Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-499-889/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-05-30
Bylos Nr.: e2A-499-889/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-02303-2023-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kristina Domarkienė, Milda Skersienė, Giedrė Seselskytė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“

Kategorijos

2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
2.6.8.11.1Sutarties nutraukimas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-499-889/2024Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02303-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.1; 2.6.8.11.1; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 30 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Giedrės Seselskytės, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovei 23 779,23 Eur skolą (su delspinigiais), 6 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Reikalavimo pagrindu ieškovė nurodė šias aplinkybes:

2.1. Ieškovė ir atsakovė 2018 m. sausio 1 d. sudarė Vagonų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis už užmokestį perduoti atsakovei laikinai valdyti ir naudoti dengtus vagonus, kuriuos galima naudoti / vežti bendro naudojimo keliais bei Nepriklausomų valstybių sandraugos (toliau – NVS) ir Baltijos šalių geležinkeliais. Vėliau sutarties šalys bendru sutarimu daug kartų tikslino Sutarties sąlygas, sudarydamos net 14 Sutarties pakeitimų, kuriais periodiškai buvo keičiama nuomojamų vagonų nuomos kaina, kiekis, buvo tikslinamos kitos sąlygos.

2.2. Atsakovė pagal Sutarties 6.11 punkto sąlygas Sutarties įvykdymo užtikrinimui sumokėjo 9 486 Eur užstatą, kuris šalių susitarimu įskaitomas į vagonų nuomą už paskutinį jų nuomos mėnesį pasibaigus Sutarties galiojimui.

2.3. Tačiau 2022 m. vasario 24 d. Ukrainos Respublikoje prasidėję kariniai veiksmai palietė ir tarp šalių susiklosčiusius vagonų nuomos teisinius santykius, t. y. atsakovė nuo 2022 m. kovo 1 d. nustojo vykdyti dalį Sutartimi prisiimtų savo įsipareigojimų – nustojo mokėti nuomos mokestį už 7 išsinuomotus vagonus (Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie tuo laikotarpiu pagal Sutartį buvo perduoti atsakovei, o ji juos naudojo savo reikmėms. Atsakovė laikėsi nuomonės, kad tarp šalių susiklosčiusiems nuomos santykiams karo veiksmai Ukrainoje turi būti prilyginami nenugalimos jėgos aplinkybėms, tačiau atsakovė nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų apsunkinti jos kaip nuomininkės įsipareigojimų vykdymą.

2.4. Ieškovė 2022 m. balandžio 29 d. ir 2022 m. gegužės 2 d. pranešimais kreipėsi į atsakovę su priminimais dėl įsiskolinimo. Ieškovė 2022 m. birželio 30 d. dar kartą atsakovei pateikė pranešimą apie susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad, jeigu iki 2022 m. liepos 21 d. atsakovė nepadengs susidariusio įsiskolinimo, ieškovė nutrauks Sutartį. Ieškovė nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. nutraukė tarp šalių sudarytą Sutartį 7.4 punkto pagrindu ir pateikė atsakovei apie tai pranešimą.

2.5. Šalys bandė derinti ir pasirašyti taikos sutartį, tačiau vėliau atsakovė atsisakė ją pasirašyti. Galiausiai ji grąžino ieškovei visus išsinuomotus vagonus. Pažymėjo, kad ieškovė nebuvo įsipareigojusi prisiimti atsakovės vykdomo verslo galimos rizikos, kurią atsakovė dėl to, kad iškilo sunkumas vykdyti veiklą Ukrainoje, siekė perkelti ieškovei.

2.6. Ieškovei atlikus vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (užstato suma 9 486 Eur sumažinus atsakovės įsiskolinimą) atsakovė ieškovei liko skolinga 23 779,23 Eur sumą.

2.7. Dublike ieškovė papildomai pažymėjo, kad Ukrainos teritorijoje vykstantys karo veiksmai niekaip nepaveikė piniginių mokėjimų, vykdomų Lietuvos Respublikoje ir atliekamų Lietuvos kredito institucijų, taip pat ūkio subjektų atsiskaitymo už prisiimtus įsipareigojimus galimybių. Pažymėjo, kad atsakovė atsiliepime tik įvardijo faktines aplinkybes (sankcijos Rusijai ir karo veiksmai Ukrainoje), tačiau neatskleidė priežastinio ryšio tarp šių aplinkybių ir jos kaip nuomininkės sutartinio įsipareigojimo. Force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu, atsakovė byloje to nepagrindė. Atsakovė nepagrįstai remiasi Sutarties 6.8 punktu dėl galimybės nemokėti nuomos, kai negali naudotis vagonais, nes ši situacija taikytina tik vagonų remonto atveju.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydama ieškinį atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo į ieškinį argumentai:

3.1. Nurodė, kad, 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje prasidėjus karo veiksmams, toje valstybėje įstrigo atsakovės iš ieškovės išsinuomoti 7 vagonai (Nr. (duomenys neskelbtini)). Vagonai negalėjo kursuoti bendro naudojimo keliais, NVS ir Baltijos šalių geležinkeliais.

3.2. Atsakovė informavo ieškovę apie Ukrainoje atsiradusias nenugalimos jėgos aplinkybės, todėl nuomos mokestis už tuos vagonus negali būti skaičiuojamas. Pažymėjo, kad, remiantis Sutarties 6.8. punktu, atsakovė yra atleistina nuo prievolės mokėti už šių 7 vagonų nuomą. Dėl prasidėjusių karinių veiksmų ir įvestų ekonominių sankcijų, ieškovė pati negalėjo užtikrinti tinkamo Sutarties 4.1., 4.10 ir 4.11. punktų vykdymo. Daroma išvada, kad egzistuoja nenugalimos jėgos aplinkybės, darančios įtaką Sutarties vykdymui.

3.3. Egzistuoja Sutarties 8.1. punkte nurodyti kriterijai – kariniai veiksmai Ukrainoje, Rusijos federacijai ir Baltarusijai įvestos ekonominės sankcijos, – kuriems esant, yra taikomas CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atleidimo nuo prievolių įvykdymo pagrindas. Sutarties 8.3. punktu šalys susitarė dėl specialių sąlygų, kad nė viena iš šalių nereikalaus bet kokių nuostolių atlyginimo Sutarties nutraukimo atveju.

