Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2. Nurodo, kad ieškovas 2001 m. liepos 23 d. įsteigė ir įregistravo S. V. personalinę įmonę, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini); S. V. personalinė įmonė buvo likviduota Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva, ir 2025 m. liepos 11 d. buvo išregistruota iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro (žr. pridedamą Juridinių asmenų registro išrašą).

3. S. V. personalinės įmonės savininku buvo ieškovas. S. V. personalinei įmonei priklausė šis nekilnojamasis turtas: negyvenamoji patalpa – gamybinės patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini). S. V. personalinę įmonę likvidavus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva, liko personalinei įmonei priklausęs nekilnojamasis turtas, kuris nebuvo perduotas ieškovui. S. V. personalinė įmonė kreditorių neturėjo.

4. Priėmus sprendimą likviduoti įmonę, ji išregistruojama iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro, o pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.95 straipsnio 3 dalies nuostatas išregistravus įmonę, ji laikoma pasibaigusia. Šiuo metu nėra teisės normos, kurioje būtų nurodyta, kam atitenka po juridinio asmens likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka įmonei priklausęs turtas. 2020 m. birželio 22 d. buvo užregistruotas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka laikinojo įstatymo projektas. Minėto projekto 7 straipsnyje buvo numatyta, kad likviduoto ir išregistruoto juridinio asmens turtą kaip bešeimininkį perima valstybė. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2020 m. rugsėjo 23 d. yra pateikęs išvadą Nr. 102-P-33 „Dėl preliminaraus įvertinimo ar Lietuvos Respublikos juridinių asmens likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka laikinojo įstatymo projektas XIIIP-4014 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Minėtoje išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad „ta apimtimi, kuria juridinių asmenų nuosavybės teisė besąlygiškai būtų paneigta vien remiantis aplinkybe, jog juridinis asmuo nevykdo veiklos, teikiama įstatymo projekto 7 straipsnio 1 dalis galimai neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio nuostatų“.

5. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.8 straipsnio 1 dalies nuostatas civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija).

6. Lietuvos Respublikos Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 4 punktas numato, kad individualios įmonės savininkas turi šias teises: gauti likviduojamos individualios įmonės turtą, likusį atsiskaičius su individualios įmonės kreditoriais. To paties įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 5 punktas numato, kad be kitų šiame Įstatyme ir Civiliniame kodekse nustatytų pareigų, individualios įmonės likvidatorius privalo: perduoti individualios įmonės savininkui individualios įmonės turtą, likusį atsiskaičius su likviduojamos individualios įmonės kreditoriais, ir surašyti to turto perdavimo aktą.

7. Sprendžiant klausimą, kam po individualios įmonės likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka atitenka turtas, Lietuvos Respublikos Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 4 punktas ir 13 straipsnio 4 dalies 5 punktas taikytinos pagal analogiją ir toks turtas perduotinas likviduotos įmonės savininkui, t. y. ieškovui.

10. Atsakovė VĮ Turto bankas atsiliepimu prašo ieškovo ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodo, kad tuo atveju, jei visapusiškai ir pilnai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, teismas įsitikintų, jog yra pagrindas tenkinti ieškovo pareikštą ieškinį, tuomet VĮ Turto bankas neprieštaraus jo patenkinimui. Tuo atveju, jeigu byloje bus pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašo šį prašymą atmesti, kadangi tokio pobūdžio bylose prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš VĮ Turto banko (CPK 93 straipsnio 4 dalis) atmetamas (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 15 d. sprendimas civilinėje byloje e2-6181-1014/2023, pagal analogiją taikoma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-969/2020). Pastebi, jog susidariusioje situacijoje VĮ Turto bankas, kaip valstybės institucija, kuriai teisės aktai nustato pareigą vykdyti valstybės paveldėto nekilnojamojo turto, įskaitant ir jam priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą pagal Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634, neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovo interesus. Šiuo atveju byla buvo inicijuota ne dėl atsakovo kaltų ar neatsargių veiksmų (t. y. byla buvo inicijuota ne dėl to, kad VĮ Turto bankas kokiu nors būdu pažeidė ieškovo teises), todėl reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų teismo turi būti atmestas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje nėra pagrindo vertinti, kad bylinėjimosi išlaidų atsiradimas buvo kažkokiu būdu nulemtas atsakovės veiksmų.

