- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-02
- Bylos Nr.
- e2A-999-603/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22015-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Volana“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“
- Kategorijos
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Volana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Volana“ dėl atliktų darbų išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Vilniaus vandenys“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Volana“ 560,71 Eur vandentiekio remonto išlaidų, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, jog 2019-06-14 dispečerinėje užregistravus gyventojo pranešimą dėl adresu (duomenys neskelbtini), įvykusios vandentiekio avarijos su prašymu kuo skubiau imtis avarijos likvidavimo darbų, ieškovė likvidavo avariją. Ieškovės teigimu, ji nustatė, kad vandentiekio avarija įvyko vandentiekio tinkluose, nuosavybės teise priklausančiuose atsakovei, tačiau susisiekus su atsakove, pastaroji nurodė neturinti jokio ryšio su aptarnaujamu vandentiekio tinklu bei atsisakė atlikti kokius nors veiksmus. Ieškovė pažymėjo, jog vandens tiekimas buvo nutrauktas daugiau nei 70 individualių gyvenamųjų namų, o nenutraukus vandens tiekimo avarijos lokalizavimas technologiškai neįmanomas, todėl ieškovė savo jėgomis ir lėšomis atliko vandentiekio remontą bei 2019-06-15 atnaujino vandens tiekimą. Pažymėjo, jog dėl remonto darbų ieškovė patyrė 560,71 Eur išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovės kaip vandentiekio tinklų savininkės.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB „Volana“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teisinis reguliavimas yra orientuotas į tai, kad vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra turi priklausyti savivaldybei arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, o nuosavybės teisės tarp geriamojo vandens tiekėjo ir vartotojo arba abonento riba apsprendžia jų atsakomybės ribas. Atsakovės teigimu, jei ši infrastruktūra nepriklauso aukščiau nurodytiems subjektams, ji savivaldybės institucijos iniciatyva turi būti perduodama savivaldybei arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui ar paviršinių nuotekų tvarkytojui. Pažymėjo, kad nei ieškovė, nei savivaldybė niekada nereiškė iniciatyvos perimti nuosavybėn atsakovės valdomos geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros; Vilniaus miesto savivaldybė, neatsižvelgiant į daugkartinius atsakovės raginimus, jokių veiksmų nesiėmė. Nurodė, jog tokia nereguliuojama situacija, kai geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga bei tinkama viešajam geriamojo vandens tiekimui, nėra perduota savivaldybei ar viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, kelia painiavą ir sudaro prielaidas ieškovei piktnaudžiauti savo teisėmis. Atsakovės teigimu, ji nesinaudoja jai priklausančiu turtu, pajamų iš jo negauna, o atsakovės turtą be teisinio pagrindo naudoja ir sudėtine savo infrastruktūros dalimi laiko ieškovė, kuri be atsakovės žinios ir pritarimo išduoda prisijungimo sąlygas prie atsakovės nuosavybės teise valdomo vamzdyno, per atsakovei priklausantį vamzdyną tiekia geriamąjį vandenį vartotojams ir abonentams, o infrastruktūros eksploatavimo ir priežiūros kaštus įtraukia į tiekiamo geriamojo vandens kainą. Atsakovės teigimu, tokiu būdu ieškovė siekia nepagrįstai permesti savavališkai naudojamo turto priežiūros ir remonto kaštus atsakovei, nors ji nėra nei geriamojo vandens tiekėja, nei abonentas. Pagal Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymą bešeimininkė infrastruktūra turi būti išlaikoma savivaldybės ir geriamojo vandens tiekėjo lėšomis, todėl atsakovės infrastruktūra, kurią savivaldybė kaip ir bešeimininkį turtą turi perimti savo nuosavybėn, taip pat neturi būti remontuojama atsakovės lėšomis.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad savivaldybė nėra perėmusi atsakovei nuosavybės teise priklausančių vandentiekio tinklų, todėl ji kaip savininkė turi juos prižiūrėti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 560,71 Eur remonto išlaidų, 6 (šešių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur žyminio mokesčio.
