Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. R. ir A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo

D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. R. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 6, 8 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant D. R. dalyvauti elgesio pataisos programoje per 8 mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

A. R. pripažintas kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir nuteistas areštu 40 parų. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5, 8 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 4 mėnesiams, įpareigojant dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, A. R. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos, t. y. 3 330 Eur konfiskavimas.

Civilinio ieškovo D. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir D. A. priteista: iš D. R. – 2 000 Eur, o iš A. R. – 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai bei proceso dalyvių prašymai

- nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikuoti į BK 146 straipsnio 1 dalį;

- D. R. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

- panaikinti A. R. skirtą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos, t. y. 3 300 Eur konfiskavimą;

- panaikinti D. R. bausmių bendrinimą dalinio sudėjimo būdu, jam paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę;

- sumažinti iš nuteistųjų priteistos neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

4. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

4.1. Dėl nusikalstamos veikos – neteisėto laisvės atėmimo – perkvalifikavimo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

8. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistieji D. R. ir A. R. prašo jų padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikuoti į BK 146 straipsnio 1 dalį; D. R. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; panaikinti A. R. skirtą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos, t. y. 3 300 Eur konfiskavimą; panaikinti D. R. bausmių bendrinimą dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu; sumažinti iš abiejų nuteistųjų priteistos neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde bei gynėjo baigiamojoje kalboje taip pat keliami klausimai dėl nepagrįsto abiem nuteistiesiems kaltinimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį išplėtimo bei pirmosios instancijos teismo šališkumo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde suformuluotus ir gynėjo pateiktus prašymus, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl šio apeliacinio skundo esmės.

9. Neteisėtas žmogaus laisvės atėmimas, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 146 straipsnio 1 dalį. Tačiau, jei nustatoma, kad neteisėtai atimant laisvę buvo panaudotas smurtas, arba sukeltas pavojus nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai, arba jeigu asmuo nelaisvėje laikytas ilgiau nei 48 valandas, kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK 146 straipsnio 2 dalį. Kvalifikuojant veiką pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, reikia nustatyti bent vieną iš aukščiau nurodytų BK 146 straipsnio 2 dalyje alternatyvių požymių. Pažymėtina, kad smurto panaudojimas apima ir psichinio, ir fizinio smurto naudojimą, t. y. užtenka nustatyti faktą, kad asmeniui buvo grasinama smurtu ir vėliau atimta fizinė laisvė, tam, kad kaltininko veiksmai būtų kvalifikuojami pagal šį straipsnį. Pažymėtina ir tai, kad BK 146 straipsnio 1 dalis praktikoje taikoma gana retai, kadangi ji neapima nei psichinio, nei fizinio smurto panaudojimo. Praktikoje minėto straipsnio 1 dalis pritaikoma tuo atveju, kai auka įviliojama apgaule, gudrumu ir pan.

10. Kaip matyti, D. R. ir A. R. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį pareikštuose kaltinimuose nurodyta, kad panaudoję smurtą jie neteisėtai atėmė žmogui laisvę, o būtent: 2023 m. kovo 3 d., laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 22.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, veikdami kartu, A. R. vairuojamu automobiliu „BMW 530 D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), sustojo už D. A. automobilio „Renault Laguna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) galo, taip jį užblokuodami, D. R. priėjus prie automobilio, atidarius vairuotojo pusės duris ir abiejų rankų kumščiais sudavus D. A. vieną smūgį į krūtinės sritį, taip sukeliant nukentėjusiajam fizinį skausmą, tada sugriebus už striukės, ties krūtinės sritimi, jėga ištempus D. A. iš automobilio „Renault Laguna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir, panaudojus fizinę jėgą, nuvedus link automobilio „BMW 530 D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jėga įsodinus į dešinės pusės galinę keleivio vietą, o pačiam sėdus į priekinę keleivio vietą, A. R. vairuojamu automobiliu jie nuvežė nukentėjusįjį D. A. į (duomenys neskelbtini) ribose esantį mišką. Važiuojant automobiliu, D. R., persisvėręs link D. A., kaire ranka laikė jam už striukės, o dešinėje rankoje laikydamas ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą daiktą, panašų į teleskopinę lazdą, liepė atiduoti D. A. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Ihone 8“, grasindamas kad „pakas“ ir jis nebegyvens, o nuvažiavus į (duomenys neskelbtini) ribose esantį mišką, D. R., išlipęs iš automobilio ir atidaręs galines keleivio pusės duris, ranka suėmė D. A. už dešinio peties ir jėga ištraukė iš automobilio, laikydamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą, liepė D. A. pasiimti kastuvą ir kasti duobę, o nukentėjusiajam kasant duobę, A. R. stovėjo šalia ir apžiūrinėjo D. A. mobiliojo ryšio telefone „IPhone 8“ esančią informaciją, po to D. R. ir A. R. sėdo į automobilį, kuriuo atvažiavo, ir, palikę miške nukentėjusįjį D. A., nuvažiavo (4 t., b. l. 72-100). Priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, analogiškos faktinės aplinkybės, kaip ir pareikštuose kaltinimuose (išskyrus apie bendrininkų grupę, apie kurią bus pasisakyta vėliau), nurodytos ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, dėstant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, aplinkybes. Todėl niekuo nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog abiem nuteistiesiems pagal suformuluotus kaltinimus buvo inkriminuotas išskirtinai tik fizinio smurto panaudojimas, tuo pačiu nepagrįsta ir nuteistųjų gynėjo apeliacinės instancijos teisme akcentuota aplinkybė, jog kaltinimai nuteistiesiems išplėsti dėl nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefono duomenų peržiūrėjimo.

11. Nuteistųjų D. R. ir A. R. teigimu, jų padaryta nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 146 straipsnio 2 dalies į to paties straipsnio 1 dalį, tvirtinant, kad smurto panaudojimas šioje byloje yra neįrodytas. Tokiam nuteistųjų apeliacinio skundo argumentui teisėjų kolegija nepritaria.

12. Nustatyta, kad nuteistieji D. R. (3 t., b. l. 150-151; 4 t., b. l. 26-29, 123-125) ir A. R. (3 t., b. l. 148-149; 4 t., b. l. 41-43, 125-126) viso proceso metu kaltę dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, pripažino iš dalies, t. y. pripažino neteisėtai atėmę laisvę nukentėjusiajam D. A., tačiau neigė vartoję bet kokį smurtą pastarojo atžvilgiu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad visiškai įrodyta tai, jog nuteistieji D. R. ir A. R., panaudoję tiek fizinį, tiek psichinį smurtą, neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajam D. A., tai yra, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje. Kolegija neturi teisinio pagrindo prieiti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje: kad pirmosios instancijos teismas ignoruotų kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio. Neatkartodamas pirmosios instancijos teismo atliko pakankamai išsamaus įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo ir gynėjo pateiktus argumentus, atkreipia dėmesį į pagrindinius įrodymus, nulėmusias apkaltinamojo nuosprendžio pagal BK 146 straipsnio 2 dalį priėmimą nuteistųjų D. R. ir A. R. atžvilgiu.

13. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo D. A. parodymai apie analizuojamo įvykio aplinkybes yra pakankamai nuoseklūs ir išsamūs, todėl galima jais remtis. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamojoje byloje yra labai prieštaringi duomenys apie vieną ir tą pačią aplinkybę – nukentėjusysis teigia, jog nuteistieji prieš jį panaudojo tiek fizinį, tiek psichinį smurtą, o nuteistieji šią aplinkybę neigia. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs, todėl privaloma atidžiai vertini visus byloje ištirtus įrodymus: juos analizuoti kompleksiškai, lyginant jų turinį tarpusavyje, išsiaiškinant ir pašalinant iškylančius prieštaravimus, taip pat juos lyginant su kitais turimais bylos įrodymais, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Be to, priešingai, nei teigia apeliantai, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo D. A. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kurie yra svarbūs nustatant baudžiamojoje byloje tiesą, yra pakankamai nuoseklūs, išsamūs bei neprieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visumai. Analizuojant vien tik nukentėjusiojo D. A. parodymus, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu iš viso buvo apklaustas tris kartus (1 t., b. l. 147-148, 155-161, 164-167), taip pat atliktas jo parodymų patikrinimas vietoje (1 t., b. l. 170-186) bei nukentėjusysis vieną kartą apklaustas bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme (4 t., b. l. 171-174). Visus kartus nukentėjusysis vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai tvirtino, kad A. R. ir D. R., panaudodami prieš jį smurtą, atėmė jam laisvę. Be to, tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo stadijoje, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, nukentėjusysis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, komentuojamo įvykio metu nukentėjusysis buvo blaivus ir sąmoningas.

13.1. Pirmosios ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu nukentėjusysis D. A. parodė, kad D. R. ir A. R. automobiliu užstačius jo automobilį, abu atėjo prie jo automobilio, kuriame jis sėdėjo su V. V.. Prie jo priėjo ir dureles atidarė D. R., kuris, rankomis paėmęs, per prievartą ištempė jį iš automobilio į lauką. D. R. paėmė jo mobilųjį telefoną, teigdamas, jog niekam negalėtų paskambinti. Kai D. R. ištempė iš automobilio, jį įsisodino į A. R. vairuojamą pilkos spalvos „BMW“ automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), skaičių nepamena, ir pradėjo važiuoti. Važiuojant automobiliu D. R. A. R. sakė, jog „vežam jį į mišką“, tuos žodžius minėjo kelis kartus. Kol važiavo iki miško, D. R. buvo persisvėręs į galą ir laikė jį ranka suėmęs už striukės, jog negalėtų išlipti iš automobilio. Sustojus miške, liepė iš automobilio bagažinės pasiimti kastuvą bei išsirinkti minkštesnę žemę, kur būtų patogiau gulėti. D. R. liepus sau kasti duobę, jis pradėjo kasti. Kasant duobę, šalia jo D. R. stovėjo rankoje laikydamas juodos spalvos metalinį daiktą, panašų į teleskopą. Tuo metu A. R. jo telefone kažką žiūrėjo. Bekasant duobę, pasakė, jog užteks ir dėtų kastuvą į bagažinę. Įdėjus kastuvą į bagažinę, jie pasakė, jog gali eiti, o telefoną susiras eidamas keliu ir išvažiavo. Pavažiavę nuteistieji sustojo ir atidavė jam mobilųjį telefoną ir išvažiavo (1 t., b. l. 147-148).

13.2. Papildomos ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu nukentėjusysis D. A. parodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, tik išsamiau apibūdino prieš jį atliktus smurtinius veiksmus. Parodė, kad ruošiantis važiuoti pamatė, jog A. R. „BMW“ automobilis privažiavo prie jo automobilio galo ir taip jį užblokavo. Iškart po to, kai pamatė „BMW“ automobilį, atsidarė jo paties automobilio vairuotojo pusės durys. Pradaręs duris D. R., nieko nesakęs, staiga abiem rankomis sugriebė jam už striukės. Sugriebdamas skaudžiai trenkė abi rankas, suspaustas į kumščius, į krūtinės sritį. Po sugriebimo juto fizinį skausmą krūtinės srityje. Skausmą 10 balų sistemoje vertina 7 balais. D. R., sugriebęs jį už rūbų ties krūtinės sritimi, staigiai jėga ištempė iš automobilio. Tuo metu lipti iš automobilio niekur nenorėjo. Niekur laikytis nespėjo, nes viskas vyko labai greitai ir netikėtai. Tuo metu buvo išsigandęs, nes nesuprato, kas vyksta. Ištraukęs iš automobilio, D. R. atrodė labai agresyvus, jis šaukė ir vadino jį įvairias necenzūrinis žodžiais. Kai buvo ištrauktas iš savo automobilio, D. R. paleido ranką nuo krūtinės srities ir viena ranka pradėjo laikyti už dešinio peties, labiau už striukės. Taip jį laikydamas, kad nepabėgtų, D. R. liepė užgesinti automobilį ir jį užrakinti. Kai užgesino automobilį, D. R., viena ranka laikydamas už dešinio peties, jėga vedė link „BMW“ automobilio. Smarkiai priešintis D. R. negalėjo, nes D. R. už jį perpus aukštesnis ir dvigubai stambesnis, taigi jis fiziškai stipresnis. Be to, jis buvo su sūnumi A. R.. Eidamas link „BMW“ juto, kaip D. R., stovėdamas prie dešinio šono, jį stumia į automobilį link sėdynes. D. R. nereikėjo naudoti visos savo jėgos, nes jis iš baimės nelabai priešinosi. Bijojo, nes D. R. buvo labai agresyvus. D. R. garsiai liepė A. R. vežti jį į mišką. Tai pakartojo du kartus. D. R. liepė paduoti mobilaus ryšio telefoną ir pasakyti atrakinimo slaptažodį. Būdamas išsigandęs, nuolankiai vykdė jo nurodymus. Važiuojant automobiliu D. R. visą laiką buvo persisvėręs į galą ir kaire ranka laikė jį už dešinio peties, kad neiššoktų iš automobilio. Visą kelią D. R. garsiai šaukė ir keikė necenzūriniais žodžiais bei sakė, kad jį pakas ir nebegyvens. Taip kalbėdamas dešinėje rankoje laikė „teleskopą“, kuris nuo purtymo pats pasikeldavo į viršų ir skleidė bauginantį metalo garsą. Sustojus D. R. jėga ištraukė jį iš automobilio, ranka suėmęs už dešinio peties. Tada D. R. liepė A. R. atidaryti bagažinę, o jam prieiti ir pasiimti kastuvą. Tada pasakė, kad jis čia išsikas sau duobę ir, kur minkščiau, atsiguls. Peržiūrėję jo telefoną ir nieko neradę, A. R. ir D. R. sėdo į „BMW“. Jam liepė nustoti kasti ir kastuvą įdėti į bagažinę. Įdėjus kastuvą, D. R. pasakė, kad telefoną susiras pats, ir su A. R. pradėjo važiuoti. Tada sustojo, atidavė telefoną ir paliko jį miške (1 t., b. l. 155-161).

