Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-369-908/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2020-07-13
Bylos Nr.: 1A-369-908/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-02-6-00032-2019-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė, Jurgita Kolyčienė
Kaltinamasis: E. M.
Advokatai: Vidas Vilkas

Kategorijos

1.1.7.2.2Bauda (BK 47 str.)
1.2.29.1.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 1 d.)
2.4.6.5.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)

Baudžiamosios bylos Nr. 1A-369-908/2020

Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00032-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2; 1.2.29.1.1, 2.4.6.5.2. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Donatai Leščiuvienei,dalyvaujant prokurorei Gelenai Zajankovskajai,išteisintajam E. M., jo gynėjui advokatui Vidui Vilkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Gelenos Zajankovskajos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. išteisintas, neįrodžius, jog dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. M. buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis veikdamas bendrininkų grupe su L. Š., žinodamas, kad UAB „A.“ realiai iš jam priklausančio buto, kurio adresas (duomenys neskelbtini), nesurinko metalinės pakuotės (statinės, talpos) kiekio – 23 890 kg už bendrą sumą – 2 733,72 Eur, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, pasirašė ant 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutarties – akto, kurio serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2015 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis), ir ant 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvito, kurio serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2015 m. kovo 30 d. kvitas), tokiu būdu juos suklastojo, o būtent: L. Š., kuris nuo nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. buvo UAB „A.“ (metalinės pakuotės surinkėjo, taršos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktorius, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, turint tikslą padidinti neva supirktos metalinės pakuotės kiekį, nurodžius UAB „A.“ darbuotojui A. D. suklastoti dokumentus, šis vykdydamas L. Š. nurodymą, žinodamas, kad realiai nesurinko metalinės pakuotės iš E. M. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), UAB „A.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kompiuterinės technikos pagalba atspausdino dokumentus: 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartį – aktą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrašė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad UAB „A.“ neva nupirko iš E. M. metalinės pakuotės (statinės, talpos) kiekį – 23 890 kg už bendrą sumą – 2 733,72 Eur, bei 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrašė, jog bendrovė už metalo laužą pagal metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartį – aktą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), išmokėjo E. M. 2 733,72 Eur sumą; po to A. D. ant šių dokumentų pasirašė bei perdavė juos L. Š., kuris žinodamas, kad toks kiekis metalinės pakuotės realiai nebuvo supirktas, dokumentus pateikė pasirašyti E. M.. Pastarasis žinodamas, kad realiai nurodytas metalinių pakuočių kiekis nebuvo supirktas, pasirašė ant 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutarties – akto, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), ir ant 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvito, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu juos suklastodamas.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu išteisino E. M., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepaneigia, kad 2015 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje užfiksuotas metalo atliekų (pakuotės ir (ar) laužo) kiekis buvo realus. Nebuvo nustatyta, kokie žalingi padariniai teisiniuose santykiuose dėl šios veikos padarymo atsirado ar galėjo atsirasti šiuos dokumentus panaudojus apyvartoje. Iš kaltinamojo E. M. parodymų bei iš kitų objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių negalima daryti neabejotinos išvados, jog E. M. tiesiogine tyčia klastojo (dėdamas savo parašą) 2015 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir jo pagrindu išrašytą 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą ir norėjo taip veikti. Nenustatytas ir galimas E. M. bei L. Š. bendrininkavimas, klastojant minėtus dokumentus.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: nuteisti E. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 30 MGL bauda. Skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais.

3.1. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių duomenų, neteisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines aplinkybes ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nepagrįsdamas savo išvadų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tirtų įrodymų visumos vertinimu, neatliko visų įrodymų analizės jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu.

3.2. Prokurorei nepagrįsta atrodo pirmosios instancijos teismo abejonė dėl 2015 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje įrašyto metalo atliekų kiekio realumo. Vertinant šią aplinkybę, turi būti atkreiptas dėmesys į E. M. parodymų nenuoseklumą ir neatitikimą kitai bylos įrodomajai medžiagai. Turėdamas liudytojo statusą E. M. nurodė, kad 2015 m., žiemos pabaigoje, jis kreipėsi į savo draugą L. Š., kad šis išvežtų iš buto įvairias atliekas. Neprisimena, kokiomis aplinkybėmis buvo išmokėti pinigai bei kas jam juos išmokėjo. Dėl pinigų išmokėjimo negalėjo paaiškinti, ar buvo daromas pavedimas, ar perduodama ir išmokama grynaisiais (T. 1, b. 1. 191-193). Apklaustas įtariamuoju E. M. nurodė, kad įsigijęs butą ieškojo, kas galėtų jį sutvarkyti. Pokalbio metu su savo pažįstamu L. Š. paaiškėjo, kad šis galėtų jam pagelbėti sutvarkyti butą. Taigi iš draugo E. Š. tampa tik pažįstamu. Prieš tai nurodęs, kad neatsimena, ar pinigus gavo grynais, ar pavedimu, įtariamojo apklausos metu nurodo, jog pinigų išmokėjimo kvite, kurio serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), nurodytą sumą (2 733,72 Eur), jis gavo grynais iš L. Š.. Pinigus gavo savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), už atliekas, surinktas iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), (T. 2, b. 1. 183- 185). Šios apklausos metu E. M. užsimena apie sodybą, nurodydamas, jog neprisimena, kuriais tiksliai metais, buvo kalba su L. Š. dėl sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), sutvarkymo. Jam ši sodyba nepriklauso. Ši sodyba priklauso moteriai, vardu D., kurios pavardės ir kontaktinio telefono numerio nežino. Kiek prisimena, D. kontaktus davė L. Š.. Daugiau apie sodybos tvarkymą nieko pasakyti negali. Jis nežino, ar sodyba buvo sutvarkyta. Pinigų už šios sodybos atliekų išvežimą jis negavo (T. 2, b. 1. 183-185). E. M. atsimindamas apie sodybos egzistavimą, gaudamas pinigus nepagalvojo, kad minėti pinigai galėjo būti gauti ir už jos tvarkymą, nes daugiau su šia sodyba savęs niekaip nesiejo. Praėjus keliems mėnesiams po šios apklausos, akistatos su L. Š. metu, E. M. jau nurodo, kad, kai L. Š. sutvarkė butą, jis iš karto paprašė pastarojo sutvarkyti ir sodybą, esančią (duomenys neskelbtini). Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad dar prieš kelis mėnesius E. M. net neatsiminė, kuriais metais kalbėjosi su L. Š. apie sodybos sutvarkymą (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu L. Š. nurodo, kad metalo kiekis buvo išrašytas ir pinigai išmokėti už visą sutvarkytą metalo kiekį (už butą ir už sodybą), nors dar pirminėje apklausoje E. M. to nežinojo. Net, jeigu pripažinti, jog tokia sodyba tikrai egzistavo, kiltų pagrįstų įtarimų, kodėl E. Š., žinodamas, kad sodyba priklauso ne E. M., moka pinigus už jos sutvarkymą jam. Teisminio posėdžio metu E. M. praplėtė parodymus, teigdamas, kad pažįstamai moteriai pasiūlė žmogų sodybos sutvarkymui, kad nereikėtų jai kreiptis į savivaldybę. Tas žmogus sutvarkė jo butą, todėl gali jį atvežti. E. M. atvežė L. Š. į šią sodybą, bet niekur neminima, kad apžiūros metu dalyvavo ir moteris, vardu D.. E. M. nors buvo pas tą moterį nuvažiavęs, žinojo sodybos vietą, nes pats ją aprodė L. Š., tačiau vėliau jokių kontaktų pateikti negalėjo ir, kur toji sodyba yra, neprisiminė. Įtarimus kelia ir tai, kad jis pats viską derino su L. Š., nors galėjo tiesiog duoti moters kontaktus. Nelogiška, kad L. Š., sodyboje buvęs tris kartus, kelio į ją neatsimena (T. 2, b. 1. 161-164). Be to, nors butą tvarkė L. Š. darbuotojai, tačiau versijoje apie sodybą L. Š. nurodo, kad viską tvarkė vienas. Minėti neatitikimai suteikia pagrįstą pagrindą abejoti, kad metalas buvo surinktas iš šios jokiomis aplinkybėms nepatvirtintos sodybos teritorijos. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje teismas pripažįsta, jog L. Š. šiuo atveju yra suinteresuotas versiją palaikyti dėl jam pareikštų kaltinimų kitoje baudžiamojoje byloje, iš kurios buvo išskirta nagrinėjama byla, todėl jo parodymai galėtų būti vertintini kritiškai, tačiau išanalizavus nuosprendžio motyvus matoma, kad iš esmės prioritetas yra teikiamas kaltinamojo E. M. ir liudytojo L. Š. parodymams

3.3. Pažymėtina tai, kad proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Iškelta versija apie sodybą yra gynybinė, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti jos tikrumą. Tiek L. Š., tiek E. M. pateikti parodymai yra abstraktūs, neparemti jokiais faktais, todėl pagrįstai atmetant šią versiją apie sodybą, lieka tik paneigti metalo kiekio, nurodyto anksčiau minėtame akte, realumą. Dėl to pabrėžtina ir tai, kad UAB „A.“ darbuotojas A. D., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pripažino, jog įmonėje buvo įprasta įrašyti didesnį kiekį metalo nei iš tikrųjų buvo priduota (T. 1, b. l. 154-155) ir visi surinkti duomenys rodo, jog nagrinėjamas atvejis nebuvo išimtis.

