Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės Dianos Voskoboinikovos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. išteisintas jam nepadarius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. M. L. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 3 dalyje, tai yra tuo, kad jis naktį nuo 2020 m. vasario 28 d. 24 val. iki 2020 m. vasario 29 d. 1 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, kaimo turizmo sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), moksleiviams švenčiant šimtadienį, antro aukšto miegamosiose patalpose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei pasinaudodamas tuo, kad nepilnametė K. P., gimusi (duomenys neskelbtini) metais, yra neblaivi ir bejėgiškos būklės, nes nukentėjusioji dėl išgerto alkoholio kiekio miegojo ir negalėjo pilnai suprasti su ja atliekamų veiksmų bei aktyviai pasipriešinti, ne mažiau kaip du kartus lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią – užgulęs ją iš viršaus ir gulėdamas jai už nugaros, tai yra išžagino nepilnametę nukentėjusiąją K. P..

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

8. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

9. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

10. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

11. Pagal BK 149 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas lytiškai santykiavo su nepilnamečiu asmeniu prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, tai yra vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią, tai yra nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-495/2021). Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytiniu santykiavimu prieš nepilnamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinis santykiavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui, o taip pat ir miegas. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, lytinis santykiavimas su apsvaigusiu nuo alkoholio (ar narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo) asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ir priešintis kaltininkui ir lytinis santykiavimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią. Subjektyvusis išžaginimo požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti panaudoja fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atima galimybę priešintis arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokių lytinių santykių. Nukentėjusio asmens nesutikimas lytiškai santykiauti turi būti išreikštas (žodžiais, veiksmais). Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai ir neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-199/2013, 2K-128/2014, 2K-16-895/2016 ir kt.).

13. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 3 dalyje, klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais (paties išteisintojo (tuo metu – kaltinamojo) M. L., nukentėjusiosios K. P., nuosprendyje nurodytų liudytojų parodymais, apžiūros protokolais, specialisto išvadomis, Valstybinės teismo medicinos tarnybos raštu dėl galimo alkoholio kiekio nustatymo bei kita rašytine bylos medžiaga), tyrė bei analizavo tiek M. L. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai neginčijamų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog M. L. išžagino nepilnametę K. P.

14. Aplinkybės, kad M. L. kaltinime nurodytu laiku bei nurodytoje vietoje lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja K. P., ir nukentėjusioji tuo metu buvo bejėgiškos būklės, nes dėl išgerto alkoholio kiekio miegojo ir negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų bei aktyviai jiems pasipriešinti, iš esmės buvo įrodinėjamos tik nukentėjusiosios K. P. parodymais. Nors nepilnamečio (ar mažamečio) nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, tačiau tokio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios K. P. parodymus vertino kitų byloje surinktų duomenų kontekste, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ir pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo besąlygiškai tikėti šios nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, kadangi neatmestina galimybė, kad K. P. dėl išgerto alkoholio ne viską gerai atsimena. Štai nukentėjusiosios motina L. P., iš karto po įvykio kreipdamasi į policiją, pareiškime nurodė, kad kas vyko po to, kai klasės draugas M. jos dukrą, apsvaigusią nuo alkoholio, nuvedė atsigulti į antrą aukštą, dukra nelabai atsimena, galimai dėl girtumo. K. jai sakė atsimenanti, kad M. gulėjo prie jos lovoje, kad tarp jų vyko lytinis aktas, tačiau ji maniusi, kad tai galbūt sapnas. Ir tik tuomet, kai ryte E. K. ir L. Š. pradėjo iš dukros šaipytis dėl lytinių santykių su M., K. suprato, kad viskas vyko iš tikro. Dukra jai sakė, kad dėl girtumo negalėjo M. nieko pasakyti ar pasipriešinti, todėl pastarasis galimai pasinaudojo tokia dukros būkle (t. 1, b. l. 13-14). Iš esmės tas pačias aplinkybes L. P. nurodė ir teisme. Kadangi tai pirma nukentėjusiosios pateikta informacija apie įvykį, ji pateikta iš karto po įvykio (praėjus vos kelioms valandoms), šią informaciją nukentėjusioji papasakojo savo artimiausiam žmogui – motinai, su kuria santykiai ypač šilti (t. 1, b. l. 10), ši informacija labai reikšminga. Tuo labiau, kad iš esmės tokias pačias aplinkybes nurodo ir liudytojai E. K. bei L. Š., kurie paaiškino, jog ryte jie pajuokavo apie tai, kad K. ir M. gulėjo susiglaudę, kad M. įsimylėjo K., tačiau jie nesakė, kad tarp K. ir M. buvo lytiniai santykiai (tuo paneigiant nukentėjusiosios K. P. parodymus, kad apie lytinius santykius su M. L. išgirdo iš šių liudytojų), nes tokių nematė. Šie liudytojai taip pat parodė, kad K. P. iš pradžių juokėsi po tokių jų juokų, buvo žvali, tik vėliau susimąstė ir išėjo iš kambario. Galimai nukentėjusioji tuo metu iš tikrųjų atsiminė tarp jos ir M. L. naktį buvusius lytinius santykius (ar jų fragmentus), tačiau neatmestina ir tai, kad jai nepatiko klasės draugų juokai apie jos ir M. L. santykius (kuriuos ji motinai įvardino, kaip patyčias). Tačiau akivaizdu tai (iš liudytojų E. K. bei L. Š. parodymų, kuriais netikėti nėra pagrindo), kad ryte po galimo lytinio santykiavimo su M. L. K. P. nesijautė nuskriausta, buvo žvali ir net juokavo. Esant priešingai situacijai, tai yra, jei su nukentėjusiąja buvo lytiškai santykiaujama prieš jos valią ir nukentėjusioji ryte tai atsiminė (kaip teigė apklausose), akivaizdu, kad ji būtų elgusi kitaip (tikėtina, kad neigiamas nukentėjusiosios emocijas būtų pastebėję ir kiti asmenys).

