Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-491-567/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2025-12-18
Bylos Nr.: e2A-491-567/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01156-2024-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Neringa Švedienė, Dalia Kačinskienė, Tomas Venckus
Ieškovas: A. P.
Atsakovas: N. D., A. G.

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2.6.37Jungtinė veikla (partnerystė)
3.2.4.11Įrodymų vertinimas

Civilinė byla Nr. e2A-491-567/2025Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01156-2024-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.37; 3.2.4.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovėms N. D. ir A. G. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, naudojimosi turtu tvarkos nustatymo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė N. P.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:

1.1. pripažinti bendrąja daline ieškovo ir atsakovės N. D. nuosavybe žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), 168 kv. m ploto rekonstrukcijos būdu pastatytą gyvenamąjį namą iš sodo pastato, (duomenys neskelbtini), pirtį su terasa, pavėsinę, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – ir turtas), kiekvienam bendraturčiui pripažįstant po 1/2 dalį turto;

1.2. padalijus nekilnojamąjį turtą natūra, nustatyti naudojimosi juo tvarką: ieškovui palikti naudotis pirtimi ir gyvenamojo namo dirbtuvės patalpomis, esančiomis po terasa ir turinčiomis atskirą įėjimą, atsakovei N. D. palikti naudotis gyvenamuoju namu; žemės sklypu ir pavėsine šalys naudojasi bendrai;

1.3. pripažinti negaliojančia atsakovių N. D. ir A. G. 2024 m. birželio 12 d. dovanojimo sutartį (toliau – ir dovanojimo sutartis) Nr. 1304, kuria atsakovė N. D. padovanojo dukteriai atsakovei A. G. nekilnojamąjį turtą – (duomenys neskelbtini);

1.4. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad jis su atsakove N. D. kartu pradėjo gyventi nuo 2018 m. atsakovei priklausančiame sodo pastate (duomenys neskelbtini), santuokos nesudarė. Ieškovas norėjo įsirengti dirbtuves, kuriose galėtų užsiimti savo pomėgiu – medžio drožyba, o atsakovė – turėti nuosavą namą, todėl šalys sutarė nupirkti žemės sklypą ir jame pastatyti gyvenamąjį namą, kuriame būtų įrengtos dirbtuvės. Ieškovas surado tinkamą žemės sklypą (duomenys neskelbtini)., kuriame buvo valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre (toliau – Nekilnojamojo turto registras) neįregistruotas sodo namas. Atsakovė N. D. 2018 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo žemės sklypą už 15 000 Eur, užsakė žemės sklype buvusio sodo namo kadastrinius matavimus, užpildė deklaraciją apie statybos užbaigimą ir 58,24 kv. m ploto sodo pastatas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas parengė sodo pastato rekonstrukcijos brėžinį, žemės sklype numatė vietą pastatyti pirtį ir pavėsinę, kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) ,,Trakuva“ dirbančią architektę, kad pagal jo brėžinį parengtų sodo pastato rekonstrukcijos projektą, numatantį sodo pastatą rekonstruoti į vienbutį gyvenamąjį namą, gautų statybos leidimą. Leidimas rekonstruoti statinį buvo gautas 2019 m. rugpjūčio 5 d. Kol buvo rengiamas projektas, ieškovas savo lėšomis ir darbu išvalė bei paruošė apleistą žemės sklypą statyboms. Statybos darbai pradėti 2018 m. pabaigoje, 2019 m. pastatyta pirtis, kurioje šalys apsigyveno, vėliau pastatyta pavėsinė. Sodo pastatas pradėtas rekonstruoti 2020 m., statyba intensyviai vyko 2020–2022 m., 2023 m. buvo sutvarkyta aplinka, išgrįsti takai, išklotos trinkelės, įrengta tvora. Žemės sklype pastatyti 3 nekilnojamojo turto objektai: sodo pastatas rekonstruotas į gyvenamąjį namą, kurio plotas padidėjo iki 168 kv. m, pastatyta nauja 51 kv. m ploto pirtis su terasa ir 36 kv. m ploto pavėsinė. Teritorija sutvarkyta, aplink statinius žemės sklypas išgrįstas spalvotomis trinkelėmis, prie pirties ir pavėsinės sumūrytos atraminės tvorelės, apdailintos skaldyto akmens plokštėmis, į žemės sklypą buvo atvežta daug grunto, įrengta žalia veja, aikštelė prie namo padengta juodos spalvos skaldele. Ieškovo vertinimu, visas nurodytas turtas (žemės sklypas su rekonstruotu sodo pastatu, nauja pirtimi, pavėsine, sutvarkyta teritorija) yra vertas apie 380 000 Eur.

3. Ieškovas pažymėjo, kad nekilnojamasis turtas sukurtas iš esmės jungtinės veiklos pagrindu iš sugyventinių lėšų ir darbo. Ieškovas statyboms naudojo savo lėšas, t. y. gaunamą pensiją, pajamas iš savo parduotų drožinių ir 33 000 Eur lėšas, gautas 2020 m. spalio 14 d. pardavus jam priklausantį sodo pastatą (duomenys neskelbtini). Ieškovas buvo sukaupęs įvairios medienos savo drožiniams, kurią panaudojo gyvenamojo namo statybai, taip pat pirko namui medienos iš savo pažįstamų eigulių. Iš ąžuolo medienos buvo pagamintos kolonos po sodo pastato, rekonstruoto į gyvenamąjį namą, terasa, po pirties stogu, po pavėsinės stogu, iš jos pagamintos trejos vidaus durys, lauko baldai, komoda pirtyje. Ieškovas 2020–2021 m. statybinių medžiagų įsigijimui prekybos centruose, degalams ir statybai, išimdamas iš banko sąskaitos grynuosius pinigus, išleido 41 226,68 Eur. Taigi, ieškovas statybai panaudojo 70 000 Eur asmeninių lėšų. Ieškovas taip pat faktiškai dirbo, kaip darbų vykdytojas, ir toks jo indėlis per 5 metus sudaro apie 120 000 Eur, imant darbų vykdytojo 2 000 Eur atlyginimą per mėnesį.

4. Ieškovas nurodė, kad, baigus statybos darbus, jo ir atsakovės N. D. santykiai pašlijo. Atsakovė pareiškė, kad visas abiejų sugyventinių darbu ir lėšomis sukurtas nekilnojamasis turtas priklauso tik jai bei pasiūlė ieškovui kompensaciją pinigais bei išsikraustyti. Siūlyta kompensacija buvo nepakankama, atsižvelgiant į ieškovo įdėtas pastangas, darbą ir asmenines lėšas. Be to, atsakovė N. D. 2024 m. birželio 12 d. dovanojimo sutartimi ginčo turtą padovanojo dukteriai atsakovei A. G., be kita ko, sodo pastatą, kurio realiai nebėra, nes jis rekonstruotas į gyvenamąjį namą, pastatyta nauja pirtis. Taigi, dovanojimo sutartis laikytina apsimestiniu sandoriu, todėl pripažintina negaliojančia.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovėms N. D. ir A. G. lygiomis dalimis 2 160 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas, įvertinęs sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, grįstą bendru ūkiu ir pasitikėjimu, bei iš to natūraliai galinčius kilti bendrus ateities planus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovo įrodytas galimas indėlis į ginčo turto sukūrimą ir (ar) pagerinimą nėra toks reikšmingas, jog būtų pakankamas pripažinti jo teisę į turto nuosavybės dalį. Nors tai nepaneigia ieškovo teisės reikalauti kompensacijos už atsakovės N. D. interesais išleistas lėšas, tačiau ieškovas yra laisvas pasirinkti savo teisių gynybos būdus ir tokio pobūdžio reikalavimo nepareiškė.

6. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas savo lėšomis prisidėjo atsakovei N. D. 2018 m. spalio 10 d. perkant ginčo žemės sklypą su jame buvusiu neregistruotu sodo pastatu. Ieškovas žodžiu paaiškino, kad žemės sklypo įsigijimui davė atsakovei N. D. 4 000 Eur, tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, jog nurodytu laiku tokia pinigų suma disponavo, taip pat nėra duomenų apie tokios sumos perdavimą atsakovei, siekiant kartu bendros dalinės nuosavybės teise įgyti turtą. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria turtas įsigytas asmenine atsakovės N. D. nuosavybės teise, pasirašė tik atsakovė, šis turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atsakovės asmeninė nuosavybė. Turto įsigijimas vien atsakovės N. D. vardu, nesant duomenų apie kitokius šalių susitarimus ir ieškovo lėšų šiam pirkiniui paskyrimą, yra požymis, kad susitarimo turtą įgyti bendrąja nuosavybe nebuvo.

7. Teismas pažymėjo, kad ieškovui neįrodžius, jog įsigyjant žemės sklypą buvo panaudotos ir jo asmeninės piniginės lėšos, ieškovo teisė į žemės sklypo dalį bendrosios jungtinės veiklos pagrindu galėtų būti pripažinta tik ieškovui įrodžius, jog žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas (pavyzdžiui, nusausintas, pertvarkytas kraštovaizdis ar pan.). Ieškovas iš esmės neįrodė esminio žemės sklypo pagerinimo, o nurodė tai, kad, rekonstravus sodo pastatą į gyvenamąjį namą ir pastačius naujus statinius, buvo sutvarkyta aplinka – išklotos trinkelės, įrengta skaldos danga, atvežtos žemės ir įveista veja. Ieškovas neįrodė, kad tai atlikta jo lėšomis ar darbu. Tokio pobūdžio žemės sklypo priežiūra ir aplinkos sutvarkymas nėra žemės sklypo pagerinimas iš esmės, todėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti jo nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį jungtinės veiklos pagrindu.

8. Teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog buvo jo ir atsakovės N. D. susitarimas įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nors šalys gyveno kartu, puoselėjo tarpasmeninius santykius, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad jos būtų siekusios (sutarusios) ir savo turtą tvarkyti bendrai. Teismo posėdžio metu šalys pripažino, kad bendro šeimos biudžeto jos neturėjo, t. y. ieškovas ir atsakovė N. D. savo turėtomis piniginėmis lėšomis disponavo savo nuožiūra, atskirai. Ginčo turtą išlaikė atsakovė N. D., nes ji mokėjo už komunalinius patarnavimus, sodo bendrijai, už kitas paslaugas (interneto ryšį, televiziją), draudimo įmokas. Ieškovas šios aplinkybės neginčijo ir neįrodinėjo, kad prisidėjo prie ginčo turto išlaikymo ar bendro kasdieninio ūkinio gyvenimo išlaidų dengimo. Teismo posėdžio metu šalys taip pat paaiškino, kad maistu, drabužių priežiūra, daržu, buitinių poreikių tenkinimu rūpinosi atsakovė N. D., kuri už tai ir mokėjo, o ieškovas šios aplinkybės neginčijo. Taigi, nėra pagrindo nustatyti, kad šalys, gyvendamos kartu ir kurdamos asmeninius ryšius bendravimo poreikiams tenkinti, buvo sutarusios ir (ar) turėjo ketinimų vesti bendrą ūkį, kartu tvarkyti nuosavybės klausimus ir, atitinkamai, įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes tokio susitarimo nebuvimą patvirtina šalių elgesys.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas, prašydamas pripažinti ginčo turtą bendrąja jo ir atsakovės N. D. nuosavybe, nurodė, jog į ginčo nekilnojamojo turto statybą jis investavo apie 70 000 Eur asmeninių lėšų. Grįsdamas šiuos teiginius, ieškovas rėmėsi savo žodiniais paaiškinimais, liudytojų A. S. (A. S.), B. J., R. S., S. P. parodymais, išrašais iš ieškovo banko sąskaitos, duomenimis apie jam priklausiusio žemės sklypo su sodo namu pardavimą. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, nusprendė, kad ieškovas neįrodė, jog į ginčo turto sukūrimą įdėjo 70 000 Eur, taip pat ir to, jog objektyviai galėjo įnešti tokią sumą į statybos darbus, atsižvelgiant į pateiktus duomenis apie ieškovo pajamas.

10. Teismas, įvertinęs šalių pateiktus kvitus ir sąskaitas už statybinių medžiagų, degalų įsigijimą, nurodė, kad šiuose įrodymuose (kvituose ir kai kuriose sąskaitose) nenurodyti pirkėjo duomenys, taip pat iš jų nėra galimybės nustatyti, kam priklausančiomis lėšomis buvo atsiskaitoma. Taigi, aplinkybė, kad tam tikrus pateiktus kvitus ar sąskaitas turi viena iš ginčo šalių ir jas pateikia teismui, nėra pakankama spręsti ir dėl to, kuriai iš šalių priklausančiomis lėšomis buvo atsiskaitoma, nes bylos duomenys nesudaro pagrindo nustatyti, jog kiekviena šalis kvitus apmokėdavo iš savo lėšų ir pasilikdavo juos saugoti. Pats ieškovas nurodė, kad statybinių medžiagų pirkimo kvitus, sąskaitas atiduodavo atsakovei N. D., o kai kurie pasiliko pas jį, tai pastaruosius, ieškovo teigimu, jis ir pateikė teismui. Atsakovės N. D. teigimu, ji duodavo ieškovui pinigų, kuriais jis atsiskaitydavo pirkdamas reikiamas medžiagas, taigi, ir gavo galimai pateikiamus teismui kvitus. Teismas nurodytus medžiagų ir kitų prekių, degalų pirkimo kvitus vertino kritiškai, kaip neįrodančius teisiškai reikšmingos aplinkybės apie kiekvienos iš šalių į ginčo turto statybas, pagerinimą įneštas asmenines lėšas. Teismas pažymėjo, įrodomąją reikšmę turi tie statybinių prekių pirkimo kvitai, kurių apmokėjimą asmeninėmis lėšomis patvirtina šalių pateikti išrašai iš jų banko sąskaitų.

11. Teismas iš ieškovo banko sąskaitos išrašų už 2020–2021 m. nustatė, kad ieškovas turėjo išlaidų statybinių prekių parduotuvėse iki 200 Eur dydžio, didesnės sumos išleistos UAB ,,Vilpra“ (iš viso 6 000 Eur). Šią aplinkybę patvirtina pateikta UAB ,,Vilpra“ šilumos siurblio ir susijusių prekių sąskaita apmokėjimui dėl 5 769,79 Eur, kurioje pirkėju įvardintas ieškovas. Aplinkybę, kad ieškovas pirko šilumos siurblį, pripažino ir atsakovės, šių ieškovo išlaidų jos neginčijo. Bendra galima identifikuoti statyboms reikalingų išlaidų suma pagal pateiktus ieškovo banko sąskaitos išrašus yra 11 214,15 Eur, tačiau ieškovas šios sumos priteisti iš atsakovių neprašė. Daugiau pateiktuose banko sąskaitos išrašuose nurodyti grynųjų pinigų išėmimai nepatvirtina, kad visi grynieji pinigai buvo panaudoti ginčo turtui sukurti ir (ar) pagerinti, taip pat nėra patikimo pagrindo nustatyti, koks tokių išlaidų dydis tam galėjo būti (buvo) panaudotas. Teismas pažymėjo, kad dalis nurodytų lėšų buvo skiriamos apmokėti už statybines prekes, kurių įsigijimo kvitus ieškovas pateikė teismui, tačiau šios dalies nustatyti nėra galimybių.

