Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. K. (R. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. rugsėjo 8 d. nutarties, kuria pareiškėjo R. K. (R. K.) atstovo advokato padėjėjo Andriaus Bubulio skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 10-ANR N-14518-2025, ROIK: 25271168210, paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2025 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 10-ANR N-14518-2025 (toliau – ir Institucijos nutarimas) R. K. (toliau – ir apeliantas, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 420 straipsnio 2 dalį, 171 straipsnio 1 dalį subendrinta galutine 480 (keturių šimtų aštuoniasdešimties) eurų dydžio bauda ir administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimu 14 (keturiolikai) mėnesių, už tai, kad jis 2025 m. kovo 21 d., 22.20 val., Mokyklos g. 26, Maišiagalos mstl., Vilniaus rajonas, vairuodamas automobilį, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), stovėjimo aikštelėje, kurioje buvo susibūrę žmonės, savo pavojingu elgesiu siekdamas atkreipti aplinkinių dėmesį ir pabrėždamas Kelių eismo taisyklių nesilaikymą, visiškai nesant jokios realios ir pateisinamos priežasties, aiškiai negerbdamas žmonių, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, siekdamas prieš pastatyti save aplinkiniams, tyčia kelis kartus staigiai nuspaudė automobilio akceleratoriaus pedalą, tokiu būdu priversdamas savo vairuojamo automobilio varomuosius ratus prarasti sukibimą su važiuojamąją dalimi ir toliau tęsė automobilio akceleraciją, dėl ko automobilis pradėjo pavojingai slysti ir suktis, tokiu būdu nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, tyčia iš chuliganiškų paskatų sukėlė pavojų savo, kartu važiuojančio asmens bei aikštelėje stovėjusių žmonių sveikatai ar net gyvybei. Taip pat vairuodamas transporto priemonę, paženklintą laikinaisiais numerio ženklais, nesilaikė aprašo, patvirtinto 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1V-446 „Dėl laikinųjų valstybinio numerio ženklų, skirtų motorinėms transporto priemonėms, priekaboms, savivaldžių automobilių bandymams ženklinti, išdavimo ir jų naudojimo tvarkos” 17-tame punkte numatytų reikalavimų, tai yra AB „Regitra“ informacinėje sistemoje neįrašė reikalingų duomenų, kuriuos patvirtinus suteikiamas leidimas transporto priemonei dalyvauti viešajame eisme. Tokiais savo veiksmais R. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir KET) 4, 9, 224 punktų reikalavimus.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

1. Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniu skundu R. K. neginčija savo kaltės dėl ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo padarymo, nekelia jam inkriminuoto administracinio nusižengimo kvalifikavimo klausimo, tačiau nesutinka su jam skirta nuobauda, būtent, administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo taikymu, ir, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatomis, prašo neskirti administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo. Šiame kontekste apygardos teismas akcentuoja, kad priešingai negu nurodoma Institucijos atstovo atsiliepime, R. K. apeliaciniu skundu neprašo administracinio nusižengimo perkvalifikuoti į ANK 420 straipsnio 1 dalį, t. y. neginčija savo kaltės, taip pat nekelia klausimų dėl padarytų procesinių pažeidimų. Apeliaciniame skunde keliamas tik paskirtos administracinio poveikio priemonės individualizavimo klausimas, tuo pačiu ir per kaltės formą bei padaryto nusižengimo individualų pavojingumą. Atsižvelgiant į tai, aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, sprendžia, kad R. K. yra pagrįstai ir teisėtai pripažintas kaltų padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 2 dalyje, ir neviršydamas apeliacinio skundo ribų, patikrina administracinio nusižengimo bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