15. Nors motinai L. P. buvo nurodžiusi, kad nakties įvykių neatsimena dėl girtumo, o galimus lytinius santykius su M. L. pamena kaip per sapną, tą pačią dieną (2020 m. vasario 29 d.) apžiūrima pas teismo medicinos ekspertą K. P. nurodė, kad ji pabudo pajutusi, kad M. L. atlieka lytinį aktą į makštį (t. 1, b. l. 52). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios apžiūros metu nukentėjusioji nurodė tik apie vieną lytinį aktą ir smulkesnių jo aplinkybių nurodyti negalėjo (ar buvo naudojamas prezervatyvas, kur buvo išlieta sperma ir panašiai). Kad M. L. vieną kartą su ja lytiškai santykiavo, nukentėjusioji nurodė ir bendraudama su psichologe globos namuose „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 104). Gi apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2020 m. liepos 1 d. (po įvykio praėjus 4 mėnesiams), nukentėjusioji K. P. jau nurodė, kad M. L. tą naktį su ja lytiškai santykiavo kelis kartus, tikslaus lytinių aktų skaičiaus ji įvardinti negali, tačiau galimai jų buvo trys, kiekvienas jų truko apie 15 minučių. Vieną kartą M. L. su ja lytiškai santykiavo būdamas ant jos, o kitais atvejais su ja santykiavo gulėdamas jai už nugaros (iš šono). Lytinio akto metu M. L. jos kelnes ir kelnaites numaudavo iki kelių, o po lytinio akto pats jas užmaudavo. Po lytinio akto M. išeidavo iš kambario, po to vėl grįždavo (t. 1, b. l. 156-159). Apklausiama teisme nukentėjusioji K. P. nurodė, kad kiek tiksliai kartų su ja lytiškai santykiavo M. L. nepamena, bet tikrai ne vieną kartą. Pamena, kad po pirmo karto M. ją aprengė, išėjo iš kambario, po to grįžo ir „darė tą patį“ (tai yra, lytiškai santykiavo).

16. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiosios K. P. parodymai ne tik nenuoseklūs, tačiau ir prieštaringi, ypač liečiantys jos būseną – apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo ji paaiškino, kad „kažkiek suvokė, kas vyksta aplinkui, momentais suprato“ (t. 1, b. l. 157), tačiau toje pačioje apklausoje ir teisme nurodė, kad dalyje su ja atliekamų veiksmų metu buvo be sąmonės. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pakankamai detalus nakties įvykio atpasakojimas (apie lytinių aktų kiekį bei pozas, jos nurengimą ir aprengimą, M. L. išėjimą iš kambario ir grįžimą) leidžia abejoti nukentėjusiosios bejėgiška būkle įvykio metu. Be to, kai kurios nukentėjusiosios K. P. nurodytos aplinkybės yra mažai tikėtinos. Sunku patikėti, kad M. L. per valandą laiko (kaip nurodyta kaltinime) net kelis kartus (galimai net tris) lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, kaskart ją apnuogindamas (numaudamas kelnes ir kelnaites iki kelių), po to vėl aprengdamas, vieno lytinio akto metu užtrukdamas apie 15 minučių, be to, pasak nukentėjusiosios, tarp lytinių aktų jis išeidavo iš kambario, kuriame jie buvo, ir po kurio laiko vėl į jį grįždavo. Tuo labiau, kad M. L. tą naktį buvo apsvaigęs nuo alkoholio (nepaneigta jo nurodyta aplinkybė, kad dėl girtumo jis neatsimena naktį buvusių įvykių), be to, kambarys, kuriame buvo K. P. ir M. L., yra be durų (t. 1, b. l. 43), pro jį nuolat praeidavo kiti šventime dalyvavę jaunuoliai, dalis kurių matė nukentėjusiąją ir išteisintąjį gulinčius neužsiklojus, su rūbais, tačiau nei vienas iš jų nematė, kad nukentėjusioji ir išteisintasis lytiškai santykiautų. Neįtikėtina ir tai, kad nukentėjusioji K. P. kaskart nubusdavo, kai M. L. lytiškai santykiaudavo, suvokdavo su ja atliekamus veiksmus (apie kuriuos gan detaliai papasakojo), tačiau nei karto neturėjo jėgų bet kokiu būdu išreikšti savo nesutikimo lytiniams santykiams.