3.4. Atsakovė nesutinka su vienašaliu ieškovės atliktu tariamu įskaitymu, kuris yra neteisėtas, atliktas tik teismui adresuotame procesiniame dokumente (ieškinyje). Be to, ieškovė naudojosi atsakovės sumokėtu avansu (užstatu), už tai nemokėdama jokių palūkanų atsakovei. Atsakovei negali būti skaičiuojamos netesybos, nes Sutarties šalys, susitarusios dėl 9 486 Eur avanso sumokėjimo, ir turėjo pagrindą tikėtis, kad atsakovė nereikalaus iš ieškovės palūkanų už piniginių lėšų, sumokėtų avansu, naudojimąsi, o ieškovė iš atsakovės nereikalaus netesybų nuo 9 486 Eur sumos.

3.5. Triplike nurodė, kad Sutarties 6.8 punktas yra skirtas ne tik remonto klausimams derinti, bet ir mokėjimo sąlygoms ir kitiems atsiskaitymo klausimams reguliuoti, t. y. punkto 1 dalis yra skirta tiems atvejams, kai dėl vagonų remonto nuomininkui neskaičiuojamas nuomos mokestis, o 2 dalis reguliuoja visus kitus atvejus, kai nuomininkas negali tinkamai naudotis vagonais pagal nuomos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisė atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 5 000 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

4.1. Teismas pažymėjo, kad tai, jog karas ar karo veiksmai yra nenugalimos jėgos aplinkybė, šalys aiškiai susitarė. Be to, kad tokios aplinkybės yra force majeure ir kaip atleidžiančias nuo sutartinės atsakomybės vienareikšmiškai suprato ne tik atsakovė, kurios atstovė jas teisme įrodinėja, bet ir ieškovė, kuri, abiejų šalių atstovų teigimu, jau iš karto nuo karo Ukrainoje pradžios, t. y. jau kitą dieną, siuntė atsakovei papildomą Sutarties pakeitimą (papildomą susitarimą) šio karo nelaikyti force majeure.

4.2. Tai, kad atsakovė, kuri daug metų bendradarbiavo su ieškove ir nuomojosi iš jos ne tik ginčo 7 vagonus, bet ir jų daugiau, siekė aptarti tolimesnio bendradarbiavimo galimybes ir teikė 2022 m. rugsėjo 2 d. taikos sutarties ir papildomo susitarimo Nr. 15 projektus, kurių ginčo šalys nė viena nepasirašė, niekaip neįrodo, kad atsakovė skolą už šiuos 7 vagonus pripažino. Be to, kaip teisingai pastebėjo atsakovės atstovas, šalių derėjimasis dėl taikos sąlygų yra konfidenciali informacija.

4.3. Teismas pažymėjo, kad karą, kaip nenugalimos aplinkybės pavyzdį, numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių (toliau Taisyklės) 3.1 punktas, be to, ir pačios šalys Sutartyje tokią aplinkybę išskyrė kaip prezumpciją dėl force majeure.

4.4. Teismas konstatavo, kad šalis (atsakovė), atsiradus force majeure aplinkybėms, dėl to pradėjusi nevykdyti Sutarties dalies dėl nuomos mokėjimo už 7 vagonus, kurių ji negalėjo naudoti dėl Ukrainoje prasidėjusio karo, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio, be to, ji nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Taigi egzistuoja visos force majeure sąlygos.

4.5. Teismas nesutiko su ieškovės atstovo teiginiais, kad atsakovė nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip karas paveikė jos galimybes vykdyti Sutartį, tarp jų ir atsiskaityti su nuomotoju. Pirmiausia ji išsinuomotais vagonais negalėjo naudotis pagal paskirtį dėl karo ir taikytų sankcijų, taip pat pati nuomotoja neleido jais naudotis Ukrainoje, tokiu būdu ji prarado tikslą toliau nuomotis iš ieškovės šiuos konkrečius Ukrainoje įstrigusius vagonus, taip pat ir pareigą mokėti už juos.

4.6. Teismo vertinimu, ieškovė niekaip adekvačiai nereaguodama į atsakovės prašymus taikyti Sutarties 8.1 punkto aplinkybes ir neskaičiuoti nuomos mokesčio už 7 Ukrainoje įstrigusius vagonus, pati dėl karo negalėdama užtikrinti, kad nuomininkei būtų sudarytos galimybės naudotis šiais vagonais, t. y. gauti atitinkamus suderinimus ir leidimus, be to, pati 2022 m. kovo 22 d. raštu uždraudusi nuomininkei naudoti šiuos vagonus Ukrainos teritorijoje (kad šie nebūtų sugadinti, prarasti ar konfiskuoti), elgėsi nesąžiningai.

4.7. Pažymėtina, kad nutraukus Sutartį dėl force majeure aplinkybių ir apskritai ieškovei nutraukus bet kokį tolimesnį bendradarbiavimą su atsakove ir dėl kitų vagonų nuomos, šiuo atveju ieškovė neturi teisės reikalauti kitos šalies atlyginti bet kokius nuostolius.

4.8. Teismo nuomone, nėra visų būtinų sąlygų tam, kad būtų galima atlikti vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Be to, esant nenuginčytai Sutarčiai, tarp jų ir Sutarties nuostatai dėl užstato panaudojimo, toks įskaitymas atsakovei netgi galėjo būti siurprizinis.

4.9. Teismas pažymėjo, kad byloje šalys kėlė ginčą ir dėl Sutarties 6.8 punkto aiškinimo, t. y. ar atsakovė, neatsiskaitydama už 7 ginčo vagonų nuomą, be force majeure aplinkybių, dar galėjo pasiremti ir Sutarties nuostata, pagal kurią „nuomininkui nekyla prievolė mokėti nuomos mokestį pagal šią Sutartį, taip pat toks mokestis nėra ir nebus skaičiuojamas tuo atveju, jei nuomininkas negali naudotis Vagonais pagal šioje Sutartyje nustatytą paskirtį, išskyrus atvejus, jei tokios aplinkybės kyla dėl nuomininko kaltės“. Teismo vertinimu, sistemiškai aiškinant visas Sutarties nuostatas, priešingai nei teigia ieškovė, Sutarties 6.8 punktą reiktų aiškinti taip, kad šis punktas nėra siejamas vien tik su vagonų remonto atvejais, bet kad šio punkto antra dalis yra skirta kitiems atvejams, kai išsinuomotų vagonų skolininkas negali naudotis pagal paskirtį ir dėl to nuomininkui nekyla prievolė mokėti nuomos mokestį pagal šią Sutartį.

