Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-90-851/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-03-04
Bylos Nr.: 1A-90-851/2026
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Liudvinavičienė, Vitalija Norkūnaitė, Aiva Survilienė
Nuteistasis: I. P.
Nukentėjusysis: E. M.

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.4.1.2.7Sunkus sveikatos sutrikdymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu (BK 135 str. 2 d. 7 p.)
1.2.4.1.2.8Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 135 str. 2 d. 8 p.)
1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
2.1.14.2Advokato darbo apmokėjimas (BPK 106 str.)
2.1.15.1.1Turtinė žala
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-90-851/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24732-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.4.1.2.7; 1.2.4.1.2.8; 1.2.26.2; 2.1.14.2; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. kovo 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Vitalijos Norkūnaitės ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,nuteistajam I. P. ir jo gynėjai Jolantai Teresei Litvinskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo I. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose, 253 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje ir nuteistas:

– pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus – laisvės atėmimu 5 metams;

– pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams;

– pagal BK 284 straipsnį – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir I. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 16 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir I. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams, 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda ir 15 MGL (750 Eur) dydžio baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2024 m. birželio 30 d. iki 2025 m. birželio 12 d.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, I. P. pripažintas recidyvistu.

Iš I. P. Kauno teritorinės ligonių kasos naudai priteista 2 171,95 Eur žalos atlyginimo.

Iš I. P. nukentėjusiojo E. M. naudai priteista 51,65 Eur turtinės žalos ir 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki teismo sprendimo dalyje dėl žalos visiško įvykdymo.

Iš I. P. E. M. naudai nuspręsta išieškoti 1 000 Eur atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės.

1. I. P. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, laikotarpyje iki 2024 m. birželio 29 d. 23.40 val. laikė bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), pagalbinėse patalpose savadarbį nupjautvamzdį šaunamąjį ginklą, pagamintą perdirbant pramoninės gamybos vienvamzdį, lygiavamzdį, vienašūvį 16 kalibro medžioklinį šautuvą „IZH-ZK“, bei šaudmenis – mažiausiai tris savadarbiu būdu užtaisytus 16 kalibro medžioklinius šovinius, po ko 2024 m. birželio 29 d. apie 23.40 val., būdamas bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), trečio aukšto bendrojo naudojimo balkone, minėtą savadarbį nupjautvamzdį šaunamąjį ginklą ir vieną iš minėtų savadarbiu būdu užtaisytų 16 kalibro medžioklinių šovinių panaudojo – atliko vieną šūvį E. M., M. N. ir L. V. kryptimi, taip neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo, laikė ir panaudojo šaunamąjį ginklą bei šaudmenis, t. y. neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis.

2. Be to, I. P. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, 284 straipsnį nuteistas už tai, kad 2024 m. birželio 29 d. apie 23.40 val. viešoje vietoje – būdamas bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), trečio aukšto bendrojo naudojimo balkone, nesilaikydamas elementarių elgesio taisyklių ir moralės normų, kitų žmonių akivaizdoje, dėl menkavertės dingsties – kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir E. M., M. N., L. V., panaudodamas neteisėtai laikomą savadarbį nupjautvamzdį šaunamąjį ginklą, pagamintą perdirbant pramoninės gamybos vienvamzdį, lygiavamzdį, vienašūvį 16 kalibro medžioklinį šautuvą „IZH-ZK“, E. M., M. N. ir L. V., kurie tuo metu stovėjo ant grindinio, prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kryptimi tyčia iššovė vieną savadarbiu būdu užtaisytą 16 kalibro medžioklinį šovinį, dėl ko, šovinio šratams pataikius į E. M. kaklo, nugaros, pečių, abiejų rankų ir krūtinės sritis, šiam buvo padaryti daugybiniai šautiniai-šratiniai akli kaklo, nugaros, pečių ir abiejų rankų sužalojimai bei daugybiniai kiauryminiai krūtinės ląstos ertmės sužalojimai su abiejų plaučių pažeidimais ir oro susikaupimu kairėje pleuros ertmėje, kas vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, taip viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei tyčia dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu sunkiai sužalojo žmogų.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. P. prašo: 1) pakeisti Kauno apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nuosprendį ir nuteisti jį pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 2) išteisinti jį pagal BK 284 straipsnį.

3.1. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų bei kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, taip pat dėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo yra neteisingas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jis savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose, padarymo pripažino. Vaikinų įžeidinėjimai jį labai paveikė, nes juose vyravo kalėjimo žargonas, o jis pats yra teistas 16 kartų, todėl iš pagalbinių patalpų atsinešė ginklą ir šovė vaikinų kryptimi. Nieko sužeisti neketino, tik norėjo, kad vaikinai išsiskirstytų. Pažymi, kad visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas prasidėjo jau anksčiau, kai E. M., M. N. ir L. V. nakties metu pradėjo konfliktuoti tarpusavyje viešoje vietoje, rėkavo, vartojo necenzūrinius žodžius. V. P. padarius teisėtą pastabą dėl netinkamo elgesio, jaunuoliai savo agresiją perkėlė į ją, išvadino ją įvairiais necenzūriniais žodžiais, grasino fiziškai susidoroti. Jam atėjus į pagalbą, jaunuolių grasinimai buvo adresuojami ir jo sutuoktinei, ir jam.

3.2. Be to, nuteistasis pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai jo parodymai, kad kažkuris iš asmenų grasino „lipti į viršų“, t. y. ateiti ir brautis į kaltinamojo butą, vertinti kaip jo siekis sušvelninti savo atsakomybę. Nuteistasis nurodo, kad apie konfliktuojančių ir agresyviai nusiteikusių jaunuolių ketinimus patekti į bendrabučio vidų, be jo, nurodė ir liudytojas V. V.. Šis liudytojas paaiškino, kad jam būnant balkone vienas iš vaikinų klausė jo, ar gali ateiti į antrą aukštą. Liudytojas jam atsakė neigiamai. Be to, ir liudytojas L. V., duodamas parodymus, neneigė, kad kažkas iš jų galėjo pasakyti, jog lips į viršų. Šie tarpusavyje nesusijusių liudytojų parodymai tik patvirtina, kad jis galėjo išsigąsti jaunuolių grasinimų patekti į bendrabučio vidų ir susidoroti su juo ar jo artimaisiais.