3.4. Nuo pat pirmosios įtariamojo apklausos E. M. teigė, jog į butą, esantį (duomenys neskelbtini), įėjęs nebuvo, prisiminė, kad į butą neįmanoma buvo įeiti, nes atliekų buvo užkrauta iki lubų (T. 2, b. l. 183-185). Šie parodymai paneigti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymais. L. Š., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad į butą buvo galima įeiti (T. 2, b. l. 161-164). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. J., vykdžiusi valstybinio paveldėtino turto administravimą, nurodė, kad buvo organizuotas buto, esančio (duomenys neskelbtini), durų atrakinimas; spynos pakeitimą vykdė įmonė, su kuria VMI buvo sudariusi sutartį. Atvykus su įmone pakeisti spyną ir jį atrakinus, bute buvo rasta įvairių šiukšlių: tušti alkoholio buteliai, knygos, įvairūs drabužiai, namų apyvokos daiktai (indai, stiklainiai, keptuvės), baldai (lova, stalas). Butas buvo apleistas, netvarkingas, bet jis tikrai neišsiskyrė iš kitų apleistų butų. Tais atvejais, kai būdavo neįmanoma patekti į butą per šiukšles vos atrakinus duris, būdavo organizuojamas šiukšlių išvežimas. Šiuo atveju to nebuvo, nes į butą buvo įmanoma įeiti ir jį apžiūrėti (T. 1, b. l. 171-175). Teisminio posėdžio metu ji patvirtino, kad tikrai nebuvo taip, jog į akis būtų kritęs didelis kiekis metalo; į butą buvo galima įeiti. Šie parodymai neabejotinai įrodo, jog butas nebuvo apkrautas tiek, kad nebūtų galima įeiti ir pamatyti bute esančių daiktų. Liudytojas M. K., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad atliko buto turto vertinimą ir tikrai nepastebėjo, kad ten butų nemažas kiekis metalinių daiktų (talpų, statinių, kitų metalinių daiktų). Į butą buvo galima įeiti, jis pats vaikščiojo po jį. Liudytojas J. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad buvo N. (mirusiojo savininko) kaimynas. Jis 2013 m. pamatė, kad iš N. buto yra kraustomi daiktai. Tai buvo įvairūs namų apyvokos daiktai (indai, daug knygų, drabužiai, baldai ir t. t.) (T. 1, b. 1. 182-184). Liudytoja T. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad išskirtinių daiktų ji nepastebėjo – lova, sofa, televizorius. Buvo labai daug popierių, laikraščių. Nežino, ar buvo daug metalinių daiktų. Nė vienas iš liudytojų nenurodė, kad buvo didelis kiekis metalinių daiktų, tai įrodo, jog aptariamame bute negalėjo būti akte nurodytas metalo kiekis. E. M., teigęs, kad į butą įeiti negalima, negalėjo to nesuvokti ir nežinoti. UAB „B.“ pateiktos šio buto 2013 m. balandžio 24 d. apžiūros metu darytos nuotraukos (T. 2, b. l. b. 1. 46-79) patvirtina liudytojų nurodytas aplinkybes dėl bute buvusių daiktų ir jų kiekio. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtus parodymu vertino, kaip subjektyvius, nors liudytoja D. J., kuri vykdė valstybinio paveldėtino turto administravimą, parodė, kad tais atvejais, kai būdavo neįmanoma patekti į butą per šiukšles vos atrakinus duris, būdavo organizuojamas šiukšlių išvežimas. Tai patvirtina, kad vidaus tvarkoje buvo nustatyti tam tikri objektyvūs kriterijai, kuriais remiantis buvo sprendžiama dėl šiukšlių išvežimo organizavimo.

3.5. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad iš bylos įrodymų galima daryti logišką išvadą, jog E. M. įsigijus aukcione butą, esantį (duomenys neskelbtini), prieš vežant iš jo atliekas, jame nebuvo tokio kiekio, t. y. beveik 24 tonų metalo laužo, tuo labiau metalinės pakuotės, atliekų, todėl 2015 m. kovo 30 pirkimo-pardavimo sutartyje įrašytas iš E. M. surinktas ir supirktas metalo atliekų kiekis nėra (nebuvo) realus, tačiau teismas nurodo ir tai, kad supirktas metalo laužo (bei pakuotės) kiekis apskritai nebuvo nustatytas, todėl minėtą išvadą dėl atliekų kiekio nerealumo byloje leistų daryti tik liudytojų parodymai, kurie dėl nuo įvykių praėjusio ilgo laiko tarpo tapo mažai informatyvūs. Su tokia išvada prokurorė nesutinka, mano, kad liudytojai pakankamai informatyviai paaiškiną minėtą aplinkybę, be to, iš byloje esančių UAB „B.“ pateiktų nuotraukų, net ir neturint specialių žinių, matyti, jog bute tokio kiekio metalo negalėjo būti. Tai, kad praėjus ilgam laiko tarpui liudytojų parodymai yra mažiau informatyvūs – subjektyvus teismo vertinimas, nepagrįstas objektyviais duomenimis. Juo labiau byloje apklausta keletas liudytojų. Pirmos instancijos teismas, suteikdamas prioritetą kaltinamojo E. M. ir liudytojo L. Š. parodymams ir tikėdamas jų pateikta gynybine versija dėl metalo surinkimo iš mistinės sodybos, nevertino to, kad ji paneigta argumentais, susijusiais su kaltinamojo ir minėto liudytojo parodymų nenuoseklumu, prieštaringumu ir loginės grandies trūkumo šių asmenų veiksmuose.

3.6. Skundžiamame nuosprendyje teismas taip pat nurodo, kad nebuvo nustatyta, kokie žalingi padariniai teisiniuose santykiuose dėl šios veikos padarymo atsirado ar galėjo atsirasti šiuos dokumentus panaudojus apyvartoje, t. y. kokie neteisingi sprendimai buvo ar galėjo būti priimti, kokios suinteresuotų asmenų teisės buvo ar galėjo būti pažeistos ir pan. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas gali tik numanyti, kad šie dokumentai, juos panaudojus, galėjo sukelti mokestines lengvatas, susijusias su metalinių pakuočių tvarkymu, jas perkančioms ir tvarkančioms įmonėms, ar finansine nauda metalinių pakuočių supirkėjui – UAB „A.“, tačiau visi šie padariniai susiję ne su E. M. asmeniu. Kaip matoma, teismas pats nurodo galimus padarinius šioje situacijoje, taip grįsdamas jos pavojingumą, o ne tik formalų nusikalstamos veikos pobūdį. Tai, kad teismo nurodyti padariniai nėra susiję tiesiogiai su E. M., neeliminuoja šios veikos pavojingumo. Šiuo atveju suklastotas dokumentas galėjo sukelti teisinius padarinius, o tikslo, kaip nusikaltimo sudėties požymio, įstatymo leidėjas į BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo būtinųjų požymių sąrašą nėra įtraukęs, todėl šio nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos tai, kokiu tikslu E. M. padarė jam inkriminuojamą veiką. Nuosprendyje ne kartą akcentuojama, kad nėra nustatyti E. M. ir L. Š. ryšiai, E. M. suinteresuotumas, tačiau motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 300 straipsnyje nustatyto nusikaltimo požymiai ir norint inkriminuoti dokumento klastojimą, svarbu nustatyti, kad toks dokumentus galėjo turėti teisinius padarinius, to neneigia pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju ne tikslo buvimas ar nebuvimas, o valingi kaltininko veiksmai lemia jo tiesioginę tyčią.

3.7. Pasisakydamas dėl tyčios buvimo pirmos instancijos teismas nurodė, jog svarbu nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. kad jis suvokia, jog disponuoja suklastotu ar žinomai netikru dokumentu ir nori taip veikti. Nuosprendyje nurodoma, jog nagrinėjamu atveju nei iš kaltinamojo E. M. parodymų, nei iš kitų išorinių (objektyviųjų) nusikalstamos veikos požymių negalima daryti neabejotinos išvados, jog E. M. tiesiogine tyčia klastojo (dėdamas savo parašą) 2015 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir jos pagrindu išrašytą 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, t. y. suvokė, jog savo parašu patvirtina į šiuos dokumentus įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, norėdamas taip veikti. Su šiais argumentais nesutiktina, nes, kaip jau minėta, E. M. parodymai, jog butas buvo užkrautas daiktais, yra paneigti kitų liudytojų parodymais. Jis turėjo suvokti, kad bute nėra tokio kiekio, kuris buvo nurodytas akte. Gynybinė versija dėl metalo gavimo iš sodybos atsirado tik akistatos tarp jo ir L. Š. metu ir buvo palanki pastarajam paneigiant kaltinimus kitoje byloje. Be to, E. M. parodė, kad jis nežinojo, jog pinigus gavo ir už metalą iš sodybos (kuris, jeigu versija būtų patvirtinta, priklausytų nuosavybės teise visai kitam asmeniui). Teismas teigia, kad byloje nėra kitų duomenų, jog E. M. pasirašydamas bylai aktualius dokumentus turėjo suprasti, jog juose nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, bet atmetus versiją apie sodybą ir įrodžius, kad bute negalėjo būti tokio metalo kiekio, darytina išvada, jog E. M. suvokė, kad pasirašo ant tikrovės neatitinkančio dokumento. Visuomenėje galiojantis protingumo principas reikalauja, kad kiekvienas asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius, t. y. asmuo privalo domėtis savo teisėmis ir pareigomis. E. M., pasirašydamas ir priimdamas pinigus, pagal savo asmenines savybes (asmuo turi aukštąjį išsilavinimą), turėjo ir galėjo suvokti, jog jo įsigytame bute nebuvo tiek metalo, už kurį galėjo gauti tokią didelę sumą.

3.8. Tiesioginė tyčia yra tokia tyčios rūšis, kai asmuo suvokia savo veikimo ar neveikimo pavojingumą, numato pavojingus padarinius ir jų nori. Veikos pavojingumo suvokimas – tai suvokimas tų aplinkybių, kurios sudaro nusikaltimo dalyką ir objektyviuosius požymius. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nustatytas veikos pavojingumo, o ne baudžiamumo suvokimas. Jei asmuo suvokia, kad jo veika pavojinga, nebūtina žinoti, kad ši veika baudžiamųjų įstatymų uždrausta. Ji laikoma padaryta tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 270/2009). Nagrinėjamu atveju E. M., pasirašydamas ant akto, kuriame nurodytas tikrovės neatitinkantis kiekis metalo, suprato savo veiksmų pavojingumą ir to norėjo. Tikėtina tai, kad E. M. neįvertino, jog jo veiksmai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę, bet suvokė, jog deda savo parašą ant tikrovės neatitinkančio dokumento. Tai įrodyta šiame apeliaciniame skunde pateiktais motyvais. Tikslo ir motyvo nebuvimas negali būti pagrindas spręsti tyčinės kaltės klausimo.