2. Prieš pasisakant dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, aukštesnės instancijos teismas pabrėžia, jog administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį nusižengimą padariusiems asmenims, siekiant juos nubausti bei auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, taip pat, kad tiek pats pažeidėjas, tiek kiti asmenys nedarytų naujų teisės pažeidimų (ANK 22 straipsnis). Ši nuobauda turi būti pakankamai griežta, kad pažeidėjui neatsirastų nebaudžiamumo jausmo, t. y. kad ji sukeltų jam tam tikras neigiamas pasekmes. Iš įstatymo formuluotės akivaizdu, kad nuobauda skiriama siekiant prevencinių tikslų, norint sukurti pažeidėjui suvaržymus, kuriais jis būtų auklėjamas ir atgrasomas nuo analogiškų ar panašių nusižengimų padarymo ateityje. Administracinės nuobaudos yra represinio, prievartinio pobūdžio sankcijos, kuriomis vykdoma specialioji ir bendroji teisės pažeidimų prevencija. Asmuo, kuriam skiriama nuobauda, priverstas patirti tam tikrų negatyvių, nemalonių padarinių. Jis netenka tam tikrų teisių, laisvių ar materialinių vertybių arba patiria kitokių teisių ar laisvių suvaržymų bei apribojimų. Nuobaudos taptų beprasmiškos, jeigu nedarytų tam tikro poveikio, negrasintų pažeidėjams negatyviais padariniais. Šiame kontekste pažymėtina, kad kartu su nuobauda skiriamos administracinio poveikio priemonės turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, tačiau tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas.

4. Kaip matyti Institucijos nutarimu R. K. nubaustas pagal ANK 171 straipsnio 1 dalį, 420 straipsnio 2 dalį. Administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 2 dalyje, kuris analizuojamu atveju ir aktualus, padarymas užtraukia vairuotojams baudą nuo 450 (keturių šimtų penkiasdešimt) iki 550 (penkių šimtų penkiasdešimt) eurų. To paties straipsnio 6 dalyje, be kita ko įtvirtinta, jog už šio straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 1 (vienų) iki 2 (dvejų) metų. Institucijos nutarimu pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį R. K. paskirtas tiek artimas minimaliam baudos dydis – 480 (keturi šimtai aštuoniasdešimt) eurų, tiek artimas minimaliam specialiosios teisės atėmimo terminui laikotarpis – 14 (keturiolika) mėnesių draudimas vairuoti transporto priemones. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas šios bylos aplinkybes bei apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju R. K. už padarytą administracinį nusižengimą paskirta nuobauda, o būtent administracinio poveikio priemonės terminas, nėra per griežtas, o jį trumpinti ar iš viso neskirti, nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl R. K. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl jam Skundžiama nutartimi netaikytų ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų atmestini kaip nepagrįsti. Kartu pažymėtina ir tai, kad skunde nenurodoma jokių naujų esminių aplinkybių, kurios pirmosios instancijos teismui galėjo būti nežinomos ir neįvertintos, arba įvertintos netinkamai.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą, ir iš esmės vienose iš naujausių, pažymėta, jog nukrypimas nuo bendrųjų administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonių skyrimo taisyklių galimas kai byloje esančių reikšmingų aplinkybių, apibūdinančių tiek padarytą administracinį nusižengimą, tiek nusižengimą padariusį asmenį, tiek kitas ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodytas aplinkybes, visuma leidžia padaryti išvadą apie mažesnį administracinio nusižengimo, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, ir (ar) jį padariusio asmens pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-47-976/2022, Nr. 2AT-39-648/2023, Nr. 2AT-2-387/2024). Administracinė nuobauda (administracinio poveikio priemonė), taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, Nr. 2AT-7-4-2013, administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-54-489/2018, Nr. 2AT-36-387/2021, Nr. 2AT-39-648/2023). Administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje įtvirtintos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant; tačiau tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-4-2011, Nr. 2AT-7-4-2013, Nr. 2AT-9-746/2015, Nr. 2AT-88-697/2016, Nr. 2AT-38-895/2019). Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atnaujintose administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-13-2013, Nr. 2AT-68-507/2015, Nr. 2AT-58-697/2017, Nr. 2AT-38-895/2019 ir kt.).

