- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-03
- Bylos Nr.
- e1A-13-875/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Laisvydas Zederštremas, Virginija Žindulienė
- Kaltinamasis
- J. N.
- Advokatai
- Vanda Laukevičienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo ir Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Dariaus Stulpino apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. N. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. J. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. gruodžio 24 d. apie 2.00 val. iš gyvenamojo namo kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą - automobilį „C. B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 500 Eur, tai yra, buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
2. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu J. N. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamasis siekė tik trumpai pasinaudoti transporto priemone ir neturėjo tikslo turėti jį kaip nuosavą. Bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, prilyginus vagystę vien tik savavališkam turto paėmimui be savininko žinios būtų nepagrįstai devalvuota baudžiamoji atsakomybė. Dėl to nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių BK 178 straipsnio prasme.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu prokuroras D. Stulpinas prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį dėl teismo padaryto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 3 dalyje (apskundimo kasacine tvarka) numatyto esminio BPK pažeidimo ir priimti naują - apkaltinamąjį nuosprendį: J. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje ir paskirti laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 100 valandų per laisvės apribojimo laiką sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką, t. y. 4 laisvės apribojimo dienas. Paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
3.1. Nurodo, kad teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nors nepaneigė byloje surinktų kaltinančių įrodymų (kai kurie kaltinantys įrodymai nuosprendyje net nebuvo paminėti). Šioje baudžiamojoje byloje aiškiai nustatyta, jog J. N. 2019 m. gruodžio 24 d. apie 2.00 val., iš gyvenamojo namo kiemo pagrobė svetimą, MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą - automobilį, kurio vertė 500 eurų, t. y. aiškiai neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė svetimą turtą, visiškai atimdamas iš automobilio savininko galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. J. N. aiškiai suprato, kad užvaldo svetimą turtą, neteisėtai ir neatlygintinai jį pasisavindamas, numatė, kad automobilio savininkas, kuris jam net buvo žinomas, neteks šio turto ir to norėjo. Jeigu J. N. to būtų nenorėjęs ir nesiekęs, tai būtų apie paimtą automobilį pranešęs savininkui dar gerokai iki to momento, kol policijos pareigūnai atvyko į jo gyvenamąją vietą, tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad J. N. net nebandė susisiekti su nukentėjusiuoju A. G. po automobilio pagrobimo, nes iš byloje esančios jo vykdytų mobiliojo ryšio sujungimų išklotinės matyti, kad pirmasis mobiliojo ryšio sujungimas, kuriame dalyvavo jo telefono numeris, įvyko tik 2019 m gruodžio 24 d. 10.51 val., t. y., praėjus 11 minučių po to, kai jis jau buvo faktiškai sulaikytas policijos pareigūnų (laikino sulaikymo laikas užfiksuotas 2019 m. gruodžio 24 d. 10.40 val.). Ir J. N. mobiliojo ryšio telefonas tos dienos ryte nebuvo išsikrovęs (šią išgalvotą aplinkybę teisme nurodė pats kaltinamasis), nes iš jo vykdytų mobiliojo ryšio sujungimų išklotinės matyti, kad po laikino sulaikymo, iki kol buvo pristatytas į Telšių apskrities VPK patalpas, jis labai intensyviai vykdė įvairius mobiliojo ryšio sujungimus. Tai tik patvirtina, jog J. N. apie jokį automobilio grąžinimą nukentėjusiajam negalvojo, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog automobilis buvo ne tik neteisėtai paimtas, bet ir užvaldytas, t. y. aiškiai pagrobtas.
3.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas visiškai nepagrįstai šioje byloje motyvą ir tikslą įvertino kaip būtinuosius vagystės sudėties subjektyviuosius požymius ir tuo remdamasis padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra vagystės sudėties požymio - tyčios pagrobti automobilį, t. y., nėra ir pačios nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Teismas net nevertino paties kaltinamojo J. N. visiško prisipažinimo padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, t. y., J. N. 2020 m. vasario 24 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog dėl įvykdytos vagystės pripažįsta visiškai savo kaltę, t. y., jog paėmė ir užvaldė svetimą turtą ir dėl to gailisi, tai J. N. patvirtino net ir baigiamųjų kalbų metu. Šioje byloje teismas tiesiog pats nusprendė, apie ką galvojo J. N. ir koks buvo tikrasis jo sumanymo turinys paimant bei užvaldant svetimą automobilį, net nevertindamas paties kaltinamojo prisipažinimo padarius būtent vagystę bei paties kaltinamojo paaiškintojo sumanymo (automobilio paėmimo metu) turinio.
