- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-21
- Bylos Nr.
- e2A-550-856/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-23-3-00307-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“
- Atsakovas
- S. O., T. B.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4463-471/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams S. O. ir T. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tomadas“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų S. O. ir T. B. 3 067,40 Eur skolos (priverstinio automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidas), 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. spalio 16 d. su Telšių AVPK pasirašė sutartį dėl sulaikytų automobilių priverstinio nuvežimo ir saugojimo. Pagal policijos nurodymą ieškovė 2021 m. spalio 17 d. iš įvykio vietos į aikštelę priverstinai nuvežė transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, kurios savininkas yra S. O., o valdytojas (vairuotojas) buvo T. B.. Turimais duomenimis, dėl įvykio teisme buvo išnagrinėta administracinė byla ir policija 2021 m. gruodžio 17 d. išdavė leidimą ją atsiimti, tačiau iki šiol niekas dėl transporto priemonės atsiėmimo į ieškovę nesikreipė. Pagal nustatytus įkainius transporto priemonės nuvežimas kainavo 100 Eur, saugojimas iki leidimo ją atsiimti išdavimo – 620 Eur (62 d. po 10 Eur) ir saugojimas po leidimo išdavimo – 2 347,40 Eur (97 d. po 24,20 Eur), viso 3 067,40 Eur. Įkainis po 24,20 Eur/d. yra nustatytas ieškovės direktorės įsakymu pagal rinkos kainas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmai 2022 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei UAB „Tomadas“ solidariai iš atsakovų S. O. ir T. B. 1 893,70 Eur skolos (automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; netenkino atsakovo S. O. prašymo dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo; priteisė iš atsakovų S. O. ir T. B. ieškovei UAB „Tomadas“ po 21,39 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo S. O. valstybei 10,99 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš T. B. valstybei 15,47 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismui byloje pateikti įrodymai leido daryti išvadą, jog atsakovui S. O. priklausantis automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas, kai jį vairuodamas atsakovas T. B. padarė neteisėtą veiką (turimas duomenimis – administracinį nusižengimą). Todėl ieškovės išlaidos, susidariusios dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo, kurias ji patyrė veikdama automobilio savininko bei valdytojo interesais, turi būti teisingai atlygintos ir jas atlyginti privalo transporto priemonės savininkas bei valdytojas solidariai, todėl teismas sprendė, jog ieškinys abiejų atsakovų atžvilgiu yra pagrįstas.
5. Teismas nurodė, kad atsakovams nepareiškus prieštaravimų, abejonių dėl reikalavimo atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo iki leidimo atsiimti išdavimo (po 10 Eur/d.) išlaidas nekyla, ieškovės ir policijos sudarytos sutarties sąlygos, tame tarpe – įkainiai, neginčijamos, todėl šioje dalyje reikalavimus tenkino.
6. Teismas nurodė, kad apskaičiuodama skolos dydį už laikotarpį po leidimo atsiimti automobilį išdavimo iki ieškinio parengimo dienos, ieškovė pagal vienašališką savo pačios sprendimą (direktorės įsakymą) taikė padidintą saugojimo įkainį – 24,20 Eur/d. Todėl šio įkainio pagrįstumą teismas turi vertinti savo iniciatyva, atsižvelgdamas į visas reikšmingas bylos aplinkybes, net ir nesant dėl jo atsakovų prieštaravimų, nes ieškovės ir AVPK sutartis atsakovų atžvilgiu turi vartojimo sutarties elementų.