6. Visų pirma, aukštesnės instancijos teismas, vertindamas galimybę apelianto R. K. atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, įvertina apeliacinio skundo argumentus, susijusius su padaryto nusižengimo pavojingumu, o būtent, kaip nurodoma skunde, per individualų, o ne rūšinį, analizuojamos bylos kontekstą. Visiškai priešingai negu teigia apeliantas, tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas, iš esmės įvertino visas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes. Kaip matyti iš pateiktos administracinio nusižengimo bylos, administracinėn atsakomybėn patraukto R. K., kaip pagrįstai nurodoma ir skundžiamuose procesiniuose sprendimuose, pozicija proceso nagrinėjimo metu buvo prieštaringa, apeliantas vengė prisiimti atsakomybę, prisipažinti ir gailėtis dėl padaryto nusižengimo, priešingai klaidino Institucijos pareigūnus, tuo apsunkindamas nusižengimo padarymo aplinkybių išaiškinimą. O būtent, administracinio nusižengimo tyrimo metu nurodė, kad automobilį vairavo kitas asmuo – D., teigė, jog D. važiavo chuliganiškai, iš esmės pats sutikdamas su veiksmų kvalifikacija, t. y. chuliganišku vairavimu. Gi jau būdamas nubaustas, apeliantas pirmosios instancijos teisme, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę ir sulaukti kuo švelnesnių administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės padarinių, pripažino pats vairavęs transporto priemonę. Tačiau nepaisant prisipažinimo ir paaiškinimo, kad gailisi, R. K. vis tiek apylinkės teisme, tiek apeliaciniame skunde, save teisina teigdamas, jog impulsyvaus sprendimo vairuoti negalima laikyti tyčiniu ar lengvabūdišku, kaip ir laikyti, kad jis siekė daryti KET pažeidimą dėl chuliganiškų paskatų ir tai padarė tyčia. Kartu apeliantas itin akcentuoja, kad nusižengimo daryti neplanavo, tiesiog vėlyvų vakarą, kai kitų eismo dalyvių eismas praktiškai nevyksta, nuošalioje vietoje, kurioje renkasi vairavimo entuziastai, išbandantys savo automobilius slysdami šonu ar sukdami ratus, ir būtent tuo metu, kiti vairuotojai, vairavo šoniniu slydimu, todėl R. K. pagautas impulsyvumo ir azarto ir pats pamėgino taip važiuoti. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, tokiu būdu R. K. bandė sumenkinti savo padarytą nusižengimą ir nors sutinka ir pripažįsta pažeidęs KET, tačiau toks jo prisipažinimas laikytinas tik formaliu. Dėl ko apylinkės teismas pagrįstai įvertino, jog apeliantas nebuvo iš ties nuoširdus, o jo prisipažinimą ir gailėjimąsi galima vertinti kaip deklaratyvų, nulemtą siekio išvengti nepalankios administracinio poveikio priemonės, o ne suvokiant padaryto nusižengimo priešingumą teisei.

7. Minėtą aukštesnės instancijos teismo vertinimą sustiprina ir apelianto nurodomi teiginiai apie nusižengimo padarymo vietą ir aplinkybes, motyvuojant kitų toje vietoje buvusių asmenų elgesiu, tuo menkinant padaryto KET pažeidimo pavojingumą. Šiame kontekste pabrėžtina, jog nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje buvo ir yra sprendžiami ne kitų vairuotojų galimai taip pat neteisėti veiksmai, o būtent paties R. K. administracinės atsakomybės klausimas. Taigi priešingai negu siekia įrodyti R. K., jis sąmoningai žinodamas, kad toje vietoje renkasi kiti būtent taip pat vairuojantys asmenys, kaip nurodo jis pats, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog priešingas teisei, pavojingas eismo saugumui apelianto elgesys nebuvo atsitiktinis, o sąmoningai pasirinktas, tyčinis ir jokių išskirtinių aplinkybių, pateisinančių jo padarymą nėra. Už tokį elgesį kelyje R. K. neturi likti nenubaustas ar nubaustas tik simboline, jam priimtina administracine nuobauda. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu per švelnus baudžiamumas jį gali tik paskatinti ateityje vėl nepaisyti visuomenėje priimtų elgesio nuostatų ir įvykdyti administracinį nusižengimą.

