- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-27
- Bylos Nr.
- A-1619-520/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00056-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis periodiškai Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. vasario 19 d. Pareiškėjas nurodė, kad jis, atvykęs į Lukiškių TI-K, kartu su kitais nuteistaisiais priėmimo paskirstymo skyriuje buvo laikomas nuo 2 iki 4 valandų, t. y. ilgiau, nei galima pagal teisės aktus. Šiose mažose patalpose buvo laikoma labai daug asmenų su visais jų turimais asmeniniais daiktais, be to, buvo laikomi rūkantys asmenys kartu su nerūkančiaisiais, o Lukiškių TI-K pareigūnai nekontroliavo asmenų, kad jie nerūkytų. Pareiškėjo teigimu, laikymo Lukiškių TI-K priėmimo paskirstymo skyriuje sąlygos yra nežmoniškos, antisanitarinės ir prilygsta kankinimui bei nežmoniškam baudimui, nes patalpose visiškai nėra vėdinimo, nepatenka natūralios šviesos, nepakanka dirbtinio apšvietimo ir gryno oro. Šios patalpos yra avarinės būklės: sienos suskilinėjusios, purvinos, prirašinėtos, dėmėtos, pageltusios nuo tabako dūmų, grindinys šiurkštus bei nešvarus, kampai pajuodę ir nešvarūs, durys yra senos, nusidėvėjusios ir aprašinėtos, šiukšliadėžės nešvarios ir netvarkingos, niekas jų nevalo. Plastikinė tara, į kurią atliekant kratą tenka dėti asmeninius daiktus bei rūbus, yra purvina, jos taip pat niekas nevalo, taip pat nešvarūs yra ir guminiai kilimėliai.
Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K karantino kamerose Nr. 108, 109, 112A, 114, 123, 3-iojo korpuso kamerose Nr. 386, 388, 399, 400 ir 404 bei 2-ojo korpuso kamerose, kurios buvo nešvarios, netvarkingos, purvinos, langai nesandarūs, aplūžę ir be rankenų. Kameros Nr. 112A viduryje buvo sutrūkinėjusios grindys, atšokusios ir suskilinėjusios plytelės. Kamerose Nr. 112A ir Nr. 123 nebuvo veidrodžio virš kriauklės ir lentynėlės. Metalinės kriauklės buvo labai senos, nusidėvėjusios, purvinos. Kameros Nr. 112A sienos buvo prirašinėtos, subraižytos, vietomis purvinos, virš kriauklės lubose ir sienoje nuo drėgmės buvo atšokę tinkas ir dažai, nuo lubų byrėjo smulkus tinkas. Kameros nebuvo vėdinamos, tualetai nebuvo valomi. Be to, tualetai nebuvo atskirti nuo gyvenamųjų patalpų, todėl nebuvo užtikrintas privatumas jais naudojantis, nes galėjo matyti kiti nuteistieji bei pareigūnai.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo išduodamas valymo inventorius, minkštasis inventorius buvo susidėvėjęs, jis nebuvo plaunamas ar valomas, nebuvo išduodami antklodžių užvalkalai, minkštasis inventorius buvo labai kietas ir ant jo nebuvo įmanoma miegoti, čiužiniai bei pagalvės taip pat nebuvo tinkami. Buvo pasibaigęs kietojo ir minkštojo inventoriaus naudojimo terminas. Pareiškėjui niekada nebuvo išduotos skalbimo priemonės, muilas bei tualetinis popierius.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas jam turintis tekti 3,6 kv. m kameros plotas ir taip buvo apribota jo galimybė judėti patalpose, dalį kameros ploto užėmė masyvūs metaliniai gultai, kurių kamerose buvo per daug. Lukiškių TI-K 1-ojo ir 3-iojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai buvo prastos būklės: grindinys nelygus, sutrūkinėjęs, todėl kiemeliuose nuolat telkšojo balos ir nebuvo įmanoma pasivaikščioti. Be to, kiemeliai buvo netvarkingi: jų sienos nelygios, vietomis nubyrėjęs tinkas, pasivaikščiojimo kiemelio viduryje stovėjo dvi likusios betoninės suoliuko kolonos be lentos, o tai nesaugu, kiemelio durys buvo metalinės, nusidėvėjusios ir surūdijusios, viršuje buvo metalinės surūdijusios grotos ir senas, vietomis sulūžinėjęs, asbesto šiferis. Laiptai, vedantys į Lukiškių TI-K 3-iojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelį, buvo nelygūs, netvarkingi ir nepakankamai apšviesti, jų aikštelė buvo sudaryta iš plonos metalinės plokštės, kuri linko nuo svorio ir buvo deformuota.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad jam atvykus į Lukiškių TI-K, pareigūnai neužtikrino jo pristatymo į medicinos punktą ir neinformavo medikų, kad pareiškėjui reikalinga medicininė pagalba, nors pareiškėjas ne vieną kartą ir raštu ir žodžiu apie tai informavo Lukiškių TI-K personalą. Nors pareiškėjui buvo paskirtas medikamentinis gydymas, tačiau nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d. jam Lukiškių TI-K nebuvo suteikta medicininė pagalba, pareiškėjas nebuvo nei apžiūrėtas, nei gydytas. Nuo 2012 m. sausio mėnesio Lukiškių TI-K pareiškėjui daug kartų nebuvo suteikta teisė paskambinti telefonu, draudžiama bendrauti su žmona, sūnumi, broliu, seserimi, motina, tėvu, nes atvykus į Lukiškių TI-K penktadieniais, nebūdavo jokių galimybių užregistruoti prašymų dėl skambučių.
