Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu paskirtas bausmes subendrinus jas apimant ir iš dalies sudedant, D. R. paskirta galutinė subendrinta 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš D. R. nukentėjusiajai J. K. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 700 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1.1. 2017 m. liepos 6 d., 23.30 val., tyčia išdaužė J. K. priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), du plastikinius 345 Eur vertės langus (vienas langas 172,5 Eur), sugadino dvi 20,72 Eur vertės ir 9,1 Eur vertės romanetes, tokiais veiksmais nukentėjusiajai J. K. padarė 374,72 Eur turtinę žalą;

1.2. Toje pačioje vietoje 2017 m. liepos 7 d., apie 16.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,50 promilių neblaivumas), tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, panaudodamas psichinį ir fizinį smurtą, už plaukų tampė J. K., smogė jai keturis smūgius rankomis į veidą ir pakaušį, rankoje laikydamas veržliaraktį grasino, kad užmuš, sugriebęs J. K. už kaklo ir grasindamas veržliarakčiu neteisėtai atėmė jai laisvę, prievarta įsodino į automobilio „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saloną, laikė suėmęs už rankų ir kaklo, kad ši nepabėgtų, vežė keliu (duomenys neskelbtini) apie vieną kilometrą, kol J. K. iššoko iš važiuojančio automobilio, tokiu būdu nukentėjusiajai J. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešinės šlaunies srityje, kairio kelio sąnario srityje, odos nubrozdinimu dešinio kelio sąnario srityje;

1.3. 2017 m. liepos 7 d., 19.30 val., apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,50 promilių neblaivumas), tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, spardydamas kojomis daužė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato, esančio (duomenys neskelbtini), duris, dėl to nuo sienos atitrūko laikino sulaikymo kameros durų staktos tinkas, tokiais veiksmais padarydamas 120,79 Eur žalą, o taip pat sulaužė 34,86 Eur vertės antrankius su prailginta grandine, tokiais veiksmais (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui padarė bendrą 155,65 Eur turtinę žalą.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. R. prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendį, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį išteisinti, o už kitus nusikaltimus skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį.

8. Bendrosios įrodymų vertinimo nuostatos įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms. Todėl vien tik proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir manymas, kad įrodymai turėjo būti įvertinti kitaip, nereiškia, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jeigu teismo išvados yra argumentuotos ir atitinka faktines aplinkybes.

9. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis ir juos dar kartą įvertinusi, esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimų nenustatė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti visi įrodymai, kuriais teismas rėmėsi spręsdamas dėl D. R. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus, ir nurodyti motyvai, kodėl teismas atmeta kitus įrodymus. Priešingai, negu skunde teigia nuteistasis, skundžiamame nuosprendyje pasisakyta tiek dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje, tiek dėl BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymių, kurių buvimas D. R. veiksmuose išsamiai atskleistas ir įvertintas šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste (4 t., b. l. 32–35).

10. Nuteistasis D. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu, kaip ir duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu, savo kaltę dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios J. K. sveikatą ir neteisėto jos laisvės atėmimo neigė tvirtindamas, kad fizinio smurto jos atžvilgiu iš viso nenaudojo, į automobilį ji sėdo savo laisva valia, o iš automobilio iššoko siekdama jį melagingai apkaltinti ir perimti jo verslą. Apygardos teismo teisėjų kolegija D. R. kaltės neigimą, kaip ir pirmosios instancijos teismas, laiko jo gynybine versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kurią iš esmės paneigia kitų byloje surinktų ir nuosprendyje išsamiai išanalizuotų bei pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus įvertintų įrodymų visuma.

11. Pirmosios instancijos teismas vienu pagrindinių įrodymų šaltinių šioje byloje laikė nukentėjusiosios J. K. parodymus, tačiau ši aplinkybė, pati savaime, nėra laikoma esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio nuosprendis galėtų būti panaikintas. BPK 301 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Tačiau tame pačiame straipsnyje įtvirtinta ir tai, kad minėtų asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamoje byloje ši sąlyga yra nustatyta.

