Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-304-627/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-11-22
Bylos Nr.: 1A-304-627/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-25544-2019-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Čepukėnienė, Aiva Survilienė, Evaldas Pašilis
Nuteistasis: E. J.
Nukentėjusysis: G. F.
Advokatai: Olegas Šibkovas, Aušra Vaišnorienė

Kategorijos

1.2.7.2.2.3Mažamečio seksualinis prievartavimas (BK 150 str. 4 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-304-627/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25544-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.7.2.2.3; (S) 1.2.7.7; 2.1.6.3; 2.1.7.4.1; 2.1.14; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aivos Survilienės,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nuteistojo E. J. (E. J.) gynėjui advokatui Olegui Šibkovui,nuteistojo E. J. atstovams pagal įstatymą J. J. ir M. J. (M. J.),nukentėjusiojo G. F. (G. F.) atstovams pagal įstatymą D. F. ir D. F. (D. F.),nukentėjusiojo atstovei advokatei Aušrai Vaišnorienei,Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Evelinai Sutkaitytei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Teismas, vadovaudamasis BK 92 straipsnio 2 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 2 (dvejiems) metams.

Pirmosios instancijos teismas E. J. paskyrė auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojo jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, taip pat uždraudė be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Kardomąją priemonę – nepilnamečio atidavimą prižiūrėti, panaikino.

Nukentėjusiojo G. F. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir iš E. J. nukentėjusiojo G. F. naudai priteisė 5 000 (penkis tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Iš E. J. nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą D. F. naudai priteisė 1 400 (vieną tūkstantį keturis šimtus) Eur advokato išlaidoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis tenkino lytinę aistrą su mažamečiu prieš jo valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, o būtent: jis 2019 m. birželio 13 d., apie 18.30 val., vyrų tualete, esančiame (duomenys neskelbtini) gimnazijos, adresu (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su mažamečiu G. F., gim. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiška būkle dėl jo mažametystės, nusimovė savo kelnes ir apatines kelnaites, liepė nukentėjusiajam G. F. liesti jo lytinį organą, ką pastarasis ir padarė, po ko liepė mažamečiui G. F. nusimauti kelnes ir apatines kelnaitės ir, pritūpęs, palaižė ir paėmė į burną pastarojo lytinį organą. Taip kitokio fizinio sąlyčio būdu seksualiai išprievartavo mažametį G. F..

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai,

proceso dalyvių prašymai

Šalies argumentai

2. Nuteistojo E. J. gynėjo advokato O. Šibkovo apeliaciniame skunde prašoma:

Žemesnės instancijos teismas

- panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – E. J. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba

- pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir E. J. veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kaip asmeniui, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus;

- panaikinus ar pakeitus Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendį, byloje pareikštą G. F. vardu civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu arba sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį;

- pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžio dalį dėl D. F. priteistų advokato išlaidų apmokėjimo – šių išlaidų iš E. J. nepriteisti, pripažinti jas proceso išlaidomis.

2.1. Apelianto vertinimu, pripažindamas E. J. kaltu, pirmosios instancijos teismas savo vertinimą ir įrodymų analizę grindė nepatikimais, prieštaringais bylos duomenimis, įrodymus vertino selektyviai, atmesdamas ar visiškai nepasisakydamas apie duomenis, keliančius abejones dėl E. J. kaltumo, atskirais atvejais neteisingai nurodė ir interpretavo byloje esančius duomenis, kas nulėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą E. J. atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų reikšmės, pakankamumo ir veikos kvalifikavimo

2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti ir įvertinti, kokius veiksmus nuteistasis atliko nukentėjusiojo G. F. atžvilgiu. Tikslus E. J. veiksmų nustatymas nagrinėjamoje byloje yra ypatingai svarbus, kadangi būtent konkrečių veiksmų nustatymas leidžia teisingai kvalifikuoti asmens veiką, įvertinti jo tikslus ir motyvus, priimti teisingą sprendimą byloje.

2.3. Nuteistojo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo E. J. veiksmus pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Nagrinėjamoje byloje, jeigu ir būtų nustatyti tikslūs nuteistojo neteisėti veiksmai, tai jie galėtų būtų kvalifikuojami tik pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, kaip mažamečio tvirkinimas. Apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodomi nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje ir BK 153 straipsnyje, atribojimo kriterijai:

Žemesnės instancijos teismas

2.3.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-725/2007 pažymėjo, kad atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams. Tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi.

2.3.2. Kitoje nutartyje kasacinės instancijos teismas nurodė, kad mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, kaip antai demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40/2013).

2.3.3. Dar vienoje nutartyje akcentuota, kad seksualinį prievartavimą pagal BK 150 straipsnį gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) geba tenkinti lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-252/2013, Nr. 2K-625/2013, Nr. 2K-116-942/2016).

2.4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš esmės vieninteliu apelianto kaltės įrodymu yra mažamečio nukentėjusiojo parodymai. Visi kiti byloje surinkti duomenys yra išvestiniai ir netiesioginiai E. J. kaltės ir konkrečių veiksmų nustatymo kontekste. Pabrėžta, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymai turi būti vertinami pateiktos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos kontekste. Apelianto nuomone, net jeigu būtų nustatyti neteisėti veiksmai, tokie veiksmai daugiausiai galėjo būti kvalifikuoti pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, kadangi skundžiamame nuosprendyje aprašomi veiksmai nebuvo nei intensyvūs, nei atitiko lytinį aktą.

2.5. Nuteistojo gynėjo teigimu, Vilniaus apygardos teismas nukentėjusiojo parodymus pripažino nekeliančiais abejonių, tačiau tokia teismo išvada yra akivaizdžiai neteisinga net keliais aspektais:

2.5.1. Nukentėjusiajam įvykio ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu buvo septyneri metai. Nukentėjusiojo amžius, aplinkos suvokimas, jam apklausos metu daromas psichologės poveikis, galimas tėvų poveikis akivaizdžiai turėjo reikšmės jo parodymų turiniui ir patikimumui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota nuostata, kad vertinant nukentėjusiųjų parodymus ir pripažįstant juos įrodymais, remiamasi dviem kriterijais: 1) nustatoma, ar jie nebuvo gauti iš esmės pažeidžiant BPK reikalavimus; 2) sprendžiama, ar jie gali būti pripažįstami patikimais. Anot apelianto, šioje byloje vertinant nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui pagal patikimumo kriterijų, būtina atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis buvo duoti šie parodymai. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančio apklausos, vykusios pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vaizdo įrašo, apklausiamo vaiko G. F., kuriam tuo metu buvo septyneri metai, atžvilgiu, apklausos metu buvo taikomas teismo psichologės spaudimas. Nuo pat apklausos pradžios nukentėjusysis nenorėjo bendrauti su psichologe, tačiau psichologė visos apklausos metu, trukusios apie valandą, įtikinėjo vaiką, kad jo atžvilgiu padaryti negeri veiksmai, kad jei jis nori, kad kitiems vaikams taip neatsitiktų, jis turi kažką papasakoti. Tie patys klausimai psichologės buvo užduodami po kelis kartus, o kai vaikas atsisakė bendrauti, psichologė paprašė jo parodyti piešinyje vietas, kurios, neva, buvo liečiamos. Apelianto nuomone, vertinant šias aplinkybes, akivaizdu, kad G. F. parodymų patikimumas būtent tuo aspektu, kokius gi veiksmus jo atžvilgiu atliko kitas asmuo, negali būti vertinami kaip patikimi. Iš G. F. parodymų nėra galimybės spręsti, kokie tiksliai veiksmai buvo atlikti, ar šie veiksmai atitinka lytinį aktą, ar lytiniai organai buvo tik liečiami, kokio buvo intensyvumo ir pan.

2.5.2. Nukentėjusiojo parodymų patikimumą mažina ir tai, kad įvykio aplinkybes ir kito asmens veiksmus nukentėjusysis skirtingiems žmonėms papasakojo skirtingai. Iš karto po įvykio tėvui D. F. nukentėjusysis papasakojo, kad kitas asmuo nurodė jam paliesti jo lytinį organą ir nieko nesakė apie tai, kad galimai buvo laižomas kito asmens lytinis organas ar atvirkščiai. Grįžus namo, mamai D. F. nukentėjusysis papasakojo, kad kitas asmuo laižė jam lytinį organą, o jis pats galimai laižė šio asmens lytinį organą. Duodant parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusysis iš esmės davė vėl skirtingus parodymus, kadangi neapibrėžtai nurodė tik tai, kad kitas asmuo lietė lūpomis jo lytinį organą. Nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo duoti po to, kai vaikas ilgai bendravo atskirai su tėvu ir su motina. Gynybai nėra žinoma apie kokius dalykus tėvai bendravo su vaiku, tačiau akivaizdu, kad tuo atveju, jei įvykio metu būtų buvę laižomi lytiniai organai, vaikas apie tai pirmiausiai būtų papasakojęs tėvui, su kuriuo bendravo iš karto po įvykio. Apeliaciniame skunde paminėta, kad šiuo laikotarpiu su savo vaiku atskirai bendravo abu tėvai, įvykio metu vaikas jautė psichologinį spaudimą dėl tėvų skyrybų ir išėjimo iš namų, vaikas akivaizdžiai buvo veikiamas abiejų tėvų, ką patvirtina ir G. F. psichologinės-psichiatrinės ekspertizės išvada.

