- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-09
- Bylos Nr.
- 1A-261-487/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-25904-2019-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys, Jolanta Čepukėnienė, Alenas Piesliakas
- Nuteistasis
- V. I.
- Advokatai
- Egidijus Vosylis
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Aleno Piesliako,
teismo posėdyje vaizdo konferenciniu būdu apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. (V. I.) gynėjo advokato Egidijaus Vosyliaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Į V. I. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2019 m. birželio 20 d. iki 2021 m. kovo 31 d.
Iš V. I. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 4043,20 Eur (keturi tūkstančiai keturiasdešimt trys eurai dvidešimt centų) D. R. gydymo išlaidų atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1.1. Jis, 2019 m. birželio 20 d., apie 15.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą nužudyti D. R. ir taip atkeršyti jam už tai, kad šis pradėjo gyventi kartu su jo buvusia ilgamete sugyventine A. D. bei siekdamas ją susigrąžinti, sulaukė grįžtančio po pietų pertraukos į darbą D. R. ir pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vidiniame kieme, specialiai šiam tikslui iš namų paimtu peiliu, tyčia sudavė D. R. vieną smūgį į nugaros kairę pusę, padarydamas durtinį-pjautinį sužalojimą su kairio inksto III° plyšimu; vieną smūgį į krūtinės ląstos kairę pusę, padarydamas durtinį-pjautinį kairiojo šono sužalojimą; mažiausiai tris smūgius peiliu bandančiam užsidengti nuo smūgių D. R. į rankas, tuo padarydamas jam pjautinę žaizdą kairiame dilbyje, durtines-pjautines žaizdas dešinio žasto priekiniame paviršiuje ir dešinio žasto išoriniame paviršiuje su stipininio nervo pilnu nupjovimu, po to, tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, tyčia sudavė peiliu nebegalinčiam gintis rankomis D. R. vieną smūgį į krūtinės ląstos dešinę pusę, tuo padarydamas durtinę-pjautinę krūtinės žaizdą su poodine emfizema, dešinio plaučio sužalojimu, dešiniu hemopneumotoraksu ir pneumoperikardiumu bei norinčiam pasišalinti nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį peiliu į galvą, tuo padarydamas durtinę-pjautinę žaizdą kairiajame užausyje, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes besivydamas patyrusį sunkų sveikatos sutrikdymą D. R., V. I. nugriuvo ir pametė peilį, be to, prie jo pradėjo artintis ir jį persekioti įvykį matę D. R. bendradarbiai, todėl vengdamas sulaikymo, jis iš įvykio vietos pasišalino.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistojo V. I. gynėjo advokato apeliaciniame skunde prašoma Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo V. I. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir V. I. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 135 straipsnį arba BK 136 straipsnį (pagal kilusius padarinius), paskiriant švelnesnę bausmę.
2.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl V. I. pripažinimo kaltu pasikėsinus nužudyti D. R.. Teigiama, jog šiuo konkrečiu atveju, nebuvo tokių aplinkybių, kurių pagrindu nusikalstama veika būtų kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Gynybos nuomone, byloje nėra objektyvių ir neginčijamų bylos duomenų tokioms teismo išvadoms pagrįsti. Teismas itin aptakiai įvertino byloje esančius įrodymus, didesnę reikšmę suteikė nukentėjusiojo, jo draugų, sugyventinės parodymams (subjektyviai nuomonei), kurie, be kita ko, prieštarauja rašytiniams bylos įrodymams. Be to, anot apelianto, teismas nesivadovavo liudytojo E. B. duotais parodymais, kurie kardinaliai skiriasi nuo A. D., R. M. ir A. J. nurodytų aplinkybių, susijusių su V. I. (tariamai) išsakytais grasinimais, kuriuos, anot A. D., E. B. perdavė jai, nurodydamas saugotis V. I., nes jis (tariamai) ketina nužudyti D. R.. Tokias aplinkybes E. B. paneigė apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje.
2.2. Vertinama, jog byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina tai, kad V. I. savo sąmonėje nedetalizavo nusikalstamų veiksmų su peiliu nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl nesutinkama su teismo išvadomis, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo tokių aplinkybių nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal atsiradusius padarinius (šiuo konkrečiu atveju sunkus sveikatos sutrikdymas – BK 135 straipsnis).
Šalies argumentai
2.3. Taip pat teigiama, jog teismas neteisingai atskleidė kaltinamojo kaltės turinį, nes sugretinus V. I. subjektyvųjį santykį su veika ir objektyviuosius požymius (tokius kaip – nukentėjusysis metė į kaltinamąjį piniginę ir pataikė į veidą, bandė įspirti), akivaizdžiai matyti, kad, nors smūgiai peiliu ir buvo suduoti į gyvybiškai svarbius organus, tačiau neatskleistas turinys – kuo gi pasireiškė, anot teismo, būtent tiksliniai smūgiai, kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad V. I. siekė būtent mirtinai sužaloti D. R., o ne kitų padarinių. Teismo įvardinti V. I. atlikti veiksniai patys savaime dar neįrodo kaltinamojo veikos kryptingumo būtent atimti nukentėjusiajam gyvybės, nes tuo atveju, jei V. I. tikrai būtų norėjęs būtent tokių nusikalstamų veiksmų padarinių (žmogaus mirties), be jokios abejonės būtų panaudojęs ne peilį, o kirvuką (didesnę smogiamąją jėgą turintį daiktą), todėl vien tik ši aplinkybė paneigia teismo išvadas ir patvirtina tai, kad peilis buvo panaudotas spontaniškai ir chaotiškai. Pati įvykio situacija, įvykio mechanizmas liudija apie tai, kad pokalbis peraugo į smurtinius intensyvius veiksmus tik nukentėjusiajam (galimai ir nukentėjusiojo draugui (-ams)) atlikus aktyvius veiksmus V. I. atžvilgiu, todėl teismo išvados dėl kaltinimo pasitvirtinimo yra paremtos daugiau emocijomis bei prielaidomis, o ne objektyviais bylos duomenimis.
2.4. Taip pat nesutinkama su teismo išvadomis, jog V. I. viso proceso metu nesigailėjo, ko pasėkoje teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje nėra lengvinančių aplinkybių. Vien tik aplinkybė, kad V. I. nesutiko su jam pareikšto kaltinimo teisiniu kvalifikavimu, nepaneigia fakto, kad V. I. nuoširdžiai gailėjosi dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų ir nukentėjusiojo atsiprašė. Todėl teismo išvadas dėl to laiko nepagrįstomis, nes jos prieštarauja bylos medžiagai. V. I. yra nurodęs, kad labai gailisi sužalojęs D. R. ir dėl to kilusių pasekmių. Iš apklausos ir teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad V. I. nuo pat pradžių pripažino kaltę ir gailėjosi dėl nukentėjusiojo sužalojimo. Jis nepripažino tik veikos kvalifikacijos, tačiau pripažino sužalojimo faktą. Vien tai, kad V. I. nepripažino veikos kvalifikacijos, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad V. I. nesikremta dėl padarytų sužalojimų ir neeliminuoja savikritiško požiūrio į padarytus veiksmus ir apgailestavimo.
2.5. Gynyba nesutinka ir su teismo argumentais, kad vien tik suduotų smūgių lokalizacija (gyvybiškai svarbios kūno vietos), pati savaime jau yra pakankamas pagrindas teigti, kad smūgiai buvo būtent tiksliniai, nes ir chaotiškų (nekonkretizuotų) smūgių metu galima pataikyti į gyvybiškai svarbias vietas, o ne vien tai atlikti tiksliniais ir konkretizuotais smūgiais. Nors V. I. ir turėjo tikslą susigrąžinti A. D., tačiau nesutiktina su teismo išvadomis, kad V. I. turėjo tikslą ir motyvą keršyti, juo labiau nužudyti. Iš iki įvykio buvusio susirašinėjimo matyti, kad jis turėjo tikslą pasikalbėti su nukentėjusiuoju, o ne jį sužaloti. Aiškinama, jog peilis buvo paimtas savigynai, nes nukentėjusysis buvo sportininkas, taip pat buvo žinoma, jog jis ir ar jo kolegos / draugai turi šaunamąjį ginklą. Todėl nesutinkama, kad V. I. siekė konkrečių padarinių, t. y. D. R. mirties, jog jis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia.
2.6. Gynybos vertinimu, byloje apklaustų liudytojų, paties nukentėjusiojo parodymai taip pat nepatvirtina versijos dėl V. I. susiformavusio ketinimo nužudyti D. R.. Priešingai tiek nukentėjusiojo, tiek jo draugų nurodytos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog įvykio mechanizmas buvo gerokai kitoks, nei nurodyta V. I. pateiktame kaltinime.
2.6.1. Nukentėjusysis savo parodymuose nurodė, kad tiesioginių grasinimų iš V. I. pusės nebuvo sulaukęs. Agresyvus pasidarė, kai ėmė smūgiuoti. Patvirtino, kad metė į V. I. piniginę (anot gynėjo, metant piniginę į veidą gali sukilti emocijos ir impulsyvumas). Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad A. D. jam nesakė, jog kaltinamasis nori ar rengiasi jį nužudyti, minėjo tik, kad pastarasis gali jam ką nors padaryti negero.
2.6.2. Šios aplinkybės, pasak gynybos, tik iliustruoja tai, kad V. I. nurodyta įvykio aplinkybių seka pasitvirtino, o būtent, tai, kad peilio panaudojimas ir jo panaudojimo intensyvumas buvo kilęs spontaniškai, o po nukentėjusiojo atlikto veiksmo su pinigine ir pataikymo į veidą veiksmai suintensyvėjo staiga. Nėra aišku, kodėl teismas pasikalbėjimą / prašymą, ar įvardijimą „kažką padarysiu“ traktavo būtent kaip pasikėsinimą nužudyti, o ne kaip kitaip. Įvertinus visa tai, nesutiktina su teismo išvadomis, kad kaltinimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį pasitvirtino, nes iš byloje egzistuojančių įrodymų visumos, anot apelianto, matyti, kad V. I. neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiojo, o peilio panaudojimo faktas buvo spontaniškas ir chaotiškas, iššauktas situacijos ir provokuojančio nukentėjusiojo (galimai ir jo draugų) elgesio.
2.6.3. Vertinama ir tai, kad teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiojo subjektyviais samprotavimais, kad jis mano, suprato, jog V. I. šiuos veiksmus planavo, nes kaip matyti iš bylos įrodymų, peilio panaudojimas buvo spontaniškas, o jo intensyvus naudojimas (nekonkretizuojant suduodamų smūgių ir tikslo) buvo išimtinai inspiruotas piniginės metimo į V. I. ir pataikymo pinigine jam į veidą. Teigiama, kad, jei nebūtų šio nukentėjusiojo veiksmo, peilis nebūtų buvęs panaudotas tokiu intensyvumu apskritai, nes V. I. jau buvo nuo nukentėjusiojo nutolęs (kaip nurodė pats nukentėjusysis– apie 1,5 metro atstumu). O tai taip pat rodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė įvykio mechanizmą ir peilio panaudojimo aplinkybes, ko pasėkoje neteisingai įvertino objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius
2.7. Pastebima ir tai, kad liudytojas A. J. to paties įvykio aplinkybes aiškina skirtingai. Vienos apklausos metu jis nurodė, kad V. I. pakvietė D. R. paeiti į šalį ir pasikalbėti, kai tuo metu R. M., paėjęs šiek tiek į šoną, pasakė, jog V. I. turi peilį, o po šių žodžių V. I. kažkur iš galinės kelnių kišenės ištraukęs peilį pradėjo juo mosikuoti. Per kitą ikiteisminio tyrimo metu atliktą apklausą jis teigė, jog D. R. padavė žiebtuvėlį, V. I. užsidegė cigaretę ir jiems nueidinėjant nuo V. I., pastarasis sušuko, kur šie eina ir iš galinės kelnių kišenės išsitraukęs peilį medine rankena <....> juo dūrė D. R. į kairį šoną, ar pataikė, nematė. Atsižvelgus į šių liudytojo parodymų turinį, teigiama, kad, liudytojai (nukentėjusiojo draugai) parodymais apie įvykį akivaizdžiai bando parodyti V. I. turėjus tyčią nužudyti nukentėjusįjį, tačiau šie parodymai neatspindi tikrojo įvykio aplinkybių. Gynėjas, atkreipdamas dėmesį į liudytojų nevienodai nurodytą smurto pradžios laiką, pažymi, kad apie piniginės metimą V. I., nei liudytojas A. J., nei R. M. net neužsiminė.