Pareiškėjas pažymėjo, kad jis ne kartą skundėsi dėl netinkamo maitinimo, nes duodamo maisto dėl jo kokybės nebuvo įmanoma valgyti. Pareiškėjo teigimu, jį iš Vilniaus pataisos namų į Lukiškių TI-K atvežus nuo 10.30 iki 11.30 val., pagal dienotvarkę nuo12.30 iki 13.30 val. privalėjo būti užtikrinti pietūs, tačiau pareiškėjas niekada nesulaukė tinkamai patiektų karštų patiekalų, nes atvėsusius patiekalus pareiškėjas gaudavo nuo 15 iki 16 val. Kai pareiškėjas į Lukiškių TI-K iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės būdavo atvežamas apie 20 val. ar net vėliau, vakarienė, atlikus visas būtinas procedūras, būdavo pateikiama tik nuo 22 iki 23 val., t. y. nebuvo tinkamai įgyvendinama dienotvarkės dalis dėl maitinimo ir nuo 22 val. nustatyto nepertraukiamo miego. Neužtikrinus tinkamo maitinimo, pareiškėjas buvo marinamas badu ir jautė stiprų alkį.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pažeidimai kartojosi kiekvieną kartą, kai tik pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K, ir tai jam sukėlė diskomfortą, neigiamus išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas jau keletą kartų kreipėsi į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl visiškai suremontuotose kamerose dažnai tenka daryti pakartotinį remontą.
Atsakovo teigimu, laikinojo laikymo kamerose asmenys laikomi ne ilgiau nei 2 valandas, jose draudžiama rūkyti. Duomenų, jog laikinojo laikymo patalpos buvo nešvarios, nėra, asmenų skundų dėl netvarkingų patalpų nebuvo gauta, Vilniaus visuomenės sveikatos centras laikinojo laikymo patalpose higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatė. Tualetas kamerose nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Higienos priemonės, patalynė yra išduodama pagal teisės aktų reikalavimus. Asmenys kamerose laikomi pagal tai, ar jie pageidauja būti kalinami kartu su rūkančiais / nerūkančiais asmenimis.
Atsakovas nurodė, kad suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki 125) laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus pakalbėta su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais, t. y. kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus (Kriminalinės žvalgybos skyriaus) pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas ir pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą bei išvykstant iš jos, privalomai atliekama krata, valymo darbai priėmimo paskirstymo punkte atliekami pagal poreikį.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat valomi, o esant būtinumui – barstomi. Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik 1-ojo ir 3-iojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, tačiau šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir nėra pavojingi sveikatai. Maitinimas Lukiškių TI-K teikiamas dienotvarkėje nustatytu metu pagal patvirtintus ir subalansuotus valgiaraščius. Galimybė realizuoti savo teisę paskambinti nėra atimama.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista; kitą skundo dalį atmetė; pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą; atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo atmetė.
Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kameroje Nr. 109 teko tik 2,44 kv. m jos ploto, tačiau visu kitu ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2016 m. vasario 18 d., vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma nebuvo pažeista. Atsižvelgęs į tai, kad ploto normos pažeidimas kameroje Nr. 109 truko ne visą dieną, teismas tokį pažeidimą vertino kaip mažareikšmį, negalėjusį sukelti pareiškėjui žalos.