7. Teismas nurodė, kad nors ieškovės atstovė teigia, jog toks įkainis yra komercinis, jokių tai patvirtinančių įrodymų (pvz., kad tokia kaina įprastines a/m saugojimo paslaugas teikia pati ieškovė ar kiti verslo subjektai Telšiuose, bei kt.) ji nepateikė. Priešingai, ši kaina yra beveik 2,5 karto didesnė nei sutartyje su AVPK (pagal kurią teikiamos paslaugos taip pat yra komercinės, t. y. nustatytasis įkainis laikomas pelningu), žymiai viršijanti net parkavimo kainas komerciškai itin patraukliose vietose (pvz., viešai skelbiami duomenys apie „ADC Parking“ kainas Vilniaus oro uoste, stovėjimo aikštelių kainas Palangoje ir kt.) ir pagal veiklos pobūdį akivaizdžiai didelio dydžio - automobilio (o jie, pažymėtina, dažniausiai yra mažos vertės) saugojimas 1 mėnesį siekia 726 Eur, t. y. maždaug MMA (neatskaičius mokesčių). Teismas sprendė, kad ieškovės direktorės įsakymu nustatytas įkainis (24,20 Eur/d.) yra akivaizdžiai per didelis.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovės elgesys šiame procese iš esmės atitiko rūpestingam civilinių santykių dalyviui keliamus elgesio reikalavimus ir tik nežymiai lėmė transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą (pvz., kreipimasis į teismą su pareiškimu, kurį atsisakyta priimti). Kartu teismas konstatavo, kad abu atsakovai, esant dar 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimui grąžinti transporto priemonę savininkui, nei po du kartus informavus apie susidariusį įsiskolinimą už paslaugas bei paraginus atsiimti transporto priemonę ir atsiskaityti už jos saugojimą, nei viso proceso metu šioje byloje pakankamai ilgą laiką nevykdė (ir iki šiol nevykdo) pareigos atsiimti automobilį bei apmokėti jo saugojimo išlaidas. Toks atsakovų elgesys pripažįstamas pagrindine priežastimi, lėmusia ne tik transporto priemonės saugojimo išlaidų atsiradimą, bet ir jų nuolatinį didėjimą.
9. Teismas nurodė, kad taip pat atsižvelgiama į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2019 m. spalio 16 d. sutartis, skirta teisės aktais nustatytoms policijos funkcijoms įvykdyti, sudaryta viešojo pirkimo būdu, ji buvo realiai vykdoma, ieškovei patiriant atitinkamas išlaidas; atsakovai nėra sutarties šalys ir nedalyvavo ją pasirašant, todėl neturėjo galimybės derėtis dėl paslaugų įkainių, tačiau jų neužginčijo, kt.), į panašiu laikotarpiu taikytus analogiškos paslaugos įkainius (jau paminėtose aukštesnės instancijos teismų bylose, kt.), todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad šiuo atveju teisingas atlygis, užtikrinantis šalių teisių ir interesų pusiausvyrą, derinant privatų ieškovės interesą (vykdant veiklą gauti pelno) ir viešąjį interesą (užtikrinti įstatyme nustatytų funkcijų vykdymą), už laikotarpį po leidimo išdavimo dienos apskaičiuotinas taikant pusės vienašališkai ieškovės nustatytojo dydžio (12,10 Eur nuo 24,20 Eur) įkainį, kuris yra nežymiai didesnis nei nurodytas sutartyje su AVPK (taip skatinant atsakovus kuo greičiau atsiimti transporto priemonę, kaip argumentavo ieškovės atstovė, tačiau ne nustatant nepagrįstai didelį įkainį, prieštaraujantį atsakomybės proporcingumo principui). Teismas, įvertinęs aukščiau aptartas ir reikšmingas kitas aplinkybes (bendras laikotarpis nuo leidimo išdavimo iki ieškinio parengimo nesiekia 4 mėnesių, atsakovai iki šiol nesiėmė jokių veiksmų ir transporto priemonė tebesaugoma), ieškovės reikalavimą priteisti transporto priemonės saugojimo išlaidas nuo leidimo išdavimo tenkino dalinai, priteisiant 1 173,70 Eur sumą (po 12,10 Eur/d. už 97 d.).
III. Apeliacinio skundo argumentai
10. Ieškovė UAB „Tomadas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. liepos 4 d. sprendimą dalyje dėl apeliantės UAB „Tomadas“ atmestų reikalavimų dalies (1173,70 Eur sumai, kurią sudaro 3 067,40 Eur ieškinio suma minus Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. liepos 4 d. sprendimu priteista 1 893,70 Eur suma) ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – apeliantės ieškinį tenkinti; priteisti solidariai iš atsakovų S. O. ir T. B. bylinėjimosi išlaidas apeliantės naudai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais pagrindiniais argumentais:
Atsiliepimas
10.1. Nei vienas iš atsakovų niekada neginčijo apeliantės teikiamų paslaugų įkainių. Priešingai, atsakovas S. O. ginčo civilinėje byloje yra pateikęs atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog „su ieškiniu sutinku, pretenzijų neturiu“, kas reiškia, kad su įkainiu atsakovai sutiko. Ginčo civilinei bylai nesant susijus su viešuoju interesu, teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva rinkti duomenis apie paslaugų įkainius ir interpretuoti juos nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-l4-690/2019 suformuoto teisės taikymo ir aiškinimo.
