Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-257-875/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-11-09
Bylos Nr.: 1A-257-875/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-05-2-00078-2022-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Masiulis, Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis: J. K.
Nukentėjusysis: R. G.
Advokatai: Diana Višinskienė, Virginija Vainorienė

Kategorijos

1.2.14.5.1Sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)
1.2.18.2Netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas, tikros elektroninės mokėjimo priemonės klastojimas ar neteisėtas disponavimas elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis (BK 214 str.)
1.2.18.3Neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas (BK 215 str.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-257-875/2023 Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00078-2022-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 1.2.18.2; 1.2.18.3; 2.4.6.4.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRE NDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 9 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Viktorijai Patkauskienei,dalyvaujant prokurorui Žilvinui Generauskui,nuteistajai J. K., jos gynėjai advokatei Virginijai Vainorienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. K. gynėjos advokatės Virginijos Vainorienės pasirašytą apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. K. pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 215 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu (idealioji nusikalstamų veikų sutaptis) bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, subendrinus su bausme, paskirta už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą (realioji nusikalstamų veikų sutaptis), visiškai sudedant, galutine subendrinta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, paskyrus įpareigojimus: 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje bei per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, t. y. po 3233,33 Eur kiekvienam nukentėjusiajam, iš viso 6466,66 Eur, ir 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Tenkintas visiškai R. G. civilinis ieškinys ir iš J. K. priteista R. G. 3233,33 Eur (trys tūkstančiai du šimtai trisdešimt trys eurai 33 centai) turtinės žalos bei 5 (penkių) procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (3233,33 Eur), skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

Tenkintas visiškai Ž. P. civilinis ieškinys ir iš J. K. priteista Ž. P. 3233,33 Eur (trys tūkstančiai du šimtai trisdešimt trys eurai 33 centai) turtinės žalos bei 5 (penkių) procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (3233,33 Eur), skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

Iš J. K. priteistos 2025,00 eurų (dviejų tūkstančių dvidešimt penkių eurų) išlaidos advokatės teisinei pagalbai apmokėti nukentėjusiojo R. G. naudai.

Iš J. K. priteistos 1000,00 Eur (vieno tūkstančio eurų) išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti nukentėjusios Ž. P. naudai.

Išspręstas kardomųjų priemonių klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. K. nuteista už tai, kad neteisėtai disponavo elektronine mokėjimo priemone, o būtent: nuo 2021 m. spalio 22 d. iki 2022 m. spalio 27 d. savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), laikydama ir naudodama buvusio sugyventinio A. G., mirusio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) medicininis mirties liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini)), vardu išduotą (duomenys neskelbtini) bankas elektroninę mokėjimo kortelę, neteisėtai laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, pakankamą finansinei operacijai inicijuoti.

1.1. Be to, J. K. neteisėtai panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę ir apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent: nuo 2021 m. spalio 22 d., 17.37 val. iki 2021 m. spalio 27 d., 8.18 val., turėdama tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, neteisėtai laikoma A. G. vardu išduota (duomenys neskelbtini) banko elektronine mokėjimo kortele, pažeisdama (duomenys neskelbtini) bankas informacinės sistemos apsaugos priemones, neteisėtai prie jos prisijungdama neteisėtai inicijavo ir atliko trylika grynųjų pinigų išėmimo finansinių operacijų, o būtent:

– 2021 m. spalio 22 d., 17.36 val. įstatė A. G. priklausančią (duomenys neskelbtini) bankas mokėjimo kortelę į (duomenys neskelbtini) bankas bankomatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir įvedusi PIN kodą išgrynino 1000 Eur, 17.37 val. – 1000 Eur;

– 2021 m. spalio 23 d., 10.51 val. įstatė A. G. priklausančią (duomenys neskelbtini) bankas mokėjimo kortelę į (duomenys neskelbtini) bankas bankomatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir įvedusi PIN kodą išgrynino 400 Eur, 10.52 val. – 400 Eur, 10.52 val. – 400 Eur, 10.52 val. – 400 Eur, 10.53 val.– 400 Eur;

– 2021 m. spalio 25 d., 8.29 val. įstatė A. G. priklausančią (duomenys neskelbtini) bankas mokėjimo kortelę į (duomenys neskelbtini) bankas bankomatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir įvedusi PIN kodą išgrynino 1000 Eur, 8.29 val. – 1000 Eur;

– 2021 m. spalio 26 d., 8.24 val. įstatė A. G. priklausančią (duomenys neskelbtini) bankas mokėjimo kortelę į (duomenys neskelbtini) bankas bankomatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir įvedusi PIN kodą išgrynino 1000 Eur, 8.24 val. – 1000 Eur;

– 2021 m. spalio 27 d., 8.16 val. įstatė A. G. priklausančią (duomenys neskelbtini) bankas mokėjimo kortelę į (duomenys neskelbtini) bankas bankomatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir įvedusi PIN kodą išgrynino 1000 Eur, 8.18 val. – 700 Eur, tai yra apgaule, identifikuodama save kaip teisėtą banko sąskaitos savininką A. G., po kurio mirties jam priklausantis turtas, tame tarpe ir banko sąskaitoje buvusios piniginės lėšos, paveldėjimo pagal įstatymą būdu atiteko 1/3 (viena trečioji) jo sūnui R. G. ir 1/3 (viena trečioji) jo dukrai Ž. P., taip iš (duomenys neskelbtini) bankas sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) apgaule įgijo svetimą – A. G. priklausiusį 9700 Eur turtą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji J. K. ir jos gynėja advokatė Virginija Vainorienė prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – J. K. išteisinti dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų.

