Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-132-316/2022

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-05-11
Bylos Nr.: 1A-132-316/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-17688-2021-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nijolė Matuzevičienė, Boleslovas Kalainis, Gražvydas Poškus
Nukentėjusysis: I. G.
Advokatai: Simas Šuminas

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-132-316/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17688-2021-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.6.2.; 1.2.4.6.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.15.1.2.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.6.4.4.; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 11 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui,gynėjui advokatui Raimondui Kivyliui,atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės M. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės M. G. ir nukentėjusiosios I. G. atstovo advokato Simo Šumino apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. G., padaręs įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, M. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią turi sumokėti per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiosios I. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. G. priteista nukentėjusiajai I. G. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

I. G. (atstovaujamos I. G.) ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš M. G. priteista nukentėjusiajai I. G. 1210 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. G. smurtaudamas nežymiai sužalojo savo buvusią sutuoktinę I. G., būtent: 2021 metais birželio 1 d. apie 16.15 val. (duomenys neskelbtini) teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia sugriebė nukentėjusiajai I. G. už kairės rankos ir ją spaudė ir laikė, tuo padarydamas nukentėjusiajai I. G. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – poodines kraujosruvas kairiame žaste.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės M. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, jį išteisinti bei atmesti nukentėjusiosios I. G. civilinį ieškinį.

2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu. Teigia, jog teismas vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl jų pakankamumo bei patikimumo, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, o nuosprendį grindė prielaidomis, taip padarydamas esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Apelianto įsitikinimu, padaryti pažeidimai lėmė, jog teismas neteisingai konstatavo jo veiksmuose tyčios buvimą.

2.2. Apelianto teigimu, nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad konflikto tarp jo ir nukentėjusiosios I. G. metu, I. G. jo padarytais veiksmais atsirado poodinės kraujosruvos kairiajame žaste. Šių aplinkybių jis neginčija, tačiau nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad jis I. G. ranką sugriebė, po ko atsirado poodinės kraujosruvos kairiajame žaste, tyčia. Pažymi, jog išvadą dėl tyčios jo veiksmuose buvimo, teismas padarė remdamasis vien tik nukentėjusiosios I. G. parodymais, tačiau neįvertino nukentėjusiosios turimo tikslo jį apkalbėti, sumenkinti jo reputaciją. Atkreipia dėmesį į tai, kad be nukentėjusiosios prieštaringų parodymų, jo tyčios buvimo nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Teigia, kad nesant kitų duomenų, patvirtinančių I. G. versiją, kad jis jos ranką laikė suspaudęs tyčia, šie parodymai negali būti laikytini pakankamu pagrindu pripažinti jį kaltu dėl aptariamo nusikaltimo padarymo.

2.3. Teigia, jog priimdamas nuosprendį teismas neįvertino, kad nukentėjusiosios parodymai buvo prieštaringi. I. G. teigė, kad neva jis vos įėjęs į darželį buvo agresyviai nusiteikęs, šaukė ant jos vos tik ją pamatęs. Tačiau vertinant nukentėjusiosios parodymus matyti, kad tokia situacija objektyviai nebuvo įmanoma, nes pati I. G. nurodo, jog jis (M. G.) šaukė „(duomenys neskelbtini)“, o toks šaukimas akivaizdu nebuvo agresyvus ir tikrai tas šaukimas nebuvo adresuotas nukentėjusiajai. Teigia, kad pats mažybinis šaukimas aiškiai parodo nuotaiką ne agresyvaus žmogaus, o nusiteikusio geranoriškai. Šiuos prieštaravimus ir neatitikimus vertinant bendrame kontekste, nesant kitų jo kaltę patvirtinančių įrodymų, jog jis prieš I. G. neva atlikto tyčinius veiksmus, negalima konstatuoti jo veiksmuose tyčios buvimą. Pažymi, jo poodinės kraujosruvos kairiajame žaste atsiradimas, nėra besąlyginis pagrindas pripažinti, kad jis I. G. žastą laikė tyčia.

2.4. Nurodo, kad teismas neįvertino, kad I. G. turi tikslą jį apkalbėti, sumenkinti jo reputaciją ir tai panaudoti kituose procesuose. Tvirtina, kad inicijuoti šį procesą, eskaluoti šią situaciją, neabejotinai yra naudinga nukentėjusiajai, o tai parodo nukentėjusiosios tikslą ir motyvus. Pažymi, jog civilinė byla dėl bendravimo tvarkos nustatymo su mažamečiu vaiku ir išlaikymo padidinimo buvo pradėta praėjus vos keletui dienų nuo įvykio, o ieškinyje ir motyvuose siekiant apriboti jo bendravimą su dukterimi, intensyviai naudojamas šioje byloje tiriamas tariamo smurto faktas. Teigia, kad nukentėjusioji šios bylos duomenis naudoja ne tik teisme, bet ir vaiko darželyje buvo pateikta informaciją apie jį kaip smurtautoją.