12. Atlikusi nukentėjusiosios viso proceso metu duotų parodymų analizę teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad netikėti J. K. parodymais ir jais nesiremti sprendžiant dėl D. R. kaltės nėra pagrindo. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusioji dėl visų esminių aplinkybių buvo nuosekli, jokių jos parodymų tarpusavio prieštaravimų ar parodymų prieštaravimo kitiems įrodymams neužfiksuota. J. K. nuosekliai papasakojo kokiomis aplinkybėmis ir kokius konkrečiai veiksmus jos atžvilgiu atliko D. R., kaip ji tuos veiksmus suprato ir kaip jautėsi. Apklausiama teismo posėdyje nukentėjusioji patvirtino visas esmines D. R. įvykdytų nusikaltimų kvalifikavimui ir jo kaltės nustatymui reikšmingas aplinkybes. Nurodė, kad apie 15.30 val. atvažiavęs D. R. iš karto pradėjo ant jos šaukti, vadinti necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais, trenkė delnu per veidą, pakaušį, tampė, iš automobilio pasiėmė veržliaraktį, gąsdino, sudaužė gėlių vazonus. Agresyviai besielgiantį D. R. bandė visaip raminti, prašė taip nesielgti. Žinojo, kad jis yra „karšto“ būdo žmogus ir su juo konfliktuoti negalima. Jis buvo neblaivus, sugriebė už rankos ir prievarta įgrūdo į automobilį. Iš automobilio iššokus, jis antrą kartą sugriebė už kaklo, už liemens ir įsviedė į mašiną. Į automobilį įgrūdo prievarta. Automobilyje prilaikė, kad ji nepabėgtų. Sakė, kad veš į (duomenys neskelbtini), į miškus ir jos niekas neras. Tada ji pasinaudojo proga, kad D. R. žiedinėje sankryžoje pristabdė automobilį, paleido jos ranką, ir iššoko iš automobilio, puolė prie sustojusio kito automobilio prašyti pagalbos. Buvo labai išsigandusi (3 t., b. l. 97–101).

14. Tiesiogiai D. R. nukentėjusiosios atžvilgiu jos namuose ir automobilyje atliktų veiksmų nematė ir liudytoja J. J., tačiau jos parodymai taip pat laikytini vienu iš įrodymų, netiesiogiai patvirtinančių nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių teisingumą. Minėta liudytoja patvirtino mačiusi, kad iš automobilio, šiam pristabdžius, iššoko arba buvo išstumta moteris, kuri iš karto puolė prie kito pristabdžiusio automobilio. Taip pat matė, kad paskui tą moterį bėgo vyras (automobilio, iš kurio ji iššoko, vairuotojas), bandė ją jėga tempti atgal, moteris šaukė. Pradėjus rinktis žmonėms tas vyras labai greitai pasišalino (3 t., b. l. 102, 103). Šios liudytojos nurodytos aplinkybės taip pat jos parodymai apie tai, kaip atrodė nukentėjusioji, kaip jautėsi (nukentėjusioji buvo be batų, labai išsigandusi, sakė, kad tas vyras vežė ją nužudyti, buvo šoko būsenoje, nesugebėjo net mamai paskambinti, išsikviesti pagalbą, drebėjo) neduoda jokio pagrindo abejoti J. K. papasakotos įvykio versijos teisingumu. Duomenų, kad ši liudytoja būtų pažįstama su nuteistuoju ar nukentėjusiąja, turėtų tikslą apklabėti D. R., byloje nėra. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo šios liudytojo parodymų, kaip objektyvių ir patikimų vertinimu, pažymima ir tai, kad liudytoja J. J. kurį laiką buvo kartu su nukentėjusiąja, su ja bendravo, todėl jos parodymai apie tai, kaip nukentėjusioji atrodė, kaip jautėsi, kokias aplinkybes papasakojo yra reikšmingi vertinant nukentėjusiosios parodymus jų patikimumo aspektu. Šiuo atveju jokių prieštaravimų tarp nukentėjusiosios parodymų ir aplinkybių, kurias nurodė liudytoja J. J., nėra nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas J. J. parodymais, kaip vienu iš įrodymų šaltinių, spręsdamas dėl D. R. kaltės rėmėsi pagrįstai.