3.9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nebuvo neabejotinai nustatyta, E. M. bei L. Š. bendrininkavimas klastojant bylai aktualius dokumentus. Prokurorės nuomone, ši išvada grindžiama tik E. M. ir L. Š. parodymais, suteikiant jiems prioritetą prieš kitus byloje esančius įrodymus. E. M. negalėjo nežinoti to, kad akte nurodytas metalo kiekis yra nerealus. Pirmos instancijos teismas, pasisakydamas bendrininkavimo klausimu, teigia, kad nebuvo nustatytas asmeninis E. M. suinteresuotumas, nors BK 300 straipsnis neįtvirtina tikslo ir motyvo, kaip šios nusikalstamos veikos sudėties būtinojo požymio nustatymo. Remiantis tik šių asmenų parodymais, netinkamai įvertinta bylos duomenų visuma, todėl padaryta neteisinga išvada dėl bendrininkavo E. M. veiksmuose nebuvimo.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintojo gynėjas V. Vilkas prašė skundą atmesti, nes pirmosios instancijos priimtas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nors prokurorė, savo skunde kritikuodama pirmosios instancijos teismą, teigia, kad nuosprendis grindžiamas ne įrodymų visumos analize, o prielaidomis ir remiamasi tik E. M. ir L. Š. parodymais, o ne įrodymų visuma, tačiau pačios prokurorės skundo argumentai paremti prielaidomis, minėtų asmenų parodymų iškraipymu, o anot advokato, vadovaujantis in dubio pro reo principu, nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėlionėmis.

4.1. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliantė neginčija, jog tam tikras metalo atliekų kiekis E. M. bute vis dėlto buvo, tačiau teigia, kad jis buvo ne toks, koks nurodytas 2015 m. kovo 30 d. sutartyje. Apeliaciniame skunde nurodytais motyvais siekiama apie buvusį metalo atliekų kiekį spręsti pagal liudytojų parodymus ir nuotraukas, tačiau gynėjui kyla klausimas, nuo kada Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje įsitvirtino principas mato vienetą – svorį – nustatyti, remiantis liudytojų parodymais ar foto nuotraukomis, kitaip tariant „iš akies“. Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors apeliantė kritiškai vertina L. Š. parodymus, akcentuodama, kad šis yra suinteresuotas palaikyti versiją dėl jam pareikštų kaltinimų kitoje baudžiamojoje byloje, tačiau L. Š. parodymai šioje byloje nėra vienintelis įrodymas, be to, jie nuoseklūs, neprieštaraujantys ir išsamūs, nepaneigti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais. Gynėjas nesutinka, kad E. M. ir L. Š. parodymai apie iš sodybos surinktą metalą yra gynybinė versija, atkreipia dėmesį į tai, kad ši aplinkybė paminėta dar ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nebuvo imtasi jokių priemonių ją patikrinti. Atsiliepime analizuojant skundo argumentą, kad neva „UAB „A.“ darbuotojas A. D., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pripažino, jog įmonėje buvo įprasta įrašyti didesnį kiekį metalo nei iš tikrųjų buvo priduota, pažymima, kad liudytojo apklausos teisminio bylos nagrinėjimo metu šis liudytojas apie konkretų P. K. gatvėje esantį butą nurodė, kad apie šį butą nežino (T. 3, b. l. 85). Šis liudytojas nuo pat pirmų apklausų patvirtino, jog atliekų iš buto, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, vežime ir svėrime nedalyvavo.

4.2. Gynėjas atsiliepime nurodo, kad byloje nėra nustatyta jokių inkriminuotos BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarinių, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014) tokie padariniai turi būti nustatyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad galima tik numanyti, kad kaltinamajame akte nurodyti dokumentai, juos panaudojus, galėjo sukelti mokestines lengvatas, susijusias su metalinių pakuočių tvarkymu, jas perkančioms ir tvarkančioms įmonėms, ar finansine nauda metalinių pakuočių supirkėjui – UAB „A.“, tačiau E. M. veikos žalingi padariniai nenustatyti.

4.3. BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis – kaltė turi pasireikšti tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad E. M. parodė, jog tik buvo įžengęs į prieangį ir išėjo, nes bute buvo blogas kvapas (T. 3, b. l. 73). Tai teisme patvirtino ir liudytojai T. S., Ž. K.. Iš Byloje UAB „B.“ pateiktų nuotraukų matyti, kad bute iš tiesų pilna įvairių atliekų, vienoje iš nuotraukų matyti metalinė dujinė orkaitė, visi liudytojai patvirtino bute buvus metalinę lovą, daug įvairių metalinių indų, kitų atliekų. Jos buvo išvežtos tiek iš buto, tiek iš sodybos (duomenys neskelbtini), jų išvežime (svėrime) kaltinamasis E. M. nedalyvavo. E. M. nei atliekų rūšies, nei svorio domenų į minėtą aktą neįrašė, jį pasirašydamas įrašytų duomenų atžvilgiu elgėsi indiferentiškai, t. y. nesuteikė jiems reikšmės ir negalėjo žinoti ir suprasti jų atitikimo ar neatitikimo tikrovei, todėl neveikė ir negalėjo veikti tiesiogine tyčia suklastojant minėtą aktą. Bylos duomenys net patvirtina, jog kaltinamasis E. M. turėjo objektyvų pagrindą suvokti, jog 2015-03-30 Pirkimo-pardavimo sutartyje – akte nurodytas atliekų kiekis yra teisingas, nes atliekos buvo vežamos tiek iš buto, tiek iš sodybos (duomenys neskelbtini), o asmuo (L. Š.), įrašęs į minėtą aktą kiekio duomenis, patvirtino, jog sodyboje buvo didelis kiekis, atitinkantis akte nurodytą, metalo laužo ir metalinių pakuočių. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad E. M. žinojo ar suvokė tai, jog 2015-03-30 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytas 23 980 kg kiekis yra žinomai melagingas, neatitinkantis tikrovės, tuo labiau, kad apeliaciniame skunde nurodomi motyvai, jog visuomenėje galiojantis protingumo principas reikalauja, kad kiekvienas asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, kaip tik paneigia tiesioginės tyčios buvimą. Gynėjui neaišku ir kokiomis „asmeninėmis savybėmis“ pasižymėjo E. M., kurios leistų jam nustatyti, koks iš tikro metalo atliekų kiekis buvo bute ar kad minėtame akte esantis kiekis iš esmės (ženkliai) neatitinka faktinio be atitinkamo svėrimo veiksmo atlikimo.

4.4. Konstatavimui, kad veika padaryta veikiant bendrininkų grupe, reikia įrodyti bent dviejų asmenų susitarimą nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti (BK 25 str. 2 d.). Apeliaciniame skunde (kaip ir kaltinamajame akte) nenurodoma jokių duomenų, apie bendrininkavimo turinį (asmenų susitarimą, bendrą veikimą, vieningo tikslo siekimą ar pan.), taip pat kaltinamuoju aktu byla net neperduota teismui spręsti asmens kaltumą su nuoroda į BK 25 straipsnio 2 dalį. Byloje visiškai nėra jokių duomenų apie asmenų veikimą bendrininkų grupe, susitarimą veikti bendrai, klastojant dokumentą. Priešingai, L. Š. parodė, kad metalo atliekų kiekį į 2015 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį nusprendė įrašyti pats, nepranešdamas, neįspėdamas, ar kitaip nesusitardamas apie tai su E. M., o pastarasis nurodė, kad į minėto akto turinį nesigilino, žinodamas, kad atliekos išvežtos iš buto ir sodybos. Tai patvirtina, kad jokio veikimo bendrininkų grupe nebuvo. Gynėjas taip pat pažymi ir tai, kad nėra jokių duomenų, jog L. Š. būtų pareikšti įtarimai ar jis būtų kaltinamas kaip bendrininkas dėl šioje byloje nustatytų aplinkybių.

4.5. Gynėjas pažymi, kad apeliaciniu skundu nekeliamas klausimas ir apeliacijos pagrindu nenurodoma tai, kad 2015-03-30 pinigų išmokėjimo kvite nurodyta pinigų suma nebuvo sumokėta ir kad šis dokumentas buvo suklastotas, t. y. apeliaciniu skundu dėl šios aplinkybės neprašoma priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, išteisintais E. M. ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Prokurorės skundas tenkinamas

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus kiekvieną atskirai ir jų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertino byloje surinktus įrodymus, nesiedamas jų į visumą, todėl nepagrįstai padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad E. M. nedalyvavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padaryme.

7. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

8. Teismų praktikoje dokumentas yra laikomas netikru tada, kai dokumento turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino, o tikras suklastotas dokumentas – tada, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba kaltininkas savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, taip tokio dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Pati veika – dokumento suklastojimas – suponuoja, kad kaltininkas veikia tiesiogine tyčia, t. y. suvokia, kad surašo tikrovės neatitinkančią informaciją arba pakeičia tikro dokumento turinį, ir nori taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-404/2013).

Žemesnės instancijos teismas

9. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas E. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, konstatavo, kad išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra objektyvių tiesioginių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog kaltinamasis E. M. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir yra išnaudotos visos teisėtos galimybės įvykio aplinkybėms nustatyti, todėl, vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės vertintos kaltinamojo naudai.

10. Sutikdama su teiginiu, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis ir prielaidomis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma remiantis tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

11. Baudžiamojoje byloje nustatyta ir nekyla ginčo dėl to, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku E. M. pasirašė ant jam L. Š. pateiktų 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo-pardavimo sutarties (serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje nurodyta, kad UAB „A.“ nupirko iš E. M. metalinės pakuotės (statinės, talpos) kiekį – 23 890 kg už bendrą sumą – 2 733,72 Eur sumą, atskaičius 5 proc. gyventojų pajamų mokesčio (143,88 Eur), ir ant 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvito (serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), iš kurio matyti, kad A. D. pagal minėtą metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) E. M. sumokėjo 2 733,72 Eur (T. 1, b. l. 35).

12. Išteisintasis E. M. viso baudžiamojo proceso metu neneigė, pasirašęs ant minėtų savo seno pažįstamo UAB „A.“ dirbančio L. Š. pateiktų dokumentų, tačiau akcentavo, kad jų neklastojo, o pasirašė nesigilindamas į turinį, paėmė kvite nurodytą pinigų sumą, manydamas, kad ji paskaičiuota už iš jo aukcione pagal 2013 m. liepos 5 d. buto pirkimo-pardavimo iš aukciono sutartį įsigyto buto, esančio (duomenys neskelbtini), išvežtas atliekas, realaus kiekio nežinojo, nes į minėtą apleistą butą „pilnai įėjęs“ nebuvo dėl pastarojo būklės (iki lubų buvo užgriozdintas šiukšlėmis, sklido nemalonus kvapas), o pats asmeniškai išvežant atliekas ir sveriant metalą nedalyvavo. E. M. teigimu, tik vėliau jis sužinojo, kad 2015 m. kovo 30 d. kvite nurodyta pinigų suma buvo sumokėta už iš dviejų nekilnojamojo turto objektų – jam priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir pažįstamos moters, vardu D., sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), išvežtą metalą.

