Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-100-910/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-01-19
Bylos Nr.: e2-100-910/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00023-2021-5
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Nutartis palikta nepakeista.

Teisėjas: Laima Ribokaitė (pirm.)
Suinteresuotas asmuo: V. B., V. D., Y. L., V. Ž.
Trečiasis asmuo: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas: bankrutuojanti „Ievroka“

Kategorijos

3.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-100-910/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00023-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.3; 3.3.2.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „IEVROKA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškimas pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „IEVROKA“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „IEVROKA“ nemokumo (bankroto) byloje, suinteresuoti asmenys – V. B., V. D., Y. L., V. Ž., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 15 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „IEVROKA“ (toliau – ir bendrovė) iškėlė nemokumo (bankroto) bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB ,,Tamtamas“ (toliau – nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2021 m. vasario 23 d. (civilinė byla Nr. eB2-590-967/2022). Bankroto bylos iškėlimą inicijavo kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Alytaus skyrius.

Šalies argumentai

2. Nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl BUAB „IEVROKA“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodė, kad buvęs bendrovės vadovas iki šiol nėra perdavęs jokių bendrovės veiklos dokumentų, kurie leistų įvertinti realią bendrovės turtinę padėtį, atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumą bei galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Be to, buvę bendrovės vadovai nuo 2019 metų Juridinių asmenų registro tvarkytojui neteikė finansinės atskaitomybės duomenų, paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti tik už 2018 metus. Vėlesni finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo sudaromi, balansas bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną taip pat nebuvo nesudarytas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 29 d. nutartimi BUAB „IEVROKA“ bankrotą pripažino tyčiniu, taip pat nustatė, kad BUAB „IEVROKA“ tyčinį bankrotą sukėlė V. B. ir Y. L. veiksmai.

4. Teismas nustatė, kad bendrovės vadovas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo V. D., nuo 2019 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. balandžio 17 d. – V. B., o nuo 2020 m. balandžio 17 d. iki bankroto bylos iškėlimo – Y. L. V. D. 2019 m. rugpjūčio 27 d. visus su UAB „IEVROKA“ veikla susijusius įgaliojimus suteikė V. Ž.

5. Teismas pažymėjo, kad UAB „IEVROKA“ finansinė atskaitomybė už 2019, 2020 metus nebuvo pateikta, jokių duomenų iš paskutinio UAB „IEVROKA“ vadovo Y. L. taip pat negauta. Dėl to teismas, nustatydamas įmonės nemokumo momentą, rėmėsi UAB „IEVROKA“ bankroto byloje surinktais duomenimis. Iš byloje esančių 2018 m. UAB „IEVROKA“ finansinės atskaitomybės duomenų teismas nustatė, kad nurodytu laikotarpiu bendrovė buvo moki: nors didžiąją bendrovės turto dalį sudarė trumpalaikis turtas (atsargos – 97 522 Eur, kitas trumpalaikis turtas – 154 879 Eur), iš viso bendrovė turėjo 307 906 Eur vertės turto, tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė buvo tik 198 390 Eur dydžio. Esant tokiems duomenims, teismo vertinimu, bendrovės nemokumo momento nėra pagrindo sieti su 2017 ar 2018 metais.

6. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. eB2-590-967/2022 patvirtino 84 567,76 Eur dydžio kreditorių finansinius reikalavimai: 25 819,38 Eur – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) finansinis reikalavimas (nepriemokos susidarė už 2019 metus, mokėjimo terminas – 2020 m. birželio 15 d.); 3 413,44 Eur –VSDFV Alytaus skyriaus finansinis reikalavimas (skola susidarė 2020 m. lapkričio 27 d.); 4 369,24 Eur – UAB ,,TELE2“ finansinis reikalavimas (skola susidarė laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d.); 20 535,27 Eur – UAB ,,Kesko Senukai Lithuania“ finansinis reikalavimas pagal 2020 m. kovo 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 43244408130 (apmokėjimo terminas – 2020 m. balandžio 23 d.) ir 2020 m. kovo 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 43244408136 (apmokėjimo terminas – 2020 m. balandžio 24 d.); 26 705,89 Eur – UAB ,,Finansų bitė verslui“ finansinis reikalavimas pagal 2020 m. vasario 10 d. sudarytą paskolos sutartį; 1 999,54 Eur – UAB ,,Bitė Lietuva“ finansinis reikalavimas pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. liepos 31 d.; 1 725 Eur – VSDFV Kauno skyriaus finansinis reikalavimas (skola susidarė 2022 m. rugsėjo 28 d.).

7. Įvertinęs nurodytus bylos duomenis, teismas priėjo prie išvados, kad labiausiai tikėtina, jog bendrovė nemokia tapo 2020 metų pradžioje, visi bendrovės bankroto (nemokumo) byloje pareikšti kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado po 2019 metų.

8. Teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio, nurodė, kad, BUAB „IEVROKA“ nemokumo administratorės teigimu, buvę vadovai V. B., V. D., Y. L. bei buvęs UAB „IEVROKA“ atstovas pagal išduotą įgaliojimą V. Ž., neįvykdė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytos pareigos, nes iki šiol nemokumai administratorei neperduota jokio bendrovės turto, jokių dokumentų; UAB „IEVROKA“ tiek bankinės, tiek grynųjų pinigų išėmimo operacijos buvo vykdomos netinkamai, su įmonėmis, kurios susijusios su UAB „IEVROKA“ vadovais, buvo sudaryti sandoriai ir nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog tokiais sandoriais buvo siekiama bendrovės veiklos tikslų. Teismas pažymėjo, kad dėl sandorių, kurie, nemokumo administratorės įsitikinimu, buvo sudaryti ne bendrovės veiklos tikslais, pasisakyta ar dar bus pasisakyta kitose nagrinėjamose ar jau išnagrinėtinose civilinėse bylose: Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-609-775/2022 dėl 153 443,90 Eur žalos, kurią nemokumo administratorė grindė iš UAB „IEVROKA“ nepagrįstai UAB „Ginvida“ pervestomis lėšomis, atlyginimo ieškinys yra atmestas (dėl šio sprendimo paduotas apeliacinis skundas); Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-608-896/2022 dėl 57 882,56 Eur žalos, kurią nemokumo administratorė grindė iš UAB „IEVROKA“ nepagrįstai UAB „Jumanta“ pervestomis lėšomis, ieškinys atmestas; Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-895-577/2022 dėl 79 536 Eur žalos, kurią nemokumo administratorė grindžia iš UAB „IEVROKA“ nepagrįstai UAB „Nordakso lizingas“ pervestomis lėšomis; Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2289-1080/2022 civilinė byla dėl 39 855,31 Eur žalos, kurią nemokumo administratorė grindžia nepagrįstai UAB „Panerių metalas“ gautomis iš UAB „IEVROKA“ lėšomis, yra sustabdyta; Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-20672-960/2021 priimtu sprendimu už akių visiškai patenkintas nemokumo administratorės ieškinys ir iš atsakovo V. B. priteista 32 927 Eur žalos, kilusios dėl jo nepagrįstai išsigrynintų UAB „IEVROKA“ lėšų, atlyginimo. Susipažinęs su nurodytose civilinėse bylose nustatytomis aplinkybėmis, teismas priėjo prie išvados, kad nėra duomenų, jog kitose bylose kvestionuoti sandoriai su UAB „Ginvaida“, UAB „Nordakso lizingas“, UAB „Jumanta“,UAB „Panerių metalas“, V. D., V. Ž. buvo sudaryti apgaulingai ir (arba) netinkamai, ne įmonės tikslams.

9. Teismas nustatė, kad buvęs UAB „IEVROKA“ vadovas V. D., vadovavęs bendrovei nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d., dokumentus, grynuosius pinigus ir kitą bendrovės turtą naujai išrinktam įmonės direktoriui V. B. perdavė per savo įgaliotą asmenį V. Ž. pagal perdavimo–priėmimo aktus. Byloje nėra duomenų, jog kuris nors iš pasirašiusių nurodytus dokumentus asmenų neigtų savo parašo autentiškumą arba buhalterinių dokumentų ar turto perdavimo fakto realumą. Bendrovės finansinių ataskaitų rinkiniai už 2017 ir 2018 metus yra pateikti valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui, o VMI atsiliepime į pareiškimą nenurodė jokių mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo pažeidimų, kurie galėjo nulemti įmonės nemokumą V. D. vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Teismas sutiko su V. D. atsiliepime į pareiškimą išdėstyta pozicija, kad VMI nurodytus dokumentus už 2019–2020 metus turėjo pateikti naujasis įmonės direktorius V. B., ir pripažino, jog pareiškėja neįrodė, kad V. D. veiklos organizavimo UAB „IEVROKA“ laikotarpiu atsirado bent viena iš sąlygų, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

10. Teismas pažymėjo, kad V. D. 2019 m. rugpjūčio 27 d. visus su UAB „IEVROKA“ veikla susijusius įgaliojimus suteikė V. Ž., kuris naujai išrinktam UAB „IEVROKA“ direktoriui V. B. pagal 2019 m. rugpjūčio 27 d. kasos likučio perdavimo–priėmimo aktą perdavė 25 253,18 Eur sumą grynaisiais pinigais, o pagal 2019 m. rugsėjo 1 d. UAB „IEVROKA“ buhalterinių dokumentų perdavimo aktą – buhalterinius dokumentus. Nemokumo administratorė pareiškime nurodė daug aplinkybių, kurių pagrindu V. Ž. teigė esant atsakingą už tai, kad jam organizuojant kitų įmonių veiklą nuolat yra prarandami (neperduodami) įmonių veiklos dokumentai ir turtas. Tačiau teismas nenustatė aplinkybių, kad V. Ž. būtų susijęs su (ne)tinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu ir (ar) buhalterinės apskaitos dokumentų (ne)išsaugojimu ir (ar) galimu mokesčių vengimu ir (ar) finansinės atskaitomybės dokumentų (ne)perdavimu Juridinių asmenų registrui, t. y. nemokumo administratorė nepateikė įrodymų, jog būtų kilusios ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos pasekmės – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros būtent dėl V. Ž. veiksmų ir (ar) neveikimo, nepateikė įrodymų, kad mokesčių administratoriaus patikrinimo akte būtų nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Remdamasis nurodytais argumentais, nemokumo administratorės pareiškimą dėl V. D. ir V. Ž. veiksmų, valdant UAB „IEVROKA“, vertinimo kaip reiškiančių tyčinį bendrovės vedimą prie bankroto, teismas pripažino nepagrįstu.

11. Teismas nustatė, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. balandžio 17 d. bendrovei vadovavo V. B., o nuo 2020 m. balandžio 17 d. iki bankroto bylos iškėlimo – Y. L. Remdamasis galimu nemokumo momentu, t. y. 2020 m. pradžia, teismas vertino nurodytų asmenų vadovavimo laikotarpiu sudarytus sandorius ir nustatė, jog nemaža dalis kreditorių reikalavimų, pareikštų bendrovės bankroto byloje, atsirado vadovaujant V. B. Taip pat nustatė, kad V. B. Juridinių asmenų registrui nepateikė bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2019 metus. Nors buvęs bendrovės vadovas 2021 m. balandžio 23 d. UAB „IEVROKA“ buhalterinių dokumentų perdavimo aktu perdavė naujajam direktoriui Y. L. bendrovės buhalterinius duomenis ir įmonės turtą pagal 2021 m. balandžio 23 d. UAB „IEVROKA“ turto perdavimo aktą, tačiau nėra galimybės nustatyti, ar buvo perduotas visas nurodytas turtas. Įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 15 d. sprendime konstatuota, jog iš 2021 m. kovo 25 d. pažymos apie atsakovo (V. B.) skolą UAB „IEVROKA“ pagal banko sąskaitos detalią ataskaitą nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. iki 2020 m. kovo 20 d. matyti, kad atsakovo skola buvo 32 927 Eur, nurodyta suma buvo išgryninta, pinigines operacijas patvirtina ir UAB „IEVROKA“ priklausančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašai už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. bei laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. kovo 16 d.; nurodytais laikotarpiais bendrovės vadovo pareigas ėjo atsakovas (V. B.); atsakovui nepateikus duomenų apie tikslingą 32 927 Eur sumos panaudojimą, UAB „IEVROKA“ ieškinys patenkintas visiškai. Iš į bylą pateiktų nemokumo administratorės duomenų nustatyta, kad 2020 m. balandžio 17 d. akcijų dovanojimo sutartimi V. B., padovanodamas 168 Eur bendrovės akcijas Y. L., atliko veiksmus su areštuotu turtu, t. y. akcijų dovanojimo sutarties 4.2 punkte nurodytas pareiškimas, kad akcijos nėra areštuotos, yra neteisingas, nes, patikrinus Turto arešto aktų registro duomenis, nustatyta, jog nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. skolininkui V. B. priklausančios UAB „IEVROKA“ akcijos buvo areštuotos vykdomojoje byloje Nr. 0178/11/01072.