17. Be to, kaip jau buvo minėta, nukentėjusiosios K. P. parodymų, kad M. L. su ja lytiškai santykiavo, ir ji tuo metu buvo bejėgiškos būklės, nes dėl išgerto alkoholio kiekio miegojo ir negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų bei aktyviai jiems pasipriešinti, nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. Nors nukentėjusioji K. P. iš karto po įvykio (tą pačią dieną) buvo apžiūrėta teismo medicinos eksperto ir apžiūros metu buvo paimtas nukentėjusiosios makšties turinys (nukentėjusiajai patvirtinus, kad po lytinio akto ji nesiprausė) (t. 1, b. l. 51-52), jame spermos ar kitų M. L. biologinių pėdsakų nebuvo rasta (t. 1, b. l. 62-66), o ant išteisintojo M. L. kūno nukentėjusiosios K. P. biologinių pėdsakų net nebuvo ieškota, nors M. L. įvykio vietoje sulaukė policijos pareigūnų. Kaltinamajame akte bei prokurorės apeliaciniame skunde nurodyti duomenys (ant įvykio vietos apžiūros metu paimtos paklodės rasta M. L. sperma (t. 1, b. l. 62-63, 80-81); ant nukentėjusiosios kelnaičių rastas sperminis skystis, ištyrus kurį, gautas vieno asmens DNR profilis, kuris sutampa su M. L. DNR profiliu (t. 1, b. l. 80-81); ant nukentėjusiosios kelnių rastas sperminis skystis), nors ir leidžia daryti manyti, kad M. L. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja K. P., tačiau neginčijamai neįrodo šios aplinkybės (lytinio akto), kadangi, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, liko nepaneigta išteisintojo M. L. versija, kad jo biologiniai pėdsakai ant paklodės bei nukentėjusiosios kelnių ir kelnaičių galėjo atsirasti jam masturbuojantis. Kas liečia nukentėjusiosios bejėgišką būseną, tai šios aplinkybės, be prieštaringų nukentėjusiosios parodymų, nepatvirtina jokie kiti duomenys (liudytojais apklausti kartu su nukentėjusiąja ir išteisintuoju šventę jaunuoliai nurodė, kad K. P. buvo apsvaigusi nuo alkoholio (ir galimai girtesnė už M. L.), jai buvo bloga, todėl M. L. ją nuvedė miegoti, tačiau nei vienas iš liudytojų nenurodė, kad nukentėjusioji buvo tokia girta, kad nesuprastų su ja atliekamų veiksmų esmės. Svarbu ir tai, kad ryte (apie 7 ar 8 valandą), kai nukentėjusioji bendravo su liudytojais L. Š. ir E. K., o netrukus po to ir su motina L. P., ji neatrodė apsvaigusi (šių asmenų parodymai teisme), kas taip pat leidžia abejoti tuo, kad K. P. prieš keletą valandų iki to buvo tokios būsenos, kad nesuvogtų, jog su ja lytiškai santykiaujama prieš jo valią, ir negalėtų tam pasipriešinti.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios K. P. parodymais, kad išteisintasis M. L. kaltinime nurodytu laiku su ja lytiškai santykiavo, o tuo metu ji buvo bejėgiškos būklės, nes miegojo dėl išgerto alkoholio kiekio, kaip nepatikimais, ir padarė teisingą išvadą, kad šios aplinkybės neįrodytos. Be to, netgi nustačius, kad M. L. kaltinime nurodytu laiku lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja K. P., o nukentėjusiosios apsvaigimas nuo alkoholio taip paveikė ją, kad atėmė galimybę suprasti su ja daromų veiksmų esmę ir priešintis išteisintajam, tai nebūtų pakankamas pagrindas patraukti M. L. baudžiamojon atsakomybėn už K. P. išžaginimą, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad M. L. suvokė, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiąja prieš jos valią, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl miego ar girtumo, tai yra neįrodytas subjektyvusis nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, požymis. Teisme apklausti liudytojai (E. Š., A. K. ir kiti) parodė, kad nukentėjusioji K. P. priėmė M. L. dėmesį ir galimai net jo siekė, beveik visą vakarą praleido su pastaruoju, naudojosi jo pagalba, kartu vaikščiodavo iš antro aukšto į pirmą bei į lauką, bei kartu nuėjo miegoti. Byloje nėra jokių duomenų (be nukentėjusiosios parodymų teisme), kad išteisintasis M. L. būtų sąmoningai girdęs alkoholiu nukentėjusiąją. Anaiptol – iš liudytojų parodymų matyti, kad jis stengėsi nukentėjusiajai padėti, nešė jai vandenį, kad prablaivėtų. Todėl neatmestina (tuo atveju, jei lytinis aktas buvo ir nukentėjusioji dėl girtumo nesuprato su ja atliekamu veiksmų ar negalėjo pasipriešinti), kad išteisintasis M. L., pats būdamas gerokai apsvaigęs nuo alkoholio, nukentėjusiai nesipriešinat ir nieko nesakant, nesuvokė, kad lytiškai santykiauja prieš nukentėjusiosios valią, jai esant bejėgiškos būklės.

19. Įvertinus visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, neduoda pakankamo pagrindo teigti, jog M. L. kaltinamajame akte nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje išžagino nepilnametę K. P., tai yra pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusioji dėl išgerto alkoholio kiekio miegojo ir negalėjo pilnai suprasti su ja atliekamų veiksmų bei aktyviai pasipriešinti, ne mažiau kaip du kartus lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 3 dalyje, požymių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai (laikydamasis BPK 20 straipsnyje nurodytų taisyklių) įvertino byloje surinktus įrodymus, bei, išnaudojęs visas įstatyme numatytas priemones abejonėms pašalinti, padarė pagrįstą išvadą, kad surinkti įrodymai neginčijamai nepavirtina, jog M. L. įvykdė jam inkriminuotą nusikaltimą, ir, vadovaudamasis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), pagrįstai M. L. išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, tai yra jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 3 dalyje, požymių. Todėl prokurorės Dianos Voskoboinikovos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės Dianos Voskoboinikovos apeliacinį skundą atmesti.