13. Vertinant E. M. poziciją dėl 2015 m. kovo 30 d sutarties ir kvito pasirašymo aplinkybių, pastebėtina tai, kad ji kito baudžiamojo proceso eigoje. Iš byloje esančio E. M. 2016 m. rugsėjo 21 d. paaiškinimo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriui matyti, kad jis nurodė, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) (duomenys neskelbtini) aukciono protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) buvęs pripažintas nugalėtoju aukcione dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini). Aukcione parduodamas butas buvo iki lubų užpildytas atliekomis, tą faktą galėtų paliudyti tiek VMI pareigūnai, tiek ir minėto aukciono dalyviai. Minėtame paaiškinime E. M. nurodė, kad bute esančias atliekas jis atidavė UAB ,,A.“ (T. 1, b. l. 36).

14. Ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. kovo 13 d. apklausiamas liudytoju E. M. parodė, kad 2013 m. VMI organizuotame aukcione jis įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio būklę galėtų paliudyti mažiausiai 3 VMI pareigūnai ir 19 konkurse dalyvavusių asmenų. 2015 m., žiemos pabaigoje, jis kreipėsi į savo draugą L. Š., kuris turėjo įmonę, vykdančią atliekų surinkimo verslą, kad šis išvežtų iš buto įvairias atliekas. Jis žinojo, kad L. Š. dirba UAB „A.“, tačiau nežinojo, kokias pareigas ėjo. Per kiek kartų buvo išvežtos atliekos, pasakyti negali, nes tame procese, kaip ir atliekų svėrime, nedalyvavo. Šiuo metu jis negali pasakyti, kiek susidarė atliekų, nes neprisimena. Prisimena tai, kad jam sumokėjo apie 2 000 Eur. Pasakyti, ar 2015 m. kovo 30 d. sutartyje nurodytas kiekis – 23 980 kg, yra realus, pasakyti negali. Nurodytą sumą – 2 733,72 Eur, jis gavo, tačiau 2017 m. kovo 13 d. apklausos metu neprisiminė, kokiomis aplinkybėmis jam buvo paduotas pasirašyti šis dokumentas. Šį dokumentą pasirašė jis. Rašysena ir parašas yra jo. 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą jis taip pat pasirašė, tačiau kokiomis aplinkybėmis buvo išmokėti pinigai bei kas jam juos išmokėjo, nepamena, paaiškinti, ar buvo daromas pavedimas ar pinigai perduoti ir išmokėti grynaisiais negali (T. 1, b. l. 191–193).

15. Po dviejų metų 2019 m. balandžio 17 d. apklausiamas įtariamuoju E. M. jau detaliai prisiminė minėtų dokumentų pasirašymo ir pinigų išmokėjimo aplinkybes, teigė, kad pasirašydamas dokumentus (2015 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir kvitą) jis į jų turinį nesigilino, pasirašė juos padavus L. Š.. Kadangi šiukšlių išvežimo ir svėrimo procese nedalyvavo, negali pasakyti, ar sutartyje nurodytas metalo pakuotės kiekis (23 t 980 kg) yra realus. 2015 m. kovo 30 d. kvite nurodytą sumą – 2 733,72 Eur jis gavo grynaisiais iš L. Š. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), už atliekas, surinktas iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Be to, akcentavo, kad prieš aukcione įsigydamas butą, jis buvo nuvažiavęs jo apžiūrėti kartu su trimis VMI pareigūnais ir konkurse dalyvavusiais asmenimis, tačiau į butą įėjęs pilnai nebuvo, nes į buvo galima įeiti tik kelis žingsnius – jis iki lubų buvo užkrautas atliekomis, sklido nemalonus kvapas. Nors į butą teigia nebuvo pilnai įėjęs, tačiau, vis dėlto, nurodo, kad jame buvo atidaręs vieną maišą, kuriame pamatė įvairių dangtelių, kitų daiktų. E. M. teigimu, praėjus kuriam laikui, jis ieškojo, kas galėtų sutvarkyti butą. Pokalbio metu su savo pažįstamu L. Š. paaiškėjo, kad pastarasis galėtų jam pagelbėti ir sutvarkyti butą, nes turėjo įmonę, vykdančią atliekų surinkimo veiklą. Anot E. M. jis iki sutvarkymo, bute buvo vieną kartą, kai dujininkams parodė dujų skaitiklį. L. Š. jis tik padavė raktus, sutvarkyme, atliekų svėrime nedalyvavo. Jis neprisimena, kuriais tiksliai metais, kalbėjo su L. Š. dėl sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), sutvarkymo. Jam ši sodyba nepriklauso – jos savininkė moteris, vardu D., kurios nei pavardės, nei kontaktinio telefono numerio nežino, nes pametė telefoną su kontaktais. Kiek prisimena, L. Š. jis davė visus D. kontaktus. Daugiau apie šios sodybos tvarkymą jis nieko pasakyti negali. Jis nežino, ar sodyba buvo sutvarkyta. Pinigų už šios sodybos atliekų išvežimą jis negavo (T. 2, b. l. 183–185).

16. Pastebėtina, kad pirmas aplinkybę, jog didžiąją dalį metalo pakuočių kiekio, užfiksuoto 2015 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarė iš sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), surinktas metalo laužas, nurodė įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. vasario 12 d. papildomai apklaustas buvęs UAB „A.“ direktorius L. Š., nurodęs, kad sodyboje didžioji dalis, apie 20 t, buvo metalo laužo, kita dalis – apie 3 t – metalinės pakuotės, bute – apie 1 t metalinės pakuotės. Jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl galimo sukčiavimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo, turto pasisavinimo buvo atskirtas 2019 m. vasario 22 d. nutarimu. E. Š. teigimu, E. M. pirmiausia pokalbio metu pasakė, kad įsigijo iš aukciono apleistą butą, kurio adreso L. Š. neprisiminė, ir paprašė jį sutvarkyti. Priešingai nei nurodė E. M., teigęs, kad kartu su L. Š. bute nebuvo, tik padavė pastarajam raktus, L. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apžiūrėti to buto jiedu kartu atvažiavo dviese. Jis pamatė, kad butas yra antrame aukšte, nedidelis – 1-1,5 kambario, bendrai apie 40 m². Butas buvo pilnas buitinių atliekų: popieriaus, medžio, plastiko. Anot L. Š. iš metalo buvo skardinės, talpos, 1 vonia, metalinė kriauklė. Butas buvo apkrautas nuo grindų į viršų apie 1 m. Priešingai nei teigė E. M., L. Š. parodė, kad bute buvo praėjimų, į butą galima buvo įeiti. Po apžiūros E. M. jam padavė raktus nuo buto, o jis davė nurodymus darbuotojams nuvažiuoti į butą ir jį sutvarkyti. Visus daiktus, tarp jų ir metalą, darbuotojai sukrovė į maišus, sudėjo kieme ir kitą dieną jis asmeniškai atvažiavo ir išvežė į (duomenys neskelbtini), su bortiniu Fiat per du kartus. Buvo apie 20 didelių maišų, į kuriuos telpa nuo 200 l iki 1 000 l atliekų. UAB „C.“ darbininkai iškrovė maišus, jis išrūšiavime nedalyvavo. Anot L. Š., po buto sutvarkymo nebuvo surašytas joks metalo laužo pirkimo–pardavimo aktas, nes po kelių dienų E. M. dar paprašė sutvarkyti sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kurios tikslaus adreso neprisimena. Pirmą kartą sodybos apžiūrėti vyko su E. M., pamatė 2 aukštų su mansarda gyvenamąjį namą rudos spalvos ir 3-4 ūkinius pastatus. Kieme pamatė daug metalo: žemės ūkio technikos liekanas, puodus, statines, namų apyvokos rakandus, technikos dalis, vamzdžius, statybinį metalą. Didžioji dalis, apie 20 t buvo metalo laužo, kita dalis – apie 3 t – metalinės pakuotės. Po apžiūros, per savaitę jis vienas nuvažiavo viską surinkti su hidromanipuliatoriumi. Su sunkvežimiu MAN visą metalą išvežė per vieną dieną per du reisus. Kas galėtų tai paliudyti, nežino. Atliekas vežė į (duomenys neskelbtini). L. Š. teigimu, jis UAB „A.“ darbuotojui A. D. davė nurodymą surašyti 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartį – aktą, kad UAB „A.“ supirko iš E. M. metalinės pakuotės (statines, talpos) kiekį – 23 890 kg už bendrą sumą – 2 733,72 Eur. Iš viso buvo supirkta 23 980 kg metalo laužo, kuriame apie 4 t buvo metalinių pakuočių. 2015 m. kovo 30 d. metalinės pakuotės kaina buvo 0,12 ct už 1 kilogramą, ir metalo laužo kaina buvo ta pati. Sutarties akte jis neišskyrė metalo laužo, nes kaina buvo ta pati. 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą taip pat išrašė A. D., bet jis (L. Š.) nurodė įrašyti kiekį ir kainą. Pinigų sumą – 2 733,72 Eur, jis asmeniškai grynais pinigais išmokėjo E. M. ir davė pasirašyti sutarties aktą ir pinigų išmokėjimo kvitą, kuriuos vėliau padavė ir UAB „A.“ buhalterei A. U.. L. Š. taip pat paaiškino, kad su asmenimis, kurie nenorėjo būti identifikuojami, nebuvo sudaromos pirkimo-pardavimo sutartys. Siekiant pateisinti iš jų įsigytą metalo pakuotę, buvo padidinti kiekiai kitiems pardavėjams, tarp jų dalyje išvardintiems pranešime apie įtarimą. Jis pripažino, kad tokiu būdu suklastojo dokumentus ir apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, tačiau nepasisavino piniginių lėšų, kadangi pinigai buvo išmokėti pardavėjams už įsigytą metalą (T. 2, b. l. 161–164).Teismo posėdžio metu L. Š., apklaustas liudytoju, taikant liudijimo ypatumus, save apibūdino, kaip turintį didelę patirtį spalvoto metalo laužo prekyboje, 25 m. dirbantį su įvairiais laužais, juodaisiais ir spalvotais metalais. L. Š. teisme jau teigė, kad jis su E. M. prieš sutvarkant pastarojo įsigytą butą jo apžiūrėti nebuvo. L. Š. teigimu, jis tik nuvežė žmones tvarkyti to buto. Dabar neatsimena, kuriems darbuotojams davė pavedimą nuvažiuoti sutvarkyti buto. E. M. atveju A. D. pildė formą. Kiekius jis (L. Š.) jam pasakė, nes kiekis buvo ne per vieną kartą suvestas, kiekį bendrą pasakė ir jis (A. D.) tada atspausdino. Nepamena, kada su E. M. kilo kalba dėl sodybos sutvarkymo, bet tai buvo po to, kai sutvarkė butą. Į sodybą važiavo abu su E. M. iš karto, ar už dienos. Tik pašnekėjo ir nuvažiavo. Buvo kovo mėnuo. Jis išvežė metalą iš sodybos ir atspausdino tą aktą. Šiuo metu to kelio nerastų, bet jam krito į akis, kad buvo asfaltuotas. Buvo vieno aukšto naujas namas, medžiu apkaltas. Atsimena, kad (duomenys neskelbtini) plento 30-ajame kilometre buvo posūkis į dešinę. Iš sodybos vienas vežė atliekas – tai buvo metalo laužas, likęs po statybų. Nuo traktoriaus atsarginių dalių, variklių, vikšrų, armatūros, surūdiję kibirai, daug visko. Teisme L. Š. paaiškino ir tai, kad 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo akte nurodyta, jog tai buvo metalo pakuotė, nes daugeliui žmonių metalo pakuotė ir metalo laužas niekuo nesiskiria. Reikėjo kažkaip identifikuoti tą pakuotę, kuri būdavo bendrame laužo sraute. Anot L. Š., nuolat trūkdavo dokumentų, identifikuoti pakuotę, todėl jie didindavo kiekius išrūšiuotos pakuotės. E. M. atveju parašė, kad tai yra metalinė pakuotė, nes jam išsirūšiuodavo daugiau. Dėl to jis nurodė, kad tai buvo metalinė pakuotė. Vizualiai įvertinus, buvo apie 4 t pakuotės, visa kita buvo metalo laužas, pagrinde žemės ūkio technika. Faktas neatitiko dokumentuose nurodytos rūšies, bet iš esmės tai tas pats metalo laužas, tik skirtingu pavadinimu. L. Š. teisme nurodė nežinąs, ar E. M., pasirašydamas pirkimo-pardavimo sutartį aktą ir pinigų priėmimo kvitą, galėjo suprasti, kad tai dokumentai tik už P. K. gatvės butą, ar už abu objektus – butą ir sodybą, bet kadangi suma buvo nemaža – 2 700 Eur, jo manymu, tai E. M. turėjo suprasti, kad už abu objektus. Jam atrodo, kad jis E. M. pasakė, jog už abu objektus. E. M. atveju kiekis nebuvo padidintas. E. M. situacija, paties paslaugos atlikimo atveju ir darbų apimtimi nebuvo niekuo ypatinga. Liudytojas teisme paaiškino ir tai, kad jau tada (2015 m.) buvo daromas skirtumas, ar metalo laužas, ar pakuotė, nes 2015 m. „C.“ patarimu, UAB „A.“ tapo metalinės pakuotės surinkėju, sudarė sutartį dėl pakuotės supirkimo. Anot L. Š., įmonė buvo jauna, maža ir reikėjo proveržio, kad greitai suktųsi pinigai. ,,C.“ buvo suinteresuota supirkti kuo daugiau pakuotės. Pagal supirktą kiekį paskui įmonės atleidžiamos nuo taršos mokesčio arba jis moka taršos mokestį, arba jis sudaro sutartį su tvarkymo organizatoriais. L. Š. teigimu, naudos iš savo nusikalstamos veikos jis negavo, nes nelabai žinojo apie savo teises, nes dabar apie 7 000 Eur turėtų gauti su PVM (T. 3, b. l. 100-107).