2.5. Apelianto nuomone, nuosprendis grindžiamas vien tik nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys, todėl nebuvo galima daryti išvados, kad jis tyčia sugriebė I. G. ranka. Esant abejonių, kurių byloje esantys duomenys nepašalina, kad jo pateikta versija gali būti teisinga, jog po to, kai nukentėjusioji I. G. jį vėl pastūmė, ir matydamas, kad ji nesiliaus jo stumdžiusi, sugriebė jai už rankos ir suspaudęs palaikė, kad ji apsiramintų. Teisme duodamas parodymus jis kaltu neprisipažino, nes nusikaltimo nepadarė, jog jo veiksmai nebuvo tyčiniai, palaikydamas nukentėjusiajai už rankos jis nesiekė sutrikdyti jai sveikatos, todėl esant abejonėms, negalėjo teismas jo atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio.

2.6. Apelianto teigimu, nuosprendyje tinkamai neįvertinti subjektyvieji kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos požymiai, neatsižvelgta į konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus. Šios aplinkybės, pasak apelianto, yra svarbios, sprendžiant dėl veikos tyčinio pobūdžio įvertinimo, tačiau priimant nuosprendį jos nebuvo įvertintos. Teismas nuosprendyje konstatuodamas, jog jis neva tyčia smurtavo prieš nukentėjusiąją, nepasisakė, kokiais bylos duomenimis remiantis nuosprendyje buvo padaryta išvada, kad jis suvokė savo veiksmais keliantis nukentėjusiajai skausmą.

2.7. Pažymi, jog vertinant BK 140 straipsnio 1 dalies kontekste jo veiksmus yra svarbu tai, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė sugriebęs I. G. už rankos ir suspaudęs ją palaikė, kad I. G. apsiramintų. Tačiau kategoriškai neigė šį veiksmą atlikęs tyčia. Todėl apelianto įsitikinimu, nei byloje surinkti duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, nei pati įvykio situacija, nei atliktų veiksmų pobūdis, neduoda pagrindo pripažinti, kad jis veikė tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

2.8. Teigia, kad teismas neįvertino, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)kaip objektyvus informacijos šaltinis, leidžia spręsti apie įvykio mechanizmą. Specialisto išvadoje nurodyta, jog I. G. padarytos poodinės kraujosruvos kairiame žaste, kas iš esmės patvirtina jo parodymus, kad jis jokių mušimo, smūgių sudavimo veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko, tiesiog savo dešiniąja ranka, paėmė jos kairės rankos žastą, siekdamas ją sulaikyti, taip išvengiant bręstančios konfliktinės situacijos ir pačios nuketėjusiosios stumdymosi, t. y. galimo iš pačios nukentėjusiosios pusės fizinės jėgos naudojimo, nederamo jos elgesio viešoje vietoje, šalia esant mažamečiam vaikui. Pažymi, jog sulaikymo veiksmai buvo atlikti vengiant konfliktinės situacijos tęsinio ir tai nelaikytina tyčiniu smurto naudojimu, siekiant tyčinio asmens sužalojimo.

2.9. Pažymi ir tai, kad pirmi jo žodžiai susitikus, jo nuotaika, mažybinis kreipimasis, dėmesys vaikui, pagrįstai leidžia spręsti, jog jis nebuvo nusiteikęs konfliktiškai, nesiekė konflikto, o priešingai, buvo geros nuotaikos, malonus vaikui, rodė dėmesį. Tai paneigia nukentėjusiosios keliamą versiją, apie įvykusio konflikto priežastį.