12. Teismas taip pat nustatė, kad nemokumo administratorei iki šiol nėra perduotas bendrovės turtas, balansas; iškeliant nemokumo bylą, bendrovės vadovas buvo Y. L. Nemokumo administratorė pasinaudojo visomis galimybėmis, kad buvusį įmonės vadovą informuotų apie tai, jog UAB „IEVROKA“ iškelta bankroto byla, paaiškintų valdymo organų pareigą perduoti bankrutuojančios įmonės turtą pagal balansą bei visus dokumentus, be to, sprendžiant iš bankroto byloje esančios medžiagos, apie tokią pareigą buvęs įmonės vadovas žinojo – tai patvirtina paties Y. L. į bankroto bylą 2021 m. rugsėjo 13 d. pateiktas 2021 m. rugsėjo 3 d. prašymas bei atsiliepimas nagrinėjamoje byloje. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 28 d. nutartimi buvusiam įmonės vadovui Y. L. paskyrė 700 Eur baudą už pareigos perduoti dokumentus ar turtą nemokumo administratorei nevykdymą, ir šis faktas, taip pat kaip ir V. B. atveju, sudaro pagrindą teigti, jog Y. L. vadovavimo laikotarpiu bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai arba netinkamai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Pareiškėja BUAB „IEVROKA“ atskiruoju skundu prašo iš Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti šiuos motyvus: 1) „Vadovaujantis 2018 m. UAB „IEVROKA“ finansinės atskaitomybės duomenimis, kaip minėta, įmonė nurodytu laikotarpiu buvo moki, ir nors, įvertinus UAB „IEVROKA“ turto sudėtį, matyti, kad didžiąją jo dalį sudarė trumpalaikis turtas (atsargos – 97 522 Eur, kitas trumpalaikis turtas – 154 879 Eur), iš viso įmonė turėjo 307 906 Eur turto, tuo tarpu 2018 m. UAB „IEVROKA“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo tik 198 390 Eur, taigi sieti įmonės nemokumo momentą su 2017 ar 2018 metais teismas neturi pagrindo“; 2) „Įvertinęs nutarties 16-18 punktuose nurodytas aplinkybes, teismas laiko, jog aptarti duomenys nepatvirtina, kad įmonė jau nuo 2017 metų buvo nemoki, kad jos finansinė padėtis nuolat blogėjo, kaip nurodo nemokumo administratorės įgaliotas asmuo. Iš turimų įrodymų visumos labiausiai tikėtina, kad įmonė nemokia tapo 2020 metų pradžioje“; 3) „Įvertinus šiame punkte nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad teismo nutarties priėmimo metu duomenų, jog šie sandoriai (su UAB „Ginvaida“, UAB „Nordakso lizingas“, UAB „Jumanta“, UAB „Panerių metalas“, V. D., V. Ž.) buvo sudaryti apgaulingai ir (arba) netinkamai, ne įmonės tikslams, duomenų nėra“; 4) „Kaip minėta, teismas iš turimų įrodymų visumos darė išvadą, jog įmonė nemokia tapo 2020 metų pradžioje“; 5) „Teismas sutinka su V. D. atsiliepime į pareiškimą dėstoma pozicija, jog VMI nurodytus dokumentus už 2019–2020 metus turėjo pateikti naujasis įmonės direktorius – V. B., ir tokiu būdu laiko, kad pareiškėja neįrodė, jog V. D. veiklos organizavimo UAB „IEVROKA“ laikotarpiu atsirado bent viena iš sąlygų, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte“; 6) „Teismas nenustatė aplinkybių, jog V. Ž. susijęs su (ne)tinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu ir (ar) buhalterinės apskaitos dokumentų (ne)išsaugojimu ir (ar) galimu mokesčių vengimu, ir (ar) finansinės atskaitomybės dokumentų (ne)perdavimu juridinių asmenų registrui, t. y. nemokumo administratorės įgaliotas asmuo nepateikė įrodymų, kad būtų kilusios ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos pasekmės – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros būtent dėl V. Ž. veiksmų ir (ar) neveikimo, nepateikė jokių įrodymų, kad mokesčių administratoriaus patikrinimo akte būtų nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas, todėl šioje dalyje – dėl V. D. ir V. Ž. veiksmų valdant UAB „IEVROKA“ – nemokumo administratorės įgalioto asmens pareiškimą laiko nepagrįstu ir netenkintinu“. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas, padarydamas nutarties 18 punkte nurodytą išvadą, kad sieti įmonės nemokumo momento su 2017 ar 2018 metais, neturi pagrindo, nepasisakė dėl nemokumo momento. Nutarties 20 punkte teismas nurodė, kad „nėra faktinių duomenų, iš kurių vienareikšmiškai būtų galima nustatyti, kuriuo konkrečiai momentu įmonė tapo nemoki“. Teismo nutartyje dėl nemokumo momento negali būti viena kitai prieštaraujančių teismo išvadų.

