Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos ir metinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime netinkamomis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2022-08-07 iki 2022-10-14 duše nebuvo pertvarų, todėl jį nuogą galėjo matyti kiti besimaudantys nuteistieji, o nuo 2022-10-14 duše nors ir buvo įrengtos pertvaros iš abiejų pusių, tačiau iš priekio jį galėjo matyti prieš besimaudantys nuteistieji, ir taip buvo pažeidžiamas jo privatumas.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime patvirtino, kad dušinėse, kuriomis naudojosi pareiškėjas, pertvaros įrengtos 2022-10-14.

Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (akto redakcija, galiojanti nuo 2021 m. gegužės 26 d.), 17.5 papunktyje nustatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos, – kasdien.

Teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas atskirti pertvaromis ar įrengti atskiras persirengimo patalpas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020, 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-436-463/2023).

Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, nes laikotarpiu nuo 2022-08-07 iki 2022-10-14 pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu bendrojo naudojimo dušinėje buvo pažeidžiamas, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų ir dėl to spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nors pareiškėjas skunde akcentavo, kad nuo 2022-10-14 jo privatumas duše nebuvo užtikrintas ir dėl to, jog duše nors ir buvo įrengtos pertvaros iš abiejų pusių, tačiau iš priekio jį galėjo matyti prieš besimaudantys nuteistieji, tačiau, teismo vertinimu, remiantis jau aukščiau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra asmeniui užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog prie dušo patalpos nebuvo įrengta persirengimo patalpa, duše nebuvo veidrodžių.

Teismas pažymi, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Patalpų aprūpinimo normos, Higienos normų HN 134:2015 nuostatos nenumato reikalavimų pataisos įstaigos dušų patalpose įrengti atskiras persirengimo kabinų (patalpas), todėl pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus nenustatyta. Darant šią išvadą, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl aukščiau nurodytų teisės aktų taikymo ir apeliacinio teismo išvados, jog teisės aktai nenumatė, kad duše būtų įrengtos atskiros persirengimo kabinos (patalpos) (žr., pvz., 2019 m. kovo 13 d. nutartį Nr. A-1917-629/2019). Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl persirengimo kambario nebuvimo yra abstraktaus pobūdžio, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Neteisėti atsakovės atstovo veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad dušinėje turi būti įrengtas veidrodis ir po vieną kilimėlį arba groteles prie kiekvieno dušo ragelio.

Atsakovės atstovė nepateikė duomenų, kad dušinėse buvo reikiamas inventorius, todėl teismas daro išvadą, kad liko nepaneigta pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad dušinėse nebuvo veidrodžio. Neatmestina, kad nustatytas Normų reikalavimo nevykdymas galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų, todėl, teismo nuomone, egzistuoja pagrindas spręsti pareiškėjui sukeltos neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92, 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė nepatogumus, diskomfortą, emocinę depresiją, psichologinius išgyvenimus, kančias ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismui nekyla abejonių, jog, nustačius Lietuvos kalėjimų tarnybos neteisėtus veiksmus (dėl privatumo duše neužtikrinimo 2022-08-07 iki 2022-10-14, dušinėje neįrengto veidrodžio), pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-10-15 nutartis byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl skunde išdėstytų aplinkybių (privatumo neužtikrinimo, veidrodžio neįrengimo), taip pat atsižvelgus į analogiško pobūdžio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., 2021-11-24 nutartį administracinėje byloje Nr. TA-840-520/2021), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 400 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Pareiškėjas prašo teismo priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki sprendimo įvykdymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), 5 proc. dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos; procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1619-520/2017, 2015 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-342-858/2015 ir kt.).

Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2023-03-24, administracinė byla teisme buvo iškelta 2023-04-04 nutartimi. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2023-04-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti 400 Eur dydžio žalą nuo 2023-04-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.