6. Teismas konstatavo, jog įrodytos visos atsakovės, kaip vandentiekio tinklų savininkės, civilinės atsakomybės sąlygos. Spręsdamas dėl civilinės atsakomybės sąlygų nurodė, jog ginčo tinklo dalis nėra UAB „Vilniaus vandenys“ balanse, atsakovė yra vandentiekio tinklų dalies, kurioje įvyko avarija, savininkė, o byloje nėra duomenų apie tai, kad avarija įvyko dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo, dėl ko savininko kaltė preziumuojama. Pažymėjo, jog atsakovė neginčijo atliktų darbų akte nurodytos ieškovės patirtos 560,71 Eur remonto išlaidų sumos. Teismo teigimu, atsakovė taip pat neginčijo posėdžio metu ieškovės, kaip viešojo vandens tiekėjo, teisės atlikti vandentiekio remontą.
7. Teismas atmetė atsakovės argumentą, jog dėl Vilniaus miesto savivaldybės nepateisinamo pasyvumo bei neveiklumo perimti vandentiekio tinklų ji neturi atlyginti remonto išlaidų. Remdamasis ieškovės paaiškinimais teismo posėdžio metu, teismas nustatė, jog ieškovės vandentiekio tinklai yra sujungti su atsakovės vandentiekio tinklais, jais tiekiamas vanduo gyventojams, kurie yra ieškovo vartotojai, todėl yra pagrindas spręsti dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros reikalingumo viešajam geriamojo vandens tiekimui ir (arba) nuotekų tvarkymui, ką turėtų nagrinėti ir dėl vandentiekio tinklų perėmimo arba jų naudojimo tvarkos spręsti savivaldybė. Teismas nustatė, jog savivaldybė jokios iniciatyvos dėl to nesiėmė, be to, byloje nėra įrodymų ir apie tai, kad ieškovė kreipėsi į savivaldybę, išreiškė norą perduoti tinklus ar susitarti dėl jų naudojimo. Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad dėl vandentiekio tinklų naudojimo, nesusitarus dėl jų perėmimo, atsakovės ar savivaldybės iniciatyva būtų pradėta civilinė byla. Todėl įvertinęs, kad byloje nėra jokių duomenų apie atsakovės ir savivaldybės susitarimą ar bent derybas dėl tinklų perdavimo ir naudojimo, sprendė, jog nėra pagrindo vertinti, kad už ieškovės patirtas remonto išlaidas atsakingas kitas asmuo (ne atsakovė).
8. Pažymėjo, kad bylos dalykas nėra atsakovės vandentiekio infrastruktūros perdavimas ar naudojimo tvarka. Nurodė, kad šioje byloje sprendžiama vandentiekio tinklų savininko atsakomybė už ieškovės patirtą žalą atliekant tinklų remontą, todėl tuo atveju, jeigu atsakovė mano, kad Vilniaus miesto savivaldybė neįgyvendino įstatymu jai priskirtų pareigų, įrodinėdama šią aplinkybę gali kreiptis į ją, o nesusitarus, į teismą dėl nuostolių atlyginimo.
9. Vertino, jog nėra pagrindo remtis Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu, reglamentuojančiu geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo pareigą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka naudoti ir prižiūrėti nuosavybės teise ar kitaip teisėtai valdomą ir (arba) naudojamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, bešeimininkę infrastruktūrą, kitą valdomą turtą, reikalingą geriamojo vandens tiekimui ir spręsti, jog nuotekų tvarkymui remonto išlaidos turi būti laikomos paties ieškovės sąnaudomis. Pažymėjo, jog ginčo vandentiekio tinklas priklauso atsakovei, todėl negali būti prilyginamas bešeimininkiam ir ieškovė neturi pareigos pagal šią normą savo lėšomis jį prižiūrėti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
10. Atsakovė UAB „Volana“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Ieškinys turėjo būti netenkintas, kadangi faktinis vandentiekio tinklų valdytojas yra ieškovė, kuri ir turėjo bei turi pareigą naudojamus tinklus prižiūrėti ir remontuoti. Ieškovė neteisėtai be atsakovės sutikimo sujungė savo tinklus su atsakovei priklausančiais tinklais, sujungtais tinklais tiekiamas vanduo tretiesiems asmenims, dėl ko naudą gauna ieškovė. Be to, tinklai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, naudojami viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui turi priklausyti savivaldybei arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, dėl ko savivaldybė arba ieškovė turėjo perimti iš ieškovės vandentiekio tinklus įstatymų nustatyta tvarka, o atsakovė negali atsakyti už tinklus, kuriuos faktiškai eksploatuoja ieškovė. Tuo atveju, jeigu ieškovė nebūtų faktinė tinklų valdytoja, jokių veiksmų nebūtų ėmusis dėl avarijos.
