Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. K. ir A. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-143-504/2020 pagal ieškovų S. K. ir A. R. ieškinį atsakovei A. V., tretieji asmenys byloje – Panevėžio m. 4-ojo notaro biuro notarė R. V., antstolis E. S., E. Ch. (Ch.) dėl juridinio fakto, kad palikimo atsiradimo metu, atsakovei buvo reikalingas išlaikymas, ir juridinio fakto, kad atsakovė priėmė palikimą, faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą, nustatymo bei įpareigojimo atlikti veiksmus ir teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

19. Bylos medžiaga nustatyta, kad antstolio kontoroje yra vykdomas išieškojimas iš atsakovės A. V. pagal vykdomuosius raštus: 2013 m. lapkričio 7 d. išduotą Vykdomąjį raštą Nr. VR-1550 dėl 20 009,85 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo trečios eilės išieškotojai J. K. (jos teisių ir pareigų perėmėjas yra ieškovas S. K.); pagal 2012 m. rugpjūčio 13 d. išduotą Vykdomąjį įrašą Nr. PD-2675 dėl 11 645,45 Eur skolos, o pagal 2015 m. gegužės 6 d. išduotą Vykdomąjį raštą Nr. 1-110-334/2015 dėl 10 802,83 Eur išieškojimo trečios eilės išieškotojai A. R.. Atsakovės A. V. motina G. Ch. mirė (duomenys neskelbtini), kuri 2015 m. sausio 19 d. buvo sudariusi testamentą, kuriuo visa savo turtą paliko atsakovės broliui E. Ch.. Po G. Ch. mirties į notaro biurą kreipėsi paveldėti ir palikimą pagal testamentą priėmė atsakovės brolis E. Ch.. Pati atsakovė dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo nesikreipė. Atsakovės kreditoriai ieškovai S. K. ir A. R., remdamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.68 straipsnio nuostatomis, teismui pateikė netiesioginį ieškinį (patikslintą), kuriuo, be kita ko, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad atsakovei A. V. palikimo atsiradimo metu po motinos G. Ch. mirties (duomenys neskelbtini) buvo reikalingas išlaikymas, taip pat nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad atsakovė A. V. palikimą priėmė, faktiškai pradėdama likusį turtą valdyti po savo motinos G. Ch. mirties. Ieškovai ieškinį grindė tuo, kad atsakovė pati į notarą nesikreipė dėl palikimo priėmimo, nors, ieškovų nuomone, jai palikėjos, t. y. jos motinos, mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas ir ji turi teisę į privalomąją palikimo dalį, o tai, kad atsakovė gyveno motinos namuose ir po jos mirties jame liko gyventi, įrodo, kad ji palikimą priėmė, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog šie nesudaro pagrindo konstatuoti, kad A. V. jos motinos mirties dieną buvo reikalingas jos motinos, t. y. palikėjos išlaikymas. Netenkinęs ieškinio dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad atsakovei A. V. motinos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, kas suteiktų teisę į privalomąją palikimo dalį, esant galiojančiam G. Ch. 2015 m. sausio 19 d. testamentui, kuriuo visas turtas paliktas jos sūnui ir atsakovės broliui E. Ch., teismas kitus ieškovų reikalavimus taip pat atmetė kaip nepagrįstus.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus įrodymus bei procesinius šalių dokumentus, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas tinkamai nustačius bylos faktines aplinkybes ir padarius pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės normas bei atskleidus bylos esmę (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kurių pagrindu ieškinys atmestas, todėl visų jų išsamiai nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

22. Ieškovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą motyvuodami tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog ieškovai jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovei A. V. jos motinos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, nepateikė, taip pat padarė proceso teisės normų pažeidimus, neatskleidęs bylos esmės, likdamas pasyviu proceso stebėtoju, nepatikslinęs ieškovų pareigos įrodinėti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apeliacinio skundo argumentams.

23. Teisės į privalomąją palikimo dalį nustatymą reglamentuojanti CK 5.20 straipsnio 1 dalis numato, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.

24. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą; b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams; c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu; būtina įrodyti minėtas aplinkybes, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas įpėdinis neturėjo pakankamai turto ir pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti, todėl jam buvo reikalingas palikėjo išlaikymas. Pagal kasacinio teismo praktiką, CK 5.20 straipsnio 1 d. nustatyta teisė į privalomąją palikimo dalį siejama ne su viena ar keliomis aplinkybėmis, susijusiomis su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis, o su būtinumu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų, taip pat su kitomis faktinėmis aplinkybėmis, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009; kt.); ši teisė nustatoma atsižvelgiant ir į kitas CK normas, kuriose nustatyti išlaikymo reikalingumo šeimos nariams kriterijai (CK 3.72 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalys, 3.192, 3.205 straipsniai), tačiau kiekvienoje byloje teismai turi individualiai įvertinti nustatytas aplinkybes ir jų reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008); atsižvelgiama ir į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą (pavyzdžiui, valstybės pašalpą), nepriklausomai nuo to, ar tokią teisę įgyvendino (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008; kt.).

25. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė A. V. turi sveikatos problemų, anksčiau jai buvo nustatytas neįgalumas dėl įvairių ligų, tačiau vėliau jis nebuvo pratęstas. Jokių objektyvių duomenų, kad atsakovė A. V. dėl savo sveikatos problemų negalėtų dirbti, byloje nėra pateikta. Atsakovė A. V. nuo 2018 m. yra registruota Užimtumo tarnyboje, į bylą pateikta 2019 m. birželio 20 d. Dvišalė sutartis Nr. (19.4)-1635/TAPK 8 patvirtina, kad bedarbė A. V. sudarė sutartį su Užimtumo tarnyba dėl kvalifikacijos arba (ir) kompetencijos įgijimo. Atsakovė augina dukrą, gimusią (duomenys neskelbtini), kuriai išlaikymą teikia tėvas. A. V. kaip bedarbės statusas suteikia asmeniui teisę gauti socialines pašalpas, kurios užtikrina būtiniausius asmens poreikius. Iš antstolio nurodytų duomenų taip pat matyti, kad skolininkė A. V. nedirba nuo 2017 m. lapkričio 22 d., neturi jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, taip pat neturi piniginių lėšų, vykdomas skolos išieškojimas iš mokymosi stipendijos, iš keturių turimų sąskaitų banke nėra taikomas areštas tik vienai sąskaitai, kurioje skolininkei pervedama socialinė pašalpa ir likusi mokymosi stipendija. Iš trečiojo asmens E. Ch. teismo posėdyje duotų paaiškinimų nustatyta, kad palikimo atsiradimo dieną atsakovė su nepilnamete dukra gyveno ir tebegyvena testatorei priklausančiose gyvenamosiose patalpose (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovės A. V. pajamos palikimo atsiradimo dieną nebuvo didelės, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad atsakovė palikimo atsiradimo dienai turėjo galimybę gauti pajamas, būtinas gyvenimo reikmėms ir konkretiems jos poreikiams tenkinti, iš darbo santykių. Byloje ieškovai nepateikė įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad atsakovė neturėjo galimybių palikimo atsiradimo dieną gauti pajamų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems atsakovės poreikiams, dėl objektyvių priežasčių, kad išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti tokių lėšų, ar kad tos galimybės buvo sumažėjusios. Atsakovės nepakankamą turtinę padėtį pripažinti atitinkančia CK 5.20 straipsnio 1 dalies sąlygas, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, būtų galima, jei būtų įrodytos minėtos aplinkybės.

27. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovės nurodytais duomenimis apie tai, kad sveikatos sutrikimai, sąlygoję jos dalinio neįgalumo nustatymą, jai buvo diagnozuoti ankstesniame laikotarpyje iki motinos mirties, šie sutrikimai buvo laikino pobūdžio ir palikimo atsiradimo dienai jau buvo seniai išnykę. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė palikimo atsiradimo dienai buvo išnaudojusi visas objektyviai įgyvendinamas galimybes susirasti darbą, įgyti (kelti) kvalifikaciją arba (ir) kompetenciją, ar kad tos galimybės buvo sumažėjusios. Taigi, atsakovė palikimo atsiradimo dienai buvo darbinga tiek amžiaus, tiek sveikatos požiūriu, todėl objektyviai turėjo galimybę dirbti ir užsidirbti, siekdama patenkinti būtinuosius pragyvenimo poreikius, tačiau šių galimybių galimai tinkamai neįgyvendino (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog sunki materialinė padėtis, atsiradusi dėl asmens neveikimo, nevertintina kaip pagrindas išlaikymo reikalingumui konstatuoti, jei palikimo atsiradimo metu tokią teisę asmuo galėjo įgyvendinti, tačiau neįgyvendino dėl priežasčių, kurios nepripažintinos svarbiomis. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės, nedėjusios maksimalių pastangų tam, kad galėtų finansiškai pasirūpinti savimi, teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimas neatitiktų ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.2 ir 1.5 straipsniai), CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą.

29. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Teismas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva, t. y. visas bylos aplinkybes turi nurodyti ir įrodyti ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, tik įvertina įrodymus ir konstatuoja tam tikras bylos aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; kt.).

30. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad siekiant įrodyti išlaikymo reikalingumą, našta tokiu atveju tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, lygiai taip pat kaip kitiems įpėdiniams, nesutinkantiems su tokiu reikalavimu, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami atsikirtimai (CPK 178 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2008).

31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šioje byloje turėtų būti nukrypta nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Skundžiamo sprendimo motyvuose atskleistos ir tinkamai įvertintos visos svarbios bylai faktinės aplinkybės, nurodyta, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kodėl teismas atmeta ieškinį. Taigi, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Apeliantų nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Patys apeliantai apeliaciniame skunde nurodė, jog jokių kitų duomenų apie atsakovės sveikatos būklę, gyvenimo sąlygas bei galimybes gauti gerai apmokamą darbą, pateikti ieškovai neturi jokių galimybių, todėl apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepatikslino ieškovų pareigos įrodinėti ir nepasiūlė jiems pateikti papildomų faktinių duomenų (įrodymų) aplinkybėms, sudarančioms faktinį ieškinio pagrindą, pagrįsti, nelaikoma galėjusia pakeisti šios bylos rezultatą. Nepagrįsti apeliantų teiginiai ir dėl teismo pasyvaus vaidmens šioje byloje. Bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva tikrino viešuosiuose registruose esančią informaciją apie atsakovės A. V. darbovietes ir gaunamas išmokas.

32. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovė A. V. niekada neturėjo savo asmeninio gyvenamojo būsto, visada gyveno pas motiną, todėl būdama pirmos eilės įpėdine, po motinos mirties palikimą priėmė faktiškai pradėdama valdyti turtą, t. y. tą namo dalį, kurioje nuolat gyveno. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ir šį apeliacinio skundo argumentą.

33. Pagal 2015 m. sausio 19 d. sudarytą testamentą G. Ch. paliko sūnui E. Ch. visą savo turtą, kuris mirties dieną palikėjai priklausys, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų. Ši aplinkybė paneigia tai, kad atsakovė A. V. paveldėjo turtą kaip įstatyminė įpėdinė, nes testamento turinys rodo, jog jokio kito nepaminėto testamente turto nėra. Iš testamento turinio aiškiai matyti, kad testatorė paskyrė vieninteliu įpėdiniu E. Ch., dėl to testatorės valia paveldėjimo teisės netenka visi kiti asmenys, galintys būti įpėdiniais pagal įstatymą, tarp jų ir atsakovė A. V.. Šis testamentas yra galiojantis, jį pripažįsta ir neginčija bylos šalys. Paskirtas testamentiniu įpėdiniu E. Ch. priėmė palikimą, paduodamas notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį A. V. galėjo pretenduoti į privalomą palikimo dalį, esant šioje teisės normoje nurodytoms sąlygoms, tačiau šioje byloje nenustačius tokių aplinkybių nėra pagrindo pripažinti A. V. palikimo privalomosios dalies paveldėtoja. Dėl išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad A. V., neturinčiai teisės į palikimą, juridinio fakto, jog ji priėmė palikimą, nustatymas, negali sukelti tokiu procesiniu veiksmu norimų teisinių pasekmių – palikimo įgijimo. Tokios pozicijos laikėsi kasacinis teismas, formuodamas praktiką dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2006). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas ir pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad atsakovė A. V. palikimą priėmė, faktiškai pradėdama jį valdyti po savo motinos mirties.

34. Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą bei vertindamas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimą bei palikimo faktiniu valdymu priėmimo nustatymą, taip pat procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, ieškovų apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

36. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o atsakovei priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad jos patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 50 Eur advokato pagalbos išlaidos, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keltų klausimų pobūdį, pateikto atsiliepimo argumentavimą, apimtį, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas (Teisingumo ministro 2015 m kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta nauja redakcija), priteistinos iš apeliantų lygiomis dalis, t. y. po 25 Eur iš kiekvieno apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti lygiomis dalimis iš apeliantų S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 50 Eur (penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. po 25 Eur (dvidešimt penkis eurus) iš kiekvieno apelianto.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.