- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-16
- Bylos Nr.
- e2A-990-381/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01717-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Aldona Tilindienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vitras-S“
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Geležinkelių tiesimo centras“, akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Aldonos Tilindienės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vitras-S“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vitras-S“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Geležinkelių tiesimo centras“, akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinės bendrovė (toliau – UAB) „Vitras-S“ su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos geležinkeliai“ Viešųjų pirkimų komisijos sprendimus nesudaryti pirkimo sutarties su tiekėju – jungtinės veiklos partneriais UAB „Vitras-S“, UAB „Leonhard Weiss Lietuva“, „Leonhard Weiss RTE AS“ ir „Leonhard Weiss GmbH & Co.KG“ ir sudaryti pirkimo sutartį su antroje vietoje pasiūlymų eilėje esančiu tiekėju – UAB „Geležinkelių tiesimo centras“.
2. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. vasario 1 d. Centrinėje viešųjų pirkimų Informacinėje sistemoje paskelbė Paprastojo geležinkelio kelio remonto darbų pirkimą (toliau – Pirkimas). Ieškovė, veikianti 2018 m. kovo 5 d. Jungtinės veiklos sutarties pagrindu kartu su partneriais UAB „Leonhard Weiss Lietuva“, „Leonhard Weiss RTE AS“ ir „Leonhard Weiss GmbH & Co.KG“ (toliau – Tiekėjas), dalyvavo Pirkime. Tiekėjas buvo pripažintas vienu iš 3-ios pirkimo objekto dalies (geležinkelio kelio paprastojo remonto darbai Šiaulių regione) laimėtoju, su juo buvo sudaryta 2019 m. sausio 7 d. preliminarioji statybos rangos sutartis. 2019 m. buvo vykdoma atnaujinto varžymosi procedūra, kurios metu Tiekėjo pasiūlymas pripažintas laimėjusiu, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) 2019 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1042-K-8 nusprendė, kad su Tiekėju planuojamas sudaryti sandoris neatitinka Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas). Atsižvelgdama į tai atsakovė skundžiamu 2019 m. spalio 30 d. raštu informavo ieškovę, kad sandoris bus sudaromas ne su Tiekėju, o su antroje vietoje pasiūlymų eilėje esančiu Pirkimo dalyviu UAB „Geležinkelio tiesimo centras“.
3. Ieškovės nuomone, atsakovės sprendimas nesudaryti Pirkimo sutarties su Tiekėju, kuris faktiškai reiškia tiekėjo pašalinimą iš Pirkimo procedūrų, yra neteisėtas, kadangi nėra pagrįstas Pirkimui taikytinomis teisės aktų normomis – Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymu (toliau – Pirkimų įstatymas), Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu (toliau – VPĮ). Nei Europos Sąjungos (toliau – ES) nei nacionaliniai teisės aktai nenumato tokio tiekėjo pašalinimo ir sutarties nesudarymo pagrindo kaip sandorio neatitiktis nacionalinio saugumo interesams, tokių nuostatų nebuvo ir Pirkimo sąlygose. Pirkimų direktyvose įtvirtintas tiekėjo pašalinimo pagrindų sąrašas yra išsamus ir baigtinis, todėl nei valstybės narės, į nacionalinę teisę perkeldamos aktualias ES viešųjų pirkimų teisės nuostatas, nei pirkimą vykdantis subjektas, negali sukurti naujų, pirkimų direktyvose nenumatytų ūkio subjekto pašalinimo ar sutarties nesudarymo pagrindų. Ieškovės nuomone, Įstatymas nėra specialusis teisės aktas Pirkimų įstatymo atžvilgiu ir negali nustatyti papildomų tiekėjų pašalinimo pagrindų, be to, minėtas įstatymas negali būti taikomas šio ginčo kontekste dar ir dėl to, kad jis įsigaliojo tik po to, kai atsakovė paskelbė viešąjį pirkimą dėl preliminariosios sutarties sudarymo.
4. Pasak ieškovės, ji visiškai atitinka nacionalinio saugumo interesus, nes yra ilgalaikė AB „Lietuvos geležinkeliai“ partnerė, su kuria net ir dabar sudaromi sandoriai dėl su nacionaliniu saugumu ženkliai labiau susijusių darbų atlikimo. Be to, UAB „Vitras-S“ yra įrašyta į NATO konkursų dalyvių sąrašą, jos atitiktis NATO konkursų dalyviams keliamiems reikalavimas yra patikrinta ir patvirtinta bei nekelia abejonių, bendrovė taip pat patenka į Įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje numatytą subjektų ratą, kurie įstatymiškai yra laikomi atitinkančiais nacionalinio saugumo interesus, todėl ieškovės patikra apskritai neturėjo būti atliekama. Atsakovė, atsisakydama sudaryti Pirkimo sandorį, negalėjo remtis Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimu, nes šis nutarimas ne tik yra nemotyvuotas, neatitinka Įstatymo nuostatų, prieštarauja ES teisei, Lietuvos Respublikos Konstitucijai, paneigia teises ir laisves, įtvirtintas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – EŽTK), bet ir negali sukelti teisinių pasekmių, nes nėra paskelbtas įstatymuose nustatyta tvarka.
5. Be to, ieškovės nuomone, kadangi skundžiamas atsakovės sprendimas ir jo priėmimo pagrindu esantis 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimas pažeidžia ES teisinį reglamentavimą, teismas turėtų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB, (toliau – Komunalinių paslaugų direktyva), be kita ko, jos 80 straipsnio 1 dalies ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, (toliau – Viešųjų pirkimų direktyva) 57 straipsnio 1, 2, 4 dalių aiškinimo, dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 56, 49, 63 straipsnių, 52 straipsnio 1 dalies ir 65 straipsnio 1 dalies b) punkto bei 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (toliau – Paslaugų direktyva) 16 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių, 13 straipsnio 1 dalies aiškinimo. Ieškovė taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 1042-K-8 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ neprieštarauja Įstatymo 10 straipsnio 6, 7 dalių, 12 straipsnio 6, 13 dalių, 13 straipsnio 7, 8 dalių, Vyriausybės įstatymo 41 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatų bei sustabdyti bylos nagrinėjimą, iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtos bylos dėl Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto atitikties Konstitucijai ir kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išspręs ieškovės kasacinio skundo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 14 d. nutarties priėmimo klausimą, o kasacinį skundą priėmus – iki kol bus išnagrinėta kasacinio skundo pagrindu Lietuvos Aukščiausiame Teisme pradėta civilinė byla.
Šalies argumentai
6. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ savo procesiniuose dokumentuose su UAB „Vitras-S“ ieškiniu ir prašymu kreiptis į ESTT nesutiko, prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovės teigimu, Įstatymo 13 straipsnio 8 dalis numato prievolę nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbioms įmonėms, nepriklausomai nuo to, kuriai kategorijai jos yra priskirtos, nesudaryti sandorių, kurie prieštarauja arba yra nesuderinami su nacionalinio saugumo interesais. Vyriausybės nutarimas yra imperatyvus, galiojantis teisės aktas ir atsakovei, kaip perkančiajam subjektui, privalomai vykdomas tol, kol nėra nuginčytas teisės aktuose nustatyta tvarka teisme. Atsakovės įsitikinimu, valstybės nacionalinio saugumo interesai visais atvejais turėtų būti vertinami kaip svarbesni nei pirkimo laimėtojo komerciniai interesai. Atsakovė pabrėžė, kad ieškovė nebuvo pašalinta iš pirkimo procedūros VPĮ 46 straipsnio prasme, jos pasiūlymas nebuvo atmestas kitais, Pirkimų įstatyme ar VPĮ numatytais pagrindais. Preliminarioji sutartis su ieškove nėra nutraukta ir ji yra galiojanti, todėl ieškovė ir toliau kviečiama dalyvauti atnaujintuose varžymuose, tačiau preliminarioji sutartis savaime negarantuoja pagrindinės sutarties sudarymo. Atsakovė taip pat paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo Pirkimo sąlygose nusimatyti atvejų, kad sutartis su laimėtoju negalės būti sudaroma, jeigu Vyriausybė nutarimu priims sprendimą, jog ketinamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, nes Įstatymas įsigaliojo tik po pirkimo paskelbimo, tačiau tai nereiškia, kad atsakovei negalioja ar ji gali nesilaikyti privalomų Vyriausybės nutarimų, priimtų galiojančių teisės aktų pagrindu, tuo labiau, kad Įstatymo nuostatos yra specialiosios teisės normos Pirkimų įstatymo normų prasme. Atsakovė taip pat pabrėžė, kad teisė vertinti investuotojų ir / arba sandorių atitiktį nacionalinio saugumo interesams yra suteikta ne jai, o Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijai (toliau – Komisija), kurios išvadų pagrindu galutinį sprendimą priima Vyriausybė, kurios nutarimų, priimtų Įstatymo pagrindu, teisėtumo klausimai nėra teismingi bendrosios kompetencijos teismams.