4.10. Teismas pripažino, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovės priteisti skolą už 7 Ukrainoje Sutarties galiojimo metu prasidėjus karui įstrigusius vagonus, taip pat geležinkelių tarifo mokestį. Teismas, atmetęs pagrindinį reikalavimą (dėl skolos), atmetė ir išvestinius reikalavimus, tarp jų ir prašymą dėl procesinių palūkanų iš atsakovės priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

5. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti 2024 m. sausio 26 d. Klaipėdos apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

5.1. Ieškovė pažymėjo, kad Sutarties 8.1 ir 8.2 punktų analizė rodo, kad šalys sutaria, jog ne pats karas ar karo veiksmai laikytini nenugalimos jėgos aplinkybe, bet negalėjimas vykdyti įsipareigojimų dėl karo veiksmų laikytina nenugalimos jėgos aplinkybe. O tai reiškia, kad Sutarties šalis, siekianti gintis nuo galimos atsakomybės už įsipareigojimų nevykdymą, remdamasi nenugalimos jėgos aplinkybe, pirmiausia privalo pagrįsti faktą, kad ji negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, o po to, kad tą negalėjimą vykdyti įsipareigojimus lėmė atitinkamos aplinkybės (karas ar karo veiksmai).

5.2. Atsakovė nepateikė nė vieno įrodymo, kuris realiai pagrįstų faktą, kad atsakovė negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų. Kartu atsakovė nenurodė, kokios konkrečios priežastys, susijusios su karu Ukrainoje, lėmė, kad ji (atsakovė) nuo 2022 m. kovo 1 d. nebegalėjo toliau vykdyti savo įsipareigojimų.

5.3. Apeliantė pažymi, kad aktyvūs karo veiksmai tarp Ukrainos ir Rusijos prasidėjo ne 2022 metais, tačiau 2014 metais, kai Rusija okupavo dalį Ukrainos. Sutartis tarp apeliantės ir atsakovės buvo sudaryta 2018 m., todėl, ieškovės nuomone, negalima teigti, kad 2022 m. Rusijos karinė agresija laikytina nenumatyta aplinkybe.

5.4. Pažymima, kad teismas nei nagrinėjo, nei paaiškino, kaip šios faktinės aplinkybės (karo veiksmų suaktyvėjimas) daro įtaką atsakovės įsipareigojimams pagal Sutartį. Suaktyvėję karo veiksmai niekaip nepaveikė piniginių mokėjimų, vykdomų Lietuvos Respublikoje bei atliekamų Lietuvos kredito institucijų. Ši situacija nepaveikė ūkio subjektų atsiskaitymo už prisiimtus įsipareigojimus galimybių. Atsakovę ir apeliantę siejo teisiniai nuomos santykiai, karo veiksmai Ukrainoje nedarė įtakos atsakovės įsipareigojimams apeliantei, o kiti galbūt atsakovei kilę sunkumai siejami su jos vykdoma komercine veikla ir santykiais su trečiaisiais asmenimis, bet ne su apeliante.

5.5. Svarbu yra tai, kad Ukraina dar 2014 m., t. y. gerokai anksčiau iki Sutarties sudarymo (Sutartis sudaryta 2018 m. sausio 1 d.) pasitraukė iš Nepriklausomų valstybių sandraugos, tad atsakovė apskritai neturėjo teisės vagonų įvežti į Ukrainą. Mat Sutarties 1.4 punktas nenumatė, jog atsakovė krovinius su išsinuomotais vagonais galės vežti Ukrainos teritorijoje. Atsakovė pažeidė Sutartį, todėl pati prisiėmė ne tik iš to kylančią riziką dėl galimybės prarasti vagonus, bet ir prisiėmė atsakomybę už pasekmes, kylančias dėl Sutarties pažeidimo.

5.6. Apeliantė nurodo, kad teismo išvada, kad dėl aplinkybės, jog Ukraina atsiskyrė nuo Rusijos ir Baltarusijos geležinkelių sistemos, atsakovė neteko galimybės naudoti vagonus pervežimams, yra visiškai nepagrįsta. Faktas tas, kad atsakovė vagonais galėjo naudotis, galėjo pervežti krovinius taip pat į kitas NVS šalis arba į Baltijos šalis. Žinoma, tai galėjo jai sukelti laikinus nepatogumus, tačiau būtinybė įdėti daugiau pastangų ir darbo nėra tapatu objektyviam negalėjimui toliau naudotis vagonais.

5.7. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymas, apie kurį kalba teismas (Sutarties pakeitimo (papildomo susitarimo) projektas šio karo nelaikyti force majeure) ir kuriuo vadovaudamasis daro prielaidą, esą apeliantė pripažino, jog karo veiksmai Ukrainoje laikytini nenugalima jėga, į bylą nėra įtrauktas. Be to, šis dokumentas nebuvo šalių patvirtintas, tad neįgijo jokios teisinės galios.

5.8. Apeliantė laiko visiškai nepagrįsta teismo nuomonę, kad apeliantė „pati dėl karo negalėdama užtikrinti, kad nuomininkei būtų sudarytos galimybės naudotis šiais vagonais, t. y. gauti atitinkamus suderinimus ir leidimus“ elgėsi nesąžiningai. Apeliantė vykdė Sutartimi aptartus savo įsipareigojimus – atsakovė apeliantės išsinuomotus vagonus sėkmingai naudojo iki pat to momento, kai sutartis buvo nutraukta ir apeliantė juos susigrąžino (2022 m. ruduo).

5.9. Pažymima, kad šalys Sutartyje nenumatė atsakovės teisės naudoti išsinuomotus vagonus Ukrainoje jais pervežant krovinius. Ukraina nepriklauso NVS. Tai, kad atsakovė nesilaikė šio reikalavimo, laikytina jos prisiimtų sutartinių įsipareigojimų pažeidimu.

5.10. Teismo padaryta išvada, kad atsakovė, negalėdama naudotis išsinuomotais vagonais pagal tiesioginę jų paskirtį, turėjo teisę Sutarties 6.8 punkto pagrindu neskaičiuoti ir nemokėti apeliantei nuomos mokesčio, yra nepagrįsta ir neteisinga.

5.11. Apeliantė nesutinka su teismo argumentais, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja 349,71 Eur geležinkelių tarifo mokesčio pagal 2022 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini). Geležinkelio tarifai atsakovės buvo apmokėti analogiškų sąskaitų pagrindu. Vagonų nuomos sutartyje (2.5 punktas) aiškiai nurodoma kad „geležinkelio tarifą (...) grąžinant po nuomos apmoka Nuomininkas“.

Atsiliepimas

6. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

6.1. Atsakovė pažymi, kad apeliantė, teigdama, jog aktyvūs karo veiksmai tarp Ukrainos ir Rusijos prasidėjo ne 2022 metais, tačiau 2014 metais, sąmoningai iškreipia visuotinai žinomas faktines aplinkybes, kadangi 2014 metų pradžioje oficialių karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje tarp Ukrainos Respublikos ir Rusijos Federacijos nevyko. Būtent nuo 2022 m. vasario 24 d. Ukrainos Respublikoje oficialiai yra paskelbta karo padėtis ir šios aplinkybės yra patvirtinamos rašytiniais įrodymais.