13.3. Dar vienos ikiteisminio tyrimo metu atliktos papildomai apklausos metu nukentėjusiojo D. A. parodymai iš esmės nekito. Jis parodė, kad užstačius jo automobilį D. R. atidarė vairuotojo pusės duris, kur jis sėdėjo ir, panaudodamas fizinę jėgą, ištempė jį iš automobilio. Tai yra, D. R., kaire ranka sugriebęs už kairio peties, o dešine ranka, kurioje laikė „teleskopą“, suduodamas į krūtinės sritį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, ištempė iš automobilio. Tada D. R., jėga ištempęs iš automobilio, įsodino jį į automobilį „BMW“, kuriuo atvažiavo su A. R.. Tada D. R. liepus, A. R. važiavo į mišką, esantį už (duomenys neskelbtini). Važiuojant automobiliu D. R. sėdėjo šonu į jį, nes kaire ranka laikė suėmęs už dešinio peties, kad jis nepabėgtų. Kitoje rankoje laikė „teleskopą“, kurį bauginančiai trenkdavo į porankį. Važiuojant link miško, D. R. liepė paduoti savo mobilaus ryšio telefoną. Būdamas išsigandęs jam padavė telefoną ir pasakė atrakinimo kodą. Tada privažiavus už (duomenys neskelbtini) esantį mišką, D. R. liepė sūnui A. R. sustoti. Sustojus D. R. išlipo pirmas, tada jį jėga ištempė iš automobilio. Tempdamas D. R. buvo sugriebęs už dešinio peties savo kažkuria ranka. Išlipus D. R. iš bagažinės padavė kastuvą ir liepė išsirinkti, kur minkštesnė žemė ir kasti duobę sau, kurioje atsiguls. Kasant duobę D. R. stovėjo šalia su „teleskopu“ rankose, o jo sūnus A. R., išlipęs iš vairuotojo pusės, apžiūrėjo jo telefoną. Apžiūrėjęs garsiai pasakė, kad nieko nėra. Tada D. R. liepė baigti kasti duobę ir padėti kastuvą į bagažinę. Po to, kai D. R. liepė baigti kasti duobę, jis su sūnumi įlipo į automobilį „BMW“ ir paliko miške. Prieš tai dar sustoję atidavė jam mobiliojo ryšio telefoną (1 t., b. l. 164-167)

13.4. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis D. A. taip pat parodė, kad per savo automobilio galinį veidrodėlį pamatė, jog jo mašina buvo užstatyta taip, kad jis neišvažiuotų. Tada D. R. atidarė priekines duris ir griebė jam už striukės, ištempė jį lauk iš mašinos. Tada jį pasisodino į galą ir išvežė į mišką. Tuo metu D. R. buvo labai piktas, rankoje turėjo „teleskopą“. Automobilyje D. R. persisukęs laikė jį ranka. Kol vežė į mišką ant jo liejo savo pyktį, sakė, kas jam dabar bus, skleidė keistą garsą su „teleskopu“ per metalą. Sustojus išvilko jį iš automobilio ir nuvedė prie bagažinės, kur buvo jau paruoštas kastuvas, liepė jį pasiimti. Pasiėmus kastuvą liepė pasirinkti vietą, kur jis kas ir atsiguls. Liepė išsikasti tokią duobę, kurioje būtų patogu gulėti. Prieš paimant kastuvą A. R. paėmė iš jo telefoną, liepė pasakyti slaptažodį. Kasant duobę ant jo šaukė. Po viso kasimo paėmė iš jo kastuvą ir pasakė, kad telefoną susirasi pats, įsėdo į automobilį, pavažiavo gal kokius 400–500 metrų ir sustojo, atidavė telefoną. Atsakydamas į klausimus nukentėjusysis patikslino, kad kai privažiavo „BMW“ automobilis, prie jo prišoko D. R., griebė už krūtinės dalies ištempė jį iš automobilio, skausmas buvo momentinis. D. R. jį laikė ir vedė į automobilio galą, o pats atsisėdo į priekinę keleivio vietą ir pasisukęs kaire ranka laikė jį už peties. Nepamena tiksliai, kada iš jo paėmė telefoną. Patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodė teisingas aplinkybes (4 t., b. l. 171-174)

14. Teisėjų kolegijos nuomone, aptariami nukentėjusiojo D. A. parodymai tiek dėl esminių bylos aplinkybių, tiek dėl prieš jį pavartoto smurto pobūdžio, viso proceso metu yra pakankamai nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi. Dar daugiau, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad analogiškas aplinkybes apie tai, jog prieš jį įvykio metu buvo pavartotas smurtas, nukentėjusysis D. A. pakankamai nuosekliai bei išsamiai nurodė ir protokole-pareiškime, parodymų patikrinimo vietoje, taip pat į įvykį atvykusiems policijos pareigūnams.

14.1. Protokole-pareiškime užfiksuota, kad nukentėjusysis D. A. parodė, kad už jo automobilio privažiavo A. R. ir D. R. automobiliu „BMW“, kurį vairavo A. R., ir taip jį užstatė. Tada D. R. išlipo iš automobilio ir atidarė jo automobilio vairuotojo pusės duris, jėga ištempė iš automobilio ir jėga įsodino į automobilį „BMW“. Jį įsodinus D. R. sėdo į priekinę keleivio pusę, o A. R. už automobilio „BMW“ vairo. D. R. šonu sėdėdamas kaire ranka laikė jo dešinį petį, kad nepabėgtų ir kelis kartus pakartodamas liepė A. R. važiuoti į mišką. Sustojus, D. R. iš automobilio išlipo pirmas ir jėga jį ištempė iš automobilio. Ištempęs iš automobilio nusivedė prie bagažinės ir liepė pasiimti kastuvą. D. R., pasiėmus jam kastuvą, liepė susirasti minkštesnę žemę, kur būtų patogiau kasti ir gulėti. Po šių žodžių pradėjo kasti duobę. D. R. šalia jo stovėjo su „teleskopu“ rankose. Įvykio metu buvo labai išsigandęs, dėl to vykdė D. R. nurodymus. Tada D. R. liepė baigti ir nunešti kastuvą į bagažinę. Nunešus kastuvą į bagažinę, D. R. su sūnumi A. R. sėdo į automobilį „BMW“ ir nuvažiavo link pagrindinio kelio, jį palikę miške (1 t., b. l. 18-21).