17. Liudytojas A. D., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas prokurorės 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarimu nutrauktas, jį atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (T. 1, b. l. 156–165) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad ant 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartį ir pinigų išmokėjimo kvitą UAB „A.“ vadovo L. Š. nurodymu pasirašė jis, tačiau sutartyje nurodyto kiekio metalo jis nematė, nesvėrė, jokių pinigų E. M. neišmokėjo, nes tokių pinigų neturėjo (T. 3, b. l. 83-86). Ikiteisminio tyrimo metu A. D., apklausiamas įtariamuoju teigė, kad metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartis ir pinigų išmokėjimo kvitus ir (tarp kurių ir 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartis – aktas (serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvitas (serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), pasirašė jis, atspausdinęs baltos spalvos kompiuteriu, stovėjusiu būdelėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Asmenų, iš kurių supirko atliekas (tarp jų ir E. M.), asmeniškai nepažįsta. L. Š. nurodė pagaminti ir atspausdinti minėtus dokumentus, įrašyti juose fizinių asmenų pavardes, iš kurių neva buvo supirktos metalinės pakuotės, nurodė įrašyti metalinių pakuočių kiekį bei pinigų sumas, kurių jis (A. D.) neišmokėjo. Šiuos paruoštus ir atspausdintus dokumentus jis palikdavo būdelėje ant stalo, juos vėliau pasiimdavo L. Š.. Tokio kiekio metalinių pakuočių jis nematė, nesvėrė, pinigų neišmokėjo. Kartais L. Š. pasakydavo tiktai kiekį metalinių pakuočių, kurį reikėdavo įrašyti į aktą. Kai ateidavo koks asmuo ir priduodavo mažą kiekį metalo, jis (A. D.) tik prirašydavo didesnį kiekį pagal L. Š. nurodymus (T. 1, b. l. 149–153). Liudytoju ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. gegužės 22 d. apklausiamas A. D. parodė, 2015 m. sausio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir pinigų išmokėjimo kvitą pasirašė UAB „A.“ direktoriaus L. Š. nurodymu. Juos jam padavė pasirašyti pats L. Š. 2015 m., bet tikslios dienos neprisimena. Jis negali tiksliai pasakyti, kad būtent 2015 m. balandžio 9 d. pasirašė šiuos dokumentus, bet prisimena, kad akte buvo nurodytas metalinės pakuotės kiekis apie 20 t, pardavėjo vardas ir pavardė – E. M.. Šio žmogaus jis realiai niekada nėra matęs. Pagal šiuos surašytus dokumentus realiai tokio kiekio metalinės pakuotės niekada UAB „A.“ aikštelėje (duomenys neskelbtini), jis nematė. Tokių kiekių niekada UAB „A.“ aikštelėje (duomenys neskelbtini), ir nebuvo, nes tokių kiekių nebuvo galimybės sandėliuoti aikštelėje. Jis neprisimena, kad L. Š. būtų sakęs, kad metalinės pakuotės pagal šį aktą vežamos kažkur kitur. L. Š. tiesiog atėjo ir nurodė pasirašyti šiuos dokumentus. Jis pasirašė, nes pasitikėjo L. Š. ir manė, kad taip reikia. Jis niekada nėra važiavęs pasikrauti metalinės pakuotės, adresu (duomenys neskelbtini). Pas E. M. pagal šį aktą taip pat nebuvo važiavęs. Pinigų, nurodytų kvite – 2 733,72 Eur – nėra E. M. išmokėjęs (T.1, b. l. 166–170).

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi E. M. parodymuose esančius neatitikimus, taip pat versijos apie L. Š. neva iš pažįstamos moters sodybos surinktą metalą ir jo kiekio įrašymą kartu su iš E. M. buto paimtu kiekiu iškėlimo aplinkybes ir laiką; tai, kad nei E. M., nei L. Š. negalėjo nurodyti jokių jų minimos moters kontaktų ir duomenų, išskyrus D. vardą, taip pat sodybos adreso ar bent tikslesnės buvimo vietos; tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą užsiminęs apie sodybą, E. M. teigė, kad jis tik davė L. Š. visus D. kontaktus ir daugiau apie šios sodybos tvarkymą nieko pasakyti negali; nežino, ar sodyba buvo sutvarkyta; pinigų už šios sodybos atliekų išvežimą negavo (T. 2, b. l. 183–185), o L. Š., nors parodė, kad jiedu kartu su E. M. kartu važiavo į sodybą jos apžiūrėti ir jis vienas lankėsi ten kelis kartus, joje dirbo, taip pat nenurodė sodybos adreso ir teigė neturintis sodybos savininkės kontaktų (T. 2, b. l. 161–164); tai, kad abu negalėjo nurodyti laiko, kada apie minėtą sodybą kalbėjosi, ten vyko, kuriuo metu L. Š. joje dirbo, taip pat ir ta aplinkybė, kad neva L. Š., be savininko pateko į privačią teritoriją ir iš ten savo nuožiūra atrinko ir išvežė apie 20 t metalo laužo, tarp kurio anot jo, daugiausia žemės ūkio technika (traktoriaus atsarginės dalys, varikliai, vikšrai) bei tai įtraukė į E. M. 2015 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir pinigų išdavimo kvitą, leidžia daryti išvadą, jog tai buvo abiejų įtariamųjų suderinta gynybinė versija, nepatvirtinta jokiais kitais bylos duomenimis ir kurios patikrinti ikiteisminio tyrimo metu dėl E. M. ir L. Š. pateiktų duomenų neinformatyvumo, nebuvo galimybės, todėl teisėjų kolegija ją atmeta, kaip nepagrįstą. Tuo labiau, kad pats E. M. nuosekliai teigė, jog pasirašydamas 2015 m. kovo 30 d. sutartį ir kvitą, jis nemanė, kad juose pateikti duomenys yra susiję ne tik su iš jo įsigyto buto paimtu metalu ir už jį paskaičiuota pinigų sumą, bet ir su iš minėtos sodybos surinktu metalu. E. M. akcentavo, kad tik akistatos su L. Š. metu sužinojo, jog į kvitą buvo įtraukti pinigai už sodybos sutvarkymą (T. 3, b. l. 70-75). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pasirašydamas 2015 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir kvitą jis suprato, kad šiuose dokumentuose užfiksuotas kiekis ir pinigų suma, kurią teigia gavęs iš L. Š. savo bute, yra susiję tik su jam nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), sutvarkymu. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad E. M. patvirtino, jog pirkimo pardavimo sutartyje nurodytą pinigų sumą – 2 877,60 Eur, neatskaičius iš jos 5 procentų gyventojų pajamų mokesčio, jis nurodė savo 2015 m. gyventojo pajamų deklaracijoje (T 2, b. l. 171-172).