2.5.3. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo apklausos metu buvo esminiai pažeistos nuteistojo teisės į gynybą, kadangi nei pačiam E. J., nei jo gynėjui nebuvo leista dalyvauti apklausoje. Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad įtariamas dėl galimos nusikalstamos veikos yra E. J., ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinoma nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Tačiau atliekant nukentėjusiojo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nuteistasis ir jo gynėjas į šią apklausą pakviesti nebuvo. Aplinkybė, kad apklausos metu E. J. nebuvo formaliai pareikštas įtarimas, neturi reikšmės šio procesinio pažeidimo įvertinimui. Apeliantas, remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad baudžiamojo proceso įstatymo esminiu pažeidimu įvertinama būtent tai, kad kaltinamasis ir jo gynyba jokiu proceso momentu neturėjo galimybės užduoti klausimų nukentėjusiajam ar liudytojui, kurio parodymai yra esminiai jo kaltės nustatymui. Nuteistojo gynėjo teigimu, nežiūrint į visus apklausos trūkumus ir esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, svarbiausia šiuo atveju yra tai, kad nukentėjusiojo vaiko apklausa nesuteikia patikimos, konkrečios informacijos apie tai, kokius tiksliai veiksmus jo atžvilgiu atliko kitas asmuo, kas reiškia, kad byloje neegzistuoja patikimi šių veiksmų kvalifikavimo atribojimo kriterijai vertinant, pagal kokį BK straipsnį – 150 straipsnį ar 153 straipsnį, turi būti kvalifikuoti kito asmens veiksmai.

2.6. Apeliaciniame skunde taip pat pažymėta, kad nukentėjusiojo parodymų patikimumas turi būti vertinamas ir kitų byloje esančių duomenų kontekste. Apelianto teigimu, nukentėjusiojo močiutė N. F. išreiškė aiškią nuomonę, kad pats įvykis, tiriamas byloje, negalėjo įvykti, o jos anūko parodymai yra neteisingi ir galimai „sufabrikuoti“. Byloje atlikta mažamečio nukentėjusiojo teismo psichologijos-psichiatrijos ekspertizė patvirtino, kad G. F. buvo veikiamas savo tėvo, ekspertizės metu iš esmės nebuvo gauta jokių patikimų duomenų apie vaiko galimai patirtos lytinės prievartos buvimo faktą, pobūdį ar intensyvumą. Byloje apklaustos liudytojos – mokyklos darbuotojos, paaiškino, kokiomis aplinkybėmis vyko kelionė į ekskursiją ir atgal, kaip buvo bendrauta su nukentėjusiuoju, nuteistuoju ir jų tėvais po įvykio, tačiau nieko nežinojo apie tai, kas vyko būtent tualete. Gynėjo nuomone, visi byloje surinkti įrodymai, kaip kiekvienas pavienis įrodymas, taip ir įrodymų visuma, nepatvirtina fakto, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo atliktas būtent nusikaltimas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje.

2.7. Apeliantas pažymi, kad byloje yra aplinkybių, paneigiančių E. J. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Pats E. J. paneigė, kad atliko lytinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Jo parodymai iš esmės patvirtinami tolimesne įvykių eiga. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis iš mokyklos išėjo pats, nebuvo sugniuždytas ar kitu būtu neįprastai atrodantis. Kitą dieną po įvykio, E. J. su mama atvykus į mokyklą, su E. J. bendravo mokyklos direktorė, jos pavaduotojos ir mokytojos, tačiau nei vienai iš jų E. J. nebuvo pasakęs, kad yra atlikęs veiksmus, kuriais kaltinamas net ir po valandos laiko bendravimo su pedagogėmis, kurios grasino E. J. kalėjimu, spaudė prisipažinti. Taip pat pažymėta, kad įvykio metu E. J. sirgo liga, reikalaujančia iš jo higienos taisyklių laikymosi, dėl kurios nuteistajam buvo įprasta plauti rankas, laikytis kitų higienos taisyklių, vengti išsipurvinti. Esant E. J. nustatytai ligai, situacija, kad nuteistasis savo lūpomis liestų kito vaiko, ką tik užėjusio į tualetą, lytinį organą, yra savaime labai abejotina ir neįtikėtina.

2.8. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad teisingumu šioje byloje galima suabejoti ir dėl kitų aplinkybių:

2.8.1. Bylos nagrinėjimo metu buvo gauta patikimų duomenų, kad nukentėjusiojo tėvas D. F. kitą dieną po įvykio buvo pateikęs policijos pareigūnams rašytinį pareiškimą dėl įvykio, kuriame nurodė aplinkybes, kad jo sūnus lietė kito asmens lytinį organą. Tos pačios dienos vakare pareiškimą taip pat pateikė nukentėjusiojo motina D. F., kuri savo pareiškime jau nurodė, kad kitas asmuo galimai lietė lūpomis jo sūnaus lytinį organą. Svarbu yra tai, kad tėvo D. F. pareiškimas iš ikiteisminio tyrimo medžiagos dingo, o teismo posėdžio metu prokurorė, atsakydama į prašymą pateikti šį pareiškimą, tiesiog atsakė, kad pareiškimo paieškojo ir nerado. Iš tokių aplinkybių seka, kad tėvo D. F. pareiškimas iš ikiteisminio tyrimo medžiagos galėjo dingti ir dėl to, kad iš dalies prieštaravo motinos D. F. pareiškimui ir nebuvo priimtinas ikiteisminiam tyrimui.

2.8.2. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą savo iniciatyva atėjo susitikti su nuteistojo gynėju ir šio susitikimo metu išreiškė abejonių dėl ikiteisminio tyrimo patikimumo. Gynėjui vykdant savo pareigas, pateikus prokurorei prašymą apklausti motiną D. F. dėl šių aplinkybių pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tyrėja, atliekanti tyrimą byloje, iškvietė motiną D. F. ir priekaištavo jai, kad ji netinkamai atstovauja savo sūnui. Būdama iškviesta į teismo posėdį ir apklausta liudytoja, tyrėja patvirtino tokio pokalbio buvimo faktą bei papildė, kad ji su prokurore net sprendė klausimą, ar nereikia nušalinti motiną D. F. iš bylos, kaip nukentėjusiojo atstovę. Esant tokioms aplinkybėms, gynyba bylos nagrinėjimo metu pareiškė nušalinimą prokurorei, palaikančiai valstybinį kaltinimą byloje. Teismas nušalinimo prokurorei netenkino, tačiau, bylos nagrinėjimo eigoje prokuroras buvo pakeistas prokuratūros iniciatyva. Gynėjas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu pasikeitus prokurorui valstybinio kaltinimo tendencingumas išnyko, tačiau ikiteisminio tyrimo veiksmų tendencingumas buvo lemiamas ikiteisminio tyrimo stadijoje (prokurorės sprendimas atlikti itin svarbią nukentėjusiojo apklausą iki įtarimo pareiškimo, tokiu būdu formaliai išvengiant įtariamojo ir jo gynėjo dalyvavimo apklausoje).

Žemesnės instancijos teismas

2.9. Apibendrindamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus gynėjas pažymėjo, kad nukentėjusiojo parodymai kelia abejonių dėl kito asmens veikos apimties, pobūdžio, intensyvumo, veiksmų motyvų, o pirmosios instancijos teismas iš esmės be įrodymų ir argumentų kvalifikavo nuteistojo veiksmus pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Nagrinėjamoje byloje nenustačius, kas būtent įvyko tualete, kokie veiksmai buvo atlikti nuteistojo, kokie buvo šių veiksmų motyvai, išlieka galimybė, kad nukentėjusysis neteisingai suprato ir interpretavo kito asmens veiksmus, arba tie veiksmai buvo atlikti ne lytinės aistros tenkinimo, o kitais motyvais. Gynyba pabrėžia, kad E. J. įvykio metu buvo penkiolika metų, tikslus ir teisingas nuosprendis jo atžvilgiu turi labai didelę reikšmę jo besivystančiai asmenybei ir tolimesnio gyvenimo eigai. Nagrinėjamoje byloje, esant itin dideliems duomenų prieštaravimams, neapibrėžtiems nukentėjusiojo parodymams, kurie buvo gauti esminiai pažeidžiant baudžiamojo proceso taisykles ir nepilnamečio asmens teisę į gynybą, ypatingą reikšmę įgyja teisingo nuosprendžio priėmimas, kuriuo būtų pašalintos visos abejonės ir baudžiamojo proceso pažeidimai, lemiantys asmens pripažinimą kaltu ar tokio asmens išteisinimą.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

2.10. Gynėjas nesutinka su nukentėjusiojo naudai priteista 5 000 Eur neturtine žala. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, jeigu E. J. atžvilgiu bus priimtas išteisinamasis nuosprendis dėl to, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys, remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, turi būti paliktas nenagrinėtu. Jei bus tenkintas apeliacinio skundo prašymas perkvalifikuoti veiką pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, civilinis ieškinys turi būti mažinamas.

