Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „A. baldai“ nemokumo administratorės A. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,A. baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu, civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „A. baldai“ nemokumo administratorės A. M. prašymą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „A. baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys V. Ž., A. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB, BUAB) ,,A. baldai“ nemokumo administratorė A. M. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „A. baldai“ bankrotą tyčiniu; priteisti iš suinteresuotų asmenų A. S. ir V. Ž. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

20. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.

21. Nagrinėjamu atveju, atsakovės bankroto byla iškelta 2019 m. rugpjūčio 9 d., veiksmai, kuriais buvo įrodinėjamas tyčinio bankroto požymių egzistavimas taip pat atlikti iki JANĮ įsigaliojimo, todėl pareiškėjos prašymas dėl BUAB „A. baldai“ bankroto pripažinimo tyčiniu pagrįstai buvo nagrinėjamas pagal ĮBĮ teisės normas.

Dėl tyčinio bankroto požymių

22. ĮBĮ, galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir taikomo nagrinėjamu atveju, 2 straipsnio 12 dalyje buvo nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

24. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).

25. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

26. Panevėžio apygardos teismas 2021 m. gruodžio 6 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymo netenkino, nenustatęs nei vieno nemokumo administratorės įrodinėto tyčinio bankroto požymio. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad nemokumo administratorės atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

27. Vienas iš tyčinio bankroto požymių, aktualių nagrinėjamoje byloje, – tai bendrovės valdymo organo (organų) įstatymuose, bendrovės steigimo dokumentuose jam (jiems) nustatytų pareigų, susijusių su bendrovės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliantė tokiu požymiu laiko bendrovės vadovo pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą, vadovo bei akcininko pareigų sudaryti ir teikti Juridinių asmenų registrui įmonės finansines ataskaitas nevykdymą.

28. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su bendrovės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su bendrovės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 26 punktas).

31. Nagrinėdamas pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, pirmosios instancijos teismas privalo itin kruopščiai išanalizuoti byloje esančius įrodymus, galinčius kuo tiksliau apibrėžti nemokumo momentą bei įvertinti suinteresuotų asmenų atliktus veiksmus. Tik nustačius konkretų nemokumo momentą galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų veiksmus ir nustatyti ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo (ne)egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1204-781/2020; 2021 m. sausio 21 d. nutartys civilinėse bylose Nr. 2-136-381/2021 ir Nr. 2-137-381/2021; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1066-450/2021).

32. Juridinių asmenų registro duomenimis, BUAB „A. baldai“ įregistruota 2017 m. lapkričio 10 d., bankroto byla įmonei iškelta 2019 m. rugpjūčio 9 d. teismo nutartimi kreditoriaus iniciatyva (įspėjimas dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas 2019 m. gegužės 16 d.). Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir įvertino kreditorių reikalavimų susiformavimo laiką ir sprendė, kad įmonės finansinė padėtis esmingai pablogėjo ir tapo labiau kritinė 2019 m. vasario–balandžio mėnesiais, kada mokėjimo terminai kreditoriams tapo pradelsti vis ilgesnį laiką, kai ne pavieniai, bet dauguma kreditorių kreipėsi dėl skolų priteisimo, buvo išduoti vykdomieji dokumentai ir pradėti priverstiniai skolų išieškojimai. Teismas sprendė esant didesnei tikimybei, kad aptartu laikotarpiu įmonė tapo nemoki arba jos finansiniai sunkumai tapo rimti ir ilgalaikiai, o suinteresuotiems asmenims (jos vadovui ir dalyviui) atsirado ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog įmonės direktorius įmonei esant nemokiai, nepateisinamai ilgai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kad tai galima būtų pripažinti neveikimu, atitinkančiu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