2.10. Nurodo, kad teismas taip pat neįvertino tai, jog po to, kai neva buvo atlikta nusikalstama veika nukentėjusios atžvilgiu, t. y. prieš ją panaudotas smurtas sukėlęs sveikatos sutrikdymą, I. G. į policiją nesikreipė, nors tokią galimybę ji turėjo. Tokių veiksmų neatlikimas, pasak apelianto, leidžia spręsti ir daryti išvada, apie pačios nukentėjusiosios veiksmų vertinimą ir supratimą iškart po įvykio. Nukentėjusioji jos atžvilgiu atliktų veiksmų, o būtent rankos palaikymo suspaudus, nevertino kaip tyčinio smurto, mušimo ir tyčinių veiksmų siekiant ją sužaloti, nes priešingu atveju ji būtų nedelsiant apie tai pranešusi policijai, arba bent jau pasišaukusi pagalbos. Teigia, jog tolesni nukentėjusiosios veiksmai, paneigia buvus smurtiniams veiksmams, nes po įvykio jis, I. G. ir jų mažametė duktė toliau visi kartu nusprendė eiti į parką, kur jis su dukra žaidė aikštelėje. I. G. pabuvusi netoliese pranešė, kad eina paimti automobilio ir išėjo. Apelianto teigimu, šiame kontekste, vėl gi tampa logiškai nepaaiškinami nukentėjusiosios elgesio motyvai – ji palieka mažametę dukterį su tariamu smurtautoju, kuris ką tik jos atžvilgiu įvykdė nusikalstamą veika; ji nesiima jokių veiksmų, kad pranešti apie įvykį policijai, kaip po įvykio jau praėjo kuris laikas, tariamos emocijos (šokas, didelis susijaudinimas ir t.t.), jau turėjo būti praėjęs, atsidaręs adekvatus mąstymas. Kitaip tariant I. G. atlikti veiksmai, kurie nesuvokiami iš protingo, sąmoningo žmogaus mostymo standartų pozicijos, neleidžia sutikti su tuo, kad I. G. nurodomomis aplinkybėmis buvo panaudoti tyčiniai jo nusikalstami veiksmai jos atžvilgiu. Teigia, kad pati nukentėjusioji nei įvykio metu, nei gerokai daug laiko praėjus nuo įvykio, nevertino jo veiksmų kaip smurto, nevertino jų kaip tyčinių, nusikalstamų ir tikslingų, kad jai buvo sukeltas sveikatos sutrikdymas. Pažymi, jog versija dėl jo tariamai atliktų smurtinių veiksmų gimė gerokai vėliau, kai I. G. pasikalbėjo su motina, kuri ir paskatino, paragino ir pakurstė kreiptis į policiją, taip pat pokalbis su advokatu, kuriam buvo skambinta ir konsultuotasi įvykio dieną, taip pat kiti motyvai ir tikslai, kiek tai susiję su dedamomis pastangomis apriboti jo bendravimą su mažamete dukterimi.

2.11. Apelianto teigimu, jo nurodytų aplinkybių visuma dėl įvykio eigos, patvirtina, kad konfliktas tarp jo ir I. G. buvo, ko neneigė ir jis pats, kad I. G. suėmė už rankos dėl ko jai buvo sutrikdyta sveikata. Tačiau šios aplinkybės, pasak apelianto, nesuponuoja pagrindo jį pripažinti kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, nes jos nepatvirtinta, kad jis I. G. ranką suėmė tyčia, priešingai, aukščiau jo išdėstyta įvykio seka nerodo jokių tyčinio jo veiksmų pobūdžio, o tik patvirtina, kad jis paėmė I. G. kairės rankos žastą siekdamas ją sulaikyti, taip išvengiant bręstančios konfliktinės situacijos ir pačios nuketėjusiosios stumdymosi.

2.12. Apeliantas nesutinka su nukentėjusiajai I. G. priteista neturtine žala. Nurodo, kad jo išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos I. G. atžvilgiu, todėl atitinkamai nėra jokio pagrindo palikti galioti nuosprendžio dalį, kuria I. G. naudai prileista 1 000 Eur dydžio neturtinė žala.

2.13. Pažymi, jog bylose dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo (sukėlus skausmą žmogui ar nežymiai sutrikdžius sveikatą (BK 140 straipsnis), neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 145 Eur iki 1 000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-316/2008. 2K-382/2009, 2K-144/2010, 2K-605/2011, 2K-267/2013, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-563/2014, 2K-425/2015, 2K-30/2015, 2K-164/2015, 2K-227/2017, 2K-347/2018 ir kt., tokios praktikos laikosi ir apeliacinės instancijos teismai Kauno apygardos teismo nutartis Nr. 1 A-100-493/2021). Teigia, jog priteistas I. G. neturtinės žalos dydis neatitinka nei formuojamoje teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos dydžių, nei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios I. G. atstovas advokatas Simas Šuminas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžio dalį dėl M. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir pakeisti nuosprendžio dalį dėl žalos nepriteisimo I. G., ir šiose dalyse priimti naują nuosprendį: pripažinti M. G. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir skirti jam baudžiamąjį įstatymą ir teismų praktiką atitinkančią bausmę; nukentėjusiosios I. G. (atstovaujamos I. G.) pareikštą civilinį ieškinį tenkinti, ir iš M. G. priteisti nukentėjusiajai I. G. (atstovaujamai I. G.) 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią nuosprendžio dalį (dėl civilinio ieškinio priteisimo nukentėjusiajai I. G., dėl išlaidų už teisines paslaugas priteisimo nukentėjusiajai ir kt.) prašo palikti nepakeistą.

3.1. Skunde atstovas nurodo, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Tokie teismo argumentai, pasak advokato, neatitinka baudžiamojoje byloje esančios medžiagos, prieštarauja baudžiamojoje byloje esantiems duomenims ir liudytojų parodymams. Pažymi, jog nukentėjusioji I. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus apie tai, kad M. G. 2021 m. birželio 1 d. apie 16.15 val. (duomenys neskelbtini)“ teritorijoje jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, tai yra, sugriebė jai už kairės rankos ir ją spaudė, laikė, dėl ko jai buvo padaryti sužalojimai.