8. Be to, apeliantas skunde nurodo, kad jo neleistini veiksmai niekam nesukėlė realios grėsmės, nebuvo padaryta jokia žala, todėl apelianto manymu šiuo atveju nėra tokio pavojingumo laipsnio, už kurį teisės vairuoti transporto priemones atėmimas galėtų būti vertinama kaip teisinga ir proporcinga poveikio priemonė. Tokiems teiginiams, kuriais apeliantas vėlgi bando sušvelninti savo padarytą nusižengimą, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti, juolab tai rodo, kad administracinį nusižengimą padaręs asmuo jo kritiškai nevertina, dėl padaryto nusižengimo išties nesigaili. Tai, kad nors R. K. chuliganiškas vairavimas nesukėlė realios žalos jo paties ar kitų žmonių sveikatai ar gyvybei ir (ar) turtui, kad nekilo neigiami padariniai, savaime nešalina apelianto asmenybės ir jo padaryto administracinio nusižengimo pavojingumo, ir juo labiau neturi įtakos veikos kvalifikacijai ir už ją skiriamos administracinio poveikio priemonės švelninimui. Beje, aukštesnės instancijos teismas akcentuoja, jog padarinių požymis nėra įrodinėta aplinkybė ANK 420 straipsnio 2 dalies dispozicijos prasme, t. y. administracinė atsakomybė kyla ir administracinė nuobauda asmeniui skiriama nepriklausomai nuo padarytos žalos ar eismo intensyvumo, į šias aplinkybes gali būti atsižvelgiama individualizuojant nuobaudą sankcijos ribose, bet ne sprendžiant klausimą dėl švelnesnės nei numatyta straipsnio sankcijoje, administracinės nuobaudos skyrimo. Pabrėžtina, jog administracinio nusižengimo, reglamentuojamo ANK 420 straipsnio 2 dalyje sudėtis susijusi su konkrečiais KET pažeidimais, tokiais kaip: elgesys, grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu (KET 4 ir 5 punktai), būtinos atsargumo priemonės, siekiant nekelti pavojaus kitiems (KET 9 punktas), privalomas posūkių signalų naudojimas (KET 82.2 ir 86 punktai), eismo prioritetų laikymasis (KET 101 ir 104 punktai) bei saugaus atstumo palaikymas (KET 126 punktas). Šio nusižengimo sudėtis yra formalioji – administracinė atsakomybė kyla jau vien už teisės pažeidimą, jei jis padarytas iš chuliganiškų paskatų, nepriklausomai nuo padarinių. Be kita ko, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad apie daromą administracinį nusižengimą pranešė pašalinis asmuo, todėl priešingai negu teigiama skunde, buvo ne tik atkreiptas, bet ir sutrikdytas kitų eismo dalyvių dėmesys. Taigi, vairavimas chuliganiškomis paskatomis yra tyčinis KET pažeidimas, keliantis tiesioginį pavojų eismo dalyvių arba kitų asmenų saugumui. Toks elgesys grindžiamas sąmoningu nepagarbos ir iššūkio visuomenės normoms demonstravimu. Vien tokį vairavimo veiksmą įstatymų leidėjas vertina kaip pavojingą ir baustiną, todėl aptariama dispozicija, nereikalauja įrodinėti padarinių ar pavojingos situacijos kilimo aplinkybės. Šio administracinio nusižengimo sunkumą, pavojingumą ir jo galimų pasekmių svarbą visuomenėje rodo ir pati įstatymo sankcija, nes už teisės pažeidimo, numatyto ANK 420 straipsnio 2 dalyje padarymą, be privalomai skirtinos baudos, to paties straipsnio 6 dalyje numatyta itin griežta privaloma administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas. Taigi neabejotina, kad atsižvelgdamas būtent į galimas chuliganiško vairavimo pasekmes, sankcijoje už šį nusižengimą nustatydamas pakankamai griežtas administracines nuobaudas, įstatymo leidėjas siekia ne tik nubaudimo, bet ir prevencinių tikslų – apsaugoti visuomenę nuo tokio pobūdžio veikų, kurios gali sukelti žalą jos nariams ar jų turtui, todėl šiuo atveju sumenkinti įstatymo leidėjo poziciją ir švelninti už komentuojamų veiksmų padarymą įstatyme numatytą administracinę atsakomybę, skiriant R. K. švelnesnę administracinę nuobaudą, nėra jokio pagrindo.