10.2. Atsakovams neginčijus ieškovės teikiamų paslaugų įkainių, kasacinio teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo kontekste ieškovei netgi nebuvo kilusi būtinybė bylos nagrinėjimo iš esmės metu kažkokiu būdu savo iniciatyva pagrįsti teismui savo teikiamų paslaugų įkainių atitikimą analogiškos paslaugos rinkos kainai. Sprendimo motyvai dėl ieškovės paslaugos kainos neatitikimo rinkos kainai yra siurpriziniai, kadangi ginčo byloje tarp šalių dėl paslaugų įkainių net nebuvo. Jei atsakovai tokius įkainius būtų ginčiję, ieškovė, atitinkamai, bylos nagrinėjimo metu būtų teikusi papildomus rašytinius įrodymus savo teikiamos paslaugos kainai pagrįsti siekiant įrodyti tokios kainos atitikimą analogiškos paslaugos rinkos kainai. Akivaizdu, jog šiuo atveju priimant skundžiamą sprendimą ieškovei net nebuvo suteikta galimybė apsiginti.
10.3. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime pateikė rinkoje egzistuojančias saugojimo paslaugų kainas, tačiau pateikti duomenys neturi nieko bendro su priverstiniu transporto priemonių nuvežimu ir saugojimu - viešojo pirkimo sutartimis VPK perkama paslauga kildinama iš viešosios teisės (SEAKĮ) normų. Pirmosios instancijos teismas pateikė duomenis apie transporto priemonių saugojimo įprastose aikštelėse laisva asmenų valia paslaugų kainas už vieną saugojimo mėnesį, kurios niekaip negali būti lyginamos su priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugų įkainiais.
10.4. Pirmosios instancijos teismo duomenimis apie įprastines saugojimo paslaugas teikiančių subjektų kainas mėnesiui ginčo bylos atveju negali būti remiamasi ir dėl to, jog priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugos terminas skaičiuojamas paromis, kadangi transporto priemonės savininkas iš esmės iškart po priverstinio nuvežimo gali kreiptis į VPK dėl leidimo išdavimo atsiimti transporto priemonę. Būtent dėl šios priežasties priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkoje nėra taikomas mėnesinis saugojimo paslaugos įkainis, kadangi paslauga pagal savo esmę yra orientuota į priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko veiksmus operatyviai atsiimti nuvežtą transporto priemonę.
10.5. Ieškovės teikiama priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslauga nėra ir niekaip negali būti įvardinama kaip „analogiška“ arba „panaši“ kaip ir saugojimo paslauga įprastinėse aikštelėse laisva asmenų valia, kadangi įprastinė saugojimo paslauga apskritai nėra perkama viešojo pirkimo pagrindu, jai nėra keliami iš esmės jokie kvalifikaciniai ir techniniai reikalavimai, tokių subjektų teikiamos paslaugos nenumato materialinės atsakomybės. Ginčo bylos atveju paslaugų rinkos kaina yra išskirtinai tik tapačios (bet ne panašios) paslaugos - priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo specializuotos paslaugos, teikiamos analogiškus reikalavimus ir kvalifikaciją atitinkančių ūkio subjektų kaina konkrečioje vietovėje ir konkrečiu momentu.
10.6. Paslaugos kaina neturi nieko bendra su tariamu „baudimu“, kadangi apeliantė nepriima jokių procesinių sprendimų, susijusių su nuobaudų skyrimu ir pan. Tai, jog priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas (valdytojas) nesirūpina savo turtu ir transporto priemonės neatsiima netgi esant išduotam policijos įstaigos leidimui, niekaip nesusiję su apeliantės teikiamos paslaugos įkainiu. Šiuo atveju susidariusios priverstinio saugojimo išlaidos yra tiesiogiai proporcingos atsakovų delsimui ir neveikimui. Ginčo automobilis iki pat šios dienos yra saugomas apeliantės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelėje, tad teismas visiškai nepagrįstai, be jokio teisinio pagrindo bei lygindamas nesulyginamas paslaugas, sumažino apeliantės teikiamų paslaugų įkainį po leidimo išdavimo.