11. Pažymi ir tai, jog CK 2.70 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad inicijuojamas juridinio asmens likvidavimas gali būti atšauktas teismo sprendimu CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka. Kreiptis į teismą su prašymu atšaukti inicijuojamą juridinio asmens likvidavimą gali juridinio asmens dalyvis ar valdymo organo narys per vienerius metus nuo juridinio asmens, kuriam inicijuojamas likvidavimas, statuso įgijimo. Šiuo atveju ieškovas, būdamas bendrovės savininku, minėtų veiksmų neatliko, taigi jis turi prisiimti neigiamas pasekmes (patirtas bylinėjimosi išlaidas), kilusias dėl jo neveikimo, nes šiuo atveju byla buvo inicijuota ne dėl to, kad atsakovas kokiu nors būdu būtų pažeidęs ieškovo teises, o dėl to, jog pats ieškovas, būdamas bedrovės savininku, tinkamai neatliko savo pareigų. Dėl šios priežasties yra pagrindas nukrypti nuo bendros bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės ir bylinėjimosi išlaidų nepriteisti. Analogiškas išaiškinimas pateiktas ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2302-661/2024).

12. Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu prašo ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodo, kad šiuo atveju Juridinių asmenų registro tvarkytojas atlieka CK 2.70 straipsnyje ir juridinių asmenų registro nuostatuose nurodytus veiksmus, reikalingus juridiniam asmeniui, likviduojamam Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva, išregistruoti (CK 2.70 straipsnio 8 dalis). Registro tvarkytojas neturi duomenų apie juridinio asmens turtą ir skolas, įprastai likvidatoriaus atliekami veiksmai – kreditorių reikalavimų tenkinimas ir likusio turto paskirstymas – likviduojant juridinį asmenį registro tvarkytojo iniciatyva neatliekami. Taigi likvidavus juridinį asmenį registro tvarkytojo iniciatyva likusio turto teisinis režimas nėra akivaizdus, kadangi į po išregistravimo likusį turtą gali būti pareikšti skirtingi reikalavimai – tiek kreditorių, tiek dalyvių daugeto, kai juridinis asmuo turi daugiau nei vieną dalyvį. Likvidavus S. V. personalinę įmonę registro tvarkytojo iniciatyva nebuvo paskirstytas juridinio asmens turtas. Įstatyme nenustatyta, kad tokiu atveju nuosavybės teisė į juridinio asmens turtą savaime pereina tokio juridinio asmens dalyviams. Atsakovė neprieštarauja, kad po juridinio asmens S. V. personalinės įmonės išregistravimo likęs turtas būtų pripažintas ieškovo asmenine nuosavybe, jeigu byloje bus nustatyta, kad nėra kitų šios įmonės kreditorių bei dalyvių, turinčių turtinių reikalavimų.

13. Taip pat nurodo, kad VMI prie FM Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (toliau – MAIS) duomenimis S. V. personalinė įmonė Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių, fondų biudžetams neskolinga.

14. Pažymi, kad, pavyzdžiui, paveldėjimo teisinių santykių bylose, VMI prie FM kaip valstybės institucijos atsakomybė dėl bylinėjimosi išlaidų siejama su neteisėtais veiksmais - teismui pripažinus palikimo perėjimo valstybei liudijimą negaliojančiu, įpėdinio patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, išskyrus atvejus, kai nustatomi neteisėti valstybės institucijų veiksmai (neveikimas), nulėmę palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimą, arba nustatomas valstybės įgaliotų institucijų netinkamas procesinis elgesys civilinėje byloje, kurioje ginčijamas palikimo perėjimas valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartus civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-969/2020). Nors nagrinėjamu atveju skiriasi ieškinio pagrindas ir dalykas, tačiau bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrįstumo principas (kriterijus) galėtų būti taikomas tas pats – atliko ar ne VMI prie FM veiksmus (neveikimas), kuriais buvo pažeistos ieškovo teisės. Šiuo atveju VMI prie FM byloje dalyvauja imperatyvių teisės aktų pagrindu ir neatliko jokių kaltų veiksmų dėl kurių byla buvo inicijuota. CPK 93 straipsnio 4 dalyje, pažymima, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, prašo ieškovo S. V. ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra bei atmesti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jeigu toks būtų pareikštas.