14.2. Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis D. A. parodė, kurioje vietoje stovėjo jo automobilis „Renault laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio metu. Taip pat parodė, kaip reikia pastatyti tarnybinį automobilį, kad automobilis stovėtų panašiai, kaip įvykio metu stovėjo automobilis „BMW“. D. A. sustačius automobilius, jis paaiškino, kad R. privažiavus ir užstačius jo automobilį iš galo, jis sėdėjo automobilio priekinėje vairuotojo pusėje. Tada D. R. atidarė vairuotojo pusės duris ir kaire ranka suėmė už dešinio jo peties. Dešine ranka D. R. laikė „teleskopą“ ir, suėmęs už krūtinės srities, jėga ištempė iš automobilio. Ištempęs iš automobilio, privedė prie automobilio „BMW“ galo, kuriuo atvažiavo, ir jėga įstūmė jį į automobilį. Sėdęs į automobilį D. R. iš karto paėmė jam už dešinio peties savo kaire ranka. Dešinėje rankoje laikė teleskopą, kurį važiuojant automobiliu daužė į rankos porankį, skleisdamas metalo trankymosi vienas į kitą garsą. Susėdus į automobilį, D. R. A. R. liepė važiuoti į mišką, tai pakartodamas du kartus. Automobiliui sustojus, pirmas iš jo išlipo D. R.. Išlipęs atidarė dešinės pusės keleivio duris ir D. A., panaudodamas jėgą, ištraukė iš automobilio. D. R., sugriebdamas už dešinio peties, kažkuria ranka, dabar nepamena kuria, traukė jį link savęs, kad jis išliptų iš automobilio. D. A. išlipus iš automobilio, D. R. nusivedė prie automobilio „BMW“ bagažinės, išėmė kastuvą, padavė D. A. ir liepė išsirinkti kur nori gulti, tada liepė kasti duobę. Kasant duobę D. R. stovėjo šalia su „teleskopu“ rankose. A. R. tuo metu stovėjo lauke ir apžiūrėjo jo mobilaus ryšio telefoną, kurį važiuojant keliu buvo davęs D. R.. A. R. apžiūrėjus jo telefoną ir pasakius, kad nieko jame nėra, jis toliau kasė duobę tol, kol D. R. liepė sustoti. D. A. įdėjus kastuvą į bagažinę, R. sėdo į automobilį „BMW“ ir išvažiavo. Pavažiavę apie 200-300 m. keliu sustojo ir padavė jam mobilaus ryšio telefoną (1 t., b. l. 170-186).

14.4. Tarnybiniame pranešime dėl gauto pranešimo taip pat nurodyta, kad nukentėjusysis D. A. pareigūnams pasakojo, jog stovėjimo aikštelėje prie jo privažiavo automobilis „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame sėdėjo du jam pažįstami vyrai – A. R. ir D. R.. Iš automobilio išlipęs D. R., sugriebęs jam už striukės, per prievartą ir prieš jo valią įsodino į „BMW“ automobilio vidų, automobiliu nuvežė D. A. į netoliese (duomenys neskelbtini) miesto esantį mišką ir, į rankas padavęs kastuvą, liepė kasti duobę (1 t., b. l. 24-25).

16. Priešingai, nei apeliantai teigia savo skunde, nuteistųjų D. R. ir A. R. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, yra grindžiama ne tik aptartais nukentėjusiojo D. A. parodymais bei paaiškinimais. Nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad prieš jį buvo pavartotas smurtas, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai.

17. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistųjų D. R. ir A. R. parodymai, duoti viso proceso metu, nėra pakankamai nuoseklūs, kad būtų galima jais remtis sprendžiant dėl jų kaltės padarant jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 146 straipsnio 2 dalį. Kaip matyti, abu nuteistieji neneigė, jog vežė nukentėjusįjį į mišką, visgi tvirtino, kad nei psichinio, nei fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, nukentėjusysis viską darė savo noru. Tačiau tokia apeliantų pateikta versija yra atmestina kaip neįtikinama, nelogiška, neparemta jokiais faktiniais duomenimis, be to, prieštaraujanti ne tik nukentėjusiojo D. A. parodymams, kurių objektyvumu ir teisingumu nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nesuabejojo, bet ir kitiems byloje surinktiems, ištirtiems bei jau aptartiems įrodymams. Pastebėtina ir tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. R. iš pradžių parodė, jog jis prie nukentėjusiojo D. A., sėdinčio automobilyje, priėjo ir pasiūlė važiuoti pasikalbėti, o šis sutiko tai daryti savo noru. Vėliau, pirmosios instancijos teismui pagarsinus jo pateiktus rašytinius paaiškinimus, D. R. pripažino, kad buvo sugriebęs D. A. už striukės, griebdamas abejomis rankomis krumpliais iš inercijos stumtelėjo į krūtinę, tačiau smūgio nebuvo, D. A. iš automobilio išlipo savo noru. Paaiškinti, kodėl prireikė D. A. suimti už striukės, jei jis sutiko išlipti savo noru, negalėjo (4 t., b. l. 123-125). Dar daugiau, ikiteisminio tyrimo metu pats nuteistasis D. R. neginčijo, kad krumpliais iš inercijos stumtelėjo nukentėjusiajam į krūtinę (3 t., b. l. 150-151; 4 t., b. l. 26-29). Tuo tarpu nuteistasis A. R. tvirtino, kad tuo metu, kai D. R. ėjo link automobilio vairuotojo pusės, kur sėdėjo D. A., jis ėjo prie keleivio pusės, kur sėdėjo V. V., kuris išsigando, persėdo į vairuotojo pusę ir nubėgo kažką rėkdamas. Nežino, kodėl pastarasis išsigando. Visgi ikiteisminio tyrimo metu A. R. neginčijo, kad tuo metu, kai D. R. buvo prie D. A., pasilenkęs jis bandė V. V. suimti ranka už striukės ir ištempti lauk iš mašinos (3 t., b. l. 148-149; 4 t., b. l. 41-43), tai patvirtina ir paties liudytojo V. V. parodymai (2 t., b. l. 100-104; 5 t., b. l. 6-7). Nuteistasis A. R. taip pat tvirtino nematęs, ką tuo metu darė jo tėvas D. R., nors akivaizdu, kad tuo metu, kai V. V. per vairuotojo pusę iššoko iš automobilio, nukentėjusysis A. R. akivaizdoje jau buvo išlaipintas iš automobilio vairuotojo pusės, panaudojant prieš jį smurtą (4 t., b. l. 125-126). Iš nuteistojo A. R. parodymų taip pat matyti, jog jis tvirtino iš viso nematęs jokių smurtinių nuteistojo D. R. veiksmų prieš nukentėjusįjį D. A., nors iš baudžiamosios bylos įrodymų visumos akivaizdu, kad jis pats tiesiogiai dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog abiejų nuteistųjų parodymais, dėl juose esančių prieštaravimų, nėra pagrindo remtis ta apimtimi, kiek jie prieštarauja nukentėjusiojo duotiems parodymams.

20. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, D. R. ir A. R. bendri veiksmai – nukentėjusiojo automobilio blokavimas, smūgio kumščiais sudavimas, jėgos panaudojimas ištempiant iš automobilio, vedant link kito automobilio ir sodinant į jį, nukentėjusiojo laikymas už drabužių, telefono paėmimas, grasinimai panaudoti nešaunamąjį ginklą bei tamsiu paros metu vežimas į mišką, liepiant kasti sau duobę – atitinka fizinio bei psichinio smurto sampratą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos kvalifikavimui neturi įtakos prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pavojingumas ir nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas – pakanka įrodyti paties smurto panaudojimo faktą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo traktuoti D. R. ir A. R. atliktus bendrus veiksmus ne kaip fizinio bei psichinio smurto panaudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu ir tuo pagrindu perkvalifikuoti jų padarytas veikas iš BK 146 straipsnio 2 dalies į 146 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad visapusiškai ištyręs baudžiamosios bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistieji D. R. ir A. R. suvokė, kad nukentėjusiajam D. A. be jokio įstatyminio pagrindo, panaudodami smurtą neteisėtai atėmė laisvę ir to savo veiksmais siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad D. R. ir A. R. veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį kaip neteisėtas laisvės atėmimas panaudojant smurtą.