3.3. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai paminėjo aplinkybę, kad jis veikė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Teismas nepagrįstai papildomai neapklausė specialisto, pateikusio 2024 m. rugpjūčio 6 d. išvadą Nr. IBPS-V-2134960-24, tikslu išsiaiškinti, kokiu spinduliu išsisklaido tokio diametro šratai, kurie buvo šovinyje, iššautame iš neteisėtai laikyto ginklo, taip pat kokiu atstumu tokio diametro šratai yra pavojingi kitų žmonių gyvybei.

4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai.

Nuteistojo I. P. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Iš nuteistojo I. P. apeliacinio skundo nustatyta, kad jis ginčija kaltę, padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, taip pat prašo nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktuose, perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 284 straipsnį, BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų veikų sudėčių buvimo nuteistojo veiksmuose pagrįstos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Taip pat pirmosios instancijos teisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimą, už atskiras nusikalstamas veikas nuteistajam paskyrė teisingas bausmes bei jas teisingai subendrino.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Nuteistojo gynėja baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad skundžiamo nuosprendžio argumentai, jog dalis nuteistojo parodymų yra vertinami kaip jo siekis išvengti atsakomybės, prieštarauja BPK nuostatoms, neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių.

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

9. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, vertino tiek nuteistojo gynybinę poziciją, tiek kitus byloje surinktus įrodymus bei įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė, teismas išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Teisėjų kolegija sprendžia, jog priešingai nei baigiamųjų kalbų metu nurodė nuteistojo gynėja, pirmosios instancijos teismas remdamasis įrodymų visuma padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo teiginius, kad jis buvo išgąsdintas vaikinų grasinimų ir dėl to panaudojo turimą ginklą, paneigia kiti byloje esantys įrodymai (apie tai teisėjų kolegija plačiau pasisakys analizuodama nuteistojo kaltę). Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį bei dalį nuteistojo parodymų vertindamas kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

Dėl nuteistojo kaltės ir veikų kvalifikavimo

11. Nustatyta, jog nuteistasis I. P. neginčija kaltės padarius BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taip pat neginčija, kad sunkiai sužalojo nukentėjusįjį (BK 135 straipsnyje numatyta nusikalstama veika). Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl nuteistojo kaltės atlikus šiuos veiksmus, todėl teisėjų kolegija plačiau apie tai nepasisako. Visgi, nuteistasis nesutinka, kad jis sunkiai sužalojo nukentėjusįjį kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir dėl chuliganiškų paskatų, bei prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktų į BK 135 straipsnio 1 dalį. Be to, prašo jį išteisinti pagal BK 284 straipsnį.

12. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo nuteistojo veiksmus pagal BK 284 straipsnį.

13. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuteistasis I. P. iššovė iš ginklo ir pataikė į nukentėjusįjį, taip sunkiai sutrikdydamas jam sveikatą, viešoje vietoje – būdamas daugiabučio namo bendrojo naudojimo balkone, o nukentėjusysis buvo lauke prie daugiabučio laiptinės. Tai, kaip nuteistasis iššovė į nukentėjusįjį, taip pat tolimesnius įvykius be jokios abejonės matė kartu su nukentėjusiuoju buvę liudytojai M. N., L. V.. Taip pat šiuos veiksmus matė ar girdėjo nuteistojo kaimynai – štai liudytojas V. V. parodė, kad jis nubėgo į namus, atsidarė duris, laukė kol I. P. išeis, tada jis išgirdo labai didelį garsą ir atbėgo į balkoną, pamatė kaip vaikinai išsilakstė (t. 5, b. l. 22–23); liudytoja V. B. parodė, kad I. P. iš balkono išėjo, o vėliau sugrįžo, ji girdėjo sprogimo garsą (t. 5, b. l. 42–43); liudytoja R. V. parodė, kad ji kalbėjo su vyru telefonu, išėjo į balkoną parūkyti, išgirdo, kaip prasidėjo barniai tarp žmonių, kurie stovėjo balkone, ir tų jaunuolių, kurie buvo gatvėje, o vėliau buvo girdimas vyriškas balstas ir pasigirdo šūvis (t. 5, b. l. 42–43). Taip pat liudytoja R. V. šūvį nufilmavo. Be to, šiuos veiksmus matė ar girdėjo ir kitų namų gyventojai, praeiviai – liudytoja J. B. parodė, kad ji išgirdo garsų šūvį, ji gyvena (duomenys neskelbtini), o šaudė iš (duomenys neskelbtini) namo. Ji girdėjo, kad kažkas pykosi, vyras pasakė „nutilkit arba šausiu“. Tada buvo šūvis ir pilki debesys prie jų lango. Buvo triukšmas, šaukė – „žmogus kraujuoja, kvieskit greitąją“ (t. 5, b. l. 74); liudytojas T. G. parodė, kad jis eidamas namo pamatė kalbančius tris vaikinus bei iš šalies juos stebėjo. Tada išgirdo moterišką balsą per balkoną, o po to buvo didelis garsas, kaip sprogimas (t. 5, b. l. 65); nukentėjusysis E. M. parodė, kad šūvis buvo garsus, jį tikrai turėjo girdėti ir aplinkinių namų gyventojai. Bėgdamas tolyn nuo to namo, nugriuvęs ant šaligatvio jis gulėjo, iki kol atvyko greitoji, pro šalia esančio namo balkoną buvo išlindęs vyras, kuris sakė, kad laikytų užspaudęs ranką, stabdytų kraujavimą (t. 1, b. l. 48–49).