13.2. Teismas nutartyje cituoja neįsiteisėjusius teismų sprendimus, nors nėra pagrindo remtis neįsiteisėjusiais teismo sprendimais ir teigti, kad teismo nutarties priėmimo metu nėra duomenų, kad sandoriai su UAB „Ginvaida“, UAB „Nordakso lizingas“, UAB „Jumanta“, UAB „Panerių metalas“, V. D., V. Ž. buvo sudaryti apgaulingai ir (arba) netinkamai, ne įmonės tikslams.

13.3. Byloje pateikti įrodymai iš civilinės bylos Nr.e2-818-945/2022 įrodo, kad V. D. neturi jokių įrodymų, jog nustojęs eiti vadovo pareigas jis naujai paskirtam vadovui būtų perdavęs kokį nors bendrovės turtą ir dokumentus. Taip pat nėra duomenų, kad V. D., tapęs vadovu, butų gavęs kokį bendrovės turtą ar dokumentus. Apskųstoje teismo nutartyje nurodytu motyvu, kad „teismas sutinka su V. D. atsiliepime į pareiškimą dėstoma pozicija, jog VMI nurodytus dokumentus už 2019–2020 metus turėjo pateikti naujasis įmonės direktorius V. B. ir dėl to laiko, kad pareiškėja neįrodė, jog V. D. veiklos organizavimo UAB „IEVROKA“ laikotarpiu atsirado bent viena iš sąlygų, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte“ V. D. jau remiasi civilinėje byloje Nr. e2-818-945/2022, kaip šalinančiu jo civilinę atsakomybę.

13.4. BUAB „IEVROKA“ 2022 m. rugsėjo 14 d. pateikė argumentus ir įrodymus, kaip V. Ž. yra susijęs su bendrovės dokumentų praradimu, 2022 m. lapkričio 6 d. pateikė argumentus, kad V. Ž. turi didelę patirtį, prarasdamas dokumentus, juos slėpdamas kitose įmonėse. Apeliantė, vykdydama pareigą įrodyti faktines aplinkybės dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, pateikė keletą papildomų įrodymų byloje, kuriais siekė įrodyti, kad UAB „IEVROKA“ nevykdė įprastos ūkinės komercinės veiklos, o tik buvo pasitelkiama kaip įrankis tam tikriems veiksmams atlikti, ir dėl to bendrovei bei jos kreditoriams padaryta žala.

13.5. Iš apskųstos nutarties motyvų galima daryti išvadą, kad teismas, nagrinėdamas bendrovės nemokumo (bankroto) pripažinimo tyčiniu klausimą, jau nusprendė ir pasisakė dėl buvusių bendrovės akcininkų, buvusių vadovų veiksmų vertinimo ir civilinės atsakomybės (nors BUAB „IEVROKA“ pateikė kitą faktinę situaciją). Teismas buvusio vadovo ir akcininko V. D. veiksmus besąlygiškai įvertino kaip teisėtus, nors byloje nebuvo pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo, sandorių nuginčijimo, o tik nurodyta įvykusių veiksmų seka ir visuma aplinkybių, dėl kurių bendrovės bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu.

13.6. Apskųstoje nutartyje nurodyti motyvai akivaizdžiai pažeidžia pareiškėjos teisėtus interesus į tinkamą procesą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nes teismo motyvai išeina už bylos nagrinėjimo ribų ir nei faktine, nei teisine prasme nėra pagrįsti, kadangi šiuo atveju nebuvo nagrinėjami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, sandorių nuginčijimo. Dėl to iš apskųstos nutarties motyvuojamosios dalies turi būti pašalinta atskirajame skunde įvardyta motyvų dalis.

Atsiliepimas

14. Suinteresuotas asmuo V. Ž. atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:

14.1. Nors pareiškėja ir teigia, kad teismo pateiktų motyvų dalis yra nepagrįsta, tačiau atskirajame skunde pateikta byloje esančių įrodymų vertinimo interpretacija yra akivaizdžiai neteisinga. Visus byloje esančius įrodymus teismas ištyrė ir įvertino pagal įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingas išvadas.

14.2. Nors pareiškėja teigia, kad teismo nutartyje dėl nemokumo momento yra viena kitai prieštaraujančių teismo išvadų, tačiau tokie pareiškėjo teiginiai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Pareiškėja iškraipo nutarties motyvus dėl teismo nustatyto nemokumo momento tyčinio bankroto kontekste. Teismas aiškiai nustatė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog labiau tikėtina, kad 2017 ir 2018 metais bendrovė buvo moki, nes byloje nėra jokių priešingų įrodymų, ir labiausiai tikėtina, kad bendrovė tapo nemokia 2020 metų pradžioje. Tokią išvadą teismas grindė Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. eB2 590-967/2022 dėl BUAB „IEVROKA“ nemokumo (bankroto) duomenimis.

Šalies argumentai

14.3. Pareiškėja atskirajame skunde nurodytus teismo motyvus ginčija deklaratyviais duomenimis. Jos pateikti įrodymai neįrodo jokių šiai bylai reikšmingų aplinkybių (pvz., pareiškėjos nurodytoje civilinėje byloje Nr. eB2-2246-640/2018 dėl BUAB „Delteksa“ nemokumo (bankroto) konstatuotos aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje).

14.4. Kiti apeliantės atskirojo argumentai, tarp jų – ir susiję su bendrovės akcininkų pasikeitimu, yra nesusiję su šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalyku, todėl suinteresuotas asmuo dėl jų nepasisako.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

17. Šios apeliacinės bylos ypatumas yra tas, kad apeliacine tvarka kvestionuojamas ne pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo rezultatas (apskųsta nutartimi BUAB „IEVROKA“ bankrotas pripažintas tyčiniu), bet ginčijami tam tikri teismo motyvai ir prašoma juos pašalinti iš apskųstos nutarties motyvuojamosios dalies.