19. E. M., apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu ir kaltinamuoju teisme, laikėsi pozicijos, kad negalėjo suprasti, jog 2015 m. kovo 30 d. jo pasirašytuose dokumentuose yra užfiksuoti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys, būtent metalo pakuočių kiekis, pagal kurį buvo paskaičiuota pinigų suma, kurią neva E. M. išmokėjo A. D., nes „pilnai“ nebuvo užėjęs į perkamą ir įsigytą butą, nedalyvavo jį tvarkant, sveriant iš jo paimtas atliekas, todėl pasirašydamas dokumentus jis negalėjo įvertinti, ar juose nurodytas metalo kiekis 23 890 kg, paimtas iš vieno kambario buto (bendras plotas – 24,63 m², gyvenamasis plotas – 16,70 m²) (T. 2, b. l. 35) yra realus. Jo teigimu, jis nesigilindamas į turinį pasirašė L. Š. paduotus sutartį bei kvitą pastarojo nurodytose vietose ir pasiėmė grynuosius pinigus, manydamas, kad jie už sutvarkytą butą, kurio geriau apžiūrėti neturėjo galimybės, nes šis iki lubų buvo užverstas šiukšlėmis, iš jo sklido blogas kvapas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pozicija ne tik neįtikinama, nelogiška, prieštaraujanti protingam vidutinių protinių sugebėjimų suaugusio asmens elgesiui, tačiau ir neatitinkanti byloje surinktų įrodymų visumos. Ta, aplinkybė, kad į butą nebuvo galima įeiti ir jį apžiūrėti, paneigta bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų D. J., M. K., J. B., T. S., parodžiusių, kad butas buvo apleistas, netvarkingas, tačiau į jį buvo galima įeiti, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Liudytojas M. K., apklaustas teisme parodė, kad tuo metu dirbo turto vertintoju. Butas buvo apleistas, tačiau kad kažkas būtų labai išskirtinio, neįprasto negalėtų pasakyti. Tikrai nepastebėjo, kad ten butų nemažas kiekis metalinių daiktų: talpų, statinių, kitų metalinių daiktų. Į butą buvo galima įeiti, jis pats vaikščiojo po jį, darė nuotraukas (T. 3, b. l. 3, b. l. 98-99). Liudytoja D. J., dirbusi VMI, teisme parodė, kad prieš aukcioną butas buvo apžiūrėtas, įvertintas. Nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad jis būtų kažkuo išskirtinis. Ji dalyvavo buto apžiūroje, į butą buvo galima įeiti, nors jame buvo likę asmeninių mirusiojo daiktų (knygų, šiukšlių, drabužių, namų apyvokos daiktų). Butas buvo netvarkingas, tačiau valymas nebuvo užsakytas, jis buvo parduodamas toks, koks yra. Tikrai nebuvo nemalonaus kvapo, kad nebūtų įmanoma įeiti. Daiktai, kabėję virtuvėje, buvo geležiniai. Jai atrodo, kad metalinė lova buvo, bet negali užtikrinti. Tikrai nebuvo, kad kristų į akis didelis kiekis metalo (T. 3, b. l. 97-98). Tai, kad butą buvo galima apžiūrėti ir tai padarė 2014 m. kartu su išteisintuoju, teisme patvirtino E. M. prašymu apklaustas liudytojas, jo studijų technikume bičiulis A. V., nurodęs, kad butas buvo labai mažas, senas, apleistas, jame daug visokių šiukšlių, buitinių daiktų, maišų. Anot liudytojo, buvo metalinė lova, viryklė, maišuose daug knygų, tačiau įeiti į butą buvo įmanoma, tik visko prikrauta daug (T. 3, b. l. 130-131). Apie tai, kad kartu su E. M. apžiūrėjo pastarojo įsigytą butą, prieš išveždamas šiukšles, ikiteisminio tyrimo metu parodė L. Š., kuris teisme šiuos parodymus paneigė, jau aiškindamas, kad prieš buto sutvarkymą kartu su E. M. neapžiūrėjo, tačiau, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats E. M. nurodė, jog iki buto sutvarkymo jame buvo du kartus, teigė, kad jame prieš išvežant atliekas buvo ir tada, kai dujininkams rodė skaitiklį. Be to, nurodė, kad aukcione parduodamo buto apžiūros metu jis apžiūrėjo jame buvusio maišo turinį. Aptartus parodymus, kad minėtas butas iki L. Š. apsilankymo ir buto sutvarkymo buvo E. M. ne kartą aplankytas ir apžiūrėtas, patvirtina, o taip pat aplinkybę, kad į jį nebuvo galima įeiti dėl užgriozdinimo įvairiais daiktais ir šiukšlėmis, paneigia ir byloje esantys objektyvūs duomenys. Byloje esančios 2013 m. liepos 5 d. buto pirkimo-pardavimo iš aukciono sutarties, patvirtintos Vilniaus miesto 10-ojo notarų biuro notarės Ž. Palaimienės, 5.1. punkte nurodyta, kad pirkėjas (E. M.) pareiškė, jog turėjo galimybę susipažinti ir susipažino su perkamo daikto technine būkle, susidėvėjimo laipsniu, naudojimo paskirtimi ir dėl jų jokių pretenzijų neturi (T. 2, b. l. 43). Iš byloje esančių UAB „B.“ pateiktų 2013 m. balandžio 24 d. apžiūros metu darytų spalvotų nuotraukų matyti, kad nors butas netvarkingas, jame daug viena ant kitos sudėtų knygų, sumestų rūbų, namų apyvokos daiktų, tačiau jie netrukdo į jį įeiti ir apžiūrėti, tuo labiau, kad dėl itin mažo buto dydžio jo bendras vaizdas ir jame esantys daiktai gerai matomi (T. 2, b. l. 46-79). Teisme apklausto kaltinamojo parodymai, kad tai, ką jis bute matė, yra užfiksuota byloje esančiose nuotraukose, minėtą aplinkybę patvirtina. Iš UAB „B.“ pateiktų nuotraukų aiškiai matyti, kad bute (duomenys neskelbtini), buvo daugiausia popierinių, medžiaginių daiktų, taip pat daiktų iš plastiko, stiklo, minėti objektyvūs bylos įrodomieji duomenys patvirtina iki buto sutvarkymo jame buvus ir smulkių metalinių namų apyvokos daiktų, kuriuos sudarė puodai, rėčiai, keptuvė (T. 2, b. l. 48-50), iš stambesnių metalinių daiktų – dujinė viryklė, metalinė lova (T. 2, b. l. 54, 63).

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje akcentavo, kad tyrimo metu nebuvo nustatytas tikrasis iš E. M. pagal 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartį supirktas metalo laužo (bei pakuotės) kiekis, todėl negalima daryti išvados dėl 2015 m. kovo 30 d. pasirašytuose dokumentuose nurodyto atliekų kiekio nerealumo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tai leistų daryti iš esmės tik liudytojų parodymai, kurie dėl nuo įvykių praėjusio ilgo laiko tarpo tapo mažai informatyvūs, bei byloje esančios buto nuotraukos, iš kurių, teismo vertinimu, ne specialistui spręsti apie tikrąjį metalinių atliekų (juo labiau pakuočių) kiekį, buvusį bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jų išvežimo metu, pakankamai sudėtinga. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia išvada prieštarauja byloje surinktai ir aukščiau aptartai įrodomajai medžiagai, kuri yra pakankamai informatyvi, o jos visuma leidžia pagrįstai spręsti, kad E. M. 2013 m. liepos 5 d. buto pirkimo-pardavimo iš aukciono sutartimi įsigytame vieno kambario ir virtuvėlės bute, kurio bendras plotas sudarė 24,63 m², E. M. jį įsigijus ir paprašius L. Š. sutvarkyti nebuvo 23 t 890 kg metalo laužo, tuo labiau metalo talpų, statinių. Tai patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir objektyvieji bylos duomenys, taip pat ir pirmosios instancijos teismo paminėtos nuotraukos, kurie net ir ne specialistui leidžia spręsti, kad bute buvę smulkūs metaliniai namų apyvokos daiktai, taip pat metalinė lova ir dujinė viryklė negalėjo sudaryti 2015 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyto svorio. Akivaizdu, kad tai suprato bute ne kartą lankęsis jo savininkas E. M. – suaugęs, išsilavinęs (anot liudytojo A. V., technikumą baigęs), ne vienus metus (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas ėjęs žmogus. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad anot butą kartu su E. M. apžiūrėjusio L. Š., kuris daugelį metų dirbo metalo laužo supirkimo srityje, vadovavo įmonei UAB „A.“ (metalinės pakuotės surinkėjas, taršos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini)), butas buvo pilnas buitinių atliekų: popieriaus, medžio, plastiko, o iš metalo buvo skardinės, talpos, 1 vonia, metalinė kriauklė. Apibendrindamas L. Š., kurio parodymai atsiliepime į apeliacinį skundą įvertinti, kaip nuoseklūs, išsamūs ir neprieštari, įvertino, bute galėjo būti apie 1 t metalinių pakuočių (T. 2, b. l. 161–164). Apklausiamas teisme L. Š. iš esmės pripažino, kad 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartyje – akte (serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodyta metalo atliekų rūšis – „metalo pakuote (statines, talpos)“ neatitiko tikrovės, bet, anot jo, tai iš esmės tas pats metalo laužas, tik skirtingu pavadinimu. Liudytojo teigimu, atliekų rūšies – „metalinė pakuotė“ – nurodymas aktuose ir nagrinėjamai bylai reikšmingame akte buvo svarbus dėl atlygio, kadangi 2015 m. pradžioje UAB „A.“ pasirašė sutartį su atliekų tvarkytoju UAB „C.“ dėl metalo pakuočių supirkimo ir tvarkymo, pagal kurią UAB „A.“, kaip metalinės pakuotės supirkėjas, turėjo gauti atlygį už supirktą metalinę pakuotę, kurią vėliau parduodavo UAB „C.“ (T. 3, b. l. 99-107).