7. Dėl ieškovės prašymo kreiptis į ESTT atsakovė nurodė, ieškovė tokiu būdu piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nes nori užvilkinti bylos nagrinėjimą, todėl jai turėtų būti skiriama bauda. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne ES direktyvų pagrindu, o vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais, t. y. Įstatymo 13 straipsnio 8 dalimi, todėl nėra jokio pagrindo kreiptis į ESTT dėl ES teisės aktų išaiškinimo. Be to, SESV 65 straipsnis aiškiai nurodo, kad SESV 63 straipsniu draudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai nepažeidžia valstybių narių teisės imtis priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo požiūriu. Tai reiškia, kad valstybės narės, įskaitant ir Lietuvos Respubliką, turi teisę imtis priemonių, siekdamos užtikrinti konstituciškai svarbiausias vertybes bei užkirsti kelią galimoms visoms įmanomoms grėsmėms ar rizikoms, susijusioms su valstybės nacionaliniu saugumu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškovės ieškinį bei prašymus atmetė.
9. Teismas nurodė, kad atsakovė yra priskirta prie antros kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, o viešoji geležinkelių infrastruktūra ir kiti įrenginiai ir turtas, reikalingi sklandžiam geležinkelių transporto eismui užtikrinti, priskiriami prie nacionaliniam saugumui užtikrinti strateginę reikšmę turinčios infrastruktūros, todėl Įstatymo nuostatos yra privalomos atsakovei vykdant viešuosius pirkimus bei sudarant sutartis su viešųjų pirkimų laimėtojais.
10. Teismas sprendė, kad ieškovė nebuvo pašalinta iš viešojo pirkimo procedūrų VPĮ 46 straipsnio prasme, nes sprendimas dėl ieškovės pasiūlymo pripažinimo laimėjusiu nebuvo panaikintas ar pakeistas, ieškovės pasiūlymas nebuvo atmestas, o su ieškove 2019 m. sausio 7 d. sudaryta preliminarioji sutartis taip pat nebuvo pakeista ar nutraukta. 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimu pasisakyta tik dėl vieno konkretaus su ieškove planuojamo sudaryti sandorio vertinimo ir šio teisės akto pagrindu buvo priimtas ieškovės ginčijamas perkančiojo subjekto sprendimas nesudaryti su ieškove konkretaus sandorio.
11. Teismas pažymėjo, kad Pirkimų įstatymo 29 straipsnis yra papildytas 5 dalimi, įsigaliojusia nuo 2019 m. birželio 11 d., kuri numato, kad perkantysis subjektas, veikiantis gynybos srityje arba srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, atlikdamas su nacionaliniu saugumu susijusių prekių, paslaugų ar darbų pirkimus, įvertina visus galinčius kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnius ir sprendžia, ar šiuose pirkimuose gali dalyvauti tiekėjai ir jo subtiekėjai, kurie nėra registruoti (jeigu tiekėjas ar subtiekėjas yra fizinis asmuo – nuolat gyvenantys) Europos Sąjungos valstybėje narėje, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos valstybėje narėje ar trečiojoje šalyje, pasirašiusioje šio straipsnio 4 dalyje nurodytus tarptautinius susitarimus. Teismas sprendė, kad šis Pirkimų įstatymo nuostatų pakeitimas priskiria nacionalinio saugumo interesų prioritetą prie viešųjų pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srityje, pagrindinių principų ir tikslų.
12. Kadangi sandorio, sudaromo srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, atitikimas nacionalinio saugumo interesams priskiriamas prie pagrindinių viešųjų pirkimų, atliekamų šiose srityse, principų ir tikslų, teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog Pirkimo sąlygose nebuvo numatyta tokio, kaip nagrinėjamu atveju, teisinio pagrindo nesudaryti Pirkimo sutarties su laimėjusiu tiekėju, neturi reikšmės vertinant ginčijamo perkančiojo subjekto sprendimo teisėtumą. Atsakovė negalėjo sudaryti viešojo pirkimo sutarties strategiškai svarbioje ūkio sektoriaus dalyje, kai sutartis buvo pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų Vyriausybės nutarimu, toks sandoris pažeistų imperatyvų viešojo pirkimo principą šioje srityje. Atsakovės viešųjų pirkimų komisija, atsakovė, kaip perkantysis subjektas, neturėjo pagrindo revizuoti Vyriausybės nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo ir atsisakyti jį vykdyti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad sandoris su pirkimo laimėtoju negalėjo būti sudarytas, nes toks sandoris būtų niekinis dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, viešųjų prikimo principams ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis).
13. Teismas pažymėjo, kad ieškovė turi didelę patirtį viešųjų pirkimų geležinkelio transporto srityje, todėl aplinkybė, kad Įstatymo numatytais atvejais perkantysis subjektas privalo atlikti numatomų sudaryti viešųjų pirkimų sutarčių preliminarų vertinimą nacionalinio saugumo aspektu jai neturėjo būti siurprizinė. Teismas vertino, kad toks imperatyvus įstatymo reikalavimas yra viešas, galiojantis ir žinomas visiems pirkime dalyvaujantiems tiekėjams, todėl nepažeidžia pirkimo skaidrumo ir lygiateisiškumo principų, bei negali būti vertinamas kaip sąžiningos konkurencijos ribojimas.
14. Teismas nevertino kitų ieškovės argumentų dėl jos veiklos ir sudaromų sandorių atitikties Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, nes šie argumentai yra susiję su Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimo, kuris nėra nagrinėjamos bylos dalykas, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu, todėl teismas dėl jų nepasisakė.
15. Teismas sprendė, kad byloje nėra poreikio aiškinti ES teisės aktus. Teismas padarė išvadą, kad daugelis ieškovės prašomų išaiškinti direktyvų nuostatų yra perkeltos į nacionalinę teisę – VPĮ, Pirkimų įstatymą, nagrinėjamoje byloje taikytinos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios viešųjų pirkimų procedūras transporto srityje, yra aiškios ir nedviprasmiškos, o ieškovės keliami klausimai yra susiję su šioje konkrečioje byloje susidariusių faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, tačiau ne ES teisės nuostatų aiškinimu, todėl ieškovės prašymą dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į ESTT atmetė kaip nepagrįstą.
16. Teismas taip pat netenkino ieškovės prašymų stabdyti bylą dėl Konstituciniame Teisme bei Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjamųjų bylų. Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos dalykas – perkančiosios organizacijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas. Skundžiamas atsakovės sprendimas priskiriamas prie Vyriausybės nutarimo teisinių padarinių. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės sprendimas vertintinas pagal sprendimo priėmimo metu galiojusias teisės normas, todėl nėra pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą CPK 163 straipsnio 7 punkto pagrindu.
17. Teismas pažymėjo, kad kitas ieškovės nurodytas bylos stabdymo pagrindas išnyko, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos komisijos atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-347-236/2020.
18. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis ir į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 1042-K-8 atitikties Įstatymo, Vyriausybės įstatymo bei Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatoms. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jau yra konstatavę, kad tarp pareikštų reikalavimų dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo ir reikalavimo dėl Vyriausybės nutarimo panaikinimo nėra tiesioginio ryšio, nes, jei ginčijamo atsakovės sprendimo metu galiojęs Vyriausybės nutarimas vėliau būtų pripažintas neteisėtu, tai savaime nelemtų ir perkančiosios organizacijos sprendimo neteisėtumo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad tai, ar Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimas neprieštarauja ieškovės nurodytiems įstatymams, nėra aktualu nagrinėjamoje byloje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
19. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Vitras-S“ prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti. Be to, ieškovė prašo sustabdyti bylą, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla dėl Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto atitikties Konstitucijai, taip pat sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 1042-K-8 neprieštarauja Įstatymo 10 straipsnio 6, 7 dalims, 12 straipsnio 6, 13 dalims, 13 straipsnio 7, 8 dalims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 41 straipsnio 5 daliai ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 5 daliai. Ieškovė taip pat prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Komunalinių paslaugų direktyvos, Viešųjų pirkimų direktyvos, Paslaugų direktyvos ir SESV nuostatų aiškinimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
19.1. Teismas atsakovės sprendimą nesudaryti pirkimo sutarties su ieškove grindė netinkamomis, ginčo pirkimui neaktualiomis teisės normomis. Viešųjų pirkimų teisiniams santykiams būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, kuris lemia tai, kad atsakovė galėjo elgtis tik Pirkimų įstatyme numatytu būdu ir priimti tik tokius sprendimus, kuriuos jai leidžia priimti Pirkimų įstatymas. Viešuosius pirkimus reglamentuojantys teisės aktai nenumato tokio pagrindo, kokiu rėmėsi atsakovė, atsisakydama sudaryti pirkimo sutartį su Tiekėju. Teismas taip pat nenurodė nė vienos Pirkimų įstatymo ar VPĮ normos, kuri būtų leidusi atsakovei nesudaryti pirkimo sutarties su ieškove, tačiau rėmėsi Įstatymu, kuris nereglamentuoja viešųjų pirkimų procedūrų, neįgyvendina Komunalinių paslaugų direktyvos ar Viešųjų pirkimų direktyvos nuostatų ir todėl negali būti teisėtu pagrindu atsakovei nesudaryti su ieškove pirkimo sutarties. Be to, net jei Įstatymas būtų laikomas viešuosius pirkimus ir viešojo pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančiu teisės aktu, jis negalėjo būti taikomas ginčo situacijoje, nes ginčui aktuali jo redakcija įsigaliojo tik po to, kai atsakovė paskelbė viešąjį pirkimą dėl preliminariosios sutarties sudarymo.
19.2. Teismas nepagrįstai nacionalinio saugumo interesų prioritetą įvardijo vienu iš pagrindinių viešųjų pirkimų principų, nors toks principas neįvardintas jokiose pozityviosiose viešųjų pirkimų teisės normose, o Pirkimų įstatymo 29 straipsnio 5 dalis, iš kurios teismas kildina šį principą, ginčo atveju apskritai netaikytina, nes joje įtvirtintas reglamentavimas yra aktualus tik tais atvejais, kai pirkimuose dalyvauja tiekėjas ir jo subtiekėjai, kurie nėra registruoti ES valstybėje narėje, NATO valstybėje narėje ar trečiojoje šalyje, pasirašiusioje šio straipsnio 4 dalyje nurodytus tarptautinius susitarimus, tuo tarpu visi Tiekėjo jungtinės veiklos partneriai yra registruoti ES valstybėse narėse.
19.3. Teismas netinkamai kvalifikavo atsakovės sprendimą ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nebuvo pašalinta iš pirkimo VPĮ 46 straipsnio prasme. Teismas neatsižvelgė į atsakovės sprendimu faktiškai sukeliamas teisines pasekmes Tiekėjui ir neįvertino to, kad atsakovės sprendimu ieškovei dėl jos individualių savybių netekus galimybės sudaryti viešojo pirkimo sutarties, tai faktiškai atitinka tiekėjo pašalinimą iš viešojo pirkimo procedūrų. Pirkimų direktyvose yra įtvirtintas išsamus ir baigtinis tiekėjo pašalinimo iš pirkimo pagrindų sąrašas, todėl valstybėms narėms yra draudžiama minėtą pateiktą sąrašą papildyti kitais pašalinimo pagrindais. Nei Pirkimų įstatymas, nei VPĮ nenumato pirkimo sutarties neatitikimo nacionaliniams saugumo interesams kaip teisinio pagrindo pašalinti tiekėją iš pirkimo procedūros, kas patvirtina atsakovės sprendimo neteisėtumą.
19.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad tai, jog pirkimo sąlygose nesant įtvirtinto pagrindo nesudaryti pirkimo sutarties dėl sandorio tariamo prieštaravimo nacionalinio saugumo interesams, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant, ar Tiekėjo pašalinimas iš pirkimo buvo teisėtas. Atsakovė, nesilaikydama savo pačios paskelbtų Pirkimo sąlygų, neįtvirtinusių tokio Tiekėjo pašalinimo iš Pirkimo pagrindo, koks nurodytas atsakovės sprendime, pažeidė imperatyviuosius tiekėjų lygiateisiškumo, skaidrumo principus bei nepagrįstai apribojo sąžiningą tiekėjų konkurenciją Pirkime, o tai yra savaime pakankamas bei savarankiškas pagrindas naikinti ginčijamus perkančiojo subjekto sprendimus.
19.5. Teismas ignoravo, jog Įstatymas bei Vyriausybės nutarimas yra neteisėti dėl Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai ir Vyriausybės nutarimo – įstatymams ir nepagrįstai atsisakė šiuo klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės buvo paneigtas principas „iš neteisės negali kilti teisė“, nes teismas, atsisakydamas vertinti, ar Vyriausybės nutarimas neprieštarauja įstatymams, nusprendė, kad atsakovė galėjo priimti teisėtą sprendimą vadovaudamasi neteisėtu Vyriausybės nutarimu. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu Konstituciniame Teisme yra nagrinėjama individualių skundų pagrindu inicijuota byla dėl Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto atitikties Konstitucijai, o Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 3 dalis numato, kad visos valstybės institucijos privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu, Konstituciniam Teismui nustačius Įstatymo nuostatų prieštaravimą Konstitucijai, Vyriausybė privalėtų panaikinti savo nutarimą, priimtą tapačiu pagrindu, kurio konstitucingumas tiriamas, o tai reikštų, kad ir atsakovės sprendimas yra neteisėtas, dėl to ši byla privalėjo būti sustabdyta.
19.6. Nepriklausomai nuo to, ar Konstitucinis Teismas pripažins Įstatymo 11 straipsnio 4 punktą prieštaraujančiu Konstitucijai, Vyriausybės nutarimas neatitinka paties Įstatymo nuostatų, todėl jo teisėtumas turėjo būti ištirtas Konstituciniame Teisme. Pirma, Vyriausybės nutarimas prieštarauja Įstatymo 10 straipsnio 7 daliai ir 13 straipsnio 7 daliai, nes nutarimu be teisinio pagrindo buvo pritaikyta 10 straipsnio 7 dalies norma, kuri taikoma investuotojų, o ne sandorių patikrai. Antra, Vyriausybės nutarimas prieštarauja Įstatymo 10 straipsnio 6 daliai, nes UAB „Vitras-S“ atžvilgiu procedūra dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams apskritai negalėjo būti pradėta, kadangi UAB „Vitras-S“ patenka į subjektų ratą, kurie pagal Įstatymo 10 straipsnio 6 dalį laikomi atitinkančiais nacionalinio saugumo interesus. Trečia Vyriausybės nutarimas prieštarauja Vyriausybės įstatymo 41 straipsnio 5 daliai ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 5 daliai, nes jis nėra paskelbtas viešai, kas reiškia, kad nutarimas negalioja ir negali būti taikomas. Ketvirta, Vyriausybės nutarimas neatitinka Įstatymo 13 straipsnio 8 dalies, nes nutarimu nėra nustatytos priežastys, dėl kurių sandorio sudarymas galėtų neatitikti nacionalinio saugumo interesų, o tik deklaruota, jog ieškovės netiesioginis akcininkas tariamai atitinka Įstatymo 11 straipsnyje numatytus kriterijus. Nėra jokio pagrindo teigti, jog tariamas Įstatymo 11 straipsnyje numatytų kriterijų egzistavimas bei Pirkimo objekto specifika sukeltų kokią nors grėsmę nacionalinio saugumo interesams, tuo labiau, kad ieškovė ne kartą buvo pripažinta itin patikimu tiekėju, kadangi jai buvo leista sudaryti sutartis dėl žymiai vertingesnių sandorių, kurių objektas buvo žymiai strategiškai svarbesnių darbų atlikimas, pavyzdžiui Rengės ir Pažeimenės geležinkelio ruožuose. Penkta, Vyriausybės nutarimas neatitinka Įstatymo 12 straipsnio 6, 10 ir 12 dalių bei 13 straipsnio 7 dalies, nes ieškovė nebuvo informuota ir (ar) kitaip įtraukta į jos atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo procedūrą. Galiausiai Vyriausybės nutarimas prieštarauja Įstatymo 12 straipsnio 13 daliai, nes yra teisiškai ir faktiškai nepagrįstas.