Dėl baldų, vietos kamerose ir pasivaikščiojimų teismas nurodė, kad kadangi teisės aktai baldų išmatavimų nereglamentuoja, turi būti vertinamas baldų pakankamumas, jų tinkamumas kamerai. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į kamerų plotus, baldai laikytini pakankamais, įrengiant juos buvo išlaikyta pusiausvyra tarp būtinų baldų įrengimo ir vietos judėti. Byloje nėra jokių lovų kamerose perteklių bei netinkamumą ant jų miegoti patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas dėl šio galimo jo teisių pažeidimo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Pareiškėjo judėjimo apribojimas iš dalies buvo kompensuojamas sudarant galimybę pasivaikščioti kiemelyje. Įvertinęs atsakovo pateiktą informaciją, teismas darė išvadą, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti, nes patikrinimų metu nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo vizualiai tvarkingi.
Remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 1 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-2205 duomenimis, kad laiptai, vedantys į 3-iojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelius, yra nelygūs ir nepakankamai apšviesti, o laiptų aikštelę sudaranti metalinė plokštė plona, nuo svorio linkstanti ir surūdijusi, teismas sprendė, jog tai neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 punkto reikalavimo, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, nes turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, t. y. kad ši vieta nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl HN 76:2010 21 punktas nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas.
Dėl rūkymo Lukiškių TI-K patalpose teismas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas šioje įkalinimo įstaigoje, jos administracijai pareiškė, jog yra nerūkantis, todėl kamerose jis buvo laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis. Lukiškių TI-K priėmimo paskirstymo skyriuje esančiose trumpalaikio laikymo kamerose, kaip ir kitose bendrojo naudojimo patalpose, suimtiesiems, nuteistiesiems bei pareigūnams griežtai draudžiama rūkyti, priėmimo paskirstymo skyriaus patalpose yra iškabinti įspėjamieji rūkyti draudžiantys ženklai. Vilniaus visuomenės sveikatos centras pažeidimų dėl rūkymo nenustatė. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendrojo naudojimo patalpose, teismas nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kad kamerose būtų buvę rūkoma su įstaigos administracijos žinia ir leidimu.
Nors pareiškėjas nurodė, kad jis priėmimo paskirstymo kamerose buvo laikomas nuo 2 iki 4 valandų, tačiau teismas, pažymėjęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šio pažeidimo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, darė išvadą, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeidžiamos, nes nėra pagrindo abejoti atsakovo pateikta informacija, jog laikinojo laikymo kamerose asmenys laikomi ne ilgiau nei 2 valandas. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl aprūpinimo higienos priemonėmis ir patalyne, teismas rėmėsi patikrinimų metu nustatytais duomenimis, kad naudoti paruoštas minkštasis inventorius, patalynė ir rankšluosčiai buvo vizualiai švarūs ir nesuplyšę. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių teisės aktų nuostatų pažeidimą šiuo aspektu, o pareiškėjo teiginiai, kad panaudota patalynė prieš išduodant ją kitiems asmenims nebuvo plaunama, yra nepagrįsti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl higienos priemonių ir patalynės neišdavimo ar jos netinkamumo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, o aptariamų faktų šiuo metu nustatyti negalima. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodytą pažeidimą laikė neįrodytu.
Teismas pripažino, kad nuteistieji turi teisę paskambinti telefonu, tačiau nuteistųjų teisės paskambinti telefonu sąlygas nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 2 dalis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jis laikėsi teisės paskambinti telefonu realizavimo sąlygų, tačiau iš jo tokia teisė buvo atimta. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šio galimo jo teisių pažeidimo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, o aptariamų faktų šiuo metu nustatyti negalima. Nors pareiškėjas tvirtino, kad maistas buvo netinkamas, tačiau, teismo vertinimu, šių teiginių nepagrindė, nenurodė, kada ir kam dėl netinkamo maitinimo teikė pretenzijas. Praėjus ilgam laikui, nėra galimybių nustatyti, kokį maistą valgė pareiškėjas. Tai, kad maitinimo procesas išsamiai reglamentuotas, rodo, jog tvarkos turi būti laikomasi; kol neįrodyta priešingai, laikoma, kad pareiškėjas buvo maitintas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjui į Lukiškių TI-K atvykus po dienotvarkėje nurodyto maitinimo laiko, jis galėjo būti maitinamas kitu laiku, t. y. atlikęs visas būtinas procedūras.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio mėnesį nebuvo apžiūrėtas gydytojo dėl objektyvių aplinkybių, o ne dėl Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų, nes informacija apie tai, jog pareiškėjui reikalinga medicininė pagalba, Lukiškių TI-K tapo žinoma 2015 m. lapkričio 20 d. (penktadienį), jo prašymas Sveikatos priežiūros tarnybą pasiekė tik kitą darbo dieną, t. y. pirmadienį, tačiau tą dieną pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Byloje nėra duomenų, kad analogišką prašymą pareiškėjas buvo pateikęs ir 2016 m. vasario 5 d. (penktadienį), tačiau net ir esant tokiam prašymui, gydytojo jis negalėjo būti apžiūrėtas, kadangi kitą darbo dieną išvyko iš Lukiškių TI-K.