15. Nepagrįsti nuteistojo skundo teiginiai, kad byloje esanti specialisto išvada nepatvirtina nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių, o priešingai – jas paneigia, todėl teismas be pagrindo specialisto išvadą laikė jo kaltės įrodymu. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti nukentėjusiajai padaryti kūno sužalojimai, pateiktas jų įvertinimas sveikatos sutrikdymo masto aspektu (1 t., b. l. 60). Išvadoje konstatuota, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, taip pat galėjo būti padaryti tiek smūgiavimo būdu, tiek krentant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Teismo posėdyje apklaustas specialistas L. U. šią išvadą patvirtino (4 t., b. l. 14). Taigi, priešingai, negu teigia nuteistasis, specialisto išvada nepaneigia J. K. duotų paaiškinimų apie jos atžvilgiu naudotą smurtą, sužalojimus, atsiradusius jai iššokant iš automobilio.

16. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios J. K., liudytojų R. I., J. J. parodymus, specialisto išvadą ir specialisto teisme duotus paaiškinimus, kitus rašytinius įrodymus vertinant visumos aspektu nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl šioje byloje įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių ir D. R. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo D. R. iškelta versija, kad J. K. jį apkaltino melagingai siekdama pašalinti jį iš verslo ir pasipelnyti, buvo iškelta ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šio teismo buvo patikrinta ir, kaip nepasitvirtinusi, argumentuotai atmesta (4 t., b. l. 34). Taip pat argumentuotai buvo atmesti D. R. paaiškinimai apie bendravimo su nukentėjusiąja jos namuose, vykimo automobiliu pas nukentėjusiosios tėvus aplinkybes nuosprendyje nurodant, kodėl teismas nuteistojo pateikta įvykio versija netiki (4 t., b. l. 33–35). Nesutikti su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais D. R. parodymų, kaip ne nuoseklių ir nepatvirtintų jokiais kitais įrodymais, vertinimo motyvais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nuteistasis, nors ir ginčydamas teismo atliktą įrodymų vertinimą, išvadų teisingumą ir pagrįstumą, jokių naujų esminių šiai bylai aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ar teismo liko neįvertintos, apeliaciniame skunde nenurodė. Skunde akcentuojama aplinkybė, kad įvykio vieta – nukentėjusiosios namai – buvo apžiūrėti nuteistajam nedalyvaujant, todėl neatmesta tikimybė, kad nukentėjusioji pati išvartė ir sudaužė vazonus. Nelaikydama šios aplinkybės paneigiančia nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl šios aplinkybės pats nuteistasis nėra nuoseklus. Apklausiamas teisiamajame posėdyje D. R. teigė, kad gėlių vazonus išvartė pats tuo metu, kai atvažiavo į nukentėjusiosios namus pasiimti šampano (3 t. b. l. 96). Tuo tarpu nukentėjusioji dėl šios aplinkybės viso proceso metu buvo nuosekli.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų taisyklių, o apkaltinamasis nuosprendis, priešingai, negu teigia nuteistasis, savo forma ir turiniu atitinka BPK 305 straipsnio nuostatas. Apeliaciniame skunde dėstomi nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentai, pateikiamas subjektyvus surinktų įrodymų vertinimas nepaneigia nuosprendyje pateikto teisinio įrodymų vertinimo ir nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendžio dalį naikinti ir D. R. dėl nusikaltimų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, išteisinti.