2.8. Gynybos nuomone, teismas, pripažindamas V. I. kaltu pasikėsinus nužudyti D. R., „nuėjo lengviausiu keliu“, nes tinkamai ir tiksliai neišanalizavęs viso įvykio mechanizmo, nepagrįstai (be detalesnio aptarimo ir detalesnės analizės) nusprendė, kad V. I. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal atsiradusius padarinius.
2.9. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nėra pagrindo tikėti liudytojo R. M. parodymais kaip objektyviais, kadangi šio liudytojo nurodyta įvykio versija iš esmės skiriasi nuo paties nukentėjusiojo nurodytos versijos, o būtent, nukentėjusysis nurodė, kad metė į V. I. piniginę (pataikė į veidą), o liudytojas R. M. parodė, kad nukentėjusysis jokių veiksmų kaltinamojo atžvilgiu neatliko, išskyrus žiebtuvėlio padavimą. Tokiu būdu vertinama, jog liudytojas R. M. nutylėjo esminę aplinkybę, susijusią su paties nukentėjusiojo provokuojančiu elgesiu, kuris iššaukė spontanišką V. I. reakciją į tą veiksmą ir chaotišką peilio panaudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu. Todėl liudytojo R. M. parodymais vadovautis, kaip objektyviais, negalima, jie neatitinka realios įvykusio įvykio situacijos (viso įvykio mechanizmo).
2.10. Vertinant įvykusio įvykio mechanizmą, kaip itin svarbi, pažymima liudytojo D. Š. parodymų dalis apie tai, kad, išgirdus lauke triukšmą, jam buvo pasakyta, jog kažkas lauke mušasi. Pasak gynybos, terminas „mušasi“ yra suprantamas kaip dviejų ar daugiau asmenų veiksmai vienas kito atžvilgiu. Tai pasak apelianto, įgalina teigti, jog teismas neteisingai įvertino peilio panaudojimo aplinkybes, nes peilis, kuris V. I. buvo atsineštas savigynai, esant grumtynėms ir / ar atlikus kitus aktyvius veiksmus iš nukentėjusiojo ar jo draugų pusės, buvo panaudotas instinktyviai, neplanuotai, chaotiškai. Be to, pabrėžiama, kad, jei būtų buvęs tikslas nužudyti, būtų panaudotas kirvukas. Šiuo atveju V. I. ketinimo nužudyti D. R. neturėjo.
2.11. Kritikuojamas ir liudytojos A. D. parodymų nuoširdumas, teigiant, kad ji yra akivaizdžiai suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turi pagrindo kerštauti V. I.. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ši liudytoja, ikiteisminio tyrimo metu sakiusi, kad naktį girdėjusi V. I. šaukiantį, jog užmuš, teisme negalėjo patvirtinti, kad taip šaukė būtent V. I.. Dėl to, atsižvelgus į liudytojos parodymų nenuoseklumą, apeliantas teigia, kad liudytojos parodymais kaip objektyviais vadovautis negalima, tuo labiau, kad tokia liudytojos nurodyta aplinkybė paneigta byloje esančiu įrodymu – 2020 m. sausio 14 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl mobilaus ryšio telefono išklotinių analizės“.
2.12. Be to, nurodoma ir tai, kad liudytojos A. D. parodymus paneigia liudytojo E. B. parodymai, kad V. I. apie kokius nors negerus ketinimus jos atžvilgiu nieko nesakė. Priešingai, šis liudytojas nurodė, kad jam vienu metu pasirodė, jog V. I. rengiasi nusižudyti, jis buvo labai sugniuždytas. Liudytojas E. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. I. pyko ant D. R., bet nemanė, kad taip stipriai, kad jam kažką padarytų. Šis liudytojas nurodė, kad jei būtų žinojęs, jog V. I. taip padarys, būtų stengęsis jį apsaugotų nuo jo paties veiksmų. Pasak apelianto, tokiais liudytojo parodymais netikėti nėra pagrindo, juo labiau, kad V. I. noras nusižudyti, atsispindi ir iš byloje esančių medicininių dokumentų, kuriuose užfiksuota, kad V. I. turėjo suicidinių minčių. Pažymima, jog iš šio liudytojo parodymų seka, kad jis girdėjo, kaip A. D. grasino V. I. supūdyti kalėjime. Liudytojas taip pat parodė ir tai, kad jis nebuvo įspėjęs A. D., jog gali įvykti koks nors konfliktas, pastarajai tik pasakė, kad V. I. eina pasikalbėti su D. R. į servisą. Šios išdėstytos aplinkybės, anot nuteistojo gynėjo, paneigia tiek A. D., tiek nukentėjusiojo parodymus (apie tariamai sužinotą informaciją dėl pavojaus gyvybei) ir jų kitiems asmenims (R. M., A. J.) perpasakotą informaciją. Liudytojas E. B. paneigė A. D. parodymus apie tariamai išankstinį V. I. nusiteikimą atimti D. R. gyvybę.
2.13. Vertinama ir tai, kad iš užfiksuoto susirašinėjimo tarp V. I. ir A. D. turinio matyti, jog V. I. žinutės buvo panašios į atsiprašymą, atsisveikinimą, neišreiškiant jokių grasinimų. Tai, anot gynėjo, taip pat parodo, kad V. I. neturėjo ketinimų sužaloti, juo labiau atimti gyvybę nukentėjusiajam.
2.14. V. I. neneigia dūrių peiliu nukentėjusiajam D. R., tačiau nesutinka su veikos kvalifikavimu, kadangi byloje nenustatyti šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Teigiama, jog byloje nėra nei vieno įrodymo, neginčijamai patvirtinančio, jog V. I. galėjo apibrėžta tyčia pasikėsinti nužudyti nukentėjusįjį, todėl iš byloje surinktų ir iširtų įrodymų darytina išvada, kad nusikalstama veika V. I. turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 135 (ar 136 straipsnio) straipsnio 1 dalį.
2.15. Kritikuojant byloje nustatytą įvykio mechanizmą (be to, kad nukentėjusysis metė į V. I. piniginę, įvykio metu asmenys grūmėsi), taip pat teigiama, kad V. I. veikė neapibrėžta tyčia. Jis tiksliai nenumatė veikos padarinių, nedetalizavo, jog gali nužudyti nukentėjusįjį, visgi durdamas galimai galėjo suprasti, jog kažkokie negatyvūs padariniai gali kilti, t. y. kad bus sužalotas žmogus. Vertinama, jog peilio (galėjo būti panaudotas kirvis) panaudojimo aplinkybės rodo, kad nebuvo siekiama konkrečių pasekmių – nužudyti nukentėjusįjį. Siekiant nužudyti nukentėjusįjį iš artimo atstumo buvo galima durti tiesiai į širdį (kairiąją krūtinės pusę). Tačiau šių veiksmų nebuvimas, o taip pat V. I. veiksmai po įvykio – prisipažinimas, tik patvirtina V. I. veikus tiesiogine neapibrėžta tyčia ir dėl to V. I. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal kilusias pasekmes – kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, o ne pasikėsinimas nužudyti. Nėra ginčo, kad nukentėjusiajam specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus padarė būtent V. I., tačiau nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes jis aiškina priešingai nei buvo nurodyta kaltinime, o liudytojų (tame tarpe ir tiesiogiai dalyvavusių įvykyje) parodymai to nepaneigia, taip pat nepatvirtina, kad V. I. veikė būtent tiesiogine apibrėžta tyčia, o ne tiesiogine neapibrėžta tyčia.
2.16. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, anot gynėjo, turi būti atsižvelgiama į paties nukentėjusiojo provokuojantį ar rizikingą elgesį (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kaip įtakojusį V. I. peilio išsitraukimą ir po to jo spontanišką panaudojimą. Šiuo aspektu akcentuojama į 2020 m. gegužės 22 d. teisiamojo posėdžio metu duotus nukentėjusiojo D. R. parodymus apie tai, kad jis iš A. D. suprato, jog V. I. ruošiasi, gali kažką jam padaryti blogo, o ne nori nužudyti. Jis taip pat parodė, jog metė V. I. piniginę, bandydamas nukreipti jo dėmesį; piniginę metė, kai nukentėjusysis pradėjo smūgiuoti, bandydamas jį pagąsdinti kitais veiksmais. Šios aplinkybės, gynėjo manymu, rodo, jog peilio panaudojimą sąlygojo būtent paties nukentėjusiojo elgesys (piniginės metimas, kai V. I. jau buvo nutolęs).
2.17. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į V. I. tėvų nurodytas aplinkybes, kad 2019 m. birželio 20 d. ryte į namus buvo kviečiami medikai dėl galimai sutrikusios sūnaus psichikos (kai jis apie 1-2 min. buvo praradęs sąmonę, krisdamas smarkiai susitrenkė galvą). Nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nustatyta, kad V. I. pagal savo psichikos būklę tuo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, o jam būdingos individualios psichologinės ypatybės neturėjo esminės įtakos jo elgesiui byloje nagrinėjamo įvykio metu – jo elgesį ir emocinį reagavimą sąlygojo situacinės aplinkybės. Pasak gynybos, atliekant ambulatorinę ekspertizę, iš esmės buvo perrašyti byloje apklaustų liudytojų parodymai, o apie situacinę aplinkybę dėl piniginės metimo, kas iššaukė intensyvius V. I. veiksmus, panaudojant peilį nukentėjusiojo atžvilgiu, ekspertai nežinojo, nes tai paaiškėjo tik bylą nagrinėjant teisme, t. y. jau po surašyto ir į bylą pateikto ambulatorinės ekspertizės akto. Pabrėžiama ir tai, kad ekspertizės akto rengimo metu ekspertai neturėjo duomenų iš ligoninės, kurie buvo gauti tik bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau ekspertams tai nebuvo kliūtis patvirtinti savo ekspertizės išvadas, nors ir paaiškėjo itin svarbios aplinkybės, susijusios būtent su situacinėmis aplinkybėmis (išoriniais veiksniais, sąlygojusiais tokį spontanišką V. I. elgesį su peiliu nukentėjusiojo atžvilgiu) bei naujai paaiškėjusiais medicininiais dokumentais (kuriuose fiksuoti retrospektyviniai duomenys apie V. I. depresiją, nerimą bei suicidines mintis ir k.t).
2.17.1. Gynybos vertinimu, visi šie duomenys rodo, kad ekspertizės (ambulatorinis) aktas surašytas atmestinai ir paviršutiniškai, neįsigilinus į visas aplinkybes, be pagrindo neatlikus gilesnio tiriamojo asmens psichologinio – psichinio ištyrimo, neatsakant į esminius klausimus dėl tiriamojo stebėjimo trukmės, gebėjimo išsiaiškinti tiriamojo psichikos anamnezę ir galimus sutrikimus, psichikos sutrikimų dinamikos, asmenybės patologijos ir kt., dėl reikalingos tyrimo rūšies (ambulatorinis, stacionarus) ir jo metu galimybės diferencijuoti psichikos sutrikimų dinamiką, dėl tiriamam asmeniui būdingo patologinio impulsyvaus elgesio veikos padarymo metu, kritikos savo veiksmams, keliant abejones ir dėl tyrimo trukmės bei dėl galimybės nustatyti (pastebėti) tiriamo galimai užslėptus asmens psichikos sutrikimo simptomus, svyruojančio, nepastovaus pobūdžio elgesio sutrikimus, pastebėti jo iškreiptą laiko, vietos, savęs, santykių suvokimą kaip grėsmę jam pačiam, įvertinant ligos pobūdį, jos priešistorę, kurią galėjo įtakoti ir alkoholio vartojimas.