18. Dėl teisės instancine tvarka skųsti tik teismo priimto procesinio sprendimo motyvus teismų praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra sudėtinė teismo sprendimo dalis (CPK 270 straipsnis). Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, motyvai dėl atmestų įrodymų, įstatymai ir kiti teisės aktai, teismo išvados ir teisiniai argumentai (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Taigi, teismo sprendimo motyvais yra konstatuojami tam tikri reikšmingi faktai ir teisiniai santykiai, kurie turi ar gali turėti įtaką ne tik ginčo šalių, bet ir kitų asmenų teisių ir pareigų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Tai reiškia, kad teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir nustatymas konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-3172-313/2022, 57 punktas). Teismų praktikoje pabrėžiama, kad galimybė skųsti vien teismo procesinio sprendimo motyvus pripažįstama tik tais atvejais, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje. Aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-701/2016, 28 punktas; 2019 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-421/2019, 47 punktas).

19. Taigi gali būti skundžiamas tiek visas sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis. Tačiau abiem atvejais, t. y. tiek skundžiant visą teismo procesinį sprendimą, tiek ir jo motyvuojamąją dalį, skundą paduodantis asmuo turi turėti teisinį suinteresuotumą, kad skundžiamas teismo procesinis sprendimas ar atitinkama jo motyvų dalis būtų pakeista ar panaikinta dėl to, jog teismo procesinis sprendimas ar tam tikri sprendimo motyvai jam yra nepalankūs, galintys sukelti nepageidaujamas ar neigiamas teisines pasekmes.

20. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialusis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2019 23, 24 punktus; 2020 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-684/2020 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21. Atsižvelgdamas į aptartus teismų praktikoje suformuluotus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja pareiškėjos BUAB „IEVROKA“ nemokumo administratorės atskirąjį skundą, kuriuo prašoma pašalinti tam tikras išvadas iš pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „IEVROKA“ bankrotas pripažintas tyčiniu, motyvuojamosios dalies.

Dėl pareiškėjos tyčinio bankroto byloje nustatytų faktų prejudicinės reikšmės

22. Nagrinėjamą civilinę bylą dėl BUAB „IEVROKA“ bankroto pripažinimo tyčiniu inicijavo šios bendrovės nemokumo administratorė. Teismui pateiktu pareiškimu BUAB „IEVROKA“ atstovė prašė bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ir nustatyti, kad tyčinį BUAB „IEVROKA“ bankrotą sukėlė suinteresuotų asmenų V. D., V. Ž., V. B., Y. L. veiksmai ir (ar) neveikimas (bendrovės turto, dokumentų, informacijos neperdavimas, praradimas, tyčinis paslėpimas). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad BUAB „IEVROKA“ bankrotas buvo tyčinis, taip pat nustatė, kad šios bendrovės tyčinį bankrotą sukėlė suinteresuotų asmenų V. B. ir Y. L. veiksmai.

23. Pareiškėja BUAB „IEVROKA“, atstovaujama nemokumo administratorės, atskiruoju skundu siekia, kad iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies būtų pašalintos teismo padarytos išvados, jog bendrovė 2017, 2018 metais nebuvo nemoki, kad, labiausiai tikėtina, jog nemokia bendrovė tapo 2020 m. pradžioje, taip pat išvadą, jog nėra duomenų, kad kitose bylose ginčijami sandoriai su UAB „Ginvaida“, UAB „Nordakso lizingas“, UAB „Jumanta“,UAB „Panerių metalas“, V. D., V. Ž. buvo sudaryti apgaulingai ir (arba) netinkamai, ne įmonės tikslams, be to, išvadas, jog pareiškėja neįrodė, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos pasekmės kilo dėl suinteresuotų asmenų V. D. ir V. Ž. veiksmų.

24. Pažymėtina tai, kad atskirajame skunde tinkamai neatskleista, kokius neigiamus padarinius pareiškėjai, kurios pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu patenkintas, galėtų sukelti kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados. Tačiau iš atskirajame skunde nurodytų argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėja (apeliantė) mano, jog atskirajame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados gali turėti prejudicinę reikšmę kitose BUAB „IEVROKA“ nemokumo administratorės inicijuotose civilinėse bylose, kuriose pareikšti ieškiniai dėl buvusių bendrovės vadovų civilinės atsakomybės, bendrovės vardu sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais.

25. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi ne kiekviena įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime nurodyta faktinė aplinkybė gali būti pripažinta prejudiciniu faktu. Tokią galią turi tik teismo nustatytos faktinės aplinkybės, sudariusios bylos, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, įrodinėjimo dalyką (jo dalį).

26. Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012; 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018).

27. Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas). Tais atvejais, kai nėra pakankamo pagrindo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, pripažinti prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais šioje byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013).

28. Atskirajame skunde apeliantė (pareiškėja) visų pirma kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrovės nemokumo momento nustatymo ir prašo iš apskųstos teismo nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti tokius teismo argumentus: „Vadovaujantis 2018 m. UAB „IEVROKA“ finansinės atskaitomybės duomenimis, kaip minėta, įmonė nurodytu laikotarpiu buvo moki, ir nors, įvertinus UAB „IEVROKA“ turto sudėtį, matyti, kad didžiąją jo dalį sudarė trumpalaikis turtas (atsargos – 97 522 Eur, kitas trumpalaikis turtas – 154 879 Eur), iš viso įmonė turėjo 307 906 Eur turto, tuo tarpu 2018 m. UAB „IEVROKA“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo tik 198 390 Eur, taigi sieti įmonės nemokumo momentą su 2017 ar 2018 metais teismas neturi pagrindo“; 2) „Įvertinęs nutarties 16-18 punktuose nurodytas aplinkybes, teismas laiko, jog aptarti duomenys nepatvirtina, kad įmonė jau nuo 2017 metų buvo nemoki, kad jos finansinė padėtis nuolat blogėjo, kaip nurodo nemokumo administratorės įgaliotas asmuo. Iš turimų įrodymų visumos labiausiai tikėtina, kad įmonė nemokia tapo 2020 metų pradžioje“.