Dėl bendrininkų grupės

21. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistųjų D. R. ir A. R. gynėjas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistiesiems pagal BK 146 straipsnio 2 dalį papildomai inkriminavo veikimo bendrininkų grupe požymį. Teisėjų kolegija tokiam nuteistųjų gynėjo teiginiui pritaria. Tuo pačiu teisėjų kolegija nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo.

22. Kaip matyti, šioje byloje pranešimuose apie įtarimus D. R. ir A. R. bei kaltinamajame akte apie nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarymą veikiant bendrininkų grupe nenurodyta, yra nurodyta tik apie jų veikimą kartu. Kaltinamajame akte taip pat pažymėta, kad abiejų kaltinamųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje prašymų pakeisti kaltinimus nebuvo gauta, pats teismas savo iniciatyva apie galimybę pakeisti kaltinimus BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka nepranešė. Pažymėtina ir tai, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pats pirmosios instancijos teismas nurodė apie nuteistųjų veikimą bendrininkų grupe. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytas pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad kaltinime nurodyta aplinkybė apie veikimą kartu faktiškai ir reiškia bendrininkavimą, ir veikimą bendrininkų grupe, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarauja galiojančiai teismų praktikai.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vien nusikalstamos veikos aprašyme vartojama formuluotė ,,veikdami kartu tarpusavyje“ nesuponuoja, kad kaltinamajam yra inkriminuojamas veikimo bendrininkų grupe požymis. Asmens baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė turi būti arba eksplicitiškai nurodyta jam pareikštame kaltinime, arba būti akivaizdi iš formuojamo kaltinimo turinio, taip pat turi būti konstatuota apkaltinamajame nuosprendyje. Veikimo bendrininkų grupe požymis turi būti konstatuotas aiškiai ir vartojant būtent tą gramatinės išraiškos formą, kuri įtvirtinta baudžiamajame įstatyme (BK 25 straipsnio 2 dalis). Jokie kiti pasakymai, pavyzdžiui ,,veikdami kartu tarpusavyje“, ,,veikdami kartu“, ,,išvien“ ir kt., nėra vertinami kaip veikimo bendrininkų grupe konstatavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-116-697/2021). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji D. R. ir A. R. nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdami kartu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė kaltinimo ribas, konstatuodamas, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis), kai toks kaltinimas jiems pareikštas nebuvo, taip pasunkindamas nuteistųjų teisinę padėtį. Todėl iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl D. R. ir A. R. pripažinimo kaltais pagal BK 146 straipsnio 2 dalį pašalinamas teiginys, kad jie veikė bendrininkų grupe (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

24. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti ir tai, kad abiejų nuteistųjų D. R. ir A. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiuo atveju nustatyta, kad nei kaltinamajame akte, nei prokuroro baigiamojoje kalboje ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo įvardyta, o kaltinamiesiems suformuluotame kaltinime nurodyta tik tai, kad jie veikė kartu. Todėl teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, nesutinka. Pagal galiojančią teismų praktiką, pareikštuose įtarimuose ar kaltinamajame akte nenurodyta atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai pripažįsta tik tada, kai ją sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte, tačiau nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (pvz., kad asmuo, nusikalstamą veiką buvo padaręs bendrininkų ar organizuota grupe ir pan.). Jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme ir nėra prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinimą, ji nepripažįstama atsakomybę sunkinančia.

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažindamas abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarymą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir nurodyta nuosprendžio dalis naikinama (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Toks nuosprendžio pakeitimas neprieštarauja jau paminėto BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimams.

26. Vis dėlto, panaikinus nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo, keisti nuteistiesiems paskirtas bausmes už nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarymą, kolegijos nuomone, pagrindo nėra. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatymas yra tik viena iš tų aplinkybių, kurios išvardintos BK 54 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju įvertinus visas kitas šios bylos aplinkybes (D. R. – tris kartus teistas, įskaitant už smurtinių, pavojingų sveikatai nusikaltimų, padarymą, teistumas jam neišnykęs, baustas administracine tvarka, dirbantis ir ūkininkaujantis (3 t., b. l. 71, 84-85, 87-98), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; A. R. – neteistas, baustas administracine tvarka, dirbantis (3 t., b. l. 26, 36-65, 47), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta), teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam D. R. paskirtos bausmės, mažesnės nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (laisvės atėmimo 6 mėnesiams), o nuteistajam A. R. – mažesnės nei arešto bausmės vidurkis (arešto 40 paroms), švelninti nėra pagrindo.

Dėl grasinimo nužudyti.

27. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

28. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas; grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Grasinimas turi būti realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010).

29. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).

30. Pagal šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes D. R. grasino nužudyti nukentėjusįjį D. A., o būtent: neteisėtai atėmęs nukentėjusiajam laisvę, prieš jo valią nuvežęs į mišką, jėga ištraukęs iš automobilio, rankoje laikydamas nenustatytą daiktą, panašų į teleskopinę lazdą, liepė D. A. pasiimti kastuvą iš automobilio bagažinės ir pakeltu balso tonu įsakė „išsirinkti, kur minkštesnė žemė, ir kasti duobę sau, kurioje atsigulsi“, tokiais veiksmais D. A. suteikdamas pakankamai pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

31. D. R. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, nepripažino viso baudžiamojo proceso metu, tą akcentuoja ir apeliaciniame skunde. Proceso metu nuteistasis neginčijo, kad su nukentėjusiuoju D. A. nuvyko į mišką, kur liepė jam kasti duobę, tačiau tvirtino, jog tokiais veiksmais siekė jį tik pamokyti, kad pastarasis suprastų, kaip jautėsi jo dukra, o ne grasino nukentėjusįjį nužudyti (3 t., b. l. 150-151; 4 t., b. l. 26-29, 123-125). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos nuteistojo parodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo tokiais nuteistojo parodymais, kadangi jo nurodytas aplinkybes apie tai, jog jis nepadarė jam inkriminuotos BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, paneigia bylos įrodymų visuma – nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, kiti objektyvūs bylos duomenys. Todėl nuteistojo parodymai, kurie neatitinka byloje surinktų įrodymų visumos, nelaikytini patikimais ir yra vertintini kaip jo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