21. Atsižvelgusi į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija kritiškai vertina E. M. parodymus, kad jis pasirašė du 2015 m. kovo 30 d. dokumentus, tarp kurių buvo kvitas, kurio pagrindu gavo grynuosius pinigus – 2 733,72 Eur, nesigilindamas į jų turinį, nežinodamas, ką pasirašinėja, tiesiog pasirašydamas L. Š. nurodytose vietose. Tai, kad jo pasirašytus dokumentus sudaro labai trumpas tekstas (pasirašytoje tipinėje metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartyje-akte be pirkėjo ir pardavėjo duomenų nurodyti tik metalo rūšis – metalo pakuotė; apibūdinimas – statinės, talpos; kiekis – 23 890 kg; pirkimo kaina – 0,12 Eur už 1 kg; bendra suma– 2877,60 Eur ir suma atskaičius gyventojų pajamų mokestį – 2 733,72 Eur. Pinigų išmokėjimo kvite nurodytas tik apmokėjimo pagrindas – pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pinigus išmokėjęs asmuo – A. D. ir išmokėta suma – 2 733,72 Eur), tai kad E. M. iš eilės pasirašė du dokumentus, kuriuose buvo nurodyta gana didelė pinigų suma, kurią prieš dokumentų pasirašymą, jo teigimu, iš L. Š. gavo grynaisiais pinigais savo namuose ir suskaičiavo, o neužilgo deklaravo (iš byloje esančios Metinės pajamų deklaracijos matyti, kad ji sudarė pakankamai žymią dalį E. M. 2015 m. gautų pajamų), patvirtina, kad su pasirašomų dokumentų turiniu buvo susipažinta ir jis buvo suvoktas, o sutartį ir kvitą pasirašęs asmuo pagal savo asmenines savybes (išsilavinimą, darbo pobūdį, gyvenimiška patirtį) suvokė, savo parašu patvirtinantis tikrovės neatitinkančius duomenis, nes nei 2015 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta metalo atliekų rūšis – „metalo pakuotė (statinės, talpos)“, nei neva parduotas akivaizdžia realybės neatitinkantis kiekis, nei asmuo, kuriam neva E. M. pardavė ir iš kurio pagal 2015 m. kovo 30 d. kvitą gavo pinigus – A. D. – neatitiko tikrovės. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, išteisintasis, kuris dešimt metų dirbo (duomenys neskelbtini), ėjo ne eilinio savivaldybės tarnautojo, o skyriaus vedėjo pareigas, gerai suvokė dokumentų pasirašymo teisines pasekmes ir dėl neatitinkančių tikrovės dokumentų pasirašymo kylančią atsakomybę. Be to, dėl savo asmeninių savybių (gyvenimiškos patirties, aukštojo išsilavinimo, mokslo technikume, taip pat vadovaujamo darbo skyriuje, susijusiame taip pat ir su techninio pobūdžio veikla), suprato ir tai, koks kiekis ir kokios rūšies medžiagos užfiksuotos jo pasirašomuose dokumentuose. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad E. M. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) vedėju) įsidarbino tik po veikos padarymo (nuo (duomenys neskelbtini) dirbo iki (duomenys neskelbtini) (T.2, b. l. 165), todėl su atliekomis galėjo būti susijęs nebent tik nuo (duomenys neskelbtini) m. iki (duomenys neskelbtini) m. Vis dėlto, ta aplinkybė, kad asmens išsilavinimas, darbinė patirtis ir kompetencija nurodytu metu leido užimti vadovaujančias pareigas (duomenys neskelbtini) srityje ((duomenys neskelbtini) vedėjo) duoda pagrindą išvadai, kad ir nusikaltimo padarymo metu jo žinios apie atliekas, taip pat ir metalo pakuotes, buvo pakankamos jo pasirašomuose dokumentuose nurodytai informacijai, suprantamai ir vidutinių protinių gebėjimų suaugusiam žmogui, suvokti.

22. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybę, jog E. M., neperskaitęs pasirašė 2015 m. kovo 30 d. sutartį ir kvitą, paneigia paties E. M. teisme duoti parodymai, kuriuose kaltinamasis teigė, kad „perskaitė dokumentuose, kad ten buvo parašyta metalo laužo supirkimas. Kiek to metalo laužo, jam tikrai buvo nesvarbu“. Šie parodymai patvirtina, jog asmuo perskaitė dokumentus ir susipažino su jų turiniu. Kaip matyti iš jo pasirašytos 2015 m. kovo 30 d. sutarties joje nurodyta, kad 23 980 kg kiekį sudaro talpos ir statinės. Kadangi bylos duomenys neginčytinai patvirtina, kad E. M. buvo bute ir matė, kaip pats nurodė, tai, kas užfiksuota nuotraukose, akivaizdu, jog suprato jog jokių metalinių statinių ir talpų, kurios sudarytų sutartyje nurodytą kiekį nebuvo ir negalėjo būti, nepaisant to, pasirašė ant minėtos sutarties bei pinigų išmokėjimo kvito, melagingai patvirtindamas, kad gavo pinigus iš A. D., nors nei jo, nei A. D. parodymuose neminima, kad jiedu buvo susitikę. Pastebėtina ir tai, kad E. M., ikiteisminio tyrimo pradžioje apklaustas liudytoju ir neprisiminęs jokių sutarties pasirašymo ir pinigų išmokėjimo aplinkybių, teigęs, kad nepamena, kaip juos gavo – grynaisiais ar pavedimu, praėjus pusantrų metų jau detaliai prisiminė, kad pinigus, kaip manė, už buto sutvarkymą, gavo iš L. Š. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ten pat pasirašė iš pastarojo pateiktuose 2015 m. kovo 30 d. dokumentuose, tačiau iš minėtų parodymų kaitos akivaizdu, kad asmuo suprato, jog tokios sumos pinigų gavimas už jam L. Š. suteiktą paslaugą – bute esančių šiukšlių ir senų apyvokos daiktų sutvarkymą ir išvežimą yra nepagrįstas ir neadekvatus atlygis. Pažymėtina ir tai, kad tą aplinkybę, jog E. M. pinigus iš L. Š. gavo ir dokumentus pasirašė savo bute, paneigė teisme apklaustas L. Š., parodęs, kad E. M. privežė tą aktą, pinigus, kažkur mieste.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, E. M. tiesioginės tyčios intelektualinį elementą, suvokimą, jog 2015 m. kovo 30 d. sutartyje nurodyta metalo atliekų rūšis, kiekis ir paskaičiuota suma, kurią pagal 2015 m. kovo 30 d. kvitą neva sumokėjo A. D., akivaizdžiai neatitinka tikrovės patvirtina ir jo teisme duoti parodymai, kad išgirdęs, jog suma yra už tą objektą, kurį sutvarkė, jis pasijuokė: „sakiau, o auksinių monetų neradote, nes butas 1940 m. statybos, apleistas“; „Mokesčių inspektorė, kai pirkome butą ir apžiūrėjome, irgi pasijuokė, kad kas pirks tą butą ir ras auksinių monetų, pasidalinkite. Tai buvo tokia ironija“. (T. 3, b. l. 71).

24. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje surinkti įrodymai neleidžia teigti, E. M. veikus tiesiogine tyčia, nes, anot teismo, minėtojo požymio nebuvimą patvirtina ir tai, kad nenustatytas ir išteisintojo suinteresuotumas klastoti dokumentus. Teisėjų kolegija sutinka, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis – kaltė turi pasireikšti tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai pagamino netikrą dokumentą ar (ir) žinomai netikrą dokumentą panaudojo, ir nori taip veikti (motyvas bei tikslas nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai). Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas įvertinant tiek vidinius–psichinius (subjektyvius) nusikalstamos veikos požymius: paties kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimas, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, paskatas, nulėmusias nusikalstamos veikos padarymą ir šia veika siekiamus padarinius, tiek išorinius (objektyvius) jos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406/2011, 2K-139-507/2016).

25. Byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad E. M. žinojo, jog L. Š. jam pateiktuose 2015 m. kovo 30 d. sutartyje ir kvite nurodyta informacija neatitinka tikrovės, nes jo įsigytame ir jam nuosavybės teise priklausančiame bute nebuvo sutartyje nurodyto metalo pakuočių – statinių, talpų, tuo labiau tokio jų kiekio, o buvo tik nedidelis kiekis metalo laužo ( L. Š. vertinimu, jo buvo apie 20 kartų mažiau), tačiau ant sutarties pasirašė, kaip ir ant 2015 m. kovo 30 d. kvito, patvirtindamas jame nurodytą sumą, paskaičiuotą pagal tikrovės neatitinkantį metalo pakuočių kiekį bei parašu patvirtindamas tai, kad ją gavo iš asmens, kuris jam pinigų neišmokėjo. Po to šiuos suklastotus dokumentus atidavė savo senam pažįstamam L. Š., žinodamas, kad šis turi įmonę UAB „A.“, užsiimančią metalo laužo supirkimo verslu, todėl, darytina išvada, kad būdamas vidutinio amžiaus, aukštojo išsilavinimo asmeniu, kuris ne vienus metus vadovavo vienam iš savivaldybės administracijos skyrių, suvokė tai, kad minėti dokumentai bus bendrininko panaudoti teisinėje apyvartoje, taip įtvirtinant apgaulę. Nors E. M. proceso metu savo kaltę neigė, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti veikos objektyvieji požymiai duoda neabejotiną pagrindą teigti, kad šį nusikaltimą jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. pasirašydamas 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartį – aktą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo pagrindu išrašytą 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), suvokė, jog savo parašu patvirtina į šiuos dokumentus bendrininko įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, siekiant tokius duomenis įtvirtinti teisinėje apyvartoje kaip tikrus, ir norėjo taip veikti.