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl šių I. P. veiksmų akivaizdžiai buvo sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2012, Nr. 2K-719/2012, Nr. 2K-367-511/2018, Nr. 2K-239-697/2022). Šioje byloje apklaustų liudytojų parodymai patvirtina, kad dėl nuteistojo veiksmų buvo šokiruoti pašaliniai asmenys, jiems buvo sukeltas išgąstis – liudytoja J. B. parodė, kad ji tuo metu laukėsi, po šūvio ji išsigando, atbėgo mažamečiai vaikai, klausė, kas buvo, juos prižadino (t. 5, b. l. 74), liudytoja V. B. nurodė, kad kai I. P. išėjo, o vėliau sugrįžo, ji buvo atsitūpusi prie durų, išsigandusi (t. 5, b. l. 42–43), liudytoja R. V. parodė, kad jai buvo baisu, kas būtų, jeigu šautų į viršų ir jai pataikytų į galvą ar kur nors kitur. Taip pat ji parodė, kad įvykio naktį, apie 2 valandą, atvyko labai daug policijos, pradėjo belstis į duris, bet ji bijojo jas atidaryti. Po pusvalandžio ji atidarė duris ir išėjo, buvo policija su ginklais ir liepė jai grįžti atgal į savo kambarį (t. 5, b. l. 43–45). Taigi, tiek smurto garsai bei vaizdas, tiek vėliau į įvykio vietą atvykusi greitoji medicinos pagalba, pareigūnai, kurie, kaip matyti iš byloje esančių pareigūnų kamerų įrašų, apsupo namą, tikrino pravažiuojančius automobilius ir pan., neabejotinai atkreipė aplinkinių dėmesį ir sutrikdė gyventojų, praeivių poilsį, tai, kad buvo sužalotas nukentėjusysis, kuris gulėjo ant grindinio viešoje vietoje, taip pat buvo matomos kraujo dėmės, akivaizdu, sukėlė kitiems asmenims išgąstį. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra abejonių, jog I. P., ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, įžūliu elgesiu, šaudamas iš ginklo viešoje vietoje, stebint aplinkiniams asmenims, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, smurto panaudojimas viešoje vietoje, savo smurtinių veiksmų pateisinimas menkaverte dingstimi, sukeliant išgąstį kitiems asmenims, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad I. P., pasirinkdamas tokiu neteisėtu būdu išspręsti kilusį konfliktą, neabejotinai suvokė, jog savo neteisėtais veiksmais pažeidžia visuomenės rimtį ir tvarką, tačiau neteisėto elgesio nenutraukė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

16. Be to, padarytų išvadų nepaneigia nuteistojo skunde nurodyta aplinkybė, jog visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas prasidėjo jau anksčiau, kai E. M., M. N. ir L. V. nakties metu pradėjo konfliktuoti tarpusavyje viešoje vietoje. Teisėjų kolegija sutinka, kad nukentėjusiojo E. M., su juo buvusių liudytojų M. N., L. V. elgesys neatitiko gero elgesio standartų. Pats nukentėjusysis E. M. nurodė, kad jis ir M. N. susitiko su L. V., su kuriuo apsižodžiavo, kalbėjo necenzūrinius žodžius, jis (E. M.) sudavė ranka L. V., tada M. N. pradėjo juos skirti. Moteris, buvusi balkone, pradėjo ant jų rėkti negražiais žodžiais, jie atsakė taip pat (t. 1, b. l. 4346; t. 5, b. l. 8–10). Nukentėjusysis pažymėjo, kad su draugais triukšmavo, jis nepateisina savo elgesio (t. 1, b. l. 48). Liudytojas M. N. parodė, kad jie susistumdė, aiškinosi santykius, rėkavo, naudojo necenzūrinius žodžius. Tada moteris iš namo pradėjo rėkti ant jų necenzūriniais žodžiais, jie taip pat atsikalbinėjo (t. 5, b. l. 20–21). Liudytojas L. V. parodė, kad jo ir E. M., M. N. susitikimas buvo nelabai draugiškas, jie apsižodžiavo, garsiai šūkavo. Jo vertinimu, šiais veiksmais jie sutrikdė viešąją tvarką (t. 5, b. l. 64–65). Be to, tai, jog nukentėjusieji triukšmavo, elgėsi nepagarbiai, patvirtino ir kiti asmenys. Štai liudytoja V. P. parodė, kad kai ji nuėjo į balkoną, vaikinai ją pamatė, išvadino necenzūriniais žodžiais, jie apsižodžiavo, kvietė visus ateiti pas juos muštis, vienas pasakė – „davai mes lipam į viršų“ (t. 5, b. l. 21–22). Liudytojas V. V. parodė, kad jis atėjo parūkyti į balkoną ir išgirdo, kad kažkas triukšmauja, atėjo trys vaikinai prie balkono, tarp jų kilo konfliktas. Tada atėjo kaimynė V. į balkoną, ji paklausė, kas atsitiko, o vaikinai pradėjo su jais kalbėti necenzūriniais žodžiais, provokuoti (t. 5, b. l. 22–23). Liudytoja V. B. parodė, kad ji išgirdo, kad lauke rėkauja, vėliau su V. P. nuėjo į balkoną, paklausė, ką jie ten daro. Tie vaikinai, pakėlę galvas, pradėjo įžeidinėti V. P. (t. 5, b. l. 42–43). Liudytoja R. V. parodė, kad ji kalbėjo telefonu su vyru, išėjo į balkoną parūkyti bei išgirdo iš važiuojamosios dalies pusės balsus, trys jaunuoliai garsiai kalbėjosi tarpusavyje ir barėsi, pradėjo stumdyti kitą vaikiną, keikėsi. Vėliau prasidėjo barniai tarp tų žmonių, kurie stovėjo balkone ir tų jaunuolių, kurie buvo gatvėje (t. 5, b. l. 43–45). Liudytojas T. G. parodė, kad jis, eidamas link namų, pamatė tris vaikinus, jie garsiai kalbėjosi, greičiausiai tarpusavyje šaukė (t. 5, b. l. 65). Be to, šios aplinkybės nustatytos ir iš liudytojo R. V. pateiktų vaizdo įrašų apžiūros protokolo, kuriame nurodyta, kad vaikinai tarpusavyje konfliktuoja, garsiai šaukia vartodami necenzūrinius žodžius (t. 3, b. l. 42–44). Visgi, teisėjų kolegija pažymi, jog šioje baudžiamojoje byloje nėra sprendžiamas E. M., M. N., L. V. atsakomybės klausimas. Tai, kad nukentėjusysis ir su juo buvę asmenys triukšmavo, elgėsi nepagarbiai, nepaneigia pirmiau nustatytų aplinkybių, jog reaguodamas į šiuos jų veiksmus nuteistasis I. P. elgėsi netinkamai – ne tik sunkiai žalojo nukentėjusįjį, tačiau savo elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

17. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą atsako tas, kas sunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Nusikaltimas laikomas padarytas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, kai kaltininko veiksmai kelia grėsmę ne tik žmogaus, kurį siekiama sužaloti, sveikatai, bet ir bent vieno ar kelių žmonių gyvybei, nepriklausomai nuo to, ar jie faktiškai nukentėjo. Kilusi grėsmė kitų žmonių gyvybei dėl kaltininko veiksmų turi būti reali, o pats kaltininkas privalo visa tai suvokti. Pavojingas būdas gali apimti įvairius kaltininko veiksmus – padegimą, sprogdinimą, geriamojo vandens, maisto, aplinkos užnuodijimą chemikalais ar radioaktyviosiomis bei kitokiomis medžiagomis, transporto priemonių, kitų didesnio pavojaus šaltinių panaudojimą, šaudymą ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-530/2010, Nr. 2K-65/2012, Nr. 2K-334-699/2018). Šis būdas, esant kitoms aptartoms sąlygoms, gali apimti įvairiausius kaltininko veiksmus – sprogdinimą, geriamojo vandens, maisto, aplinkos užnuodijimą chemikalais ar radioaktyviosiomis bei kitokiomis medžiagomis, padegimą, šaudymą, jei šalia nukentėjusiojo esama kitų žmonių ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-38-165/2017).

18. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis veikė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

19. Nuteistasis skunde teigia, kad teismas nepagrįstai papildomai neapklausė specialisto, pateikusio specialisto išvadą, tikslu išsiaiškinti, kokiu spinduliu išsisklaido tokio diametro šratai, kurie buvo šovinyje, kokiu atstumu jie pavojingi gyvybei ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, ir turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis, teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-348-303/2015 ). Šiuo atveju teisėjų kolegija mano, jog tinkamam įvertinimui, ar nuteistasis sužalojo nukentėjusįjį kitų asmenų gyvybei pavojingų būdu, specialisto apklausa nėra būtina. Šią išvadą (nuteistojo atliktų veiksmų pavojingumą kitų asmenų gyvybei) patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

20. Išvadą, jog nuteistasis sužalojo nukentėjusįjį kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, teisėjų kolegija daro įvertinusi nusikaltimo padarymo būdą, t. y. kad I. P. sunkiai sužalojo nukentėjusįjį E. M., pastarojo ir jo draugų M. N. ir L. V. kryptimi tyčia iššaudamas vieną kartą savadarbiu būdu užtaisytu 16 kalibro medžiokliniu šoviniu. Nustatyta, kad ginklas, kuriuo nuteistasis iššovė, yra savadarbis, pagamintas perdirbus pramoninės gamybos vienvamzdį, lygiavamzdį, vienašūvį medžioklinį šautuvą. Specialisto išvadoje nurodyta, kad tirti pateiktas savadarbis šautuvas yra priskiriamas prie draudžiamų civilinėje apyvartoje ginklų (t. 2, b. l. 128). Neabejotina, kad I. P. suprato, kad šis ginklas yra savadarbis – apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad ginklas yra medžioklinis, perdarytas – trumpu vamzdžiu (t. 4, b. l. 33–36). Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis suprato, jog šis ginklas užtaisytas šoviniu su šratais (taigi, šoviniu, kurį iššovus, išsisklaido šratai) – nuteistasis patvirtino, jog šiuo ginklu anksčiau yra vieną kartą šovęs miške tam, jog pažiūrėtų, kaip jis veikia (t. 5, b. l. 5–8). Be to, ir iš ĮKNR išrašo nustatyta, kad I. P. ir praeityje ne kartą teistas už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (t. 3, b. l. 30–48). Be to, šią išvadą patvirtina ir tai, jog nuteistasis šūvį atliko tamsiu paros metu, viešoje vietoje – miesto gyvenamajame rajone, vietovėje, kurią supa daugiabučiai namai, taip pat šalia nukentėjusiojo buvo ir kiti asmenys.

21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju grėsmė kitiems asmenims buvo reali – nuteistasis savadarbiu ginklu šovė iš gana didelio atstumo, kaip jis pats teigė, net nesitaikė į asmenis (tik šovė į jų pusę), tačiau į vieną iš vaikinų pataikė. Nepaisant to, kad buvo paleistas tik vienas šūvis, nukentėjusiajam šiuo šūviu buvo padaryti daugybiniai šautiniai – šratiniai sužalojimai, šratai galėjo pataikyti į pašalinius asmenis, kurie buvo šalia nukentėjusiojo. Taigi, akivaizdu, kad tokiu savo elgesiu jis sukėlė realų pavojų ne tik šūvio metu sužalotam nukentėjusiajam, bet ir kitiems šalia buvusiems asmenims. Be to, neabejotina, kad nuteistasis, šaudamas viešoje vietoje iš savadarbio ginklo, užtaisyto savadarbiu šoviniu, kurių veikimo mechanizmo dėl ginklo ir šovinio perdirbimo prognozuoti neįmanoma, netoliese būnant ir kitiems asmenims, suvokė, jog kelia realią grėsmę kitų žmonų gyvybei. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

22. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma yra specialioji BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos normos atžvilgiu. Pagal ją baudžiamas tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų.