10.7. Apeliantė turi teisę po leidimo išdavimo transporto priemonės savininkui atsiimti automobilį taikyti kitą nei sutartyje nustatytą įkainį, kas yra konstatuota ir apeliacinės instancijos teismo praktikoje. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 yra konstatavęs 24,20 Eur paslaugos įkainio pagrįstumą nuo leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išdavimo dienos, ginčo civilinę bylą nagrinėjo taip pat tarp policijos įstaigos ir apeliantės sudarytos analogiškos viešojo pirkimo sutarties pagrindu, kas reiškia, jog netgi bylą nagrinėjant apeliacinėje institucijoje nebuvo nustatyta jokių pagrindų mažinti 24,20 Eur saugojimo paslaugos įkainį po leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išdavimo.
10.8. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 ir 2019 m. vasario 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 išaiškinimų kontekste akivaizdu, jog po teisės atsiimti privertinai nuvežtą transporto priemonę įgijimo, priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkoje yra normali ir įprasta praktika taikyti padidinto tarifo paslaugos įkainį transporto priemonės savininkui neatsiimant savo turto.
10.9. Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas. Be to, skirtingai nei nurodoma sprendime, ginčo civilinės bylos bei Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 (kaip ir Šiaulių apygardos teismo 2021-06-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-445-440/2021 bei Panevėžio apygardos teismo 2021-07-01 sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-368-280-2021) įrodinėjamos faktinės aplinkybės yra tapačios (arba mažų mažiausiai panašios): abiejose bylose priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas, įgijęs teisę atsiimti transporto priemonę, to nepadarė, tokiais neteisėtais veiksmais sukurdamas nuostolius kuriančias išlaidas sąžiningam ir teisėtai verslą vykdančiam ūkio subjektui.
11. Atsakovai atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
13. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas dėl išlaidų už transporto priemonės saugojimą po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
14. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad 2019 m. spalio 16 d. tarp UAB „Tomadas“ ir Telšių AVPK buvo sudaryta Transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Joje nustatyta, kad kai priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas pagal įstatymą privalo atlyginti savininkas ir valdytojas (solidariai) ar vienas iš jų: nuvežimo įkainis yra 100 Eur ir saugojimo - 10 Eur/para (2.5 p.); kai policijos įstaiga – atitinkamai 130 Eur ir 2,42 Eur (3.4 p.). Ieškovės direktorės 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 205/1 nustatyta, kad atvykęs atsiimti TP jos savininkas ar valdytojas turi sumą už TP transportavimą ir saugojimą sumokėti pagal 2 p. numatytus įkainius: iki leidimo atsiimti TP išdavimo dienos – pagal numatytus 2019 m. spalio 16 d. sutartyje (t. y. 100 Eur ir 10 Eur/d.), po šios dienos – po 24 Eur/d.
15. Pagal Kelmės r. PK pareigūno sprendimą 2021 m. spalio 17 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu apgadintas automobilis „(duomenys neskelbtini)“ iš (duomenys neskelbtini) buvo priverstinai nuvežtas saugojimui į UAB „Tomadas“ aikštelę, esančią Telšiuose. Pagal VĮ „Regitra“ informaciją, šis automobilis priklauso atsakovui S. O.. T. B. buvo nubaustas 2021 m. gruodžio 17 d. Šiaulių AVPK pareigūnės nutarimu administracinėje byloje. Tą pačią dieną pareigūnė išdavė leidimą šį nekonfiskuotą, teismui išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą, automobilį atsiimti savininkui/valdytojui, kurie nenurodomi; duomenų apie leidimo jiems įteikimą taip pat nėra. Byloje nėra pakankamai duomenų nei apie įvykį, dėl kurio transporto priemonė priverstinai nuvežta (koks asmuo, kokią neteisėtą veiką padarė ir kt.), nei apie procesą dėl įvykio (koks procesinis sprendimas buvo priimtas, kaip apie jį informuoti atsakovai ir kt.). Tačiau policijos pateiktame atsakyme į užklausimą nurodoma, jog transporto priemonės savininkas ar teisėtas valdytojas buvo S. O., o nubaustas (nors byla dar bus nagrinėjama) už pažeidimus vairuojant TP asmuo – T. B., ką parengiamajame teismo posėdyje patvirtino S. O. (jog mašina jo, o vairavo T. B.).