2.1. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neteisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, bei nepagrįstai J. K. pripažino kalta ir paskyrė bausmę, todėl naikintinas.

2.2. Pažymėta, kad J. K. savo kaltės dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų nepripažino nuo įvykio momento ir nuosekliai laikėsi savo pozicijos tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio proceso metu. Dar ikiteisminio tyrimo metu siekė susitaikyti su nukentėjusiuoju R. G., tačiau pastarasis nesutiko, o nukentėjusioji Ž. P., ikiteisminio tyrimo metu neturėjusi pretenzijų ir civilinio ieškinio nereiškusi, savo nuomonę pakeitė bylą perdavus į teismą, dėl ko apeliantė neturėjo galimybės pabendrauti su nukentėjusiąja.

2.3. Teigiama, kad siekis išvengti už inkriminuotas nusikalstamas veikas gręsiančios bausmės šiuo atveju nelaikytinas priežastimi, dėl kurios apeliantė nepripažino savo kaltės. Šiuo atveju J. K. nenori prisiimti atsakomybės, nes yra įsitikinusi, kad nusikalstamų veikų nepadarė. Be to, ji neteista, todėl būtų visi pagrindai teikti prašymą teismui ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuteistoji viso proceso metu nuosekliai aiškino visas įvykių aplinkybes, tačiau šių veikų nelaiko nusikalstamomis, nes ne pirmą kartą naudojosi A. G. kortele šiam leidus.

2.4. Pati J. K. parodė, kad 2021 m. spalio 20 d. A. G. paskambino jai ir paprašė atvykti paimti jo banko kortelę ir nuo kortelės nuimti jo pinigus, kurių reikės laidotuvėms, kapui sutvarkyti bei dukrai A. išlaikyti. Ligoninėje jai banko kortelę perdavė I. B.. Kitą dieną A. G. dar kartą jai paskambino ir pareikalavo išgryninti visus pinigus. J. K. nuėmė visus pinigus, buvusius A. G. kortelėje, tačiau nemanė daranti nusikaltimą.

2.5. Nors teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavo J. K. veiksmuose esant BK 214 straipsnio 1 dalies požymius, nes ji neteisėtai laikė A. G. kortelę savo namuose, tačiau pažymėta tai, jog minėtą banko kortelę apeliantė laikė ne tik savo, bet ir A. G. namuose. Be to, banko kortelę jai perdavė pats A. G., dėl ko, kaip teigiama, apeliantės veiksmuose nėra jokios neteisėtos veikos.

2.6. Be to, J. K. kaltė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį, t. y. neteisėtai pasinaudojus A. G. kortele ir apgaule savo naudai įgijus svetimą turtą, negalima, nes: 1) turtas negali būti traktuojamas kaip svetimas; 2) buvo įvykdytas A. G. nurodymas ir jo paskutinė valia.

2.7. Teigiama, kad J. K. veiksmuose nebuvo būtinojo BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymio – apgaulės, nes apeliantė pranešė notarei apie nuimtus nuo kortelės grynuosius pinigus. O notarė, nurodydama apeliantei, kad grynieji pinigai nėra paveldėjimo objektas, šiuo atveju neteisingai informavo J. K. ir nepasiūlė grynuosius pinigus pervesti į notarės depozitinę sąskaitą. Ši J. K. nurodyta aplinkybė, kaip teigiama, nelaikytina pasirinkta gynybine taktika, nes J. K. turėjo galimybę pripažinti kaltę ir teikti prašymą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taigi, J. K. paveldėjimo veiksmų nepilnametės dukros A. G. vardu neatliko ir grynųjų pinigų į notarės depozitinę sąskaitą nepervedė suklaidinta notarės, kuri nenurodė esant tokią galimybę.

2.8. Pažymėta, jog sukčiavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, todėl kaltininko požiūris į jam inkriminuotą sukčiavimo dalyką yra labai svarbus vertinant sukčiavimo subjektyviąją pusę, tuo tarpu J. K. veiksmuose, kaip teigiama, nebuvo tiesioginės išankstinės tyčios apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nes ji veikė spontaniškai, paties A. G. nurodymu ir įsitikinusi, kad vykdo paskutinę jo valią, o įrodymų apie tai, kad pinigus J. K. išgrynino turėdama savanaudiškų tikslų, byloje nėra, nes savo reikmėms pinigų ji nenaudojo – už nuimtas lėšas buvo sutvarkytas velionio kapas, skiriamos lėšos tėvo netekusiai A. G. išlaikyti.