Dėl kitų kalinimo sąlygų teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos per langus ir tai atitinka HN 76:2010 24 punkto ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkto reikalavimus. Teismas nurodė, kad vidinės grotos dedamos dėl saugumo ir siekiant užkirsti kelią nuteistiesiems daryti pažeidimus, o ne siekiant iš jų tyčiotis bei žeminti nuteistųjų orumą. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais bei 2016 m. vasario mėnesį atliktų patikrinimų aktų teismas nustatė, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu atliktų patikrinimų metu esminių HN 76:2010 ir HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta; kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos, temperatūros, drėgmės ir kiti parametrai iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus; kamerose buvo įrengti sanitariniai mazgai, juose buvo praustuvės, unitazai, pakabinamos spintelės ir veidrodžiai; vietomis buvo atsilupę sienų ir lubų dažai, nelygūs sienų paviršiai, ant sienų ir lubų buvo dėmių, grindys nelygios; pelėsio požymių vizualiai nenustatyta; patikrinimų metu tikrintose kamerose buvo vizualiai švaru, palangės ir unitazai buvo vizualiai švarūs ir tvarkingi; patikrintose kamerose, išskyrus tas, kurias valo Lukiškių TI-K administracijos paskirti valytojai, buvo valymo inventorius.
Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl taros, į kurią atliekant kratą buvo dedami daiktai ir drabužiai, nešvarumo yra abstrakčios, jis nenurodė, kada konkrečiai apžiūra buvo atliekama netinkamomis sąlygomis ir kokie daiktai ar drabužiai buvo dedami į nešvarias dėžes, todėl teismas darė išvadą, kad šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė. Nors skunde pareiškėjas nurodė, kad kanalizacijos vamzdynas ir elektros instaliacija buvo įrengti netinkamai, tačiau teismas sprendė, kad byloje nėra jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl šių pažeidimų nei į Lukiškių TI-K administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.
Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 11 d. pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, tualeto netinkamo atskyrimo bei 3-iojo korpuso laiptų į pasivaikščiojimo kiemelius netinkamumo, tačiau taip pat atsižvelgė į tai, kad šioje įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tik trumpą laiką, šie pažeidimai vertintini kaip mažareikšmiai, kuriais padaryta žala kompensuojama jų pripažinimu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmais padaryta žala turi būti kompensuojama pažeidimų pripažinimu, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti palūkanas. Pareiškėjas keletą kartų prašė teismo iš Lukiškių TI-K išreikalauti papildomus dokumentus ir šie prašymai buvo patenkinti, dėl to nėra pagrindo dar kartą prašyti atsakovo pateikti įrodymus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas žyminiu mokesčiu nėra apmokestintas, o įrodymų, patvirtinančių kitas patirtas išlaidas, iki teismo posėdžio, kuriame buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas, nebuvo gauta. Kadangi pareiškėjas nepateikė konkretaus bei išsamaus išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, teismas nurodė, jog nėra galimybės įvertinti prašymo atlyginti teismo išlaidas pagrįstumo ir šį prašymą paliko nenagrinėtu.
III.
Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą ir patenkinti skundą arba grąžinti administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, nešališkai neišaiškino bei neįvertino visų byloje reikšmingų aplinkybių. Iš teismo posėdyje ištirtų ir neištirtų duomenų, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė įrodymais ir juos išdėstė teismo sprendimo aprašomojoje dalyje, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas siekė tik bylos baigties. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas ir neteisėtas, nes jeigu pirmosios instancijos teismas būtų išsamiai, objektyviai ir nešališkai ištyręs byloje esančius skunde keliamus nusiskundimus, reikalavimus, įrodymus ir pateiktus skundo patikslinimus, prašymus ir tinkamai juos įvertinęs taip, kaip to reikalauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, tada neabejotinai pirmosios instancijos teismas būtų padaręs pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą.
2. Pirmosios instancijos teismas aplaidžiai, nerūpestingai vykdė teisingumą ir toks sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsniui. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė daug prašymų, tikslino skundo aplinkybes, į kurias atsakovas labai vengė motyvuotai atsakyti, nors pateikti įrodymus ir paneigti visus skunde išdėstytus nusiskundimus ir keliamus reikalavimus, o ne cituoti įstatymus ir teisės aktų reikalavimus, kurie nebuvo vykdomi ir įgyvendinami, yra atsakovo pareiga. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė, nepasisakė ir netikrino daugybės pareiškėjo išdėstytų aplinkybių, t. y. pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą, nešališką, objektyvų, nepriklausomą bylos išnagrinėjimą.