3.3. Pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo netiesiogiai iškelta galimo savavaldžiavimo versija, neva automobilis galėjo būti paimtas dėl seniau J. N. buvusio darbdavio A. G. nesumokėto atlyginimo, tačiau ši aplinkybė (net jeigu ir būtų realiai tokia konstatuota) jokios teisinės reikšmės šios bylos nagrinėjimui neturi, nes pačios veikos darymo metu J. N. apie tai net nepagalvojo, paties J. N. 2020 m. birželio 10 d. teisiamajame posėdyje duoti parodymai buvo tokie: „Kai ryte atsikėliau man tokia mintis buvo, kad tas automobilis bus kaip užstatas, tačiau kai paėmiau automobilį, apie tai negalvojau, nes girtas buvau“, iš esmės tokius pat parodymus apie šią aplinkybę J. N. davė ir 2020 m. rugpjūčio 18 d. teisiamajame posėdyje: „Ryte tik pasakiau, kad automobilį pasiėmiau už skolą, iš dalies pasakiau, kad pateisinti savo poelgį. Kai vogiau automobilį, negalvojau apie skolą. Iš ryto taip sugalvojau, kad atiduosiu automobilį už skolą“. Pažymėtina ir tai, jog buvo nustatytas J. N. akivaizdus abejingumas pagrobtojo automobilio atžvilgiu, t. y., automobilis nakties metu J. N. buvo paliktas viešoje vietoje atrakintas (tai patvirtina byloje esantys duomenys, užfiksuoti 2019 m. gruodžio 24 d. apžiūros protokole) ir galėjo būti dar kartą pagrobtas bet kurio kito asmens. Akivaizdu, jog J. N. automobilio pagrobimo metu ir iškart po jo palikimo viešoje vietoje, neturėjo jokių minčių apie šio automobilio išsaugojimą ir galimą jo panaudojimą atsiimant tariamą skolą iš A. G.. Ši faktinė aplinkybė tik patvirtina paties J. N. parodymus apie tai, jog tada, kai paėmė A. G. automobilį, apie tą automobilį kaip užstatą net negalvojo. Be to, ir nukentėjusysis A. G. teisminio nagrinėjimo metu paneigė, jog automobilio pagrobimo dieną jis būtų buvęs skolingas J. N..
3.4. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas priimtame išteisinamajame nuosprendyje, išdėstęs teisiamojo J. N. teisiamųjų posėdžių metu duotų parodymų dalinį turinį, tik dviejų liudytojų (iš viso teisme buvo apklausti keturi liudytojai bei nukentėjusysis ir visų šių proceso dalyvių parodymai buvo reikšmingi bylai) teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų epizodinius fragmentus, bei likusią esminę išteisinamojo nuosprendžio aprašomąją dalį skyręs teoriniams samprotavimams apie vagystės motyvo ir tikslo įvertinimo svarbą nusikalstamos veikos kontekste, konstatavo, jog tai yra pakankamas pagrindas išteisinti J. N.. Pažymėtina, jog išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje ne tik neatlikta visų liudytojų parodymų analizė (liudytojų A. G., A. U. bei nukentėjusiojo V. G. posėdžių metu duoti parodymai visiškai nenurodyti aprašomojoje dalyje), tačiau kai kurie akivaizdžiai kaltinantys įrodymai nuosprendyje net nebuvo paminėti - teismas nenurodė ir nevertino tokių byloje esančių įrodymų kaip Telšių apskrities VPK RS tyrėjos A. U. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys bei pagal 2020 m. birželio 12 d. nutarimą susipažinti su dokumentais gauti duomenys - informacija apie J. N. telefono numeriu vykdytus mobiliojo ryšio sujungimus nagrinėjamo įvykio dieną (šie įrodymai ne tik yra byloje, bet buvo ir prokuroro nurodyti bei analizuoti baigiamojoje kalboje, jų svarba įrodinėjant J. N. kaltę, taip pat nurodyta aukščiau šiame skunde). Šios paminėtos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog teismas aprašomojoje išteisinamojo nuosprendžio dalyje tinkamai neišdėstė nustatytų bylos aplinkybių, neatliko įrodymų analizės (nes nuosprendyje net nebuvo nurodyti visi esminiai teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai), dėl ko negalėjo ir tinkamai suformuluoti išvadų dėl kaltinamojo išteisinimo, t. y., teismas iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus, ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Prokuroras palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti. Prašė J. N. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir atitinkamai paskirti laisvės apribojimo bausmę.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl padarytų esminių BPK 305 straipsnio 3 dalyje numatytų pažeidimų ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį J. N. atžvilgiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
7. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.
8. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos suponuoja įstatymų leidėją nustatyti tokį teisinį reguliavimą baudžiamosiomis ar kitokiomis priemonėmis, kuris leistų efektyviai įgyvendinti asmens ir viešojo intereso gynimą. BK nustatytų veikų uždraudimas reiškia tai, kad įstatymų leidėjas numato baudžiamąją atsakomybę už tokias neteisėtas veikas, kurios savo prigimtimi yra keliančios didesnį pavojų. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, numatytų BK 2 straipsnyje, – asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka tokio įstatymo (BK) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
9. Taigi, baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra baudžiamajame įstatyme numatytos aplinkybės, todėl teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą, privalo įvertinti, ar asmuo padarė tokią veiką, kuri, kaip nusikalstama veika, uždrausta Baudžiamajame kodekse. Kaip minėta, baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir, remiantis įstatymo reikalavimais, įvertintų įrodymų visuma.
10. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimant iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystės dalykas yra svetimas turtas. Vagystės atveju nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs tokių galimybių, svarbu atsižvelgti į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias jo galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-381/2008, 2K-630/2011). Pažymėtina, jog tik šio nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) sudaro būtiną pagrindą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Todėl tam, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta vagyste, būtina nustatyti minėtų požymių visumą. Pažymėtina ir tai, jog pagal konstrukciją ši nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl kaltininko veika turi apimti ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltus padarinius.
11. Turto pagrobimo sąvoka baudžiamajame įstatyme nepateikiama. Teismų praktikoje turto pagrobimas apibrėžiamas nevisiškai vienodai. Vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010, 2K-517-203/2015, 2K-249-222/2018). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, 2K-440/2009, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015). Būtent šio tikslo buvimą J. N. veiksmuose bando įrodyti prokuroras.
12. Nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Kasacinėje praktikoje kaip vagystei būdingos tyčios pavyzdžiai dažnai nurodoma tai, kad kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba, kad kaltininkas suvokė, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-895/2017). Todėl nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, gali būti laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių BK 178 straipsnio prasme. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų šio nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2012, 2K-108/2013, 2K-63-648/2016).
13. Šioje baudžiamojoje byloje būtent ir nenustatyta tyčia, nukreipta į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą. Prokuroro dėstomi argumentai apie J. N. tikslą, neva, pasisavinti nukentėjusiajam priklausantį automobilį, t. y., J. N., paimdamas svetimą automobilį, juo išvažiuodamas iš A. G. kiemo, kur jis buvo laikomas, parsivarydamas jį į savo namų kiemą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis jį turės kaip nuosavą ir tenkins savo poreikius. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas dėl automobilio pagrobimo išteisinamąjį nuosprendį, išsamiai ir tinkamai motyvavo savo sprendimą, aiškiai pasisakė, kodėl daro išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymių. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog J. N. tyčia pasisavinti nukentėjusiajam A. G. priklausantį automobilį, nenustatyta. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs ne tik paties J. N. nurodytas aplinkybes, bet ir nukentėjusiojo A. G. bei liudytojų parodymus.