2.9. Vadovaujantis BK nuostatomis akcentuota, kad pagal BK 215 straipsnį atsakomybę užtraukia tik neteisėtas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimas, kuris baudžiamąja teisine prasme suprantamas, kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jos turėtojo sutikimo. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 214, 215 straipsniuose yra priskiriamos prie veikų, padarytų finansų sistemai. Šiais nusikaltimais ir baudžiamaisiais nusižengimais daroma žala būtent valstybės finansų sistemai. Apeliantės atstovės nuomone, šiuo atveju J. K. veiksmais žala finansų sistemai padaryta nebuvo, naudodama A. G. banko mokėjimo kortelę J. K. suvokė, kad tas operacijas atlieka kito asmens vardu, tačiau nesuvokė tokios veikos pavojingo pobūdžio, nes banko kortelės nelaikė svetima, jai buvo žinomas kortelės PIN kodas ir ji ne kartą buvo naudojosi kortele vaistams pirkti.

2.9.1. Remiantis Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 13 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-224-255/2020 pažymėta baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo svarba, nurodyta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), o baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (lot. „ultima ratio“) taikytina tik tuomet, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Kaip nutarta nurodytoje byloje, tinkamą nukentėjusiųjų teisų ir atitinkamai visuomenės intereso apsaugą galima užtikrinti kitų teisės šakų priemonėmis, o tarp paveldėtojų kilęs ginčas negali būti dirbtinai kriminalizuojamas. Cituojant Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-693/2019, skunde akcentuojamos kaltės formos, rūšies ir turinio sąvokos.

2.9.2. Kaip teigiama, J. K. yra teisėta įstatyminė paveldėtojos A. G. atstovė, ji priėmė palikimą nepilnametės dukros A. G. vardu, pradėdama paveldimą turtą valdyti, kaip tai numato CK. Pinigus ji nuėmė tik todėl, kad A. G. jai taip nurodė ir tai buvo jo paskutinė valia. O įvykiai po A. G. mirties, apeliantės teigimu, akivaizdžiai įrodo, kad jis nepasitikėjo savo suaugusiais vaikais, kuriuos rėmė materialiai, kai turėjo finansinę galimybę. Apeliantė mano, jog A. G. net nesuvokė, kad nukentėjusieji kreipsis į teismą ir civiline tvarka bandys įrodyti, kad jai priklausantis ir už jos lėšas įgytas turtas yra bendroji su A. G. nuosavybė. Apeliantei akivaizdu, jog A. G. siekė būti tinkamai palaidotas, o kapas būtų sutvarkytas pagal jo išreikštą paskutinę valią, bei materialiai išlaikoma sveikatos problemų turinti nepilnametė dukra. Tuo tarpu nukentėjusieji nesikreipė net dėl velionio A. G. daiktų, tad šiuos asmeninius daiktus J. K. perdavė ligoninės personalas. Be to, apie pinigus, nuimtus nuo kortelės J. K. pranešė notarei, tačiau šiai suklaidinus paimtos lėšos nebuvo įtrauktos kaip paveldimas turtas. Ši aplinkybė, anot apeliantės, nėra paneigta, todėl neturi būti laikoma jos gynybine pozicija, nes apie nuimtus pinigus ji išsamiai paaiškino pirmosios apklausos metu ir parodymų nekeitė. Šiuo metu tarp jos ir nukentėjusiųjų vyksta civilinis ginčas dėl turto pripažinimo bendrąja nuosavybe su A. G..

2.9.3. Galiausiai, remiantis BK 20 straipsnyje reglamentuotu įrodymų vertinimu, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus neatkreipė dėmesio į reikšmingas detales ir susiformavo neteisingą vidinį įsitikinimą apie įvykio aplinkybes ir nuteistosios kaltę, todėl J. K. turi būti išteisinta kaip nepadariusi nusikalstamų veikų. O Teismui nusprendus skundžiamo nuosprendžio nekeisti, prašoma nuteistajai paskirtą baudą sumažinti ir ją pakeisti viešaisiais darbais, nes apeliantė viena augina nepilnametę dukrą, gaunamų pajamų vos užtenka būtiniesiems judviejų poreikiams užtikrinti, be to, ji anksčiau neteista, o inkriminuojamos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms.