Žemesnės instancijos teismas

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą konstatavęs, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-363-689/2017, Nr. 2K-84-458/2020 ir kt.). Chuliganiškos paskatos, kaip kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54-222/2017, Nr. 2K-113-303/2019, Nr. 2K-151-628/2021). Teismų praktikoje panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose nuosekliai pasisakyta, kad neteisėti veiksmai dėl chuliganiškų paskatų pasižymi spontaniška, staiga susiformavusia tyčia, kuri kyla dėl menkavertės priežasties, o atsakas į priežastį, sukėlusią norą nusikalstamai veikti, yra aiškiai neadekvatus. Be kita ko, esant chuliganiškiems motyvams, kaltininko ir nukentėjusiojo paprastai nesieja asmeniniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-641/2012, Nr. 2K-8-696/2015).

24. Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog šiuo atveju nusikalstamą nuteistojo elgesį lėmė tai, jog nuteistasis išsigando jaunuolių grasinimų patekti į bendrabučio vidų ir susidoroti su juo ar jo artimaisiais. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi tai, jog paties nuteistojo parodymai dalyje dėl to, kokie buvo jo nusikalstamo elgesio motyvai, kito. Nuteistasis I. P., apklausiamas teisme, parodė, kad vaikinai elgėsi agresyviai, ruošėsi lipti pas juos į butą aiškintis, daryti užpuolimą, ir jis išsigando (t. 5, b. l. 5–8). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei parodymų patikrinimo vietoje metu I. P. šios aplinkybės nenurodė, teigė, kad vaikinai jam sakė ateiti į apačią pas juos, jis matė, kad vienas iš asmenų su savimi turėjo kuprinę ir kažką iš jos išsitraukė, kadangi buvo tamsus paros metas, jam pasirodė, kad vaikinas išsitraukė ginklą. Nuteistasis išsigandęs nuėjo į sandėliuką ir pasiėmė savo ginklą, grįžo į balkoną, tarp jo ir vaikinų vėl kilo konfliktas bei jis, norėdamas vaikinus išgąsdinti, kad jie pasišalintų, vieną kartą šovė vaikinų kryptimi, į juos nesitaikydamas (t. 4, b. l. 22–23, 29–31, 33–36). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo parodymų nenuoseklumas kelia abejonių jo parodymų šioje dalyje tikrumu bei suteikia pagrindą jais abejoti.

25. Taip pat šiuos jo parodymus paneigia kitų asmenų nurodytos aplinkybės – nukentėjusysis E. M. patvirtino, kad gali būti, jog jie pasakė, kad nuteistasis nusileistų žemyn, tačiau kalbos apie įsibrovimą pas nuteistąjį I. P. nebuvo (t. 5, b. l. 8–10); liudytojas M. N. parodė, kad jie nesiūlė ateiti pas nuteistąjį (t. 5, b. l. 20–21); liudytoja V. B. parodė, kad iš vaikinų pusės grasinimų, kad jie ateis, nebuvo. Vyko žodinis konfliktas tarp vaikinų ir I. P. (t. 5, b. l. 42–43).

26. Be to, nustatyta, jog dalis asmenų parodė, kad E. M., M. N., L. V. aplinkybę, kad ateis į bendrabutį, nurodė dar prieš V. P. pakviečiant I. P. – liudytojas V. V. parodė, kad vienas jaunuolis jo paklausė, ar gali ateiti į antrą aukštą, jis (V. V.) atsakė, kad ne. Vėliau I. P. atėjo į balkoną, prasidėjo konfliktas (t. 5, b. l. 22–23). Visgi, kaip teisingai pažymėjo ir prokuroras, V. V. pasakius, kad vaikinai ateiti pas jį į antrą aukštą negali, pastarieji brautis į bendrabutį ir nebandė. Taip pat nors liudytoja V. P. parodė, kad vienas iš vaikinų pasakė – „davai mes lipam į viršų“, ji išsigando, pakvietė I. P., tačiau svarbu ir tai, kad liudytoja V. P. nurodė, kad ji I. P. nieko nepasakojo, tik pasakė – „ateik, pažiūrėk, kas darosi“. Jis atėjo ir su vaikinais apsižodžiavo. I. P. prašė vaikinų dingti, vaikinai jį provokavo ateiti į apačią. Tada vyras išėjo ir grįžo nešinas ginklu (t. 5, b. l. 21–22). Taip pat nors liudytojas L. V., apklausiamas teisme, parodė, kad gal galėjo kažkas iš jų sakyti, jog lips į viršų, bet jis neatsimena, tačiau jis pažymėjo, jog geriau įvykio aplinkybes atsiminė ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 64–65). Iš liudytojo L. V. apklausos ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad liudytojas L. V. aplinkybės, jog I. P. pasakė, kad ateis pas jį, nenurodė (t. 1, b. l. 65–68). Be to, ir iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo ir garso įrašo, kuriame užfiksuota konflikto eiga, nenustatyta, jog nukentėjusysis su kitais asmenimis grasino nuteistajam, kad įsibraus į bendrabutį. Nustatyta, jog pastarieji kvietė I. P. išeiti į lauką.