9. Apeliantas, prašydamas taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, iš esmės skunde nurodo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra itin reikšminga dėl dviejų aplinkybių – vykdomų darbinių funkcijų ir šeimyninių aplinkybių. Šiame apelianto asmenybę charakterizuojančių teiginių kontekste, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamas administracinis nusižengimas R. K. nebuvo vienintelis, apie ką apeliantas nutyli. Savo veiksmais apeliantas padarė ne tik ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą, tačiau ir ANK 171 straipsnio 1 dalyje, t. y. vairavo transporto priemonę, paženklintą laikinaisiais numerio ženklais, ir tuo nesilaikė transporto priemonių laikinųjų valstybinio numerio ženklų išdavimo ir naudojimo tvarkos. Vertinant pažeidėjo asmenybę, iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad apeliantas per minėtą laikotarpį administracine tvarka baustas septynis kartus, beje ir už KET pažeidimus – 416 straipsnio 2 dalis, 428 straipsnio 1 dalis, 417 straipsnio 2 dalis, 415 straipsnio 2 dalis, o tai atitinkamai R. K. charakterizuoja daugiau neigiamai, nei teigiamai. Šių duomenų kontekste įvertintina ir tai, kaip jau minėta, jog savo kaltę dėl padaryto nusižengimo nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje tyrimo pradžioje R. K. neigė, apklausiamas policijos įstaigoje nurodė, kad ne jis vairavo transporto priemonę, kas patvirtina, kad apelianto kaltės jausmas nėra gilus, jis negeba savo neteisėtų veiksmų vertinti kritiškai.

10. Pasisakant dėl jau minėtų ir R. K. nurodomų aplinkybių, reikšmingų specialiosios teisės vairuoti transporto priemones turėjimui, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jos nagrinėjimam aktualiam klausimu jokio išskirtinumo nerodo. Apeliantas skundą dėl administracinio poveikio priemonės termino neskyrimo argumentuoja tuo, kad teisė vairuoti jam reikalinga darbinėms funkcijoms, taip pat reikalinga užtikrinant kūdikio pristatymui į gydymo įstaigą, kadangi motina dėl fiziologinės būsenos to padaryti negali, ir siekiant pasirūpinti kitame mieste gyvenančia mama. Atsižvelgiant į tai, pažymi, kad skirta administracinio poveikio priemonė sukels neigiamas pasekmes ne tik jam, tačiau ir jo šeimai, artimiesiems, kas, apelianto vertinimu, laikytina išskirtinėmis aplinkybėmis. Vis tik sutikti su tokiu R. K. deklaruojamu situacijos vertinimu, apygardos teismas neturi pagrindo. Pirmiausiai pažymėtina, jog skunde nenurodoma kokia veikla užsiima apeliantas, prie apeliacinio skundo nepateikti jokie darbo santykius patvirtinantys duomenys, o juo labiau, kad darbo pobūdis būtų tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu, dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, jog specialiosios teisės atėmimas panaikins galimybę dirbti ir gauti pajamas. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad vykimas į darbą ir iš jo gali būti užtikrinamas kitomis prieinamos susisiekimo priemonėmis, pasitelkiant kitų asmenų pagalbą, ar naudojantis pavėžėjo paslaugomis. Analogiškai vertintina ir apelianto galimybė pasirūpinti mama ar mažamečiu vaiku, užtikrinant ir jų sveikatos paslaugas. Be kita, ko apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad visos apelianto nurodomos asmeninio, šeiminio pobūdžio aplinkybės egzistavo dar iki administracinio nusižengimo padarymo, tačiau nuo jo darymo R. K. nesulaikė ir, kaip jau minėta, tai yra natūralios tokio kaltininko elgesio pasekmės. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, asmuo, norėdamas tinkamai prižiūrėti ir išlaikyti savo vaiką ar atlikti darbines funkcijas, turi pats būti itin atidus, nes tokios gyvenimiškai įprastos aplinkybės negali būti laikomos išskirtine priežastimi, suteikiančia galimybę pažeidėjui taikyti švelnesnes nuobaudas, nei už analogiškus pažeidimus baudžiami kiti teisės pažeidėjai.