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, svarbus įmonės nemokumo fakto nustatymas, t. y. teismas turi nustatyti momentą, kada bendrovė tapo faktiškai nemoki, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018; 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1459-585/2020). Taigi konkrečios įmonės nemokumo fakto nustatymas yra įrodinėjimo dalyko tyčinio bankroto byloje dalis. Įmonės nemokumo faktas gali būti įrodinėjimo dalyko dalis ir civilinėse bylose, kuriose reikalaujama bankrutuojančios įmonės buvusių valdymo organų ar dalyvių civilinės atsakomybės (pavyzdžiui, už žalą, kilusią dėl laiku neinicijuotos bankroto bylos), taip pat bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, jeigu sandorio nuginčijimui pasirinktu pagrindu reikšmingas įmonės faktinio nemokumo momentas.

30. Nagrinėjamoje byloje apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo, pripažinusio UAB „IEVROKA“ bankrotą tyčiniu, nustatytą galimą bendrovės faktinio nemokumo momentą, neįvardija, kokią reikšmę ir kokiuose kituose santykiuose turėtų ginčijamas teismo nustatytas bendrovės nemokumo momentas. Taigi apeliantė tinkamai nepagrindžia jos teisinio suinteresuotumo, kad būtų panaikinta teismo nutarties motyvų dalis dėl UAB „IEVROKA“ galimo nemokumo momento. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nemokumo teisiniuose santykiuose vyraujantį viešąjį interesą, taip pat į tai, kad nemokumo administratorius turi galimybę inicijuoti civilines bylas dėl nemokios įmonės buvusių valdymo organų ir (ar) dalyvių civilinės atsakomybės, taip pat nemokios įmonės sudarytų sandorių nuginčijimo, kuriose įmonės faktinio nemokumo momentas gali būti įrodinėjimo dalyko dalis, pasisako dėl atskirajame skunde kvestionuojamų pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su UAB „IEVROKA“ nemokumo momentu.

31. Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje nurodė, kad, remiantis UAB „IEVROKA“ 2018 metų finansinės atskaitomybės duomenimis, nors bendrovės turto didžiąją dalį sudarė trumpalaikis turtas (atsargos – 97 522 Eur, kitas trumpalaikis turtas – 154 879 Eur), bendrovė turėjo iš viso 307 906 Eur vertės turto, tuo tarpu įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo tik 198 390 Eur, todėl daryti išvadą apie bendrovės nemokumą 2017 ar 2018 metais nėra pagrindo.

32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje esančių duomenų nepakanka išvadai, jog UAB „IEVROKA“ jau 2017 ar 2018 metais buvo nemoki (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Iš byloje esančio pareiškėjos UAB „IEVROKA“ 2018 m. balanso duomenų matyti, kad bendrovė turėjo 307 906 Eur vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 158 086 Eur. Apeliantė nekvestionavo šiame balanse nurodytų duomenų teisingumo (pagrįstumo). Nemokumo administratorė nepateikė į bylą duomenų, kiek 2017, 2018 metais buvo bendrovės pradelstų įsipareigojimų, nes, sprendžiant dėl bendrovės nemokumo 2017, 2018 metais, pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nemokumo sampratą (įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės) reikšmingas ne visų įsipareigojimų, bet būtent pradelstų įsipareigojimų dydis. Teismas savo iniciatyva nerado prieinamų šaltinių, iš kurių būtų įmanoma nustatyti UAB „IEVROKA“ 2017, 2018 metais pradelstų įsipareigojimų sumą. Esant tokiai situacijai, dėl bendrovės nemokumo momento teismas pagrįstai sprendė pagal tokius duomenis, kurie yra byloje, ir pagrįstai nurodė, kad, neturėdamas duomenų, jog 2018 metų pabaigoje bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, negali daryti išvados, jog bendrovė 2018 m. pabaigoje atitiko nemokios įmonės statusą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą.

33. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), BUAB „IEVROKA“ bankroto bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 28 d. nutartimi patvirtino bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų, kurių bendra suma – 84 567,76 Eur, sąrašą: VMI 25 819,38 Eur dydžio finansinį reikalavimą (mokesčių nepriemokos susidarė už 2019 metus, mokėjimo terminas – 2020 m. birželio 15 d.); VSDFV Alytaus skyriaus 3 413,44 Eur dydžio finansinį reikalavimą (skola susidarė 2020 m. lapkričio 27 d.); UAB ,,Tele2“ 4 369,24 Eur dydžio finansinį reikalavimą (skola susidarė už laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. išrašytas sąskaitas); UAB ,,Kesko Senukai Lithuania“ 20 535,27 Eur dydžio finansinį reikalavimą (skola pagal 2020 m. kovo 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 43244408130 (apmokėjimo terminas – 2020 m. balandžio 23 d.), taip pat 2020 m. kovo 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 43244408136 (apmokėjimo terminas – 2020 m. balandžio 24 d.); UAB ,,Finansų bitė verslui“ 26 705,89 Eur dydžio finansinį reikalavimą (skola pagal 2020 m. vasario 10 d. sudarytą paskolos sutartį); UAB ,,Bitė Lietuva“ 1 999,54 Eur dydžio finansinį reikalavimą (skola pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. liepos 31 d.); VSDFV Kauno skyriaus 1 725 Eur dydžio finansinį reikalavimą (skola susidarė 2022 m. rugsėjo 28 d.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš aptartų BUAB „IEVROKA“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, jog bendrovė 2018 m. pabaigoje atitiko nemokios įmonės statusą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą.