2.11. Apelianto vertinimu, bet kokiu atveju, skundžiamu nuosprendžiu priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir turi būti mažinama. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje nurodyta į kokius kriterijus atsižvelgia teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį. Šie kriterijai yra susiję su asmens patirtais nepatogumais, išgyvenimais, kitomis aplinkybėmis, t. y. pasekmėmis, atsiradusiomis nukentėjusiajam dėl nusikalstamos veikos padarymo, bei kalto asmens turtine padėtimi. Nuteistojo gynėjo nuomone, apygardos teismas padarė aiškiai neteisingas išvadas dėl priteistos žalos dydžio, kadangi G. F. nėra patyręs pavojingos lytinės prievartos, jam nėra nustatyta sveikatai žalingų padarinių, jo atžvilgiu nebuvo naudojama fizinio smurto, neatsirado psichologinio pobūdžio padarinių. Nuosprendyje paminėti psichologės ir psichiatrės paaiškinimai, kad ekspertizės metu vaikas tapdavo uždaras, akivaizdžiai gali būti paaiškinami ne tuo, kad jis jaučia psichologinius padarinius, o tuo, kad prieš ekspertizę jis buvo veikiamas tėvo.

Žemesnės instancijos teismas

2.12. Šiuo aspektu taip pat pažymėta, kad skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, kad panašaus pobūdžio bylose įprastai priteisiama nuo 2 320 Eur iki 10 140 Eur, tačiau nagrinėjamoje byloje, kur nėra nustatyta nei fizinio smurto, nei lytinio santykio, nei padarinių ar žalos sveikatai, teismas iš nepilnamečio asmens, neturinčio savo pajamų, priteisė iš esmės šių sumų vidurkį. Anot gynėjo, Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė ir į nuteistojo amžių ir turtinę padėtį. Nors E. J. bylos nagrinėjimo metu sukako 18 metų, šiuo metu jis dar yra moksleivis, gyvena su tėvais, neturi nei savo turto, nei pajamų, todėl priteista 5 000 Eur suma yra aiškiai per didelė. Taip pat pažymėta, kad E. J. dėl ikiteisminio tyrimo tendencingumo, jo atžvilgiu vartojamo spaudimo iš mokytojų, turėjo sveikatos problemų, lankė psichologus, turėjo pereiti į kitą mokyklą. Gynėjo teigimu, jei nuteistojo atžvilgiu bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis, iš jo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma turi būti mažinama.

2.13. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl D. F. naudai priteisto advokato išlaidų apmokėjimo. Šiuo aspektu pažymėta, kad advokato išlaidų atlyginimo prašymas buvo suformuluotas civiliniame ieškinyje, kurį surašė nukentėjusįjį atstovaujanti advokatė, iš esmės be nukentėjusiojo motinos D. F. sutikimo. Pati D. F. teisminio nagrinėjimo metu buvo nurodžiusi, kad ji nenorėjo rašyti civilinio ieškinio, o savo palaikymą civiliniam ieškiniui išsakė tik bylos nagrinėjimo teisme pabaigoje, būdama primygtinai klausiama, ar ji palaiko civilinį ieškinį. Gynėjo teigimu, BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad priteisti advokatui apmokėti turėtas išlaidas iš kaltininko yra ne teismui nustatyta pareiga, o teismo teisė. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, bylos apimtį ir E. J. asmenybę (amžių, turtinę padėtį, kitus charakterizuojančius duomenis), skundžiamas nuosprendis šioje dalyje gali būti pakeistas pripažinus minėtas išlaidas proceso išlaidomis ir nepriteisiant jų iš E. J..

3. Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiojo G. F. atstovė pagal įstatymą D. F. prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendį.

3.1. Nuteistojo atstovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamas nuosprendis buvo grindžiamas prielaidomis. D. F. atkreipia dėmesį, kad apeliantas iš dalies nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jas atsieja nuo kitų byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų, t. y. nukentėjusiojo G. F. apklausos, ekspertizių, išvadų, ekspertų paaiškinimų, vertina įrodymus išimtinai savo naudai.

3.2. Atsiliepime nurodyta, kad apeliantas daro nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusiojo G. F. apklausa buvo padaryta neva pažeidžiant BPK normas, kadangi pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo pakviestas nuteistasis ir jo gynėjas. Nukentėjusiojo atstovės nuomone, G. F. apklausos rezultatai nebūtų pakitę, jei būtų dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas, kadangi vaikas buvo apklausinėjamas betarpiškai tik psichologo, atsižvelgiant į jo jauną amžių ir patiriamą stresą. Asmens mažametystė negali būti vertinama kaip sąlyga, kad vaikas gali duoti neteisingus parodymus. Apklausos metu nukentėjusysis buvo nekalbus, įsitempęs, jo kūno kalba bylojo apie nenorą prisiminti kas įvyko, tačiau vaizdo įraše yra užfiksuota, kad vaikas, atsisakęs duoti paaiškinimus žodžiais, piešdamas pavaizdavo kokius veiksmus atliko nuteistasis, kas patvirtino, jog jis patyrė seksualinę prievartą.

3.3. Atsiliepime nesutinkama su apeliacinio skundo argumentu, kad abu tėvai padarė įtaką nukentėjusiojo apklausai, ir pažymima, kad nors vaikas skirtingai papasakojo tėvams įvykio aplinkybes, tačiau abiem tėvams jis papasakojo apie patirtą įvykį. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų linkęs fantazuoti ar kurti istorijas. Nukentėjusiojo atstovė mama D. F. pažymėjo, kad bylos metu apklausiama ekspertė Sigutė Stanaitienė nurodė, jog berniukui buvo konstatuotas (duomenys neskelbtini), išskiriant du traumuojančius faktorius – byloje tiriamą veiką ir tėvų skyrybas, tiksliai atskirti, kuris reikšmingiau veikė jo psichiką, buvo neįmanoma, nes vaikas atsisakė kalbėti apie abi temas. Psichologė ekspertė Agnė Šiaulytė parodė, kad ekspertizės metu nukentėjusysis išsireiškė, kad nepasakoti apie byloje tiriamą veiką prašė tėtis. Ekspertės vertinimu, juntama tėvo įtaka, tačiau ji rekomendavo remtis vaiko parodymais, nes ekspertams nekilo abejonių, kad vaikas kalbėjo remdamasis asmenine patirtimi, kitu atveju būtų atkreipiamas dėmesys į netikslumus.

3.4. Nukentėjusiojo atstovės nuomone, nuteistasis E. J., neigdamas kaltę, nutyli tiesą. Šią aplinkybę patvirtino byloje apklausta ekspertė A. Šiaulytė, kuri, atlikusi nuteistojo emocinės būklės analizę, teismui paaiškino, kad E. J. ekspertizės metu jautė padidintą nerimą, kurį bandė sukontroliuoti, slopinti, laikėsi gynybiškos pozicijos, atsakomybę priskiriant kitiems, jo emocinis reagavimas buvo neadekvatus situacijai. Tai ekspertei sukėlė klausimą, kodėl tokia jautri reakcija, jei nieko nepadarė. Nukentėjusiojo atstovės nuomone, teismo padarytą išvadą, kad E. J. parodymus reikia vertinti, kaip pasirinktą gynybos poziciją, yra teisinga ir objektyvi, kadangi nukentėjusysis nuosekliai papasakojo ir nurodė E. J. veiksmus, juos detalizavo. Atsiliepime daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo E. J. veiksmus, kaip mažamečio asmens seksualinį prievartavimą, o ne tvirkinimą.

Žemesnės instancijos teismas

3.5. Įstatyminė nukentėjusiojo atstovė D. F. nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ji nepalaikė civilinio ieškinio ir nereikalavo iš kaltininko atlyginti vaiko patirtą neturtinę žalą. Atsiliepime pažymima, kad D. F. palaikė savo civilinį ieškinį, kurį advokatė pareiškė dar ikiteisminio tyrimo metu, ji jo neatsisakė, o bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai aiškino, kokia žala yra padaryta jos sūnui, kad jam yra svarbi ir reikalinga psichologinė pagalba. Teismo psichologijos, psichiatrijos ekspertizės aktu vaikui yra nustatytas emocijų sutrikimas, atitinkantis (duomenys neskelbtini) simptomatiką ((duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tai, atsiliepime pažymima, kad frustruojanti vaiko patirtis, kurios poveikis galimai atsiskleis ateityje, be profesionalios psichologų pagalbos gali nulemti G. F. elgesio ir emocijų sunkumus. Mažametis berniukas įvykio metu nesuvokė nuteistojo atliktų veiksmų jo atžvilgiu, negalėjo pasipriešinti.