10.2. CK 6.266 straipsnio 2 dalyje nustatyta nuginčijama prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad statinio savininkas (valdytojas) yra viešame registre nurodytas asmuo, taigi žalą patyrusiam asmeniui šio fakto nereikia įrodinėti. Tuo atveju, jeigu asmuo, viešame registre įregistruotas kaip statinio savininkas (valdytojas), gindamasis nuo ieškinio teigia, kad iš tikrųjų statinio savininkas (valdytojas) yra kitas, jam tenka įrodinėjimo našta paneigti šią prezumpciją ir pateikti duomenis, patvirtinančius, kad iš tikrųjų statinio savininkas (valdytojas) yra kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2014). Kadangi ieškovė teismo posėdžio metu pripažino faktinį valdymą ir naudojimą atsakovei nuosavybės teise priklausančiu tinklu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė atsako už tinklų remontą kaip statinio savininkė.
10.3. Remiantis Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu, geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas privalo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka naudoti ir prižiūrėti nuosavybės teise ar kitaip teisėtai valdomą ir (arba) naudojamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, bešeimininkę infrastruktūrą, kitą valdomą turtą, reikalingą geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui. Įstatymą konkretinančios teisės normos, įtvirtintos Aplinkos ministro 2006-12-29 įsakymu Nr. D1-629 patvirtintose Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse, ir detalizuoja, jog būtent ieškovė(o ne atsakovės) atsako už ieškovei nuosavybės teise priklausančią ar kitaip valdoma ir (arba) naudojamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą.
Žemesnės instancijos teismas
10.4. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai konstatavo, jog įrodyta avarijos kilimo priežastis, o pagal CK 6.266 straipsnį atsakovė atsako be kaltės, kadangi avarija įvyko atsakovei nuosavybės teise priklausančiame tinkle. Tačiau byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog įvyko avarija, nėra nustatytos jos priežastys taip pat ir atsakovės neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys (ieškovė nepateikė ir byloje nėra avarijos priežasčių ir pasekmių likvidavimo akto, fotonuotraukų, kur ir kaip atrodė avarijos vieta, dėl ko kilo avarija, kitų įrodymų, patvirtinančių, avarijos atsiradimo priežastis).
10.5. Ieškinys atsakovei grindžiamas deliktine atsakomybe, tačiau ji kyla nustačius visas deliktinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės. Sprendžiant dėl atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas, kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar žala atsirado dėl statinio trūkumo, ar dėl statinio savininko (valdytojo) neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-701/2018). Taigi nenustačius avarijos kilimo priežasčių ir byloje nesant jokių įrodymų, patvirtinančių, jog žala kilo dėl statinio (tinklų) trūkumų, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas atsako be kaltės.
10.6. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apskritai deliktinės civilinės atsakomybės klausimų nenustatinėjo, nekėlė klausimo dėl kokių priežasčių įvyko avarija (ar dėl vandentiekio tinklų trūkumo, ar dėl neteisėtų atsakovo veiksmų), nenustatinėjo priežastinio ryšio, nenustatęs avarijos priežasčių, galimai nepagrįstai sprendė, jog neturi būti įrodoma atsakovo kaltė, tokiu būdu teismas neatskleidė bylos esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog faktas, kai teismai netiria atsakovo nurodytų aplinkybių ir apsiriboja įstatyme įtvirtinta prezumpcija, jos pagrindu konstatuoja atsakovo neteisėtus veiksmus, reiškia, jog bylą nagrinėję teismai nenustatė vienos iš atsakovo deliktinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų – neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), todėl netinkamai aiškino ir taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas, ir šie pažeidimai turėjo įtakos priimant neteisėtus procesinius sprendimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-387-421/2018).
10.7. Teismas, žinodamas faktines aplinkybes bei ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovė turi įrodyti ėmusis veiksmų siekdama perduoti tinklus ieškovei ar trečiajam asmeniui, taip pat tai, jog ieškovė faktiškai valdo ir naudoja tinklus, gaudama finansinę naudą, tačiau juos remontuoti bei atlyginti remonto išlaidas ieškovei turi atsakovė. Mano, jog toks teismo sprendimas reiškia esminio teisės principo, kad iš neteisė teisė nekyla (lot. ex injuria jus non oritur), pažeidimą.