12. Teismas nurodė, kad ieškovo pateiktas medienos perdavimo–priėmimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. aktas dėl 226,61 Eur, atsižvelgiant į ieškovo nurodomą jo užsiėmimą (medžio drožybą), nesudaro galimybės tiksliai nustatyti, kur įsigyta mediena buvo panaudota, t. y. ginčo turtui statyti ar ieškovo veikloje. Be to, atsakovė N. D. taip pat pateikė duomenis, kad savo vardu pirko medieną.

13. Teismas dėl atsakovės N. D. pateiktos išlaidų lentelės, kurioje apskaičiuoti jos išleisti 63 335,08 Eur ginčo turto statybai, taip pat dėl pateiktų statybinių medžiagų ir statybos darbų atlikimo sąskaitų bei kvitų, nurodė, kad šiuose dokumentuose nėra nurodytas pirkėjas, mokėtojas, todėl, kaip ir ieškovo pateiktų pirkimo kvitų bei sąskaitų atveju, tokie duomenys nėra pakankamai patikimi nustatyti išlaidas patyrusį asmenį. Tačiau, skirtingai nei ieškovo pateiktų kvitų ir sąskaitų atveju, daugelyje dokumentų pirkėja (užsakove) įvardinta atsakovė N. D., kuriai išrašytose sąskaitose nurodytos piniginės lėšos yra didesnės nei ieškovo pateiktuose kvituose.

14. Teismas pažymėjo, kad ne visi šalių pateikti dokumentai ir teikti paaiškinimai dėl patirtų išlaidų turi įrodomąją reikšmę, sprendžiant dėl ginčo turto (ne)pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, todėl tiek ieškovo nurodomos aplinkybės dėl jo lėšomis įsigytų, pagamintų baldų, tiek atsakovės N. D. teikti duomenys apie jos lėšomis įgytą buitinę techniką (televizorių, skalbimo mašiną ar kaitlentę) nėra teisiškai reikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui.

15. Teismas priėjo išvadą, kad šalių pateikti įrodymai nėra pakankami vienareikšmiškai patvirtinti, kokią konkrečią sumą ieškovas ir atsakovė N. D. išleido ginčo turto statyboms, pagerinimui, tačiau jie akivaizdžiai patvirtina, jog pagrindinių darbų užsakove buvo atsakovė, jai buvo išrašomos sąskaitos, o ieškovo pateikti pirkimo kvitai, išskyrus išlaidas UAB ,,Vilpra“, apsiribojo mažos vertės pirkiniais. Nurodytą išvadą iš esmės patvirtina ir apibendrintai įvertinti liudytojų R. Ž., B. J., S. P., R. S. ir A. S. parodymai. Iš esmės visi liudytojai, taip pat ir tie, kurie save įvardijo ieškovo draugais, patvirtino, kad atsakovė N. D. ginčo objekto statybose dalyvavo kaip užsakovė, atliko mokėjimus. Teismas pažymėjo, kad liudytojai skirtingai nurodė ieškovo indėlį. Liudytojas R. Ž. nurodė, kad viską užsakė ir apmokėjo atsakovė N. D.; kiti liudytojai – kad tiek užsakymus formuluodavo, tiek mokėdavo ir ieškovas, ir atsakovė N. D., liudytojas A. S. – kad tarėsi su ieškovu ne jis, o jo tėvas (šis liudytojas dirbo pagalbiniu darbininku). Taip pat didžioji dalis liudytojų, pripažinusių, kad mokėjimus atliko tiek ieškovas, tiek atsakovė N. D., nurodė, kad didesnę dalį mokėjimų atliko atsakovė N. D. Liudytojai patvirtino, kad ginčo objekte ieškovas buvo visada, o atsakovė N. D. – epizodiškai, nes buvo dirbanti, nė vienas iš liudytojų negalėjo atsakyti, kieno (ieškovo ar šios atsakovės) lėšomis buvo atsiskaitoma.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad abi šalys pabrėžė, jog daug darbų, statant ginčo turtą, buvo atliekami ūkio būdu, o atsiskaitymai vykdavo grynaisiais pinigais, asmenines pajamas, kurios buvo išleistos ginčo turto sukūrimui, gaudavo grynaisiais pinigais, todėl negali teismui pateikti tokias pajamas įrodančių dokumentų. Taigi, pabrėždamos grynųjų pinigų apyvartą, abi ginčo šalys susidūrė su sunkumais įrodyti tiek gautas pajamas, tiek išlaidas ginčo turto statyboms. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad atsiskaitant grynaisiais pinigais teisės aktai taip pat nustato jų apskaitos formą ir reikalavimus apskaitos dokumentams, asmens pasirinkimas veikti nesilaikant šių reikalavimų lemia ir jo prisiimtą su tuo susijusią riziką, šiuo atveju – sunkumus įrodyti gautas pajamas ir (ar) patirtas išlaidas. Tokį elgesio modelį pasirinkęs asmuo negali pagrįstai tikėtis, kad teismo sprendimas tokiu atveju bus (galėtų būti) grindžiamas prielaidomis dėl reikšmingų faktinių aplinkybių – gautų pajamų ar patirtų išlaidų dydžio, nes teismas remiasi jam pateiktais duomenimis. Nagrinėjamu atveju nesant galimybės tiksliai nustatyti išlaidas pagal pateiktus kvitus patyrusio asmens, teismas nusprendė remtis į bylą pateiktais įrodymais apie kiekvienos iš ginčo šalių galimybes tokias išlaidas patirti ir atlikti tam tikras investicijas į ginčo turtą.