3.6. Nukentėjusiojo atstovė sutinka su Vilniaus apygardos teismo priteistos neturtinės žalos suma ir pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad mažametis negalėjo suvokti pavojingų nuteistojo veiksmų, jiems pasipriešinti, nes E. J. tualeto kabinos duris buvo užrakinęs iš vidaus, tai G. F. sukėlė baimę ir išgąstį, o sunkesni psichikos ir asmenybės sutrikimai pasireikš tuomet, kai vaikas pradės suprasti atliktų veiksmų esmę. Atsiliepime taip pat sutinkama su apygardos teismo motyvu, kad atsakingo už žalą asmens turtinė padėtis nėra lygiavertė nusikaltimo pasekmėms, todėl nuteistojo turtinė padėtis ir jaunas amžius negali vienareikšmiškai nulemti žalos dydžio, nes priešingu atveju būtų pažeistos nukentėjusiojo asmens teisės ir interesai, neįgyvendintas teisingumo principas. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo atstovė pažymėjo, kad priteistos neturtinės žalos dydis neturėtų būti mažinamas.

3.7. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą ir ilgą bylos nagrinėjimo trukmę, priėmė teisingą sprendimą dėl nukentėjusiojo atstovės turėtų išlaidų atlyginimo už advokato paslaugas. Šios išlaidos, pagal pateiktus byloje dokumentus, yra pagrįstos ir proporcingos, todėl jos turėtų būti atlyginamos pilnai, nepripažįstant jų proceso išlaidomis, o turi būti priteistos iš nuteistojo.

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas O. Šibkovas, nuteistojo atstovai pagal įstatymą J. J. ir M. J. prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė L. Beinarytė, nukentėjusiojo atstovai pagal įstatymą D. F., D. F. ir atstovė advokatė A. Vaišnorienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. J. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinis skundas atmetamas.

5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, išnagrinėjusi nuteistojo E. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi nukentėjusiojo atstovės D. F. atsiliepimo argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai E. J. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

Dėl įrodymų vertinimo ir E. J. veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį

6. Skundžiamu nuosprendžiu E. J. nuteistas už tai, kad, pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiška būkle dėl mažametystės, kitokio fizinio sąlyčio būdu seksualiai išprievartavo mažametį G. F.. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį arba E. J. veiką perkvalifikuoti pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Apelianto vertinimu, pripažindamas E. J. kaltu, pirmosios instancijos teismas savo vertinimą ir įrodymų analizę grindė nepatikimais, prieštaringais bylos duomenimis, skundžiamą nuosprendį grindė iš esmės vieninteliu nuteistojo kaltės įrodymu – mažamečio nukentėjusiojo parodymais, kurių turinys dėl kito asmens (nuteistojo) veikos apimties, pobūdžio, intensyvumo ir veiksmų motyvų kelia abejonių. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai pripažino E. J. kaltu dėl mažamečio nukentėjusiojo G. F. seksualinio prievartavimo.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismų praktikoje pažymėta, kad seksualinis neliečiamumas, kaip įstatymo saugoma vertybė – tai vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Neabejotina, kad seksualiniai veiksmai prieš mažamečius turi labai neigiamą poveikį jų psichikai ir vystymuisi, todėl ir jų vertinimo kriterijai yra griežtesni nei analogiškų veiksmų prieš vyresnio amžiaus asmenis. Įstatymo leidėjui įtraukus į seksualinio prievartavimo normą aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu požymį, smarkiai susiaurėjo galimybės taikyti tvirkinimo normą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija šiuo klausimu taip pat skatina teismus labiau taikyti seksualinio prievartavimo normą (BK 150 straipsnį), taip siekiant užtikrinti griežtesnę vaikų seksualinio neliečiamumo apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-87/2014, Nr. 2K-116-942/2016).

8. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytinės aistros tenkinimu prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Be to, lytinė aistra gali būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2014).

9. Teismų praktikoje laikoma, jog lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, Nr. 2K-50/2012, Nr. 2K-315/2014). Apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ir oralinį lytinį aktą; nukentėjusiojo savybes (pvz., tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir kitaip vertinamas); į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas, ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinės aistros tenkinimui, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-942/2016).

10. BK 153 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu šešiolikos metų asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į asmens lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2012).

11. Pažymėtina, kad abi aptariamos nusikalstamos veikos (BK 150 straipsnio 4 dalis ir 153 straipsnio 1 dalis) padaromos veikiant tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16-895/2016, Nr. 2K-53-628/2020, Nr. 2K-177-976/2020).

Žemesnės instancijos teismas

12. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje numatyto mažamečio tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su tokiu asmeniu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Tačiau, atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu asmeniu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Be to, seksualinį prievartavimą BK 150 straipsnį gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) geba tenkinti lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-191-697/2018).

13. Nuteistojo E. J. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina byloje esančių įrodymų visuma: nukentėjusiojo G. F. ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai, liudytojų D. F., D. F., N. F., pedagogių (D. S., J. N., N. B., G. V.), mokyklos budėtojos G. G., eksperčių Sigutės Stanaitienės ir Agnės Šiaulytės parodymai, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės aktai Nr. 103MS-216/2019 ir Nr. 103MSW-66/2020, globos namų „Užuovėja“ nepilnamečio, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos, 2019 m. birželio 20-26 d. įvertinimo išvada, Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2019 m. birželio 19 d. vaiko nuomonės išklausymo aktas ir 2019 m. birželio 19 d. grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa Nr. 1GL-1927, 2019 m. birželio 14 d. įvykio vietos apžiūros protokolas bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nors nusikalstamos veikos aplinkybės daugiausia grindžiamos nukentėjusiojo mažamečio G. F. parodymais bei netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, tačiau visi byloje surinkti įrodymai, tiek kiekvienas atskirai, tiek vertinant jų visumą, buvo įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, pagrindusią teismo išvadas dėl šioje byloje nagrinėjamos veikos padarymo aplinkybių. Pažymėtina, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, Nr. 2K-204-689/2019, Nr. 2K-226-976/2020). Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

14. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nepilnametis nukentėjusysis G. F. 2019 m. liepos 23 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog jam jau nusibodo pasakoti, apie tai, kas įvyko, tačiau jis patvirtino, kad įvykis buvo šią vasarą, mokykloje, (duomenys neskelbtini), mokyklos tualete. Paaiškino, kad jis po ekskursijos ėjo į tualetą. Jį pasitiko Ž. (turima omenyje nuteistąjį E. J.) ir pasakė, kad jam reikia pagalbos. Jis jam padėjo nunešti daiktus ir po to nuėjo į tualetą. Jis (Ž.) taip pat nuėjo. Ž. mokosi toje mokykloje, kur ir jis mokosi 10, 11 arba 12 klasėje. Su Ž. jis susipažino autobuse, ekskursijoje, kai važiavo žiūrėti kaip kepa šakočius. Autobuse jis sėdėjo su mergaite, bet mergaitė norėjo apsikeisti vietomis ir Ž. atsisėdo šalia jo. Apie įvykį, apie kurį nenori kalbėti, papasakojo tėčiui, tetoms, mamai ir močiutei. Paaiškino, kad Ž. lietė. Į klausimus kaip lietė atsakyti nenorėjo, tačiau mažametis žmogaus kūno piešinyje Nr. 1 pažymėjo, kad Ž. jį lietė burna. Žmogaus kūno piešinyje Nr. 2 pažymėjo, kad Ž. jam lietė „sisi“, tą vietą Ž. palietė vieną kartą. Jis, G. F., tuo metu buvo be kelnaičių. Mažametis žmogaus kūno piešinyje Nr. 3 pažymėjo, kuri Ž. vieta buvo nuoga, apibrėždamas lytinių organų sritį, nurodė, kad buvo numautos Ž. kelnės ir kelnaitės, kad Ž. pats kelnes nusimovė. Jis buvo išsigandęs, kai Ž. buvo apsinuoginęs. Dar paaiškino, kad toje situacijoje durys iš pradžių buvo uždarytos, o po to atsidarė. Tą spynutę atidarė Ž.. Su spynute reikėjo uždaryti duris tam, kad jis nepabėgtų. Jis iš tualeto išėjo vienas. Ž. jo paprašė nusimauti kelnes ir kelnaites (t. 1, b. l. 55-61).

15. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad nukentėjusiojo apklausoje dalyvavusi psichologė jam darė spaudimą. Byloje esantis nukentėjusiojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolas ir vaizdo įrašas rodo, kad apklausos metu su mažamečiu G. F. tiesiogiai bendravo ir klausimus uždavinėjo psichologė, dalyvaujant vertėjai. Iš vaizdo įrašo matyti, kad apklausos metu psichologė stengėsi prakalbinti vaiką užduodama įvairaus pobūdžio klausimus. Mažametis konkrečiai, ilgai nedvejodamas, atsakydavo į klausimus, susijusius su įvykio diena ir aplinkybėmis (kad įvykis buvo vasarą, kai su klasiokais vyko į ekskursiją, autobuse sėdėjo su mergaite, vėliau su E. J., po ekskursijos jis padėjo E. J. nunešti daiktus į mokyklą, po to kartu su juo nuėjo į mokyklos tualetą ir pan.), tačiau vengė įvardyti, kas konkrečiai įvyko jam būnant mokyklos tualeto kabinoje su nuteistuoju, teigdamas, kad jau pavargo apie tai pasakoti, apie tai žino kiti (mama, tėtis, močiutė, tetos). Apklausos turinys paneigia gynėjo argumentą, kad mažametis nukentėjusysis iš psichologės jautė spaudimą, kadangi mažametis su psichologe bendravo ir pasakojo apie įvykio dieną, atsakinėjo į neutralaus pobūdžio klausimus, o vengė kalbėti apie nuteistojo ir jo buvimą kartu mokyklos tualeto kabinoje, atitinkamai atsakymus parodydamas piešiniuose. Šiuo atveju G. F. nenorėjo kalbėti apie patirtą seksualinę prievartą, kuri jam kėlė neigiamus jausmus, todėl į tam tikrus nemalonius kausimus jis atsakė piešdamas, rodydamas konkrečias vietas žmogaus kūno piešinyje, kurios buvo liečiamos arba su kuriomis buvo liečiama. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į G. F. amžių (apklausos metu jam buvo septyneri metai), jam neįprastą ir nepažįstamą aplinką, kurioje vyko apklausa, natūralu, kad laisvo ir išsamaus pasakojimo apie patirtą seksualinę prievartą G. F. nepateikė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad mažamečio nukentėjusiojo apklausos metu psichologinis spaudimas jam nebuvo naudojamas, todėl šiais parodymais teismas pagrįstai rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Vilniaus apygardos teismas neturėjo pagrindo abejoti mažamečio nukentėjusiojo G. F. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, kadangi juos patvirtina bei papildo ir kiti byloje esantys įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

15.1. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2019 m. birželio 19 d. vaiko nuomonės išklausymo akte Nr. 1TSD-1388 be kitų aplinkybių užfiksuota, kad G. F. teigė, jog į ekskursiją važiavo autobusu, kuriame sėdėjo su vyresniu berniuku (vardo nepasakė). Po ekskursijos grįžus į mokyklą, G. F. padėjo tam vyresniam berniukui nunešti šakotį mokytojai. Nunešus šakotį, G. F. užsimanė į tualetą, tą patį norėjo padaryti ir vyresnis berniukas. Abu vaikai nuėjo į tualetą, užėjo į atskiras kabinas, vaikai tarpusavyje nesikalbėjo. Pasak G. F., vyresnis berniukas, atlikęs visus reikalus, paprašė G. F. palaukti. Netrukus pakvietė G. F. užeiti į jo (vyresnio berniuko) kabiną. Paklausus, kodėl G. F. užėjo į tą kabiną, teigė nežinantis, įėjus į kabiną, vyresnis vaikas nusimovė kelnes ir pasakė G. F. paliesti jo lytinius organus. Pasak G. F., jis tai padarė pasiėmęs servetėlę. G. F. buvo nemalonu liesti, neįdomu, tai jis darė maždaug 5 sekundes. Po to vyresnis berniukas paprašė G. F. nusimauti kelnes bei apatines kelnaites ir pritūpęs palaižė G. F. organus. Vyresnis vaikas dar palietė G. F. lytinius organus ir tada pirmas iš kabinos išėjo G. F., o paskui vyresnis vaikas (t. 2, b. l. 44-45).

15.2. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2019 m. birželio 19 d. grėsmės vaikui lygio nustatymo anketoje Nr. 1GL-1927 pažymėta, kad G. F. nurodė, jog buvo ekskursijoje, po kurios jis kartu su kitu berniuku nuėjo į tualetą, į atskiras kabinas. Vėliau vyresnis berniukas paprašė G. F. užeiti į jo kabiną. Vyresnysis berniukas nusimovė kelnes ir liepė G. F. paliesti jo organus su servetėle. G. F. tai ir padarė. Vėliau vyresnysis berniukas lietė G. F. organus. Po to berniukai išėjo iš tualeto (t. 4, b. l. 111-112).

15.3. Globos namų „Užuovėja“ nepilnamečio, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos, 2019 m. birželio 20-26 d. įvertinimo išvadoje nurodyta, kad klausiamas G. F. papasakojo apie įvykį, kai po ekskursijos buvo paprašytas tos pačios mokyklos mokinio Ž. padėti jam nunešti šakotį į kabinetą. Nunešus šakotį, kartu su Ž. nuėjo į tualetą. Pasak G. F., Ž. pakvietė ateiti į savo kabiną, numovė jo (nukentėjusiojo) kelnes, palaižė jo (nukentėjusiojo) „popa“ (taip berniukas įvardina lyties organą) ir liepė paliesti jo (E. J.) „popa“. G. F. teigimu, jis nenorėjo liesti, tačiau Ž. sakė, kad reikia, ir neišleis iš kabinos kol nepalies. Pasakė paliesti jo (E. J.) „popa“ su servetėle, tada Ž. atrakino duris ir išleido iš kabinos. G. F. nurodė, kad jautėsi negerai, jam buvo baisu, kai jį išleido, jis išbėgo iš tualeto. Taip pat nurodoma, kad remiantis nuosekliu, detaliu bei laike nekintančiu pasakojimu apie galimai patirtą seksualinę prievartą ir pasakojimą lydinčiomis gėdos, nerimo reakcijomis, keliama pagrįsta prielaida apie galimai patirtą seksualinę prievartą (t 2., b. l. 23-24).

15.4. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-216/2019 nurodyta, kad G. F. nenori apie tai kalbėti, nurodo, kad mama žino tą istoriją, išsamiau papasakojo psichologui apklausos metu. Patvirtina, kad byloje tiriamas įvykis buvo, nurodo, jog jam labai nemalonu prisiminti tai. Šio ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad G. F. nenustatytas nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas įtaigumas. Turimų duomenų analizė rodo, kad G. F. parodymus galima pagrįstai vertinti kaip duotus remiantis asmenine patirtimi. Negauta jokių duomenų apie tai, kad G. F. būtų išgalvojęs, sukūręs parodymus ar jų dalį (t. 1, b. l. 105-110).

15.5. Iš 2019 m. birželio 14 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus (duomenys neskelbtini) gimnazijoje esantį tualetą, nustatyta, jog yra trys tualeto kabinos. Trečia kabina yra tualeto gale. Ant kabinos durų viduje yra užraktai. Iš fotonuotraukos Nr. 15 matyti, kad kabinoje ant sienos kabo tualetinio popieriaus laikiklis (t. 1, b. l. 16-24).

15.6. 2019 m. liepos 18 d. apžiūros protokolu buvo apžiūrėta mokyklos vaizdo kameros įrašas ir užfiksuota, kad vaizdo įraše ties laiku 17:43:02 aukštesnis berniukas (panašus į E. J.) užėjo į pastatą, o mažesnis berniukas (panašus į G. F.) laiko duris. 17:49:45 matomas iš pastato išeinantis berniukas (G. F.) bei prie jo prieinantys berniukas ir vyriškis. 17:50:49 išeina vyresnio amžiaus berniukas (E. J.), kuris nueina link gatvės. Ties laiku vaizdo įraše 17:52:03 matomas į pastato vidų užeinantis vyriškis su vaiku ant rankų ir šalia einančiu berniuku (G. F.), kurie iš pastato išeina 17:58:22 (t. 1, b. l. 150-192).

Žemesnės instancijos teismas

15.7. Apklausiami kaip liudytojai pirmosios instancijos teisme D. F. ir D. F. patvirtino girdėję iš nukentėjusiojo apie jo patirtą seksualinę prievartą. Liudytojų nurodytos bylai reikšmingos aplinkybės iš esmės nesiskyrė nuo nukentėjusiojo G. F. parodymų. Liudytojas D. F. nurodė, kad G. išėjo iš mokyklos vienas, buvo išsigandęs, sutrikęs, išbalęs, drebėjo ir pradėjo pasakoti, kad, kai jis nuėjo į tualetą, sutiko berniuką, kuris liepė jam liesti jo lytinį organą ir parodyti savo (t. 3, b. l. 112). Apie patirtus seksualinio pobūdžio veiksmus nukentėjusysis itin detaliai grįžęs namo papasakojo mamai D. F., kuri teisme parodė, jog sūnus jai pasakė, kad tas kitas berniukas paprašė pagalbos. G. F. įėjęs į kabiną pamatė berniuką iš autobuso, kuris pasakė G. parodyti lytinius organus, po to pasakė patampyti už lytinio organo. G. F. pasakė, kad jam buvo šlykštu, kad jis paėmė servetėlę. Kai jis palietė to berniuko lytinį organą, jam jis pasakė nusimauti kelnes ir jis nusimovė. Tyliai jai pasakė, kad jis (E. J.) pritūpė ir aplaižė jo (nukentėjusiojo) lytinį organą (t. 3, b. l. 116).