Atsiliepimas
11. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:
11.1. Atsakovė visiškai nepagrįstai siekia išplėsti bylos nagrinėjimo ribas, kadangi ieškovės reikalavimas yra nuostolių atlyginimo priteisimas, kai tuo tarpu atsakovė savo nesutikimą su pareikštu ieškiniu ir priimtu sprendimu grindžia Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau - GVTNTį) nuostatomis, susijusiomis su viešajam vandens tiekimui reikalingo tinklo perdavimu savivaldybei arba viešajam vandens tiekėjui ar tokio tinklo naudojimosi tvarkos nustatymu. Apeliantė nurodo, jog už skolas iš nežinomo trečiojo asmens įsigijo beveik 2 km ilgio vandentiekio tinklą Paukščių tako g., įgydama nekilnojamojo turto objektą savo nuosavybėn apeliantė akivaizdžiai žinojo arba turėjo žinoti, kam šie statiniai yra skirti, kokią funkciją atlieka bei tai, jog egzistuoja teisės aktuose numatytos pareigos, susijusios su tokio pobūdžio infrastruktūros priežiūra ir remontu. Pažymi, jog apeliantė ne tik nesidomėjo šių tinklų būkle ir nesirūpino einamuoju remontu, tačiau nesikreipė nei į Vilniaus miesto savivaldybę, nei į ieškovę dėl tinklų perėmimo arba naudojimosi jais tvarkos nustatymo.
11.2. Nesutinka su apeliantės argumentu, jog ieškovė yra faktinė apeliantei nuosavybės teise priklausančio tinklo valdytoja, kadangi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2006-12-29 įsakymu Nr. Dl-629, 11 punkte numatyta besąlygiška būtent infrastruktūros savininko pareiga prižiūrėti ir remontuoti jam priklausantį tinklą, nepriklausomai nuo to, kas tą tinklą valdo, eksploatuoja ar naudoja. Apeliantės nepagrįstai tinklų remontą laiko valdymu, kadangi be vandens likę vartotojai tiesiog kreipėsi į ieškovę, kita vertus, ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl gedimo šalinimo, tačiau buvo atsisakyta imtis kažkokių veiksmų. Pažymi, jog geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas yra viešas interesas, todėl ieškovė sąžiningai teisės aktuose numatytas pareigas ir rūpinosi viešojo intereso užtikrinimu.
Šalies argumentai
11.3. Apeliantės nurodyta Kasacinio teismo praktika, kuria aiškinamas CK 6.266 straipsnio taikymas, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi ir nagrinėjamu atveju reikia remtis ne tik CK 6.266 straipsniu, CK ketvirtosios knygos nuostatomis, bet ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro 2006-12-29 įsakymu Nr. Dl-629, 11 punktu.
11.4. Ieškovė niekada nepripažino apeliantei nuosavybės teise priklausančio daikto valdymo, ir nors remiasi Kasacinio teismo praktika, tačiau pagal CK 4.22 - 4.27 straipsnių nuostatas tam, kad būtų patvirtintas valdymo faktas, būtina nustatyti šių sąlygų visumą: (i) asmuo faktiškai turi daiktą, į kurį jam nuosavybės teisė nepriklauso, (ii) turėdamas tikslą valdyti jį kaip savo; (iii) asmuo šį daiktą valdo teisėtai; (iv) asmuo neturi valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba negalima atkurti prarastų dokumentų; (v) valdomas daiktas neturi kito teisėto jo savininko. Ir nors ginčo dalykas yra ne tinklų perdavimas ar naudojimosi tvarkos nustatymas, tačiau vien teiginių, jog asmuo tariamai yra daikto valdytojas nepakanka valdymo faktui pripažinti, o būtina nustatyti aukščiau nurodytų sąlygų visumą. Mano, jog apeliantės teiginiai dėl tariamo ieškovės daikto valdymo yra absoliučiai klaidingi ir paremti netinkamu teisės normų suvokimu bei neatsižvelgimu į specialiąsias teisės normas.