3. Nagrinėjant administracinę bylą nebuvo tikrintos ir išaiškintos svarbios aplinkybės, kad Lukiškių TI-K patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo kietojo inventoriaus (masyvių metalinių gultų) perteklius, kuris turėjo labai didelę reikšmę ir lėmė nežmoniškas pareiškėjo kalinimo sąlygas jam tenkančio kameros ploto aspektu. Nėra jokio skirtumo, ar kamera perpildyta asmenimis ar gultais, nes jie užima dar daugiau vietos negu asmenys, todėl turi būti pripažinta, kad pareiškėjo teisės pažeidimas egzistavo visą ginčo laikotarpį, tačiau pirmosios instancijos teismas to visiškai netyrė, nesiaiškino ir dėl to nepasisakė.
4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai netyrė, netikrino ir nenagrinėjo aplinkybės dėl priėmimo paskirstymo skyriaus patalpų, kuriose pareiškėjas prieš išvykdamas ir atvykęs į Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, nors tai apima bausmės atlikimo laiką ir pareiškėjui taip pat turėjo būti užtikrintas 3,6 kv. m ploto standartas. Tose patalpose pareiškėjui tekdavo ir tebetenka kalėti 3–4 val. Patalpoje Nr. 3, kurios plotas yra 18,35 kv. m, buvo kalinama net 30 ir daugiau žmonių, laikomi rūkantys asmenys kartu su nerūkančiais asmenimis ir pareigūnai nekontroliuoja tose patalpose rūkančių asmenų, o pareiškėjas negali 20 žmonių pareikšti priekaištus dėl rūkymo, nes tokiu atveju jis būtų sumuštas, sužalotas.
5. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo neišsireikalavo visų pareiškėjo rašytų prašymų, skundų (dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ir įvairiausių pažeidimų) kopijų ir atsakymų į juos, nors tik išreikalavus visus pareiškėjo rašytus raštus būtų galima tinkamai įvertinti raštuose išdėstytų nusiskundimų priežastis ir aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas buvo priverstas nuolat kreiptis su skundais, prašymais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl liudytojų apklausos, skundžiamame sprendime net nėra užsiminta, dėl kokių priežasčių šis pareiškėjo prašymas nebuvo tenkintas.
6. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenustatinėjo, netikrino ir netyrė, ar atsakovas tinkamai laikėsi taisyklių, susijusių su kalinamų asmenų buitiniu aprūpinimu, nors teisės aktuose yra nustatyti kameroje turintys būti baldai, kietojo ir minkštojo inventoriaus dėvėjimo laikas. 3-ojo korpuso kietasis inventorius yra žiaurus ir nežmoniškos būklės, tai žemina pareiškėjo orumą ir garbę, nes jo galiojimo laikas yra seniai pasibaigęs, be to, minkštasis inventorius yra senas, nusidėvėjęs, gumbuotas, suplyšęs, smirda, čiužiniai yra ploni ir dėl to neįmanoma išsimiegoti. Lukiškių TI-K nėra pareiškėjui išdavęs skalbimo ir tualetinio muilo, tualetinio popieriaus. Jeigu pirmosios instancijos teismas būtų patenkinęs pareiškėjo prašymą ir atlikęs vietos apžiūrą, tada būtų įsitikinęs, kad visi pareiškėjo nusiskundimai ir keliami reikalavimai yra pagrįsti, teisėti ir atitinkantys tikrovę.
7. Pirmosios instancijos teismas netyrė, nepatikrino ir neįvertino pareiškėjo argumentų dėl asmenų judėjimo, nors atsakovo pateikti duomenys, kada, kokiose kamerose ir su kiek asmenų pareiškėjas kalėjo, iš dalies neatitinka tikrovės.
8. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pasisakė ir įvertino aplinkybę dėl patalpoje esančių tualetų ir naudojimosi jais sąlygų. Pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti fekalijų, šlapimo kvapais ir girdėti nemalonius garsus iš tualeto. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas naudotis tualetu kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą žeminantis elgesys, nes toks naudojimasis sanitariniu mazgo prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui.
9. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl švaros ir tvarkos palaikymo kamerose, nes valymo priemonės ir inventorius ginčo laikotarpiu nebuvo išduodamas ir dėl to nebuvo galimybės patalpose palaikyti švarą ir tvarką. Nors pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas trumpais laikotarpiais, tačiau pažeidimai nuolat kartojosi ir dėl to pareiškėjui sukėlė itin rimtą neigiamą poveikį. Pats atsakovas pripažino, kad karantino patalpų valymas vyksta atlaisvinus patalpas, o pareiškėjas būtent šiose patalpose be valymo priemonių buvo kalinamas ilgiausiai.
10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo dėl šalčio kamerose, nors jose būdavo nežmoniškai šalta ir dėl pareiškėjas negalėdavo miegoti, šaltis sukeldavo didesnes sveikatos komplikacijas, t. y. labiau skaudėdavo nugarą.
11. Pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais, visiškai nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir nešališkumo principais, Konstitucija ir EŽTT praktika. Jeigu atsakovas būtų elgęsis atidžiai ir rūpestingai, būtų išvengta neigiamų pasekmių ir žalos padarymo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenimis ir argumentais, kurie neatitinka tikrovės, ir neįvertino pareiškėjo nuosekliai nurodytų kalinimo sąlygų visumos, įvertindamas tik tai, kas yra lengviausia ir palankiausia, t. y. pirmosios instancijos teismas nebuvo nuoseklus. Tokie pirmosios instancijos teismo vertinimo veiksmai turi būti vertintini kaip neteisėti, neatitinkantys asmens teisių garantijų, o tuo pačiu – ir kaip Konvencijos 6 straipsnio pažeidimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir esamą situaciją, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Pareiškėjas nepateikia apeliacinės instancijos teismui naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.
Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, jog dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, patyrimų jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kitokie potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Šiuo atveju taip pat nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjo neturtinės žalos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. K. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. vasario 19 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, o kiek tai susiję su teise pasiskambinti telefonu ir maitinimo bei dienotvarkės nesilaikymu, skundžiamas laikotarpis yra nuo 2012 m. sausio 1 d.
Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. CK 6.250 straipsnio taikymo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis neturtinę žala patyrė dėl nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. vasario 19 d. trukusių Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų, o kiek tai susiję su teise pasiskambinti telefonu ir maitinimo bei dienotvarkės nesilaikymu, skundžiamas laikotarpis yra nuo 2012 m. sausio 1 d.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 11 d. pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, tualeto netinkamo atskyrimo bei 3-iojo korpuso laiptų į pasivaikščiojimo kiemelius netinkamumo, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatė, todėl sprendė, jog teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, t. y. atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė, nepasisakė ir netikrino daugybės pareiškėjo išdėstytų aplinkybių, t. y. pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą, nešališką, objektyvų, nepriklausomą bylos išnagrinėjimą, be to, netinkamai įvertino kai kurias nustatytas aplinkybes ir nepagrįstai nenustatė visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais, visiškai nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir nešališkumo principais, Konstitucija ir EŽTT praktika.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pažeidimų (ne)konstatavimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ploto normos pažeidimas kameroje Nr. 109 truko ne visą dieną, tačiau visu kitu ginčo laikotarpiu vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į kamerų plotus, buvo išlaikyta pusiausvyra tarp būtinų baldų įrengimo ir vietos judėti; byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių lovų kamerose perteklių.
Pareiškėjas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde tvirtina, kad Lukiškių TI-K patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo kietojo inventoriaus (masyvių metalinių gultų) perteklius, kuris turėjo labai didelę reikšmę ir lėmė nežmoniškas pareiškėjo kalinimo sąlygas jam tenkančio kameros ploto aspektu, todėl turi būti pripažinta, kad pareiškėjo teisės pažeidimas egzistavo visą ginčo laikotarpį. Pareiškėjas taip pat laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, nepatikrino ir neįvertino pareiškėjo argumentų dėl asmenų judėjimo, nors atsakovo pateikti duomenys, kada, kokiose kamerose ir su kiek asmenų pareiškėjas kalėjo, iš dalies neatitinka tikrovės.
Vienam asmeniui ginčo laikotarpiu kameroje tekusio ploto aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015).