15.8. Ekspertės Sigutė Stanaitienė ir Agnė Šiaulytė tyrimo metu nustatė bei teisme patvirtino, jog G. F. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, joms nekėlė abejonių, kad G. F. parodymus davė remdamasis asmenine patirtimi. Teisme nurodė, kad byloje minimas įvykis vaiką veikė psichotraumuojančiai, jis jautriai reaguoja į temą ir užsidaro savyje, jo kūno kalba transliuoja tam tikrą neigiamą patirtį. Ekspertės tik išskyrė du G. F. traumuojančius poveikius: tai byloje tiriama veika ir tėvų skyrybos. Pasak eksperčių, nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima remtis nukentėjusiojo parodymais, todėl rekomendavo teismui jais remtis. Teismo posėdžio metu pažymėjo, kad jis pakankamai nuosekliai papasakojo apie įvykį tualete kitiems asmenims, jos atkreipė dėmesį į pasakojimo nuoseklumą. Šiuo atveju galėjo būti tėvo įtaka, tačiau kategoriško atsakymo nėra. Joms nesukėlė abejonių, kad jis kalbėjo remdamasis asmenine patirtimi, kitu atveju jos būtų atkreipusios dėmesį į kokius nors netikslumus. Vaiko baimė atitinka jo pasakojimo turinį (t. 4, b. l. 95-104).

15.9. Nors apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad šioje byloje liudytojomis apklaustos mokyklos darbuotojos nematė kas tiksliai įvyko tualete, tačiau jų parodymai taip pat yra svarbūs vertinant visos bylos kontekstą, t. y. šios liudytojos nurodė tam tikras įvykio aplinkybes, kurios joms tapo žinomos iš kitų asmenų žodžių. Liudytoja mokyklos direktorė D. S. parodė, kad D. F. pasakė, kad mokykloje vyresnis berniukas Ž. pasikvietė į tualetą jaunesnį berniuką G. (turimą omenyje G. F.) ir paprašė jį paliesti, be to, E. J. aplaižė jos vaiko lytinį organą (t. 4, b. l. 9-10). Liudytoja J. N. nurodė mačiusi, kad autobuse nuteistasis ir nukentėjusysis sėdėjo kartu bei, kad įvykio dieną šnekėjo su nukentėjusiojo tėvu, kuris atėjęs į mokyklą paklausė ar ekskursijoje buvo vaikas vardu Ž., kuris, kaip nurodė tėvui G. F., tualete paprašė paliesti, kaip ji suprato, lytinį organą (t. 4, b. l. 14). Teisme apklausta liudytoja N. B. patvirtino, kad nukentėjusiojo tėtis jai pasakė, kad vyresnis berniukas E. J. tualete paprašė G. F. paliesti jo lytinį organą (t. 4, b. l. 27). Liudytoja G. V. parodė, kad pavaduotoja jai ryte pasakė, kad po ekskursijos įvyko incidentas, o pokalbio direktorės kabinete metu ji suprato, kad įvyko kažkoks seksualinio pobūdžio įvykis (t. 4, b. l. 32). Baudžiamojoje byloje taip pat yra mokyklos budėtojos liudytojos G. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, kad liudytoja nurodė mačiusi, kaip E. J. ir G. F. kartu nuėjo į tualetą (t. 2, b. l. 17-18). Taigi, mokyklos darbuotojų parodymai yra svarbūs lyginant juos su kitais byloje esančiais duomenimis bei darant išvadas, sprendžiant dėl veikos buvimo, jos aplinkybių. Šių liudytojų parodymai atitinka nukentėjusiojo ir jo atstovų pagal įstatymą parodymus, leidžia daryti išvadą, kad po ekskursijos abu vaikai buvo tualete, kad E. J. tualete paprašė G. F. paliesti jo lytinį organą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstais jais vadovavosi.

15.10. Liudytoja N. F., nukentėjusiojo močiutė, ikiteisminio tyrimo metu parodė iš dukros D. F. žodžių žino, jog G. po ekskursijos nuėjo į tualetą, kur nuėjo ir vyresnis mokinys, tualete vaikai lietė vienas kito lytinius organus, po to laižė vienas kitam lytinius organus. Anūkas G. F. dukrai D. F. rodė, kaip vyresnis vaikas lenkėsi palaižyti jo (G. F.) lytinius organus (t. 1, b. l. 195-196). Teisme pagarsinus parodymus liudytoja patikslino, kad G. F. nelaižė lytinio organo E. J., ji (liudytoja N. F.) galėjo suklysti. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą aplinkybių, neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu vien dėl to, kad nukentėjusiojo močiutė N. F. proceso metu išreiškė nuomonę, jog nukentėjusysis galėjo būti primokintas. Šiuo atveju liudytojos parodymai yra reikšmingi vertinant tai, ką N. F. nurodė jos dukra nukentėjusiojo motina D. F., o teismo posėdžio metu išsakyta liudytojos N. F. nuomonė, kad vaikas galėjo būti primokintas tėvo, yra tik subjektyvi liudytojos nuomonė, kuri nebuvo detalizuota jokiomis konkrečiomis aplinkybės, tik nurodant, kad tokią išvadą ji padarė atsižvelgusi į vaiko tėvo reakciją. Be to, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš mokyklos vaizdo įrašo matyti, jog G. F. iš mokyklos išeina 17:49:43, E. J. – 17:50:48, o 17:51:54 D. F. su abiem vaikais jau užeina į mokyklą, t. y. dvi minutės po kurių fiksuota D. F. reakcija – iš karto eina į mokyklą kartu su vaikais, leido teismui pagrįstai spręsti, kad apie tai, kas atsitiko, tėvas D. F. sužino būtent iš sūnaus, o jokių duomenų, kad tėvas būtų specialiai primokinęs G. F. pasakoti apie įvykį, o dar per tokį itin trumpą laiko tarpą, nėra.

16. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad svarbiausi įrodymų šaltiniai mažamečių (nepilnamečių) seksualinės prievartos bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu (nepilnamečiu) ir kuriems mažametis (nepilnametis) pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai. Mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio (nepilnamečio) asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymais. Mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami; teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos gretindami su nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, siekdami nustatyti, ar jie patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2013, Nr. 2K-294-648/2017, Nr. 2K-221-697/2021).

17. Įvertinus šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo G. F. parodymais ir abejoti jų patikimumu. Nukentėjusysis G. F. nurodė E. J. veiksmus, juos detalizavo, jo parodymai yra nuoseklūs, jie sutampa esminėse aplinkybėse su jo paaiškinimais. Be to, mažamečio nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai (liudytojų nukentėjusiojo tėvų, mokyklos darbuotojų, eksperčių parodymai, ekspertizės aktas, vaiko nuomonės išklausymo aktas, nepilnamečio, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos įvertinimo, išvada, įvykio vietos ir mokyklos vaizdo kameros įrašo apžiūros protokolai ir kt.), kurių duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę, esminėmis detalėmis neprieštarauja tarpusavyje. Vien tai, kad mažametis buvo labai jauno amžiaus ar, kad tėvui nepasakė apie lytinių organų aplaižymą, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kadangi mažametystė negali būti vertinama kaip sąlyga, kad vaikas gali duoti neteisingus parodymus, o tėvui iš karto po įvykio nenurodyta tam tikra aplinkybė gali būti sąlygota laiko stoka (vaikui tik išėjus iš mokyklos, jie po 2 min. grįžo su tėvu atgal į mokyklą aiškintis aplinkybių) bei patirtos gėdos ir baimės jausmu. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl nukentėjusiojo G. F. parodymų nepatikimumo.