Dėl bausmės.

18. Apeliaciniame skunde keliamas ir bausmės individualizavimo klausimas. Nuteistojo D. R. įsitikinimu pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į bausmių individualizavimui svarbias aplinkybes, netinkamai taikė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat be pagrindo nesvarstė BK 75 straipsnio taikymo galimybės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo skundo argumentai dėl per griežto nubaudimo yra nepagrįsti.

19. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Aplinkybės, į kurias turi atsižvelgti teismas, skirdamas bausmę, nurodytos BK 54 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Be to, kiekvienu atveju skiriant bausmę būtina atsižvelgti į BK 41 straipsnyje apibrėžtus bausmės tikslus, jos paskirtį.

20. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, paminėtas įstatymo nuostatas taikė tinkamai, atsižvelgė į visas aplinkybes, kurios turi reikšmės sprendžiant dėl bausmės rūšies ir dydžio, nuosprendyje bausmės paskyrimą išsamiai argumentavo ir pagrindė. Pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentacijai dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tik nuteistojo subjektyvus įsitikinimas, kad jis yra nubaustas per griežtai, nereiškia, kad bausmė buvo paskirta nesilaikant BK 54 straipsnio reikalavimų ir tai sąlygojo akivaizdžiai per griežtos, proporcingumo principo neatitinkančios bausmės paskyrimą. Nuosprendžio turinys, jame išdėstyti motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek su nuteistojo padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su jo asmenybe susijusias aplinkybes ir nurodė išsamius, byloje esančiais faktiniais duomenimis pagrįstus argumentus kodėl mano, kad nuteistojo asmenybė iš esmės yra neigiama, todėl bausmės tikslų, tiek nubaudimo, tiek prevencinių, pasiekimas gali būti užtikrintas tik laisvės atėmimo bausme (4 t., b. l. 37–39). Nesutikti su nuosprendyje išdėstytais bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo motyvais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

21. Nuteistasis teigia, kad nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis dirba, vienas augina mažametį vaiką, tačiau šie teiginiai neatitinka nuosprendyje išdėstytų motyvų. Aplinkybė, kad nuteistasis D. R. dirba pagal verslo liudijimą, byloje yra nustatyta, tačiau šios aplinkybės teismas pagrįstai nelaikė charakterizuojančia D. R. asmenybę išimtinai teigiamai. Darbinės veiklos turėjimas jokios teigiamos įtakos antivisuomeninėms nuteistojo nuostatoms neturėjo, nuo neteisėto elgesio jo nesulaikė, todėl ši aplinkybė nelaikytina pagrindu švelninti paskirtą bausmę. Teiginiai dėl rūpinimosi vaiku yra paneigti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustačius, kad vaikas su D. R. faktiškai negyvena, o civilinė byla dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo nėra baigta nagrinėti.

22. D. R. teigia, kad sprendžiant bausmės skyrimo klausimą nebuvo įvertintas provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, pasireiškęs pykimusi, klientų nuviliojimu, naudojimusi nuteistojo prekių tiekėjais, skleidimu melagingos informacijos apie nuteistąjį. Provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra nurodytas kaip kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į kurią atsižvelgiama skiriant bausmę. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, kad J. K. sąmoningai provokavo nuteistąjį prieš ją smurtauti, jai grasinti, apriboti jos laisvę, byloje nėra nustatyta. Provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys turi būti įrodytas, tačiau nagrinėjamu atveju be nuteistojo D. R. teiginių, jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą nukentėjusiosios elgesį vertinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto kontekste, byloje nėra surinkta.