16. Ieškovė 2022 m. sausio 4 d. ir 2022 m. vasario 8 d. atsakovams jų deklaruotais adresais išsiuntė pranešimus sumokėti už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
17. Apeliantė nurodo, kad atsakovai neginčijo apeliantės teikiamos paslaugos įkainių, todėl apeliantei nebuvo kilusi būtinybė bylos nagrinėjimo metu savo iniciatyva pagrįsti teismui savo teikiamų paslaugų įkainių atitikimą analogiškos paslaugos rinkos kainai, o ginčo civilinei bylai nesant susijus su viešuoju interesu, teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva vertinti paslaugų įkainius ir interpretuoti nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 suformuoto teisės taikymo ir aiškinimo.
18. Pažymėtina, kad apeliantės minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra nurodyta, jog automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Kasacinio teismo konstatuota, kad transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
19. Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose taip pat pažymima, kad sutartis dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo, sudaryta dviejų juridinių asmenų, tačiau į šią sutartį įstojus trečiajam asmeniui (transporto priemonės savininkui ar valdytojui), kuriam tenka pagal sutartį nustatyta prievolė, teisinis santykis tarp pasaugos davėjo ir trečiojo asmens įgyja vartojimo sutarties elementų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2284 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Nustačius, kad ieškovo ir atsakovų teisiniai santykiai turi vartojimo sutarties požymių, sutartis, sudaryta atsakovams nedalyvaujant, dėl paslaugos, kurios patys atsakovai neprašė atlikti, tačiau kuri suteikiama teisės aktų pagrindu, sprendžiama, jog teismas turi pareigą patikrinti taikomo įkainio pagrįstumą sąžiningumo aspektu (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-69-580/2019; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-379-779/2019; Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-223-856/2022).
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Įgyvendinant šiuos tikslus civiliniame procese, būtina vadovautis tiek procesinėje, tiek materialinėje teisėje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnis, CK 1.5 straipsnis). Teisingumo principas yra universalus principas, kuris, be kita ko, suponuoja ir tai, kad valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui ir turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Be to, teisingumas gali būti įgyvendinamas tik užtikrinant interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir paneigiant kito asmens teisėtus interesus bei lūkesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2007).
21. Atsižvelgiant į teismų išaiškinimus, apeliantės argumentai, kad atsakovams neginčijant paslaugų įkainių, apeliantei nebuvo kilusi būtinybė bylos nagrinėjimo metu savo iniciatyva pagrįsti teismui savo teikiamų paslaugų įkainių atitikimą analogiškos paslaugos rinkos kainai, o pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva vertinti paslaugų įkainius, atmestini kaip nepagrįsti.
22. Pažymėtina, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018). Taigi, nagrinėjamu atveju bylos išnagrinėjimo procesinis rezultatas sukelia teisines pasekmes ir solidariąją prievolę turinčiam atsakovui (CK 6.14 straipsnio nuostatos), todėl apeliantės nurodoma aplinkybė, kad vienas iš solidariųjų skolininkų – atsakovas S. O., atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu sutiko ir paslaugų įkainių neginčijo, neturi teisinės reikšmės vertinant ieškovės teikiamų paslaugų įkainių pagrįstumą.
23. Apeliantė taip pat nurodo, kad sprendimo motyvai dėl apeliantės paslaugos kainos neatitikimo rinkos kainai yra siurpriziniai, kadangi ginčo byloje tarp šalių dėl paslaugų įkainių net nebuvo. Jei atsakovai tokius įkainius būtų ginčiję, apeliantė, atitinkamai, bylos nagrinėjimo metu būtų teikusi papildomus rašytinius įrodymus savo teikiamos paslaugos kainai pagrįsti siekiant įrodyti tokios kainos atitikimą analogiškos paslaugos rinkos kainai. Šiuo atveju priimant skundžiamą sprendimą apeliantei net nebuvo suteikta galimybė apsiginti.
24. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas aukščiau nurodytą apeliantės argumentą, pažymi, jog pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad CPK nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, jog žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus.
25. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pažymėta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją, šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. EŽTT 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktą). Dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (rungimosi principo) žmogaus teisių apsaugos požiūriu gali būti svarbu tai, ar proceso šaliai buvo suteikta galimybė pateikti argumentus dėl teisinio aspekto, turėjusio esminę reikšmę bylos rezultatui (žr., pvz., EŽTT 2005 m. spalio 13 d. sprendimo byloje Clinique des Acacias and Others prieš Prancūziją, peticijos Nr. 65399/01, 65406/01, 65405/01 ir 65407/01, 38 punktą). Vis dėlto, Konvencijos prasme analizuojant teisės į teisingą teismo procesą užtikrinimą, vertinama proceso, įskaitant ir apeliacinius procesus, visuma, o vėlesnis peržiūros procesas gali iš esmės ištaisyti proceso trūkumus (žr., pvz., mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) EŽTT 2011 m. birželio 18 d. sprendimą dėl peticijos priimtinumo byloje Amirov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 25512/06).
26. Nagrinėjamu atveju ieškovė, teikdama apeliacinį skundą, turėjo galimybę pateikti papildomus rašytinius įrodymus savo teikiamos paslaugos kainai pagrįsti siekiant įrodyti tokios kainos atitikimą analogiškos paslaugos rinkos kainai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad yra pažeistos ieškovės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.
27. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog ji turi teisę po leidimo išdavimo transporto priemonės savininkui atsiimti automobilį taikyti kitą nei Sutartyje nustatytą įkainį, t. y. šiuo atveju turi būti taikomas UAB „Tomadas“ direktorės vienašališkai priimto 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. 205/1 2 punkte nurodytas leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos vienos paros saugojimo įkainis – 24,20 Eur (įskaitant PVM). Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 konstatavo, kad Sutarties sąlygose nurodytas transporto priemonės saugojimo tarifas yra taikomas iki leidimo išdavimo automobilį atsiimti ir tolimesnis automobilio laikymas UAB „Tomadas“ priklausančioje aikštelėje vykdomas dėl paties ieškovo priešingų teisei veiksmų, kurių pasekmių Sutartis nereguliuoja. Todėl UAB „ Tomadas“, kaip verslo subjektas, turi teisę nustatyti savo paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko jų saugojimo aikštelėje. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat konstatavo 24,20 Eur paslaugos įkainio pagrįstumą nuo leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išdavimo dienos.
28. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 išnagrinėjo ginčą, kuomet ieškovai ieškinį pareiškė atsakovams UAB „Tomadas“ ir Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir ieškiniu prašė gražinti ieškovui nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę bei pripažinti negaliojančia priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų sutartį, sudarytą tarp Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Tomadas“. Taigi, vertinant šalių pareikštus reikalavimus, ginčas išnagrinėtoje ir nagrinėjamoje byloje nėra tapatus. Nors išnagrinėtoje byloje teisėjų kolegija pasisakė dėl UAB „Tomadas“ teisės keisti automobilio saugojimo kainą po leidimo išdavimo transporto priemonės savininkui ir šią teisę pripažino, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad vien aukštesnės instancijos teismo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame saugotojo naudai buvo nustatytas atitinkamas įkainis, nereiškia, kad jame teismo taikytas įkainis laikytinas pavyzdiniu ir visais atvejais teismų turėtų būti priteisiamas nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019). Be to, pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taigi, nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismo nesaisto Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 pateikti išaiškinimai bei kiti apeliantės nurodyti apygardų teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose pateikti išaiškinimai.
29. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimas yra ne baudimas už padarytą veiką, o teikiama paslauga, kuria užtikrinamas turto saugumas. Pasaugos kaina negali būti paslaugos teikimo sąnaudomis bei rinkos kaina nepateisinamo dydžio, nes tai reikštų dar vienos sankcijos asmeniui už tuos pačius veiksmus, dėl kurių taikomas priverstinis nuvežimas, taikymą. Dvigubas baudimas už tuos pačius veiksmus yra negalimas.
30. Kasacinio teismo išaiškinta, kad saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios teisingos paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jeigu teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jeigu saugojimo paslaugų teikėjo veikla susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
31. Nagrinėjamu atveju kartu su apeliaciniu skundu apeliantė nepateikė duomenų apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, todėl teismui nėra pagrindo išvadai, kad UAB „Tomadas“ direktorės vienašališkai priimto 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. 205/1 2 punkte nurodytas leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos vienos paros saugojimo įkainis – 24,20 Eur (įskaitant PVM), atitinka realią priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo rinkos kainą.
32. Pažymėtina ir tai, kad apeliantės teisė gauti atlyginimą iš priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, yra kompensuojamosios, o ne baudinės prigimties. Apeliantė, kaip specialiąsias priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikiantis verslo subjektas, negali kelti baudinio pobūdžio reikalavimų priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių savininkams ir valdytojams, tačiau turi teisę reikalauti ekonomiškai pagrįsto teisingo atlyginimo už suteiktas priverstinės pasaugos paslaugas.
33. Ieškovės su Telšių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu 2019 m. spalio 16 d. sudarytos Transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) 3.4. punkte buvo nustatytas saugojimo (vienos paros) įkainis – 2,42 Eur (įskaitant PVM), tuo tarpu ieškovės direktorės vienašališkai priimto 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. 205/1 2 punktu nustatytas 24,20 Eur (skaitant PVM) po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos vienos paros saugojimo įkainis. Įvertinusi ieškovės taikomų už tapačią paslaugą įkainių skirtumą (ieškovės direktorės įsakymu nustatytas dešimt kartų didesnis įkainis), įkainių nustatymo datą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad iš atsakovų reikalaujamas priteisti 24,20 Eur įkainis už vieną transporto priemonės saugojimo parą po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos, negali būti pripažintas nei atitinkančiu realią analogiškų paslaugų rinkos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu ginčui aktualioje teritorijoje, nei ekonomiškai pagrįstu.
34. Pažymėtina, kad atsakovų delsimas atsiimti priverstinai saugomą transporto priemonę, negali būti pagrindas apeliantei reikalauti, jog už transporto priemonės saugojimą atsakovai sumokėtų po 24,20 Eur už vieną saugojimo parą. Dėl to, kad atsakovai nedėjo pastangų kuo greičiau pasiimti priverstinai saugomą transporto priemonę po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos, jie turi pareigą sumokėti UAB „Tomadas“ už transporto priemonės saugojimą už 97 kalendorines dienas. Apeliantė nepateikė į bylą konkrečių duomenų, ekonominių skaičiavimų, kurie būtų pagrindas spręsti apie reikalaujamo už teikiamas paslaugas 24,20 Eur įkainio dydžio pagrįstumą ir proporcingumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog jos reikalaujamas 24,20 Eur dydžio įkainis už suteiktas priverstinio transporto priemonės saugojimo paslaugas po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos atitiko tapačių specializuotų paslaugų rinkos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu ir ginčo aktualioje teritorijoje.
35. Atsižvelgdamas į išdėstytą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškovės prašomas priteisti automobilio saugojimo išlaidas sumažinti, kad jas priteisus atsakovams nebūtų uždėta pernelyg didelė našta. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, sprendimu sumažindamas ieškovės reikalaujamą 24,20 Eur dydžio paros įkainį už suteiktas priverstinio transporto priemonės saugojimo paslaugas iki 12,10 Eur, užtikrino teisingą ginčo šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Apeliantė neįrodė, kad 12,10 Eur įkainis neatitinka tikrųjų paslaugos kaštų ir pažeidžia apeliantės teises ir teisėtus interesus.
36. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2022 m. birželio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-343-357/2022, kurioje taip pat dalyvavo ieškovė UAB „Tomadas“, sprendė ieškovės nustatytą 24,20 Eur vienos paros saugojimo įkainį po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo sumažinti iki 10 Eur. Kaip jau minėta, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Taigi, kaip nustatyta, ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas 12,10 Eur vienos paros saugojimo įkainis po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo yra net didesnis nei minėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-343-357/2022 taikytas įkainis.
37. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
38. Vadovaudamasis šioje nutartyje išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo. Skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
39. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.