17. Teismas, įvertindamas ieškovo pateiktus duomenis ir paaiškinimus, pažymėjo, kad, ieškovo teigimu, ginčo turto statybos vyko nuo 2018 m. pabaigos, tačiau ieškovas pateikė išrašus iš banko sąskaitos už 2020–2021 m. Taigi, duomenų apie ieškovo 2019 m., 2022–2023 m. gautas pajamas ir iš asmeninės sąskaitos patirtas išlaidas nėra, nors, ieškovo teigimu, statybos ir aplinkos tvarkymo darbai nurodytais laikotarpiais buvo atliekami. 2020 m. ieškovo pajamas sudarė: 118,80–140 Eur mėnesinės išmokos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra), 2020 m. sausio 14 d. gauta neterminuota 5 000 Eur paskola, 30 Eur pervedimas iš atsakovės, 33 000 Eur už parduotą žemės sklypą ir sodo namą pagal 2020 m. spalio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį. 2021 m. ieškovas iš Sodros gavo 143 Eur per mėnesį, 65 Eur pervedimus iš atsakovės A. G. Ieškovas darbo teisinių santykių neturi ir neturėjo, su tuo susijusių pajamų negauna ir negavo. Nors ieškovas paaiškino, kad jis gauna pajamų parduodamas savo medžio drožybos darbus, kuriuos vertina nuo 35 iki 3 500 Eur, tačiau nepateikė įrodymų apie nors vieną įvykusį pirkimo–pardavimo sandorį ir jo kainą bei vykdomą prekybą. Dėl to teismas nenustatė realių ieškovo pajamų vykdant šią veiklą, kurias jis būtų galėjęs skirti ginčo turto sukūrimui. Ieškovui, pasirinkusiam vykdyti veiklą, to neįforminant teisės aktų nustatyta tvarka, tenka tokio elgesio pasekmės – sunkumai konkrečiais įrodymais pagrįsti teiginius dėl jo turėtų galimybių finansiškai prisidėti prie ginčo turto sukūrimo, pagerinimo. Teismas atsižvelgė į liudytojo R. S. parodymus, kad už tam tikrus atliktus darbus, vykdant ginčo turto statybą, su juo buvo atsiskaityta ne tik pinigais, tačiau ir ieškovo medžio drožiniais.

18. Teismas konstatavo, kad ieškovo pateikti duomenys apie 2020–2021 m. gautas pajamas, nesant duomenų apie kitais statybos darbų atlikimo laikotarpiais jo gautas pajamas, nepatvirtina, jog tokio dydžio pajamos, atsižvelgiant į taip pat būtinas lėšas asmens pragyvenimui ir būtiniesiems poreikiams tenkinti, objektyviai sudarė ieškovui galimybę daugiau prisidėti prie ginčo turto statybos, rekonstrukcijos darbų asmeninėmis lėšomis. Reikšmingesnę lėšų sumą ieškovas gavo, pardavęs 2020 m. spalio 14 d. jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą už 33 000 Eur, tačiau tuo metu didesnė ginčo turto statybos, rekonstrukcijos darbų dalis, šalių paaiškinimais, jau buvo atlikta. Iki to laiko, kai ieškovas gavo lėšų, jau buvo pastatyta pirtis (ieškovas nurodė, jog šalys joje apsigyveno 2019 m.), beveik visus metus nuo 2020 m. pradžios vykdyta gyvenamojo namo rekonstrukcija. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas būtų skyręs asmeninių lėšų iki 2020 m. spalio 14 d., nes byloje neįrodyta, jog jis tokių lėšų turėjo.

19. Teismas nustatė, kad atsakovė N. D. dirba ir gauna pajamas (duomenys neskelbtini), jai COVID-19 apribojimų metu buvo mokamos išmokos iš Sodros ir turgavietės mokesčio kompensacijos. Atsakovė N. D. 2019 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė atsakovei A. G. su sutuoktiniu A. G. butą (duomenys neskelbtini) už 63 800 Eur. Pagal atsakovės N. D. 2019–2023 m. banko sąskaitos išrašų duomenis atsakovė 2019 m. gavo dideles pinigų sumas už parduotą turtą, kitais laikotarpiais gavo 1 000–4 000 Eur pervedimus iš atsakovės A. G. ar A. G.

20. Teismo vertinimu, atsakovės N. D. gautos pajamos ir disponuojamos lėšos leido jai atlikti ginčo turto statybos, rekonstrukcijos darbus, o ieškovo indėlis į išlaidų dengimą negali būti laikomas sudarančiu tokią proporcinę dalį, kuri leistų pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į dalį sukurto turto. Nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami nekilnojamojo turto bendrosios dalinės nuosavybės faktui nustatyti, be to, ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, kad ginčo turtas buvo sukurtas atsakovės N. D. lėšomis ir jo darbu.

21. Teismo vertinimu, finansinės išraiškos ieškovo indėlis darbu (120 000 Eur per 5 metus) į ginčo objektų sukūrimą grindžiamas prielaidomis ir nėra įrodytas. Nėra aišku, kuo grindžiama būtent 2 000 Eur per mėnesį dydžio alga, nekonkretizuojama, kodėl ieškovas turėtų būti pripažintas vykdęs būtent darbų vykdytojo pareigas, nes nėra duomenų apie ieškovo kvalifikaciją atlikti tokio pobūdžio pareigas, patirtį ir (ar) stažą jas atliekant. Bylos medžiaga nepatvirtina, kad statybos vyko 5 metus. Bylos duomenys taip pat nepatvirtina, kad atsakovės N. D. darbinė veikla buvo tokia intensyvi, jog būtų neleidusi jai kontroliuoti statybos darbus tiek, kiek tai yra būtina ir įprasta, dirbančiam asmeniui statybos darbams atlikti samdant rangovus, tai ir buvo daroma nagrinėjamu atveju. Tiek ieškovas, tiek atsakovė N. D. nurodė, kad ši atsakovė dirba keletą dienų, naktų per savaitę, o tai nelaikytina kliūtimi rūpintis ir statybos darbais.

22. Teismas nenustatė ieškovo indėlio darbu tokios apimties, kad pripažintų įrodytu ne tik susitarimą kurti bendrą nuosavybę, bet ir didelį ieškovo įnašą į ją. Daugiau duomenų yra apie tai, kad statybos darbus organizavo ir kontroliavo atsakovė N. D., nes jos vardu rengtas projektas, išduoti statybą leidžiantys dokumentai, išrašytos esminių darbų bei medžiagų sąskaitos didžiausioms sumoms. Atsakovės N. D. esminį vaidmenį, organizuojant ginčo namo ,,dėžutės“ statybos darbus ir užsakant jiems medžiagas, patvirtino liudytojas R. Ž., o lygiavertį dalyvavimą formuojant užsakymus patvirtino kiti liudytojai, be kita ko, pats ieškovas pripažino jos esminį finansinį indėlį į turtą.

23. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, pabrėždamas savo įgūdžius ir talentą dirbti su medžiu, nurodė, jog baldus, vidaus duris gamino jo surasti meistrai (liudytojai), todėl tai kelia abejonių, kodėl ieškovas negalėjo medžio darbų atlikti savarankiškai. Liudytojai patvirtino, kad ieškovas buvo statybų objekte, tačiau jie nenurodė, kad jis būtų dirbęs. Ieškovas, pabrėždamas savo nuolatinį buvimą statybvietėje, neatsižvelgė į tai, jog, skirtingai nei atsakovė N. D., jis neturėjo darbo teisinių santykių, todėl natūralu, kad buvo statybvietėje, nes ten gyveno. Taigi, buvimas gyvenamojoje vietoje nepatvirtina, kad buvimo tikslas – būtent statybų priežiūra, organizavimas ir (ar) kontrolė. Atliktų darbų kokybės kontrolė iš esmės atliekama atsiskaitymo už darbus metu ir užsakovė gali nepriimti bei neapmokėti už netinkamai atliktus darbus, todėl neįrodyta, kad atsakovė N. D. vien dėl savo darbinės veiklos negalėjo pakankamai prižiūrėti vykdomų statybų, o tą būtų daręs išimtinai ieškovas. Be to, ieškovo teiginiai dėl jo prisidėjimo prie ūkio būdu atliktų darbų yra nenuoseklūs, nes ieškovas, teigdamas apie savo sunkų darbą statybvietėje, kuriant ginčo turtą, akcentavo savo medžio drožybos darbus, tačiau tuo pačiu argumentavo negalėjęs turėti darbo teisinių santykių ir su jais susijusių pajamų dėl savo sveikatos būklės bei darbingumo lygio.