23. Skunde nesutinkama su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Savo nesutikimą D. R. grindžia tuo, kad jis savanoriškai atlygino turtinę žalą, o tai pagal BK nuostatas yra laikoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Savanoriškas žalos atlyginimas ar pašalinimas, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Byloje pateikti D. R. mokėjimo dokumentai (2 t., b. l. 142–147), taip pat (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateikti dokumentai (1 t., b. l. 124) patvirtina nuteistojo teiginius, kad nukentėjusiajai J. K. padarytą 483,68 Eur turinę žalą ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui padarytą bendrą 155,65 Eur turtinę žalą nuteistasis D. R. atlygino. Šios aplinkybės teisingai nustatytos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tačiau nepagrįstai pirmosios instancijos teismo nelaikytos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Minėta turtinė žala buvo padaryta nuteistojo D. R. neteisėtais veiksmais, kvalifikuotais pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad šiais veiksmais padarytą turtinę žalą nuteistasis atlygino savanoriškai, paminėta aplinkybė pripažintina D. R. atsakomybę lengvinančia bausmių pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, BK 187 straipsnio 3 dalį individualizavimo kontekste. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybę nuosprendyje nebuvo nustatyta nepagrįstai, tačiau jos pripažinimas apeliacinėje instancijoje, įvertinus kitų nuosprendyje nurodytų nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančių aplinkybių visumą, nelaikytinas faktoriumi, turinčiu esminės reikšmės nuteistajam už paminėtas veikas paskirtos bausmės dydžiui.

24. Neturtinė žala, padaryta nusikalstamais D. R. veiksmais, atitinkančiais BK 145 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtį, nukentėjusiajai J. K. nėra atlyginta, todėl šioje dalyje aptariama atsakomybę lengvinanti aplinkybė nuosprendyje nenustatyta pagrįstai.

25. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija aplinkybę, kad BK 145 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje nusikalstamas veikas jis padarė būdamas neblaivus, kadangi alkoholį jis vartojo jau po įvykio su draugu. Tačiau teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių šios aplinkybės nustatymo teisingumu. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, buvo padarytos apie 16.00 val. Nukentėjusioji J. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, kad į jos namus D. R. atvažiavo jau būdamas neblaivus. Asmens neblaivumo faktą nurodė ir pagal gautą budėtojo pranešimą atvykęs pareigūnas, kurio tarnybiniame pranešime dėl sulaikyto asmens (2 t., b. l. 101) užfiksuota, kad apie 16.53 val. buvo gautas budėtojo pranešimas nuvykti nurodytu adresu, kur gali būti asmuo, galimai neteisėtai apribojęs kitam asmeniui laisvę. Nuvykus pasitiko akivaizdžiai neblaivus asmuo, kuris sulaikytas 17.30 val. Aplinkybė, kad iš pažiūros nuteistasis atrodė neblaivus, fiksuota ir tarnybiniame pranešime dėl asmens girtumo nustatymo, kuriame be šios aplinkybės nurodytas ir nuteistajam nustatytas neblaivumas – 1,5 promilės (2 t., b. l. 102). Tarnybiniuose pranešimuose nėra fiksuota, kad atvykus į D. R. namus ten būtų pastebėti pašaliniai asmenys, su kuriais nuteistasis būtų vartojęs alkoholinius gėrimus. Pats D. R., nors ir nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtinęs, kad alkoholį vartojo jau po įvykio, nebuvo nuoseklus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad po įvykio taksi automobiliu nuvyko pas draugą ir gėrė alų. Teisiamajame posėdyje jau nurodė, kad iš nukentėjusiosios namų pasiėmė šampano, nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir su draugu gėrė šampaną. Gėrė ir stipresnių gėrimų. Toks pozicijos nenuoseklumas taip pat sudaro pagrindą abejoti nuteistojo paaiškinimų teisingumu. Įvertinus paminėtų aplinkybių visumą nuteistojo D. R. versija, kad jis alkoholį vartojo po įvykio su draugu, nesant jokių kitų tokią versiją patvirtinančių objektyvių duomenų, atmetama kaip nepagrįsta.