6.2. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, jog plataus masto kariniai veiksmai, prasidėję Ukrainoje 2022 m. vasario 24 d., nėra laikytini nenugalimos jėgos aplinkybėmis.

6.3. Pažymima, kad, 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje prasidėjus karo veiksmams, įstrigo atsakovės išsinuomoti iš ieškovės 7 vagonai, kurių numeriai: Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties minėti vagonai negalėjo kursuoti bendro naudojimo keliais, NVS ir Baltijos šalių geležinkeliais ir negalėjo atsakovei uždirbti pajamų, susijusių su krovinių pervežimais. Atsakovė nurodo, kad pagrindinis bendrovės tikslas prieš sudarant nuomos sutartį su ieškove buvo tas, kad nuomos sutarties pagrindu išsinuomoti vagonai turi vežti krovinius ir uždirbti pajamas atsakovei iš krovinių pervežimo geležinkelio transportu.

6.4. Akcentuojama, kad Sutarties 6.8. punktas nustato, kad „Nuomininkui nekyla prievolė mokėti nuomos mokestį pagal šią Sutartį, taip pat toks mokestis nėra ir nebus skaičiuojamas tuo atveju, jei Nuomininkas negali naudotis vagonais pagal šioje Sutartyje nustatytą paskirtį, išskyrus atvejus, jei tokios aplinkybės kyla dėl nuomininko kaltės.“ Atsakovės vertinimu, ji yra atleistina nuo prievolės mokėti už 7 vagonų nuomą, todėl ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas Sutarties 6.8. punkto pagrindu.

6.5. Prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje, ieškovė pradėjo nebevykdyti Sutarties 4.1, 4.10, 4.11 punktų reikalavimų, pagal kuriuos ieškovė privalėjo sudaryti sąlygas atsakovei gauti visus reikiamus leidimus ir sutikimus, kad minėti 7 ginčo vagonai galėtų kursuoti NVS ir kitų šalių geležinkeliais. Tačiau dėl 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusių karinių veiksmų ir įvestų ekonominių sankcijų, ieškovė negalėjo užtikrinti tinkamo sutarties 4.1. punkto, 4.10 punkto, 4.11. punkto vykdymo.

6.6. Pažymima, kad ir pati ieškovė 2022 m. kovo 22 d. raštu uždraudė atsakovei naudoti vagonus Ukrainos teritorijoje ir tokį motyvą ieškovė atkartoja savo apeliaciniame skunde.

6.7. Atsakovė nurodo, kad apeliantė klaidingai aiškina Sutarties 1.4. punktą, kuris originalia redakcija yra išdėstytas taip: „Vagonai Nuomininkui suteikiami laikinai naudotis atliekant eksporto ir importo operacijų darbus. Šalys aiškiai susitaria ir nustato, kad vagonai bus naudojami NVS ir Baltijos šalių geležinkelio stotyse“. Dėl šios priežasties Sutarties 1.4. punktas kalba tik apie geležinkelių stotis, o ne pačius geležinkelio kelius. Atkreipiamas dėmesys, kad iki šios dienos Ukrainos valstybinė geležinkelio bendrovė priklauso NVS šalių, Estijos, Latvijos, Lietuvos geležinkelių transporto tarybai (GTT). Po Sovietų Sąjungos iširimo, buvusių sovietinių respublikų geležinkelio tinklas liko vientisas, bendras ir neišardytas.

6.8. Pažymima, kad sutartis buvo vykdoma nuo 2018 metų, t. y. ne vieną mėnesį ir net ne vienus metus, duomenis apie vagonų judėjimo ir buvimo vietas ieškovė turėjo ir galėjo žinoti. Vagonų transportavimas Ukrainos geležinkeliais ieškovei nekėlė jokių kliūčių ir nesudarė jokių problemų, t. y. ieškovė faktiškai pripažino, kad sutarties veikimas apima ir Ukrainos geležinkelius.

6.9. Atsakovė nurodo, kad iki sutarties nutraukimo ji neturėjo galimybių naudoti vagonus Ukrainos teritorijoje (nebuvo gautas nuomotojos sutikimas) ir negalėjo vagonų išvežti į Baltarusijos ir Rusijos teritorijas, taip pat į Baltijos šalis ir Lenkiją, nes vagonai pagal savo konstrukciją buvo pritaikyti važiuoti sovietinių standartų keliais. Dėl šios priežasties nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad atsakovė turėjo ir galėjo vagonus išgabenti į kitas valstybes ar naudoti Ukrainos teritorijoje.

6.10. Atsakovė nurodo, kad 2022 m. vasario 24 d. ji iš ieškovės gavo 2022 m. vasario 23 d. raštą, kuriuo ieškovė siūlė atsakovei pakeisti sudarytos sutarties 8.1. punktą ir karinių veiksmų Ukrainoje nebelaikyti nenugalimos jėgos aplinkybėmis. Dėl šios priežasties atsakovė nurodo, kad ieškovei buvo ir yra žinoma, jog ir šiuo metu egzistuoja sutarties 8.1. punkte išvardyti kriterijai.

6.11. Atsakovė akcentuoja tai, kad Sutarties šalys 8.3. punkte susitarė dėl specialių sąlygų, kad nė viena iš šalių nereikalaus bet kokių nuostolių atlyginimo Sutarties nutraukimo atveju, sąvoka „bet kokie“ nuostoliai apima visas sumas, kylančias iš šalių sudarytos Sutarties santykių. Ieškovė vienašališkai nutraukė Sutartį, todėl atsakovė nurodė, kad ieškovė privalo laikytis sutarties 8.3. punkto nuostatų ir neturi teisės iš atsakovės reikalauti atlyginti bet kokius nuostolius, nes atsakovė dėl karinių veiksmų Ukrainoje įstrigusių 7 vagonų negalėjo gauti pajamų, susijusių su krovinių pervežimu, o ieškovė neturi teisės reikalauti nuompinigių už 7 geležinkelio vagonus, kurie dėl karinių veiksmų įstrigo Ukrainoje. Atsakovė nurodo, kad ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas ir remiantis tarp šalių sudarytos Sutarties 8.3. punkto pagrindu.