Atsiliepimas

3. Nukentėjusiųjų R. G. ir Ž. P. atstovė advokatė Diana Višinskienė atsiliepimu į nuteistosios J. K. gynėjos advokatės Virginijos Vainorienės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš nuteistosios J. K. nukentėjusiųjų naudai jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

3.1. Atsiliepimu pažymima, jog šio šioje byloje nėra pagrindo atleisti nuteistąją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip to prašoma apeliaciniu skundu. Vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, akcentuojama, kad nuteistoji savo kaltės nepripažino ir nesigaili padariusi nusikalstamą veiką ir neatlygino savo veiksmais padarytos žalos nukentėjusiesiems R. G. ir Ž. P., t. y. neatitiko BK 40 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytų imperatyvių sąlygų, todėl šis skundo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

3.2. Atsiliepimu nesutinkama su apeliacinio skundo 7 punkte nurodytu argumentu, kad „2021 m. spalio 20 d. velionis A. G. paskambino J. K. ir paprašė atvykti paimti jo banko kortelę ir nuimti nuo kortelės jo pinigus <...> kitą dieną A. G. dar kartą jai paskambino ir pareikalavo išgryninti visus pinigus. J. K. nuėmė visus pinigus, buvusius A. G. kortelėje, tačiau nemanė, jog daro nusikaltimą“, kadangi 2023 m. balandžio 11 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistoji J. K. nurodė: „iki jo mirties, ketvirtadienio vakarą, aš dar spėjau nuimti, atrodo, apie 3 000 Eur. O jau sekančią dieną, kai jau A. buvo miręs, aš toliau vis tiek ėmiau pinigus“ (2 t., b. l. 148–156).

3.3. Nors apeliacinio skundo 9 punkte nuteistosios J. K. gynėja nurodo, kad A. G. turtas negali būti traktuojamas kaip svetimas, tačiau 2022 m. liepos 27 d. apklausos metu nuteistoji nurodė, jog tiek ji, tiek A. G. turėjo skirtingas banko korteles, kurias naudojo bendriems ūkiniams reikalams bei dukrai išlaikyti, o į A. G. sąskaitą būdavo pervedama tik jo pensija (2 t., b. l. 20–22). Taigi, nuteistoji žinojo, jog sugyventinio A. G. banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos yra asmeninis sugyventinio turtas, kuris po sugyventinio mirties turėjo būti paveldėtas pagal įstatymą. Be to, nuteistoji J. K. patvirtino žinojusi apie sugyventinio A. G. įstatyminius įpėdinius, t. y. jo vaikus, nes 2022 m. liepos 27 d. apklausos metu nurodė, kad jos ir A. G. vaikų R. G. ir Ž. P. santykiai buvo normalūs, jie ne kartą buvo atvykę į svečius, atveždavo nuteistosios dukrai A. G. dovanų (2 t., b. l. 20–22).

3.4. Dėl apeliacinio skundo 11 punkte nurodytos aplinkybės byloje nesant įrodymų, kad nuteistoji pinigus išgrynino turėdama savanaudiškų tikslų, nes savo reikmėms pinigų ji nenaudojo – už nuimtus pinigus buvo sutvarkytas kapas, skiriamos lėšos tėvo netekusiai A. G. išlaikyti, pažymima priešingai – byloje nėra jokių įrodymų apie tai, jog nuteistoji būtų skyrusi A. G. priklausiusius pinigus nepilnametei dukrai A. G. išlaikyti. Pati nuteistoji 2023 m. balandžio 11 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė išgrynintus pinigus dar turinti, tik iš tų pinigų išleidusi apie 4 000 Eur kapinėms tvarkyti (2 t., b. 1. 148–156). O tą aplinkybę, kad nuteistoji veikė spontaniškai, tik A. G. nurodymu ir įsitikinusi, jog vykdo jo paskutinę valią, esą paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog nuteistoji po A. G. mirties net penkis kartus per šešias dienas vyko į skirtingus bankomatus Mažeikių mieste ir grynino pinigus (1 t., b. 1. 123–126).

3.5. Apeliacinio skundo 18 punkte nurodyta aplinkybė, kad nuteistoji J. K. priėmė palikimą nepilnametės dukros A. G. vardu, pradėdama paveldimą turtą valdyti, kaip tai numato CK, kaip teigiama, taip pat prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nes apklausos metu 2022 m. lapkričio 17 d. nuteistoji nurodė, jog po A. G. mirties gavo notarės I. Z. pranešimą, po kurio nuvyko pas notarę. Notarė J. K. informavo, jog mirusiojo dukros A. G. palikimo dalis yra apie 86 Eur, todėl ši atsisakė teikti prašymą dėl tokios sumos palikimo priėmimo (2 t., b. 1. 39–42). Be to, 2022 m. balandžio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodyta, jog po A. G., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą paveldi vaikai: R. G., gim. (duomenys neskelbtini) – 1/3 dalį turto; Ž. P., gim. (duomenys neskelbtini) - 1/3 dalį turto, o į likusią 1/3 dalį turto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas dar neišduotas (1 t., b. 1. 7). Šiuo aspektu sutinkama su skundžiamo nuosprendžio argumentais, kad J. K., norėdama įgyvendinti nepilnametės A. G. teisėtus veiksmus dėl palikimo priėmimo, visų pirma turėjo kreiptis į teismą dėl leidimo gavimo priimti palikimą nepilnamečio vaiko vardu, o ne savavališkai ir neteisėtai įgyvendinti nepilnametės A. G. interesus ir pasisavinti mirusiojo A. G. sąskaitoje esančias pinigines lėšas. O duomenų, patvirtinančių, kad nuteistoji kreipėsi į teismą ar notarą dėl palikimo priėmimo nepilnametės dukros vardu, byloje nėra.