3.2. Apeliaciniame skunde atstovas analizuoja nukentėjusiosios I. G. duotus parodymus. Nurodo, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina 2021-06-02 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad I. G. buvo padaryti sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairiame žaste. Tikėtina, kad sužalojimai padaryti tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje. I. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Analizuoja liudytojos (duomenys neskelbtini)“ auklėtojos A. P., liudytojos nukentėjusios mamos V. A. parodymus. Teigia, kad iš šių baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad įvykio metu nukentėjusioji buvo išsigandusi ir šoko būsenoje dėl jos atžvilgiu panaudoto smurto, ji prašė M. G. paleisti jos ranką, nes jai skauda (iškart reagavo į jos atžvilgiu atliekamus neteisėtus veiksmus), o to pasėkoje pastarasis ne tik, kad nesustabdė savo veiksmų, bet juos labiau suintensyvino ir spaudė dar labiau. Nurodo, kad po įvykio nukentėjusioji skambino mamai V. A. ir pasakė, kad buvo naudotas smurtas jos atžvilgiu ir jai skaudėjo, taip pat, sekančią dieną ji bendravo su darželio auklėtoja ir pasak jos, nukentėjusioji buvo susijaudinusi, jai byrėjo ašaros, buvo jautri, kas parodo jos reakciją į jos atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus.

3.3. Atstovo teigimu, kokia turėjo būti nukentėjusiosios, kaip teismas nurodo „išskirtinė“, reakcija į jos atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus, iš teismo nuosprendžio nėra aišku, tačiau akivaizdu, kad prašymas smurtaujančiam asmeniui nebeatlikti smurtinio pobūdžio veiksmų įvykio vietoje, o vėliau jos reakcija mažėjant šoko efektui (verkimas, skausmo pobūdžio išreiškimas) tikrai yra pakankama reakcija į jos atžvilgiu atliktus veiksmus, kaip sukėlusius jai žymų fizinį skausmą, tuo labiau, kad jai buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pažymi, jog nukentėjusiosios reakcija į jos atžvilgiu sukeltą skausmą nepasireiškė šaukimu ar rėkimu, nes jai buvo sukelta baimė, kad esant tokiai situacijai smurtiniai veiksmai bus atlikti dar kartą. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji bijo M. G., ką patvirtina ir V. A. parodymai. Kad ji bijojo reaguoti kitaip, patvirtina ir tai, kad nors ji iš kart po įvykio išėjo kartu su M. G., tačiau tai padarė tik dėl to, kad norėjo įsitikinti, jog mergaitė bus saugi, o jai įsitikinus, jog mergaitė saugi, ji apsidairė aplink, kad yra žmonių ir kameros, todėl jis jai nieko padaryti nebegalės ir tuomet, būdama baimės ir šoko būsenoje, pamelavusi, kad eina iki mašinos, pasišalino.

3.4. Teigia, kad teismas neįvertino aplinkybių, kad nukentėjusioji po įvykio buvo šoko būsenoje, be to, ji buvo išsigandusi, todėl iš karto ji ir nesikreipė į policiją. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji į policiją nenuvyko ankščiau, nes kai po 18 valandos atvažiavo mama, ji ją ramino, sakė, kad negali taip tęstis. Ji buvo šoko būsenos, mama ilgai ją ramino, guodė, glostė. Kreiptis į policiją ją įkalbėjo mama. Ji suprato, kad jis negerai elgiasi, užgaulioja, smurtauja, bet ji bijojo.

3.5. Atstovo teigimu, teismo nurodytos aplinkybės, kad M. G. veiksmai, nors iš pradžių ir buvo nukreipti į bendravimą su vaiku, tačiau vėliau jie peraugo į fizinio smurto panaudojimą nukentėjusiosios atžvilgiu, neatitinka baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių. Pažymi, jog M. G. jau ateidamas į darželį buvo nusiteikęs agresyviai būtent nukentėjusiosios atžvilgiu ir jam kėlė agresiją vien nukentėjusiosios buvimas pats savaime, taigi, teismo įvardinta „konfliktinė situacija“ šiuo atveju yra tai, kad nukentėjusioji tiesiog egzistuoja ir yra M. G. vaiko mama. Nurodo, kad M. G. pats nurodė, jog jis turėjo galimybę išvengti konflikto ir atsitraukti nuo nukentėjusiosios, tačiau sąmoningai pasirinko kitokį veikimo būdą – smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją panaudojimą.