18. Apeliaciniame skunde nurodomos E. J. kaltę paneigiančios aplinkybės, t. y. kad nuteistasis net mokyklos darbuotojų spaudžiamas neprisipažino, kad ypač laikėsi higienos reikalavimų, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog G. F. iš mokyklos išėjo pats, neatrodė sugniuždytas, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad E. J. nepadarė nusikalstamos veikos. Nuteistojo E. J. parodymus, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o jam mokyklos tualete šlapinantis netikėtai užėjo G. F., kuris pamatęs nuteistąjį nuogą bandė išbėgti ir išbėgo, paneigia byloje esantys ir skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje minimi įrodymai. Minėtų parodymų neteisingumą pagrindžia ir skundžiamame nuosprendyje pastebėta svarbi aplinkybė, kad 2020 m. birželio 19 d. – liepos 9 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-66/2020 (t. 2, b. l. 135-142) aprašant medicininius dokumentus, išraše iš 2019 m. birželio 26 d. medicininių dokumentų Nr. E-19-2PS-5495 (t. 2, b. l. 110), fiksuota, kad pats E. J. teigė, kad kitas berniukas buvo atėjęs pas jį į kabiną tualete ir vienas kitam rodė savo lyties organus. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo E. J. parodymus vertino kaip pasirinktą gynybos poziciją. Šiuo atveju nors byloje yra duomenų apie tai, kad nuteistasis anksčiau sirgo sunkia liga, kad privalo ypač atidžiai laikyti higienos reikalavimų, tačiau tai nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai manyti, kad dėl šių aplinkybių nuteistasis negalėjo atlikti minimų neteisėtų veiksmų, ypač kai byloje yra duomenų, kad G. F. nuteistojo lytinį organą lietė su servetėle. Vien tai, kad iš mokyklos vaizdo kameros įrašo matyti, jog G. F. iš mokyklos išėjo pats, nesudaro pagrindo spręsti, kad vaikas nebuvo sugniuždytas. Iš byloje esančių fotonuotraukų (t. 1, b. l. 173-177) matyti, kad vaizdo kameros užfiksavo vaiką iš nugaros, jis dėvėjo kepurę, nueidamas nuo mokyklos rankomis lietė dviračių stovus, vėliau eidamas šalia tėvo sugrįžo į mokyklą, todėl vien iš vaizdo įrašo, kuriame matyti tik G. F. išėjimo iš mokyklos ir grįžimo faktas, nematyti vaiko veidas, negalima spręsti ir daryti prielaidomis grįstų išvadų apie jo emocinę būseną.

19. Sprendžiant dėl teisingos veikos kvalifikacijos, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje E. J. inkriminuotu nusikaltimu buvo kėsinamasi į itin pažeidžiamo asmens – mažamečio, įvykio metu buvusio 7 metų amžiaus, seksualinį neliečiamumą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis privertė nukentėjusįjį liesti jo (E. J.) lytinius organus, nukentėjusysis juos liesdamas atliko judesius į viršų ir žemyn (ši aplinkybė nustatyta iš liudytojos D. F. 2019 m. birželio 14 d. apklausos), kas rodo, jog lietimas buvo intensyvus, siekiant sudirginti nuteistojo lytinį organą, taip pat nustatyta, kad nuteistasis liežuviu, burna lietė (aplaižė) G. F. lytinius organus. Nors byloje yra duomenų, kad minėti veiksmai nebuvo atliekami ilgą laiką (nukentėjusysis nurodė, kad su servetėle lietė nuteistojo lytinį organą apie 5 sekundes; mokyklos budėtojo G. G. nurodė, kad nuteistasis su nukentėjusiuoju tualete buvo neilgai, apie porą minučių), tačiau atliekamų veiksmų pobūdis (lietimas burna) ir jų intensyvumas (nuteistojo lytinio organo dirginimas, nukentėjusiajam atliejant panašius į masturbaciją judesius), atitinka lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Nusikaltimo padarymo vieta – mokykla vakaro metu, apie 18 val., nuteistajam suvokiant, kad mokykloje beveik nėra žmonių, nes tokiu metu pamokos nevyksta, o po ekskursijos vaikai turėjo vykti namo, buvo pakankamai palanki lytinės aistros tenkinimui. Be kita ko, veiksmai buvo atliekami tualeto kabinoje, uždarius duris su spyna, nukentėjusiajam suvokiant, kad durys uždarytos su spyna būtent tam, kad jis nepabėgtų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal šias byloje nustatytas aplinkybes minėti nuteistojo tyčiniai veiksmai vertintini kaip lytinės aistros tenkinimas, kuris pagal savo pobūdį ir pavojingumą pripažintinas fiziniu sąlyčiu, būdingu seksualiniam prievartavimui, o ne mažamečio tvirkinimui. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip mažamečio seksualinį prievartavimą, padarytą kitokio fizinio sąlyčio būdu ir tinkamai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

Dėl nukentėjusiojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nepranešus apie šio procesinio veiksmo atlikimą nuteistajam ar jo gynėjui

20. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo G. F. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nei E. J., nei jo gynėjas dalyvauti net nebuvo kviečiami, nors nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pareigūnams buvo žinoma, kad įtariamasis yra E. J., taip proceso metu buvo esmingai pažeistos nuteistojo teisės į gynybą.

21. Vertinant ir pasisakant dėl reikalingumo apklausti vieną ar kitą asmenį, būtina atsižvelgti, kad BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises (pvz., Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus ir pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02).

22. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT praktikoje pripažįstami sunkumai, su kuriais susiduria nacionaliniai teismai, nagrinėdami bylas dėl lytinių nusikalstamų veikų, nes daugeliu atvejų vienintelis ar lemiamas kaltinantis įrodymas yra nukentėjusiojo parodymai, kurių atitiktį tikrovei ir patikimumą gynyba gali kvestionuoti apklausdama juos duodantį asmenį (pvz., 2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08). Taip pat atsižvelgiama į baudžiamųjų procesų dėl lytinių nusikalstamų veikų ypatybes – auka tokį procesą dažnai supranta kaip sunkų išbandymą, ypač kai iš jos reikalaujama vėl susitikti su kaltinamuoju. Tokios aukos neretai ieško būdų išvengti skausmingos akistatos atsisakydamos duoti žodinius parodymus teisme (pvz., 2005 m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Scheper prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 39209/02). Šios ypatybės dar labiau išryškėja bylose, kuriose nukentėjusysis yra nepilnametis arba mažametis (pvz., 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10). Sprendžiant klausimą, ar tokioje byloje buvo užtikrinta kaltinamojo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiojo teisę į privataus gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (2015 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Y. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 41107/10).

23. EŽTT jurisprudencijoje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015). Tačiau kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06).

24. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos laiką ir vietą, kai ji atliekama pirmoje dalyje numatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui, o įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje ir užduoti apklausimam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas.

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad G. F. mama D. F. 2019 m. birželio 14 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog 2019 m. birželio 13 d., apie 18:30 val., adresu (duomenys neskelbtini), jos sūnus G. F. gimnazijoje buvo seksualiai prievartaujamas, o būtent: fizinio sąlyčio būdu priverstas masturbuoti jo mokyklos tualete paauglio, iš matymo pažįstamo vaikino, lytinius organus ir oraliniu būdu buvo liečiamos G. F. genitalijos (t. 1, b. l. 13-15), tos pačios dienos apklausos metu motina D. F. nurodė, kad sūnus sakė, kad berniuko, seksualiai jį išnaudojusio, vardas E. (t. 1, b. l. 29-31). Minėto pareiškimo pagrindu 2019 m. birželio 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalyje, požymius (t. 1, b. l. 1). 2019 m. liepos 9 d. ikiteisminį tyrimą organizuojanti ir kontroliuojanti prokurorė Larisa Fedotova, vadovaudamasi BPK 184 ir 186 straipsniais, pateikė prašymą atlikti mažamečio nukentėjusiojo G. F. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 38-39). 2019 m. liepos 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja atliko nukentėjusiojo G. F. apklausą, kurioje dalyvavo prokurorė, nepilnamečio įgaliota atstovė advokatė, atstovė pagal įstatymą, psichologė, valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė, vertėja (t. 1, b. l. 55-57). 2019 m. rugpjūčio 5 d. E. J. pranešta apie įtarimus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje (t. 2, b. l. 67), tą pačią dieną atlikta E. J. apklausa, kurios metu jis atsisakė duoti parodymus (t. 2, b. l. 68).

26. Išvardinti duomenys patvirtina, kad D. F. pareiškime policijai nurodė apie savo įtarimus ir prašė teisėsaugos institucijų atitinkamas aplinkybes išsiaiškinti. Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, kurios sudėtis galėjo atitikti D. F. nurodytas aplinkybes, bei tyrimo metu atliktais veiksmais buvo aiškinamasi dėl pareiškime minėtų aplinkybių. Tik surinkus pakankamai duomenų pagrįsti įtarimams, tokie duomenys buvo gauti ir nukentėjusįjį apklausus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo pranešta apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos padarymo. Taigi, nukentėjusysis G. F. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas dar iki E. J. pareiškiant įtarimą padarius nusikalstamą veiką, todėl jo dalyvavimas minėtoje apklausoje nebuvo įmanomas pagal buvusią situaciją.

27. BPK 186 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pažymima, kad atsižvelgiant į daromą poveikį (nepasakoti apie įvykį), praėjusį laiko tarpą nuo įvykio bei esant mažai tikimybei, kad jis duotų išsamesnius parodymus, daugiau apklausti G. F. ar jam dalyvauti kituose (iki)teisminio tyrimo procesiniuose veiksmuose nerekomenduojama (t. 1, b. l. 110). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ekspertė A. Šiaulytė nurodė, kad nors atliekant ekspertizę ekspertės turėjo galimybę pasikviesti vaiką antrai apklausai, tačiau šiuo atveju priėmė sprendimą to nedaryti, nes vaikas rodė nuovargį ir pergyvenimą, kas daro rimtą įtaką vaiko psichikai ir gerbūviui.

28. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tokius bylos duomenis, į tai, kad įrodymų tyrimo metu klausimas dėl nukentėjusiojo apklausos nebuvo keliamas (įrodymų tyrimo metu šio klausimo nekėlė ir gynybos pusė, iškėlė tik baigiamųjų kalbų metu), mažamečio nukentėjusiojo apklausos teisme neatliko, tačiau nukentėjusiojo parodymų vaizdo ir garso įrašas, apklausos protokolas buvo paskelbtas teismo posėdyje, o tai leido tiek nuteistajam ir jo gynėjui, tiek kitiems proceso dalyviams stebėti, kaip buvo atliekama nukentėjusiojo apklausa, vertinti jo elgesį bei įvertinti jo pasakojimo patikimumą. Be kita ko, Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu teisėjui duoti mažamečio nukentėjusiojo G. F.parodymai šiuo atveju nėra vieninteliai ir lemiami E. J.kaltę patvirtinantys įrodymai.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

29. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu dingo nukentėjusiojo tėvo D. F. rašytinis pareiškimas, o prokurorė nesiėmė atitinkamų priemonių pareiškimui surasti. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamąja byla, sprendžia, kad šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, nes jokio pareiškimo nukentėjusiojo tėvas nerašė ir ikiteisminio tyrimo metu jo nepateikė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2021 m. gegužės 14 d. teisiamojo posėdžio metu, D. F. patvirtino, kad nuvykęs ryte į komisariatą viską papasakojo budėtojui, jis jo žodžius užregistravo kompiuteryje ir liepė laukti priimamajame tyrėjo. Popierinio pareiškimo nerašė, tik kalbėjo su budėtoju, kuris viską rašė kompiuteryje (t. 3, b. l. 172). Iš bylos matyti, kad pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą pateikė nukentėjusiojo motina D. F., o tėvas D. F. buvo tik pranešėjas, tai patvirtina byloje esantys polis.policija.lt duomenys (t. 1, b. l. 9-12; t. 3, b. l. 178-185).

30. Dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su ikiteisminiam tyrimui vadovavusios ir kontroliavusios bei bylą nagrinėjant teisme valstybinį kaltinimą palaikiusios prokurorės šališkumu, teisėjų kolegija pastebi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, gynėjas nurodė tokias pačias kaip ir apeliaciniame skunde aplinkybes ir prašė prokurorę nušalinti. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 10 d. nutartimi (t. 3, b. l. 161-164), išsamiai įvertinęs nuteistojo gynėjo išdėstytas abejones dėl prokurorės šališkumo, padarė išvadą, kad teismas nemato reikšmingų duomenų, patvirtinančių, kad organizuodama ikiteisminį tyrimą šioje byloje prokurorė Larisa Fedotova turėjo išankstinę nuomonę E. J. atžvilgiu ir kad ikiteisminis tyrimas vyko tendencingai. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad atliekant minėtą ikiteisminį tyrimą kuriai nors proceso šaliai būtų reiškiamas priešiškumas ar palankumas, kad prokurorė būtų suinteresuota šios bylos baigtimi bei šališka. Taip pat apygardos teismas pastebėjo, kad šioje byloje prieš pradedant įrodymų tyrimą, proceso dalyviams buvo išaiškinta teisė reikšti nušalinimus, tačiau gynėjas šia teise nesinaudojo, nušalinimo prokurorei nereiškė, nors baigus ikiteisminį tyrimą, 2020 m. rugpjūčio 18 d. advokatas O. Šibkovas susipažino su bylos medžiaga (t. 2, b. l. 195-196), taigi prokurorės priimti procesiniai sprendimai, bylos duomenys advokatui buvo žinomi. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, įvertinusi visumą aplinkybių, sutinka su nurodyta pirmosios instancijos teismo nuomone ir apeliacinio skundo argumentus, dėl prokurorės šališkumo bei proceso tendencingumo, atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl priteisto neturtinės žalos dydžio ir proceso išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme

31. Apeliantas nesutinka su iš nuteistojo E. J. priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas priteisė per didelę sumą, neatsižvelgė į nuteistojo amžių (18 metų), turtinę padėtį (niekur nedirba, neturi pajamų) bei į tai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo naudojamas fizinis smurtas, jam neatsirado psichologinio pobūdžio padarinių.

32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad tai, jog nukentėjusiojo sveikatai, psichinei būklei minėta nusikalstama veika turėjo įtakos, patvirtina aplinkybė, kad nukentėjusiajam konstatuojamas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) (t. 1, b. l. 105-110). Nors šis sutrikimas nebuvo tiesiogiai susietas vien tik su byloje tiriamu įvykiu (ekspertės išskyrė du G. F. traumuojančius poveikius: tai byloje minimą seksualinę prievartą ir tėvų skyrybas), tačiau teismo posėdžio metu ekspertė A. Šiaulytė nurodė, jog byloje minimas įvykis nukentėjusįjį veikė psichotraumuojančiai, jis jautriai reaguoja į temą ir užsidaro savyje, jo kūno kalba transliuoja tam tikrą neigiamą patirtį. Teismo posėdžio metu ekspertė S. Stanaitienė nurodė, jog dėl byloje tiriamo įvykio buvo pastebimos autentiškos, adekvačios berniuko reakcijos: gėda, įtampa, per jo elgseną pasireiškiantis temos vengimas (krutėjimas, muistymasis, bruzgėjimas, dengimasis rankomis, plaukų ir akinių lietimas, niūri nuotaika). Iš karto po tiriamo įvykio G. F. kilo adekvati reakcija: baimė, išgąstis. Apygardos teismas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, sprendė, kad nuteistojo padaryti neteisėti ir pavojingi veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiojo vystymuisi, brendimui bei asmenybės formavimuisi. Apklaustos ekspertės nurodė, jog tokie sutrikimai gali praeiti taikant adekvatų gydymą ir pagalbą, tačiau ateityje gali formuotis sunkesni psichikos ar asmenybės sutrikimai, kai vaikas pradės suprasti galimai atliktų veiksmų esmę. Be to, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, Vilniaus apygardos teismas atsižvelgė į nuteistojo amžių, turtinę padėtį bei teismų praktiką tokios kategorijos bylose, kuriose nukentėjusiesiems priteisiama neturtinė žala siekia nuo 2 320 Eur iki 10 140 Eur.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl nuteistojo E. J. nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis G. F. patyrė neturtinės žalos. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatydamas nukentėjusiajam G. F. padarytą neturtinę žalą bei jos dydį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas įstatyme (CK) ir teismų praktikoje įtvirtintas aplinkybes, taip pat pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes. Vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį – 5000 Eur, kaip aiškiai per didelį, nėra pagrindo. Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiajam yra proporcingas nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jų kilusioms pasekmėms, atitinka nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus ir nėra per didelis. Atsakingo už žalą asmens turtinė padėtis nėra lygiavertė nusikaltimo pasekmėms, todėl negali iš esmės lemti žalos dydžio, nes priešingu atveju būtų pažeisti nukentėjusių asmenų teisės ir interesai, neįgyvendintas teisingumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-442/2009).

34. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą ir ilgą bylos nagrinėjimo trukmę (beveik trys metai nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo), priėmė teisingą sprendimą dėl nukentėjusiojo atstovės turėtų išlaidų atlyginimo už advokato paslaugas. Šios išlaidos (500 Eur už G. F. atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu bei 900 Eur už atstovavimą Vilniaus apygardos teisme) pagal pateiktus byloje dokumentus yra pagrįstos ir proporcingos, todėl jos pagrįstai pilna apimtimi buvo priteistos iš nuteistojo.

Dėl nukentėjusiojo atstovės prašymo priteisti proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme

35. Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą D. F. teismo posėdžio metu prašė išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme ir pateikė 2022 m. rugpjūčio 12 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą D. F. už teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, atstovavimą, patarimą) sumokėjo nukentėjusiojo G. F. atstovei advokatei A. Vaišnorienei 400,00 Eur.

36. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimo turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016).

37. Ši baudžiamoji byla nagrinėta apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuris apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas. Įvertinus tai, jog nukentėjusiojo mama pasamdė sūnui atstovę advokatę, siekiant tinkamai organizuoti nukentėjusiojo teisių gynimą, taip pat atsižvelgus į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, advokatės darbo sąnaudas, bylos apimtį (6 tomai), taip pat vadovaujantis proporcingumo kriterijumi, darytina išvada, kad nukentėjusiojo G. F. atstovės pagal įstatymą D. F. prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra protinga, reali, pagrįsta rašytiniais duomenimis ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakyme Nr. 1R-77 pateiktų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl ji turi būti atlyginama pilna apimtimi (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. J. (E. J.) gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo E. J. (E. J.) nukentėjusiojo G. F. (G. F.) atstovei pagal įstatymą D. F. 400 (keturis šimtus) Eur jos patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėEvaldas PašilisAiva Survilienė