2.17.2. Pažymima, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo daromas depresijos tyrimas, nors medicininiuose dokumentuose jau iš anksčiau buvo matyti, kad V. I. turėjo polinkį į depresiją, suicidinių minčių. Tokiu būdu teigiama, kad neatlikus išsamaus visapusiško tyrimo (pabendravus su tiriamuoju tik kartą ir apie valandą), ekspertai nustatė, jog lėtinio ar ūmaus V. I. psichikos sutrikimo požymių nėra. Nebuvo nustatyta ir jokių psichozės požymių, nurodant, kad išvardinti požymiai gali būti būdingi ir asmenybės struktūros pakitimams, kas ir buvo nustatyta ekspertizės metu. Taigi, keliamas klausimas, kaip ekspertai nustatė, t. y. kokį platesnio masto tyrimą atliko ir nusprendė, kad nustatyti požymiai yra būdingi asmenybės struktūros pakitimams, o ne psichozės požymiams.
2.17.3. Vertinama ir tai, kad nagrinėjamoje situacijoje egzistavo stacionarios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės skyrimo prielaidos, tai aiškinant tuo, kad iš V. I. inkriminuotos nusikalstamos veikos, visų susiklosčiusių aplinkybių konteksto tiek iki įvykio, tiek ir po jo, pastarojo būsenos tiek gerokai iki inkriminuotos nusikalstamos veikos, tiek po jos, V. I. būsena galimai gali atitikti būseną, numatytą BK 17 straipsnyje (nepakaltinamumas) arba BK 18 straipsnyje (ribotas pakaltinamumas).
2.17.4. Atsižvelgus į tai, nurodoma, jog gynybos keliamus klausimus objektyviai ir išsamiai būtų galima atsakyti, tik paskyrus V. I. stacionarią ekspertizę, nes ambulatorinės ekspertizės taikomų metodų (užduotinų klausimų atsakymams pateikti) akivaizdžiai nepakanka, t. y. ambulatorinės ekspertizės intensyvumas, dinamika (t. y. apsiribojimas tik turimų medicininių dokumentų analize ir vieno pokalbio su tiriamuoju asmeniu atlikimu) nėra pakankamas objektyvios, išsamios ir visapusiškos išvados apie tiriamąjį asmenį padarymui. Gynėjas mano, kad ambulatorinio V. I. ištyrimo nepakanka konstatuoti, jog jis įvykio metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti ir kad jis šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmė ir juos valdyti. Svarbu ir tai, kad papildomi medicininiai duomenys atsirado tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, atliekant ambulatorinę ekspertizę jų ekspertai neturėjo ir su jais susipažino tik teisiamojo posėdžio metu be išsamesnio šių dokumentų išstudijavimo, nebuvo atsižvelgta ir į retrospektyvinius duomenis, V. I. suicidines mintis, nerimą ir kt., kas duoda pagrindą V. I. asmenybės išsamesniam tyrimui.
2.17.5. Gynybos įsitikinimu šioje byloje apsiribojus vien tik ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, byloje akivaizdžiai neužtikrintas visų galimų prielaidų ir abejonių išsklaidymas (neatsakyta į keletą svarbių klausimų), susijęs su galimos V. I. psichikos būsenos nustatymu.
2.18. Apibendrinus, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi V. I. veiką kvalifikavo pagal netinkamą BK straipsnį – įvykio aplinkybės ir visa susiklosčiusi situacija liudija apie tai, kad V. I. nusikaltimo metu veikė neapibrėžta tyčia ir tikslo D. R. nužudyti neturėjo, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal kilusias pasekmes. Kadangi nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas – taikytinas BK 135 straipsnis arba 136 straipsnis.
2.19. Vertinama, jog teismo išvados dėl pasikėsinimo nužudyti nukentėjusįjį pagrįstos įvykio faktu ir nukentėjusiojo bei jo sugyventinės ir draugų subjektyviais paaiškinimais, kurie prieštarauja rašytinei bylos medžiagai, kitų liudytojų parodymams. Dėl susiformavusio ketinimo nužudyti nukentėjusįjį minėti asmenys, apklausti kaip liudytojai, išsakė tik spėjimus, kurių pagrindu teismas padarė nepagrįstą išvadą apie V. I. tyčią nužudyti nukentėjusįjį. Pažymi, kad A. D. parodymai paneigti E. B. parodymais, o apie tariamus įspėjimus ar garsinimus kiti liudytojai, kaip teigia, sužinojo iš A. D. pasakojimų. Tokiu būdu manoma, jog, nesant kitų neabejotinų ir neginčytinų įrodymų, įvykyje dalyvavusių ir nedalyvavusių asmenų paaiškinimai negalėjo nulemti V. I. veiksmų kvalifikacijos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, o teismo padarytos išvados dėl pasikėsinimo nužudyti nepagrįstos objektyviais bylos duomenimis.
2.20. Pirmosios instancijos teismui nepasinaudojus galimybe paskirti kompleksinę stacionarią teismo psichologinę – psichiatrinę ekspertizę, keliami klausimai dėl V. I. įvykio metu buvusios, o tuo pačiu ir esamos būklės, todėl, anot apelianto, sudaro pagrindą šias aplinkybes patikrinti iš naujo. Situacijos analizė nerodo V. I. tiesioginės apibrėžtos tyčios turinio ir kryptingumo atimti gyvybę D. R..
2.21. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo bylą ir nenustatė priežasties, dėl ko įvyko nusikaltimas, tik formaliai apsiribojo tariamo motyvo ir tikslo (keršto) turėjimo aspektu, nevertinant paties nukentėjusio provokuojančio elgesio (metant piniginę, jos pataikymo V. I. į veidą), galimai jo draugų veiksmų ir kt. Todėl prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl V. I. veikos kvalifikavimo keisti ir paskirti švelnesnę bausmę.
2.22. Vertinant duomenis apie V. I. veiksmuose esantį subjektyvines pusės požymį (kaltę, tyčią) nužudyti nukentėjusįjį, daroma išvada, kad jo veiksmuose nėra minėto būtino subjektyvinės pusės požymio – kaltės, formos – tyčios. Laikoma, kad atėjimo į įvykio vietą tikslas buvo pasikalbėti su nukentėjusiuoju, o peilis atsineštas savigynai. Akivaizdu, kad V. I. veiksmuose nėra būtinųjų pasikėsinimo nužudyti sudėties požymių. Nors teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad V. I. versiją paneigia nukentėjusiojo ir jo liudytojų (draugų ir sugyventinės) parodymai, šios baudžiamosios bylos medžiaga (joje esantys įrodymai) akivaizdžiai yra priešingi šioms teismo išvadoms, be to, jie paneigti tiek kito liudytojo parodymais, tiek rašytine bylos medžiaga.
2.23. Konstatuotina, jog ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių V. I. kaltę padarius būtent jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad nukentėjusysis sužalotas panaudojus peilį ir kad padaryti sužalojimai buvo pavojingi nukentėjusiojo gyvybei – neduoda pagrindo neginčytinai spręsti apie V. I. tyčios kryptingumą ir siekį atimti gyvybę. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, padaręs faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą– V. I. nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad jis nuo pat proceso pradžios prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, sutinka pagal galimybes dengti visą pareikštą civilinį ieškinį.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nuteistojo V. I. gynėjo advokato Egidijaus Vosyliaus apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas neginčija, kad V. I. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis smurtavo prieš nukentėjusįjį, tačiau neigia, jog tyčiniais smurtiniais veiksmais nuteistasis kėsinosi, turėdamas tyčią atimti D. R. gyvybę. Anot gynėjo, V. I. veikė neapibrėžta tyčia, tai yra jis nukentėjusiojo mirties nenorėjo, todėl jo neteisėti veiksmai pagal kilusius padarinius perkvalifikuotini iš BK 22 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnį arba BK 136 straipsnį. Pagrįsdamas šį teiginį, apeliantas nurodo, jog teismas nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, didesnę reikšmę suteikė nukentėjusiojo, jo draugų bei sugyventinės parodymams, ir nepagrįstai nesivadovavo liudytojo E. B. parodymais, kurie priešingi A. D., R. M. ir A. J. parodymams dėl tariamai V. I. išsakytų grasinimų.
5. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus bei skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, taip pat atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir apklaususi liudytoją I. U., ekspertą M. J., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė ir įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir BPK 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis apygardos teismas teisingai nustatė V. I. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes bei padarė faktiniais bylos duomenimis pagrįstas išvadas dėl jo kaltės formos ir tyčios rūšies. Pripažindamas V. I. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Nuteistojo V. I. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šių teismo išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. I. kaltinime nurodytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą nužudyti D. R. ir taip atkeršyti jam už tai, kad jis pradėjo gyventi kartu su nuteistojo buvusia ilgamete sugyventine A. D. bei siekdamas ją susigrąžinti, sulaukė grįžtančio po pietų pertraukos į darbą D. R. ir specialiai šiam tikslui iš namų paimtu peiliu, tyčia sudavė D. R. vieną smūgį į nugaros kairę pusę, padarydamas durtinį-pjautinį sužalojimą su kairio inksto III° plyšimu; vieną smūgį į krūtinės ląstos kairę pusę, padarydamas durtinį-pjautinį kairiojo šono sužalojimą; mažiausiai tris smūgius peiliu bandančiam užsidengti nuo smūgių D. R. į rankas, tuo padarydamas jam pjautinę žaizdą kairiame dilbyje, durtines-pjautines žaizdas dešinio žasto priekiniame paviršiuje ir dešinio žasto išoriniame paviršiuje su stipininio nervo pilnu nupjovimu, po to, tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, tyčia sudavė peiliu nebegalinčiam gintis rankomis D. R. vieną smūgį į krūtinės ląstos dešinę pusę, tuo padarydamas durtinę-pjautinę krūtinės žaizdą su poodine emfizema, dešinio plaučio sužalojimu, dešiniu hemopneumotoraksu ir pneumoperikardiumu bei norinčiam pasišalinti nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį peiliu į galvą, tuo padarydamas durtinę-pjautinę žaizdą kairiajame užausyje. Tokiu būdu, V. I. pasikėsino nužudyti D. R., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių: besivydamas patyrusį sunkų sveikatos sutrikdymą D. R., V. I. nugriuvo ir pametė peilį, be to, prie jo pradėjo artintis ir jį persekioti įvykį matę D. R. bendradarbiai, todėl vengdamas sulaikymo, jis iš įvykio vietos pasišalino.
7. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pasikėsinimas (BK 22 straipsnio 1 dalis) nužudyti kitą žmogų yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas nužudyti yra tada, kai jis padaromas tiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio 2 dalį nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo, suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Subjektyvusis veikos požymis – tiesioginė tyčia pasikėsinant nužudyti konstatuojama nustačius, kad kaltininkas supranta, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti, ir to siekia. Veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239-139/2015, Nr. 2K-248/2013, Nr. 2K-12-942/2018, Nr. 2K-13-976/2018). Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, sudėties požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.
8. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio dėl V. I. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį matyti, kad apie V. I. tyčios nužudyti nukentėjusįjį D. R. turinį (kryptingumą) teismas sprendė, laikydamasis nurodytų išaiškinimų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylai reikšmingu laiku ir vietoje V. I. prieš D. R. atliko intensyvius smurtinius veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs V. I. nusikalstamų veiksmų pobūdį, intensyvumą ir kryptingumą, priemonės žalojant nukentėjusįjį panaudojimą, nustatė, kad V. I. veikė tiesiogine tyčia, tai yra turėjo tikslą nužudyti nukentėjusįjį, tačiau nusikalstamo ketinimo nerealizavo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, ir V. I. nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip pasikėsinimą nužudyti D. R. (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 129 straipsnio 1 dalis). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas V. I. tyčios turinį nustatė išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir, juos įvertinęs kaip visetą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje, aptarė nuteistojo gynybos versiją, kad V. I. norėjo tik pagąsdinti ar sužaloti nukentėjusįjį, o ne nužudyti, ir ją motyvuotai atmetė. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.