24. Teismas priėjo išvadą, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog šalis siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) santykiai dėl ginčo turto sukūrimo, todėl ieškinio reikalavimas dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja daline ieškovo ir atsakovės N. D. nuosavybe atmestas kaip neįrodytas.

25. Teismas nurodė, kad, atmetus pagrindinį ieškinio reikalavimą dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, atmestini ir išvestiniai su pagrindiniu reikalavimu neatsiejamai susiję išvestiniai ieškinio reikalavimai dėl turto dalių nustatymo, naudojimosi juo tvarkos nustatymo. Nepripažinus turto bendrąja daline nuosavybe, šie išvestiniai reikalavimai negali būti tenkinami nesant bendrąja daline nuosavybe pripažinto turto, kurį būtų pagrindas dalinti ar būtų reikalinga nustatyti naudojimosi tvarką.

26. Teismas nusprendė atmesti ieškinio reikalavimą dėl atsakovių sudarytos dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nes nebuvo įrodyta ieškovo ir atsakovės N. D. bendroji dalinė nuosavybė į ginčo turtą, nebuvo paneigta atsakovės asmeninė nuosavybė į jį. Taigi, atsakovė N. D., kaip savininkė, turi teisę laisvai jai priklausančiu turtu disponuoti, todėl ginčijamo dovanojimo sandorio įvertinimas nėra teisiškai reikšmingas ir nesukeltų ieškovui teisinių pasekmių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

27. Apeliaciniame skunde ieškovas A. P. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1. 2018–2019 m. buvo formuojamas žemės sklypo reljefas, pastatyta pirtis ir pavėsinė, tačiau gyvenamojo namo statyba prasidėjo 2020 m. ir buvo vykdoma 2021–2022 m. Šias aplinkybes patvirtina byloje esančios sąskaitos, medžiagų pirkimo kvitai. Ieškovas 2020 m. spalio 14 d. gautus 33 000 Eur už jam priklausančio turto pardavimą investavo į gyvenamojo namo statybą, kuri prasidėjo būtent tik 2020 m., todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad iki 2020 m. balandžio 14 d. didelė ginčo turto statybos, rekonstrukcijos darbų dalis jau buvo atlikta. Ieškovas ir atsakovė N. D. gyvenamajame name pradėjo gyventi 2022 m. pabaigoje, nors visi apdailos darbai dar nebuvo baigti. Teisme apklaustas liudytojas atsakovės A. G. sutuoktinis A. G. taip pat patvirtino, kad ieškovas gautas lėšas investavo į gyvenamojo namo statybą.

27.2. Byloje esantys įrodymai, šalių ir liudytojų parodymai patvirtina ieškinio aplinkybes, kad tarp ieškovo ir atsakovės N. D. buvo nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais buvo siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę – įsigyti žemės sklypą ir jame pastatyti gyvenamąjį namą su dirbtuvėmis, pirtį, tinkančią gyventi visus metus, pavėsinę ir gražiai sutvarkyti aplinką.

27.3. Kadangi ieškinio pirmasis reikalavimas pagrįstas byloje esančiais įrodymais, tai yra pagrįstas ir ieškinio antrasis reikalavimas dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo. Byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl gyvenamojo namo kadastrinių matavimų atlikimo, o ieškovo prašymo skirti bendrai sukurto turto vertės nustatymo ekspertizę teismas netenkino, nors buvo pateiktas teismo eksperto sutikimas ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas apmokėti ekspertizės išlaidas. Gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos nustatymui reikalingi patalpų kadastriniai matavimai, t. y. reikalinga kadastrinių matavimų byla, tačiau teismas nepasiūlė šalims jos pateikti.

27.4. Trečiasis ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia tarp atsakovių sudarytą dovanojimo sutartį yra pagrįstas, nes dovanojimo sutartis sudaryta tik dėl akių, perleidžiant žemės sklypą ir neegzistuojantį 58,24 kv. m sodo pastatą. Atsakovėms žinoma, kad sodo pastatas buvo faktiškai nugriautas ir vietoj jo pagal 2019 m. rugpjūčio 5 d. išduotą statybos leidimą rekonstruoti pastatą–sodo namą buvo pastatytas naujas 168 kv. m vienbutis gyvenamasis namas. Dovanojimo sutartis sudaryta tuo metu, kad ieškovas gyveno su atsakove ir bendrai tvarkė visus bendro ūkio reikalus. Dovanojimo sutartis faktiškai neįvykdyta, nes ginčo turtu iki šiol naudojasi, ten gyvena ieškovas ir atsakovė N. D., o kita atsakovė nereikalauja išsikelti, šis turtas naujajai savininkei nėra aktualus. Taigi, turtas perleistas tik tam, kad jis neatitektų ieškovui.

Atsiliepimas

28. Atsakovės N. D. ir A. G. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

28.1. Tarp šalių nebuvo susitarimo dėl jungtinės veiklos, siekiant sukurti kokius nors rezultatus. Ieškovas ir atsakovė N. D. kurį laiką gyveno kartu, tačiau, nutrūkus santykiams, ieškovas atsisakė išsikraustyti ir savavališkai užėmė pirties pastatą, kuriuo naudojasi iki šiol. Ieškovas neprisidėjo ir neprisideda jokiais mokėjimais prie būsto išlaikymo. Atsakovė N. D. siekė ir įgijo asmeninės nuosavybės teise ginčo žemės sklypą su sodo namu, turtą registravo kaip asmeninę nuosavybę, savo lėšomis rekonstravo ginčo turtą.

28.2. Apelianto argumentai dėl asmeninių lėšų panaudojimo namo statybai yra deklaratyvaus pobūdžio, nes apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prisidėjimą pinigais prie ginčo turto sukūrimo. Apeliantas niekuomet nėra dirbęs, didžiąją dalį gyvenimo yra praleidęs kalėjime už įvairius nusikaltimus, todėl jis deklaruojamų lėšų turto rekonstrukcijai neturėjo, už viską mokėjo atsakovė. Apeliantas taip pat neatliko statybos ir teritorijos vystymo darbų.

28.3. Atsakovės N. D. gautos pajamos ir disponuotos lėšos leido jai atlikti ginčo turto statybos (rekonstrukcijos) darbus. Ieškovo indėlis į išlaidų dengimą negali būti laikomas sudarančiu tokią proporcinę dalį, kuri leistų pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į dalį sukurto turto.

28.4. Teismui pripažinus, kad nebuvo įrodyta ieškovo ir atsakovės N. D. bendroji dalinė nuosavybė į ginčo turtą, atitinkamai nebuvo paneigta atsakovės asmeninė nuosavybė. Taigi, atsakovė N. D. turėjo teisę laisvai disponuoti savo turtu ir jį padovanoti. Atsakovė A. G. kartu su sutuoktiniu savo lėšomis ir pastangomis ketina pabaigti turto vystymą ir su šeima apsigyventi erdvesnėse patalpose, kai ieškovas išsikels arba bus iškeldintas iš atsakovei A. G. priklausančio turto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių faktinių aplinkybių

30. Nustatyta, kad ieškovas A. P. ir atsakovė N. D. nuo 2018 m. pabaigos iki 2024 m. gyveno kartu, nesudarę santuokos.

31. Atsakovė N. D. 2018 m. spalio 10 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi už 15 000 Eur asmeninės nuosavybės teise nusipirko žemės sklypą, (duomenys neskelbtini).