6.12. Dėl ieškovės reikalavimo, susijusio su 349,71 Eur suma, atsakovė pažymi, kad ieškovės pateiktoje 2022 m. rugpjūčio 31 d. išrašytoje sąskaitoje (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kad ši sąskaita yra išrašyta už vagono Nr. (duomenys neskelbtini) ekspedijavimą, tačiau ne už geležinkelio tarifų sumokėjimą, kaip nurodo apeliaciniame skunde ieškovė. Atsakovė teigia, kad ieškovė nėra pateikusi įrodymų, kad atsakovei buvo apskaičiuotas kažkoks geležinkelio tarifas, neaišku, kada toks tarifas buvo apskaičiuotas, kaip jis buvo apskaičiuotas, ar už tą tarifą yra sumokėta, kas sumokėjo. Ieškovė nėra pateikusi rašytinių įrodymų, kad atsakovė būtų mokėjusi geležinkelio tarifus už kitus 6 vagonus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

9. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

10. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis)

11. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra nurodyta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir nuspręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

12. Nagrinėjamu atveju teismas, susipažinęs su atsakovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą naujai pateikiamu įrodymu – ieškovės paruoštu 2022 m. vasario 23 d. raštu dėl papildomo susitarimo prie Sutarties, nusprendžia pateiktą naują įrodymą priimti ir vertinti apeliacinės instancijos teisme.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

13. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad šalių 2018 m. sausio 1 d. sudaryta vagonų nuomos sutartimi ieškovė įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis už užmokestį perduoti atsakovei laikinai valdyti ir naudoti dengtus vagonus, kuriuos galima naudoti / vežti bendro naudojimo keliais, taip pat NVS ir Baltijos šalių geležinkeliais. Vėliau sutarties šalys bendru sutarimu daug kartų tikslino Sutarties sąlygas, keisdamos nuomojamų vagonų nuomos kainą, kiekį ir kt. Atsakovė pagal Sutarties 6.11 punkto sąlygas Sutarties įvykdymo užtikrinimui sumokėjo 9 486 Eur užstatą, kuris pagal šį Sutarties punktą šalių susitarimu „įskaitomas į Vagonų nuomą už paskutinį Vagonų nuomos mėnesį pasibaigus Sutarties galiojimui“. 2022 m. vasario 24 d. Ukrainos Respublikoje prasidėję kariniai veiksmai palietė tarp šalių susiklosčiusius vagonų nuomos teisinius santykius, t. y. atsakovė nuo 2022 m. kovo 1 d. nustojo vykdyti dalį Sutartimi prisiimtų savo įsipareigojimų – nustojo mokėti nuomos mokestį už 7 išsinuomotus vagonus (Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie tuo laikotarpiu buvo Ukrainos teritorijoje. Ieškovė 2022 m. birželio 30 d. atsakovei pateikė pranešimą dėl susidariusio įsiskolinimo ir įspėjo, kad jeigu iki nustatyto termino (2022 m. liepos 21 d.) atsakovė nepadengs susidariusio įsiskolinimo, ieškovė nutrauks Sutartį. Ieškovė 2022 m. liepos 22 d. priėmė sprendimą nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sutarties 7.4 punkto pagrindu nutraukti tarp šalių sudarytą Sutartį. Ieškovės skaičiavimu, nutraukus Sutartį, atsakovė jai liko skolinga 25 873,83 Eur už 7 išsinuomotus vagonus, 349,71 Eur geležinkelių tarifo mokestį, 7 041,69 Eur delspinigių. Ieškovė 2023 m. balandžio 5 d. pateikė atsakovei pranešimą, kad atliko vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, t. y. užstato suma (9 486 Eur) sumažino atsakovės įsiskolinimą. Atlikus šį įskaitymą, ieškovės atstovo teigimu, atsakovė ieškovei liko skolinga 23 779,23 Eur sumą.

14. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, egzistuojant visoms force majeure sąlygoms, ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovės priteisti skolą už Ukrainoje Sutarties galiojimo metu prasidėjus karui įstrigusius vagonus, taip pat ieškovė nepagrįstai reikalauja 349,71 Eur geležinkelių tarifo mokesčio, delspinigių. Teismas akcentavo, kad nutraukus Sutartį dėl force majeure aplinkybių, o ieškovei ir apskritai nutraukus bet kokį tolimesnį bendradarbiavimą su atsakove ir dėl kitų vagonų nuomos, ieškovė neturi teisės reikalauti kitos šalies atlyginti bet kokius nuostolius.

15. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja, kad ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, kuris realiai pagrįstų faktą, jog atsakovė negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų, nenurodė, kokios konkrečios priežastys, susijusios su karu Ukrainoje, lėmė, kad ji (atsakovė) nuo 2022 m. kovo 1 d. nebegalėjo toliau vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi byloje iškilo nenugalimos jėgos aplinkybių atsiradimo įrodinėjimo ir jų vertinimo klausimas.

16. Sutarties 8.1 punkte šalys sutarė, kad „šalys atleidžiamos nuo atsakomybės už iš dalies arba visiškai nevykdomus įsipareigojimus pagal šią Sutartį, jei toks nevykdymas buvo nenugalimos jėgos aplinkybių pasekmė. Nenugalimos jėgos aplinkybės suprantamos kaip žemės drebėjimas, potvynis, epidemija, stichinės gamtos jėgos, karas arba karo veiksmai, streikas, valstybinių institucijų aktai arba veiksmai ar kiti Šalių protingai nekontroliuojami įvykiai. Nenugalimos jėgos aplinkybių pradžią ir pabaigą patvirtina PPR (Pramonės ir prekybos rūmų) išduotos pažymos. Nebūtina pateikti tokią pažymą, jeigu nurodytos aplinkybės visiems žinomos.“ Šalis, nebegalinti vykdyti įsipareigojimų pagal šią Sutartį dėl 8.1. punkte nurodytų aplinkybių, privalo per 15 kalendorinių dienų informuoti kitą šalį apie tokių aplinkybių pradžią ir trukmę (Sutarties 8.2 punktas). Jeigu 8.1 punkte nurodytos aplinkybės tęsiasi daugiau kaip 30 kalendorinių dienų, bet kuri šalis gali pasiūlyti kitai šaliai atitinkamai pakeisti Sutartį arba nutraukti ją. Nutraukus Sutartį, nė viena Šalis neturi teisės reikalauti kitos Šalies atlyginti bet kokius nuostolius (Sutarties 8.3 punktas).

17. Pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Sutarties neįvykdžiusi šalis privalo pranešti kitai šaliai apie CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės atsiradimą bei jos įtaką sutarties vykdymui (CK 6.212 straipsnio 3 dalis).

18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nenugalimos jėgos atveju šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, jai negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-421/2015).

19. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020 34 punktas).

20. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, jog nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-248/2021; 2023 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2023, kt.).