27. Nors I. P. teigė, kad šovė dėl to, kad pamatė, jog vienas iš vaikinų lenkiasi kažką paimti iš kuprinės, pagalvojo, kad turi ginklą, tačiau nukentėjusysis E. M., liudytojai M. N., L. V. parodė, kad nieko iš kuprinės neėmė (E. M. nurodė, tik tai, kad pasilenkė paimti ausinių), o I. P. šovė po to, kai tarp jų kilo žodinis konfliktas. Taip pat ir liudytoja J. B. parodė, jog girdėjo, kaip vyras pasakė – „nutilkit arba šausiu“ (t. 5, b. l. 74). Be to, kaip minėta, pats I. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis nuėjo į sandėliuką ir pasiėmė savo ginklą, grįžo į balkoną, tarp jo ir vaikinų vėl kilo konfliktas bei jis, norėdamas juos išgąsdinti, šovė (t. 4, b. l. 22–23, 29–31, 33–36). I. P. parodė, kad jam su ginklu grįžus į balkoną, jo žmona sakė „I., ką tu darai“, tačiau jam buvo nesvarbu, nes jaunuoliai konfliktavo, elgėsi agresyviai, neadekvačiai, sakė visokius žodžius (t. 4, b. l. 29–31). Taip pat ir apeliaciniame skunde nuteistas nurodė, kad vaikinai įžeidinėjo jį ir jo dabartinę žmoną, grasino su jais susidoroti. Įžeidinėjimai labai jį paveikė, nes juose vyravo kalėjimo žargonas, o jis pats yra teistas 16 kartų. Todėl jis iš pagalbinių patalpų atsinešė jau anksčiau minėtą ginklą ir šovė vaikinų kryptimi, kad jie išsiskirstytų. Baigiamųjų kalbų, paskutinio žodžio metu Lietuvos apeliaciniame teisme nuteistasis taipogi nurodė, kad jis tiesiog nesusilaikė, kai jį išprovokavo jaunimas, jis sureagavo impulsyviai. Taigi, pats nuteistasis iš esmės patvirtino, kad sprendimą šauti lėmė kilęs žodinis konfliktas, pasakyti įžeidimai jo atžvilgiu.

28. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog, kaip jau minėta, nukentėjusiųjų elgesys – triukšmavimas, necenzūrinių žodžių vartojimas, įžeidinėjimas, nurodymas nuteistajam, jo žmonai išeiti į lauką, be jokios abejonės vertinamas neigiamai, yra netoleruotinas, tačiau taip pat pažymėtina, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuteistajam nebuvo kilusi jokia reali grėsmė.

29. Taigi, šiuo atveju baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis I. P. sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą dėl mažareikšmės dingsties – kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir jam nepažįstamų asmenų. Nukentėjusysis, su juo buvę kiti asmenys, iki įvykio buvo nepažįstami, jų nesiejo jokie tarpusavio santykiai, jie anksčiau jokių konfliktų neturėjo. Be to, svarbu ir tai, kad vykstant žodiniam konfliktui tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo bei su juo buvusių asmenų, pastarasis (I. P.) kryptingai nuėjo į sandėliuką, pasiėmė ginklą ir grįžęs šovė ginklą nukreipęs į nukentėjusiojo pusę. Teismo vertinimu, šiais veiksmais nuteistasis, pasinaudodamas menkaverte dingstimi, nesant svarių priežasčių tokiam smurtiniam elgesiui kilti, įvykus apsižodžiavimui, norėjo pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams, pranašumą prieš kitus, demonstruoti galią prieš juos, nuteistojo reakcija į nukentėjusiojo ir su juo buvusių asmenų elgesį, kilusį tarp jų žodinį konfliktą, buvo neadekvati, menkinanti elementarias moralės ir elgesio normas. Be to, kaip minėta, nuteistasis savo veiksmu - šaudamas iš savadarbio ginklo, ne tik sužeidė nukentėjusįjį, tačiau sukėlė grėsmę ir kitiems asmenims.

30. Be to, nepagrįstas nuteistojo gynėjos baigiamųjų kalbų metu nurodytas argumentas, kad atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nuteistojo veiksmams įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys, tai paneigia nuteistojo tyčią pažeisti viešąją tvarką, taip pat paneigia chuliganiškas nuteistojo paskatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog nuteistasis anksčiau daug kartų teistas, buvo susidūręs su nuteistųjų subkultūros apraiškomis, bei, kaip jis pats nurodė, nukentėjusiojo ir su juo buvusių asmenų žodžiai jį įžeidė (bei pirmosios instancijos teismas tai pripažino kaip nukentėjusiojo rizikingą elgesį), nepaneigia nustatytų aplinkybių, kad nuteistasis į tokį nukentėjusiojo elgesį sureagavo neadekvačiai ir iš karto po to atsinešė ginklą bei šovė nukentėjusiojo kryptimi dėl menkavertės dingsties – kilusio žodinio konflikto, taip pat nepaneigia, kad nuteistasis suvokė, jog šiais veiksmais jis sutrukdys visuomenės rimtį ir tvarką.

31. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas I. P. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus, perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamus veiksmus į BK 135 straipsnio 1 dalį pagrindo nėra.

Dėl bausmės

32. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

33. Už BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką gali būti skiriami viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Už BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktuose numatytą nusikalstamą veiką gali būti skiriamas laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų. Už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką gali būti skiriama bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų.

34. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam I. P. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų, vieną apysunkį ir vieną labai sunkų nusikaltimus. Teismas nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę - jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis iš esmės savo kaltę pripažino (nors to nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe). Be to, teismas įvertino nuteistojo asmenybę - tai, kad I. P. anksčiau teistas (taip pat ir už analogiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnyje padarymą), baustas administracine tvarka, vedęs, 9 klasių išsilavinimo, registruotas Užimtumo tarnyboje, Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo charakteristikoje charakterizuojamas teigiamai.

35. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas I. P. už visas nusikalstamas veikas paskyrė griežčiausią (o už BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktuose numatytą nusikalstamą veiką - vienintelę) sankcijose numatytą bausmę - laisvės atėmimą bei nustatė jų dydžius, švelnesnius nei sankcijose numatytų bausmių vidurkiai.

36. Nuteistojo gynėja baigiamųjų kalbų metu prašė pripažinti nuteistojo I. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi.

37. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų alternatyvių sąlygų: kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis.

38. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, Nr. 2K-550/2008, Nr. 2K-638/2010, Nr. 2K- 106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K- 259/2009, Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011, Nr. 2K-7-54-677/2015). Nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013).

39. Nustatyta, kad nuteistasis I. P. dėl tam tikrų esminių aplinkybių baudžiamojo proceso metu davė nenuoseklius, byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančius parodymus, taip klaidindamas bylą iš esmės nagrinėjusį pirmosios instancijos teismą. Nustatyta, jog nenuoseklūs nuteistojo parodymai buvo dėl to, kas sąlygojo jo neteisėtą ginklo panaudojimą. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad tai lėmė kilęs žodinis konfliktas bei tai, jog jam pasirodė, kad vienas iš vaikinų kažką ima iš kuprinės (jis pagalvojo, jog ginklą), o teisme jau teigė, kad jis išsigando, nes vaikinai grasino pas jį įsibrauti. Kaip minėta, šiuos nuteistojo parodymus paneigia kitų byloje esančių įrodymų visuma. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tokius nuteistojo veiksmus nulėmė mažareikšmė priežastis - kilęs žodinis konfliktas. Taip pat nenuoseklūs nuteistojo parodymai buvo ir dėl to, kur jis šovė: vienos apklausos ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad jaunuolių kryptimi, kitos apklauso metu, kad į šaligatvį, o vaikinai tuo metu buvo ant vejos, apklausiamas teisme teigė, kad nešovė į vaikinų pusę, o šovė į šoną, tačiau pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino, kad šovė vaikinų kryptimi.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką, prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės; taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020). Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tai, kad nuteistasis apklausų metu dalį parodymų keitė, nurodė aplinkybes, kurias paneigia byloje esantys įrodymai, vertina ne kaip nuteistojo nesutikimą su jo atliktų veiksmų teisiniu vertinimu, o kaip siekį sušvelninti savo atsakomybę. Taip pat ši aplinkybė parodo ir tai, kad I. P., duodamas parodymus, nėra nuoširdus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

41. Be to, nuteistojo gynėja nurodo, kad nors teismas pripažino I. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, tačiau nenurodė, kokia redakcija vadovavosi, nepateikė argumentų, motyvų, kodėl nuteistąjį pripažįsta recidyvistu.

42. Teisėjų kolegija pažymi, jog kaip nurodė ir advokatė, vadovaujantis nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusia BK 27 straipsnio 1 dalies redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573), teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi, įsigaliojus naujai baudžiamojo įstatymo redakcijai, teismas asmenį recidyvistu pripažįsta ne savaime (nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą), tačiau įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, tarpusavio ryšį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, t. y. motyvuotu sprendimu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas pripažintas I. P. recidyvistu nurodė tik tai, kad nuteistasis anksčiau buvo teistas bei turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą įstatymo nustatytą tvarka teistumą, vėl padarė tyčinius nusikaltimus. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ne tik pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą, bet ir kitas aplinkybes, tačiau to nepadarė. Šį pažeidimą ištaisys apeliacinės instancijos teismas.

43. Nustatyta, kad I. P. praeityje teistas daug kartų, tačiau dalis teistumų išnykę I. P. šioje byloje analizuojamas tyčines nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusius teistumus už: 1) nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje (už šios nusikalstamos veikos padarymą nuteistas 2021 m. birželio 3 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų baudžiamuoju įsakymu); 2) nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje (už šios nusikalstamos veikos padarymą nuteistas 2021 m. lapkričio 15 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų baudžiamuoju įsakymu); 3) už baudžiamąjį nusižengimą (kurio teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, nevertina) ir apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje (už šios nusikalstamos veikos padarymą nuteistas 2022 m. rugsėjo 29 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendžiu). Taigi, matyti, jog I. P. nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą ir už analogišką nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Be to, nustatyta, jog nuteistajam anksčiau buvo skirtos švelnesnės bausmės - bauda, laisvės apribojimas, taip pat ne kartą skirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau jos teigiamos įtakos nuteistajam nepadarė, jis ir toliau atsisako rinktis teisėtais būdais ir priemonėmis grįstą gyvenimo kelią, savo elgesio nekeičia. Šių aplinkybių visuma leidžia spręsti apie didesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Todėl yra pagrindas nuteistąjį I. P. pripažinti ir laikyti recidyvistu bei nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo pripažintos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog nuskalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

44. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, kurios švelnesnės nei sankcijose numatytų bausmių vidurkiai, yra teisingos, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, taip formuojamas nebaudžiamumo įspūdis ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, jas pažeisti pakartotinai. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties.

45. Šios išvados nekeičia ir nuteistojo gynėjos pateikti dokumentai, jog nuteistasis vedęs, turi mažamečių vaikų. Taip pat teisėjų kolegija teigiamai vertina Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo charakteristikoje nurodytas aplinkybes, kad I. P. elgesys charakterizuojamas teigiamai, jog jis bausmę atlieka paprastojoje grupėje, yra įtrauktas į darbinę veiklą, įsitraukia į resocializacijos procesą, vykdo individualiame plane numatytas priemones, laisvalaikiu žaidžia stalo žaidimus, dalyvauja įstaigoje organizuojamuose renginiuose, mokosi suaugusiųjų mokykloje, tačiau paminėtina ir tai, jog nuteistasis bausmės atlikimo laikotarpiu Kauno kalėjime neskatintas, o drausminėmis nuobaudomis baustas 1 kartą suėmimo laikotarpiu - 2025 m. birželio 13 d. dėl skambinimo iš svetimos skambinimo kortelės. Taigi, ši aplinkybė patvirtina, jog nuteistojo elgesys ir bausmės atlikimo metu nėra nepriekaištingas.

46. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog po šioje byloje analizuojamų nusikalstamų veikų padarymo I. P. buvo pripažintas kaltu, padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką) (nuteistasis nusikalstamą veiką padarė anksčiau, nei šiame nuosprendyje analizuojamas nusikalstamas veikas) (baudžiamoji byla Nr. e1-3198-1222/2024, baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2024 m. spalio 17 d.). Be to, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo I. P. buvo pripažintas kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje (3 nusikalstamos veikos) (nuteistasis nusikalstamas veikas padarė anksčiau, nei šiame nuosprendyje analizuojamas nusikalstamas veikas) (baudžiamoji byla Nr. 1-444-1220/2026, nuosprendis įsiteisėjo 2026 m. vasario 25 d.). Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, leidžia pagrįstai manyti, kad I. P. yra linkęs nesilaikyti įstatymų reikalavimų ir nusikalsti, todėl nėra pagrindo dar labiau švelninti nuteistajam paskirtų bausmių.

47. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, nuteistajam paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu bei galutinę subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, dalinio sudėjimo būdu subendrino su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 16 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme. Taip pat pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas paskirtą bausmę subendrino ir su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 16 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta baudžiamojo poveikio priemone - 750 Eur įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Vadovaujantis BK 73 straipsnio 2 dalimi, baudžiamojo poveikio priemonės nesubendrinamos su bausmėmis ir vykdomos atskirai. Be to, BK 63 straipsnis, kuriuo vadovaujantis pirmosios instancijos teismas ir subendrino atskirais nuosprendžiais I. P. paskirtas bausmes, numato bausmių, o ne baudžiamojo poveikio priemonių bendrinimo taisykles. Nors šis pirmosios instancijos teismo subendrinimas laikytinas pertekliniu, tačiau nuteistojo teisinės padėties nekeičia, todėl skundžiamas nuosprendis nekeičiamas.

Dėl civilinių ieškinių

48. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltininko veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltininko veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, Nr. 2K-158-303/2021, Nr. 2K-40-648/2024).

49. Turtinė žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala padaroma nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai vadovaujasi CK 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: 1) neturtinės žalos pasekmės; 2) žalą padariusio asmens kaltė; 3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis; 4) jei padaryta turtinė žala, turtinės žalos dydis; 5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan.

50. Kauno teritorinė ligonių kasa pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš nuteistojo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai 2 171,95 Eur (t. 1, b. l. 99–102). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog bylos duomenimis nustatyta, kad E. M. sveikata buvo sutrikdyta dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veiksmų bei ieškinys pagrįstas rašytiniais įrodymais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias išlaidas priteisė iš nuteistojo.

51. Taip pat nukentėjusysis E. M. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti 51,65 Eur turtinę žalą, 25 980 Eur neturtinę žalą bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistas sumas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo nuosprendžio visiško įvykdymo (t. 4, b. l. 183–185). Nukentėjusysis nurodė, kad turtinę žalą sudaro jo išlaidos perkant vaistus, tepalus, tvarsčius, įtvarus. Nukentėjusysis pateikė šias išlaidas patvirtinančius čekius (t. 5, b. l. 15–16).

52. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo nukentėjusiajam priteisė pastarojo patirtą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju yra visos įstatyme ir teismų praktikoje įvardytos sąlygos prašomoms išlaidoms atlyginti, t. y. jau patirtos išlaidos yra tiesiogiai susijusios su nusikalstamos veikos metu nukentėjusiajam padarytu sveikatos sutrikdymu, išlaidos pagrįstos byloje pateiktais įrodymais.

53. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisė pastarajam 7 000 Eur.

54. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino tai, kad nuteistasis nukentėjusįjį sužalojo panaudodamas šaunamąjį ginklą, nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Teismas įvertino tai, kad nukentėjusiajam ginklo panaudojimas buvo labai netikėtas bei sukėlė didelį išgąstį, baimę. Po to išgabenus jį į gydymo įstaigą jam dėl nustatyto sunkaus kūno sužalojimo atsirado emocinis stresas, baimė dėl savo sveikatos ir gyvybės, tai sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus. Dėl padaryto sužalojimo pablogėjo jo kasdieninio gyvenimo kokybė, atsirado baimė dėl ateities, nepasitikėjimo jausmas.

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, taip pat teismų praktiką dėl neturtinės žalos priteisimo analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl neturtinės žalos priteisimo įvykdant kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą priteisiamos neturtinės žalos dydžiai įvairūs - minimali priteista neturtinės žalos suma – 5 000 Eur, maksimali – 40 000 Eur (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-511/2019, Nr. 2K-7-67-511/2016, Nr. 2K-166-699/2018, Nr. 2K-334-699/2017), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista 7 000 Eur neturtinė žala nukentėjusiajam E. M. yra teisinga ir sąžininga, kompensuoja jo patirtus neigiamus išgyvenimus, proporcinga nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai, atitinka nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

56. 2026 m. sausio 19 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. sausio 19 d. pažyma Nr. APD-2026-00680 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 270,83 Eur už nuteistajam I. P. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese.

57. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016 ir kt.).

58. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 29 d. nutartimi nuteistajam I. P. buvo paskirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja.

59. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliacinis procesas buvo pradėtas nuteistojo iniciatyva, jo apeliacinis skundas atmetamas. Tačiau teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į tai, jog gynėja nuteistajam buvo paskirta nepriklausomai nuo jo valios, be to, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė. Nors nuteistasis I. P. kalėjime dirba, tačiau įvertinama ir tai, jog šioje byloje tenkinus civilinius ieškinius iš nuteistojo nukentėjusiajam ir Kauno teritorijos ligonių kasai iš viso priteista 7 000 Eur neturtinei ir 2 223,6 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat iš nuteistojo nukentėjusiajam priteista 1 000 Eur atstovavimo išlaidų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo I. P. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. P. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo išieškoti iš nuteistojo I. P. teisinės pagalbos išlaidas netenkinti.

Teisėjos Virginija LiudvinavičienėVitalija NorkūnaitėAiva Survilienė