9. Nuteistasis V. I., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, neigė turėjęs tikslą nužudyti nukentėjusįjį. Jis parodė, kad įvykio dieną atsimena labai blogai, nes kurį laiką prieš įvykį bei išvakarėse jis vartojo alkoholinius gėrimus. Įvykio dienos ryto, tai yra fakto, kad jam buvo kviesta greitoji medicinos pagalba, nes jis buvo nukritęs ir susitrenkė galvą, jis neprisimena, apie tai sužinojo teisiamojo posėdžio metu tėvui davus parodymus. Vėliau tos dienos įvykius prisimena atkarpomis. Prisimena, kad atsibudęs apie 10 val., nusprendė nuvažiuoti pas D. R. į autoservisą ir su juo pasikalbėti. Išvažiuodamas iš namų pasiėmė kuprinę, kurioje gulėjo piniginė ir jo darbo įrankis – virtuvinis kirvukas, kurio kartais prireikdavo darbe. Taip pat savigynai pasiėmė ir įsidėjo į kuprinės šoninę kišenę virtuvinį peilį, nes žinojo, jog D. R. dirba dar su dviem vaikinais, kurių vienas turi ginklą. Užėjęs į servisą, jame nieko nerado, šalia serviso dirbęs vaikinas pasakė, kad visi išėjo pietauti, todėl V. I. laukė ant suoliuko prie autoserviso. Neužilgo jis pamatė ateinančius nukentėjusįjį ir du jo bendradarbius. Kas vyko toliau – ar dėl traumos, ar dėl tuo metu buvusios psichologinės būsenos, tiksliai visų detalių neprisimena. Tik pamena, kad atsistojęs ėjo link nukentėjusiojo, paprašė žiebtuvėlio, kad tarp jų įvyko kažkoks susistumdymas. Vėliau jam sakė, kad nukentėjusysis į jį metė piniginę, spyrė, bet jis tą blogai atsimena. Kuriuo metu išsitraukė peilį ir sužalojo D. R. neatsimena. Kai atsipeikėjo, jo (V. I.) rankose buvo peilis, D. R. gulėjo, o jis stovėjo virš jo su peiliu rankoje. Po to jis (V. I.) pradėjo bėgti ir nugriuvo. Tuo metu pamatė besiartinantį nukentėjusiojo bendradarbį, todėl atsistojo ir ėmė bėgti per gatvę, tuo metu jį partrenkė automobilis. Nuo to momento vėl aplinkybių gerai neprisimena, tik pamena, kad nubėgo iki viešojo transporto stotelės, važiavo troleibusu, skambino mamai (t. 4, b. l. 46, 47.). Taigi, apklausiamas teisme nuteistasis pateikė gynybinę versiją, kad nukentėjusiojo žalojimo momento jis gerai neatsimena, kad tarp jų vyko kažkoks susistumdymas, kad vėliau jam sakė, kad nukentėjusysis į jį metė piniginę, spyrė. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ši gynybinė pozicija ir parodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes nebuvo nuoseklūs.
10. Pirmą kartą apklausiamas kaip įtariamasis V. I. parodė, kad pamatęs ateinantį D. R. ir dar du vaikinus, D. R. pasakė, kad reikia pasikalbėti, į ką D. R. atsakė, kad neturi apie ką su juo kalbėtis. Po šių žodžių jis (V. I.) iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė peilį ir užpuolė nukentėjusįjį. Pamena, kad dūrė jam peiliu ne vieną kartą, konkrečiai į kurias kūno vietas ir kiek kartų neprisimena. D. R. pradėjus bėgti, jį pasivijo ir dūrė peiliu, į kurią vietą ir kiek kartų neprisimena, o D. R. nukritus ant žemės, jis (V. I.) pabėgo. V. I. taip pat tvirtino, kad imdamas iš namų peilį, tikslo nužudyti D. R. neturėjo, tiesiog norėjo jį pagąsdinti (t. 2, b. l. 53). Antrą kartą apklaustas kaip įtariamasis V. I. parodė, jog žinojo, kad D. R. dirba servise kartu su trimis vyrais, peilį pasiėmė tam, kad apsigintų, žudyti jis nieko nenorėjo, tiesiog norėjo pasikalbėti su D. R., galvojo, kad šis nenorės kalbėtis ir dar gali jį pulti. Atėjus prie serviso, D. R. jam pasakė, kad jis neturi ką su juo kalbėtis, tai būtent jį (V. I.) ir sunervino, jis paėmė peilį iš galinės dešinės kišenės ir smūgiavo D. R. vieną kartą. Pamanęs, kad nepataikė, dūrė dar kartą. Taip pat parodė, jog D. R. jam jokių smūgių nesudavė, kiek tiksliai jis sudavė smūgių D. R., neprisimena. Jis nesitaikė į jokias kūno vietas, dūrė užvaldytas emocijų (t. 2, b. l. 62-63). Vėlesnių apklausų metu V. I. parodė iš esmės tas pačias aplinkybes ir parodė, jog peilį išsitraukė po to, kai D. R. atsisakė su juo pasikalbėti, tvirtino, jog peilį iš namų pasiėmė savigynai ir pagąsdinimui, kad negali konkretizuoti, kodėl išsitraukė peilį, kad neprisimena, kiek tiksliai sudavė smūgių peiliu, smūgiavo chaotiškai (t. 2, b. l. 68-70); tyčios nužudyti D. R. neturėjo, kad smūgiai D. R. buvo chaotiški ir buvo nukreipti ne į gyvybės atėmimą, jis tiesiog norėjo su juo (D. R.) pakalbėti, o įvyko taip, kad jį (D. R.) sužalojo (t. 2, b. l. 73).
11. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, aiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-97-693/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-79-489/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. Apelianto teiginiai, jog įvykio metu nuteistasis turėjo tikslą pasikalbėti su nukentėjusiuoju, motyvo ir tikslo keršyti ar juo labiau nužudyti D. R. neturėjo, o peilio panaudojimo faktas buvo spontaniškas ir chaotiškas, iššauktas situacijos ir provokuojančio nukentėjusiojo (galimai ir jo draugų) elgesio, paneigiami baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.
12. Apklausiamas teisme nukentėjusysis D. R. parodė, kad įvykio dieną A. D. jį perspėjo SMS žinute, parašydama, kad V. I. jo laukia prie darbo ir kad jis gali kažką padaryti, prašė būti atidžiam ir atsargiam. Grįždamas kartu su bendradarbiais A. J. ir R. M. iš pietų, šalia autoserviso pamatė V. I., kuris priėjo prie jo ir kelis kartus pasiūlė paeiti į šalį, tačiau supratęs, kad jis (nukentėjusysis) neis, laikydamas rankoje cigaretę, paprašė žiebtuvėlio prisidegti. D. R. išsitraukė iš kišenės žiebtuvėlį ir ketino jį paduoti V. I., tačiau pastarasis kaire ranka pačiupęs žiebtuvėlį kartu su jo (nukentėjusiojo) dešine ranka, pradėjo už rankos traukti į save ir tuo pačiu metu, labai greitai iš galinės kelnių kišenės išsitraukė peilį ir dūrė jam, tai yra pradėjo smūgiuoti į įvairias kūno vietas, iš viso septynis smūgius, pagrinde į viršutinę kūno dalį (t. 3, b. l. 105-109). Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis be aukščiau nurodytų aplinkybių paaiškino ir tai, kad jam žinoma, jog įvykio dieną E. B. paskambino A. D. ir ją perspėjo, kad V. I. nuėjo į jo (D. R.) darbovietę ir kad jis būtų atsargus. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad E. B. jam asmeniškai telefonu yra sakęs, kad jis su A. D. turėtų kažką daryti, ar išvažiuoti, ar slapstytis, nes bendraudamas su V. I., jis (E. B.) mato, kad V. I. myli Aleksandrą, kad kraustosi iš proto ir visą laiką kalba, kad nori jį nužudyti. Jam taip pat žinoma, kad po įvykio V. I. paskambino E. B. ir pasakė, kad jis su juo (nukentėjusiuoju) susidorojo, o E. B. paskambino A. D. ir pasakė, kad ji ieškotų jo ir domėtųsi, kas tiksliai atsitiko (t. 1, b. l. 68, 74-76).
13. Pirmiau aptarti nukentėjusiojo parodymai patvirtinami liudytojų A. J. ir R. M. teisiamajame posėdyje duotais parodymais. Betarpiškai įvykį stebėjęs A. J. parodė, kad D. R. jautė pavojų, kad jam jis (D. R.) pasakojo, kad gali ateiti A. D. buvęs draugas, kuris grasino papjauti ar kažkokiu būdu susidoroti. Įvykio dieną kartu su D. R. ir R. M. grįžtant iš pietų, pamatė ant suoliuko prie serviso sėdintį V. I.. Jiems priėjus arčiau, pastarasis atsistojo, pakvietė D. R. paeiti į šalį ir pasikalbėti. Tuo metu R. M. pasakė, kad V. I. turi peilį. Iš karto po šių žodžių V. I. iš galinės kelnių kišenės išsitraukė peilį ir pradėjo juo mosikuoti. Jie išsigando ir pasitraukė į šoną maždaug penkis metrus, nesuprato, kas vyksta. Tik po kelių akimirkų suprato, kad V. I. smūgiuoja peiliu D. R., smūgių buvo daug, V. I. smūgiavo ir tuomet, kai nukentėjusysis buvo sužalotas ir bandė bėgti, o pabaigė veiksmus tik tuomet, kai besivydamas D. R. griuvo ir jam iškrito peilis, tuomet jis (V. I.) pabėgo. Liudytojas taip pat paaiškino, kad V. I. smūgiai buvo tikslingi, jis ne šiaip mosavo peiliu, buvo matyti, kad nori pataikyti ir sužeisti žmogų. Taikėsi į galvą, krūtinę, kaklą. Nematė, kad nukentėjusysis ką nors būtų metęs į V. I., jis tik matė žiebtuvėlį, nes V. I. D. R. paprašė duoti prisidegti (t. 3, b. l. 128-130). Iš įvykio vietoje buvusio liudytojo R. M. parodymų matyti, kad jis nors ir nestebėjo visos įvykio eigos (nes nubėgo ieškoti įrankio apsiginti), tačiau matė, jog D. R. su V. I. nenorėjo kalbėti, kad V. I. dūrė staiga, D. R. pradėjus bėgti, V. I. jį vijosi ir visą laiką bandė įdurti jam peiliu. Liudytojas taip pat paaiškino, kad smūgiai nebuvo chaotiški – V. I. bandė pataikyti į kaklą, veidą, viršutinę kūno dalį. Tuo tarpu nukentėjusysis jokių veiksmų, išskyrus žiebtuvėlio padavimą, V. I. atžvilgiu neatliko. Liudytojas prašė vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose be nurodytų aplinkybių R. M. taip pat parodė, jog nukentėjusysis jį buvo informavęs, kad gali ateiti buvęs A. D. draugas, kad prieš savaitę iki įvykio jis matė tą patį vaikiną, vaikštantį šalia serviso miškelyje (t. 3, b. l. 130-131).