26. Pasak nuteistojo, teismas neįvertino aplinkybės, kad jis yra įrašytas psichiatro įskaitoje, jam reikalingas gydymas, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad šios aplinkybės, priešingai, negu tvirtina nuteistasis, buvo aptartos ir įvertintos (4 t., b. l. 38). Be to, atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) įtvirtinta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji turi teisę gauti medicinos pagalbą (BVK 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl, esant būtinybei, nuteistasis D. R. šia teise galės pasinaudoti. Objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad bausmės atlikimo metu D. R. nebus suteikta reikiama medicininė pagalba ir priežiūra, bylos medžiagoje nėra.

27. Vertindama BK 75 straipsnio nuostatų taikymo galimybę teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėto BK straipsnio taikymas D. R. atžvilgiu sąlygotų akivaizdžiai per švelnų asmens nubaudimą ir būtų paskata toliau daryti nusikalstamas veikas, t. y. nebūtų užtikrinti prevenciniai bausmės tikslai. Nuteistasis D. R. atitinka formalius kriterijus, kuriems esant gali būti svarstoma BK 75 straipsnio nuostatų taikymo galimybė. Tačiau būtina sąlyga aptariamo straipsnio taikymui taip pat yra pagrįstas manymas, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šios sąlygos nuteistasis D. R. neatitinka. Ankstesni teistumai už tyčinių nusikaltimų padarymą, baustumas administracine tvarka, nusikalstamų veikų padarymas neišnykus teistumui, anksčiau taikytų bausmių neefektyvumas D. R. charakterizuoja neigiamai kaip linkusį nusikalsti asmenį ir paneigia BK 75 straipsnio nuostatų taikymo galimybę.

28. Įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, taip pat tai, kad D. R. už atskiras nusikalstamas veikas buvo paskirtos mažesnės, negu vidurkis, laisvės atėmimo ir arešto bausmės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmė D. R. buvo paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, atsižvelgiant į BK 41 straipsnyje apibrėžtus bausmės tikslus. Nuteistojo skunde nurodytos ir apeliacinės instancijos teismo aptartos aplinkybės, kuriomis D. R. grindžia prašymą švelninti bausmę, buvo tinkamai įvertintos pirmosios instancijos teismo, todėl jas vertinti dar kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pagrindo nėra. Bendrinant už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes pažeidimų taip pat nepadaryta. Pirmosios instancijos teismas D. R. paskirtų bausmių bendrinimui taikė BK 63 straipsnio nuostatas. Nors nuteistasis skunde teigia, kad BK 63 straipsnio reikalavimai buvo pažeisti, kuo konkrečiai pasireiškė minėto straipsnio taikymo pažeidimas skunde nėra nurodyta. Apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pasirinktam bausmių bendrinimo būdui už BK 145 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus skirtas bausmes apimant, o už BK 187 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje numatytus nusikaltimus skirta bausmes subendrinant dalinio sudėjimo būdu.

29. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad bausmes bendrina ir BK 63 straipsnio 3 dalies pagrindu, tačiau tiek iš nuosprendžio motyvų, tiek iš paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydžio akivaizdu, kad buvo taikytas ne visiško bausmių sudėjimo, o dalinio bausmių sudėjimo būdas. Atsižvelgiant į tai, šis netikslumas laikytinas rašymo apsirikimu, kurio ištaisymas apeliacinėje instancijoje nuosprendžio esmės nekeičia ir įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

30. Konstatuojama, kad Alytaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendyje faktinės aplinkybės nustatytos ir padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai, BK 187 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymiai D. R. veiksmuose atskleisti ir įrodyti byloje surinktais įrodymais, bausmės paskirta teisinga. Tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nenustatyta D. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas. Taip pat ištaisytinas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. birželio 15 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti D. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino nusikalstamais veiksmais, kvalifikuotais pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, padarytą turtinę žalą.

Ištaisyti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą ir vietoje „vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi“ nurodyti „vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi“.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.