka procesinė pareiga įrodyti, jog ieškovės pareikšto reikalavimo suma jam nelaikytina didele ir nekelia grėsmės galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo realiam įvykdymui (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų apie jo turtinę padėtį ir neįrodinėjo aplinkybių, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl galimo teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimo. Duomenų apie savo turtinę padėtį atsakovas nenurodė ir atskirajame skunde. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).Apeliantas nurodė, kad civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, net ir sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl šis principas pažeistas apelianto atžvilgiu, kadangi teismui yra suteikta teisė surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, o neturėdamas įrodymų iš ieškovės, teismas galėjo pranešti atsakovui apie prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau to nepadarė.Pažymėtina, kad CPK 147 str. 1 d. nustatyta, jog teismui suteikta teisė surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis tik išimtiniais atvejais ir atsakovui pranešama tik tuomet, kai teismas mano, kad tai būtina. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos pranešti atsakovui apie ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs apeliantui, pažeidė CPK normas ar apribojo jo procesines teises. Savo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas jau yra išaiškinęs, kad teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1802/2014; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015 ir kt.). Tokią savo teisę apeliantas realizavo paduodamas atskirąjį skundą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju apelianto teisės buvo pažeistos.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (CPK 144, 145 straipsniai), priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 335 straipsniu, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.