Šiaulių apygardos teismo nutartis

1. R. I. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalyje, tai yra tuo, kad nuo 2018 m. birželio 18 d. 21 val. ir 2018 m. birželio 19 d. 10 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, įsibrovė į saugomą teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini), ir pagrobė svetimą V. R. priklausantį didelės vertės turtą – 52 000 Eur vertės traktorių „Valtra T171H“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).

2. Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 28 d. nuosprendžiu R. I. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį buvo išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatatvo, kad nėra visų nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalyje, subjektyviosios pusės požymių.

Žemesnės instancijos teismas

3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Žemesnės instancijos teismas

6. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

7. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų yra tai, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad tik nustačius aplinkybes, atitinkančias konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje nurodytus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius, asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

8. Nagrinėjamoje byloje R. I. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl didelės vertės turto – traktoriaus vagystės. Pagal BK 178 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Vagystė (arba svetimo turto pagrobimas) baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje paprastai apibrėžiama kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010, 2K-6/2012, 2K-517-203/2015, 2K-249-222/2018). Aptariamos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis yra tyčia, todėl sprendžiant apie tyčios buvimą būtina vadovautis jos apibūdinimu, pateiktu BK 15 straipsnyje. Taigi, teisiškai vertinant, ar buvo padaryta vagystė (svetimo turto pagrobimas), reikia nustatyti ne vien tik objektyviąsias aplinkybes, bet ir subjektyviąsias, tai yra tyčinę kaltės formą. Teismų praktikoje aiškinant vagystei būdingą tyčios turinį pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokia, jog paima svetimą daiktą, numato, kad šio daikto savininkas neteks, o kaltininkas jį turės kaip nuosavą, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad svetimo turto užvaldymas padaromas tikslu jį pasisavinti, tai yra paversti savu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-517/2015, 2K-517-303/2015). Taigi, nenustačius tyčios svetimą turtą užvaldyti negrįžtamai, ir priešingai – nustačius, kad paimdamas svetimą turtą (daiktą) asmuo neturėjo tikslo jį pasisavinti, paversti savu, o tik laikinai norėjo juo pasinaudoti ir vėliau grąžinti jį savininkui, tokia veika nesudaro visų būtinųjų vagystės (svetimo turto pagrobimo) sudėtį sudarančių požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2012, 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais ir aiškinimais, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą, kokių padarinių šia veika siekė ar jų nesiekė, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016, 2K-322-511/2017).

9. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas R. I. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisino nustatęs, kad nėra visų nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalyje, subjektyviosios pusės požymių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nepakanka duomenų, jog R. I. siekė užvaldyti svetimą traktorių negrįžtamai. Šiame kontekste pažymėtina, kad vagystė kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreipta į svetimo turto užvaldymą, tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo ir yra susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Būtent tikslo pasisavinti V. R. priklausantį 52 000 Eur vertės traktorių buvimą išteisintojo R. I. veiksmuose bando įrodyti prokuroras. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog R. I. padarė veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, tai yra, kad R. I. turėjo tyčią pasisavinti V. R. priklausantį traktorių ir jį turėti kaip nuosavą. Skundžiamame nuosprendyje teismas, išteisindamas R. I. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais (išteisintojo R. I., nukentėjusiosios V. R., liudytojų V. R., Ž. V., M. K., D. A., A. S. parodymais, rašytine bylos medžiaga), tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Vien ta aplinkybė, kad prokuroras nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimai.

10. Bylos duomenimis neginčijamai yra nustatyta, kad R. I. neteisėtai, savavališkai (tai yra be savininkės V. R. žinios ir sutikimo) pasinaudojo V. R. traktoriumi „Valtra T171H“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), tai yra juo nuvažiavo pas draugę į (duomenys neskelbtini) kaimą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone. Tačiau vien šių faktinių aplinkybių nustatymas, remiantis anksčiau pateiktu BK 178 straipsnio 3 dalies aiškinimu ir esama teismų praktika, nėra pakankamas traktoriaus vagystės konstatavimui. Teismų praktikoje nurodyta, kad motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-895/2017). R. I. savo paaiškinimais teisme tvirtino, kad naktį sugalvojo paimti traktorių ir parvažiuoti namo, todėl iš garažo pasiėmė traktoriaus raktelius, nuėjo prie kieme stovinčio traktoriaus ir išvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą pas draugę, jis nenorėjo pagrobti traktoriaus, norėjo juo pasinaudoti kaip transporto priemone, būtų jį grąžinęs (1 t., b. l. 131-133). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu R. I. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kad naktį spontaniškai sugalvojo nuvažiuoti pas draugę į (duomenys neskelbtini) kaimą, iš garažo pasiėmė traktoriaus raktelius ir išvažiavo, traktoriaus jis nevogė, tik pasiskolino, vėliau būtų jį grąžinęs (1 t., b. l. 106, 107). Taigi išteisintasis R. I. visų apklausų metu, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, kad pasisavinti traktoriaus jis neketino. Tačiau nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar tikėti šiais jo teiginiais, atsižvelgtina ir į kitus byloje surinktus įrodymus.