Atsakovo pateikti duomenys patvirtina ir pareiškėjas nepaneigė fakto, kad jis nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2016 m. vasario 19 d. į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 9 kartus ir jame nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas iš viso 29 dienas. Nors, pareiškėjo teigimu, atsakovo pateikti duomenys, su kiek asmenų pareiškėjas buvo kalinamas, iš dalies neatitinka tikrovės, tačiau pareiškėjas konkrečius nesutikimo su atsakovo nurodytais duomenimis argumentus yra pateikęs tik dėl 2016 m. vasario 5, 6, 18 ir 19 d. buvusio kalinamų asmenų skaičiaus neatitikimo tikrovei, nurodydamas su kuo tuo metu buvo kameroje (I t., b. l. 151–152; II t., b. l. 1). Šiuos pareiškėjo argumentus paneigiančių įrodymų atsakovas nepateikė, todėl laikytina, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 5–6 d. kameroje Nr. 112A (plotas – 6,34 kv. m) buvo kalinamas kartu su dar vienu asmeniu ir 2016 m. vasario 6 d. perkeltas į kamerą 398 (plotas – 32,33 kv. m), kurioje iš viso buvo 3 asmenys, o 2016 m. vasario 18–19 d. kameroje Nr. 105 (plotas – 7,38 kv. m) pareiškėjas buvo laikomas su dar 2 asmenimis.
Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad kameroje, kurios plotas – 7,38 kv. m, yra įrengtos 4 vietos miegoti, t. y. kamera yra perpildyta gultais, ir atsakovas tai paneigiančių duomenų nepateikė. Iš bylos duomenų, kurių pareiškėjas nepaneigė, nustačiusi, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d. iš viso 11 dienų buvo laikomas vienas 6,34–7,63 kv. m kamerose (I t., b. l. 19–20), teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog šiuo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3 kv. m kameros plotą (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą). Pareiškėjo argumentai apie perteklines lovas tokiose kamerose taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas šiuo laikotarpiu neturėjo galimybės normaliai judėti kameroje, nes joje buvo laikomas vienas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisė į minimalų 3 kv. m kameros plotą (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą) buvo pažeista tuo metu, kai 26,96–40,40 kv. m dydžio kamerose buvo kalinami 2–4 asmenys. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas neteigė, jog ir 26,96–40,40 kv. m ploto kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, taip pat buvo perpildytos gultais, ir nedetalizavo jose įrengtų vietų miegoti skaičiaus.
Atsižvelgusi į kamerų plotą, jose laikytų asmenų skaičių ir pareiškėjo argumentus apie perteklinius baldus tokiose kamerose, teisėjų kolegija, pareiškėjo naudai vertindama nurodytas aplinkybes, kurių atsakovas nepaneigė, pripažįsta, jog pareiškėjo teisės ploto aspektu nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2016 m. vasario 19 d. iš viso buvo pažeistos 11 dienų, kai 6,34–7,48 kv. m kameroje buvo kalinami 2–3 asmenys.
Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pasisakė ir įvertino aplinkybę dėl patalpoje esančių tualetų ir naudojimosi jais sąlygų, nes tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas naudotis tualetu kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą žeminantis elgesys, tačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu primena, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, nes turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, t. y. jog ši vieta nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kadangi šį pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamą pažeidimą jau yra nustatęs pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai šio pažeidimo nevertina.
Nagrinėdama pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai netyrė, netikrino ir nenagrinėjo aplinkybės dėl priėmimo paskirstymo skyriaus patalpų, kuriose pareiškėjas prieš išvykdamas ir atvykęs į Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, nes trūko ploto, tekdavo kalėti ne 2, o 3–4 val., buvo laikomi rūkantys asmenys kartu su nerūkančiais asmenimis ir pareigūnai nekontroliuoja tose patalpose rūkančių asmenų, teisėjų kolegija akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas vertino šiuos pareiškėjo argumentus, tačiau su tuo susijusių pažeidimų nenustatė. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis priėmimo paskirstymo kamerose buvo laikomas iki 4 valandų, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nėra pagrindo abejoti atsakovo pateikta informacija, kad laikinojo laikymo kamerose asmenys laikomi ne ilgiau nei 2 valandas.
Paties pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras pažeidimų dėl rūkymo šiose patalpose tikrinimų metu nenustatė (II t., b. l. 5, 10, 12). Nors Lukiškių TI-K 2016 m. sausio 18 d. rašte (II t., b. l. 15–18) nurodyta, kad 2015 m. spalio mėnesį dėl suimtųjų ir nuteistųjų rūkymo neleistinoje vietoje buvo surašyti 24 tarnybiniai pranešimai (23 iš jų dėl rūkymo trumpalaikio laikymo kamerose), tačiau ši aplinkybė pati savaime nepatvirtina, jog priėmimo paskirstymo patalpose buvo rūkoma būtent tuo metu, kai jose buvo laikomas pareiškėjas, o kaip jau minėta, tokiose patalpose asmenys laikomi trumpai. Be to, šie duomenys paneigia pareiškėjo argumentus, kad pareigūnai nekontroliuoja tose patalpose rūkančių asmenų. Pareiškėjas nesusieja nurodytų tarnybinių pranešimų su savo situacija, t. y. neteigia, kad jie buvo surašyti už rūkymą trumpalaikio laikymo kamerose būtent tuo metu, kai jose buvo laikomas ir pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl rūkymo trumpalaikio laikymo kamerose būtų iš karto reiškęs pretenzijas tam, jog pažeidimas būtų objektyviai užfiksuotas.