14. Netikėti pirmiau aptartais nukentėjusiojo D. R., liudytojų A. J. ir R. M. parodymais nėra teisinio pagrindo. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai vertinami atsižvelgiant į tai, kiek jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis ir t. t. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiojo D. R., liudytojų A. J. ir R. M. parodymai, priešingai nei teigia apeliantas, visų jų apklausų metu dėl pagrindinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių iš esmės buvo vienodi ir nuoseklūs. Šiame kontekste pažymėtina, jog liudytojas R. M. viso proceso metu tvirtino, jog įvykio nuosekliai nematė, be to, įvykio metu, nuteistajam staiga pradėjus smūgiuoti peiliu, liudytojai A. J. ir R. M. neabejotinai patyrė šoką, todėl akivaizdu, jog gynėjo akcentuojamo veiksmo – piniginės metimo į nuteistojo veidą, galėjo nepastebėti, o R. M. – nepamatyti ir dėl objektyvių priežasčių. Pažymėtina ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių paprastai neįmanoma pakartoti pažodžiui apklausos teisme metu ir tai nesudaro pagrindo teigti, jog įvykio aplinkybės aiškinamos skirtingai. Be to, pirmosios instancijos teismas minėtų asmenų parodymus įvertino kitų bylos duomenų kontekste ir padarė teisingą išvadą, kad jie yra patikimi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, palyginusi nukentėjusiojo D. R., liudytojų A. J., R. M. parodymus bei įvertinusi juos kitų bylos duomenų kontekste, daro išvadą, kad minėtų asmenų parodymai paneigia nuteistojo parodymus apie smurto naudojimo prieš D. R. aplinkybes, tai yra kad su nukentėjusiuoju jis norėjo tik pakalbėti, pagąsdinti, kad galiausiai smūgiavo peiliu dėl paties nukentėjusiojo veiksmų ar, kaip nurodoma gynėjo skunde, esant grumtynėms nukentėjusiajam ar jo draugams atlikus aktyvius veiksmus. Taip pat nenustatyta, kad minėti asmenys siekia apkalbėti nuteistąjį. Dėl to nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai abejoti D. R. bei liudytojų A. J., R. M. parodymais dėl V. I. panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį aplinkybių nėra pagrindo, juolab, kad jų nurodytas aplinkybes vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kiti bylos įrodymai.
15. Priešingai apelianto teiginiams, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad V. I. turėjo motyvą ir tikslą nužudyti nukentėjusįjį D. R. ir veikdamas tiesiogine tyčia pasikėsino tai padaryti. Nukentėjusiojo D. R., liudytojos A. D. ir paties nuteistojo parodymai patvirtina, jog tarp nukentėjusiojo ir V. I. buvo susiklosčiusi konfliktinė ir įtampą kelianti situacija – nuteistojo sugyventinė, liudytoja A. D. jį paliko ir apsigyveno su D. R.. Ši aplinkybė nuteistajam kėlė pyktį ir keršto jausmą. Nukentėjusysis D. R. nurodė, jog, pradėjus bendrauti su A. D., pastaroji nenorėjo, kad apie tai sužinotų V. I., nes kaip ji paaiškino, jis (V. I.) gali keršyti. Ir nors duomenų apie tiesioginius V. I. grasinimus D. R. byloje nėra, vertintina, kad nukentėjusysis žinojo, jog V. I. neatsisakė ketinimų susigrąžinti buvusią draugę, apie tai kalbėjo tiek su A. D., tiek su juo. Iš nukentėjusiojo D. R. ir liudytojos A. D. parodymų matyti, jog A. D. taikytis nesutiko, bandė išsiskirti geruoju ir prašė juos (A. D. ir D. R.) palikti ramybėje. D. R. taip pat sulaukė daugkartinių V. I. skambučių su prašymu nebendrauti su A. D. bei susitikti pasikalbėti. Pasak nukentėjusiojo, jis nesutiko susitikti su V. I., vengė atsiliepinėti į jo skambučius. Šie nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai patvirtina, jog nuteistajam buvo žinoma pastarųjų pozicija dėl susitaikymo ar galimo susitikimo galimybės, todėl akivaizdu, jog V. I. nebuvo jokio reikalo susitikti pasikalbėti su nukentėjusiuoju. Pastebėtina, jog šią savo poziciją D. R. dar kartą išreiškė susitikimo su V. I. prie autoserviso metu ir tuoj pat buvo subadytas peiliu. Be to, iš A. D. parodymų matyti, jog įvykio dieną sunerimusi dėl gautų iš V. I. keisto pobūdžio žinučių, norėdama sužinoti apie pastarojo ketinimus, paskambino V. I. draugui E. B., kuris pasakė, kad jis (E. B.) nežino ką daryti, kad V. I. užmuš D. R., kad skambintų D. R. ir perspėtų jį. Tuomet liudytoja paskambino D. R. ir perspėjo jį, paprašė būti atsargiam, o maždaug 15-16 val. įvyko užpuolimas. Nukentėjusysis D. R. patvirtino, jog įvykio dieną A. D. SMS žinute perspėjo jį, kad V. I. laukia jo prie darbo, kad gali kažką padaryti, prašė būti atidžiam ir atsargiam. Apelianto argumentai, jog liudytojas A. B. paneigė A. D. parodymus apie išankstinį V. I. nusiteikimą atimti D. R. gyvybę, yra nepagrįsti. Liudytojas A. B. yra nuteistojo draugas, todėl jo parodymai apie tai, kad jis tik pasakė A. D., kad V. I. eina į autoservisą pasikalbėti su D. R., yra suprantami, tai paaiškinama tuo, kad liudytojas savo parodymais nenori jam pakenkti. Be to, teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai A. J. ir R. M. taip pat parodė, jog D. R. buvo juos įspėjęs, kad gali ateiti buvęs A. D. draugas, kad jis (D. R.) jaučia pavojų. Teismas neturėjo pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo ir liudytojų tarpusavyje sutampančiais parodymais. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog nuteistasis pasikėsino įgyvendinti šį savo nusikalstamą sumanymą. Bylos duomenimis patikimai nustatyta, jog nukentėjusysis D. R. buvo sužalotas V. I. atsineštu peiliu. Ši aplinkybė taip pat leidžia daryti išvadą apie iš anksto susiformavusią tyčią nužudyti. Juo labiau, kad atėjęs į autoservisą ir sulaukęs iš pietų sugrįžusio D. R., V. I. slėpė atsineštą peilį, grasinančio pobūdžio veiksmų neatliko, žodžiu D. R. negrasino, taip siekdamas nuslėpti tikruosius ketinimus. Tačiau, nepavykus atitraukti nukentėjusiojo nuo kartu buvusių bendradarbių taip sumažinant D. R. galimybę sulaukti pastarųjų pagalbos bei pasipriešinimo, supratęs, kad R. M. galimai pastebėjo jo turimą peilį, nuteistasis staiga išsitraukė iš galinės kelnių kišenės peilį ir dūrė nukentėjusiajam į nugarą. Be to, nukentėjusiajam bandant priešintis, tai yra bandant užsidengti rankomis, metus į nuteistojo veidą piniginę, ir toliau tęsė kūną žalojančius veiksmus – peiliu dūrė į krūtinės ląstos kairę pusę, mažiausiai tris kartus į rankas, po ko, negalinčiam gintis rankomis D. R. dūrė į krūtinės ląstos dešinę pusę, galiausiai nukentėjusiajam bandant pasišalinti iš įvykio vietos – sudavė vieną smūgį peiliu į galvą. Iš byloje nustatytų nuteistojo V. I. veiksmų matyti, kad nukentėjusiojo atžvilgiu atlikti veiksmai nebuvo vien pagąsdinimas. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. I., neabejotinai turėdamas tikslą atkeršyti nukentėjusiajam, iš anksto turėdamas peilį, tikslingai sulaukęs iš pietų sugrįžusio nukentėjusiojo, smogė jam mažiausiai septynis kartus į krūtinę, nugarą, rankas ir galvą, taip padarydamas nukentėjusiajam specialisto išvadoje nustatytus pavojingus gyvybei sužalojimus. Pažymėtina, jog V. I. nukentėjusiajam smūgiavo peiliu ne bet kur, bet į gyvybiškai svarbias žmogui kūno dalis – krūtinės kairę pusę, kurioje išsidėstę žmogaus gyvybinėms funkcijoms svarbūs organai, taip pat ir širdis, taip pat į galvą. Pagal suformuotą teismų praktiką pripažįstama, kad galva ir krūtinė yra gyvybei svarbios ir labiausiai pažeidžiamos žmogaus kūno dalys ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį ar durdamas kitam žmogui į šias kūno vietas daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, Nr. 2K- 381/2011 ir kt.). Nukentėjusįjį D. R. nuteistasis V. I. sužalojo peiliu, tai yra gyvybei pavojingu, duriančių ir pjaunančių savybių turinčiu įrankiu, kuriuo neabejotinai galėtų būti padaryti ir mirtini sužalojimai. Tokie nuteistojo veiksmai bei pasirinktas asmens žalojimui skirtas įrankis – peilis, patvirtina, kad suduodamas smūgį peiliu nuteistasis (nors ir būdamas neblaivus) neabejotinai aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – atimti D. R. gyvybę. Be to, nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog nuteistasis V. I. nukentėjusiajam į gyvybei pavojingas vietas peiliu dūrė ne vieną kartą, rodo jo tyčios atimti kitam žmogui gyvybę kryptingumą. Akivaizdu, jog nustatytos faktinės bylos aplinkybės, paneigia apelianto teiginius, jog V. I. peilį panaudojo neplanuotai, grumtynių metu ar atlikus veiksmus nukentėjusiajam ar jo draugams.
16. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, jog esmine aplinkybe, paneigiančia nustatytą tyčios rūšį, gynėjas laiko paties nukentėjusiojo veiksmus, kuriuos įvardina, kaip provokuojančius. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. R. parodė, jog metė į V. I. piniginę, tačiau nukentėjusysis parodė ir apie tai, kad piniginę jis metė, jau V. I. pradėjus smūgiuoti peiliu, norėdamas nukreipti jo dėmesį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ne tik nukentėjusiojo parodymus, bet ir liudytojų A. J., R. M. parodymus, nustatė, kad V. I. pradėjo smūgiuoti staiga, nukentėjusiajam atsisakius paeiti į šalį pasikalbėti, galimai supratus, jog R. M. pastebėjo, jog jis turi peilį. Tai, kad D. R. smūgių sudavimo peiliu metu į V. I. metė rankose turėtą piniginę, nesuteikia pagrindo išvadai apie provokuojantį D. R. elgesį. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įvykio metu nuteistasis nebuvo įžeidinėjamas, prieš jį nebuvo panaudotas ir smurtas, priešingai – tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai vengė artintis prie nuteistojo V. I., o nukentėjusysis ir aiškiai tai išsakė žodžiu atsisakydamas su juo pasikalbėti. Būtent po to, kai D. R. atsisakė paeiti į šalį pasikalbėti, V. I. staiga išsitraukęs peilį pradėjo smūgiuoti. Ir tik tada nukentėjusysis D. R., bandydamas apsiginti ir siekdamas nukreipti į jį peiliu smūgiuojančio V. I. dėmesį, metė į V. I. veidą piniginę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo D. R. elgesį, kuomet jis metė į V. I. veidą rankose laikytą piniginę, pripažinti provokuojančiu.
17. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, apie tyčios turinį teismas sprendžia kiekvienu atveju, atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, įvertinęs surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes. Kaip nustatyta, V. I., kerštaudamas dėl to, kad D. R. pradėjo gyventi su jo ilgamete sugyventine, pasikėsino nužudyti D. R., šiam suduodamas mažiausiai septynis smūgius įrankiu, pritaikytu sužaloti asmenį – peiliu, į įvairias kūno vietas (tarp jų ir gyvybiškai svarbias) – nugarą, krūtinę, galvą ir rankas, tuo padarydamas specialisto išvadoje Nr. G2487/2019(01) konstatuotus sužalojimus, tarp kurių padaryti kiauryminio krūtinės ląstos ir pilvaplėvės sužalojimas su poodine emfizema, homopneumotoraksu, pneumoperikardiumu, dešinio plaučio ir kairio inksto sužalojimai laikomi sunkiu sveikatos sutrikdymu. Byloje taip pat buvo įvertinti ir kiti veiksniai, kurie taip pat reikšmingi, vertinant nuteistojo tyčios turinį – peilio atsinešimas, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekis, pobūdis ir išsidėstymo vieta, liudytojos A. D. parodymai apie tarpusavio santykius su V. I. bei E. B. išsakytą perspėjimą bei nukentėjusiojo D. R. ir liudytojų A. J. ir R. M. parodymai apie nukentėjusiojo užpuolimo aplinkybes, iš dalies paties nuteistojo V. I. parodymai, taip pat nusikalstamos veikos nutraukimo priežastis (veiksmai nutraukti ne savanoriškai, o dėl to, kad besivydamas patyrusį sunkų sveikatos sutrikdymą D. R., V. I. nugriuvo ir pametė peilį, be to, prie jo pradėjo artintis ir jį persekioti įvykį matę D. R. bendradarbiai, todėl vengdamas sulaikymo, jis iš įvykio vietos pasišalino). Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, kad, suduodamas byloje nustatytą smūgių skaičių nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas (tuo pačiu – ir į gyvybiškai svarbias), jis suvokė savo veiksmų esmę ir suprato nusikalstamos veikos pavojingumą, jos pobūdį ir siekė konkrečių padarinių – D. R. mirties, tai yra V. I. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Įvertinus paties įvykio eigą, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, veiksmus, kuriais buvo kėsintasi padaryti, darytina išvada, kad sužalojimai, kuriais buvo pasikėsinta į D. R. gyvybę, dėl ko nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, buvo padaryti ne spontaniškais, bet tikslingais nuteistojo veiksmais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas nėra vienintelis ir esminis kriterijus, pagal kurį kaltininko nusikalstamą veiką galima kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti. Kaip pasikėsinimas nužudyti gali būti kvalifikuojama veika, ir nesukėlusi jokių padarinių, jei kaltininko tyčia buvo nukreipta į kito žmogaus gyvybės atėmimą. Todėl apeliacinio skundo motyvai darant išvadą dėl nuteistojo tyčios turinio kaip antai, kad V. I. nenaudojo kirvuko, nesmūgiavo į širdį, teisiškai nėra reikšmingi.
18. Esant prieš tai aptartiems duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog V. I. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 1 dalyje, nes veikė tiesiogine tyčia. Dėl to jo veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnį nėra teisinio pagrindo.
19. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nenurodydamas jokių motyvų taip pat prašo V. I. veiką kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį. Toks gynėjo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.
20. BK 136 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio.
21. Iš apeliacinio skundo galima spręsti, jog neteisėtu ar itin įžeidžiančiu nukentėjusiojo poelgiu gynėjas laiko tai, kad nukentėjusysis metė į V. I. piniginę ir pataikė į veidą. Visų pirma, pasakytina, kad V. I. gynėjas akcentuoja nukentėjusiojo provokuojančių veiksmų reikšmę ginamojo nusikalstamam elgesiui, tačiau pabrėžtina, kad provokuojantys veiksmai nėra tapatūs neteisėtam ar itin įžeidžiančiam asmens poelgiui BK 136 straipsnio prasme. Byloje nenustatyta, kad D. R. sudavė smūgius V. I. ar kitokiu būdu kėsinosi į jo sveikatą, grasino panaudoti fizinį smurtą, tyčiojosi iš nuteistojo, šantažavo jį ar pan., kas leistų daryti išvadą apie nukentėjusiojo neteisėtą poelgį. Priešingai, įvykio metu nukentėjusysis jokio galinčio kelti grėsmę daikto neturėjo, nuteistojo nepuolė, tarp šių asmenų nebuvo kilęs žodinis konfliktas, tai yra nukentėjusysis iš viso atsisakė kalbėti su V. I.. Pažymėtina, kad kaltininko veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 136 straipsnį tik tuo atveju, jei kaltininkas staiga labai susijaudinęs sunkiai sužaloja nukentėjusįjį. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad V. I., peiliu smūgiuodamas D. R., buvo fizinio afekto būsenos, kuri susilpnino jo gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis įvykio metu rankose turėjo piniginę, kurią metė V. I. į veidą. Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, kad piniginę jis metė tuomet, kai nuteistasis prieš jį jau buvo pradėjęs smūgiuoti peiliu. Nukentėjusysis nuosekliai parodė, kad tokiu būdu bandė nukreipti V. I. dėmesį. Kaip minėta, remiantis tiek D. R., tiek liudytojų A. J., R. M. parodymais, iki tol nukentėjusysis jokių veiksmų prieš V. I. neatliko. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis smūgius peiliu nukentėjusiajam sudavė netrukus po to, kai D. R. atsisakė paeiti į šalį pasikalbėti. Įvertinus visą nagrinėjamo įvykio eigą, nėra abejonių, kad V. I. nusikalstamus veiksmus lėmė ne jo afekto būsena, o tiesiog pyktis, kad nukentėjusysis pradėjo gyventi su jo buvusia ilgamete sugyventine.
22. Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pagrindo V. I. padarytą nusikaltimą perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį nėra.
23. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, ar V. I. galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus. Gynėjas nurodo, jog įvykio dienos rytą nuteistajam buvo kviečiama greitosios medicinos pagalbos medikai dėl galimai sutrikusios psichikos, kai pastarasis 1-2 min. buvo praradęs sąmonę, krisdamas susitrenkė galvą, be to, tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėjo itin svarbios aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo veiksmais, anot gynėjo, sąlygojusiais spontanišką V. I. elgesį, taip pat paaiškėjo duomenys apie V. I. depresiją, nerimą bei suicidines mintis. Teigia, kad minėti duomenys dėl nuteistojo psichinės būklės nusikalstamos veikos metu pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai tiriami ir dėl to nebuvo svarstytas klausimas dėl nuteistojo nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo. Gynėjo manymu, objektyviai šis klausimas gali būti išspręstas tik atlikus pakartotinę ekspertizę. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.
24. Vienas iš nusikalstamos veikos sudėties subjekto būtinųjų požymių yra pakaltinamumas, kuris suprantamas ir aiškinamas kaip fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nepakaltinamumas yra tokia psichinė asmens būsena, kuri uždraustos veikos darymo metu dėl psichikos sutrikimo neleidžia jam suvokti tokios veikos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, ir dėl to nepakaltinamu pripažintas asmuo neatsako pagal BK už padarytą nusikalstamą veiką (BK 17 straipsnis). Ribotai pakaltinamu asmeniu pripažįstamas asmuo, kuris, darydamas BK uždraustą veiką, dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų (BK 18 straipsnis). Tiek nepakaltinamumą, tiek ribotą pakaltinamumą apsprendžia du kriterijai: 1) medicininis (biologinis), apibūdinantis bendrą psichinę žmogaus būseną; 2) juridinis (psichologinis), apibūdinantis žmogaus intelektą ir valią, darant pavojingą veiką. Taigi, nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu asmuo pripažįstamas, tik nustačius ir medicininį, ir juridinį kriterijus.
25. Baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirta ir atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė V. I. psichinės ir psichologinės sveikatos būklės bei gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti įvertinimui (t. 2, b. l. 187, 188). 2019 m. lapkričio 6 d. – gruodžio 6 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nusikalstamos veikos, tai yra 2019 m. birželio 20 d., V. I. konstatuojami mišrūs asmenybės sutrikimai ir priklausomybės kelioms psichoaktyvioms medžiagoms sindromas; pagal savo psichikos būklę jis tuo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; nagrinėjamo įvykio metu V. I. nebuvo fiziologinio ar patologinio afekto būsenoje arba kitoje emocinėje būsenoje, galėjusioje iš esmės paveikti jo sąmonę ir elgesį; šiuo metu V. I. konstatuojami mišrūs asmenybės sutrikimai ir priklausomybės kelioms psichoaktyvioms medžiagoms sindromas; pagal savo psichikos būklę jis šiuo metu gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti; V. I. būdingos individualios psichologinės ypatybės neturėjo esminės įtakos jo elgesiui byloje nagrinėjamo įvykio metu – jo elgesį ir emocinį reagavimą sąlygojo situacinės aplinkybės, tiriamajam būdingi elgesio ir reagavimo tokiose situacijose ypatumai bei apsvaigimo nuo alkoholio būsena; jis dėl savo psichikos būklės gali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, būti apklaustas teismo posėdžio metu ir jam priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nėra reikalingas (t. 3, b. l. 2-15). Tokiu būdu, atlikus specialių žinių reikalaujantį tyrimą, byloje nebuvo gauta duomenų, kad V. I., darydamas nusikalstamą veiką, būtų buvęs tokios psichinės būsenos, kuri neleido jam suvokti savo veiksmų pavojingumo ir valdyti savo veiksmų ar tą suvokimą ribojo.
26. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nuteistojo gynėjas pareiškė prašymą atlikti stacionarinę kompleksinę teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizę. Gynėjas nurodė, kad ekspertų pateikta ambulatorinė ekspertizė yra neišsami, nepakankamai argumentuota, atlikta nesilaikant tam tikrų elementų, susijusių su gilesniu tiriamojo ištyrimu (t. 3, b. l. 102). Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo išreikalauti papildomi medicininiai dokumentai – gydymo stacionare ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. sausio 3 d. V. I. buvo gydomas stacionare, jam buvo skirti vaistai. Gynėjas nurodė, jog atliktos ekspertizės metu šie duomenys tirti nebuvo, todėl akivaizdu, jog ekspertizės aktas yra neišsamus, nevisapusiškas ir neobjektyvus (t. 3, b. l. 186, 189).
27. Atsižvelgus į gynėjo prašymą bei pateiktus medicininius duomenis, teisiamųjų posėdžių 2020 m. rugsėjo 2 d. ir 2021 m. sausio 5 d. metu buvo apklausti nuteistojo psichikos būklės tyrimą atlikę ir išvadą pateikę ekspertai.
28. Apklaustas ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) davęs teismo psichiatras ekspertas M. J. palaikė ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) bei teisiamojo posėdžio metu susipažinęs su VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės V. I. gydymo stacionare ligos istorija Nr. (duomenys neskelbtini), paaiškino, kad teisiamojo posėdžio metu jokių naujų duomenų, kurie prieštarautų išvadai, nepateikta, po liudytojų apklausos tokių požymių, simptomų, psichikos sutrikimų, dėl kurių asmuo negalėtų suprasti savo veiksmų, jis neišgirdo. Ekspertizei buvo pateikta bylos medžiaga, medicininiai dokumentai. Ekspertizės metu bendravo su tiriamuoju, buvo atliktas psichiatrinis ir psichologinis ištyrimas, po to buvo atlikta duomenų analizė ir surašyta išvada. Ambulatorinės ekspertizės metu duomenų duoti išvadai pakako, priešingu atveju, būtų rekomenduojama skirti stacionarinę ekspertizę, nagrinėjamu atveju visi duomenys yra tikrai pakankami padaryti išvadą. Su tiriamuoju asmeniu bendravo vieną kartą apie valandą laiko, tai yra įprasta ambulatorinės ekspertizės atlikimo praktika, jeigu matytų, kad reikalingas dar vienas susitikimas, galėtų tiriamąjį kviesti dar kartą, bet šiuo atveju tai nebuvo tikslinga. Jis ekspertizės akte įvertino visus liudytojų parodymus, kurie buvo reikšmingi tiriamojo psichikos būklei įvertinti, žinojo, kad įvykio dienos rytą buvo kviesta greitoji pagalba ir tai įvertino. Tai, kad asmuo dažnai keičia darbus ir greitai jam nusibosta darbai, tikrai nėra pakankamas požymis depresinio šizofreninio mišraus tipo sutrikimui konstatuoti, taip pat vertinant tiriamojo tėvų, kaip liudytojų, parodymus apie tai, kad V. I. bijo išeiti iš proto, kad jam negera, jam blogai „dūšioje” ir panašiai, tokia jo būsena nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad buvo sutrikusi V. I. psichinė sveikata, tai atitinka asmenybės struktūros pakitimams, kas ir buvo nustatyta bei konstatuota ekspertizės atlikimo metu. Visi šie dalykai neturi įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmus. Tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių duomenų, patvirtinančių tiriamajam psichozės požymius, išvardinti požymiai gali būti būdingi ir asmenybės struktūros pakitimams, kas ir buvo nustatyta ekspertizės metu. Susipažinęs su papildomai pateiktais duomenimis – gydymo stacionare ligos istorija ir jos duomenimis, ekspertas nurodė, kad V. I. nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. sausio 3 d. buvo gydomas stacionare, buvo nustatyta pagrindinė diagnozė – etanolio toksinis poveikis ir psichiatrinė diagnozė – abstinencijos būklė dėl alkoholio vartojimo, psichikos ir elgesio sutrikimai, kuri ekspertizės aktui neprieštarauja ir ją netgi pagrindžia, taip pat neturi įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 3, b. l. 143-146; t. 4, b. l. 28, 29).