14. Aukštesniajam teismui susipažinus su bylos medžiaga matyti, kad J. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, neneigė paėmęs A. G. automobilį: apklaustas įtariamuoju J. N. parodė, kad A. G. niekada ankščiau nėra leidęs automobiliu naudotis, tačiau žinojo, kad tas automobilis priklauso būtent jam. Suvokė, kad vykdo vagystę, tačiau vis tiek sėdo į tą automobilį ir juo važiavo namo (1 t. b. l. 114-115). Duodamas parodymus teisme J. N. parodė, kad su automobiliu norėjo tik grįžti namo. Važiavo tiesiai namo, nuėjo iš karto miegoti, ryte atsikėlė, norėjo skambinti A. G., tačiau atvažiavo policija ir nespėjo to padaryti. Neturėjo minčių automobilio realizuoti, turėjo mintį tik ryte jam paskambinti ir, kad jis atvažiuotų pasiimti automobilio. A. G. jam buvo skolingas 500 Eurų ir turi visus išrašus, tačiau atsisako tuos išrašus pateikti, nes neturi minčių, kad jis tuos pinigus po tiek laiko atiduos. Kai ryte atsikėlė, tokia mintis buvo, kad tas automobilis bus kaip užstatas, tačiau kai paėmė automobilį, apie tai negalvojo, nes girtas buvo ir rūpėjo grįžti namo. Jeigu būtų blaivus, taip pasielgęs nebūtų. Pripažįsta pilnai savo kaltę, paėmus ir užvaldžius svetimą turtą ir dėl to gailisi. Vagystę suvokia taip, kad paėmė automobilį ir parvažiavo juo namo be leidimo. 2020 m. rugpjūčio 18 d. posėdžio metu parodė, kad A. G. nieko nesakė apie nuomos sumokėjimą, nežino, ar jis ten atsiskaitė ar ne, gal jis tik taip sako, kad atsiskaitė. Šią J. N. nurodomą versiją, kad jis norėjo tik laikinai pasinaudoti automobiliu – grįžti namo ir tuomet, taip galimai paskatinus A. G. gražinti jam skolą, grąžinti jį savininkui, iš dalies patvirtina pareigūno tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad aiškinantis įvykio aplinkybes A. G. paskambino pažįstama moteris ir jam nurodė, kad jos sūnus J. N. pavogė minėtą Citroen automobilį ir automobilis šiuo metu yra pas J. N.. Nuvykus nurodytu adresu, kieme stovėjo minėtas automobilis. Užėjus pas J. N. į namus šis paaiškino, kad jis pavogė automobilį, kadangi A. G. jam už darbą negražino 50 eurų. (1 t. b. l. 28-29).
15. Pats nukentėjusysis A. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobiliui nebuvo atlikta techninė apžiūra bei nebuvo draustas privalomosios civilinės atsakomybės draudimu. Taip pat automobilio viduje buvo palikti jo užvedimo rakteliai, greičiausiai jie buvo palikti ant panelės arba ant vairuotojo kėdės (1 t. b. l. 34-35). Papildomos apklausos metu nurodė, kad automobilis su daiktais grąžintas, pretenzijų nereiškia, tyrimo atlikti nepageidauja (1 t. b. l. 38). Apklausiamas teisme parodė, kad seniau J. N. dirbo pas jį. Girdėjo, kad apie skolą, neatsimena, ar jis reikalavo skolos, buvo tai seniai. Buvo sumokėjęs už J. N. nuomą kitam žmogui. Nepasakytų, kad reikalavo, buvo tik užsiminęs apie skolą. Pokalbiai buvo tada, kai J. N. išėjo iš darbo, o ne dabar. Prieš pat įvykį jis nebuvo susiekęs su juo ir kalbėjęs apie skolą. Tiksliai negali atsakyti, bet atrodo, kad buvo jam minėjęs, kad kitu būdu su juo atsiskaitė. Aplinkybę apie skolą iš dalies patvirtina ir liudytojas V. G., kuris pirmosios instancijos teisme parodė, kad neradus mašinos kieme, prisiminė, kad J. N. gali būti tai padaręs, nes jis jau vieną kartą buvo nuvaręs mašiną, tačiau ne iš jų. Paskambino J. N. mamai, kad ji paklaustų apie tai J. N.. Sužinojo, kad mašina yra pas jį ir mašinos negrąžins, o dėl ko jos negrąžins - nepamena ką pasakė, laiko daug praėjo, greičiausiai dėl skolos. Kai kartu dirbo, tai gal kažko neatsiskaitė ir dėl to, kad buvo toks įvykis su juo, tai nusprendė paskambinti jam. Jam nežinoma, kad būtų su juo neatsiskaityta, nesigilino, sklandė gandai, kad A. G. neatsiskaitė su juo, tai girdėjo iš paties J. N.. Liudytojai - policijos pareigūnai, atvykę iškart po A. G. pranešimo policijai pas J. N., apklausti pirmosios instancijos teisme parodė, kad J. N. pasakė, kad paėmė mašiną už skolas ar dėl nesumokėto darbo užmokesčio. Liudytoja E. N., J. N. mama, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jai paklausus sūnaus J. N., ar jis nepaėmė A. G. automobilio, šis nurodė, kad automobilis yra jo kieme, ir kad jį paėmė, kadangi A. G. yra skolingas jam už darbą pinigų (1 t. b. l. 65-66). Teisme laikėsi tos pačios pozicijos, kad A. G. buvo skolingas sūnui už darbą, dėl ko J. N. ir buvo paėmęs automobilį. Tai, kad J. N. neturėjo siekio pasisavinti A. G. automobilio, iš dalies patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad nuvykus J. N. gyvenamuoju adresu, rastas ieškomas automobilis „C. B.