3.6. Pažymi, kad liudytoja V. A. nurodė, kad M. G. yra ir anksčiau naudojęs smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, kas patvirtina, kad jis yra impulsyvus, neigiamai nusiteikęs prieš nukentėjusiąją ir yra linkęs į smurtinio pobūdžio veiksmus. Teigia, kad M. G. į darželio teritoriją jau atėjo neigiamai nusiteikęs nukentėjusiosios atžvilgiu ir ant jos piktas, kas rodo, kad jo veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu buvo kryptingi, agresyvūs ir atlikti tyčia, suvokiant daromų veiksmų pavojingumą. Teigia, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad po smurtinių veiksmų atlikimo nukentėjusiosios atžvilgiu M. G. su vaiku pabuvo vos 20-30 min. Tai rodo, kad jo apsilankymo darželyje tikslas nuo pat pradžių buvo ne pasimatymas su vaiku (kaip nurodė teismas), o noras nukentėjusiajai parodyti savo viršenybę ir galią jos atžvilgiu, tikslu ją įbauginti, kas pasireiškė ne tik įžeidžiamojo pobūdžio žodžiais, bet ir smurtinių veiksmų atlikimu jos atžvilgiu, kad ateityje ji jam nedrįstų prieštarauti.

3.7. Atstovo teigimu, paties M. G. pozicija baudžiamojoje byloje rodo, kad jis savo veiksmų jis nevertina kritiškai ir supranta smurtinių veiksmų atlikimą kaip tinkamą būdą savo tiesoms įrodinėti ir savo tikslams siekti. Teigia, kad M. G. požiūrį patvirtina ir aplinkybė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo bandoma taikyti mediaciją, kurios metu kaltinamasis ne tik, kad neatsiprašė nukentėjusiosios, tačiau dar kartą pateisino savo veiksmų atlikimą ir kėlė stresą nukentėjusiajai.

3.8. Atkreipia dėmesį į tai, kad M. G. veiksmai sukėlė nukentėjusiajai didžiulį stresą. Iš liudytojų parodymų matyti, kad kitą dieną po įvykio būdama darželyje ji verkė, buvo sutrikusi, nervinga. Tokia nukentėjusiosios būklė tęsėsi ir toliau, tebesitęsia ir iki šiol, ji gydėsi pas gydytoją, jai buvo išrašyti raminamieji vaistai, tad nepagrįsta teismo išvada, kad specialistų konsultacijos nukentėjusiajai neprireikė. Pasak atstovo, nurodyti duomenys patvirtina, kad M. G. veiksmai negali būti pripažinti kaip mažareikšmiai tiek dėl padaryto sužalojimo masto ir pobūdžio (padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), tiek dėl M. G. veiksmų kryptingumo ir siekio sužaloti nukentėjusiąją, ciniško elgesio, savo veiksmų pateisinimo bei visiško kritikos savo atliktiems veiksmams nebuvimo.

3.9. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu I. G. buvo pripažinta nukentėjusiąją. Teigia, jog iš teismo nuosprendžio turinio nesuprantama, ar teismas vis tik jos tokį teisinį statusą panaikino ar ne, ar ji vis tik pripažintina nukentėjusiąją, bet jai nepriteistina neturtinė žala. Pažymi, jog mažametė nukentėjusioji turi ypač didelių specialiųjų poreikių, kadangi jos raida atsilikusi, mergaitė nekalba, su artimaisiais bendrauja gestais, todėl pati nėra pajėgi išsakyti savo patirtų išgyvenimų. Pasak atstovo, ypatingai svarbu tai, kad dėl raidos sutrikimo I. G. net ir specialistams negali atsiverti apie savo patirtus išgyvenimus, jų nupasakoti, todėl tinkamos psichologinės pagalbos tokiam vaikui suteikimas yra labai apsunkintas paties vaiko būklės.

3.10. Pažymi, kad ir įvykis, kurio metu fiziškai nukentėjo I. G. mama I. G., buvo sąlygotas būtent įtariamojo M. G. esminio atsisakymo tinkamai atsižvelgti į dukters poreikius, dukters motinos prašymų ignoravimo, siekimo ne taikiai, o jėga įgyvendinti savo norus, nors įtariamasis privalo suvokti, kad trejus metus negyveno ir nebendravo su savo mažamete specialių poreikių turinčia dukterimi, todėl privalo išmokti ja tinkamai pasirūpinti, o ne smurtauti prieš motiną, kuri gina vaiko geriausius interesus. Atstovo teigimu, dėl M. G. nusikalstamų veiksmų I. G. priverstinai tapo jų liudininke patyrę stresą ir naktį po konflikto tuštinosi į lovą. Ar liko kokių nors liekamųjų reiškinių, neįmanoma iki galo įvertinti, kadangi vaiko raida sutrikusi, vaikas negali to nurodyti ir paaiškinti. Vaiko emocijos, mamos teigimu, po įvykio yra nepastovios – švelnumo akimirkas netikėtai keičia pykčio protrūkiai arba ašaros.

60 Pažymi ir tai, kad specialius poreikius turinčių vaikų supratimas apie aplink vykstančius reiškinius yra specifinis, todėl jie dažnai negali tinkamai interpretuoti įvykusių įvykių, tačiau tai nereiškia, kad dėl to jie nepatiria neturtinės žalos. Kadangi įtariamasis M. G. šioje baudžiamojoje byloje padarė nusikalstamą veiką I. G. atžvilgiu (ji byloje pripažinta nukentėjusiąją ir toks jos statusas nebuvo panaikintas), jis turi įstatymo nustatytą pareigą atlyginti nukentėjusiajai neturtinę žalą. Todėl mano, kad nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos nepriteisimo I. G. keistina, priteisiant jai 500 Eur neturtinę žalą.