19.7. Atsakovės sprendimas pažeidžia ir ES teisę, nes su Tiekėju buvo atsisakyta sudaryti sandorį / Tiekėjas buvo pašalintas iš Pirkimo ES pirkimų direktyvose, įtvirtinančiose baigtinį ir išsamų atsisakymo sudaryti pirkimo sutartį / tiekėjo pašalinimo pagrindų sąrašą, nenumatytu pagrindu. Be to, atsakovės sprendimas ir jo priėmimo pagrindas – Vyriausybės nutarimas pažeidžia SESV ir Paslaugų direktyvą, nes jais buvo apribotos ieškovės jungtinės veiklos partnerėms ES teisės garantuojamos paslaugų judėjimo, kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisvės ir tokie pritaikyti fundamentalių ES laisvių ribojimai negali būti pateisinami, kadangi nei atsakovės sprendime, nei Vyriausybės nutarime nėra identifikuota, koks tikras, specifinis ir pakankamai rimtas pavojus nacionalinio saugumo interesams būtų kilęs dėl sandorio sudarymo. Be to, Vyriausybės nutarimas ir jo pagrindu priimtas atsakovės sprendimas yra nesuderinami su SESV 107 straipsnio 1 dalimi, draudžiančia valstybės pagalbą, kadangi pašalinus UAB „Vitras-S“ iš Pirkimo, pirmenybė buvo suteikta ne tokiam efektyviam, daugiau nei 60 proc. didesnę kainą pasiūliusiam ieškovės konkurentui – UAB „Geležinkelių tiesimo centras“ (priklausančiam AB „Lietuvos geležinkeliai“), o tokie veiksmai iškraipo konkurenciją ir daro įtaką prekybai tarp ES narių, dirbtinai ribojant konkurenciją ir suteikiant nepagrįstą pranašumą ir tiesioginę finansinę naudą neefektyviems rinkos dalyviams. Vyriausybės nutarimas taip pat buvo priimtas pagal ES teisei prieštaraujančią išankstinio patikrinimo procedūrą. ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad tam, jog išankstinio leidimo tvarka būtų pateisinama, ji turi būti pagrįsta objektyviais, aiškiais, skaidriais, nediskriminuojančiais ir iš anksto žinomais kriterijais, užtikrinančiais, kad taip bus pakankamai apribota nacionalinės valdžios institucijų diskrecija, tuo tarpu Įstatyme įtvirtinta procedūra yra abstrakti ir paremta vertinamojo pobūdžio kriterijais, įstatyme įtvirtintas net nebaigtinis patikros kriterijų sąrašas. Tokiu būdu Įstatymas valstybės institucijoms suteikia neribotą ir nekontroliuojamą laisvę spręsti dėl investuotojų / sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams, o investuotojai / ketinamo sudaryti sandorio šalys niekaip iš anksto negali numatyti, pagal kokius ir kaip aiškinamus kriterijus jiems gali būti uždrausta investuoti/sudaryti sandorį. Kiekvienas iš šių ES teisės pažeidimų sudaro savarankišką pagrindą teismui spręsti dėl atsakovės sprendimo panaikinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė taikyti ES teisę ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
19.8. Teismas nevertino atsakovės sprendimo ir jo priėmimo pagrindu esančio Vyriausybės nutarimo (ne)suderinamumo su EŽTK 7 straipsnyje įtvirtintu principu „nėra bausmės be įstatymo“, 13 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, 6 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija ir EŽTK 1-ojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtina teise į nuosavybės apsaugą, tokiu būdu įteisindamas ieškovės teisių ir laisvių pažeidimus. Toks visiškas motyvų dėl EŽTK įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimų nebuvimas yra nesuderinamas su EŽTK ir sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, įtvirtintą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
Atsiliepimas
20. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė UAB „Vitras-S“ apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
20.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nacionalinio saugumo svarbą priskyrė prie esminių tikslų tais atvejais, kai sandoriai, kilę iš viešųjų pirkimų, sudaromi tose srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių dalimi, kadangi Konstitucijos 94 straipsnis įpareigoja Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumą ir viešąją tvarką. Įstatymo tikslas – užtikrinti, kad valstybės nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbūs objektai (įmonės, įrenginiai ir turtas bei ūkio sektoriai) ir nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, įrenginių ir turto apsaugos zonose esantis turtas ir teritorija būtų apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių, ir šalinti tokių veiksnių atsiradimo priežastis ir sąlygas. Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai, kaip jie suprantami Nacionalinio saugumo strategijoje, transeuropinės infrastruktūros plėtra bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtinti esminiai visuomenės interesai, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą ir kita. Vadovaujantis Įstatymo 4 skyriumi, transporto sektorius yra vienas iš strategiškai svarbių nacionaliniam saugumui ūkio sektorių Lietuvoje ir yra sudedamoji vidaus saugumo užtikrinimo politikos dalis, todėl valstybės institucijos privalo imtis veiksmingų priemonių užtikrinant eismo keliuose saugumą bei valstybės institucijų ir privačių asmenų veiklos bei kompleksinių priemonių, skirtų avaringumui mažinti, organizavimą ir koordinavimą. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesai visais atvejais turi būti vertinami kaip svarbesni nei privačių asmenų (šiuo atveju ieškovės ir jungtinės veiklos dalyvių) komerciniai interesai, pagrįsti išimtinai ekonomine nauda.
20.2. Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Vyriausybės sprendimais gali būti ribojami, sustabdomi ar panaikinti sandoriai, investicijos ar ūkinė komercinė veikla. Taigi, pats įstatymas suteikia Vyriausybei teisę stabdyti ar panaikinti sandorius, o pirkime dalyvaujantys tiekėjai bei perkantieji subjektai turi ir privalo laikytis Vyriausybės nutarimų. Vyriausybės nutarimas yra imperatyvus, galiojantis teisės aktas ir Atsakovui, kaip perkančiajam subjektui, privalomai vykdomas tol, kol nėra nuginčytas teisės aktuose nustatyta tvarka teisme.
20.3. Atsakovė pagrįstai negalėjo sudaryti sandorio su ieškove, kadangi ketinamas sudaryti sandoris Vyriausybės nutarimu buvo pripažintas kaip keliantis grėsmę nacionalinio saugumo interesams dėl vieno iš partnerių UAB „Vitras-S“ kontrolinį akcijų paketą valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ AS savininko O. O. turimų didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis.