26. E. M. bei L. Š. parodymai patvirtina, kad išteisintajam pasirašyti tikrovės neatitinkančius duomenis buvo naudinga ir jis to norėjo, nes, anot E. M., už tai, kad UAB „A.“ sutvarkė jo įsigytą apleistą butą ir išvežė atliekas, jis iš L. Š. minėtų 2015 m. kovo 30 d. dokumentų pagrindu gavo 2 733,72 Eur pinigų sumą, kurią įtraukė į savo 2015 m. pajamų deklaraciją. L. Š. teigimu, jis E. M. išmokėjo sumą, kuri buvo „nemaži pinigai“. Be to, kaip minėta, E. M. nusikaltimą padarė veikdamas bendrai su asmeniu, kurį jis pavadino savo draugu, senu pažįstamu, vadovaujančiu įmonei – metalinės pakuotės surinkėjai, turinčiai taršos leidimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš ikiteisminio tyrimo buvo išskirta kita byla, kurioje tiriamos veikos, susijusios ir su dokumentų klastojimu, todėl E. M., kartu su bendrininku, atlikta nusikalstama veika, ne tik leido E. M. įtvirtinti realiai nesurinktą metalo kiekį ir gauti už tai atlygį, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas sudarė prielaidas kilti padariniams teisiniuose santykiuose, sietinuose su kitais asmenimis, kurių atžvilgiu tyrimas buvo atskirtas. Iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2016 m. spalio 14 d. patikrinimo akto Nr. VR-17.7-163 matyti, kad atliktus UAB ,,A.“ planinį išplėstinį patikrinimą dėl išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo teisėtumo ir aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymosi, buvo be kita ko padaryta išvada, kad neatitinka asmenų paaiškinimuose (tarp jų ir E. M.) nurodomas pristatytas metalinių pakuočių atliekų kiekis su kiekiu, pateiktu pirminiuose dokumentuose, tai kelia abejonių dėl realaus atliekų buvimo fakto, taip pat dokumentų tikrumo (1 t., b. l. 4–9). Iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2018 m. spalio 12 d. specialisto išvados dėl UAB „A.“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 04/10-2-5-10806, be kita ko matyti, kad pagal UAB „A.“ metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartis – aktus (Nr. 147, 152, 153, 154, 156, 159, 160, 161, 162, 166, (duomenys neskelbtini), 171, 172, 173, 176, 177, 179, 180, 181, 182, 183, 184, 185, 186, 187, 188, 190, 191, 193), kaip užfiksuota ir bendrovės apskaitoje, iš fizinių asmenų tarp jų ir E. M. UAB „A.“ įformino 513 240 kg arba 513,24 t metalinės pakuotės atliekų pirkimą už 58 557,69 Eur. UAB „A.“ metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartyse – aktuose ir UAB „A.“ vardu įformintose PVM sąskaitose faktūrose yra nurodyti visi būtini rekvizitai, nurodyti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 13 straipsnio 1 dalyje, tačiau juose įvardintų operacijų turinys neatitinka tikrovės, nes metalinių pakuočių kiekiai (iš viso: 513,24 t už 58 557,69 Eur), nurodyti minėtose metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartyse, supirkti nebuvo, todėl jų (513,24 t) parduoti UAB „C.“ bendrovė negalėjo (T. 2, b. l. 95-103).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų duomenų, kurie kartu sudaro nuoseklią įrodomąją grandinę, visuma patvirtina, kad kaltinamajame akte nurodyti E. M. veiksmai buvo atlikti veikiant bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas. E. M. veikė, kaip bendravykdytojas, savo veiksmais realizuodamas dalį objektyviosios pusės požymių. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų (pvz., telefoninių pokalbių įrašų ir pan.) apie tai, kad E. M. ir L. Š. kokia nors forma būtų taręsi ar derinę savo veiksmus bei tarpusavyje suprato, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes; apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-693/2015).

28. Sprendžiant iš abiejų bendrininkų veiksmų pobūdžio, jų suderinamumo, darytina išvada, kad jie, suprasdami savo bendros veikos pavojingą pobūdį, bendrais suderintais veiksmais siekė suklastoti sutartį ir kvitą, tai darė veikdami tiesiogine tyčia, o būtent: asmeniui, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, siekiant padidinti neva supirktos metalinės pakuotės kiekį ir nurodant UAB „A.“ darbuotojui A. D. (Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas, kuris 2017 m. rugsėjo 14 d. dėl A. D. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, atskirtas į atskirą tyrimą Nr. 02-6-00033-17, nutrauktas ir A. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (T. b. l., 156–165), suklastoti dokumentus, šis vykdydamas minėtą nurodymą, žinodamas, kad realiai nesurinko metalinės pakuotės iš E. M. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), UAB „A.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kompiuterinės technikos pagalba atspausdino dokumentus: 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartį – aktą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrašė žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad UAB „A.“ neva nupirko iš E. M. metalinės pakuotės (statinės, talpos) kiekį – 23 890 kg už bendrą sumą – 2 733,72 Eur, bei 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvitą, kurio serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrašė, jog bendrovė už metalo laužą pagal metalo laužo pirkimo–pardavimo sutartį – aktą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), išmokėjo E. M. 2 733,72 Eur sumą; po to A. D. ant šių dokumentų pasirašė bei perdavė juos asmeniui, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, o pastarasis žinodamas, kad toks kiekis metalinės pakuotės realiai nebuvo supirktas, dokumentus pateikė pasirašyti E. M., kuris žinodamas, jog realiai nurodytas metalinių pakuočių kiekis nebuvo supirktas, pasirašė ant 2015 m. kovo 30 d. metalo laužo pirkimo–pardavimo sutarties – akto, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), ir ant 2015 m. kovo 30 d. pinigų išmokėjimo kvito, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu juos suklastodamas. Tai atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

29. Teismų praktikoje ne vieną kartą pažymėta, kad BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. Taigi ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jeigu dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-559/2011, 2K-113/2012, 2K-174/2013).

30. Nagrinėjamu atveju teisinių padarinių atsiradimo požiūriu suklastoti 2015 m. kovo 30 d. sutartis ir kvitas yra reikšmingi, nes tokiu būdu įmonė UAB „A.“, atstovaujama asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas ir su kuriuo veikdamas bendrininkų grupe E. M. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje minėto bendrininko nurodymu šios įmonės darbuotojas A. D. užfiksavo aukščiau nurodytą tikrovės neatitinkančią informaciją, o E. M. ją patvirtino savo parašu, taip pat pasirašė ir A. D. minėtos sutarties pagrindu išrašytą kvitą, tokiu būdu didino neva supirktos metalinės pakuotės kiekį, todėl tokie dokumentai turėjo teisinę reikšmę, naudojant juos apyvartoje, taip darant įtaką teisiniams santykiams, kėsinantis į valdymo tvarką ir keliant realią grėsmę minėtam objektui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad padarinių atsiradimas, kaip ir motyvas bei tikslas, nėra būtini šios nusikalstamos veikos požymiai.

31. Atsiliepime į apeliacinį skundą nepagrįstai nurodyta, kad apeliaciniu skundu neprašoma priimti apkaltinamojo nuosprendžio dėl 2015-03-30 pinigų išmokėjimo kvito suklastojimo. Tokį atsiliepimo argumentą paneigia prokurorės apeliacinio skundo prašymo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 15 d. nuosprendį, kuriuo E. M. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį formuluotė, jos skundo argumentai, kuriuose kalbama apie bylai aktualius dokumentus ir apie tai, kad juos pasirašydamas E. M. turėjo suprasti, jog juose nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija; apie jo, kaip bendrininko vaidmenį, klastojant bylai aktualius dokumentus. Tai, kad didesnėje apeliacinio skundo dalyje nagrinėjamos su 2015 m. kovo 30 d. pirkimo-pradavimo sutartimi susijusios aplinkybės, nereiškia, kad prokurorė neprašo E. M. nuteisti dėl 2015 m. kovo 30 d. kvito klastojimo, tuo labiau, kad pastaruoju užfiksuotas pinigų pagal minėtą sutartį išmokėjimo faktas.

Dėl bausmės skyrimo

32. Teismas, skirdamas E. M. bausmę, vadovaujasi BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmei keliamais tikslais ir BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Baudžiamojo įstatymo 41 straipsnyje nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, kurios paskirtis sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

33. BK 300 straipsnio 1 dalies sankcija numato šias alternatyvias bausmės rūšis: baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų. BK 55 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, todėl ji negali būti skiriama, nesant byloje jokių išskirtinių aplinkybių.

34. E. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą padarė, veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Spręsdama E. M. skirtinos bausmės klausimą teisėjų kolegija įvertina tai, kad jis padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą valdymo tvarkai, susijusį su dokumentų klastojimu. Veika padaryta, veikiant tiesiogine tyčia. E. M. asmenybę apibūdina tai, kad jis neteistas, baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, dirbantis (duomenys neskelbtini) savivaldybės nario padėjėju. Nevedęs, turintis suaugusią dukrą ir mažametį sūnų. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 54 straipsnio 2 dalimi, 61 straipsnio nuostatomis, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, mano, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis bus įgyvendinta jam paskyrus švelniausią iš sankcijoje numatytų bausmės rūšių – baudą.

36. Baudos dydį reglamentuoja BK 47 straipsnio nuostatos, kurios pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos 2017-09-28 įstatymo Nr. XIII-653, įsigaliojusio 2017-10-06, redakciją už nesunkaus nusikaltimo padarymą numato baudą nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio.

37. E. M. nusikaltimą padarė iki minėtos teisės normos įsigaliojimo, t. y galiojant 2011-04-21 įstatymo Nr. XI-1350, įsigaliojusio 2011-04-28, redakcijai, pagal kurią už nesunkaus nusikaltimo padarymą buvo numatyta bauda iki 500 MGL dydžio, t. y. švelnesnė nei numatyta šiuo metu. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, todėl teismas, nustatydamas kaltinamajam baudos dydį, taiko BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto redakciją, galiojusią nusikaltimo padarymo metu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas nusikaltimą ir kaltinamojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, taip pat ir tai, kad asmuo teisiamas pirmą kartą, dirbantis, turintis vaikų, be to, šio vykdytojo vaidmuo nusikaltimo padaryme nebuvo pagrindinis, mano kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam baudą, žemesnę už BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą vidurkį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Gelenos Zajankovskajos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 15 d. nuosprendį, kuriuo E. M. buvo išteisinti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

E. M. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio baudą.

Išaiškinti, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalimi baudos bausmė savanoriškai įvykdoma per dviejų mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokant ją į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (pasirinktinai: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“; LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB bankas; Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank AB Lietuvos skyrius; LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas ir kt.), nurodant įmokos kodą 6801.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė