Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-445-440/2021 Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01635-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.28.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20 (S)

2021 m. birželio 21 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. kovo 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-237-339/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams E. J., R. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tomadas“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų E. J. ir R. R. 5932,40 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 133,00 Eur žyminį mokestį.

2. Nurodė, kad pagal 2019 m. spalio 16 d. ieškovės UAB „Tomadas“ ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Telšių apskrities VPK) sudarytą viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų sutartį Nr. 86-ST2-88 (toliau – ir Sutartis), ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo bei, atitinkamai, priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka bei numatytais įkainiais. Vadovaujantis sutarties nuostatomis, ieškovė 2020 m. balandžio 11 d. gavo Telšių apskrities VPK pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę – automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei nugabenti ją saugojimui į sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę. Telšių apskrities VPK 2020 m. rugsėjo 3 d. informavo ieškovę, jog ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje baigtas, priimtas sprendimas automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti savininkui R. R.. Ieškovė 2020 m. rugsėjo 11 d. ir 2020 m. spalio 9 d. išsiuntė atsakovui R. R. pranešimą dėl automobilio atsiėmimo bei skolos už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą apmokėjimo. 2020 m. spalio 20 d. pranešimas dėl automobilio atsiėmimo ir skolos už automobilio priverstinį nuvežimą bei saugojimą išsiųstas atsakovui E. J. Skola už automobilio priverstinį nuvežimą bei saugojimą nesumokėta, o automobilis toliau saugomas ieškovei priklausančioje automobilių saugojimo aikštelėje.

3. Atsakovas R. R. prašė ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovo R. R. atžvilgiu atmesti. Nurodė, kad 2020 m. sausio mėn. pardavęs E. J. automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) gavo iš pastarojo pranešimą apie tai, jog šis vairavo automobilį būdamas neblaivus ir, kad ikiteisminio tyrimo byloje minėtas automobilis sulaikytas bei priverstinai nuvežtas saugojimui. Apie transporto priemonės saugojimą ieškovei priklausančioje aikštelėje bei susidariusį įsiskolinimą, ieškovė informavo tik 2020 m. spalio 9 d., o ieškovės nurodomo 2020 m. rugsėjo 11 d. siųsto pranešimo negavo. Pranešimai apie transporto priemonės saugojimą bei susidariusį įsiskolinimą išsiųsti praėjus ilgam laiko tarpui nuo 2020 m. gegužės 7 d. priimto teismo sprendimo baudžiamojoje byloje, todėl jis neturėjo galimybės anksčiau imtis aktyvesnių veiksmų ir apginti savo teises. Iki šiol automobilio iš ieškovės nėra pasiėmęs, nes ieškovė jo neatiduoda, reikalaudama iš pradžių sumokėti įsiskolinimą už automobilio saugojimą, taip nepagrįstai didina saugojimo įsiskolinimo sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. kovo 12 d. sprendimu teismas ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei UAB „Tomadas“ solidariai iš atsakovų R. R. ir E. J. 1668,00 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2020 m. lapkričio 24 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė ieškovei UAB „Tomadas“ iš atsakovų R. R. ir E. J. žyminį mokestį iš kiekvieno po 18,70 Eur. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

5. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje susiklostė pasaugos teisniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 6.830 straipsnis). Iš skolos paskaičiavimo nustatė, kad prašomą priteisti sumą sudaro automobilio „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinio nuvežimo bei saugojimo išlaidos, susidariusios už laikotarpį iki teisės atsiimti automobilį įgijimo dienos – 2020 m. gegužės 26 d. (46 saugojimo dienos x 10 Eur (paros saugojimo įkainis) + 100 Eur (nuvežimo įkainis) ? 560 Eur), ir išlaidos, susidariusios nuo teisės atsiimti automobilį įgijimo dienos iki ieškinio teismui parengimo dienos – 2020 m. lapkričio 20 d. (222 saugojimo dienos x 24,20 Eur (paros saugojimo įkainis) ? 5372,40 Eur). Teismas pripažino ieškovės prašomą priteisti įsiskolinimo sumą nepagrįstai per didele. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovės pateikti skaičiavimai nėra tikslūs, kadangi laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 27 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d., susidaro 178 dienos, o ne 222 dienų, kaip nurodoma ieškinyje.

6. Teismas nustatė, kad E. J. apie jo atžvilgiu priimtą teismo baudžiamąjį įsakymą buvo žinoma nuo teismo baudžiamojo įteikimo dienos – 2020 m. gegužės 9 d., o savininkui – atsakovui R. R. apie sulaikytą jam priklausantį automobilį buvo žinoma nuo pat automobilio sulaikymo dienos. R. R. nuo 2020 m. gegužės 4 d. žinodamas, kad netrukus teismas spręs klausimą dėl automobilio grąžinimo, kaip automobilio savininkas elgėsi nerūpestingai, visiškai nesidomėjo baudžiamosios bylos baigtimi, automobilio grąžinimu. Teismas sutiko su ieškovės nurodytu skolos susidarymo terminu nuo 2020 m. balandžio 11 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.

7. Teismas atsižvelgdamas į viešojo prikimo sutarties sąlygas, galiojimą bei įkainius, bei ieškovės direktoriaus 2019 m. spalio 16 d. įsakymą „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“ Nr. 203/1, kuriame nustatytas taikomas 24,20 Eur (PVM įskaitytas) vienos paros saugojimo įkainis, kurį ieškovė prašė taikyti atsakovams, šį tarifą vertino kaip visiškai nesąžiningą. Atkreipė dėmesį, jog sutartis su Telšių VPK buvo sudaryta viešo pirkimo konkurse, ieškovei pasiūlius mažiausią kainą. Teismas nesutiko su ieškovės reikalavimu priteisti įsiskolinimą nuo 2020 m. gegužės 27 d., kuomet buvo išduotas leidimas atsiimti transporto priemonę, iki 2020 m. lapkričio 20 d., remiantis UAB „Tomadas“ direktorės 2019 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 203/1 patvirtintu įkainiu – 24,20 Eur už vieną saugojimo parą.

8. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų jos prašomus taikyti įkainius – 24,20 Eur už vieną saugojimo parą po leidimo išdavimo, taip pat nėra duomenų, kad toks įkainis atitinka tokių paslaugų rinkos kainas panašioje vietovėje 2019 – 2020 m. laikotarpiu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kad ieškovė dėl transporto priemonės saugojimo patiria papildomas išlaidas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neteikė į bylą konkrečių duomenų, ekonominių skaičiavimų, kurie galėtų pagrįsti jos teikiamų specializuotų paslaugų realius kaštus, o kartu ir būtų pagrindas spręsti apie reikalaujamo už teikiamas paslaugas 10 Eur įkainio dydžio pagrįstumą ir proporcingumą, o policijos įstaigai nustatyto 2,42 Eur dydžio įkainio ieškovė nelaiko ekonomiškai nepagrįstu. Teismas nustatydamas automobilio saugojimo paros įkainį, atsižvelgė į tai, kad transporto priemonės vertė yra daug kartų mažesnė nei jo saugojimo išlaidos. Teismas sprendė taikyti 7 Eur įkainį ir ieškovei už automobilio „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimą ir saugojimą 224 dienas (nuo 2020 m. balandžio 11 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.) iš atsakovų solidariai priteisė 1668 Eur skolą.

9. Teismas tenkinęs 28,12 procentų ieškovės reikalavimų, sprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovei priteisti iš atsakovų lygomis dalimis 37,40 Eur žyminį mokestį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Tomadas“ prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. kovo 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-237-339/2021 ir priteisti iš atsakovų R. R. ir E. J., ieškovei UAB „Tomadas“ 5932,40 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu dėl prejudicinio sprendimo priėmimo išaiškinant Direktyvos 72 straipsnį ir preambulės 111 konstatuojamąją dalį: (Ar Direktyvos nuostatos, pagal kurias gali būti keičiamos viešojo pirkimo sutarties sąlygos, turi būti aiškinamos taip, kad nacionaliniams teismams taip pat yra suteikiama diskrecijos teisė, savo nuožiūra pakeisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas, t. y. sumažinti sutartinį įkainį, kilus ginčui dėl įsiskolinimo už priverstinį transporto priemonės saugojimą, vykdant viešojo pirkimo sutartį). Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas, visiškai neįvertino, ar apeliantės prašomas priteisti atlyginimo už suteiktas paslaugas dydis atitinka ginčo transporto priemonės saugojimo metu buvusią tokių paslaugų rinkos situaciją šiai bylai reikšmingoje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, o išimtinai rėmėsi Šiaulių apygardos teismo nutartyje Nr. e2A-644-883/2020 taikytu 7 Eur įkainiu ir neargumentavo, kokiais motyvais remiantis būtent tokio dydžio įkainis turėtų būti pagrįstas. Iš viešai prieinamų Centrinio viešųjų pirkimo portalo duomenų matyti, kad tuo pačiu laikotarpiu 9 aplinkiniuose rajonuose priverstinių paslaugų įkainis yra didesnis už teismo sprendimu sumažintą 7 Eur įkainį, t. y. nuo 7,87 Eur iki 10,51 Eur už parą, todėl apeliantės prašomas taikyti sutartinis 10 Eur įkainis atitinka rinkos kainą ir nėra pagrindo tokio dydžio įkainį mažinti.

10.2. Apeliantė yra pelno siekiantis juridinis vienetas, kuris savo paslaugas teikia ne už savikainą, o atitinkamai numatant paslaugos kainą, kurią sudaro ne tik realieji kaštai, bet ir kitos planuojamos gauti pajamos t. y. įmonės pelnas. Apeliantė negali pateikti teismo prašomų ekonominių paskaičiavimų, kurie pagristų (atitiktų) teikiamų paslaugų įkainius realiuosius kaštus, nes toks paskaičiavimas būtų be pelno, be to toks teismo prašymas prieštarauja viešosios pirkimų sutarties pagrindu kylančiam teisiniam apeliantės suinteresuotumui. Apeliantės teikiamų specializuotų paslaugų pobūdis priklauso išimtinai nuo Telšių apskrities VPK veiksmų, užtikrinant viešąjį interesą, todėl savo paslaugas Sutartimi Apeliantė Telšių apskrities VPK parduoda už pelningą įkainį, kad galėtų realiai suteikti viešojo pirkimo sutartimi numatytas paslaugas, užtikrinant savo veiklos tęstinumą.

10.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažindamas apeliantės atsakovams teiktų paslaugų įkainį, nurodė ta pačia Sutartimi, skirtingiems subjektams, šiuo atveju Telšių apskrities VPK ir transporto priemonės savininkui (ar) valdytojui taikomus skirtingus paslaugų įkainius už priverstinį transporto priemonės saugojimą. Toks pirmosios instancijos teismo palyginimas visiškai iškreipia LR SEAKĮ 33 straipsnyje 8 dalyje numatytą transporto priemonės savininko ir valdytojo civilinę atsakomybę atlyginti išlaidas už priverstinį transporto priemonės saugojimą ir policijos kaip viešojo administravimo subjekto, užtikrinančio viešąjį interesą, kompetenciją.

10.4. Sutartimi policijos įstaigai taikomi įkainiai tik kai transporto priemonės nuvežamos LR SEAKĮ 33 straipsnio 4 d. pagrindais. Sulaikant transporto priemones Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse ir Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytais pagrindais, Telšių apskrities VPK iš viso nėra taikomi jokie įkainiai. Pirmosios instancijos teismo argumentas dėl skirtingų įkainių už priverstinį transporto priemonės saugojimą taikymo visiškai skirtingiems subjektams ir skirtingais teisiniais pagrindais, nėra teisingas LR SEAKj 33 straipsnio 1, 5, 8 dalies prasme ir negali būti pagrindu, mažinti viešojo pirkimo sutartimi nustatytą įkainį transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui.

10.5. Nesutinka su teismo sprendimo motyvu, kad automobilio esanti mažesnė vertė nei įsiskolinimas už transporto priemonės saugojimą yra pagrindas mažinti apeliantės prašomą priteisti sumą. Pažymi, kad priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos kaina nepriklauso ir negali priklausyti nuo transporto priemonės vertės, be to apeliantė Sutartimi įsipareigojo saugoti transporto priemones, neatsižvelgiant į jų vertę. Turto vertė niekaip negali įtakoti susidariusio įsiskolinimo dėl transporto priemonės priverstinio saugojimo, per ilgą laiką neatsiimant transporto priemonės, todėl tokie teismo argumentai visiškai nepagrįsti.

10.6. Pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 suformuotos teismų praktikos, nepagrįstai laikė nesąžiningu ir neteisingai sumažino 24,20 Eur įkainį taikomą po leidimo pasiimti transporto priemonę išdavimo. Tarp apeliantės ir Telšių apskrities VPK buvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis, apeliantei konkurse pasiūlius mažiausią kainą, todėl teismas neturėjo pagrindo nesutikti su įkainiu taikomu po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo. Apeliantas turi įstatyminę teisę, asmenims nesirūpinantiems savo turtu ir neatsiimantiems jiems priklausančios transporto priemonės, taikyti komercinį įkainį, tuo labiau, kad pats pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, kad atsakovai elgėsi nerūpestingai ir nesąžiningai neatsiimdami jiems priklausančio turto. Didelė įsiskolinimo suma, šiuo atveju susidarė ne dėl apeliantės 24,20 Eur taikomo įkainio, o išimtinai dėl atsakovų kaltės, vengiant atsiimti jiems priklausanti turtą.

10.7. Apeliantė į bylą yra pateikusi UAB „Sauda“ bei UAB „Goldas group“ internetinių tinklalapių išrašus, iš kurių matyti, jog analogišku atveju – po policijos leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo trečiųjų asmenų atžvilgiu buvo taikomas 25,00 Eur vienos paros saugojimo įkainis. Po teisės atsiimti privertinai nuvežtą transporto priemonę įgijimo, priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugu rinkoje yra normali ir įprasta praktika taikyti padidinto tarifo paslaugos įkaini transporto priemonės savininkui neatsiimant savo turto.

10.8. Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymui (toliau – VPĮ) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo principui, nes pažeidžia VPĮ įtvirtintas sutarties keitimo sąlygų nuostatas, ir yra neteisingas trečiųjų asmenų (transporto priemonės savininkų) atžvilgiu, nes sukuria skirtingas, iš tos pačios Sutarties kylančios, įstatymu numatytas civilinės atsakomybės, taikymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas dirbtinai sumažindamas Sutartinį įkainį, faktiškai keičia apeliantės ir Telšių apskrities VPK sudarytos ir galiojančios viešojo pirkimo sutarties sąlygas, kas pažeidžia VPĮ nuostatas ir sukelia neigiamas pasekmes ne tik tiekėjui, bet ir perkančiajai organizacijai. Nesant tarp Sutarties šalių ginčo ir sutarties šalių valios, teismas neturi kompetencijos pats inicijuoti viešojo pirkimo sutarties pakeitimą.

10.9. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ši ginčą ir priimdamas sprendimą pakeitė galiojančios viešojo pirkimo sutarties nuostatas t. y. sumažino Sutartinį įkainį, yra aktualios 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva) nuostatos (Direktyvos 72 straipsnis ir preambulės 111 konstatuojamoji dalis) dėl viešojo pirkimo sutarčių keitimo, apeliantė prašo teismo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu dėl prejudicino sprendimo priėmimo, išaiškinant Direktyvos 72 straipsnį ir preambulės 111 konstatuojamąją dalį, t. y., ar Direktyvos 72 straipsnis ir preambulės 111 konstatuojamoji dalis dėl viešojo pirkimo sutarčių keitimo, turi būti aiškinami taip, kad nacionaliniams teismams taip pat yra suteikiama diskrecijos teisė, savo nuožiūra pakeisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas, t. v. sumažinti sutartini įkainį, kilus ginčui dėl įsiskolinimo už priverstini transporto priemonės saugojimą, vykdant viešojo pirkimo sutartį.

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas R. R. prašo ieškovės UAB „Tomadas“ apeliacinį skundą atmesti, o Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. kovo 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-237-339/2021 palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

11.1. Telšių apylinkės teismas, priimdamas sprendimą byloje, teisingai ir pagrįstai vadovavosi Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A- 644-883/2020, kadangi situacija toje byloje yra analogiška nagrinėjamu atveju tiek vietovės, tiek laikotarpio atžvilgiu.

11.2. Sutinka su pirmos instancijos teismo pozicija įvertinti automobilio mažavertiškumo aspektą. Transporto priemonės saugojimo kaina nėra adekvati transporto priemonės vertei, todėl apeliantės prašoma priteisti suma neatitinka įstatymuose įtvirtintų elementarių teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų.

11.3. Mano, kad apeliantės argumentas, kad kitų įkainių nustatymas teismo sprendimu lemtų skirtingos civilinės atsakomybės, kylančios iš tos pačios sutarties, taikymą, yra teisiškai neaktualus ir nepagrįstas, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 esantį išaiškinimą, kiekvienas transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos sumos dydžio pagrįstumą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

13. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

14. Apeliantė prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, (toliau – Viešųjų pirkimų direktyva) 72 straipsnio ir preambulės 111 konstatuojamosios dalies išaiškinimo (Ar Viešųjų pirkimų direktyvos nuostatos, pagal kurias gali būti keičiamos viešojo pirkimo sutarties sąlygos, turi būti aiškinamos taip, kad nacionaliniams teismams taip pat yra suteikiama diskrecijos teisė, savo nuožiūra pakeisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas, t. y. sumažinti sutartinį įkainį, kilus ginčui dėl įsiskolinimo už priverstinį transporto priemonės saugojimą, vykdant viešojo pirkimo sutartį).

15. Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismai turi prerogatyvą patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikia atsakyti į ES teisės klausimą siekiant išspręsti bylą. Taigi, teismai nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas ES teisės klausimas nėra aktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT pateikto išaiškinimo ES teisės klausimu. Pažymėtina, kad SESV 267 straipsniu įtvirtinta procedūra yra ESTT ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, kuria naudodamasis ESTT pateikia nacionaliniams teismams Europos Sąjungos teisės aiškinimą, kurio jiems reikia jų nagrinėjamai bylai išspręsti. ESTT užduotis nagrinėjant prašymus priimti prejudicinį sprendimą yra padėti vykdyti teisingumą valstybėse narėse, o ne patarti teismams bendrais ar hipotetinio pobūdžio klausimais (ESTT 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Unió de Pagesos de Catalunya prieš Administración del Estado, C-197/10) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-990-381/2020).

16. Taip pat pažymėtina, kad nors nacionalinės valstybių narių teisės aiškinimas, pagal bendrąją taisyklę, nėra prejudicinio sprendimo dalykas, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog kreipimasis dėl prejudicinio sprendimo yra galimas ir tuo atveju, kai ginčo klausimai susiję su nacionalinės teisės nuostatomis, nukreipiančiomis į Europos Sąjungos teisę, arba susiję su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, perkeltomis į nacionalinę teisę (žr. ETT Sprendimo byloje Nr. C-28/95 Leur-Bloem prieš Inspecteur der Belastingdienst 32 paragrafas; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3A-871/2014).

17. Konstatuotina, jog prejudicinio sprendimo institutas suteikia valstybių narių nacionaliniams teismams teisę, nagrinėjant bylą iškilus abejonėms dėl Europos Sąjungos teisės aktų ar konkrečių teisės nuostatų taikymo ir aiškinimo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, tačiau nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio), nes pareiga kreiptis dėl tokio sprendimo priėmimo teismui kyla tik tuomet, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Tuo atveju, kai teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo.

18. Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės nuomonei, kad dėl jos nurodomų klausimų yra būtina kreiptis išaiškinimo į ESTT. Nagrinėjamu atveju byloje nesprendžiamas klausimas dėl sudarytos viešųjų pirkimo sutarties sąlygų pakeitimo, todėl Viešųjų pirkimų direktyvoje įtvirtintas viešųjų pirkimų sutarties sąlygų keitimo klausimas iš esmės nėra aktualus šioje byloje.

19. Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas sprendžiamas vadovaujantis nacionalinės teisės normomis, nėra kilęs Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Tomadas“ ir Telšių apskrities VPK 2019 m. spalio 16 d. sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 86-ST2-88 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo priverstinai nuvežti transporto priemonę, policijos pareigūnui pateikus transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, į ieškovės saugomą aikštelę ir ją saugoti. 2019 m. lapkričio 26 d. ieškovė ir Telšių apskrities VPK pasirašė susitarimą dėl 2019 m. spalio 16 d. Sutarties pakeitimo. Vadovaujantis pakeisto Sutarties 2 punkto nuostatomis, kai transporto priemonė yra konfiskuojama teismo sprendimu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą arba pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą už nuvežimo ir saugojimo paslaugas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsako transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas (solidariai), o 2.5. punkte nurodyta, jog baudžiamosiose bylose priverstinai nuvežtų transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugos teikiamos iki transporto priemonės faktinio atsiėmimo, saugojimo vienos paros įkainis (įskaitant PVM) – 10,00 Eur, nuvežimo įkainis (įskaitant PVM) – 100,00 Eur. UAB „Tomadas“ direktoriaus 2019 m. spalio 16 d. įsakymo „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“ Nr. 203/1 (toliau – Įsakymas) 2 punkte nurodyta, kad suma, kurią už transporto priemonės transportavimą ir saugojimą turi sumokėti transporto priemonės savininkas ar teisėtas valdytojas, tais atvejais, kai pagal Sutartį už transporto priemonės transportavimą ir saugojimą moka transporto priemonės savininkas ar teisėtas valdytojas (i) iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos už transportavimo paslaugas nustatytas 100,00 Eur įkainis (įskaitant PVM), vienos paros saugojimo įkainis – 10,00 Eur (įskaitant PVM); (ii) po leidimo išdavimo dienos atsiimti transporto priemonę, vienos paros saugojimo įkainis – 24,20 Eur (įskaitant PVM).

21. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo 2020 m. balandžio 11 d. akte Nr. 95 nurodyta, kad apeliantei buvo perduota saugoti transporto priemonė – automobilis „Audi A6”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. gegužės 7 d. baudžiamuoju įsakymu (toliau – teismo baudžiamasis įsakymas), priimtu baudžiamojoje byloje Nr. e1-306-304/2020, E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, už tai, jog 2020 m. balandžio 11 d., apie 14.10 val., Telšiuose, Plungės g., ties namu Nr. 80C, vairavo automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,96 promilių neblaivumas) ir, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta konfiskuoti iš E. J. automobilio „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 600 Eur, ir grąžinti automobilį jo savininkui R. R.. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2020 m. gegužės 26 d.

22. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros (Telšiai) prokuroras 2020 m. gegužės 4 d., atsakydamas į R. R. 2020 m. balandžio 27 d. prokuratūroje gautą prašymą grąžinti automobilį, nurodė, kad galutinį sprendimą dėl automobilio grąžinimo priims teismas. Ieškovė UAB „Tomadas“ 2020 m. rugsėjo 11 d. pranešimu ir 2020 m. spalio 9 d. pakartotiniu pranešimu, kuris buvo įteiktas 2020 m. spalio 10 d. atsakovui, informavo R. R. apie susidariusį įsiskolinimą už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą ir prašė kuo skubiau atsiimti automobilį ir sumokėti įsiskolinimą. Atsakovas R. R. 2020 m. spalio 13 d. elektroniniu laišku nesutiko su ieškovės reikalavimu sumokėti skolą už priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą.

Dėl įkainio, taikytino už priverstinį transportų priemonių saugojimą, dydžio nustatymo

23. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimu taikytą sumažintą transporto priemonės priverstinio saugojimo įkainį už parą iki 7,00 Eur. Apeliantės teigimu tais atvejais, kada už transporto priemonės saugojimą turi atlyginti savininkas ir (ar) valdytojas, turi būti taikomas Sutarties 2.5. punkte numatytas 10,00 Eur transporto priemonės saugojimo (vienos paros) įkainis su PVM. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino įkainį, nes toks įkainis nustatytas Sutartyje, kuri buvo sudaryta ieškovei laimėjus viešųjų pirkimų konkursą, todėl nustatytas tarifas galioja už suteiktą saugojimo paslaugą visiems transporto priemonių valdytojams ir savininkams. Ieškovės nuomone, neteisinga ir nesąžininga mažinti įkainį už transporto priemonės saugojimo vieną parą akivaizdžiai nesąžiningo atsakovo atžvilgiu, kuris, žinodamas apie priverstinai saugomą transporto priemonę, delsė ją atsiimti.

24. Vienas sutarčių teisės principų – sutarties uždarumo principas, reiškiantis, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Sutarties uždarumo principo išimtys – įstatyme nustatyti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų, o ne tik jos šalių, teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014).

25. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, jog automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Kasacinio teismo konstatuota, kad transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019). Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti ir mažinti skolos, apskaičiuotos pagal ieškovės viešojo pirkimo būdu sudarytoje sutartyje nustatytus įkainius, atmestini kaip nepagrįsti.

26. Aiškindamas priverstinai nuvežtų ir saugotų transporto priemonių savininko pareigą atlyginti saugojimo išlaidas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokia pareiga kyla Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalies pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219/2016, 17 punktą). Visgi, pagal viešojo pirkimo procedūras sudarytos sutarties sąlygų, konkrečiai – joje nurodytų paslaugų teikimo įkainių taikymas ne sutarties šalims gali lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad automatiškas paslaugų teikimo sutartinių įkainių taikymas pernelyg ribotų teismų diskreciją dėl bylos dalyko įrodytumo spręsti atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visetą, susiaurintų šalių rungimosi principo ribas, liktų neatsižvelgta į tai, ar atskirų bylų atveju situacija priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo rinkoje buvo tapati arba labai panaši, t. y. ar neegzistavo konkrečios aplinkybės, suponuojančios pareigą spręsti dėl didesnio (ar mažesnio) saugojimo paslaugų įkainio priteisimo. Byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

27. Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas dėl Sutartyje nustatyto įkainio tiesiogiai neatliko rinkos tyrimo aplinkiniuose rajonuose, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-644-883/2020, kuria buvo pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad lyginant su Telšių rajonu aplinkiniuose rajonuose (miestuose) panašiu laikotarpiu buvo nustatyti mažesni vienos paros transporto priemonių saugojimo įkainiai, pagrįstai taikė 7 Eur dydžio įkainį už vieną transporto priemonės saugojimo parą.

28. Pažymėtina, kad iš viešai prieinamos informacijos Centriniame viešųjų pirkimų portale apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Tauragės apskrities VPK su individualia įmone „Jomamotors“ 2019 m. liepos 19 d. sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo sutartį Nr. 85-38T2-73, kurios 1 priede nustatyti tokie įkainiai: transporto priemonės nuvežimas Šilutės rajono savivaldybėje 121,00 Eur su PVM Eur, saugojimas – 3,63 Eur su PVM už parą (sutartis galioja iki 2022 m. liepos 31 d.). Klaipėdos apskrities VPK su UAB „Transadria“ 2020 m. liepos 22 d. sudarė transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų sutartį Plungės rajone ir Rietavo savivaldybėje tiekimo Nr. 30-ST2-81, kurios 2.6. punkte nustatyti tokie įkainiai: transporto priemonės nuvežimas 181,50 Eur su PVM, saugojimas – 7,26 Eur su PVM už parą (sutartis galioja iki 2023 m. liepos 22 d.). Klaipėdos apskrities VPK su UAB „Transadria“ 2017 m. liepos 3 d. sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. 30-ST2-101-(5.39), kurios 1 priede nustatyti tokie įkainiai: transporto priemonės nuvežimas Plungės rajone ir Rietavo savivaldybėje 121 Eur su PVM, saugojimas – 6,05 Eur su PVM už parą, sutartis galioja iki 2020 m. liepos 3 d. Šiaulių apskrities VPK su UAB „Tomada“ 2017 m. rugpjūčio 18 d. sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. 40-ST2-86-(1.32), kurios 4.1 punkte nustatyti tokie įkainiai: transporto priemonės nuvežimas Raseinių rajono savivaldybėje 120 Eur su PVM, saugojimas – 5 Eur su PVM už parą, sutartis galioja iki 2020 m. lapkričio 13 d. Telšių apskrities VPK su UAB „Sauda“ 2020 m. liepos 15 d. sudarė transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 86-ST2-47, kurios 2.5. punkte nustatyti tokie įkainiai: transporto priemonės nuvežimas Naujosios Akmenės miesto ir Akmenės rajono teritorijoje 72,60 Eur su PVM, saugojimas – 9,68 Eur su PVM už parą, sutartis galioja iki 2020 m. lapkričio 13 d. (sutartis galioja 2023 m. liepos 13 d.). Apibendrinant, daroma išvada, kad aplinkiniuose rajonuose (miestuose) veikiančių policijos komisariatų sudarytų sutarčių su analogiškų kaip ir ieškove paslaugų teikėjais už automobilio priverstinį saugojimą transporto priemonių savininkams pagal sutartis yra taikomas vidutiniškai 7,32 Eur įkainis už vienos paros transporto priemonės saugojimą.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad aplinkiniuose rajonuose (miestuose) panašiu laikotarpiu buvo nustatyti mažesni vienos paros transporto priemonių saugojimo įkainiai, turi pagrindo išvadai, kad iš atsakovų reikalaujamas priteisti 10,00 Eur įkainis už vieną transporto priemonės saugojimo parą negali būti pripažintas nei atitinkančiu realią analogiškų paslaugų rinkos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu ginčui aktualioje teritorijoje, nei ekonomiškai pagrįstu, todėl sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 7,00 Eur suma už vieną saugojimo parą iki leidimo pasiimti transporto priemonę išdavimo yra pagrįsta, teisinga, protinga ir proporcinga.

30. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantės skunde nurodyta 2019 m. sausio 8 d. sutartis sudaryta su Klaipėdos apskrities VPK, kurios pagrindu už analogiškų paslaugų suteikimą taikomas 10,51 Eur įkainis, taip pat su Telšių apskrities VPK 2019 m. spalio 16 d. sudaryta sutartis Nr. 86-ST2-87 dėl analogiškų paslaugų suteikimo Kelmės rajono savivaldybėje, kurioje už šias paslaugas numatytas 10,00 Eur įkainis yra sudaryta pačios apeliantės.

31. Pažymėtina, kad apeliantė neteikė į bylą konkrečių duomenų, ekonominių skaičiavimų, kurie būtų pagrindas spręsti apie reikalaujamo už teikiamas paslaugas 10,00 Eur įkainio dydžio pagrįstumą ir proporcingumą. Įvertinus visumą duomenų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė neįrodė, jog jos reikalaujamas 10,00 Eur dydžio įkainis už suteiktas priverstinio transporto priemonių saugojimo ginčo laikotarpiu paslaugas atitiko tapačių specializuotų paslaugų rinkos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu ir ginčo aktualioje teritorijoje.

32. Sutiktina su apeliante, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas savo pasirinkimą mažinti įkainį už vieną saugojimo parą, nurodė, kad jis atsižvelgia į transporto priemonės vertę. Teisėjų kolegijos vertinimu transporto priemonės vertė suteikiamai paslaugai neturi reikšmės, kadangi paslaugos buvo suteiktos nepriklausomai nuo automobilio vertės. Nagrinėjamu atveju pagrindas mažinti paslaugos įkainį už vieną saugojimo parą yra pripažintas pagrįstu todėl, jog nustatyta, kad 10,00 Eur įkainis neatitinka tokių paslaugų rinkos kainų panašioje vietovėje ir yra neproporcingas.

33. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sumažindamas apeliantės atsakovams teiktų paslaugų įkainį, nepagrįstai įvardija, kad ta pačia Sutartimi, skirtingiems subjektams, šiuo atveju Telšių apskrities VPK ir transporto priemonės savininkui (ar) valdytojui taikomus skirtingus paslaugų įkainius už priverstinį transporto priemonės saugojimą, kadangi toks pirmosios instancijos teismo palyginimas visiškai iškreipia SEAKĮ 33 straipsnyje 8 dalyje numatytą transporto priemonės savininko ir valdytojo civilinę atsakomybę atlyginti išlaidas už priverstinį transporto priemonės saugojimą ir policijos kaip viešojo administravimo subjekto, užtikrinančio viešąjį interesą, kompetenciją, be to Sutartimi policijos įstaigai taikomi įkainiai tik kai transporto priemonės nuvežamos SEAKĮ 33 straipsnio 4 d. pagrindais.

34. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad Sutarties 2.5. punkte ir 3.3. punkte numatyti įkainiai taikomi skirtingiems subjektams, esant skirtingiems transporto priemonės nuvežimo pagrindams numatytiems SEAKĮ 33 straipsnyje. Šio straipsnio 8 dalyje, nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Kai tuo tarpu SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į kitą vietą iš vietų, kuriose leidžiama transporto priemonėms stovėti, jei trukdo šias vietas valyti ir tvarkyti savivaldybės vykdomosios institucijos prašymu arba jei trukdo valstybės institucijoms ar įstaigoms atlikti gelbėjimo darbus arba likviduoti avarijos padarinius, ir iš vietų, kurios turi būti atlaisvintos dėl rengiamo oficialaus vizito; šioje dalyje numatytais atvejais transporto priemonės savininkas ar valdytojas neatlygina išlaidų, susijusių su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu.

35. Vadovaujantis Sutarties 2.5. puntu už priverstinį transporto priemonių saugojimą, kai šias saugojimo išlaidas pagal įstatymą privalo atlyginti transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas (solidariai) yra nustatytas 10,00 Eur įkainis, o Sutarties 3.3. punkte numatytas 2,42 Eur vienos paros įkainis, kai už priverstinai nuvežamos transporto priemonės saugojimo paslaugas, vadovaujantis SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalimi, moka policijos įstaiga. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad saugant transporto priemones, kurios buvo priverstinai nuvežamos SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje numatytais pagrindais, vadovaujantis Sutartimi, policijos įstaigai už transporto priemonės saugojimą jokie įkainiai netaikomi.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė nepateikė jokio argumentuoto paaiškinimo, kodėl už tos pačios transporto priemonės saugojimo paslaugas mokėtinas atlygis taip esmingai skiriasi priklausomai nuo to, kokiam subjektui tenka pareiga atsiskaityti. Akcentuotina tai, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimas yra ne baudimas už padarytą administracinį nusižengimą, o teikiama paslauga, kuria užtikrinamas turto saugumas. Priverstinės pasaugos kaina negali būti paslaugos teikimo sąnaudomis bei rinkos kaina nepateisinamo dydžio, nes tai reikštų dar vienos sankcijos asmeniui už tuos pačius veiksmus, dėl kurių taikomas priverstinis nuvežimas, taikymą. Dvigubas baudimas už tuos pačius veiksmus yra negalimas. Be to, civilinio teisinio pobūdžio saugojimo paslaugas teikiantis ūkio subjektas neturi teisės taikyti jokių neigiamo poveikio priemonių asmeniui, kurio priverstinai nuvežtą transporto priemonę saugo.

37. Nors Sutartyje nustatyti tos pačios priverstinio saugojimo paslaugos įkainiai, taikomi policijos įstaigai ir administracinėn atsakomybėn traukiamiems asmenims (transporto priemonių savininkams ir valdytojams), esmingai skiriasi, ieškovė neteigia, jog policijos įstaigos mokamas įkainis yra ekonomiškai nepagrįstas. Įvertinus tokį žymų įkainių, ieškovės taikomų už tapačią paslaugą skirtingiems subjektams, dydžių skirtumą, darytina išvada, kad iš atsakovų, reikalaujamas priteisti 10,00 Eur įkainis už vieną transporto priemonės saugojimo parą negali būti pripažintas nei atitinkančiu realią analogiškų paslaugų rinkos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu ginčui aktualioje teritorijoje, nei ekonomiškai pagrįstu (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

38. Apeliantė pabrėžia jos teikiamų ginčo paslaugų (priverstinio transporto priemonių saugojimo) specifiškumą ir didelius kaštus, lemtus viešojo pirkimo sąlygų tokioms paslaugoms nustatytų specialių reikalavimų. Tačiau teismo proceso metu ieškovė neteikė į bylą konkrečių duomenų, ekonominių skaičiavimų, kurie galėtų pagrįsti jos teikiamų specializuotų paslaugų realius kaštus, o kartu ir būtų pagrindas spręsti apie reikalaujamo už teikiamas paslaugas 10,00 Eur įkainio dydžio pagrįstumą ir proporcingumą (CPK 12, 178 straipsniai).

39. Kaip minėta, apeliantė teigdama, kad pirmosios instancijos teismui iki 7,00 Eur sumažinus suteiktų paslaugų įkainį, ji verčiama dirbti akivaizdžiai nuostolingai, nepateikė jokių konkrečių duomenų, ekonominių skaičiavimų tokiems savo teiginiams pagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgiant ir į tai, kad Policijos įstaigai nustatytas 2,42 Eur dydžio įkainis, šiuo atveju įvertinus faktines aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos nustatyto 7 Eur dydžio įkainio nėra pagrindo pripažinti akivaizdžiai nuostolingu, juolab kad ieškovė tokią savo poziciją grindžia tik deklaratyviais teiginiais (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl automobilio saugojimo kainos po leidimo išdavimo transporto priemonės savininkui

40. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad taikytas 24,20 Eur įkainis po leidimo išdavimo dienos atsiimti transporto priemonę išdavimo yra nesąžiningas ir neatitinka rinkos kainos. Pirmosios instancijos teismas, sprendime nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų dėl 24,20 Eur. įkainio, taikomo po leidimo atsiimti transporto priemonę, pagrįstumo ir atitikimo rinkai. Tačiau UAB „Tornadas“ į bylą pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad UAB „Goldas“ ir UAB „Sauda“ po policijos sprendimo grąžinti transporto priemonę už transporto priemones saugojimo paslauga laiko 25 Eur už parą dydžio įkainį. Šiuo atveju atsakovai, nors ir ginčijo įkainį taikomo po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo, tačiau nepateikė duomenų ir neįrodinėjo, kad toks įkainis yra nepagrįstas ar neatitinka rinkos kainos. (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis. 185 straipsnis). Po teisės atsiimti privertinai nuvežtą transporto priemonę įgijimo priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkoje yra normali ir įprasta praktika taikyti padidinto tarifo paslaugos įkainį transporto priemonės savininkui neatsiimant savo turto. Todėl apeliantės vertinimu teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų ir nukrypdamas nuo aukštesnės instancijos teismo praktikos, visiškai nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė nepateikė įrodymų apie 24,20 Eur. įkainio dydžio pagrįstumą ir atitikimą rinkai. Didelė įsiskolinimo suma, šiuo atveju susidarė ne dėl apeliantės 24.20 Eur. taikomo įkainio, o išimtinai dėl atsakovų kaltės, vengiant atsiimti jiems priklausanti turtą. Dėl šių argumentų, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, sutiktina su apeliante, kad ji kaip verslo subjektas turi teisę nustatyti paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko jų saugomoje aikštelėje.

41. UAB „Tomadas“ direktoriaus 2019 m. spalio 16 d. įsakymo „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“ Nr. 203/1 2 punkte nustatyta, kad suma, kurią už transporto priemonės saugojimą turi sumokėti transporto priemonės savininkas ar teisėtas valdytojas, tais atvejais, kai pagal Sutartį už transporto priemonės saugojimą moka transporto priemonės savininkas ar teisėtas valdytojas po leidimo išdavimo dienos atsiimti transporto priemonę, vienos paros saugojimo įkainis – 24,20 Eur (įskaitant PVM).

42. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 išaiškino, kad Sutartimi nustatyti saugojimo įkainiai negali būti vertinami izoliuotai. Sutartis tarp atsakovų sudaryta įvykdžius viešojo pirkimo procedūras, kurių metu atsakovė UAB „Tomadas“ siūlė parduoti kompleksą paslaugų – transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo. Taigi, saugojimo įkainiai ir nuvežimo įkainiai pagal Sutartį susiję ir priklausomi vienas nuo kito. Tiekėjas, atitinkamai apskaičiavęs vidutinę saugojimo trukmę, viešojo pirkimo procedūrose turi galimybę pasiūlyti nedidelę ir dėl to konkurencingą saugojimo kainą, atsižvelgdamas į numatomą transporto priemonės saugojimo laikotarpį, dėl tokio laikotarpio susidarantį saugomų transporto priemonių skaičių ir tam reikalingą saugojimo aikštelių plotą. Be to, mažesnę saugojimo kainą gali iš dalies kompensuoti didesnė nuvežimo kaina ir/arba atvirkščiai. Dėl šios priežasties saugojimo kaina, kuri turi būti mokama po to, kai transporto priemonės savininkas, gavęs policijos įstaigos Leidimą, neatsiima (jam neatiduodama) transporto priemonės dėl to, kad nevykdo įstatymo reikalavimo sumokėti nuvežimo ir saugojimo kainą iki atsiėmimo, gali būti nustatoma kita, negu ta, kuri numatyta Sutartyje. Kitaip būtų sudarytos sąlygos neteisėtus veiksmus atliekančiam transporto priemonės savininkui tokiais neteisėtais veiksmais sukurti nuostolius kuriančias išlaidas sąžiningam ir teisėtai verslą vykdančiam ūkio subjektui.

43. Nagrinėjamu atveju vertinant UAB „Tomadas“ taikyto 24,20 Eur už parą transporto priemonės saugojimo įkainį, sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nevertino rinkos kainos taikomos už analogiškas paslaugas po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo. Apeliantė pateikė į bylą įrodymus, kurie patvirtina, kad UAB „Goldas“ ir UAB „Sauda“ po policijos sprendimo grąžinti transporto priemonę už transporto priemonės saugojimo paslaugą taiko 25 Eur už parą dydžio įkainį. Atsakovai kitokių duomenų apie rinkos kainos taikomos už analogiškas paslaugas po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo į bylą nėra pateikę. Atitinkamai, vadovaujantis byloje turimais duomenimis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 suformuota praktika analogišku klausimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB „Tomadas“ taikytas 24,20 Eur įkainis už transporto priemonės paros saugojimą atitinka rinkos kainą ginčo laikotarpiu po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo.

44. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas R. R., ar E. J. būtų dėję pakankamas pastangas atsiimti apeliantės saugojamą R. R. priklausantį automobilį, tik gavęs 2020 m. spalio 9 d. UAB „Tomadas“ pranešimą dėl transporto priemonės atsiėmimo atsakovas R. R. kreipėsi į apeliantę dėl automobilio atsiėmimo, nors apie saugomą automobilį, kaip matyti iš jo 2020 m. balandžio 27 d. kreipimosi į prokuratūrą grąžinti automobilį, jam buvo žinoma, kad automobilis yra saugomas.