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikų kvalifikavimo

3.6. Atsiliepimu nesutinkama su nuteistosios gynėjos argumentais, jog nuteistoji vykdė mirusio sugyventinio valią ir nemanė, jog daro įstatymo uždraustas veikas, be to, buvo suklaidinta notarės ir teigiama, jog visi šie argumentai buvo motyvuotai atmesti skundžiamu nuosprendžiu. Atkreiptas dėmesys į apeliacinio skundo 8 punkte nurodytas aplinkybes, kurios, kaip teigiama, patvirtina tai, kad J. K. mirusio sugyventinio A. G. asmeninę banko kortelę laikė savo namuose, o naudodama A. G. banko mokėjimo kortelę, suvokė, kad bankines operacijas atliko kito asmens vardu, jai buvo žinomas PIN kodas. Tokiu būdu, esą nuteistoji patvirtino atlikusi visas jai inkriminuotas nusikalstamas veikas ir iš esmės pripažino, jog nusikalto tyčia.

3.7. Toliau atsiliepime pateikiamos BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų dispozicijos ir jų sudėties požymių komentarai, bei teismų praktika (pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-481/2014, 2K-77-1073/2020, 2K-508/2014, 2K-77-1073/2020; pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-509/2014, 2K-289-697/2020; pagal BK 182 straipsnio 1 dalyje – kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-976/2020, 2K-136-976/2022)

3.8. Teigiama, nesant pagrindo pripažinti teisingais nuteistosios J. K. apeliacinio skundo teiginius, esą ji manė, kad A. G. banko kortele ir prisijungimo prie elektroninės sąskaitos duomenimis naudojasi teisėtai, vykdydama jo valią. Nuteistoji J. K. po sugyventinio A. G. mirties, turėdama ir pasinaudodama jo asmenine elektronine mokėjimo kortele, kortelės prisijungimo duomenimis, intensyviai, per šešias dienas, be kita ko, nesilaikydama Covid-19 karantino sąlygų po kontakto su sugyventiniu A. G., apgaulės būdu išgrynino visus pinigus, esančius jo banko sąskaitoje. Šios aplinkybės, kaip ir tai, kad nuteistoji apie išgryninamus pinigus neinformavo nei (duomenys neskelbtini) banko, kuris išdavė elektroninę mokėjimo kortelę A. G., nei A. G. vaikų, patvirtina, kad nuteistoji suprato, jog pinigai jai nepriklauso, žinojo, kad sugyventinis A. G. turėjo vaikų, o testamento nepaliko, todėl po jo mirties likęs turtas nuo jo mirties momento paveldėjimo būdu pagal įstatymą priklauso jo įpėdiniams, t. y. jo vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-137-697/2023).

Dėl bausmės

3.9. Atsiliepimu nesutinkama su nuteistosios advokatės prašymu sumažinti J. K. paskirtą baudą arba ją pakeisti viešaisiais darbais, motyvuojant tuo, kad J. K. gaunamų pajamų pakanka užtikrinti tik būtiniesiems jos ir dukros poreikiams. Be to, toks prašymas nenurodytas apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje. Anot nukentėjusiųjų advokatės, apylinkės teismas pagrįstai nuteistajai skyrė baudą, įvertinęs tai, kad J. K. yra išsituokusi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, auginai nepilnametį vaiką, anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, dirbanti, nukentėjusiesiems žalos neatlygino, nustatęs ir tai, kad viešųjų darbų paskyrimas nėra galimas, nes nuteistoji dirbanti ir nėra jos sutikimo atlikti viešuosius darbus. Be to, pati nuteistoji nurodė, kad iš visų išgrynintų pinigų, t. y. 9 700 Eur, ji išleido tik apie 4 000 Eur kapinėms tvarkyti (2 t., b. 1. 148–156). Į bylą ji pateikė užsakymo sutartį ir pinigų priėmimo kvitus už kapavietės įrengimo darbus, kurie patvirtina ją sumokėjus 4 186 Eur (2 t., b. 1. 25–27). Remiantis nuteistosios pateiktais dokumentais ir jos parodymais baudžiamojo proceso metu, daroma išvada, kad nuteistoji savo dispozicijoje galimai dar turi 5 514 Eur (iš visos išgrynintos 9 700 Eur sumos atėmus 4 186 Eur už kapavietės įrengimo darbus). Be to, nuo sugyventinio A. G. gydymo ligoninėje pradžios iki jo mirties, t. y. (duomenys neskelbtini), kaip teigiama, nuteistoji iš A. G. banko sąskaitos išgrynino 4 000 Eur (1 t. b. 1. 123), kurių panaudojimą patvirtinančių dokumentų į baudžiamąją bylą nepateikė. Dėl šios aplinkybės nuteistoji nebuvo kaltinama, nes nebuvo galimybės nustatyti, ar ji sugyventino (duomenys neskelbtini) banko kortele naudojosi su/be A. G. leidimu. Nukentėjusiųjų atstovės vertinimu, nuteistoji galimai disponuoja net 9 514 Eur suma, kuri buvo išgryninta iš A. G. (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos. Dėl šių priežasčių, nukentėjusiųjų atstovės nuomone, paskirtos bausmės sumažinimas ar viešųjų darbų paskyrimas iš esmės apsunkintų nuteistosios galimybę dirbti ir gauti pajamas, reikalingas ne tik padarytai žalai atlyginti, bet ir nuteistosios nepilnametės dukters išlaikymui užtikrinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalimi, prašoma priteisti iš nuteistosios J. K. nukentėjusiųjų R. G. ir Ž. P. naudai baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patirtas 500 Eur bylinėjimosi išlaidas, kadangi nuteistosios gynėjos apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

4. Pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.

5. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja advokatė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti skunde nurodytais motyvais, nukentėjusiųjų atstovė advokatė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

6. Prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas tenkinamas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų

8. Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio motyvus, nuteistosios apeliacinio skundo, nukentėjusiųjų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistosios apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto jos nuteisimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas J. K. nepagrįstai pripažino kalta padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nesant neginčytinų įrodymų dėl J. K. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, šioje byloje nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. liepos 5 d. nuosprendis naikinamas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis).

9. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje pažymima, jog baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šių taisyklių turi būti laikomasi nustatant kiekvieną asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymį ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. gegužės 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-719/2022).

10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra kaltinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013, 2K-175-696/2017, 2K-99-895/2019). Ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

11. Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsako tas, kas, neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių (ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių) duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, taigi norint veiką kvalifikuoti pagal šį straipsnį būtina nustatyti bent vieno iš šių požymių realizavimą; subjektyvusis požymis reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jo atliekami šio BK straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir jis nori taip veikti. Minėto nusikaltimo tiesioginis objektas yra elektroninių mokėjimo priemonių, skirtų atsiskaityti negrynaisiais pinigais, naudojimo ir disponavimo tvarka.

11.1. Pagal teismų praktiką, banko kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. banko kortelę išdavusiam bankui, kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko kortelė yra svetima. Kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, 2K-215/2012, 2K-179/2013, 2K-481/201). Svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, 2K-508/2014). Atitinkamai kaltininkui yra svetimi ir tokios elektroninės mokėjimo priemonės duomenys. Taigi baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik neteisėtas svetimos mokėjimo priemonės duomenų, pakankamų finansinei operacijai inicijuoti, įgijimas, laikymas, realizavimas ar panaudojimas. Šiuo aspektu svarbu tai, kad, esant mokėjimo priemonės savininko arba teisėto naudotojo sutikimui dėl konkrečių trečiojo asmens veiksmų (pvz., dėl mokėjimo priemonės panaudojimo atliekant apibrėžtos pinigų sumos finansinę operaciją), tokie trečiojo asmens veiksmai paprastai nelaikomi neteisėtais BK 214 straipsnio prasme.

Žemesnės instancijos teismas

12. Pagal BK 215 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų viena ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai panaudodamas vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba panaudodamas žinomai netikrus vienos ar daugiau tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba žinomai neteisėtą vienos ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių panaudojimą pripažino teisėtu. BK 215 straipsnyje nustatyta veika yra kėsinamasi į įstatymu ir kitais teisės aktais saugomą finansų sistemą. Šia veika žala gali būti padaroma ne tik finansų sistemai, bet ir nuosavybei, verslo tvarkai. Pažymėtina, kad, sudarydamas banko sąskaitos sutartį bei gaudamas identifikavimo duomenis prieigai prie banko operacijų vykdymo su sąskaitoje esančiomis lėšomis, asmuo sutinka su nustatytomis sutarties sąlygomis ir taisyklėmis, kurių tikslas yra apsaugoti banko sąskaitoje laikomas lėšas. Mokėjimo kortelių naudojimo taisyklėse nustatyta, kad tais atvejais, kai kortelės turėtojas pats tiesiogiai ar netiesiogiai atskleidė PIN kodą arba sudarė sąlygas jį sužinoti tretiesiems asmenims, visą atsakomybę už operacijas, atliktas naudojant PIN kodą, prisiima kortelės turėtojas. Todėl tik neteisėtas – vagystės, apgaulės, smurto ar kitokiu prieš elektroninės mokėjimo priemonės turėtojo valią būdu gautų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimas inicijuojant finansinę operaciją pripažintinas veiksmais, atitinkančiais BK 215 straipsnyje nustatytos veikos pažymius.