20.4. Preliminariosios sutarties sudarymas tiekėjams negarantuoja pagrindinės sutarties sudarymo, t. y. konkretaus užsakymo, kadangi tiekėjai atnaujinto varžymosi metu konkuruoja tarpusavyje, teikdami savo pasiūlymus. Atnaujintas tiekėjų varžymasis buvo pradėtas 2019 m. rugpjūčio 8 d., t. y. jau įsigaliojus ginčui aktualioms Įstatymo nuostatoms, todėl apeliantės argumentai, jog minėto įstatymo reikalavimai dėl ketinamų sudaryti sandorių patikros neturėjo būti taikomi, yra visiškai nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
20.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė nebuvo pašalinta iš Pirkimo, tai matyti ir iš skundžiamo atsakovės sprendimo turinio. Ieškovės pasiūlymas nebuvo atmestas kitais, Pirkimų įstatyme ar VPĮ numatytais pagrindais. Atsakovė nenukrypo nuo Pirkimo sąlygų, jų laikėsi viso pirkimo vykdymo metu, taip pat jas išviešino bei taikė visiems Pirkime dalyvavusiems tiekėjams vienodai. Apeliantė yra profesionalus viešųjų pirkimų dalyvis, nuolat dalyvaujantis atsakovės organizuojamuose pirkimuose, todėl aplinkybė, jog perkantysis subjektas Įstatymo atvejais privalo arba turi teisę kreiptis į Komisiją dėl ketinamo sudaryti sandorio patikros nacionalinio saugumo aspektu, jai turėjo būti žinoma. Tai, jog apeliantė žinojo, kad atsakovė, vykdydama Įstatymo reikalavimus arba pasinaudodama jame suteiktomis teisėmis, kreipiasi į Komisiją dėl ketinamų sudaryti sandorių, patvirtina ir ankstesnių bylų, susijusių su ieškovės vienu iš akcininkų, baigtis. Minėtose bylose su apeliante susijusių asmenų atžvilgiu taip pat buvo kreiptasi į Komisiją bei priimti Vyriausybės nutarimai, kurių pagrindu ketinami sudaryti sandoriai buvo pripažinti kaip keliantys grėsmę nacionalinio saugumo interesams.
20.6. Teismas teisingai taikė teisės normas, spręsdamas, kad atsakovės sprendimas nesudaryti sandorio su apeliante buvo pagrįstas ir teisėtas, kadangi pagal Įstatymo 13 straipsnio 8 dalį Vyriausybės sprendimas, patvirtinantis, kad sudarytas sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, reiškia, kad toks sandoris prieštarauja nacionalinio saugumo interesams, yra neteisėtas ir negalioja nuo Vyriausybės sprendimo, patvirtinančio, kad sudarytas sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, įsigaliojimo momento. Toks sandoris būtų niekinis dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, viešųjų prikimo principams ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento. Įstatymo normos yra lex specialis VPĮ normoms sandorių sudarymo aspektu. Įstatymų leidėjas nacionalinio saugumo svarbą ir būtinybę jį užtikrinti viešųjų pirkimų vykdymo ir sutarčių sudarymo metu įtvirtino VPĮ bei Pirkimų įstatymo pakeitimuose, kurie įsigaliojo nuo 2019 m. birželio 11 d.
20.7. Teismas pagrįstai nevertino 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo teisėtumo, kadangi pagal Įstatymo 20 straipsnį šio įstatymo pagrindu viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka. Apeliantė praleido įstatymuose nustatytus tokio pobūdžio administracinių teisės aktų apskundimo terminus, todėl šioje civilinėje byloje, nesilaikydama minėto teisinio reguliavimo, bando ištaisyti šią savo klaidą, siekdama, kad Vyriausybės nutarimo teisėtumą vertintų bendrosios kompetencijos teismas.
20.8. Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsakovės sprendimas yra priskirtinas prie Vyriausybės nutarimo teisinių pasekmių, todėl teismas pagrįstai nestabdė bylos, kol bus išnagrinėta Konstitucinio Teismo byla dėl Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Kadangi nagrinėjamos bylos dalykas nėra Vyriausybės nutarimas ir jo teisėtumas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo ištyrimo.
20.9. Apeliantės keliami klausimai nėra susiję su konkrečių ES teisės aktų aiškinimu ar galiojimu šioje byloje, o pagal suformuotą jurisprudenciją, ESTT neatsako į hipotetinio arba patariamojo pobūdžio klausimus. Skundžiamas atsakovės sprendimas priimtas vadovaujantis ne ES, o nacionaliniais teisės aktais, todėl teismas pagrįstai nesikreipė į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
20.10. Nėra pagrindo sutikti, kad atsakovės sprendimas pažeidžia ES teisę. Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnis nustato ES ir valstybių narių kompetencijos padalinimo principus. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą. Kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga, visų pirma, už savo nacionalinį saugumą. Taigi Lietuva turėjo teisę priimti Įstatymą ir jame numatyti nacionalinio saugumo užtikrinimo priemones, nes ši sritis priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai. Atsakovės sprendimu nebuvo apribotos ir ES pirminės teisės garantuojamos paslaugų judėjimo, kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisvės, nes Vyriausybės nutarimas buvo priimtas Lietuvos Respublikoje įsteigto ir paslaugas teikiančio subjekto atžvilgiu, o ne Lietuvoje įsteigti subjektai šioje byloje nedalyvavo ir reikalavimų nekėlė. Be to, ES vidaus rinkos laisvės nėra absoliučios. SESV 45, 51, 52 ir 62 straipsniuose yra įtvirtinti minėtų laisvių ribojimo pagrįstumo atvejai, vienas iš kurių – viešoji tvarka ir visuomenės saugumas.
20.11. Apeliantė nėra ir nebuvo kaltinama jokio nusikaltimo padarymu šioje konkrečioje byloje, jai nebuvo atimta ar kaip nors kitaip suvaržyta teisė į teisminę gynybą. Priešingai, apeliantė šia savo teise ypatingai aktyviai naudojosi ir tebesinaudoja tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje, todėl jos argumentai dėl EŽTK nuostatų pažeidimo nepagrįsti nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teisės aktų normomis. Be to, šios bylos nagrinėjimo objektas yra atsakovės sprendimas, o ne Vyriausybės nutarimas, todėl teismas visiškai pagrįstai nevertino Vyriausybės nutarimo teisėtumo klausimo EŽTK nuostatų taikymo aspektu.
Atsiliepimas
21. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodė, kad visa apimtimi palaiko atsakovės atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
23. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės ieškinys dėl atsakovės sprendimo nesudaryti su ieškove viešojo pirkimo sutarties dėl sandorio neatitikties nacionalinio saugumo interesams panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
24. Ieškovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovės įsitikinimu, tinkamam bylos išnagrinėjimui būtina išsamiai paaiškinti aplinkybes, tiek susijusias su Tiekėjo pasiūlymo atmetimo priežastimis, tiek su ieškovės pateiktais prašymais dėl bylos stabdymo pagrindų, kreipimosi į Konstitucinį Teismą bei ESTT, taip pat dėl pirmosios instancijos teismo neįvertintų ieškovės ieškinio argumentų. Be to, ieškovės teigimu, byla yra susijusi ne tik su siauros apimties viešųjų pirkimų teisės normų reglamentuojamais teisiniais santykiais, bet ir su Vyriausybės nutarimo atitiktimi aukštesnės galios nacionaliniams bei ES teisės aktams, o visas šias aplinkybes, atsižvelgiant į bylos kompleksiškumą, šalys geriau paaiškintų bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, ypač atsižvelgiant į tai, kad tokios galimybės neturėjo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
25. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). CPK 423¹ straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad viešųjų pirkimų bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka. Išimtiniais atvejais teismas, manydamas, kad tai būtina, gali nuspręsti viešųjų pirkimų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas šiuo atveju nėra būtinas, nes apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai pakankamai išsamūs, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų įvertinti poreikį sustabdyti bylą, kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ESTT.
Dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ sprendimo nesudaryti su Tiekėju viešojo pirkimo sutarties
26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė 2018 m. vasario 2 d. paskelbė tarptautinį pirkimą skelbiamų derybų būdu „2018/PCSR-3-2 Geležinkelio kelio remonto darbai (Nr. 364423)“. Trečioji šio pirkimo objekto dalis – „Geležinkelio kelio remonto darbai Šiaulių regione“. 2019 m. sausio 7 d. atsakovė su Tiekėju pasirašė preliminariąją sutartį Nr. SP-(DI)-14 dėl geležinkelio kelio remonto darbų Šiaulių regione. Preliminariosios sutartys dėl šių darbų taip pat buvo pasirašytos ir su UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ ir SIA „LDZ infrastruktūra“. 2019 m. rugpjūčio 8 d. atsakovė išsiuntė tiekėjams, su kuriais buvo sudarytos preliminariosios sutartys, kvietimus dalyvauti atnaujintame varžymesi Nr. 12 (pirkimo Nr. 448666) dėl remonto darbų Šiaulių regione. Atnaujinto varžymosi Nr. 12 laimėtoju buvo pripažintas Tiekėjo pasiūlymas. 2019 m. rugsėjo 5 d. atsakovė kreipėsi į Komisiją su prašymu įvertinti, ar su Tiekėju ketinamas sudaryti sandoris atitinka nacionalinio saugumo interesus. Vyriausybė 2019 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1042-K-8 pripažino, kad su Tiekėju planuojamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, todėl atsakovė šioje byloje ginčijamu 2019 m. spalio 30 d. raštu informavo ieškovę, kad, vadovaudamasi minėtu 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimu, neturi teisės sudaryti sandorio su Tiekėju, todėl sandoris bus sudaromas su antroje vietoje pasiūlymų eilėje esančiu pirkimo dalyviu – UAB „Geležinkelio tiesimo centras“.
27. Ieškovės nuomone, viešųjų pirkimų procedūras reglamentuoja specialūs teisės aktai – VPĮ bei Pirkimų įstatymas, todėl pirkimo sutarties nesudarymas turi būti grindžiamas būtent šių įstatymų nuostatomis, tačiau nei atsakovė, nei pirmosios instancijos teismas jokių VPĮ ar Pirkimų įstatymo normų, sudarančių pagrindą nesudaryti pirkimo sutarties su laimėtoju, nenurodė.
28. Viešųjų pirkimų teisinius santykius nacionaliniu lygmeniu reguliuoja bendrieji teisės aktai – Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas ir specialieji teisės aktai – VPĮ, Pirkimų įstatymas ir kiti viešuosius pirkimus reglamentuojantys teisės aktai. VPĮ ir Pirkimų įstatymas bendrųjų teisės normų atžvilgiu yra lex specialis (specialioji norma). VPĮ ir Pirkimų įstatymo, kaip specialiųjų įstatymų, kvalifikavimą lemia šių įstatymų tikslai ir jais reguliuojamų santykių pobūdis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011). Atsižvelgiant į tai, kad viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialiųjų įstatymų, kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai specialiųjų viešųjų pirkimų teisės normų atžvilgiu. Kitų teisės aktų nuostatų subsidiarus taikymas VPĮ (ir / arba Pirkimų įstatymo) pirmumo naudai pasireiškia tuo, kad pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ (ir / arba Pirkimų įstatymo) nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ (ir / arba Pirkimų įstatymas) nereguliuoja atitinkamo klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos. Tačiau toks specialiųjų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų subsidiaraus taikymo pobūdis neeliminuoja imperatyviųjų reikalavimų, įtvirtintų ne VPĮ ar ne Pirkimų įstatyme, taikymo. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką negalima VPĮ nuostatų aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų teisės normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis (tiesiogiai) būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2009, 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-661-469/2015, 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-374-248/2018).
29. Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pagal Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalį Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Krašto reikalus tvarko, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Konstitucijos 94 straipsnio 1 punktas). Nacionalinio saugumo klausimus detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas ir kiti teisės aktai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas. Lietuvos nacionalinio saugumo sistemą sudaro valstybės ir piliečių veiklos šiam tikslui patvirtintų pagrindinių nuostatų, principų ir būdų, integracijos į Europos ir transatlantinę sąjungas priemonių, įstatymų ir kitų teisės aktų, valstybės šiam tikslui įsteigtų institucijų, jų veiklos principų bei tarpusavio sąveikos būdų visuma. Minėtu įstatymu patvirtintų Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų 4 skyriuje, be kita ko, nurodyta, kad transporto sektorius yra vienas iš strategiškai svarbių nacionaliniam saugumui ūkio sektorių, be to, ūkinės veiklos apribojimai gali būti nustatyti tik įstatymais ir jeigu jie yra būtini nacionalinio saugumo interesams apsaugoti. Pažymėtina, kad ir CK 1.2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.
30. Siekiant užtikrinti, kad valstybės nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbūs objektai (įmonės, įrenginiai ir turtas bei ūkio sektoriai) ir nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, įrenginių ir turto apsaugos zonose esantis turtas ir teritorija būtų apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių, ir šalinti tokių veiksnių atsiradimo priežastis ir sąlygas, yra priimtas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas, kurio 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai, kaip jie suprantami Nacionalinio saugumo strategijoje, transeuropinės infrastruktūros plėtra bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtinti esminiai visuomenės interesai, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą ir kita. Įstatymas įtvirtina ne tik investuotojų, siejamų su nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiomis įmonėmis, bet ir tokių įmonių sandorių patikros dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams reikalavimus. Būtent Įstatymo 13 straipsnio, įtvirtinančio sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą, 8 dalis nustato, kad Vyriausybės sprendimas, patvirtinantis, kad ketinamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, reiškia, kad toks sandoris negali būti sudarytas tol, kol nebus pašalintos Vyriausybės sprendime nurodytos nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančios priežastys, jeigu tokios priežastys gali būti pašalintos, ir Vyriausybė, prieš tai gavusi naują Komisijos išvadą ir rekomendacijas, nepriims naujo sprendimo, patvirtinančio sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams. Vyriausybės sprendimas, patvirtinantis, kad sudarytas sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, reiškia, kad toks sandoris prieštarauja nacionalinio saugumo interesams, yra neteisėtas ir negalioja nuo Vyriausybės sprendimo, patvirtinančio, kad sudarytas sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, įsigaliojimo momento, o jeigu sandoris buvo sudarytas nevykdant šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos prievolės arba buvo sudarytas sandorio patikros metu, – nuo sandorio sudarymo momento.
31. Pažymėtina, kad valstybėje galiojančią teisę sudaro išbaigta vieninga teisės normų sistema. Teisės sistema – tai teisės vidinė sandara su tarpusavyje susijusiais ir kartu diferencijuotais elementais: teisės šakomis, teisės institutais ir teisės normomis. Sistema apibūdina tų dalių tarpusavio funkcionavimo ryšį. Taigi teisės sistemai būdingas padalijimas į tarpusavyje susijusias dalis (šakas, institutus, teisės normas), kad būtų užtikrinta sistemos darna. Teisės sistema remiasi loginiu ryšiu, kuris visada pasireiškia teisės normų apjungimu į teisės institutus, šių – į teisės šakas, teisės šakų – į visą teisės sistemą. Sistemingumas, be kita ko, gali būti suprantamas ir kaip teisės normų tarpusavio sąveika, t. y. visos teisės normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryšiu – viena kitą papildo ir garantuoja viena kitos funkcionavimą.
32. Sutiktina su ieškove, kad nei VPĮ, nei Pirkimų įstatyme neįtvirtintas toks viešojo pirkimo sutarties nesudarymo pagrindas kaip prieštaravimas nacionalinio saugumo interesams, tačiau nacionalinio saugumo interesams prieštaraujančių sandorių sudarymo draudimo neįtvirtinimas VPĮ ar Pirkimų įstatyme nepaneigia šio perkančiajai organizacijai Įstatymu keliamo imperatyvaus reikalavimo, nes, kaip jau minėta, VPĮ (arba Pirkimų įstatymo), kaip specialiojo įstatymo, taikymo pobūdis neeliminuoja imperatyviųjų reikalavimų, įtvirtintų ne VPĮ (arba ne Pirkimų įstatyme), taikymo. Lietuvos Respublika yra teisinė demokratinė valstybė, jos esminiai principai galioja visoje teisės sistemoje, o ne tik atskirose jos struktūrinėse dalyse. Todėl teisės sistemos darnos užtikrinimo požiūriu nėra jokio teisinio poreikio kiekvieną sritį, įskaitant ir viešųjų pirkimų sritį, reglamentuojančiame teisės akte pakartoti siekį užtikrinti grėsmių nacionaliniam saugumui pašalinimą bei įtvirtinti konkrečias tam skirtas priemones. Visuomenės ir valstybės saugumo interesai užtikrinami šią teisės sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose, kurie visų kitų teisės sistemos dalių atžvilgiu yra specialūs, imperatyvūs ir privalomi.