32. Kaip jau minėta, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusysis D. A. analizuojamo įvykio aplinkybes aiškino iš esmės vienodai, netikėti nukentėjusiojo parodymais, ar dar daugiau, pripažinti juos melagingais ir nesiremti jais sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Nukentėjusysis D. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškiai nurodė, kad jis buvo prievarta įsodintas į automobilį ir nuvežtas į (duomenys neskelbtini) ribose esantį mišką. Tvirtino, kad D. R. buvo labai piktas, galimai neblaivus, rankoje turėjo teleskopinę lazdą. Automobilyje D. R. persisukęs laikė jį ranka. Kol vežė į mišką, nuteistasis ant nukentėjusiojo liejo savo pyktį, sakė, kas jam dabar bus, skleidė keistą metalo garsą su teleskopine lazda. Sustojus išvilko jį iš automobilio ir nuvedė prie bagažinės, kur buvo paruoštas kastuvas, liepė nukentėjusiajam jį pasiimti. Pasiėmus kastuvą liepė pasirinkti vietą, kur jis kas ir atsiguls. Liepė išsikasti tokią duobę, kurioje būtų patogu gulėti – susirasti minkštesnę žemę, kur būtų patogiau kasti ir gulėti. Kasant duobę, D. R., laikydamas rankoje teleskopinę lazdą, ant jo liejo pyktį, grasino, kad visiems draugams bus tas pats. Kasant duobę ant jo šaukė. Miške buvo gal apie 15–20 minučių. Po viso kasimo nuteistasis paėmė iš jo kastuvą ir pasakė, kad telefoną susiras pats, įsėdo į automobilį, pavažiavo gal kokius 400–500 metrų ir sustojo. Jis ėjo link jų ir ieškojo telefono, praėjo pro juos ir išgirdo, kaip D. R. jam sušuko prieiti. Jis priėjo, D. R. atidavė telefoną ir nuvažiavo, paliko jį pareiti į (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 147-148, 155-161, 164-167; 4 t., b. l. 171-174). Analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir protokole-pareiškime (1 t., b. l. 16-17), iškart po įvykio duodamas paaiškinimus pareigūnėms (1 t., b. l. 97-102) bei parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 170-186). Taigi, nukentėjusiojo D. A. parodymai viso baudžiamojo proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis nurodė analogiškas komentuojamo įvykio aplinkybes, be kita ko, pakankamai vienodai aiškindamas patirtą išgąstį dėl savo gyvybės. Be to, kaip jau minėta, tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo stadijoje, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, nukentėjusysis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, komentuojamo įvykio metu nukentėjusysis buvo blaivus ir sąmoningas. Esant šių duomenų visumai, netikėti nuosekliais ir detaliais nukentėjusiojo parodymais apie jo atžvilgiu išreikštą grasinimą nėra jokio objektyvaus pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai.

33. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu nukentėjusiojo parodymų vertinimu, nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad iš paties nukentėjusiojo D. A. parodymų matyti, jog šis suprato, kad nuteistasis aptariamais veiksmais siekė jį tik pamokyti ir nieko blogo jam nepadarys. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Kaip jau minėta, grasinimo nužudyti realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Šiuo atveju nukentėjusysis D. A., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, vienareikšmiškai patvirtino, jog įvykio metu dėl aptariamų nuteistojo D. R. veiksmų buvo labai išsigandęs (4 t., b. l. 171-174), protokole-pareiškime nurodė, kad tikrai manė, jog kasa sau duobę, kurioje bus paguldytas, o nuteistojo grasinimas nužudyti – realus (1 t., b. l. 16-17), apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, jog iš D. R. pasakymų ir veiksmų suprato, jog nuteistasis jį nori nužudyti (1 t., b. l. 155-161, 164-167). Iš „Body“ kamerų vaizdo įrašo matyti ir tai, kad nukentėjusysis pareigūnei patvirtino, jog nuteistasis D. R. grasino ir gąsdino jį pakasti (1 t., b. l. 97-102). Nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja apklausta pareigūnė G. K. tvirtino, kad apklausiamas po įvykio nukentėjusysis didelio išgąsčio neišreiškė (5 t., b. l. 3-5), visgi ikiteisminio tyrimo metu ji tvirtino, kad nukentėjusysis apie įvykį pasakojo nelabai nuosekliai, matėsi, kad yra susijaudinęs (2 t., b. l. 140-143). Tuo tarpu apklaustas tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu liudytojas K. A. (nukentėjusiojo tėvas) parodė, kad nukentėjusysis, pasakodamas jam apie įvykį, atrodė išsigandęs, susijaudinęs, sunkiai rinko žodžius (2 t., b. l. 122-126; 5 t., b. l. 5-6). Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas P. P. taip pat patvirtino, jog D. A. jam pasakojo, kad įvykio metu labai bijojo, kadangi nuteistasis jam kartojo, kad „pakas“. Iš pradžių nenorėjo kviesti policijos, rašyti pareiškimo, nes norėjo, kad viskas išsispręstų taikiai (5 t., b. l. 7-8). Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas K. S. parodė, kad, jo manymu, nukentėjusysis tik prie draugų nenorėjo išsiduoti, kad įvykio metu buvo išsigandęs (5 t., b. l. 8-10). Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo D. R. versija, jog jis jokių grasinamojo pobūdžio veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, o nukentėjusysis neturėjo realaus pagrindo bijoti dėl grasinimo nužudyti įgyvendinimo, atmestina kaip nepagrįsta.

34. Aukščiau išdėstyti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, betarpiškai patvirtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju grasinimas nužudyti buvo išreikštas tiek konkliudentiniais veiksmais – prievarta nuvežus nukentėjusįjį į mišką ir liepus išsikasti sau duobę, nuteistajam D. R. rankose laikant daiktą, panašų į teleskopinę lazdą, tiek ir žodžiais – liepiant „išsirinkti, kur minkštesnė žemė, ir kasti duobę sau, kurioje atsigulsi“. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad toks D. R. elgesys nukentėjusiajam aiškiai buvo netikėtas bei, atsižvelgus ir į nukentėjusiojo jauną amžių (įvykio metu jam buvo 19 m.), sukėlė realų pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo. Todėl atsižvelgdamas į aptartas įvykio aplinkybes – grasinimo būdą ir vietą – paliepimą išsikasti sau duobę, nuteistajam laikant rankose metalinį daiktą, panašų į teleskopinę lazdą, kuris iš esmės pritaikytas žmogui sužaloti ar atimti jam gyvybę, prieš tai prievarta jį vieną patį atvežus į nuošalią vietą, tamsiu paros metu, atėmus mobiliojo ryšio telefoną, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nukentėjusysis tai suvokė kaip realią grėsmę savo gyvybei. Šios išvados nepaneigia ir apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie tai, kad vieta, kur buvo nuvežtas nukentėjusysis, yra prie pat kelio, gerai matoma (įvykio vietos apžiūros protokole esantys duomenys tai paneigia, kadangi buvo tamsus paros metas, įvykio vieta buvo pakankamai nutolusi nuo pagrindinio kelio (1 t., b. l. 37-44)), nukentėjusiajam būnant miške skambino jo draugai ir nukentėjusysis jiems pranešė, kur jis yra (iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad telefonas iš jo buvo paimtas, o draugams paskambinus buvo įjungtas garsiakalbis ir nukentėjusiajam leista pasakyti, kad jis yra miške, tačiau konkretų mišką ir jo koordinates nukentėjusysis draugams pranešė tik po to, kai buvo paliktas vienas miške ir jam grąžintas telefonas, šias aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiojo, bet ir liudytojų P. P., V. V., K. S. parodymai), nukentėjusysis ir jo draugai iškart po įvykio nemėgino skambinti Bendrajam pagalbos centrui (nukentėjusysis apklausų metu tvirtino, jog bijojo pranešti apie įvykį dėl galimo nuteistojo keršto), žemė kovo mėnesį buvo įšalusi, o kastuvas – mažas (iš to paties įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad šviežiai iškastas, šiek tiek pamindžiotas bei dalinai pridengtas medžių lapais ir šakomis žemių plotas yra pakankamai didelis, o iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad kastuvas yra pritaikytas žemei kasti ir taip pat pakankamai didelis – 83 cm ilgio, darbinės plokštės ilgis apie 27 cm, plotis – 19,5 cm (1 t., b. l. 37-44, 182-183)). Nors apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad daiktas, panašus į teleskopinę lazdą, po šio įvykio pas nuteistąjį nebuvo rastas, apie šio daikto turėjimą nurodė tik pats nukentėjusysis. Visgi apie tai, kad nuteistasis D. R. įvykio metu rankose turėjo daiktą, panašų į juodos spalvos metalinę teleskopinę lazdą, su kuriuo automobilyje skleidė bauginantį metalo garsą bei juo mosikavo, norėdamas pagąsdinti, kol nukentėjusysis kasė sau duobę, nukentėjusysis D. A. nuosekliai parodė visų apklausų metu, kurių iš viso buvo net keturios, bei parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 147-148, 155-161, 164-167, 170-186; 4 t., b. l. 171-174). Dar daugiau, apie tokio daikto („teleskopo“) turėjimą nukentėjusysis keliskart patvirtino iš karto po įvykio duodamas paaiškinimus pareigūnėms („Body“ kamerų vaizdo įrašai (1 t., b. l. 97-102)), tokias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes nuosekliai tvirtino ir visi liudytojais apklausti nukentėjusiojo draugai – V. V. (5 t., b. l. 6-7), P. P. (5 t., b. l. 7-8), K. S. (2 t., b. l. 92-97). Todėl netikėti nukentėjusiojo duotais parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Be abejonės, kad metalinio daikto, panašaus į teleskopinę lazdą, turėjimas, nukentėjusiajam miške kasant sau duobę, akivaizdžiai kelia baimę dėl savo gyvybės ir toks bauginimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip realus grasinimas nužudyti. Nėra abejonių ir tuo, kad D. R. aiškiai suprato savo atliekamais veiksmais keliamą realų išgąstį nukentėjusiajam ir norėjo taip veikti, tai yra veikė tiesiogine tyčia, juolab, kad nukentėjusysis, žinodamas aplinkybes dėl nuteistojo dukters sveikatos būklės (dėl nukentėjusiojo paviešintos informacijos ji tą pačią dieną paguldyta į reanimacijos skyrių, pavartojusi didelį kiekį raminamųjų), nuteistojo polinkį smurtauti (nukentėjusysis tvirtino, kad nuteistojo dukra buvo jam pasakojusi apie D. R. smurtinį elgesį šeimoje, tokias aplinkybes patvirtina ir ankstesni nuteistojo D. R. teistumai (3 t., b. l. 87-98)), turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog toks jo grasinimas realiai gali būti įgyvendintas.

35. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad analizuojamu atveju nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą D. R. atžvilgiu pritaikė tinkamai, o apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto D. R. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Dėl D. R. paskirtų bausmių subendrinimo.

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. R. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, subendrino dalinio sudėjimo būdu. Pirmosios instancijos teismas pasirinkto bausmių bendrinimo būdo ir pridedamos bausmės dalies parinkimo nemotyvavo. Nuteistasis D. R. apeliaciniu skundu prašo jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrinti apėmimo būdu, kadangi nusikalstamos veikos padarytos esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai. Tokiam apeliacinio skundo argumentui teisėjų kolegija pritaria.

37. Sprendžiant kokios rūšies sutaptį – realiąją ar idealiąją – sudaro nuteistojo D. R. padaryti nusikaltimai, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/2006, 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011, 2A-7-4-699/2015). Tai reiškia, kad išsamus vieningą veiką sudarančių faktų visumos teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių, iš kurių kiekviena turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, jos buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009, 2A-7-4-699/2015). Tokiais atvejais atskirus kaltininko nusikalstamus veiksmus jungia vieningas kaltininko sumanymas, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tačiau jie kvalifikuojami pagal skirtingus specialiosios dalies BK straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

38. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, nuteistojo D. R. abi padarytas nusikalstamas veikas apima tas pats laikas ir jos yra neabejotinai susijusios – nukentėjusiojo D. A. laisvė neteisėtai buvo atimta nuo to momento, kai jis buvo jėga išlaipintas iš savo paties automobilio, ir truko iki tol, kol nuteistieji jį paliko miške. Tuo tarpu D. R. taip pat nuteistas ir už tai, kad būnant miške jis grasino nužudyti nukentėjusįjį D. A.. Kaip matyti, abi nusikalstamas veikas apima vieningas nuteistojo D. R. sumanymas nusikalstamu būdu pamokyti nukentėjusįjį dėl jo elgesio su nuteistojo dukra, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, jos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai.

39. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad nuteistojo D. R. priešingi teisei veiksmai kvalifikuotini kaip padaryti esant idealiajai nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje, sutapčiai, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos apėmimo būdu, kaip tai nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Todėl pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam D. R. paskirtas bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, netinkamai taikė bausmių bendrinimo taisykles, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl to netinkamai nuteistajam D. R. paskirtos galutinės bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai). Kadangi laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir jo sąlygos apeliaciniame skunde nėra ginčijamos, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako ir palieka nepakeistas.

Dėl transporto priemonės konfiskavimo.

41. BK 72 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 72 straipsnyje tiesiogiai nenustatyta, kas laikytina nusikaltimo padarymo įrankiu ar priemone, tačiau pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2011, 2K-237/2011). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2008, 2K-463/2011, 2K-534/2011, 2K-199-719/2022). Šioje baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad 2023 m. kovo 3 d., laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 22.00 val., neteisėtai atėmus nukentėjusiajam D. A. laisvę, jis nuteistojo A. R. vairuojamu automobiliu BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo vežamas į (duomenys neskelbtini) ribose esantį mišką. Apeliantų nurodyti skundo argumentai, kad automobilio panaudojimas neteisėtam nukentėjusiojo laisvės atėmimui, negali būti laikomas sąlygų nusikalstamos veikos padarymui sudarymu arba nusikalstamos veikos padarymo palengvinimu, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nustatyta, kad šis automobilis buvo naudojamas atliekant nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, veiksmus – t. y. akivaizdu, jog transporto priemonė buvo būtina nusikalstamiems veiksmams (nuteistojo laisvės suvaržymui, pervežimui į kitą vietą, kuri yra ženkliai nutolusi nuo miesto centro, iš kur nukentėjusysis buvo paimtas) padaryti. Todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistajam A. R. priklausantis automobilis nebuvo šios nusikalstamos veikos padarymo priemone.

42. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad automobilis „BMW 530D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstai pripažintas padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, priemone ir kartu konfiskuotinu turtu, taip pat į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nuteistasis A. R. automobilį pardavė (3 t., b. l. 30), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konfiskavo šio automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą – 3 330 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo finansinė padėtis ir jaunas amžius, įvertinus tai, kad jis yra darbingo amžiaus bei dirbantis, nelaikytinos išimtinio pobūdžio, kurios užkirstų kelią iš jo išieškoti visą konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais. Pažeisdamas įstatymus asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir dėl to galinčias kilti neigiamas pasekmes, už kurias yra atsakingas tik jis pats. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš nuteistojo A. R. išieškotina 3 330 Eur suma yra teisinga ir proporcinga, atitinkanti valstybės ir visuomenės interesus, siekiant užkirsti kelią analogiškų visuomenei pavojingų nusikalstamų veikų darymui, todėl sumažinti konfiskuotino turto vertės išieškojimą nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio.

44. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie kriterijai, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį: nusikalstamos veikos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

46. Apeliantų akcentuojama aplinkybė, kad jų padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, turėtų būti perkvalifikuotos į to paties straipsnio 1 dalį, ir dėl šios priežasties sumažinti priteistų civilinių ieškinių dydžiai, yra paneigta anksčiau nuosprendyje aptartais įrodymais.

47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakartotinai vertindama nukentėjusiojo D. A. patirtą neturtinę žalą, konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, įvertino šio klausimo išsprendimui reikšmingas bylos aplinkybes, tačiau dalies aplinkybių svarba ir aktualumas, teisėjų kolegijos manymu, buvo įvertinti nepakankamai, dėl to nustatyti iš esmės per dideli, neatitinkantis šioje byloje svarbių aplinkybių bei formuojamos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose neturtinės žalos dydžiai.

48. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nuteistojo D. R. ir A. R. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam D. A. buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta. Nukentėjusysis D. A. parodė, kad dėl nusikalstamų veiksmų jo atžvilgiu patyrė fizinį skausmą, emocinį stresą, dvasinius išgyvenimus, negalėjo ruoštis egzaminams mokykloje, turėjo lankytis pas psichologą, ilgą laiką pergyveno, įvykis palietė ir mokyklos bendruomenę, jo ugdymo procesą, užkirto kelią dalyvauti visuomeninėje veikloje, jis bijojo keršto, buvo paveiktas morališkai, nuteistieji suformavo jo neigiamą požiūrį į policiją, nepasitikėjimą policijos pareigūnais, po įvykio negalėjo ramiai miegoti, vartojo raminančius vaistus (2 t., b. l. 37-38, 4 t., b. l. 171-174). Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nukentėjusysis tamsiu paros metu, panaudojus prieš jį smurtą, buvo prievarta nugabentas į mišką, kur jam liepta išsikasti sau duobę bei grasinta nužudyti. Todėl byloje neginčijamai nustatyta, kad dėl nuteistųjų D. R. ir A. R. elgesio nukentėjusysis patyrė stresą, baimę bei nerimą. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju nustatant D. A. iš abiejų nuteistųjų atlygintinos neturtinės žalos dydžius, privalo būti įvertinami ne tik nuteistųjų nusikalstamais veiksmais sukeltas emocinis potyris, tačiau ir liekamasis ryšys. Teisėjų kolegija laikosi nuomonės, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo iš nuteistųjų nukentėjusiajam priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai, įvertinus, jog nukentėjusiajam nebuvo padarytas joks sveikatos sutrikdymas, o objektyvių duomenų, patvirtinančių nusikalstamais veiksmais padarytas pasekmes, nukentėjusysis nepateikė (nėra objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis lankėsi pas medikus, psichologus, dėl šio įvykio vartojo atitinkamus medikamentus), yra per dideli. Pažymėtina ir tai, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo susiklosčiusioje situacijoje nustatant neturtinės žalos dydį svarbią reikšmę įgyja, viena vertus, įvykio padariniai ir nukentėjusiojo interesai gauti kompensaciją už patirtus dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, antra vertus – nuteistųjų kaltės forma ir laipsnis, nuteistųjų interesai, kad iš jų priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai būtų teisingi, t. y. adekvatūs jų kaltės laipsniui bei realūs. Šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ne tik į tai, kad D. R. padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama nesunkių, o kita – apysunkių nusikaltimų kategorijoms, A. R. – vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, abu nuteistieji dirbantys, gaunantys pastovias pajamas, turintys nekilnojamojo turto (3 t., b. l. 30, 80-82), tačiau ir į nusikalstamų veiksmų motyvus – neteisėti veiksmai prieš nukentėjusįjį padaryti tą patį vakarą gavus informaciją, jog nuteistojo D. R. dukra ir nuteistojo A. R. sesuo paguldyta į reanimacijos skyrių, pavartojusi didelį kiekį raminamųjų dėl nukentėjusiojo neteisėtai išplatintos informacijos apie ją (paties nukentėjusiojo teigimu, dėl tokių veiksmų jam paskirta administracinė nuobauda). Nors šios aplinkybės nuteistųjų nusikalstamų veiksmų pavojingumo išskirtinai nemažina, visgi yra reikšmingos, nustatant padarytos neturtinės žalos dydžius nukentėjusiajam.

49. Todėl, atsižvelgus į teismų praktiką bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, į tai, kad neteisėti nuteistųjų veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu tęsėsi palyginus trumpą laiką, įvykio metu jam nebuvo padaryti jokie fiziniai sužalojimai, be to, nukentėjusiojo tėvas ir mokyklos socialinė pedagogė patvirtino, jog nukentėjusiojo elgesys po įvykio bei pasiekimai moksle iš esmės nepasikeitė, į kiekvieno nuteistojo nusikalstamų veiksmų pobūdį, nukentėjusiajam priteistų neturtinės žalos atlyginimo dydžiai mažinami: iš nuteistojo D. R. priteistas neturtinės žalos dydis mažinamas iki 800 Eur, o iš A. R. – iki 300 Eur. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nukentėjusiajam priteisto neturtinės žalos atlyginimo keičiama BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šie neturtinės žalos atlyginimo dydžiai bus proporcingi nuteistųjų padarytoms nusikalstamoms veikoms ir dėl jų atsiradusioms pasekmėms atlyginti (nukentėjusiojo patirtiems nepatogumams). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, tokie nukentėjusiajam priteistini neturtinės žalos atlyginimo dydžiai yra adekvatūs byloje nustatytoms aplinkybėms ir neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, jų dar labiau mažinti nėra pagrindo. Tuo labiau, kad šie dydžiai yra ženkliai sumažinami lyginant juos su civilinio ieškinių reikalavimais (iš nuteistojo D. R. buvo prašoma priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o iš A. R. – 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo).

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

50. Anot apeliantų, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nepagrįstai praplėsdamas jiems pareikštų kaltinimų ribas bei siekdamas priimti tik apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų D. R. ir A. R. baudžiamąją bylą, būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir priėjo pagrįstas išvadas dėl D. R. ir A. R. kaltės. Savo forma ir turiniu nuosprendis iš esmės atitinka BPK 302-307 straipsnių reikalavimus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantai, nereiškia, kad teismas ar teisėjas buvo šališki. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantai nenurodė, jų buvimo nepatvirtina ir bylos medžiaga. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo teiginys apie pirmosios instancijos teismo šališkumą yra niekuo nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 6 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl D. R. ir A. R. pripažinimo kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalį aplinkybę, kad jie veikė bendrininkų grupe.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. R. ir A. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl D. R. paskirtų bausmių subendrinimo vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, D. R. bausmes, paskirtas už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje, padarymą, subendrinti apėmimo būdu ir skirti jam galutinę bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Sumažinti iš nuteistojo D. R. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. A. priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 800 Eur (aštuonių šimtų eurų).

Sumažinti iš nuteistojo A. R. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. A. priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 300 Eur (trijų šimtų eurų).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.