21. Kaip minėta šios nutarties 16 punkte, pačios šalys Sutartyje tokią aplinkybę kaip karą išskyrė kaip prezumpciją dėl force majeure. Karą kaip nenugalimos aplinkybės pavyzdį numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių (toliau – Taisyklės) 3.1 punktas. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti tai, kad 2022 m. vasario 24 d. Ukrainos Respublikoje oficialiai buvo paskelbta karo padėtis, t. y. Ukrainos Prezidento dekretu Nr. 64/2022 „Dėl karo padėties įvedimo Ukrainoje“, priimtu, vadovaujantis Ukrainos Konstitucijos 106 straipsnio pirmosios dalies 20 punktu, Ukrainos įstatymu „Dėl karo padėties teisinio režimo“, buvo nutarta „įvesti karo padėtį Ukrainoje nuo 2022 m. vasario 24 d. 05 valandos 30 minučių, 30 dienų laikotarpiui“. Be to, kaip matyti iš byloje atsakovės atstovo pateiktos 2022 m. vasario 28 d. Ukrainos prekybos ir pramonės rūmų pažymos, joje nurodyta, kad kariniai veiksmai (Rusijos Federacijos karinė agresija) laikomi nenugalimos jėgos aplinkybe ir „nuo 2022 m. vasario 24 d. iki oficialios pabaigos, šios aplinkybės yra neeilinės, neišvengiamos ir objektyvios verslo subjektams ir (arba) asmenims pagal sutartį, atskiras mokestines ir (arba) kitas prievoles, kurios vykdytos pagal sutarties, susitarimo, teisės aktų ar kitų norminių aktų sąlygas ir kurių įvykdymas nustatytu terminu tapo neįmanomas dėl tokių nenugalimos jėgos aplinkybių atsiradimo.“ Atsakovė bylai pateikė Ukrainos Vyriausybės spaudos centro naujienų informacijos pranešimą, paskelbtą 2022 m. lapkričio 22 d. viešame informaciniame tinklalapyje, kuriame nurodyta: „Ukraina užbaigė pasitraukimo iš Sutarties dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos geležinkelių transporto koordinavimo įstaigų procedūrą. Atitinkamą nutarimą patvirtino Ukrainos ministrų kabinetas. <...> Bet kokį bendradarbiavimą su Rusija ir Baltarusija pagal minėtą sutartį Ukrainos geležinkeliai nutraukė 2022 m. vasario 24 d., nuo pirmųjų plataus masto Rusijos Federacijos įsiveržimo minučių. Jokio apsikeitimo informacija tarp Ukrainos ir Rusijos geležinkelių administracijos nuo to laiko nevyko. Be to, 2022 metų vasario pabaigoje Ukrainos kariuomenė susprogdino geležinkelio mazgus, jungiančius Ukrainos geležinkelius su Rusijos geležinkeliais“.

22. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad karo Ukrainoje ginčo šalims sudarant Sutartį nebuvo ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti, be to, dėl susidariusių aplinkybių Sutarties (dalies dėl 7 vagonų įstrigimo karo veiksmams prasidėjus Ukrainoje ir Rusijai bei Baltarusijai pritaikius atitinkamas sankcijas, kurios liečia ir geležinkelių infrastruktūrą) šalys objektyviai negali vykdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, sudarant Sutartį ir ją pratęsiant atsakovė negalėjo numatyti, kad kils karinis konfliktas Ukrainoje ir Rusijai bei Baltarusijai bus įvestos ekonominės sankcijos. Atsakovė, atsiradus force majeure aplinkybėms ir todėl pradėjusi nevykdyti Sutarties dalies dėl nuomos mokesčio mokėjimo už 7 vagonus, kurių ji negalėjo naudoti dėl Ukrainoje prasidėjusio karo, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio, t. y. atsakovė neturėjo jokių galimybių kontroliuoti ar užkirsti kelią kariniams veiksmams ir ekonominėms sankcijoms atsirasti. Be to, atsakovė nebuvo prisiėmusi karinių veiksmų ir ekonominių sankcijų įvedimo, jų padarinių kilimo rizikos. Taigi išdėstytos aplinkybės patvirtina visų force majeure sąlygų egzistavimą. O tai atsakovei suteikia pagrindą, vadovaujantis Sutarties 8.1 punktu, būti atleistai nuo atsakomybės už nevykdomus įsipareigojimus pagal šią Sutartį. Sutarties nevykdymas buvo nulemtas objektyvių, nuo atsakovės valios nepriklausančių, nenugalimos jėgos aplinkybių, todėl ji pagrįstai remiasi force majeure įtaka sutartinių įsipareigojimų nevykdymui pateisinti. Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė įvykdė ir šios Sutarties 8.2 punktą – nedelsiant, t. y. per 3 dienas, informavo ieškovę, kad nebegali vykdyti įsipareigojimų pagal šią Sutartį (dėl nuomos mokesčio mokėjimo už 7 Ukrainoje esančius vagonus, kurių ji dėl karo negali naudoti) dėl Sutarties 8.1. punkte nurodytų aplinkybių.

23. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės mintimi, kad 2022 m. vasario 24 d. įvyko tik Rusijos agresijos suaktyvėjimas ir tai nelaikytina force majeure. Ieškovė akcentuoja, kad kariniai veiksmai prasidėjo jau 2014 m. Rusijai okupavus Krymo pusiasalį bei didžiąją dalį Donecko ir Luhansko sričių. Pažymėtina, kad nors 2014 metais Rusija okupavo dalį Ukrainos, tačiau tuo metu aktyvūs oficialūs karo veiksmai visoje Ukrainos teritorijoje nevyko, visoje Ukrainos teritorijoje nebuvo paskelbta karo padėtis, nebuvo nutrauktas susisiekimas geležinkelio transportu tarp Ukrainos ir Rusijos Federacijos, kuri viešai ir oficialiai neigė savo dalyvavimą kariniame konflikte dalyje Ukrainos teritorijos. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad plataus masto kariniai veiksmai, prasidėję Ukrainoje būtent 2022 m. vasario 24 d., yra laikytini nenugalimos jėgos aplinkybėmis.

24. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į byloje pateiktą 2022 m. kovo 22 d. ieškovės raštą atsakovei, kuriame nurodyta, kad „UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsižvelgdama į ilgalaikę partnerystę ir abiejų šalių interesus, nepaisė fakto, kad vagonai yra Ukrainoje, atsižvelgė į Jūsų prašymą ir nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 2022 m. vasario 28 d. neskaičiavo septyniems vagonams ((duomenys neskelbtini)) nuomos, kurie yra Ukrainos teritorijoje“. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė, kad ieškovė sutiko už dalį laikotarpio neskaičiuoti nuomos mokesčio, patvirtina, kad pati ieškovė pripažino nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimą. Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą užsitęsė ir apeliantė nepagrįstai laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 1 d. jau nepripažįsta egzistuojant nenugalimos jėgos aplinkybes.

25. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į byloje pateiktą 2022 m. vasario 23 d. ieškovės pasirašytą papildomą susitarimą prie Sutarties, kuriuo ieškovė siūlė atsakovei pakeisti sudarytos Sutarties 8.1. punktą ir karo padėties, karo veiksmų konkrečiai Ukrainoje nelaikyti nenugalimos jėgos aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškovės pateiktas raštas patvirtina, kad ieškovė suprato, jog prasidėję karo veiksmai Ukrainoje, Rusijos Federacijai bei Baltarusijai įvestos ekonominės sankcijos laikytinos nenugalimos jėgos aplinkybėmis pagal Sutarties 8.1. punktą ir yra pagrindas taikyti CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atleidimą nuo prievolių įvykdymo. Be to, kaip matyti iš Sutarties 4.1., 4.10, 4.11. punktų, pati ieškovė dėl nenugalimos jėgos aplinkybių negalėjo vykdyti Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir gauti visus reikiamus leidimus ir sutikimus, kad 7 ginčo vagonai galėtų kursuoti NVS ir kitų šalių geležinkeliais.

26. Apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme teigė, kad atsakovė nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip karas paveikė jos galimybes vykdyti Sutartį, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas savo sprendime nenurodė, kokios realiai aplinkybės pagrindžia atsakovės negalėjimą vykdyti savo įsipareigojimų apeliantei. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovės teiginiais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai argumentavo, kad atsakovė išsinuomotais vagonais negalėjo naudotis pagal paskirtį dėl karo ir taikytų sankcijų, taip pat pats nuomotojas neleido jais naudotis Ukrainoje, tokiu būdu ji prarado tikslą toliau nuomotis iš ieškovės šiuos konkrečius 7 Ukrainoje įstrigusius vagonus, taip pat ir pareigą mokėti už juos. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad pagrindinis bendrovės tikslas prieš sudarant nuomos sutartį su ieškove buvo tas, kad nuomos sutarties pagrindu išsinuomoti vagonai turi vežti krovinius ir uždirbti pajamas atsakovei iš krovinių pervežimo geležinkelio transportu. Taigi dėl kilusių karo veiksmų 7 išsinuomoti vagonai nebegalėjo kursuoti bendro naudojimo keliais bei NVS ir Baltijos šalių geležinkeliais ir negalėjo atsakovei uždirbti pajamų, susijusių su krovinių pervežimais.

27. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apeliantės teiginius, kad, Ukrainai fiziškai atsiribojus nuo Rusijos ir Baltarusijos geležinkelių sistemų, „tai nereiškia, kad dingo galimybė vykdyti krovinių pervežimus vagonais. Atsakovė turėjo įvairių pasirinkimų: krovinius vežti į kitas NVS priklausančias šalis (pvz.: Armėniją, Azerbaidžaną, Kazachstaną, Kirgiziją, Moldovą, Tadžikiją, Uzbekiją, Turkmėniją) bei Baltijos šalis (tame tarpe, į dalį Lenkijos), nes sudaryta Vagonų nuomos sutartis (1.4 jos punktas) numato tokią galimybę. Atsakovė turėjo teisę ir galimybę išsinuomotus vagonus išvežti iš Ukrainos (pvz., juos išvežti autotransportu ir veiklą vykdyti kitose teritorijose)“. Sprendžiant klausimą, ar atsakovė, esant nurodytoms aplinkybėms, turėjo galimybę toliau vykdyti krovinių pervežimus, būtina pažymėti, kad 2022 m. kovo 22 d. pati ieškovė atsakovei pateikė raštą, kuriuo uždraudė vagonams kursuoti Ukrainos teritorijoje. Taigi atsakovė, būdama atsakinga už išsinuomotų vagonų išsaugojimą, privalėjo vadovautis ieškovės nurodymais ir jokių veiksmų Ukrainos teritorijoje atlikti nebegalėjo. Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti atsakovės paaiškinimais, kad ji negalėjo vagonų išvežti į kitas valstybes, nes išnuomoti vagonai pagal savo konstrukciją buvo pritaikyti važiuoti „sovietinių standartų keliais“, kurių vėžė – 1 520 mm. 1 520 mm vėžė eksploatuojama Baltijos valstybėse, NVS šalyse, Gruzijoje, Mongolijoje. Ši vėžė šiuo metu sudaro didžiąją dalį ir Lietuvos geležinkelių kelių. Standartinė vėžė –1435 mm vėžė, ji naudojama Lenkijoje.

28. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad priešingai nei teigia apeliantė, pagal byloje pateiktus duomenis, atsakovė neturėjo galimybės vagonus išgabenti į kitas valstybes ar naudoti Ukrainos teritorijoje, nes: dėl skirtingų geležinkelio vėžių iš Ukrainos negalima geležinkelio transportu patekti į Lenkiją (Ukrainoje geležinkelio vėžės standartas yra 1 520 mm, o Lenkijoje – 1 435 mm; iš Ukrainos į Lietuvos Respubliką geležinkelio transportu galima patekti tik per Baltarusijos teritoriją, su kuria susisiekimas buvo nutrauktas nuo 2022 m. vasario 24 d.; iš Ukrainos teritorijos į Kazachstaną, kitas Vidurinės Azijos valstybes geležinkelio transportu galima patekti tik per Rusijos teritoriją, su kuria susisiekimas buvo nutrauktas nuo 2022 m. vasario 24 d.

29. Apeliantė akcentuoja, kad Ukraina dar 2014 m. pasitraukė iš Nepriklausomų valstybių sandraugos, tad atsakovė apskritai neturėjo teisės vagonų įvežti į Ukrainą, nes Sutarties 1.4 punktas nenumatė, kad atsakovė krovinius su išsinuomotais vagonais galės vežti Ukrainos teritorijoje. Apeliantės teigimu, atsakovė pažeidė Sutartį, todėl prisiėmė ne tik iš to kylančią riziką dėl galimybės prarasti vagonus, bet ir prisiėmė atsakomybę už pasekmes, kylančias dėl Sutarties pažeidimo. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus vertina kritiškai. Visų pirma pažymėtina tai, kad Sutarties 1.4. punkte numatyta, kad „vagonai nuomininkui suteikiami laikinai naudotis atliekant eksporto ir importo operacijų darbus. Šalys aiškiai susitaria ir nustato, kad vagonai bus naudojami NVS ir Baltijos šalių geležinkelio stotyse“. Taigi, aiškinantis minėto punkto turinį, svarbu pastebėti, kad šiame punkte minimos tik geležinkelių stotys, o ne patys geležinkelio keliai. Be to, buvusių sovietinių respublikų geležinkelio tinklas yra vientisas, bendras ir neišardytas, todėl nėra įmanoma išskirti Ukrainos valstybėje esančių geležinkelio tinklų iš kitų NVS šalių geležinkelio tinklo. Teisėjų kolegijos vertinimu, bendro naudojimo kelius ir NVS bei Baltijos šalių geležinkelius apima ir bendra geležinkelio infrastruktūra, susijusi su Ukraina. Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Sutartis buvo vykdoma nuo 2018 metų, t. y. šalys bendradarbiavo beveik ketverius metus, duomenis apie vagonų judėjimo ir buvimo vietas ieškovė turėjo ir galėjo žinoti, o toks ilgalaikis sutarties vykdymas tik patvirtina, jog vagonų transportavimas Ukrainos geležinkeliais ieškovei nekėlė jokių kliūčių ir nesudarė jokių problemų.

30. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Sutarčių aiškinimo klausimais kasacinio teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

31. Šiame kontekste svarbu pažymėti tai, kad pati ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji atsakovės paliktiems vagonams nedelsiant surado kitus ūkio subjektus, kurie išsinuomojo tuos pačius vagonus ir su jais toje pačioje Ukrainoje tęsė krovinių pervežimus. Taigi šios aplinkybės tik patvirtina, kad ieškovė neprieštaravo tam, kad vagonai būtų naudojami Ukrainoje, todėl teisėjų kolegija ieškovės argumentus apie tai, kad atsakovė neva pažeidė Sutarties sąlygas dėl vagonų naudojimo vietos ir todėl turi prisiimti kylančias neigiamas pasekmes, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Sutarties 8.3. punktas nustato, kad „jeigu 8.1. punkte nurodytos aplinkybės tęsiasi daugiau kaip 30 kalendorinių dienų, bet kuri Šalis gali pasiūlyti kitai Šaliai atitinkamai pakeisti Sutartį arba nutraukti ją. Nutraukus Sutartį, nė viena Šalis neturi teisės reikalauti kitos Šalies atlyginti bet kokius nuostolius.“ Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad Sutarties šalys 8.3. punkte susitarė dėl specialių sąlygų, kad nė viena iš šalių nereikalaus bet kokių nuostolių atlyginimo sutarties nutraukimo atveju, sąvoka „bet kokie“ nuostoliai apima visas sumas, kylančias iš šalių sudarytos 2018 m. sausio 1 d. Sutarties. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, Sutartį vienašališkai nutraukė ieškovė, todėl ieškovė, laikydamasi Sutarties 8.3. punkto nuostatų, neturi teisės iš atsakovės reikalauti atlyginti bet kokius nuostolius. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad nutraukus Sutartį dėl force majeure aplinkybių, o ieškovei ir apskritai nutraukus bet kokį tolimesnį bendradarbiavimą su atsakove ir dėl kitų vagonų nuomos, šiuo atveju ieškovė neturi teisės reikalauti kitos šalies atlyginti bet kokius nuostolius (CK 6.212 straipsnis, Sutarties 8.3 punktas).

33. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė įrodė, kad Sutartis tapo neįvykdoma dėl nenugalimos jėgos poveikio atsakovės veiklai ir kad ji pagrįstai remiasi force majeure aplinkybėmis, teisindama sutartinių prievolių nevykdymą, o ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovės priteisti skolą už 7 Ukrainoje Sutarties galiojimo metu prasidėjus karui įstrigusius vagonus, taip pat ieškovė nepagrįstai reikalauja 349,71 Eur geležinkelių tarifo mokesčio pagal 2022 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad ieškovės pateiktoje 2022 m. rugpjūčio 31 d. išrašytoje sąskaitoje (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kad ši sąskaita yra išrašyta už vagono Nr. (duomenys neskelbtini) ekspedijavimą (iš nuomos), tačiau ne už geležinkelio tarifų sumokėjimą, kaip ieškovė nurodo apeliaciniame skunde. Ieškovė, teigdama, kad ši suma – tai privalomas mokėti geležinkelių tarifo mokestis, kurį ieškovė sumokėjo, atsakovei grąžinant kai kuriuos vagonus, nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, neaišku, kada ir kaip toks tarifas buvo apskaičiuotas, kam jis buvo sumokėtas.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į Sutarties 6.8. punktą, numatantį, kad „nuomininkui nekyla prievolė mokėti nuomos mokestį pagal šią Sutartį, taip pat toks mokestis nėra ir nebus skaičiuojamas tuo atveju, jei nuomininkas negali naudotis vagonais pagal šioje Sutartyje nustatytą paskirtį, išskyrus atvejus, jei tokios aplinkybės kyla dėl nuomininko kaltės“. Nors apeliantas nurodo, kad Sutarties 6.8 punktas, aptariantis nuomos nemokėjimo atvejus, taikomas tik tuomet, kai vagonai yra remontuojami ar yra siunčiami remontui, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, sistemiškai išsiaiškinęs visas Sutarties nuostatas, pagrįstai konstatavo, kad Sutarties 6.8 punktas nėra siejamas vien tik su vagonų remonto atvejais, bet kad šio punkto antra dalis yra skirta kitiems atvejams, kai išsinuomotų vagonų skolininkas negali naudotis pagal paskirtį ir todėl nuomininkui nekyla prievolė mokėti nuomos mokestį pagal šią Sutartį. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad esant susiklosčiusiai situacijai, kai atsakovė ne dėl savo kaltės, o prasidėjus karui Ukrainoje negalėjo naudoti 7 išsinuomotų vagonų pagal šioje Sutartyje nustatytą paskirtį, mokestis už minėtų vagonų nuomą neturėjo būti skaičiuojamas ne tik Sutarties 8.1. punkto pagrindu (reglamentuojančiu nenugalimos jėgos aplinkybes), bet ir Sutarties 6.8 punktu.

35. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tiek pagrindinį reikalavimą (dėl skolos), tiek išvestinius reikalavimus, tarp jų ir prašymą dėl procesinių palūkanų iš atsakovės priteisimo.

36. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

Dėl bylos procesinės baigties

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teismas nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

39. Ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmestas, todėl jai nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

40. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas. Prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, išlaidos patirtos realiai, todėl priteistinas jų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Kristina DomarkienėGiedrė SeselskytėMilda Skersienė