29. Apklausta ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) davusi teismo psichologė ekspertė V. J. palaikė ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) bei teisiamojo posėdžio metu susipažinusi su VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės V. I. gydymo stacionare ligos istorija Nr. 2018-169656 29333, paaiškino, kad ekspertizės metu buvo įvertinta visa pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, išanalizuoti visų liudytojų parodymai, įtariamojo parodymai, pokalbio ekspertizės metu duomenys, psichologinio tyrimo duomenys, atlikus visą retrospektyvinę jo elgesio ir būsenos įvykio metu analizę, buvo pateikta išvada. Tyrimo metu su V. I. bendravo tiesiogiai tiek ji, tiek psichiatras, paprastai pokalbis trunka tiek, kiek ekspertams yra reikalinga informacijai susirinkti, kad atsakyti į pateiktus klausimus. Įvertinus tiriamojo medicininius dokumentus – Priklausomybės ligų centro asmens sveikatos istoriją, asmens sveikatos istoriją iš Karoliniškių poliklinikos, jokios informacijos, reikšmingos ekspertizės išvadoms, gauta nebuvo. Nebuvo jokių duomenų, kad tiriamasis gydėsi ar lankėsi pas psichiatrus. Jeigu pokalbio metu būtų kilę kažkokių abejonių, tą būtų tyrę, tokie tyrimai daromi ambulatorinės ekspertizės metu, stacionarinė ekspertizė nėra būtina. Stacionarinei ir ambulatorinei ekspertizei yra taikomi tokie patys tyrimo metodai. Jeigu yra poreikis visapusiškam, išsamiam įvertinimui, asmuo atvyksta ekspertizei dar kartą ir daromas tyrimas. Nagrinėjamu atveju ilgesnio stebėjimo nereikėjo, nes nei asmens elgesys ekspertizės metu, nei visi pateikti duomenys apie jį, nei psichologinio vertinimo duomenys nekėlė jokių abejonių. Ekspertams buvo žinoma, kad tiriamasis labai išgyveno dėl išsiskyrimo su savo buvusia mergina, dėjo pastangas ją susigrąžinti, tačiau tam nepavykus, tiriamasis galėjo jausti nuoskaudą, nusivylimą, pyktį, kad viskas klostosi ne taip, kaip jis planavo ir tikėjosi, todėl galima teigti, kad prieš įvykį susiklosčiusi situacija buvo tiriamąjį trikdanti, kelianti neigiamus išgyvenimus ir jį frustruojanti. Pagal iškvietimą atvykę medikai jokių psichikos sutrikimo požymių neaprašė, o konstatavo tik toksinį nepatikslinto alkoholio poveikį, tokią nestabilią emocinę būseną, kai jis tai blaškosi, tai nusiramina, galėjo sąlygoti ir alkoholio poveikis ir ta situacija, dėl kurios jis išgyveno, teigti, kad tai būtų lėtinio ar ūmaus psichikos sutrikimo požymis, nėra pagrindo (t. 3, b. l. 146-148; t. 4, b. l. 29).
30. Taigi, apklausti ekspertizės aktą pateikę ekspertai M. J. ir V. J. patvirtino savo išvadas dėl nuteistajam V. I. konstatuotų sutrikimų ir jo galėjimo suprasti savo veiksmų esmę. Atitinkamai ekspertas M. J., atsižvelgęs į nuteistojo gynėjo pateiktus medicininius dokumentus nurodė, jog papildoma medžiaga ekspertizės aktui neprieštarauja ir ją netgi pagrindžia. Savo ruožtu ekspertė V. J. pažymėjo ir tai, kad įvykio dienos rytą atvykę medikai V. I. jokių psichikos sutrikimų požymių neaprašė, o konstatavo tik toksinį nepatikslinto alkoholio poveikį. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius rašytinius dokumentus (ekspertizės aktą) bei nuteistojo tyrimą atlikusių ekspertų paaiškinimus, gynėjo prašymą skirti pakartotinę stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, atmetė, neiškilus jokioms abejonėms dėl V. I. pakaltinamumo. Taigi, pirmosios instancijos teisme sprendžiant nuteistojo baudžiamosios atsakomybės klausimą, nebuvo pagrindo pripažinti, kad V. I. nusikalto, būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas.
31. Nuteistojo gynėjas, apeliaciniame skunde keldamas klausimą dėl ekspertizės akto objektyvumo ir išsamumo, prašė paskirti stacionarinę teismo psichologijos, psichiatrijos ekspertizę, tokį savo prašymą argumentuodamas tuo, kad, atsiradus papildomiems duomenims, kurių atliekant ambulatorinę ekspertizę ekspertai neturėjo, o su jais susipažino tik teisiamojo posėdžio metu, negalėjo be išsamesnio šių dokumentų išstudijavimo tinkamai įvertinti V. I. būklės, neatsižvelgiant į retrospektyvinius duomenis, V. I. suicidines mintis, nerimą ir kt.
32. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant išsiaiškinti gynėjo keliamus klausimus dėl duomenų, nustatant psichinę ir psichologinę nuteistojo V. I. sveikatos būklę įvykio dieną, tinkamo įvertinimo, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu buvo pakartotinai apklausti nuteistojo motina I. U. bei nuteistojo psichikos būklės tyrimą atlikęs ir ekspertizės aktą pateikęs ekspertas M. J..
33. Liudytoja apklausta nuteistojo V. I. motina I. U. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad vienu laikotarpiu sūnus savaitę sėdėjo namuose užsirakinęs savo kambaryje, nenorėjo bendrauti, kažkaip pergyveno. Įvykio dienos rytą jam pasidarė bloga, jis nukrito virtuvėje be sąmonės. Ji su vyru iškvietė greitosios medicinos pagalbos medikus. Atvykus medikams, ji bandė šnekėti su gydytoja, aiškinti, kad sūnui negerai, reikia jį išvežti į ligoninę, tačiau gydytoja ignoravo liudytojos prašymus ir sūnų tik apžiūrėjo, praktiškai nesuteikdama pagalbos. Po to liudytoja išėjo į darbą, o sūnus liko namuose su močiute. Sūnus be sąmonės buvo apie 1-2 minutes. Taip pat liudytoja nurodė, kad sūnų labai paveikė išsiskyrimas su ilgamete drauge Aleksandra. Kurį laiką jie kartu gyveno, dažnai susipykdavo, nes mergina vis kažko norėdavo, reikalavo, kad jis atneštų pinigų, o sūnui buvo sunku sudaryti sąlygas geram jos gyvenimui. Sūnaus psichologinė būklė buvo sunki, jam kažkaip nesisekdavo su darbu. Dėl konflikto su Aleksandra sūnus buvo patekęs į ligoninę, kur jam buvo išrašyti raminamieji vaistai. Sūnus labai dažnai nervinosi, ėjo pas gydytojus, liudytojai skundėsi, kad gydytojai nenori jo klausyti. Jis pats jautė, kad jam sunku ir kad jam reikalinga pagalba. Įvykio dienos rytą buvo atvykę ir policijos pareigūnai, kurie laužėsi į namus, bet ji jų neįleido, pasakiusi, kad turi atvykti greitosios medicinos pagalbos medikai, nes sūnui buvo bloga. Būdavo atvejai, kad sūnus daužydavo kumščiais į sienas, jis, nenorėdamas mušti kažko, daužydavo kumščiais į sieną.
34. Teismo psichiatras ekspertas M. J., apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtindamas ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadas, parodė, kad, ekspertams buvo pateikti ir įvertinti visi medicininiai duomenys, bylos medžiaga, apžiūrėtas pats tiriamasis ir atliktas jo psichologinis ištyrimas. Apibendrinus visus duomenis tiriamajam buvo konstatuoti tokie sutrikimai kaip mišrus asmenybės sutrikimas ir priklausomybės kelioms psichoaktyvioms medžiagoms sindromas bei padaryta išvada, kad tiek veikos padarymo metu, tiek ekspertizės atlikimo metu tiriamasis pagal savo psichikos būklę galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Atsakydamas į gynėjo klausimus ekspertas paaiškino, kad vaistai yra skiriami gerinti psichikos būklę, o ne bloginti ją, tas ir buvo padaryta V. I. atveju tam, kad koreguoti tam tikrus simptomus. Mišrūs asmenybės sutrikimai nustatyti įvertinus anamnestinius tiriamojo duomenis, stebint psichologinę tiriamojo būklę, pasitelkiant psichologinius metodus. Visi šie duomenys buvo pakankami pagrįsti mišrų asmenybės sutrikimą pažymint tai, kad mišrus asmenybės sutrikimas neturi esminės įtakos asmens gebėjimui suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, nes teismo psichiatrijos ekspertizės pagrindinis uždavinys yra nustatyti pakaltinamumo kriterijus. Ekspertas pažymėjo, jog nėra tokių duomenų, kad tiriamasis galėjo vartoti alkoholį su medikamentais, be to, vaistų vartojimas su alkoholiu slopina žmogų, o ne sukelia agresiją. Mišrus asmenybės sutrikimas formuojasi visą asmens gyvenimą ir po to prie viso to prisideda medikamentų vartojimas. Aplinkybė, kuri vėliau paaiškėjo jau surašius ekspertizės aktą, tai yra piniginės metimas į V. I. veidą, gali būti reikšminga nebent juridiniam nuteistojo psichologinės būklės vertinimui, tačiau esminės įtakos ekspertizės išvadai neturi. Tiriamajam nenustatyta jokių psichikos sutrikimo požymių, dėl kurių jis nebūtų supratęs savo veiksmų esmės ir negalėjęs jų valdyti, tame tarpe ir negalėjo adekvačiai sureaguoti. 16 ekspertizės lape yra pacituoti greitosios medicinos pagalbos iškvietimo kortelės duomenys, tai yra buvo parašyta, kad tiriamasis buvo apžiūrėtas medikų, jam nustatytas alkoholio kvapas iš burnos. Tiriamasis įvertintas kaip orientuotas, kas rodo, kad jo sąmonė tuo metu nebuvo sutrikusi, pats skundų neturi ir psichikos sutrikimų nestebėta. Medikai jį apžiūrėjo ir jokių psichikos sutrikimų nenustatė. Diagnozė buvo nepatikslintas alkoholio toksinis poveikis. Ekspertinio tyrimo metu buvo įvertinti visi pateikti duomenys, liudytojų parodymai, tiek anamnestiniai duomenys, kuriuos pats tiriamasis pasakė, tiek psichiatrinis tyrimas, tiek psichologiniai duomenys. Visa ta medžiaga ir suponavo minėtą diagnozę, kuri yra detalizuota. Psichozės požymių pas tiriamąjį nėra jokių, nes psichozė – tai haliucinacijos ar kliedesiai. Nebuvo niekur fiksuota nei objektyvių, nei subjektyvių psichozės požymių. Nė vienas iš gynėjo išvardintų simptomų, tai yra nerimas, baimė, stiprus nerimas, varginančios mintys, kurie yra nurodyti VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydymo stacionare ligos istorijoje, nei vienas iš jų netrikdo gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti bei nei vienas iš jų nėra psichozės požymis. Psichozė – tai suvokimo ir mąstymo turinio sutrikimai, o tie simptomai, kuriuos išvardino gynėjas, gali būti būdingi mišriam asmenybės sutrikimui. Impulsyvus elgesys yra būdingas mišriam asmenybės sutrikimui, kuris yra nustatytas tiriamajam. Impulsyvus elgesys pagrindžia tą diagnozę, kuri nustatyta ekspertizės metu. Jokie duomenys neleidžia V. I. įtarti tokio psichikos sutrikimo, dėl kurio jis negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Atsakydamas į nuteistojo V. I. klausimus ekspertas M. J. paaiškino, kad laiko ištirti asmenį ekspertams pakako, priešingu atveju nebūtų pateikta išvada. V. I. psichinė būklė nekėlė abejonių ir nesudarė prielaidų spręsti dėl stacionarinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo būtinybės. Ekspertas pabrėžė, kad stacionarinė ekspertizė yra reikalinga nustatyti dabartinę asmens psichinę būklę, atliekant tiek stacionarinę, tiek ambulatorinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, negalima grįžti atgal į buvusią situaciją, tyrimo metu tai, kas įvyko, tiriama iš subjektyvių parodymų, medicininių dokumentų. Ekspertas nurodė, kad duomenų, galėjusių kelti abejones dėl asmens psichinės būklės ir dėl ko reikėtų atlikti stacionarinę ekspertizę, nebuvo ir nėra pateikta. Šiuo atveju nebuvo jokių objektyvių duomenų apie sunkią asmens galvos traumą su liekamaisiais reiškiniais, kad asmuo negalėtų suprasti savo veiksmų. Ekspertas nurodė ir tai, kad iš liudytojos I. U. neišgirdo nė vieno požymio, dėl kurio būtų galima daryti prielaidas galimam išvados keitimui.