32. Atsakovė N. D. 2018 m. gruodžio 5 d. pateikė deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 18-12-05, kuria deklaravo 58,24 kv. m ploto sodo pastatą, (duomenys neskelbtini). Deklaracijos pagrindu pastatas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, žemės sklypo ir pastato savininke įregistruota atsakovė N. D.

33. 2019 m. rugpjūčio 5 d. išduotas leidimas rekonstruoti prastatą–sodo namą, (duomenys neskelbtini), į vienbutį gyvenamąjį namą pagal projektuotojos UAB ,,Trakuva“ projekto vadovės F. K. projektą. Sutartį dėl projektavimo dokumentų rengimo pasirašė atsakovė N. D.

34. Atsakovė N. D. 2019 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 63 800 Eur pardavė dukteriai A. G. ir jos sutuoktiniui A. G. butą (duomenys neskelbtini).

35. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyriaus vedėjo 2020 m. balandžio 16 d. sprendimu žemės sklypas pertvarkytas perdalijimo būdu, atsižvelgiant į žemės sklypų savininkų susitarimą. Susitarimą pasirašė atsakovė N. D., kaip žemės sklypo savininkė.

36. Ieškovas 2022 m. gruodžio 28 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini).

37. Atsakovė N. D. 2024 m. birželio 12 d. dovanojimo sutartimi dukteriai A. G. padovanojo (duomenys neskelbtini).

38. Ieškovo pajamos 2020–2021 m. sudarė iš Sodros gaunamos 118,80–143 Eur per mėnesį išmokos. 2020 m. spalio 14 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas už 33 000 Eur pardavė jam priklausiusį žemės sklypą su sodo pastatu bei šiltnamiu, esančius (duomenys neskelbtini).

39. Atsakovė N. D. dirba (duomenys neskelbtini). Atsakovė N. D. banko sąskaitoje 2020 m. gavo 8 356,32 Eur pajamų, 2021 m. – 7 973,67 Eur, 2022 m. – 4 708 Eur, 2023 m. – 3 725 Eur.

Dėl jungtinės veiklos, bendrosios dalinės nuosavybės (ne)pripažinimo

40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.

41. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

42. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad net ir sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyme nustatytas teisinis režimas, įstatymų nurodytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma, nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas). Šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio vedimo faktas, nors yra reikšmingas sprendžiant apie sugyventinių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), savaime nėra pakankamas nuspręsti, kad buvo šalių susitarimas dėl konkretaus turto objekto bendrosios jungtinės nuosavybės, kitiems byloje surinktiems įrodymams liudijant priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 33 punktas).

43. Kasacinis teismas išaiškino, kad, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, teismas, spręsdamas ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, turi nustatyti, ar dėl konkretaus turto objekto buvo sudarytas konkretus susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

44. Pažymėtina, kad aplinkybės (susitarimas dėl turto įgijimo, bendrosios dalinės nuosavybės teise ir turto pagerinimo) gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo našta tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymuose nėra keliamas reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys bendrai įgydami turtą visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, o bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

45. Kasacinis teismas išaiškino, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-1-781/2025, 62 punktas).

46. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2025 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-1-781/2025, 62–63 punktai).

47. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl tam tikrų įrodymų vertinimo, siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nepagrindė, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

48. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo prieiti išvados, kad ieškovas ir atsakovė N. D. sudarė žodinį susitarimą įgyti, sukurti (pagerinti) turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių tokią aplinkybę. Šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovas ir atsakovė N. D. nuo 2018 m. pabaigos iki 2024 m. gyveno kartu, nesudarę santuokos, tačiau bendro biudžeto neturėjo, t. y. jie asmeninėmis piniginėmis lėšomis disponavo savo nuožiūra. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas ir atsakovė N. D., gyvendami kartu ir kurdami asmeninius ryšius, buvo susitarę vesti bendrą ūkį, kartu tvarkyti nuosavybės klausimus, turto įgijimą (sukūrimą, pagerinimą) bendrosios dalinės nuosavybės teise.

49. Apeliantas neįrodė, kad jis 2018 m. spalio 10 d. savo lėšomis prisidėjo prie ginčo žemės sklypo įsigijimo. Be kita ko, apeliantas neginčijo, kad už žemės sklypą atsiskaitė atsakovė N. D. Apeliantas nepateikė įrodymų apie pinigų atsakovei N. D. perdavimą (prieš šio sandorio sudarymą, jo sudarymo metu) ir apie jo galimybes disponuoti pinigais minėto sandorio sudarymo metu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog apeliantas prisidėjo prie žemės sklypo paieškos, jo įsigijimo ir susitarė su atsakove N. D. šį sklypą pirkti bendrosios dalinės nuosavybės teise bendram gyvenimui su atsakove. Nors apeliantas teigė, kad ginčo žemės sklypą planavo su atsakove N. D. pirkti bendrai ir jame vykdyti jungtinę veiklą (rekonstruoti sodo namą), tačiau įrodymų apie tokias aplinkybes nepateikė. Notarine tvarka patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi žemės sklypą asmeninės nuosavybės teise įgijo atsakovė N. D., todėl nesant duomenų apie susitarimo turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise egzistavimą ir apelianto piniginį įnašą turto įsigijimui, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad ieškovas ir atsakovė N. D. nebuvo susitarę įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

50. Be to, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-378/2025, 57 punktas). Žemės sklypo įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise įrodinėjimo dalykas turi savo specifiką. Žemės sklypo ypatybės lemia, jog jį įsigyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes jis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. Žemės sklypas gali būti pripažįstamas bendru jungtinės veiklos sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas (pavyzdžiui, nusausintas, pertvarkytas kraštovaizdis ar pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 46 punktas).

51. Nagrinėjamu atveju apeliantas esminio žemės sklypo pagerinimo (pavyzdžiui, nusausinimo, pertvarkyto kraštovaizdžio ar pan.) neįrodė. Tai, kad, rekonstravus sodo pastatą į gyvenamąjį namą ir pastačius kitus naujus statinius, buvo sutvarkyta aplinka – išklotos trinkelės, įrengta skaldos danga, atvežtos žemės ir įveista veja, yra žemės sklypo priežiūros darbai, o ne žemės sklypo esminis pagerinimas. Be to, nėra įrodytas nurodytų žemės sklypo priežiūros darbų atlikimas apelianto lėšomis ar asmeniniu darbu. Taigi, apeliantas neįrodė prisidėjęs prie žemės sklypo, kurį prašoma pripažinti bendrąja daline nuosavybe, esminio pagerinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškinio reikalavimo dėl atsakovei N. D. asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

52. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pavyzdžiui, paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 38–39 punktai).

