- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-26
- Bylos Nr.
- 1A-314-519/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-20284-2017-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Virginija Žindulienė
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 straipsnio 7 dalyje nusikalstamą veiką ir jam skirta 70 MGL, t. y. 2636,20 Eur dydžio bauda.
E. A. dėl automobilio pagrobimo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, E. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausti naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris 2017-05-04 nutarimu grąžintas A. R., nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas savininkui A. R..
Iš E. A. išieškoti 600,00 (šešis šimtus) eurų valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1.E. A. nuteistas užtai, kad jis 2017 m. balandžio 27 d., apie 22 val. 19 min., (duomenys neskelbtini) gatvėje, tarp (duomenys neskelbtini) pervažos vairavo kelių transporto priemonę – A. R. priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau 2,35 ‰ (promilės) alkoholio, tokiu būdu pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžianti vairuoti transporto priemonę neblaiviems,
1.1. E. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2017 m. balandžio 27 d., tarp 15 val. ir 22 val. 19 min. iš (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas pagrobtais iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), rakteliais, pagrobė svetimą turtą – A. R. priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 600 Eur vertės, taip padarydamas nukentėjusiajam A. R. 600 Eur turtinę žalą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. A. dėl automobilio pagrobimo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymių ir pripažinti E. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, skirti jam 120 MGL (4518 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – 150 MGL (5647,05 eurų) baudą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
2.1. Teigia, kad teismo nuosprendis dėl E. A. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį yra nepagrįstas, nemotyvuotas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių nustatytų bylos aplinkybių, todėl nuosprendis minėtoje dalyje keistinas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu bei nuostata, kad įrodymai turi būti vertinami visi kartu, o ne atskirai vienas nuo kito.
2.2. Prokuroro nuomone, teismas nepagrįstai nuosprendyje remiasi kaltinamojo E. A. duodamais parodymais, jog jis neturėjo jokios tyčios automobilį pagrobti, jog pasinaudojęs automobiliu jis jį būtų grąžinęs į tą pačią vietą, tačiau įvyko eismo įvykis dėl jo kaltės. Teigia, kad tokie kaltinamojo E. A. duodami parodymai neparemti jokiais objektyviais bylos duomenimis ir turėtų būti vertintini kritiškai, kaip kaltinamojo siekis sušvelninti ar net visiškai išvengti baudžiamosios atsakomybės. Prokuroras analizuoja kaltinamojo, nukentėjusiojo A. R. ir liudytojo M. R. parodymus. Pažymi, kad nei nukentėjusysis A. R., nei M. R. nedavė sutikimo ir neleido ir anksčiau nėra leidę, kaltinamajam naudotis automobiliu. Šiuo atveju, pasak prokuroro, kaltinamasis pasiėmė automobilį jiems nežinant, be jų sutikimo ir įgijo teisę juo disponuoti pagal savo valią, o tai atitinka vagystės baigtumo sampratą. Nurodo, kad tai, jog E. A. pavogė nukentėjusiajam priklausantį automobilį, patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys.
2.3. Pažymi, kad visi objektyvūs duomenys leidžia kategoriškai teigti, kad E. A. suvokė, jog neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, būdamas neblaivus, paima svetimą daiktą, išvažiuodamas automobiliu iš aikštelės, kur jis buvo laikomas, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis jį turės kaip nuosavą ir tenkins savo poreikius, to būtent ir norėjo – nukentėjusiajam A. R. priklausančiu automobiliu naudotis kaip savu, juo važiuoti ten, kur pats norės. Teigia, kad visiškai nepagrįstas teismo nuosprendžio teiginys, kad jei ne įvykdytas eismo įvykis, automobilis būtų grąžintas į savo vietą ir tai rodo E. A. norą ne neatlygintinai pasisavinti turtą, o neteisėtai laikinai juo pasinaudoti ir tuomet grąžinti. Prokuroro teigimu, pagal nustatytas aplinkybes, negalima kategoriškai vadovautis, kad E. A. akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti. Mano, kad tik įvykęs eismo įvykis sutrukdė E. A. tęsti savo nusikalstamą sumanymą. Prokuroro nuomone, E. A. neteisėtai užvaldė automobilį, veikė prieš nukentėjusiojo valią, atėmė iš jo galimybę naudotis jam priklausančiu automobiliu, nukentėjusysis teisės naudotis jo automobiliu E. A. nesuteikė, o jis, užvaldęs automobilį, turėjo galimybę su pavogtu daiktu elgtis pagal savo valią.
3. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo E. A. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestinas
4. Prokuroras neginčija nuosprendžio dalies dėl E. A. pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, tačiau nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria E. A. dėl automobilio pagrobimo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymių. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neperžengdama apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalis) patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
5. Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus nusikalstamos veikos požymius, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius, ir padarė pagrįstą išvadą, kad E. A. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymių.
6. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį.
6.1. Turto pagrobimo sąvoka baudžiamajame įstatyme nepateikiama. Teismų praktikoje turto pagrobimas apibrėžiamas nevisiškai vienodai. Vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, 2K-440/2009, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015). Būtent šio tikslo buvimą E. A. veiksmuose bando įrodyti prokuroras.
6.2. Nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Kasacinėje praktikoje kaip vagystei būdingos tyčios pavyzdžiai dažnai nurodoma tai, kad kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba kad kaltininkas suvokė, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Todėl nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, gali būti laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių BK 178 straipsnio prasme. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų šio nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2012, 2K-108/2013, 2K-63-648/2016).
7. Šioje baudžiamojoje byloje būtent ir nenustatyta tyčia, nukreipta į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą. Prokuroro dėstomi argumentai apie E. A. tikslą neva pasisavinti nukentėjusiajam priklausantį automobilį – jog neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, būdamas neblaivus, paima svetimą daiktą, išvažiuodamas automobiliu iš aikštelės, kur jis buvo laikomas, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis jį turės kaip nuosavą ir tenkins savo poreikius, pirmosios instancijos teismui buvo žinomi ir įvertinti priimant išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas dėl automobilio pagrobimo išteisinamąjį nuosprendį, išsamiai ir tinkamai motyvavo savo sprendimą, aiškiai pasisakė, kodėl daro išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog tyčia pasisavinti nukentėjusiajam A. R. priklausantį automobilį nenustatyta. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs ne tik paties E. A. nurodytas aplinkybes, bet ir nukentėjusiojo A. R., liudytojo M. R. duotus parodymus. E. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, kad su M. R. vartojo alkoholinius gėrimus, kad M. R. užmigo, tada jis sugalvojo važiuoti į (duomenys neskelbtini). Bandė žadinti M., kad paskolintų pinigų taksi, bet jo nepavyko pažadinti. Eidamas iš buto koridoriuje ant prieškambario spintelės pamatė automobilio raktelį. Žinojo, kad M. R. turi automobilį. Sugalvojo važiuoti M. automobiliu, be jo leidimo. Taip pat E. A. paaiškino, jog jis vėliau automobilį būtų grąžinęs M. R.. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu E. A. davė analogiškus parodymus ir dar kartą pažymėjo, jog automobilį draugiškai pasiskolino, norėjo nuvažiuoti pas draugą, ryte automobilį M. R. būtų gražinęs. Šią E. A. keliamą versiją, kad jis norėjo ne neatlygintinai pasisavinti turtą, o neteisėtai laikinai juo pasinaudoti ir tuomet grąžinti jį savininku, patvirtina ir nukentėjusysis A. R. bei liudytojas M. R.. Nukentėjusysis A. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad parvykus iš atostogų sužinojo, kad jam priklausančiu automobiliu buvo padaryta avarija. Automobilį naudoja jis ir jo sūnus. Sūnus pasakė, kad jo draugas savavališkai paėmė automobilį, su kuriuo padaryta avarija. Automobilio rakteliai ir dokumentai buvo palikti mašinoje. Policijai pranešė, kad yra savavališkai paimtas jo automobilis. Tai, kad E. A. savavališkai paėmė automobilį, parodė ir liudytojas M. R.. Duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. R. parodė, jog apie įvykį sužinojo ryte iš paties E. A.. Nepamena, ar buvo E. A. prašymas leisti važiuoti automobiliu. Jis buvo girtas, nežino kaip E. A. išėjo. Žino, kad jis pats nevažiavo automobiliu ir niekam neleido juo važiuoti. Taip pat duodamas parodymus liudytojas pažymėjo, jog jis nemano, kad tai buvo vagystė, E. A. yra draugas. E. A. buvo girtas, taip tada jam atrodė ir išvažiavo. Jam ryte E. A. pasakė, kad automobilis sudaužytas. Su E. A. pažįstami gal 10 metų. Šie E. A., nukentėjusiojo A. R. ir liudytojo M. R. parodymai neginčijamai paneigia prokuroro argumentus apie E. A. tikslą pasisavinti A. R. priklausantį automobilį, o svetimo turto užvaldymui konstatuoti ji būtina, kaip ir tyčia, nukreipta būtent į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą.
8. Dėl to, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad E. A. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl automobilio pagrobimo pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, todėl naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.