12.1. Teismų praktikoje aiškinant BK 215 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymius, pabrėžiama, kad neteisėtas svetimos mokėjimo priemonės panaudojimas baudžiamąja teisine prasme suprantamas kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jos turėtojo sutikimo, prieš jo valią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-475/2009, 2K-130/2012, 2K-389/2013, 2K-509/2014). Ši nuostata suprastina taip, kad minėtų veiksmų atlikimas, teisėtam sąskaitos ar kortelės naudotojui paprašius, įgyvendinant pozityvius tikslus ir neturint tikslo padaryti kam nors žalą, nelaikytinas nusikalstamu BK 215 straipsnio prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-788/2019). Paprastai baudžiamosios atsakomybės pagal BK 215 straipsnio 1 dalį neužtraukia finansinės operacijos su svetima elektronine mokėjimo priemone inicijavimas (atlikimas) esant asmens, teisėtai disponuojančio šia priemone, žodiniam ar rašytiniam sutikimui dėl tokios operacijos (operacijų) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130/2012). Kita vertus, kai tai daroma be teisėto naudotojo sutikimo ir (ar) pažeidžiant jo teises ir interesus, nors ir šiam savo valia perdavus visus prisijungimo duomenis, kortelę, PIN kodą, tokie veiksmai, nustačius visus būtinus nusikalstamos veikos sudėties požymius, užtraukia baudžiamąją atsakomybę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2014, 2K-509/2014, 2K-280-788/2015, 2K-555-788/2015 ir kt.). Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog finansinės operacijos inicijavimas svetima elektronine mokėjimo priemone yra neteisėtas, ir nori taip veikti. Valinis tiesioginės tyčios momentas išreiškia veikos siekimą (norėjimą). Jei asmuo nesuvokė bent vieno objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, jo negalima nuteisti, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

13. Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnis) sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tokių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Aptariama nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia (sukčiavimo subjektyvusis požymis). Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-976/2020, 2K-303-693/2019, 2K-108-788/2018 ir kt.). Sukčiavimo subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-648/2019, 2K-108-788/2018, 2K-305-693/2017).

13.1. Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-976/2020, 2K-179/2013, 2K-7-255/2012, 2K-538/2010). Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2010). Sukčiavimo nusikaltimo sudėtis yra materialioji, nusikaltimas laikomas baigtu, kai kyla BK 182 straipsnyje nurodytų padarinių, turto savininkui ar teisėtam valdytojui padaroma turtinė žala – jis netenka turto ar turtinės teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-696/2017).

13.2. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti kitą jam žalingą sandorį; ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-27-788/2021, 2K-76-788/2020, 2L-7-152-895/2019, 2K-31-788/2017, 2K-152/2015, 2K-161/2013, 2A-7-9/2013, 2K-507/2012, 2K-7-255/2012 ir kt.).

14. Šioje byloje ištirtais įrodymais nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad J. K. po sugyventinio A. G. mirties (duomenys neskelbtini), t. y. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) laikė A. G. vardu išduotą (duomenys neskelbtini) bankas elektroninę mokėjimo kortelę, bei ją panaudojo inicijavusi ir atlikusi trylika grynųjų pinigų išėmimo finansinių operacijų, t. y. bankomatuose įvedusi PIN kodą išgrynino iš viso 9700 Eur. Pati J. K. patvirtino šias faktines aplinkybes ir jų neneigia, šiuos duomenis patvirtina ir byloje (duomenys neskelbtini) bankas pateiktas A. G. sąskaitos išrašas apie pinigų gryninimo operacijas minėtu laikotarpiu (1 t. b. l. 123–126), o taip pat A. G. medicininis mirties liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo užfiksuota asmens mirtis (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 6). Tačiau byloje kilo ginčas dėl to, ar J. K. veiksmai ir po sugyventinio A. G. mirties disponuojant jo vardu išduota banko mokėjimo kortele užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas kaltinamosios J. K. parodymus apie tai, kad naudodamasi mirusio sugyventinio A. G. banko mokėjimo kortele ir iš jo sąskaitos nuimdama pinigus ji veikė teisėtai, kadangi tokiu būdu įgyvendino paties A. G. paskutinę valią – pinigus skyrė jo kapavietei sutvarkyti ir judviejų dukrai A. G. išlaikyti, dėl ko jos veiksmuose nėra tyčios, vertino kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

14.1. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs faktines bylos aplinkybes ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad J. K., suprasdama, jog A. G. turtas (pinigai) jai nepriklauso, o po jo mirties turtą paveldės jo vaikai, pasinaudodama sugyventinio banko kortele ir identifikuodama save kaip A. G., kuris jau buvo miręs, taip suklaidindama banką, suprasdama ir tai, kad tokiu būdu – panaudojusi apgaulę ir išgryninusi mirusiojo sąskaitoje esančius pinigus, neteisėtai užvaldo svetimą turtą, veikė tiesiogine tyčia. Nustatęs, kad J. K., suvokdama, jog naudojasi ne jai išduota banko kortele, ja toliau naudojosi ir po sugyventinio mirties, nors apie jo mirties faktą jai buvo žinoma, o pats A. G. nebegalėjo išreikšti savo valios dėl tolesnio naudojimosi jam išduota banko mokėjimo kortele, teismas padarė išvadą, jog kaltinamosios J. K. kaltė padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, yra visiškai įrodyta. Savo sprendimą apylinkės teismas grindė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-697/2023). Tačiau su tokia apylinkės teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