11. Pirmosios instancijos teisme apklausiama nukentėjusioji V. R. parodė, kad pastebėję, jog kieme nebėra jų traktoriaus, ji ir jos sutuoktinis V. R. nuvažiavo pas Z. Š. ir kartu su juo nuvažiavo pas R. I. motiną. Išteisintojo R. I. motina skambino jam (R. I.). Pati nukentėjusioji negirdėjo pokalbio, bet jos sutuoktinis V. R. girdėjo, kaip R. I. mamai sakė, kad parodys, jis durnas ar jie durnesni, todėl sutuoktinis pasakė: „važiuojame rašyti pareiškimo“ (1 t., b. l. 134-136). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji V. R. parodė, kad konflikto tarp jos sutuoktinio V. R. ir R. I. metu R. I. pagrasino, jog pavogs traktorių. Pastebėję, kad dingo traktorius ir jo neradę, skambino R. I., tačiau jis neatsiliepė. Todėl su sutuoktiniu nuvažiavo pas R. I. motiną, kuri bandė susisiekti su sūnumi ir įkalbėti grąžinti traktorių (1 t., b. l. 12-13). Liudytojas V. R. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad tarp jo ir R. I. kilo konfliktas dėl atlygio už darbą, kurio metu R. I. pasakė: „n... džipą“, „išvarysiu traktorių“. Kitą dieną su sutuoktine V. R. pasigedę traktoriaus, skambino R. I., bet jis neatsiliepė. Todėl jis su sutuoktine nuvyko pas Z. Š. ir kartu su juo nuvyko pas R. I. motiną. Ji skambino R. I., jis motinai pasakė: „aš čia parodysiu, kas iš mūsų durnas“. Su policijos pareigūnais ieškojo traktoriaus miškuose ir įvažiavimuose į miškus. Tą dieną traktoriaus nerado. Kitą dieną pareigūnai paskambino ir pasakė, kad traktorius rastas (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 167, 168). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. R. parodė, kad konflikto dėl atlygio už darbą metu R. I. susinervinęs pasakė: „prasigyvenkit“ ir vėliau visą dieną (2018 m. birželio 18 d.), būdamas neblaivus, kartojo: „va, išvarysiu mašiną“, „nupyzdinsiu traktorių“. Pasigedę traktoriaus su sutuoktine ėmė ieškoti jo ir R. I.. Skambino R. I., tačiau šis neatsiliepė. Nuvažiavo pas R. I. motiną, kuri jo akivaizdoje skambino sūnui, klausė, kur yra traktorius, o R. I. pasakė: „aš parodysiu, kuris čia durnas; taip ir reikia tam durniui“. Iš tokio pasakymo suprato, kad R. I. nenori grąžinti traktoriaus, ketina jį parduoti, todėl pranešė apie vagystę policijai (1 t., b. l. 33-34).

12. Atsižvelgus į aukščiau paiminėtus nukentėjusiosios V. R. ir liudytojo V. R. viso proceso metu duotus parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek nukentėjusioji V. R., tiek jos sutuoktinis liudytojas V. R., dingus traktoriui, nuo pat pradžių įtarė, kad su traktoriumi galimai išvažiavo R. I., todėl jie bandė telefonu su juo susiekti, nuvyko pas jo motiną. Taigi traktoriaus savininkei ir jos sutuoktiniui buvo žinoma, kas galimai išvažiavo su jiems priklausančiu traktoriumi, tai yra kieno konkrečiai žinioje galimai buvo traktorius, tad jį pasisavinęs R. I. būtų greitai išaiškintas, kas traktoriaus pagrobimo veiksmus daro nelogiškus, neprotingus. Be to, išteisintojo R. I. motinai susisiekus su juo telefonu, jis net nebandė neigti, kad traktorius pas jį. Teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme liudytojas D. A. parodė, kad (duomenys neskelbtini) kaime, prie daugiabučio namo pastebėjo ieškomą traktorių. Jis buvo pastatytas prie daugiabučio sienos, dešiniau nuo kelio, keliuko pabaigoje. Prie traktoriaus žmonių nebuvo. Pradėjo ieškoti, gal yra žmonių aplink ar daugiabučio viduje. Pirmo aukšto bute buvo rastas neblaivus R. I., kuris nurodė, kad be traktoriaus savininko žinios ir leidimo nuvarė traktorių ir atvyko čia, pas pažįstamą (1 t., b. l. 169, 170). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje liudytojas A. S. parodė, kad atsitiktinai rado traktorių (duomenys neskelbtini) kaime. Su kolega gavo nurodymą iš budėtojo vykti (duomenys neskelbtini) kaimo link, bet budėtojas nenurodė tikslios vietos. Jie pamatė raudoną traktorių „Valtra“, atitiko nurodyti valstybiniai numeriai. Traktorius stovėjo prie namo, matėsi nuo pagrindinio kelio. Jie beldėsi į namo gyventojų duris, duris atidaręs R. I. paklaustas, kieno traktorius, nurodė, kad jis jį pavogė (2 t., b. l. 19, 20). Iš 2018 m. birželio 20 d. apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusiajai V. R. priklausantis traktorius rastas prie namo, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kaimiškoje seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, ant įvažiavimo į kiemą (1 t., b. l. 65-77). Iš šių duomenų akivaizdu, kad išteisintasis R. I., iš savo motinos sužinojęs, kad dėl traktoriaus dingimo jo ieško V. ir V. R., traktoriaus niekur neslėpė, jo niekam neperleido ar panašiai, atvykus policijos pareigūnams iškart prisipažino, kad jis traktoriumi pasinaudojo be savininkės žinios, ir tai leidžia konstatuoti, kad išteisintasis R. I. neturėjo tikslo jo pasisavinti. Kaip matyti iš bylos duomenų, traktorius grąžintas ir žala nukentėjusiajai nepadaryta (1 t., b. l. 83).