“, kurio atidarius kairės pusės priekines dureles, daiktinėje buvo sudėti įvairūs daiktai: grąžtai, atsuktuvai, pieštukas, izoliacinė juosta (1 t. b. l. 16-17). Šie paminėti duomenys neginčijamai paneigia prokuroro argumentus apie J. N. tikslą pasisavinti MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį, kadangi svetimo turto užvaldymui konstatuoti būtini ne tik objektyvieji požymiai, bet ir subjektyvieji, o būtent tyčia, nukreipta į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą.
16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad toks išteisintojo J. N. elgesys jokiu būdu nėra pateisinamas ir leistinas, tačiau atsižvelgiant į tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo susiklosčiusius priešpriešinius santykius, į išteisintojo neblaivumą ir situacijos suvokimą – tyčios negrįžtamai pasisavinti MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį nebuvimą, į tai, kad nukentėjusiajam grąžintas jo turtas ir dėl to pretenzijų neturi, konstatuojama, kad J. N. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl automobilio pagrobimo pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Analogiškos praktikos laikosi Šiaulių apygardos teismas baudžiamosiose bylose Nr. 1A-314-519/2017 ir Nr. 1A-126-744/2019).
17. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pabrėžtina, kad BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicija yra pakankamai abstrakti, pagrindiniai savavaldžiavimo objektyvieji požymiai (kaltininko vykdomos teisės rūšis, tvarka, kurios nesilaikoma, didelės žalos kriterijai) nesukonkretinti. Be to, įstatymai nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą. Savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267-2011, 2K-P-183/2012).
18. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog J. N. veiksmuose nėra didelės žalos nukentėjusiajam, kaip būtinojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymio (transporto priemonės kaina Lietuvoje 980 Eur), o be to, nenustatyta ir žala nukentėjusiojo interesams, kadangi pats nukentėjusysis parodė, kad pretenzijų J. N. neturi. Taigi, pirmosios instancijos teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad J. N. veiksmai ir sukelti padariniai yra tiek pavojingi, kad būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymius.
Dėl proceso išlaidų
19. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartimi nuteistajam J. N. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė V. Laukevičienė. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. sausio 13 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam J. N. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 108 Eur išlaidų.
20. BPK 105 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).
21. Atsižvelgdama į BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti proceso išlaidas, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme procesas vyko pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, kaip nepagrįstas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės lėšų, todėl prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą J. N. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui J. N. teisės į gynybą užtikrinimas yra labiau reikšmingas ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš jo proceso išlaidas, susijusias su jam tos pačios valstybės suteikta antrine teisine pagalba.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Dariaus Stulpino apeliacinį skundą atmesti.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidų už išteisintajam J. N. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš išteisintojo nepriteisti.