11.5. Apeliantės argumentai, susiję su žalos faktu ir dydžiu, neturėtų būti vertinami nagrinėjant apeliacinį skundą, kadangi apeliacinį procesą draudžiama grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliantė pirmosios instancijos teisme neginčijo nei avarijos fakto, nei žalos dydžio, taip pat neįrodinėjo, jog vandentiekio avarija tariamai kilo dėl ieškovės kaltės, o priešingai nurodė, jog nėra ginčo dėl to, kad vandentiekio tinklas nuosavybės teise priklauso atsakovei bei dėl patirtų nuostolių dydžio.
Atsiliepimas
12. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime remiasi tokiais argumentais:
12.1. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Viešame registre savininke įregistruota atsakovė, o apeliantės nurodomoje kasacinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2017, nors ir buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės už žalą padarytą geležinkelio avarijos netinkamai suremontuotame kelio ruože, teismas pabrėžė, kad būtent savininkui tenka pareiga įrodyti, jog valdymas buvo perduotas kitam asmeniui. Taigi pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), atsakomybė yra be kaltės, o atsakovė neįrodinėjo, jog žala atsirado dėl CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių.
12.2. Apeliantė pripažįsta, jog ieškovė vandenį tiekia jai priklausančiais vamzdynais ir ši infrastruktūra turėtų būti perduota savivaldybei arba geriamojo vandens tiekėjui, todėl nekyla abejonių dėl atsakovės kaip savininkės atsakomybės. Be to, apeliantė neginčijo, kad avarijos dieną, t. y. 2019 m. birželio 14 d. būtent ji buvo objekto savininkė.
12.3. Nagrinėjamos bylos dalykas nėra atsakovės vandentiekio infrastruktūros perdavimas ar naudojimo tvarka, todėl apeliantė nepagrįstai įrodinėja tinklų neperdavimo aplinkybę. Apeliantės argumentas dėl bylos esmės neatskleidimo bei deliktinės atsakomybės sąlygų nenustatymo nepagrįstas, kadangi atsakovė neginčijo dėl remonto patirtų išlaidų dydžio bei kilimo priežasties.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
13. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
15. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
16. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos atlyginti ieškovei nuostolius už atliktą vandentiekio remontą CK 6.266 straipsnyje nustatytais pagrindais.
17. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog 2019 m. birželio 14 d. adresu (duomenys neskelbtini), įvyko vandentiekio avarija. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, vandentiekio tinklai – vandentiekio vamzdynas, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2017 m. liepos 25 d. nuosavybės teise priklauso atsakovei UAB „Volana“. Remonto darbų 2019-06-17 aktas patvirtina, kad ieškovė likvidavo avariją, sutaisydama nuotekų tinklus ir dėl to patirdama 560,71 Eur žalą. Ieškovė įrodinėja, jog už vandentiekio tinklus – vandentiekio vamzdyną bei jo priežiūrą atsakinga atsakovė, kadangi ji yra savininkė.
18. Remiantis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Ši prezumpcija gali būti paneigta. Taigi atsakomybės subjektu gali būti ne tik asmuo, valdantis daiktą nuosavybės teise, bet ir kitais teisėtais pagrindais – jo valdytojas. Tai reiškia, kad, esant registracijos duomenims viešame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, jog atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016 ir joje nurodyta praktika). Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui.
19. Atsakovė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia aplinkybe, jog ieškovė iš tiesų yra faktinė vandentiekio vamzdyno valdytoja, todėl jai teko pareiga prižiūrėti ir remontuoti tinklus, o atsakovei, nors ir esant savininkei, nekyla pareiga atlyginti ieškovei jos patirtas išlaidas dėl įvykusios avarijos. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu atsakovės argumentu nesutinka, pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotai aplinkybei, jog būtent atsakovė yra atsakinga tiek už jai priklausančių tinklų priežiūrą, tiek turi atlyginti ieškovei išlaidas, kurias ji patyrė likviduodama avariją.