53. Nors apeliantas įrodinėjo, kad ginčo turto sukūrimui (pagerinimui) jis panaudojo apie 70 000 Eur asmeninių lėšų, tačiau nei tokios sumos panaudojimas, nei apelianto galimybė disponuoti tokia pinigų suma nėra pagrįsti įrodymais. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad apelianto pajamos 2020–2021 m. sudarė iš Sodros gaunamos 118,80–143 Eur per mėnesį išmokos, dar 33 000 Eur apeliantas gavo 2020 m. spalio 14 d., pardavęs jam priklausiusį žemės sklypą su sodo pastatu bei šiltnamiu. Iš apelianto pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų (banko sąskaitos išrašų, mokėjimo kvitų, sąskaitų) bendras išlaidų statyboms dydis sudaro 11 214,15 Eur (1 t., b. l. 79–90; 110–129; 2 t., b. l. 9–10; 3 t., 12-22). Nors apelianto banko sąskaitose yra nurodytos grynųjų pinigų išėmimo operacijos, tačiau vien ši aplinkybė nepatvirtina, kad apeliantas 2020–2021 m. ginčo turto statyboms (ar turto pagerinimui) iš savo asmeninių lėšų galėjo panaudoti 70 000 Eur, juolab kad byloje nėra duomenų, jog apeliantas galėjo disponuoti 70 000 Eur. Apeliantas, teigdamas, kad užsiima medžio drožyba ir sukurtus gaminius parduoda, nepateikė konkrečių įrodymų apie iš tokios veiklos gautas pajamas.

54. Atsakovės N. D. pateikti įrodymai (banko sąskaitos, mokėjimo kvitai, sąskaitos) patvirtina, kad ji prie ginčo turto sukūrimo (pagerinimo) prisidėjo apie 55 000 Eur (2 t., b. l. 27–99; t. 3, b. l. 31-99). Be to, atsakovė N. D. pagrindė savo pajamas ir atitinkamai galimybes vystyti ginčo turtą leistinais įrodymais, iš kurių matyti, jog atsakovė 2019 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 63 800 Eur pardavė butą, 2020 m. gavo 8 356,32 Eur pajamų, 2021 m. – 7 973,67 Eur, 2022 m. – 4 708 Eur, 2023 m. – 3 725 Eur (2 t., b. l. 21–26; 3 t., b. l. 110–145). Taigi, atsakovės N. D., priešingai ne apelianto, gautos pajamos ir disponuotos lėšos leido jai atlikti ginčo turto statybos (rekonstrukcijos) darbus, todėl nėra pagrindo pripažinti apeliantui nuosavybės teisę į atsakovės N. D. sukurto (pagerinto) turto dalį. Be to, atsakovė N. D. pateikė įrodymus, jog faktiškai ginčo turtą prižiūrėjo ir juo rūpinosi, kaip savininkė, t. y. mokėjo visus būtinus su turto išlaikymu (komunaliniai mokesčiai, draudimas ir pan.) susijusius mokesčius (3 t., b. l. 162–177).

55. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad ginčo turto statybos prasidėjo 2020 m. ir buvo vykdomos 2021–2022 m., todėl apeliantas turėjo galimybę prisidėti prie ginčo turto sukūrimo (pagerinimo) iš jam priklausančio turto pardavimo 2020 m. pabaigoje gautų 33 000 Eur lėšų. Pažymėtina, kad didžioji dauguma tiek apelianto, tiek atsakovės N. D. pateiktų įrodymų (statybinių medžiagų ir kitų prekių įsigijimo kvitai, sąskaitos) patvirtina, jog esminiai ginčo turto sukūrimo (rekonstrukcijos, statybos) darbai vyko iki 2020 m. pabaigos. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad apeliantas ginčo turto vystymui išleido daugiau nei 11 214,15 Eur. Byloje nėra ginčo, kad gyvenamojo namo ir kitų pastatų vidaus apdailos darbai neužbaigti iki šiol, todėl tai paneigia apelianto argumentus, jog jis prie ginčo turto sukūrimo po jam priklausančio turto pardavimo prisidėjo daug didesne suma nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Taigi, nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iki to laiko, kai ieškovas gavo lėšų iš jam priklausančio turto pardavimo, jau buvo atlikta didžioji dalis ginčo turto objektų statybos (rekonstrukcijos) darbų.

56. Pažymėtina, kad ir kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina apelianto argumentų, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Kaip minėta, žemės sklypą asmeninės nuosavybės teise įsigijo atsakovė N. D. Atsakovė N. D. 2018 m. gruodžio 5 d. pateikė deklaraciją apie statybos užbaigimą, kuria deklaravo 58,24 kv. m ploto sodo pastatą (duomenys neskelbtini) ir šios deklaracijos pagrindu sodo namas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kuriame žemės sklypo ir minėto pastato savininke nurodyta atsakovė N. D. Šiai atsakovei 2019 m. rugpjūčio 5 d. išduotas leidimas rekonstruoti minėtą pastatą į vienbutį gyvenamąjį namą pagal projektuotojos UAB ,,Trakuva“ projekto vadovės F. K. projektą. Sutartį dėl projektavimo dokumentų rengimo taip pat pasirašė atsakovė N. D. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyriaus vedėjo 2020 m. balandžio 16 d. sprendimu atsakovės N. D. įsigytas žemės sklypas pertvarkytas perdalijimo būdu, atsižvelgiant į žemės sklypų savininkų susitarimą, kurį taip pat pasirašė ši atsakovė, kaip žemės sklypo savininkė. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, kad iš esmės ginčo turto vystymu, atlikdama kryptingus ir sistemingus veiksmus (žemės sklypo įsigijimas, statybos dokumentų tvarkymas, statybinių medžiagų pirkimas), atliko atsakovė N. D., o ne apeliantas.

57. Apelianto argumentai, kad jis prie ginčo turto sukūrimo (ar pagerinimo) prisidėjo savo darbu, kurį jis vertina 2 000 Eur per mėnesį (iš viso 120 000 Eur per 5 metus), nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinį. Apeliantas neįrodė savo darbu prisidėjęs prie ginčo turto sukūrimo ar esminio pagerinimo, nes statybos (rekonstrukcija) iš esmės vyko ūkio būdu, pasitelkiant kitus asmenis. Pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų (rangos darbus vykdžiusių, statybines medžiagas tiekusių asmenų) parodymai patvirtina, kad statybos (rekonstrukcijos) darbų užsakove buvo atsakovė N. D., statybos buvo vykdomos ūkio būdu, esminius darbus atliko samdyti asmenys, o ne apeliantas. Pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 13 d. teismo posėdžio metu liudytojas A. S. paliudijo, kad ginčo objekte dirbo kartu su tėvu, įrengė pamatus, atliko griovimo darbus. Dėl darbų su ieškovu tarėsi šio liudytojo tėvas, atsiskaitymai vyko grynaisiais pinigais, taip pat ieškovas padarė iš medžio rankų darbo žaidimų lentą; nurodė, jog ieškovas nuolat buvo objekte (2025 m. vasario 13 d. teismo posėdžio garso įrašas: 3 min. 18 sek.–14 min. 19 sek.). Liudytojas B. J. paliudijo, kad jis atliko židinio montavimo, gyvenamojo namo cokolio apdailos, akmeninės sienelės prie pirties ir pavėsinės laiptų įrengimo darbus (2025 m. vasario 13 d. teismo posėdžio garso įrašas: 15 min. 49 sek.–26 min. 25 sek.). Liudytojas R. S. paliudijo, kad jis padarė trejas duris į namo vidų, baldus – komodą, miegamojo baldus (2025 m. vasario 13 d. teismo posėdžio garso įrašas 27 min 19 sek.–47 min. 19 sek.). Liudytojas S. P. paliudijo, kad atliko sienelės įrengimo, trinkelių klojimo, grunto tvarkymo darbus (2025 m. vasario 13 d. teismo posėdžio garso įrašas: 48 min. 31 sek.–1 val. 3 min. 30 sek.). Liudytojas R. A. paliudijo, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini) ir atsakovės N. D. užsakymu tiekė medžiagas gyvenamojo namo, pirties, pavėsinės stogui. Viską užsakė ir apmokėjo atsakovė N. D., mokėtos didelės sumos už dangas, vatą, fasadus. Visais klausimais šis liudytojas bendravo su atsakove N. D., kuriai rekomendavo ir meistrus namo statybai (2025 m. vasario 13 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 4 min. 33 sek.–1 val. 15 min. 20 sek.).