34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, tai, kad byloje duomenų, kurie patvirtintų, jog bendrovės pradelsti įsipareigojimai 2017, 2018, 2019 metais viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagal tokius duomenis, kokie yra byloje, BUAB „IEVROKA“ nemokia tapo 2020 m. pradžioje (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jeigu BUAB „IEVROKA“ bankroto proceso metu nemokumo administratorė gautų papildomų duomenų apie tikrąją bendrovės padėtį 2017-2019 metais, kurie rodytų, jog tuo laikotarpiu bendrovės pradelstos skolos jau viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, nebūtų teisinių kliūčių nemokumo administratorei kitose civilinėse bylose, kuriose reikšmingas bendrovės nemokumo momentas, remiantis naujai gautais duomenimis įrodinėti ankstesnį BUAB „IEVROKA“ nemokumo momentą, nei nustatytas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje.

35. Apeliantė (pareiškėja) taip pat prašo pašalinti iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies išvadą – „Įvertinus šiame punkte nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad teismo nutarties priėmimo metu, duomenų, jog šie sandoriai (su UAB „Ginvaida“, UAB „Nordakso lizingas“, UAB „Jumanta“, UAB „Panerių metalas“, V. D., V. Ž.) buvo sudaryti apgaulingai ir (arba) netinkamai, ne įmonės tikslams, duomenų nėra“. Apeliantės teigimu, ginčijama išvada padaryta nepagrįstai remiantis dar neįsiteisėjusiais teismų sprendimais kitose byloje, be to, bylose su UAB „Panerių metalas“, UAB „Nordakso lizingas“, V. D. teismų procesiniai sprendimai apskritai dar nepriimti.

36. Teismas apskųstoje nutartyje, remdamasis kitų nagrinėjamų ar jau išnagrinėtų civilinių bylų, inicijuotų BUAB „IEVROKA“ nemokumo administratorės, duomenimis, nurodė, kad nutarties priėmimo metu nėra duomenų, jog sandoriai su UAB „Ginvaida“, UAB „Nordakso lizingas“, UAB „Jumanta“, UAB „Panerių metalas“, V. D., V. Ž. buvo sudaryti apgaulingai ir (arba) netinkamai, ne įmonės tikslams.

Žemesnės instancijos teismas

37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje, prašant BUAB „IEVROKA“ bankrotą pripažinti tyčiniu, buvo įrodinėjamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis – kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamu atveju BUAB „IEVROKA“ nemokumo administratorė nesirėmė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu tyčinio bankroto požymiu (kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai), nes pati nemokumo administratorė pareiškime nurodė, jog buvę bendrovės valdymo organai jai neperdavė jokių dokumentų, todėl ji negali nustatyti bendrovės veiklos.

38. Siekdama pagrįsti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio buvimą, nemokumo administratorė, be kita ko, nurodė, kad V. B., V. D., Y. L. bei buvęs UAB „IEVROKA“ darbuotojas (kasininkas) bei atstovas pagal išduotą įgaliojimą V. Ž. apgaulingai ir (ar) aplaidžiai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, neperdavė nemokumo administratorei jokių dokumentų ir turto, dėl to, nemokumo administratorės teigimu, vertintina, jog bendrovės veikloje atliktos tiek bankinės, tiek grynųjų pinigų išėmimo operacijos buvo vykdomos netinkamai, o sandoriai sudaryti ne bendrovės veiklos tikslams, nes tokių duomenų nemokumo administratorė neturi.

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog nemokumo administratorei nėra perduoti bendrovės veiklos dokumentai, savaime nėra pakankamas pagrindas vertinti, jog visi bendrovės sudaryti sandoriai buvo sudaryti ne bendrovės veiklos tikslams. Esant duomenų apie bankrutuojančios bendrovės sudaryto sandorio faktą, sandorio sudarymo aplinkybes yra galimybė išsiaiškinti ir pagal duomenis, esančius pas antrąją sandorio šalį, o bendrovės vienašalio sandorio – aiškinantis su bendrovei vienašalio sandorio sudarymo metu atstovavusiu valdymo organu ar bendrovės įgaliotu asmeniu. Kartu apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje tyčinis bankrotas buvo įrodinėjamas remiantis ne sudarytais nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais bendrovei sandoriais arba kitais nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais bendrovei sprendimais (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas), vien dėl nemokumo administratorės nurodytos pozicijos, kad, jai neturint dokumentų, kurie pagrįstų sudarytų sandorių naudingumą bendrovei, sandoriai vertintini kaip sudaryti ne bendrovės veiklos tikslams, BUAB „IEVROKA“ sandorių teisėtumo vertinimas nepateko į nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką (jo dalį). Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje teisingai nurodė, kad dėl sandorių, kurie, nemokumo administratorės įsitikinimu, buvo sudaryti ne bendrovės veiklos tikslais, pasisakyta ar dar bus pasisakyta kitose išnagrinėtinose ar dar nagrinėjamose civilinėse bylose (pvz., Kauno apygardos teismo civilinėse bylose Nr. e2-609-775/2022, Nr. e2-608-896/2022; Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-895-577/2022 (naujas Nr. e2-372-577/2023); Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2289-1080/2022 (naujas Nr. e2-391-1080/2023); Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-20672-960/2021).