11. Pažymėtina, kad asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones yra būtina dėl šeimyninio pobūdžio ar kitų aplinkybių, turi būti pats suinteresuotas nedaryti tokių nusižengimų, kurie galėtų lemti šios specialios teisės netekimą. R. K., žinodamas, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga dėl darbo pobūdžio, šeiminių aplinkybių, šia teise naudojosi neatsakingai, todėl jo patiriami nepatogumai yra adekvatūs padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikytini asmens teises suvaržančiais labiau, negu tai būtina administracinio poveikio priemonės nubaudimo ir prevenciniams tikslas užtikrinti. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą per prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Konstatuotina, kad apelianto argumentai dėl teisės vairuoti būtinumo išskirtinai susiję su pažeidėjo asmeniniais, šeimyniniais ir turtiniais interesais, poreikiu užsitikrinti komfortabilų gyvenimą, išvengiant neįprastų nepatogumų, tame tarpe ir susijusių su padaryto nusižengimo pasekmėmis, kurias, vertinant pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną, apeliantas turėjo ir galėjo numatyti ir minėtas aplinkybes dėl darbo, vaiko, įvertinti prieš darant tokį nusižengimą. Neabejotina, kad neturint teisės vairuoti R. K. bus nepatogiau užtikrinti kasdienes veiklas, tačiau tai netaps neįmanoma. Be to, specialiosios teisės atėmimo terminas paskirtas artimam minimaliam laikotarpiui ir yra laikinas. Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, įvertinus padaryto pažeidimo pavojingumą, pareiškėjo nurodomos šeiminio – asmeninio pobūdžio aplinkybės (poreikis vežioti šeimos narius, derinimasis prie viešojo transporto) nelaikytinos išskirtinėmis, dėl kurių galėtų būti taikomos ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos, nes jas pritaikius, nebūtų pasiekti ANK 22 straipsnyje numatyti tikslai.

12. Galiausiai akcentuotina, jog priimti apelianto norimo sprendimo nesudaro pagrindo ir jo pateiktame skunde nurodyta teismų praktika, kadangi kiekvienos bylos medžiaga yra vertinama individualiai, pagal toje konkrečioje byloje esančių duomenų visumą, nesuteikiant nė vienam iš duomenų prioritetinės, išskirtinės reikšmės. Nors ir nurodoma visa eilė teismų procesinių sprendimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nustatyta, kad apeliaciniame skunde nurodytų procesinių sprendimų faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, kadangi skiriasi administracinių nusižengimų pobūdis, todėl vadovautis nurodytomis nutartimis pagrindo nėra. Be to, nors ir esant panašioms faktinėms aplinkybėms, tačiau skirtingoms administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų teisinėms situacijoms, paminėtais procesiniais sprendimais kaip precedentais nesivadovaujama. Apygardos teismas, įvertinęs individualią teisinę situaciją ir lygindamas faktines bylų aplinkybes, neprivalo priimti analogiško net ir tam pačiam apygardos teismui, procesinio sprendimo. Kiekviena administracinio nusižengimo byla yra nagrinėjama konkrečiai. Pažeidėjo asmenybę apibūdinančios aplinkybės paprastai nėra identiškos ar vienodos, tad sprendžiant administracinės nuobaudos skyrimo klausimą, jos yra vertinamos kartu su administracinio nusižengimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį atskleidžiančiomis aplinkybėmis, nustatyta pažeidėjo kaltės forma ir rūšimi, atsakomybę lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis. Visa tai leidžia objektyviai individualizuoti skirtiną asmeniui administracinę nuobaudą, t. y. nuspręsti dėl jos rūšies, dydžio ir įsitikinti, kad nuobauda leis pasiekti jos skyrimo tikslus.

13. Taigi aukštesnės instancijos teismui nekyla abejonių, kad dėl paskirtos administracinės nuobaudos apeliantas patirs tam tikrus nepatogumus, tačiau jie turi ir prevencinę reikšmę, t. y. juos patyręs pažeidėjas ateityje bus labiau motyvuotas nedaryti nusižengimų, nes sulauks tokių pat ar dar didesnių nepatogumų. Aukštesnės instancijos teismo manymu, administraciniu nusižengimu patirtos pasekmės yra adekvačios R. K. padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikytinos asmens teises suvaržančiomis labiau, negu tai būtina administracinės nuobaudos tikslams (nubaudimo ir prevenciniams) užtikrinti.

14. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog Institucija pažeidėjui paskyrė teisingą, adekvačią nuobaudą, nepadarė teisės taikymo klaidų ir privalomai nustatė artimą minimaliam administracinio poveikio priemonės terminą, o apylinkės teismas pagrįstai atsisakė apelianto atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pagrindo naikinti specialiosios teisės atėmimą nėra, todėl R. K. skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartis paliekama galioti be pakeitimų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. K. (R. K.) apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.