4. Teismo posėdyje atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės M. G. ir jo gynėjas prašė M. G. apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios I. G. atstovo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė M. G. ir nukentėjusiosios I. G. atstovo advokato S. Šumino apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės M. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios I. G. atstovo advokato Simo Šumino apeliacinį skundą atmesti.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina pateiktų apeliacinių skundų ribose. Nagrinėjamu atveju atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės M. G. nesutinka su jo atžvilgiu priimtu nuosprendžiu, nurodydamas, kad teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertindamas įrodymus, o nuosprendį grindė prielaidomis. Taip pat apeliantas nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas civilinis ieškinys, teigdamas, kad priteistas neturtinės žalos dydis I. G. neatitinka nei formuojamoje teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos dydžių nei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Nukentėjusiosios I. G. atstovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nuosprendžio dalimi, kuria M. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo bei nuosprendžio dalimi, kuria netenkintas I. G., atstovaujamos I. G., civilinis ieškinys.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

7. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai suponuoja išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, priimtas nuosprendis yra pagrįstas byloje ištirtais įrodymais, o sprendimas kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo yra neprieštaraujantis teisminei praktikai tokio pobūdžio bylose.

9. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Pagal teismų praktiką, veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Taip pat pažymėtina, kad pagal Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto fizinį skausmą. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais (mušant ar kitaip smurtaujant), taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-317-719/2018, 2K-128-895/2019).

10. Nuosprendyje konstatuota, kad M. G. 2021 m. birželio 1 d. apie 16.15 val. (duomenys neskelbtini) teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia sugriebė nukentėjusiajai I. G. už kairės rankos ir ją spaudė, laikė, tuo padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – poodines kraujosruvas kairiame žaste.

Žemesnės instancijos teismas

11. Iš ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų nukentėjusiosios I. G. parodymų matyti, jog ji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad M. G. ją viena ranka pastūmė ir jai pasakius, kad jis negali prie vaiko jos stumdyti, ranka sugriebė jai už kairės rankos žasto ir stipriai suspaudė bei laikė ją. Dėl tokio M. G. elgesio ji patyrė ne tik fizinį skausmą, tačiau buvo ir sužalota, nes toje vietoje, kur jis jai suspaudė ranką, atsirado kraujosruvos. Šių nukentėjusiosios I. G. nurodytų aplinkybių nepaneigė ir pats M. G.. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino, kad sugriebė nukentėjusiajai I. G. už rankos ir suspaudęs palaikė, tačiau tvirtino, jog tai padarė, nes I. G. jį pastūmė ir matydamas, kad ji nesiliaus jo stumdžiusi, jis sugriebė jai už rankos. Taip pat M. G. apklaustas teisme nurodė, kad I. G. laikė paėmęs už rankos, kol ji apsiramino. Kai laikė, ji nieko nesakė, kai paleido, pasakė, kad jai skauda. Nurodė ir tai, kad kraujosruvos galėjo atsirasti nuo jo veiksmų.

12. Teisme apklaustos liudytojos D. G. ir V. A., nors tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jos tvirtino, kad po įvykio joms skambino I. G., kuri pasakojo, kad darželio teritorijoje tarp jos ir M. G. įvyko konfliktas, susistumdymas ir M. G. jai pagriebė už rankos, I. G. buvo susijaudinusi. Tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytos kraujosruvos ant kairės rankos, patvirtina ir asmens apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybes (1 t., b. l. 82–84). Taip pat Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad I. G. padaryti sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairiame žaste. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku. Tikėtina, kad sužalojimai padaryti tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje kietais bukais daiktais. Sužalojimai padaryti ne mažiau 2 trauminių poveikių pasėkoje (1 t., b. l. 81).

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su apelianto M. G. apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiosios I. G. parodymai dėl esminių aplinkybių, kurias pripažino ir pats M. G., kad susitikus darželio teritorijoje kilo konfliktas, ko pasėkoje M. G. suėmė nukentėjusiajai I. G. už rankos, ją spaudė ir laikė, taip padarydamas nukentėjusiajai kraujosruvas kairiajame žaste, prieštaringi. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad M. G. spausdamas nukentėjusiajai ranką suvokė, kad tokiais savo veiksmais gali nukentėjusiajai padaryti sužalojimus ir akivaizdu jog to ir siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Be to, kaip jau buvo minėta, pats M. G. nurodė, jog kai jis paleido ranką, nukentėjusioji pasakė, kad jai skauda ir pripažino, kad I. buvo sugriebęs už kairės rankos, suspaudė ją ir laikė, dėl ko ant rankos jai galėjo atsirasti kraujosruvos.

14. Teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje, priešingai nei tai nurodoma M. G. apeliaciniame skunde, išanalizuoti tokios nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai bei kitos reikšmingos aplinkybės, svarbios tinkamam nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir teisingo procesinio sprendimo priėmimui.

15. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, dėl ko pagrįstai konstatavo, kad M. G. veiksmai atitinka nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

16. Nepagrįsti ir M. G. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertindamas įrodymus, jog nuosprendį grindė prielaidomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti tiek atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės M. G., tiek nukentėjusiosios, liudytojų duoti parodymai, išanalizuota specialisto išvada, aptarti kiti duomenys, šie įrodymai sugretinti tarpusavyje ir sujungti į vientisą loginę grandinę.

17. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės M. G. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, t. y. dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, jį išteisinti.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

18. Nukentėjusiosios I. G. atstovas apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu sprendimu M. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Skunde teigiama, kad pats nusikalstamos veikos pobūdis yra toks, dėl kurio negali būti pripažįstamas veikos mažareikšmiškumas, taip pat nesutinkama, kad padaryta nusikalstama veika nėra tiek pavojinga, kad M. G. užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai išanalizavusi byloje nustatytas aplinkybes, esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad priimtas procesinis sprendimas M. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį, yra teisėtas ir pagrįstas.

19. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

20. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

21. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje, kaip teigiama ir apeliaciniame skunde, nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K 231 976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

22. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai I. G. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau įvertinus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (suspaudus padarytos kraujosruvos kairiajame žaste), darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai, nėra tokie dideli, jog M. G. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad veikos pavojingumą rodo tai, jog M. G. veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu buvo kryptingi, agresyvūs ir atlikti tyčia, suvokiant daromų veiksmų pavojingumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant veikos pavojingumą, atsižvelgtina į tai, kad M. G. nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą, atliko jam inkriminuotus veiksmus, tačiau jie nebuvo nukreipti į žmogaus gyvybiškai pavojingas sritis, kaip galva, pilvas ar pan. Pažymėtina tai, kad sugriebimas už rankos, jos spaudimas ir laikymas, I. G. niekaip negalėjo sukelti dar rimtesnių pasekmių jos sveikatai. Be to, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusioji iš karto po M. G. atliktų smurtinių veiksmų į medikus nesikreipė, greitosios medicinos pagalbos nekvietė, o į policijos komisariatą nuvyko pati praėjus kelioms valandoms po įvykio, nors kaip tvirtino pati nukentėjusioji, įvykio metu ji turėjo telefoną ir turėjo galimybę paskambinti. Iš nustatytų bylos aplinkybių taip pat galima daryti išvadą, kad M. G. veiksmai buvo spontaniški, kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo trumpalaikis ir neintensyvus, jog I. G. patyrė tikrai nedidelius sužalojimus. Taigi ištirtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad šios veikos pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas

24. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios atstovas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu nutraukdamas bylą dėl mažareikšmiškumo neįvertino tai, kad M. G. veiksmai sukėlė nukentėjusiajai didžiulį stresą, kas matyti iš liudytojų parodymų, kad kitą dieną po įvykio būdama darželyje ji verkė, buvo sutrikusi, nervinga, jog tokia nukentėjusiosios būklė tęsiasi iki šiol, gydėsi pas gydytoją, jai buvo išrašyti raminamieji vaistai. Tačiau šios atstovo nurodomos aplinkybės yra svarbios sprendžiant nukentėjusiajai padarytos žalos atlyginimo klausimą.

25. Atsižvelgiant į visas aukščiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad visos teismo nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad M. G. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų, tiek pagal subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 28 d. nuosprendis dalyje, kuriuo M. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo bei byla jo atžvilgiu nutraukta yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti remiantis nukentėjusiosios I. G. atstovo apeliacinio skundo motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

26. Nukentėjusiosios I. G. atstovas apeliaciniu skundu nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl neturtinės žalos nepriteisimo I. G.. Nurodo, kad I. G. šioje byloje buvo pripažinta nukentėjusiąja, jog dėl raidos sutrikimo mažametė nėra pajėgi išsakyti savo patirtus išgyvenimus. Tvirtina, kad I. G. priverstinai tapo liudininke įvykio, kurio metu nukentėjo jos mama, jog po šio patirto streso ji naktį tuštinosi į lovą, buvo nerami, t. y. buvo padaryta neigiama žala vaiko psichologinei sveikatai. Tačiau su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