33. Kaip minėta, pagal Konstituciją Vyriausybė garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką. Vyriausybė 2019 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1042-K-8 pripažino, kad su Tiekėju planuojamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Pagal Įstatymo 1 straipsnio 3 dalį nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių ar įmonių, kurios valdo, naudoja nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbius įrenginius ir turtą ar jais disponuoja, taip pat kitų įmonių, kurios veikia nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje, organams draudžiama priimti šio įstatymo tikslui prieštaraujančius sprendimus. Taigi atsakovė, atsižvelgdama į 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimą, kuriame išdėstytomis aplinkybėmis ji neturėjo pagrindo nesiremti, priimdama ieškovės skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Įstatymo 13 straipsnio 8 dalimi, kurioje aiškiai įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nacionalinio saugumo interesų neatitinkantys sandoriai negali būti sudaromi. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši nuostata neprieštarauja VPĮ ar Pirkimų įstatyme įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Įstatymo 13 straipsnio 8 dalies nuostatos yra pakankamas pagrindas ieškovei, kuri patenka į antros kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašą, nesudaryti viešojo pirkimo sutarties su Tiekėju.
34. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškove, kad pirmosios instancijos teismas nacionalinio saugumo prioritetą ne visiškai tiksliai įvardijo kaip vieną iš svarbiausių viešųjų pirkimų principų. Viešųjų pirkimų principai yra įtvirtinti VPĮ 17 straipsnyje, Pirkimų įstatymo 29 straipsnyje, tuo tarpu nacionalinio saugumo interesų užtikrinimas yra visos teisės sistemos pagrindas ir visose teisės srityse siektinas tikslas.
35. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė tik nuo 2019 m. birželio 11 d. įsigaliojusias Pirkimų įstatymo 29 straipsnio 5 dalies nuostatas. Sutiktina, kad minėtos nuostatos ginčo atveju iš tiesų nėra taikytinos, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas Pirkimų įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reguliavimo ieškovės atžvilgiu ir netaikė, o minėtą reglamentavimą sprendime paminėjo tik kaip pavyzdį, jog nacionalinio saugumo svarba šiuo metu jau tiesiogiai yra įtvirtinta ir viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose.
36. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nebuvo pašalinta iš Pirkimo. Su Tiekėju pasirašyta preliminarioji sutartis yra galiojanti, taigi Tiekėjas šios sutarties galiojimo laikotarpiu ir toliau gali dalyvauti atnaujintuose varžymuose. Atsakovės sprendimas nesudaryti pirkimo sutarties su Tiekėju atnaujintame varžymesi Nr. 12 nereiškia, kad toks sprendimas užkerta kelią Tiekėjui sudaryti kitus sandorius su atsakove pagal preliminariąją sutartį. Kaip paaiškino atsakovė, ieškovė buvo kviesta dalyvauti atnaujintuose varžymuose Nr. 13, 14 ir 15, kas patvirtina, kad ieškovė nebuvo pašalinta iš Pirkimo.
37. Apeliantė taip pat nurodo, kad viešojo pirkimo sutartis su ja šiuo atveju turėjo būti sudaryta dar ir dėl to, kad neatitikimas nacionalinio saugumo interesams kaip pagrindas nesudaryti sutarties nebuvo nurodytas Pirkimo dokumentuose. Teisėjų kolegija nepritaria tokiems apeliantės argumentams. Kaip minėta, imperatyvieji kitų įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems teisės subjektams, todėl, aplinkybė, kad iš imperatyviųjų teisės normų kylantis reikalavimas nesudarinėti nacionalinio saugumo interesams prieštaraujančių sandorių nebuvo tiesiogiai įrašytas Pirkimo sąlygose, neatleidžia perkančiosios organizacijos ir pirkimo dalyvių nuo pareigos tokio reikalavimo laikytis.
38. Taip pat pažymėtina, kad aplinkybė, jog Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios sandorių patikrą bei nustatančios draudimą sudaryti nacionalinio saugumo interesų neatitinkančius sandorius, įsigaliojo tik 2018 m. kovo 1 d., t. y. po Pirkimo sąlygų paskelbimo, nereiškia, kad jos negali būti taikomos ginčo Pirkimo atveju. Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo Nr. IX-1132 pakeitimo įstatymo 5 straipsnyje nurodyta, kad Įstatymo 13 straipsnio 8 dalies nuostatos taikomos nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos naujai sudarytiems sandoriams, taip pat iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytiems sandoriams, kurių nuostatos yra keičiamos ir (arba) pratęsiamas sudaryto sandorio galiojimas po šio įstatymo įsigaliojimo. Kadangi pirkimo sutartį buvo planuojama sudaryti jau galiojant pasikeitusiai Įstatymo redakcijai, vadinasi, ketinamam sudaryti sandoriui privalėjo būti taikoma Įstatymo 13 straipsnio 8 dalis.
39. Apeliantės teigimu, 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimas negalioja ir negali būti taikomas, nes nėra paskelbtas Teisės aktų registre. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors įprastai Vyriausybės nutarimai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra norminiai, ar individualūs teisės aktai, turi būti viešai skelbiami, tačiau šiuo atveju 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimas turi žymą „Konfidencialu“. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnio 4 dalį slaptumo žyma „Konfidencialiai“ suteikiama tarnybos paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali turėti ypač sunkių pasekmių valstybės institucijų interesams ar sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus sveikatai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 1 straipsnio 5 dalimi, teisės aktų, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, projektai rengiami, derinami, šie teisės aktai priimami, registruojami, skelbiami ir įsigalioja juos priimančių subjektų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju tokia tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamente (toliau – Reglamentas). Vadovaujantis Reglamento 99 punktu, Vyriausybės nutarimai (išskyrus Vyriausybės nutarimus, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį, komercinę paslaptį sudarančios informacijos) registruojami, skelbiami ir įsigalioja Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Reglamento 100 punktą, Vyriausybės nutarimai, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį, komercinę paslaptį sudarančios informacijos (pagal Reglamento 16 punktą į komercinę paslaptį sudarančios informacijos apibrėžimą patenka ir konfidenciali informacija pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymą), įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose Vyriausybės nutarimuose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Taigi tokių nutarimų viešas paskelbimas Teisės aktų registre Reglamente nenustatytas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantės argumentai dėl 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo negaliojimo dėl tos priežasties, kad jis nėra paskelbtas Teisės aktų registre, atmestini kaip nepagrįsti.
40. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir ieškovės teiginius apie ES teisės pažeidimą. Pagal ES sutarties 4 straipsnio 2 dalį sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą. Kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga, visų pirma, už savo nacionalinį saugumą. Be to, ir Viešųjų pirkimų direktyvos preambulės 41 konstatuojamoje dalyje įtvirtinta, kad jokios šios direktyvos nuostatos neturėtų trukdyti nustatyti priemones, būtinas siekiant apsaugoti viešąją politiką, visuomenės moralę, visuomenės saugumą, sveikatą, žmonių ir gyvūnų gyvybę, išsaugoti augmeniją, ar imtis kitų aplinkos apsaugos priemonių, ypač atsižvelgiant į tvarų vystymąsi, arba užtikrinti jų vykdymą, su sąlyga, kad tos priemonės atitinka SESV. Teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatyme nustatytas draudimas nesudarinėti nacionalinio saugumo interesų neatitinkančių sandorių niekaip nepažeidžia ieškovės nurodomų SESV įtvirtintų laisvo kapitalo judėjimo bei įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas principų.
41. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Vyriausybės nutarimams, kurie yra priimti Įstatymo pagrindu, yra nustatyta speciali jų apskundimo tvarka. Pagal Įstatymo 20 straipsnį Įstatymo pagrindu viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Vyriausybė, pagal Įstatymo nuostatas priimdama sprendimą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, nutarimo forma priima administracinį teisės aktą, sukeliantį konkretiems asmenims teisines pasekmes, kurio pagrįstumą ir teisėtumą suinteresuoti asmenys turi teisę ginčyti ABTĮ nustatyta tvarka paduodami skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-624-756/2018). Pažymėtina, kad tokia Vyriausybės nutarimo apskundimo tvarka ieškovei buvo išaiškinta ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutartyje, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinio dalį dėl Vyriausybės nutarimo panaikinimo kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismams. Tačiau ieškovė 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo įstatymų nustatyta tvarka neskundė, todėl jis yra nenuginčytas, galiojantis ir turi būti taikomas, o visi ieškovės argumentai dėl minėto Vyriausybės nutarimo galimo neteisėtumo nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo ieškovės argumentų dėl EŽTK nuostatų pažeidimo, nes šie argumentai susiję būtent su 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo, kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad apie tai, jog teismas nenagrinės ieškinio argumentų, susijusių su Vyriausybės nutarimo teisėtumu ir pagrįstumu, aiškiai nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo 36 punkte.
42. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas atsakovės sprendimas nesudaryti su Tiekėju viešojo pirkimo sutarties yra teisėtas ir pagrįstas.
Dėl prašymų sustabdyti bylą, kreiptis į Konstitucinį Teismą bei ESTT
43. Ieškovės nuomone, ši byla turi būti sustabdyta dėl Konstituciniame Teisme nagrinėjamos bylos dėl Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto atitikties Konstitucijai.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Civilinio proceso tikslai reikalauja, kad teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas bylai sustabdyti. CPK 163 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai teismas kreipiasi arba kiti teismai jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais, t. y. jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams.
45. Nors Konstituciniame Teisme pagal individualius skundus iš tiesų yra pradėtos bylos Nr. 2-A/2020 ir Nr. 3-A/2020 dėl Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto atitikties Konstitucijai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas tiesiogiai nėra taikomas. Ieškiniu ginčijamas atsakovės sprendimas yra priimtas, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 8 dalimi, dėl kurios konstitucingumo apeliacinės instancijos teismui abejonių nekyla. Tuo tarpu 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimas, kuris, be kita ko, priimtas vadovaujantis ir Įstatymo 11 straipsnio 4 punktu, kaip jau minėta, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog investuotojas ar sandoris būtų pripažįstami neatitinkančiais nacionalinio saugumo interesų, pakanka nustatyti bent vieną iš Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintų kriterijų. Nagrinėjamu atveju 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimu su Tiekėju planuotas sudaryti sandoris buvo pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų net pagal du kriterijus – Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktus. Taigi ta aplinkybė, kad Įstatyto 11 straipsnio 4 punktas gali būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nepaneigs fakto, kad sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nustatytą kriterijų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad sustabdyti bylą dėl Konstituciniame Teisme nagrinėjamos bylos šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.
46. Ieškovės nuomone, apeliacinės instancijos teismas taip pat turėtų sustabdyti bylą ir pats kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 1042-K-8 atitikties Įstatymo 10 straipsnio 6, 7 dalims, 12 straipsnio 6, 13 dalims, 13 straipsnio 7, 8 dalims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 41 straipsnio 5 daliai ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 5 daliai.
47. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).
48. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017, 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-1075/2020).
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, prašydama kreiptis į Konstitucinį Teismą, iš esmės siekia, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, nors, kaip nurodyta šios nutarties 41 punkte, minėtas Vyriausybės nutarimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo atitikties ieškovės nurodytiems teisės aktams.
50. Pirma, dėl 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo viešo paskelbimo jau pasisakyta šios nutarties 39 punkte, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 41 straipsnio 5 daliai ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 5 daliai. Antra, ieškovės akcentuojamame Įstatymo 10 straipsnyje yra pateiktos bendrosios nuostatos dėl investuotojų, tuo tarpu 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo buvo tikrinamas ne investuotojų, o sandorio atitiktis nacionalinio saugumo interesams, taigi Įstatymo 10 straipsnio 6 ir 7 dalys ginčo atveju apskritai netaikytinos. Ieškovės teiginiai, kad jos atžvilgiu buvo taikytos Įstatymo 10 straipsnio nuostatos yra pagrįsti tik jos subjektyviu vertinimu ir netinkamu teisės aktų interpretavimu, todėl ieškovės argumentai, susiję su 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo galimu prieštaravimu Įstatymo 10 straipsnio 6 ir 7 dalims ir 13 straipsnio 7 daliai, nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui kreiptis į Konstitucinį Tesimą.
51. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarime yra aiškiai nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis šio nutarimo priėmimo pagrindas, o pateikti argumentai pakankami suprasti, kodėl sandoris pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, todėl Lietuvos apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovės iškeltomis abejonėmis dėl 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo atitikties Įstatymo 13 straipsnio 8 dalies ir 12 straipsnio 13 dalies reikalavimams.
52. Ieškovė taip pat prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Komunalinių paslaugų direktyvos, Viešųjų pirkimų direktyvos, Paslaugų direktyvos ir SESV nuostatų aiškinimo.
53. Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Vadovaujantis SESV 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismai turi prerogatyvą patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikia atsakyti į ES teisės klausimą siekiant išspręsti bylą. Taigi, jie nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas ES teisės klausimas nėra aktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT pateikto išaiškinimo ES teisės klausimu.
54. Pažymėtina, kad SESV 267 straipsniu įtvirtinta procedūra yra ESTT ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, kuria naudodamasis ESTT pateikia nacionaliniams teismams Europos Sąjungos teisės aiškinimą, kurio jiems reikia jų nagrinėjamai bylai išspręsti. ESTT užduotis nagrinėjant prašymus priimti prejudicinį sprendimą yra padėti vykdyti teisingumą valstybėse narėse, o ne patarti teismams bendrais ar hipotetinio pobūdžio klausimais (ESTT 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Unió de Pagesos de Catalunya prieš Administración del Estado, C-197/10).
55. Teisėjų kolegija nepritaria atsakovės nuomonei, kad dėl jos nurodomų klausimų yra būtina kreiptis išaiškinimo į ESTT. Kaip konstatuota šios nutarties 36 punkte, ieškovė nebuvo pašalinta ir Pirkimo, todėl jos klausimai, susiję su Viešųjų pirkimų direktyvose ir Komunalinių paslaugų direktyvose įtvirtintų pašalinimo pagrindų aiškinimu apskritai yra neaktualūs šioje byloje. Pirkimo sutartis su Tiekėju nesudaryta Įstatymo pagrindu, kuris skirtas reglamentuoti nacionalinio saugumo, o ne viešųjų pirkimų klausimus. Kaip minėta, pagal ES sutarties 4 straipsnio 2 dalį kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga, visų pirma, už savo nacionalinį saugumą, todėl minėtos viešųjų pirkimų klausimus reglamentuojančios direktyvos ginčo atveju netaikytinos ir jų aiškinimas šiam ginčui neaktualus.
56. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas atsakovės sprendimas nesudaryti su Tiekėju vieno konkretaus sandorio dėl sandorio neatitikties viešojo saugumo interesams, nustačius, kad vienas iš sandorio dalyvių – ieškovė UAB „Vitras-S“ neatitinka nacionalinio saugumo interesų, neuždraudžia ieškovės jungtinės veiklos partnerėms teikti paslaugas, atlikti investicijas, įsisteigti ir vykdyti veiklą Lietuvoje, toks sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip nepažeidžia paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvių bei įsisteigimo laisvės. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymas numato aiškią sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams procedūrą, tokios procedūros metu priimtų aktų apskundimo tvarką. Taigi nagrinėjamos bylos rezultatui neturėtų įtakos ESTT išaiškinimai pagal ieškovės nurodomus klausimus dėl SESV 56 straipsnio 1 dalies, 63 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio 1 dalies, 65 straipsnio 1 dalies b) punkto, 49 straipsnio 1 dalies, Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 1–2 dalių. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės prašymo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nėra pagrindo tenkinti.
Dėl procesinės bylos baigties
57. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
58. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, nėra pagrindo atlyginti ir jos nurodomas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.