33. Apeliantė teismo išvadas kritikuoja iš esmės deklaratyviais argumentais, kad nutartyje iškelti bankroto bylą buvo konstatuota, jog įmonės įsipareigojimai jau 2017 m. gruodžio 31 d. viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės ir kad dėl to pagrįstai manytina, kad tuo metu įmonė jau buvo nemoki. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Kaip nurodyta – UAB „A. baldai“ įregistruota tik 2017 m. lapkričio 10 d., taigi iki finansinės atskaitomybės duomenų už 2017 m. sudarymo veikė vos kelis mėnesius, todėl nebūtų pagrįsta teigti, kad vos įkurta ir dar veiklos išvystyti iš esmės nespėjusi įmonė iš karto tapo nemokia ir turėjo būti inicijuotas jos bankroto procesas. Argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes apie kreditorių reikalavimų susiformavimo laiką – 2019 m. vasario–balandžio mėnesiais ir padarytą išvadą, kad būtent šiuo laikotarpiu tikėtina įmonė tapo nemokia, apeliantė neteikia.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė taip pat nepagrįstai sureikšmina kitoje byloje priimtame sprendime už akių padarytą išvadą. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012). Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017). Aptariama situacija nagrinėjamoje byloje nurodyto apibrėžimo neatitinka. Nepaisant to, kad Panevėžio apylinkės teismas 2020 m. spalio 26 d. sprendime už akių, priimtame išnagrinėjus BUAB „A. baldai“ ieškinį atsakovui A. S. dėl vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. e2-3471-940/2020), konstatavo, kad atsakovas neatliko įstatyme nustatytos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau tokia teismo išvada padaryta atlikus formalų byloje esančių įrodymų tyrimą (netiriant įrodymų turinio ir vertinant tik teisinį, bet ne faktinį jų pagrįstumą) (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje priešinga išvada padaryta ištyrus į bylą pateiktus įrodymus, nustatytų aplinkybių ir aptarto reglamentavimo bei jį aiškinančios teismų praktikos kontekste.

35. Nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismas išvada, jog šiuo atveju nenustatytos aplinkybės, kad įmonės direktorius, įmonei esant nemokiai, nepateisinamai ilgai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kad tai galima būtų pripažinti neveikimu, atitinkančiu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

36. Dėl apeliantės argumentų, susijusių su finansinės atskaitomybės dokumentų nesudarymu apeliacinės instancijos teismas pasisakys toliau, vertindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio (ne) egzistavimą.

37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu taip pat nepagrįsti apeliantės argumentai, kuriais kaip tyčinio bankroto požymis akcentuojamas netinkamas akcininko pareigų vykdymas.

38. Apeliantė remiasi nagrinėjamu atveju neaktualiais kasacinio teismo išaiškinimais 2018 m. liepos 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018, kadangi kasacinis teismas dėl bendrovės dalyvio atsakomybės, neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos bendrovei esant nemokiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pasisakė pagal ĮBĮ nuostatas, galiojusias iki 2016 m. sausio 1 d.( ir tai ne kartą nutartyje akcentavo), ir numačiusias, jog pareigą inicijuoti bankroto bylą, įmonei esant nemokiai, turėjo ir jos dalyviai. Taigi šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais nėra pagrindo vadovautis nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-701/2021; kt.).

39. Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojus ĮBĮ pakeitimams (aktualiems nagrinėjamai bylai), įstatyme nėra įtvirtinta akcininko (įmonės dalyvio) tiesioginės pareigos kreiptis su pareiškimu į teismą, jeigu nustatomas įmonės nemokumas (ĮBĮ 5, 8 straipsniai). Tokia pareiga expressis verbis (aiškiais žodžiais) nenustatyta ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ir ABĮ). Taigi ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios, kokie subjektai turi pareigą inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą, prasme akcininkai nei pagal šį įstatymą, nei pagal kitus akcininkų kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus (šiuo atveju - ABĮ) neturi tiesioginės pareigos kreiptis su pareiškimu iškelti nemokios įmonės bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-313/2021).

40. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat nurodė, kad pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą ir iš to kylantys padariniai visų pirma tenka įmonės vadovui, o kitiems subjektams – tiek, kiek tokia jų pareiga reglamentuota atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose (ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Analizuojant akcininko teisių apimtį sistemiškai su ĮBĮ normomis dėl teisės ir pareigos inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą ir iš to kylančius padarinius, darytina išvada, jog akcininkas turi teisę, bet ne pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti įmonei bankroto bylą. Tokia akcininko pareiga galėtų būti konstatuota tik tuomet, jei būtų nustatytos aplinkybės, kad įmonės vadovas de facto (faktiškai) nevadovauja įmonei, o jo funkcijas (pvz., sutarčių sudarymą, buhalterinių ataskaitų tvirtinimą ir pan.) faktiškai vykdo akcininkas ar akcininkai.

41. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė tokių aplinkybių neįrodinėjo, neteikė nei argumentų, nei įrodymų, kad A. S. būtų buvęs tik formalus įmonės vadovas ar kad tokias pareigas būtų atlikęs akcininkas V. Ž. Atitinkamai nepagrįsti ir priešingų, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvadų nelemia apeliantės argumentai dėl to, jog įmonės akcininkas nesiėmė priemonių finansinės atskaitomybės patvirtinimui ir jos pateikimui Juridinių asmenų registrui ir šios pareigos nevykdymas lėmė, kad jis laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

43. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu, ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

44. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o, nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y., jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.). Taigi, tyčinio bankroto pagrindu laikomi ne bet kokie įmonei ekonomiškai nenaudingi sandoriai, bet tokie sandoriai, kurie yra tiesiogiai susiję su blogu įmonės valdymu ir jos nemokumu.

45. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo sudarant ekonomiškai nenaudingus sandorius ir įmonės nemokumo ar nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, taip pat nenustatyta, kad kuris nors iš nurodytų sandorių lėmė įmonės nemokumą, apeliantė pateikia kitokį – subjektyvų, jos nurodytų automobilio INFINITI FX35 pirkimo–pardavimo sandorių vertinimą. Apeliantė teigia, kad parduodamo automobilio kainos sumažinimas savaime rodo sandorio nenaudingumą įmonei. Tačiau apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei su atskiruoju skundu neteikia jokių įrodymų apie automobilio vertę pirmojo sandorio sudarymo metu 2018 m. birželio 26 d., nei vertės pokytį vėlesnio 2018 m. lapkričio 7 d. sandorio sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, nesant jokių duomenų apie automobilio rinkos vertę sandorių sudarymo metu, nėra pagrįsto pagrindo spręsti, kad kuris nors iš sandorių buvo nuostolingas ar ekonomiškai nenaudingas įmonei dėl galbūt nepagrįstai mažos kainos ar kitokių aplinkybių. Be to, nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-8459-1137/2020 2020 m. spalio 22 d. sprendimu už akių buvo tenkintas ieškovės BUAB „A. baldai“ ieškinys, nutraukta 2018 m. lapkričio 7 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis bei taikyta restitucija grąžinant automobilį nuosavybės teise BUAB „A. baldai“ – taigi įmonė teismo sprendimu atgavo turtą (automobilį). Aplinkybės, kad minėtos bylos atsakovė šio sprendimo už akių neįvykdė ar tokio neįvykdymo priežastys, nepagrindžia šio sandorio (ne) naudingumo įmonei kitokio vertinimo. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių siekį tokiu sandoriu tyčia privesti įmonę prie bankroto ar esmingai pabloginti jos turtinę padėtį.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

46. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai). Pareigą pagrįsti priežastis, lėmusias apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).

47. Atskirajame skunde nemokumo administratorė akcentuoja, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su netinkamu įmonės buhalterinės apskaitos vedimu, kad finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo sudaryti ir pateikti Juridinių asmenų registrui, taip pat, kad buvęs įmonės vadovas nėra perdavęs jokių įmonės dokumentų, o iš dalies akcininko perduotų dokumentų negalima nustatyti įmonės finansinės padėties pokyčio nuo 2017 m. iki bankroto bylos iškėlimo, išsiaiškinti įmonės bankroto priežasčių, visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

48. Bylos duomenimis UAB „A. baldai“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2017 m. lapkričio 10 d.; įmonė vienintelius finansinės atskaitomybės dokumentus registrui pateikė už 2017 m. lapkričio 24 d.–gruodžio 31 d. laikotarpį. Kaip jau minėta, bankroto byla UAB „A. baldai“ iškelta Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Apeliantės teigimu, buvęs bendrovės direktorius A. S. šios pareigos nėra įvykdęs, dalį dokumentų yra perdavęs tik įmonės akcininkas. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad dėl minėto įpareigojimo nevykdymo apeliantė buvo inicijavusi baudos paskyrimo buvusiam vadovui procesą, tačiau Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi skirti baudą suinteresuotam asmeniui A. S. buvo atsisakyta, nes, sprendžiant su fizinio asmens atsakomybe susijusį klausimą, nebuvo įsitikinta, kad apie įpareigojimą ir prašymo nagrinėjimą fiziniam asmeniui bent kartą yra pranešta. Nemokumo administratorė pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų, kad jos siųstas reikalavimas perduoti įmonės turtą ir dokumentus buvusiam įmonės direktoriui įteiktas, tokių duomenų nepateikė ir kartu su atskiruoju skundu. Nurodytas aplinkybes, t. y. buvusio įmonės vadovo neinformavimą apie pradėtą bankroto procesą ir atitinkamai dėl šios priežasties neįvykdytą teismo įpareigojimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip nereiškiantį sąmoningo įmonės apskaitos dokumentų neperdavimo ir nesudarantį pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu šiuo aspektu.

49. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat, jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

50. Pritartina apeliantei, kad byloje galbūt trūksta objektyvių duomenų apie BUAB „A. baldai“ nuosavo turto ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad įmonės bankroto byloje yra žinomi įmonės kreditoriai, kurių sąrašas bei finansinių reikalavimų apimtis (26 308,49 Eur) yra patvirtinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartimi bei patikslinti teismo 2020 m. sausio 15 d. ir 2020 m. kovo 5 d. nutartimis. Be to, 2019 m. lapkričio 12 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; 2021 m. spalio 28 d. teisėjos rezoliucija įmonės likvidavimo terminas pratęstas iki 2022 m. kovo 1 d. kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas. Bylos duomenys liudija, kad pati nemokumo administratorė, prašydama pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, pateikė teismui įvairius įmonės dokumentus: 4 kasos knygas, VMI dokumentus, PVM sąskaitas faktūras, kt. Be to, bankroto bylos duomenimis nemokumo administratorė 2020 m. rugsėjo 18 d. raštu informavo bankroto bylą nagrinėjantį teismą apie bankroto eigą ir be kita ko nurodė, kad buvęs BUAB „A. baldai“ įmonės vadovas 2020 m. rugpjūčio 21 d. perdavė nemokumo administratorei visus UAB „A. baldai“ dokumentus, todėl šiuo metu nemokumo administratorė tikrina perduotus dokumentus (civilinės bylos Nr. eB2-43-544/2022 2020 m. rugsėjo 18 d. DOK-4347). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, prašyme įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu administratorė nedetalizavo ir nepagrindė, kokie ir ar visi finansinės apskaitos dokumentai perduoti, įskaitant ir pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, jei ne visi – tai ar be jų negalima nustatyti finansinės padėties pasikeitimų nuo 2017 metų iki bankroto bylos iškėlimo, ar dėl to negalima išsiaiškinti bendrovės bankroto priežasčių, ar dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nesutikdama su skundžiama nutartimi apeliantė taip pat nedetalizuoja, kokių dokumentų trūksta siekiant tinkamai įvertinti įmonės padėtį; jokiais argumentais ir įrodymais (pvz., priėmimo–perdavimo aktu) nepašalino prieštaravimo tarp bankroto byloje pateiktos informacijos teismui, kad buvęs vadovas perdavė visus dokumentus ir skunde nurodomų teiginių, jog dokumentai neperduoti.

51. Taigi, nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad BUAB „A. baldai“ buvęs vadovas teisės aktų nustatyta tvarka nuo 2018 m. nėra pateikęs Juridinių asmenų registrui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, tačiau vien šio požymio nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti. Apeliantės bankroto byloje jau atlikti veiksmai suponuoja išvadą, kad gauti (surinkti) dokumentai, yra pakankami bankroto procedūroms vykdyti. Nors nemokumo administratorės teigimu, buhalterinė apskaita įmonėje vesta netvarkingai, tačiau pakankamų įrodymų šiems teiginiams pagrįsti nepateikta. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodomi buvusio BUAB „A. baldai“ vadovo veiksmai (neveikimas) negali būti laikomi sąmoningu siekiu nuslėpti nuo nemokumo administratorės duomenis apie bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį. Nustačius, kad nemokumo administratorei dalis įmonės dokumentų buvo perduota, net ir nesant pateiktų finansinių ataskaitų rinkinių Juridinių asmenų registrui, nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros, taip pat įmonės nemokumo priežasčių dėl tyčinių buvusio vadovo veiksmų.

52. Atkreiptinas dėmesys, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-304-823/2019).

53. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai nelemia skundžiamos nutarties išvadų nepagrįstumo ar neteisėtumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

54. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatyme įtvirtintų tyčinio bankroto požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Teismas pagrįstai nenustatė priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės veiklos organizavimo ir įmonės nemokumo ar padėties esminio pabloginimo, siekiant panaikinti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjos atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.