Dėl pareiškėjo nusiskundimų kietojo ir minkštojo inventoriaus būkle bei buitiniu aprūpinimu teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie pagrįstų, jog nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme buvo būtina atlikti vietos apžiūrą Lukiškių TI-K. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju yra aktualios būtent ginčo laikotarpiu egzistavusios pareiškėjo kalinimo sąlygos. Paties pareiškėjo pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro, kuris atliko net kelis patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, raštai paneigia tokius pareiškėjo nurodytus pažeidimus, nes juose yra nurodyta, kad minkštasis inventorius, patalynė ir rankšluosčiai buvo vizualiai švarūs, nesuplyšę, valymo inventorius į kameras Nr. 109, 114 neišduodamas, šias kameras valo Lukiškių TI-K administracijos paskirti valytojai, kamerose Nr. 386, 388, 399, 400 ir 404 valymo inventorius buvo (II t., b. l. 6–7, 10, 12). Nors pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo dėl šalčio kamerose, kuris sukeldavo didesnes sveikatos komplikacijas pareiškėjui, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nenurodo konkrečių įrodymų, kuriais remiantis turėjo būti nustatytas šis pažeidimas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. lapkričio 2 d. rašte (II t., b. l. 13) nurodyta, kad išmatuota oro temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus.
Remdamasis byloje surinktais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė pažeidimą, susijusį su 3-iojo korpuso laiptų į pasivaikščiojimo kiemelius netinkamumu, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ir kitus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo neteisėtus veiksmus.
Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, nešališkai neišaiškino bei neįvertino visų byloje reikšmingų aplinkybių ir taip šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą, nešališką, objektyvų, nepriklausomą bylos išnagrinėjimą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais.
Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją). Pažymėtina, kad pareiga nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016; kt.). Tačiau EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų teismo posėdyje ištirtų įrodymų atskirai ir dėl jų visumos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, ir kad apeliacinės instancijos teismas dalį įrodymų įvertino kitaip negu pirmosios instancijos teismas (pareiškėjo teisių pažeidimo kameros ploto aspektu), savaime nereiškia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą, nešališką, objektyvų, nepriklausomą bylos išnagrinėjimą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokias konkrečias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, būtų patvirtinę pareiškėjo nurodyti jo rašyti prašymai, skundai (dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ir įvairiausių pažeidimų) ir atsakymai į juos, kurių pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teigimu, nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų byloje rinkimas nėra savitikslis dalykas, jie turi būti susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad jo nurodytų dokumentų neišreikalavimas pirmosios instancijos teisme yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla.
Vertindama apeliacinio skundo ir atsikirtimų į jį argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo forma, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.). Neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).
Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimų aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Be to, pareiškėjas šioje byloje prašė priteisti jam 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), 5 proc. dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos; procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-342-858/2015 ir jame nurodytą teismų praktiką). Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2016 m. sausio 5 d. (I t., b. l. 12), administracinė byla teisme buvo iškelta 2016 m. sausio 11 d. nutartimi (I t., b. l. 13). Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2016 m. sausio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo prašymą priteisti jam pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas paliko nenagrinėtą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad šis pareiškėjo prašymas buvo paliktas nenagrinėtu, nes pareiškėjas nepateikė konkretaus bei išsamaus išlaidų apskaičiavimo, pagrindimo, ir dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės įvertinti prašymo atlyginti teismo išlaidas pagrįstumo. Teisėjų kolegija, sutikdama su šia pirmosios instancijos teismo pozicija, pažymi, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.). Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos; kitais atvejais prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį (ABTĮ 45 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2016 m. gegužės 23 d. prašymas su įrodymais, kuriais buvo grindžiamos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme buvo gautas jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės. Pirmosios instancijos teismas pridėjo šį prašymą su įrodymais prie bylos ir, vadovaudamasis ABTĮ 45 straipsnio nuostatomis, turėtų po šios nutarties įsiteisėjimo pareiškėjo prašymą priteisti jam pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas išnagrinėti iš esmės, taigi pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2016 m. sausio 11 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nutartis neskundžiama.