45. Pirmosios instancijos teisme E. J. paaiškino, kad 2020 m. liepos 16 d. grįžęs iš užsienio ir nuėjęs į teismą, iš ten pasiėmė jo atžvilgiu priimtą baudžiamąjį įsakymą, iki to laiko apie priimtą sprendimą jam nebuvo žinoma. Apie priimtą baudžiamąjį įsakymą R. R. neinformavo. Tik 2020 m. spalio mėn. sužinojo, jog už automobilio saugojimą paskaičiuota daugiau nei 5000 Eur skola, kuri jo vertinimu visiškai neadekvati ir nesąžininga. Sutiktų ieškovei už automobilio saugojimą sumokėti 1500 Eur, bet ne daugiau. Dėl susidariusio įsiskolinimo už automobilio nuvežimą ir saugojimą R. R. nėra atsakingas, nes jis ir R. R. buvo susitarę dėl automobilio „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo ir šio susitarimo pagrindu R. R. minėtą automobilį buvo perdavęs jam naudotis.

46. Pirmosios instancijos teismas vertindamas atsakovo E. J. elgesį, pažymėjo tai, jog jo atžvilgiu 2020 m. gegužės 7 d. priimtas teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2020 m. gegužės 26 d., o įteiktas E. J. asmeniškai 2020 m. gegužės 9 d., todėl akivaizdu, jog apie priimtą sprendimą jam buvo žinoma nuo teismo baudžiamojo įteikimo dienos. Teismo vertinimu nors pareigos informuoti automobilio savininką R. R. jis neturėjo, tačiau kaip nusikalstamą veiką padaręs asmuo, jis visgi privalėjo domėtis priimto sprendimo vykdymu. Atsakovui R. R. apie sulaikytą jam priklausantį automobilį buvo žinoma nuo pat automobilio sulaikymo dienos, o gavus 2020 m. gegužės 4 d. prokuroro atsakymą į prašymą grąžinti automobilį, kuriame prokuroras informavo, jog prokuratūroje surašytas pareiškimas užbaigti procesą šioje baudžiamojoje byloje teismo baudžiamuoju įsakymu, o automobilį grąžinti savininkui R. R., todėl artimiausiu metu dėl automobilio grąžinimo spręs teismas. Atsakovas R. R. nuo 2020 m. gegužės 4 d. žinodamas, kad netrukus teismas spręs klausimą dėl automobilio grąžinimo, kaip automobilio savininkas elgėsi nerūpestingai, visiškai nesidomėjo baudžiamosios bylos baigtimi, automobilio grąžinimu. Iš esmės pritartina šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

47. Atsižvelgiant į tai, SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje numatytas transporto priemonės negrąžinimas (sulaikymas) galimas tol, kol nėra atlygintos išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, arba tol, kol nėra pateiktas adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka, pažymėtina, kad ir SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

48. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad savininkas R. R. būtų ėmęsis spręsti, pasinaudojęs kitais prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimo Civiliniame kodekse nustatytais būdais, pavyzdžiui pasinaudodamas galimybe išduoti vekselį, ar kita, ir kuo skubiau iš apeliantės atsiėmęs saugomą jam priklausantį automobilį. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad automobilio savininkui delsiant atsiimti automobilį ir nepasinaudojus užtikrinti išlaidų atlyginimą Civiliniame kodekse nustatytais būdais, jis veikė savo paties nuožiūra, prisiėmė riziką patirti didesnes išlaidas, nuostolius ir pan. Šiuo atveju apeliantė pagrįstai reiškia reikalavimą atlyginti apeliantės išlaidas už automobilio saugojimą po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo Įsakyme nustatytu tarifu – 24,24 Eur už vieną parą. Įvertinus dėl E. J. veiksmų kilusias pasekmes, konkrečias faktines aplinkybes, paties atsakovo, savininko R. R. elgesį, jam nevykdant apeliantės reikalavimo sumokėti dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo turėtas išlaidas, kurias apeliantė pareikalavo sumokėti 2020 m. rugsėjo 11 d. ir 2021 m. spalio 9 d. pranešimais, taip pat šios prievolės įvykdymo užtikrinimo nepateikimas, spręstina visuma aplinkybių, turėjo įtakos išlaidų padidėjimui. Po teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo (2020 m. gegužės 26 d.) iki ieškinio parengimo dienos (2020 m. lapkričio 20 d.) apeliantė atsakovui R. R. priklausantį automobilį saugojo 178 paras, vadovaujantis Įsakymu vienos paros kaina nustatyta 24,20 Eur, todėl iš atsakovų solidariai priteistina 4307,60 Eur (178 x 24,20 Eur) skolą už saugojimo paslaugas nurodytu laikotarpiu.

49. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė už automobilio saugojimą iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo 7,00 Eur įkainį, kuris skaičiuotinas nuo 2020 m. balandžio 11 d. iki teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo (2020 m. gegužės 26 d.), už 44 paras, ir už šį laikotarpį susidaro 308 Eur (44 x 7 Eur) skola, bei pagrįstai taikė 100,00 Eur įkainį už automobilio priverstinį transportavimą, iš viso apeliantei solidariai iš atsakovų priteistina 4715,60 Eur skola.

Dėl bylos procesinės baigties

50. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo dalies dėl skolos už automobilio saugojimo paslaugas po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo nesivadovavo kasacinio teismo praktika ir netinkamai vertino įrodymus, ko pasėkoje padarė nepagrįstas išvadas, todėl esant minėtoms nustatytoms bei išdėstytoms prieš tai aplinkybėms ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl skolos priteisimo keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, keistina ir teismo sprendimo dalis dėl 5 procentų palūkanų priteisimo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteistą sumą padidinant iki 4715,60 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

51. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teisme pakeitus teismo sprendimą arba priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

52. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 133,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis. Patenkinus ieškinį iš dalies 77,80 proc. (4715,60 Eur : 5932,40 Eur) x 100 = 79,49 proc.) ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisiant solidariai iš atsakovų ieškovei papildomą skolos sumą (negautas pajamas), atitinkamai ieškovei iš atsakovų priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis didintinas iki 105,72 Eur (133 Eur x 79,49 proc. = 105,72 Eur) (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

53. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

54. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad apeliantė apeliacinės instancijos teisme patyrė 133,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro sumokėtas žyminis mokestis. Teismas atsižvelgia, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies 79,49 proc. apeliantei iš atsakovų priteistina 105,72 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. kovo 12 d. sprendimą ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, solidariai iš atsakovų R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4715,60 Eur (keturių tūkstančių septinių šimtų penkiolikos eurų 60 ct skolą), 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4715,60 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. lapkričio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, iš atsakovų R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 52,86 Eur (penkiasdešimt du eurus 86 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, iš atsakovų R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 52,86 Eur (penkiasdešimt du eurus 86 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.