35. Taigi, apklaustas ekspertizės aktą pateikęs ekspertas M. J. dar kartą patvirtino savo išvadas dėl nuteistajam V. I. konstatuotų sutrikimų ir jo galėjimo suprasti savo veiksmų esmę. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius rašytinius dokumentus (ekspertizės aktą) bei nuteistojo tyrimą atlikusių ekspertų paaiškinimus tiek pirmosios instancijos teisme, tiek eksperto apeliacinės instancijos teismo posėdyje, sprendžia, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde dėstoma pozicija dėl netinkamo nuteistojo suvokimo savo veiksmų esmės bei galėjimo už juos atsakyti ištyrimo nepasitvirtino.
36. Pirmiausiai, pažymėtina, kad nuteistojo gynėjas skunde nesutikimą su ekspertizės akto išvadomis, argumentuoja tuo, kad ambulatorinis V. I. ištyrimas yra nepakankamas pagrindas konstatuoti, kad V. I. įvykio metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juo valdyti, kadangi ekspertai neturėjo duomenų apie V. I. gydymą ligoninėje nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. sausio 3 d., kurio metu buvo fiksuoti duomenys apie V. I. depresiją, nerimą bei suicidines mintis. Šiuos apelianto argumentus paneigė ekspertinio tyrimo metu nuteistojo psichiatrinį tyrimą atlikęs teismo psichiatras M. J.. Jis, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu susipažinęs su VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydymo stacionare ligos istorija dėl V. I. gydymo nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. sausio 3 d., nurodė, kad gydymo metu nustatyta psichiatrinė diagnozė – abstinencijos būklė dėl alkoholio vartojimo, psichikos ir elgesio sutrikimai, neprieštarauja ekspertizės aktui ir kaip tik ją pagrindžia. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas taip pat motyvuotai paneigė gynybos teiginius dėl gydymo stacionare ligos istorijoje konstatuotų galimų psichozės požymių. Eksperto vertinimu, nė vienas iš gynėjo išvardintų simptomų, tai yra nerimas, baimė, stiprus nerimas, varginančios mintys, kurie buvo nurodyti aptariamoje gydymo stacionare ligos istorijoje, nei vienas iš jų netrikdo asmens gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ir nei vienas iš jų nėra psichozės požymis. Eksperto M. J. teigimu, psichozė tai suvokimo ir mąstymo turinio sutrikimai, o tie simptomai, kuriuos išvardino gynėjas, gali būti būdingi mišriam asmenybės sutrikimui. Impulsyvus elgesys yra būdingas mišriam asmenybės sutrikimui, kuris yra nustatytas tiriamajam. Impulsyvus elgesys pagrindžia tą diagnozę, kuri nustatyta ekspertizės metu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju jokie duomenys neleidžia V. I. įtarti tokio psichikos sutrikimo, dėl kurio jis negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Dėl gynėjo nurodytos aplinkybės, kad įvykio dienos rytą V. I. krisdamas susitrenkė galvą, pažymėtina, jog byloje nebuvo surinkta duomenų apie asmens sunkią galvos traumą su liekamaisiais padariniais, kad asmuo negalėtų suprasti savo veiksmų. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad ekspertizės atlikimo metu ekspertams nebuvo žinoma, kad V. I. intensyvų peilio panaudojimą iššaukė nukentėjusiojo veiksmai (piniginės metimas į V. I. veidą), taip pat neduoda pagrindo prieiti prie išvados, jog nuteistojo pakaltinamumo klausimas pirmosios instancijos teisme buvo ištirtas neteisingai. Teisėjų kolegija sutinka su ekspertizės aktą pateikusio teismo eksperto M. J. argumentu, jog piniginės metimas į V. I. veidą gali būti reikšmingas juridiniam nuteistojo psichologinės būklės vertinimui, tačiau esminės įtakos ši aplinkybė ekspertizės išvadai neturi. Šioje nutartyje jau pasisakyta, jog nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, kad V. I. inkriminuotus veiksmus lėmė ne jo afekto būsena, o tiesiog pyktis, kad nukentėjusysis pradėjo gyventi su jo buvusia ilgamete sugyventine. Akivaizdu, jog gynėjo akcentuojamos, jo nuomone, ekspertams nežinomos aplinkybės, negali būti pagrindas teigti, jog ekspertizės aktas pateiktas neįsigilinus į visas aplinkybes.
37. Teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų patikimumą, turi atsižvelgti į tyrimui pateiktos medžiagos išsamumą, pakankamumą, ištyrimo visapusiškumą ir pan. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad ambulatorinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusiems ekspertams buvo pateikta visa bylos medžiaga, jie susipažino su V. I. medicinine dokumentacija, išanalizavo liudytojų, įtariamojo parodymus, bendravo su pačiu tiriamuoju, atliko visą retrospektyvinę jo elgesio ir būsenos įvykio metu analizę. Ekspertai visų šių surinktų duomenų ir atliktų tyrimų metu gautų rezultatų pagrindu padarė motyvuotas išvadas. Ir nors gynėjo apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl atlikto tyrimo trukmės, nurodant, jog tyrimas negalėjo būti atliktas visapusiškai pabendravus su V. I. vieną kartą apie valandą, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtus teiginius argumentuotai paneigė ekspertai M. J. ir V. J..
38. Įvertinus paminėtų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad nuteistojo gynėjo skundo argumentai nepaneigia ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytų išvadų dėl V. I. psichinės būklės ir jo gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ambulatorinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Todėl apeliacinės instancijos teisme nebuvo nustatyta pagrindų skirti stacionarinę teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę. Baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai neduoda pagrindo spręsti, kad V. I., darydamas nusikalstamą veiką, buvo tokios psichinės būsenos, kuri neleido jam iš dalies ar visiškai suvokti savo veiksmų pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, o tuo pačiu nenustatytas teisinis pagrindas taikyti BK 17 straipsnio ar 18 straipsnio nuostatas. Baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma nustatyti faktiniai duomenys, neginčytinai patvirtina, jog nuteistasis V. I. darydamas nusikalstamą veiką suprato savo veiksmų esmę ir juos valdė, tai yra veikė sąmoningai. Todėl pripažintina, kad V. I. nusikalto, būdamas pakaltinamas ir jo veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
39. Atmetami ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl V. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatoma, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, Nr. 2K-550/2008, Nr. 2K-638/2010, Nr. 2K- 106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K- 259/2009, Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011, Nr. 2K-7-54-677/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K- 259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013).
40. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes matyti, jog nuteistasis V. I. pripažino faktines bylos aplinkybes, tai yra, kad sudavė nukentėjusiajam smūgius peiliu, padarydamas jam inkriminuojamus kūno sužalojimus, tačiau viso bylos proceso metu nepripažino, kad tyčia kėsinosi nužudyti nukentėjusįjį. Iš nuteistojo parodymų teisme taip pat matyti, jog nuteistasis savo elgesį stengėsi pateisinti bloga fizine ir psichologine būsena, be to, dalį atsakomybės bandė perkelti nukentėjusiajam, nurodydamas, kad jo nusikalstamus veiksmus įtakojo paties D. R. provokuojantis elgesys. Analogiškos pozicijos laikomasi ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Akivaizdu, jog V. I. iškraipo ir sau naudinga linkme traktuoja nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia nuteistojo pozicija nelaikoma esminių bylos aplinkybių pripažinimu, nes jis savo elgesio nevertina kritiškai ir neišgyvena. Nurodytų aplinkybių kontekste akivaizdu ir tai, jog nuteistojo nurodomas gailėjimasis yra tik formalus. Esant šioms aplinkybėms, pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę nuteistojo atsakomybę lengvinančia, nėra pagrindo.
41. Apeliantas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.
42. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012, Nr. 2K-115-648/2016).
43. Nagrinėjamu atveju nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog peilio panaudojimą sąlygojo paties nukentėjusiojo elgesys, kadangi nukentėjusysis pats nurodė, jog metė į V. I. veidą piniginę. Kaip jau buvo aptarta šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus V. I. atžvilgiu, o tai, kad nukentėjusysis bandė nukreipti nuteistojo dėmesį mesdamasis į jo veidą piniginę, negali būti vertinama kaip provokuojantis elgesys, jog galėtų sukelti siekį jį nužudyti. Juo labiau, kad šį veiksmą nukentėjusysis atliko V. I. smūgiuojant peiliu į jį, bandydamas nukreipti dėmesį ir apsiginti. Taigi, šiuo atveju nenustatytas provokuojantis D. R. elgesys, kuris galėjo turėti įtakos V. I. veiksmams. Todėl pripažinti V. I. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, taip pat nėra pagrindo.
44. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat prašo sušvelninti V. I. paskirtą bausmę. Prašymą švelninti bausmę apeliantas grindžia tik tuo, kad nuteistojo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 135 straipsnį arba BK 136 straipsnį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nesant pagrindo nuteistojo veiką perkvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo paskirti jam švelnesnę bausmę.
45. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Apygardos teismas V. I. už pasikėsinimą padaryti šį nusikaltimą paskyrė minimalią septynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į V. I. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, BK 11 straipsnio 6 dalis), kaltės formą (tiesioginė apibrėžta tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje), į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Patikrinęs apygardos teismo sprendimą, V. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę – neteistas (t. 2, b. l. 151-152), du kartus baustas už administracinius nusižengimus, kurių vienas negalioja (t. 2, b. l. 150), dirba (t. 2, b. l. 156-157), psichiatrijos įstaigose negydytas (t. 2, b. l. 162), 2017 m. gydėsi Respublikiniame priklausomybės ligų centre (nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant narkotines medžiagas) (t. 2, b. l. 161). Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta ar per švelni bausmė. Tačiau V. I. paskirta minimali sankcijoje nustatyta bausmė nėra aiškiai per griežta. Šioje byloje BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pagrindų taip pat nėra. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. I. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai bei jo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus ir bendrąsias bausmės skyrimo taisykles.
46. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. I. (V. I.) gynėjo advokato Egidijaus Vosyliaus apeliacinį skundą atmesti.