20. Pažymėtina, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog atsakovė yra vandentiekio tinklų dalies savininkė; tokie duomenys įregistruoti viešame registre. Taigi įrodinėjimo pareiga nuginčyti šią prezumpciją tenka viešame registre nurodytam savininkui ar valdytojui – jie gali įrodinėti, kad konkretus kitas asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismui, jog CK 6.266 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija nėra atsakovės paneigta. Pažymėtina, kad valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui. Byloje tokių aplinkybių nenustatyta (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors atsakovė ir įrodinėja priešingai, tačiau ieškovės su avarija susiję veiksmai taip pat nepagrindžia jos faktinio valdymo (CPK 178 straipsnis). Sutiktina su ieškovės argumentu, jog geriamojo vandens bei nuotekų šalinimo užtikrinamas yra būtinasis poreikis, todėl pritartina ieškovei, jog likviduojant avariją ji užtikrino viešąjį interesą, o ne veikė kaip valdytoja. Taigi tokia aplinkybė savaime taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti faktinio valdymo. Dar daugiau, atsakovės argumentai, jog ieškovė pripažino valdymo faktą, taip pat nepagrįsti, kadangi tiek ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą, tiek perklausius teismo posėdžio garso įrašą, ginčijamas valdymo faktas (CPK 178 straipsnis).
21. Atsakovė įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas tik formaliai nustatė deliktinės atsakomybės sąlygas, kadangi nenustatinėjo avarijos kilimo priežasčių, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog žala kilo dėl statinio (tinklų) trūkumų, nevertino žalos dydžio.
22. Visų pirma, pasisakant dėl aptarto apeliacinio skundo argumento pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme atsakovė nei teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo iš esmės metu nenurodė argumentų bei motyvų, jog galimai ieškovė yra kalta dėl vandentiekio avarijos, jog avarijos likvidavimo kaštai yra nepagrįsti, o priešingai, neginčijo avarijos fakto bei nurodė, jog ginčo dėl ieškovės patirtų nuostolių nekyla. Pastebėtina, jog atsakovė rėmėsi tik argumentais, jog vandentiekio tinklus, kurie jai priklauso nuosavybės teise, faktiškai valdo ieškovė, o ieškovė ir trečiasis asmuo pasyviu elgesiu iš atsakovės vandentiekio tinklų neperėmė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (CPK 4 straipsnis), jog: i) CPK įtvirtina ribotos apeliacijos modelį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-611/2017, nutarties 23 punktas); ii) ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020, nutarties 51 punktas); iii) ribotai apeliacijai būdinga tai, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) ir apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai yra absoliutūs ribotos apeliacijos draudimai (žr. mutatis mutandis (liet. su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-15 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, nutarties 43 punktą). Nustatytos faktinės aplinkybės bei aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos pasisakyti dėl atsakovės apeliaciniame skunde dėstomų argumentų (aplinkybių), susijusių su avarijos kilimo priežastimis bei žalos dydžiu.
23. Kita vertus, 2006 m. gruodžio 19 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-629 patvirtintų Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių 11 punktas numato, jog geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininkas yra atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę, jo priežiūros organizavimą ir remontą; geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto priežiūra ir remontas atliekami infrastruktūros objekto savininko lėšomis. Taigi atsakovė yra atsakinga už vandentiekio infrastruktūrą bei jos techninę būklę, o perklausęs 2019-11-27 teismo posėdžio garso įrašą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovės atstovas negalėjo pasakyti, ar atsakovė prižiūrėjo jai priklausančius vandentiekio tinklus (CPK 178 straipsnis).
24. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas tik formaliai vertino deliktinės atsakomybės sąlygas, kaip nepagrįstus ir neįrodytus (CPK 185 straipsnis).
25. Atsakovė, ginčydama ieškovės reikalavimą, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek teikdama apeliacinį skundą remiasi ieškovės bei trečiojo asmens pasyviais veiksmais perimant vandentiekio tinklus ir atsakovės, įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovė turi įrodyti ėmusis veiksmų siekdama perduoti tinklus ieškovei ar trečiajam asmeniui. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ginčo dalykas yra žalos ieškovei atlyginimas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog atsakovės vandentiekio infrastruktūros perdavimo ar naudojimo tvarkos klausimas išplečia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Taigi atsakovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir nekeičiantys civilinės bylos teisinio rezultato.
Dėl bylos procesinės baigties
26. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, nustatydamas, jog vandentiekio tinklų savininkas yra atsakingas už įvykusią avariją, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Skundžiamo teismo sprendimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, sprendimas paliekamas galioti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
28. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, apeliantei neatlyginamos bylinėjimosi išlaidos.
29. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas netenkintas, atsakovė neįgijo teisės į advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
30. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nusprendžia:
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Volana“ apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis neskundžiama.