40. Apeliantės kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada, kad nutarties priėmimo metu nėra duomenų, jog sandoriai su UAB „Ginvaida“, UAB „Nordakso lizingas“, UAB „Jumanta“, UAB „Panerių metalas“, V. D., V. Ž. buvo sudaryti apgaulingai ir (arba) netinkamai, ne įmonės tikslams, yra susijusi BUAB „IEVROKA“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą sprendusio teismo, kuriam šios kategorijos bylose skirtas aktyvus vaidmuo, siekiu išsamiai išsiaiškinti, ar pareiškime nemokumo administratorės įvardytos aplinkybės neteikia pagrindo įžvelgti dar vieno, t. y. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto, tyčinio bankroto požymio. Tam pakankamų duomenų nenustatęs, teismas neanalizavo ir nevertino sandorių su UAB „Ginvaida“, UAB „Nordakso lizingas“, UAB „Jumanta“, UAB „Panerių metalas“, V. D., V. Ž. sudarymo aplinkybių ir tokių sandorių teisėtumo. Jau nurodyta, kad ne kiekviena įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime paminėta faktinė aplinkybė gali būti pripažinta prejudiciniu faktu – tokią galią turi tik teismo nustatytos faktinės aplinkybės, sudariusios bylos, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, įrodinėjimo dalyką (jo dalį). Dėl to atskirajame skunde prašomi pašalinti apskųstos teismo nutarties motyvai, kuriuose paminėti sandoriai su UAB „Ginvaida“, UAB „Nordakso lizingas“, UAB „Jumanta“, UAB „Panerių metalas“, V. D., V. Ž., negali turėti prejudicinės reikšmės kitose civilinėse bylose, kurių nagrinėjimo dalykas (ar jo dalis) bus tiesiogiai susijęs su nurodytų sandorių sudarymo aplinkybių ir (ar) šių sandorių teisėtumo vertinimu.

41. Apeliantė taip pat prašo pašalinti iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies tokius argumentus: „Teismas sutinka su V. D. atsiliepime į pareiškimą dėstoma pozicija, jog VMI nurodytus dokumentus už 2019–2020 metus turėjo pateikti naujasis įmonės direktorius V. B., ir tokiu būdu laiko, kad pareiškėja neįrodė, jog V. D. veiklos organizavimo UAB „IEVROKA“ laikotarpiu atsirado bent viena iš sąlygų, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte“; „Tačiau teismas nenustatė aplinkybių, jog V. Ž. susijęs su (ne)tinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu ir (ar) buhalterinės apskaitos dokumentų (ne)išsaugojimu ir (ar) galimu mokesčių vengimu, ir (ar) finansinės atskaitomybės dokumentų (ne)perdavimu juridinių asmenų registrui, t. y. nemokumo administratorės įgaliotas asmuo nepateikė įrodymų, kad būtų kilusios ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos pasekmės – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros būtent dėl V. Ž. veiksmų (neveikimo), nepateikė jokių įrodymų, kad mokesčių administratoriaus patikrinimo akte būtų nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas, todėl šioje dalyje – dėl V. D. ir V. Ž. veiksmų valdant UAB „IEVROKA“ nemokumo administratorės įgalioto asmens pareiškimą laiko nepagrįstu ir netenkintinu“. Apeliantės įsitikinimu, kvestionuojamais motyvais teismas, nagrinėjęs bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, pasisakė dėl nurodytų asmenų veiksmų vertinimo, buvusio vadovo ir akcininko V. D. veiksmus besąlygiškai įvertino kaip teisėtus ir taip nusprendė dėl nurodytų asmenų civilinės atsakomybės, nors tai nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas.

42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pateikti VMI reikalautus dokumentus už 2019–2020 metus pareigą turėjo jau naujasis įmonės direktorius V. B. Pažymėtina tai, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai rengiami pasibaigus atitinkamiems finansiniams metams. Buvęs vadovas V. D. iš pareigų atleistas nuo 2019 m. rugpjūčio 27 d., t. y. likus keliems mėnesiams iki finansinių metų pabaigos. Iškėlus bendrovei bankroto bylą, jos dokumentus ir turtą nemokumo administratorei turėjo perduoti tuo metu UAB „IEVROKA“ vadovavęs Y. L. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tais duomenimis, kurie yra byloje, ir ginčo klausimui išspręsti aktualiu teisiniu reglamentavimu, turėjo pagrindą išvadai, jog nenustatyta aplinkybių, kad V. D. veiklos organizavimo UAB „IEVROKA“ laikotarpiu buvo tyčinio bankroto pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą požymių.

43. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad iš apskųstos teismo nutarties motyvuojamosios dalies aišku, jog tiek V. D., tiek V. Ž. veiksmai buvo vertinami įrodinėjamo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio kontekste. Nėra jokio pagrindo pripažinti pagrįsta apeliantės pozicijos, kad teismas, spręsdamas dėl BUAB „IEVROKA“ tyčinio bankroto, V. D. ir V. Ž. veiksmus įvertino kaip teisėtus šių asmenų galimos civilinės atsakomybės prasme. Apeliantė teisingai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo spręsti dėl BUAB „IEVROKA“ buvusių vadovų, įgaliotų asmenų civilinės atsakomybės, nes šis klausimas nepatenka į šios bylos dalyką. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, jog nenustatyta aplinkybių, dėl kurių suinteresuotų asmenų V. D. ir V. Ž. veiksmai galėtų būti vertinamai kaip atitinkantys ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį, nėra teisinė kliūtis reikalauti nurodytų asmenų civilinės atsakomybės, jeigu, BUAB „IEVROKA“ nemokumo administratorės įsitikinimu, jos turimi duomenys rodo, kad dėl konkrečių V. D. ar (ir) V. Ž. veiksmų, atliktų veikiant UAB „IEVROKA“ vardu, tvarkant bendrovės turtą ir (ar) dokumentus, kilo konkrečios žalos (nuostolių).

44. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti už BUAB „IEVROKA“ tyčinį bankrotą atsakingus asmenis, analizavo visų nemokumo administratorės pareiškime įvardytų asmenų (buvusių vadovų V. D., V. B., Y. L. bei buvusio bendrovės darbuotojo ir atstovo pagal išduotą įgaliojimą V. Ž.) veiksmus, tačiau tik tuo aspektu, kiek šių asmenų veiksmai susiję su įrodinėjamais bendrovės tyčinio bankroto požymiais. Dėl to apeliantės argumentai, kad atskirajame skunde kvestionuojami pirmosios instancijos teismo motyvai išeina už nagrinėtos bylos ribų, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

45. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas, tinkamai motyvavo daromas išvadas, nenustatyta pagrindo iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies pašalinti BUAB „IEVROKA“ nemokumo administratorės atskirajame skunde kvestionuojamus motyvus. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutarties motyvų dalies pašalinimo ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laima Ribokaitė