27. Kaip pagrįstai nurodė skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, kad kaltinamojo M. G. neteisėti veiksmai buvo nukreipti ne į jo mažametę dukrą I. G., o į nukentėjusiąją I. G.. Kaip nurodė M. G., kad mergaitė niekaip nesureagavo, ji suposi ant sūpynių, to veiksmo nenutraukė. Ji elgėsi kaip visada, džiaugėsi, lakstė, jis ją gaudė. Nemano, kad jai sukėlė kažkokių neigiamų emocijų. Tuo tarpu nukentėjusioji I. G. tvirtino, kad dukra po smurtinių M. G. veiksmų patyrė neigiamus išgyvenimus, tačiau pačios nukentėjusiosios veiksmai, kai po smurtinių M. G. veiksmų ji paliko dukrą su M. G., o pati išvažiavo namo, leidžia abejoti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis apie mažametės patirtus išgyvenimus. Be to, kaip nurodyta 2021 m. rugpjūčio 3 d. psichologės V. L. rašte, kad mergaitės santykiai su tėčiu geri, jog mergaitė jaučiasi nesaugi tada, kai tėvai vienas šalia kito pykdamiesi sprendžia su ja susijusius klausimus.

28. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino I. G., atstovaujamos I. G., pareikšto ieškinio dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, todėl šioje dalyje nukentėjusiosios atstovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

29. Apeliaciniu skundu atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės M. G. nesutinka su nukentėjusiajai I. G. priteistos neturtinės žalos dydžiu, nurodydamas, kad priteistas neturtinės žalos dydis I. G. neatitinka nei formuojamoje teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos dydžių nei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

30. Nukentėjusioji I. G. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš M. G. priteisti 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį ir iš M. G. priteisė 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad M. G. tyčiniais smurtiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, jog padarytas sužalojimas nukentėjusiajai nesukėlė kokių nors didesnių sveikatos pakitimų, nukentėjusioji nebuvo gydyta stacionariai, nei iš karto po sužalojimo, nei po įvykio nesikreipė pagalbos į medicinos darbuotojus, įvykio vietoje fizinio skausmo taip pat akivaizdžiai neišreiškė. Taip pat apylinkės teismas įvertino nukentėjusiosios patirtus nepatogumus, patirtus išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, jog M. G. tokiais savo veiksmais rodė agresiją, savo valdžią, atsižvelgė į tokio pobūdžio bylose susiformavusią teismų praktiką, bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šis sąrašas yra nebaigtinis, todėl teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių. Teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017).

32. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl M. G. veiksmų nukentėjusiajai I. G. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Neabejotina, kad I. G. įvykio metu, tiek ir po įvykio patyrė neigiamus išgyvenimus ir stresą, tačiau įvertinus įvykio aplinkybes, sužalojimų mastą, nėra pagrindo manyti, kad tai sukėlė itin didelius išgyvenimus ir ilgalaikes neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad nors M. G. ir veikė tyčia, tačiau kaip jau ir minėta anksčiau, jo panaudotas fizinis smurtas (sugriebė nukentėjusiajai už kairės rankos ją spaudė ir laikė) buvo spontaniškas, kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo trumpalaikis ir neintensyvus. Be to, atsižvelgtina ir į nukentėjusiajai sukeltas pasekmes bei pačios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kas jau yra aptarta aukščiau pasisakant dėl veikos mažareikšmiškumo. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių pagrįstų duomenų, kad dėl patirtų išgyvenimų, susijusių būtent su nagrinėjamu įvykiu, o ne su galimai kitais (vykstantys tarpusavio konfliktai tarp I. G. ir M. G. sprendžiant su dukters auklėjimu ir M. G. bendravimo su dukterimi klausimai) nukentėjusiosios dvasiniai ir emociniai išgyvenimai tęsėsi ir dar kurį laiką po įvykio, ar net iki šios dienos. Nors byloje yra pateikti duomenys, kad nukentėjusioji kreipėsi į gydytoją, jai buvo išrašyti vaistai, tačiau iš šių pateiktų duomenų nėra aišku, ar nukentėjusiajai buvo skirtas gydymas ir skirti medikamentai dėl šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu jos patirto streso ir išgyvenimų.

33. Teisėjų kolegija įvertinusi anksčiau aptartas neturtinei žalai ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgusi į kasacinio teismo praktiką baudžiamosiose bylose, iš kurių matyti, kad neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 150 Eur iki 1 000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-144/2010, 2K-605/2011, 2K-267/2013, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-563/2014, 2K-425/2015, 2K-30/2015, 2K-164/2015, 2K-227/2017, 2K-347/2018 ir kt.), daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai I. G. priteisė nepagrįstai didelį – 1 000 Eur, neturtinės žalos atlyginimą, kuris mažintinas iki 200 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent toks neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

34. Esant nustatytoms aplinkybėms, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės M. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo, sumažinant nukentėjusiajai I. G. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais,

nutaria:

Nukentėjusiosios I. G. atstovo advokato Simo Šumino apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir iš atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės M. G. nukentėjusiajai I. G. priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 200 (dviejų šimtų) eurų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Boleslovas KalainisNijolė MatuzevičienėGražvydas Poškus