58. Taigi, pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai, dalyvavę ginčo turto statybos (rekonstrukcijos) darbuose, paliudijo jog pagrindine vykdytos statybos užsakove buvo atsakovė N. D., nė vienas liudytojas nepatvirtino, jog apeliantas su jais atsiskaitė iš savo asmeninių lėšų ar ieškovas atliko kokius nors esminius ginčo turto statybos (rekonstrukcijos) darbus. Be to, priešingai nei nurodė apeliantas, pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. G. (atsakovės A. G. sutuoktinis) paliudijo, kad ginčo turto statybą (rekonstrukciją) finansavo atsakovė N. D., kuri duodavo pinigus apeliantui, jog jis atsiskaitytų su darbininkais ir už statybines medžiagas (2025 m. vasario 13 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 29 min. 11 sek.–2 val. 8 min. 44 sek).

59. Apeliantas teigia, kad atsakovė N. D. fiziškai nedalyvavo ginčo turto statybos procese, nes dirbo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik apelianto buvimas statybos (rekonstrukcijos) vykdymo vietoje, nesant ieškovo ir atsakovės N. D. susitarimo turtą įgyti (sukurti, pagerinti) bendrosios dalinės nuosavybės teise, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tokiais ieškovo veiksmais buvo įneštas esminis indėlis į turto (sukūrimą, rekonstrukciją, pagerinimą), kuris leistų ginčo turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe. Vien tai, kad atsakovė N. D. dirbo, nereiškia, jog atsakovė nekontroliavo statybos (rekonstrukcijos) darbų tiek, kiek tai yra būtina, juolab kad statybos vyko ūkio būdu, samdant kitus asmenis. Apeliantas neturėjo darbo teisinių santykių ir gyveno statybos vietoje esančioje pirtyje, todėl vien buvimas gyvenamojoje vietoje savaime nepatvirtina, jog apeliantas atliko statybų priežiūrą (organizavo, kontroliavo), juolab kad byloje nėra duomenų apie apelianto, kaip statybos techninio prižiūrėtojo, kompetenciją.

60. Taigi, byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad atsakovė N. D. pati įsigijo žemės sklypą, jos vardu parengtas sodo namo rekonstrukcijos projektas, išduoti statybą leidžiantys dokumentai, išrašytos esminių darbų ir statybinių medžiagų sąskaitos. Kaip minėta, atsižvelgus į ginčo turto specifiką, ieškinio reikalavimams pagrįsti apeliantas turėjo pateikti konkretų įnašą (pinigais, darbu) į ginčo turto įsigijimą ar jo pagerinimą pagrindžiančius įrodymus, tačiau konkrečių įrodymų nepateikė. Apeliantas neįrodė, kad jis savo lėšomis ir (ar) darbu prisidėjo prie turto, kurį prašoma pripažinti bendros dalinės nuosavybės teise, įsigijimo, sukūrimo ir pagerinimo.

61. Bylos duomenys nepatvirtina, kad apeliantas su atsakove N. D. buvo sudaręs jungtinės veiklos sutartį, t. y. susitarimą įgyti žemės sklypą, pastatyti jame ginčo pastatus, rekonstruoti sodo namą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Vien tik ieškovo ir atsakovės N. D. gyvenimas kartu ir apelianto buvimas statybvietėje statybos (rekonstrukcijos) proceso metu nepatvirtina konkretaus apelianto indėlio į ginčo turto, kaip jungtinės veiklos rezultato, sukūrimą. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad apeliantas neįrodė susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį.

62. Dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo paskirti teismo ekspertizę ginčo turto vertei nustatyti, pažymėtina, jog apeliantas neįrodė jo ir atsakovės N. D. bendro susitarimo vykdyti jungtinę veiklą ir sukurti (pagerinti) turtą bei apelianto prisidėjimo prie ginčo turto įsigijimo, sukūrimo, pagerinimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl apelianto nuosavybės teisės į ginčo turto dalį pripažinimo ir neturėjo pagrindo tenkinti apelianto prašymo skirti teismo ekspertizę ginčo turto vertei nustatyti, nes teismo ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimas netikslingas, ieškovui nepareiškus ieškinio reikalavimo dėl kompensacijos už ginčo turto sukūrimą (pagerinimą) priteisimo.

63. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui atmetus pagrindinį ieškinio reikalavimą dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, pagrįstai atmesti ir kiti ieškinio reikalavimai, susiję su ginčo turto dalių ir naudojimosi turtu tvarkos nustatymu bei ginčo turto dovanojimo sutarties pripažinimu negaliojančia. Nesant pagrindo pripažinti ginčo turto apelianto ir atsakovės N. D. bendrąja daline nuosavybe, kiti ieškinio reikalavimai yra išvestiniais ir teisiškai nepagrįsti, nes nebuvo paneigta atsakovės asmeninės nuosavybės teisė į ginčo turtą. Tai reiškia, kad nurodytų išvestinių reikalavimų tenkinimas nesukeltų apeliantui teisinių pasekmių, nes, nepaneigus atsakovės N. D. asmeninės nuosavybės fakto, t. y. nenustačius apelianto ir atsakovės N. D. bendros jungtinės veiklos santykių dėl dalinės nuosavybės teisės į ginčo objektus sukūrimo, atsakovė N. D., kaip ginčo turto savininkė, turėjo teisę laisvai jai priklausančiu turtu disponuoti.

64. Taigi, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nuspręsti, kad apeliantas su atsakove N. D. sudarė jungtinės veiklos sutartį – susitarimą įgyti žemės sklypą ir jame statyti (rekonstruoti sodo namą) gyvenamąjį namą bei kitus statinius, kad kaip bendraturčiai atliko nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

65. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nesusituokusių asmenų turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo, tinkamai įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą, ir pagrįstai ieškinį atmetė. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

66. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantas neįgijo teisės į turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme ir įgijo pareigą atlyginti atsakovėms turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).

67. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punktas reglamentuoja, kad civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

68. Atsakovė N. D. pateikė įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas 420 Eur atstovavimo išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovės pateikta 2025 m. spalio 3 d. sąskaita už teisines paslaugas ir 2025 m. spalio 5 d. patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą patvirtina, kad atsakovė 2025 m. IV ketvirtį sumokėjo 420 Eur už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikomas 2025 m. II ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 387 Eur. Maksimalus dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 3 103,10 Eur (1,3 x 2 387 Eur) (Rekomendacijų 8.11 papunktis). Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti išlaidos už suteiktas teisines paslaugas neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus užmokesčio dydžio, atsakovei N. D. iš ieškovo priteistinas 420 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atlyginimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei N. D. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. P. (duomenys neskelbtini) 420 Eur (keturių šimtų dvidešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Teisėjai Dalia KačinskienėNeringa ŠvedienėTomas Venckus