15. Kaip byloje nustatyta, J. K. ir A. G. kaip sugyventiniai gyveno nuo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra A. G.. A. G. 2021 m. spalio 19 d. buvo paguldytas į ligoninę, Covid skyrių. 2021 m. spalio 20 d. jo prašymu ligoninės darbuotoja I. B. jo mokėjimo kortelę perdavė J. K.. 2021 m. spalio 21 d. atliktos dvi pinigų išgryninimo operacijos iš A. G. sąskaitos, o A. G. (duomenys neskelbtini) mirus, laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) – trylika pinigų išgryninimo operacijų, iš viso 9700 Eur (1 t., b. l. 123–126). Šie J. K. veiksmai, be kita ko, kvalifikuoti kaip nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, idealioji sutaptis. Nustatyta, kad A. G. testamento dėl turto po jo mirties paveldėjimo sudaręs nebuvo. Pagal 2022 m. balandžio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, A. G. turtą paveldi: R. G. – 1/3 turto, Ž. P. – 1/3 turto, į likusią 1/3 dalį turto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas neišduotas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas esminę reikšmę J. K. veikai kvalifikuoti turinčią faktinę bylos aplinkybę, o būtent – A. G. išreikštą valią, t. y. žodinį leidimą jai naudotis jo vardu išduota elektronine banko mokėjimo kortele, prisijungimo prie jos duomenimis ir atlikti finansines operacijas su jo sąskaitoje esančiais pinigais tiek jam gyvam esant, tiek ir po jo mirties, apmokant jo laidotuvių (kapavietės tvarkymo) išlaidas ir išlaikant judviejų nepilnametę dukrą, vertino kritiškai, kaip jos siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad J. K. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką ji nurodė, kad 2021 m. spalio 20 d. paskambinęs iš ligoninės A. G. prašė atvažiuoti ir paimti jo banko kortelę, nuimti visus jo sąskaitoje esančius pinigus, nes taip reikia, o kitą dieną – 2021 m. spalio 21 d. vėl paskambinęs jai primygtinai reikalavo iš jo banko sąskaitos nuimti visus pinigus, kurių reikės jai ir judviejų dukrai (2 t., b. l. 21); taip pat ir apklausiama kaip įtariamoji ji nurodė analogiškai, bei papildė A. G. priminus jai suorganizuoti jo šermenis, laidotuves ir sutvarkyti jo kapą (2 t., b. l. 40); apklausiama teisme J. K. patvirtino kortelę į ligoninę atvykusi paimti A. G. prašymu ir pinigus iš jo sąskaitos laidotuvėms bei jų dukrai nuėmusi jo nurodymu (2 t., b. l. 151). Tokius jos parodymus iš dalies patvirtina ir kiti byloje ištirti įrodymai.

16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. G. vardu išduota banko kortelė asmeniškai J. K. buvo perduota ligoninėje, kaip to prašė pats A. G.. Šią faktinę aplinkybę patvirtino ir liudytoja apklausta I. B., dirbanti (duomenys neskelbtini) ligoninėje, nurodžiusi, jog kortelę jai perdavė kita įstaigos darbuotoja (nenustatyta ikiteisminio tyrimo metu) iš Covid užsikrėtusiųjų skyriaus su nurodymu perduoti ją A. G. artimajai – J. K.. Tai, kad iki pat mirties A. G. buvo sąmoningas ir su artimaisiais bendravo, patvirtino ir nukentėjusioji Ž. P., apklausiama teisme nurodžiusi, jog su ligoninėje gulėjusiu tėvu bendravo telefonu. Byloje neabejotinai nustatyta, kad J. K. sugyventinio A. G. mokėjimo kortele atliko 15 finansinių operacijų, iš kurių dvi – 2021 m. spalio 21 d. (iki jo mirties) ir trylika – per keletą dienų (po jo mirties), iš viso išgryninusi 9700 Eur. (1 t., b. l. 123–126). Byloje J. K. pateikti dokumentai pagrindžia jos turėtas išlaidas – 4186 Eur kapavietės priežiūrai (2 t., b. l. 25, 26–27). Tačiau šioje byloje svarbu tai, kad J. K. versija, jog prieš mirtį pats A. G., perdavęs jai savo mokėjimo kortelę, liepė ja ir pasinaudoti – pasiimti iš sąskaitos visus pinigus, o ši tiek jam gyvam esant, tiek ir po jo mirties pinigus išgrynino ne savanaudiškų tikslų vedina, o vykdydama sugyventinio valią (pasirūpinti laidotuvėmis ir judviejų dukra), liko nepaneigta. Byloje nesurinkta įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad J. K. neteisėtai, t. y. be A. G. sutikimo laikė ir panaudojo jo banko mokėjimo kortelę ir atliko trylika grynųjų pinigų išėmimo finansinių operacijų. Kaip minėta, visi kaltinamajai inkriminuoti nusikaltimai padaromi tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, jog kaltininkas supranta, kad jo atliekami BK 214, 215, 182 straipsnių dispozicijose nurodyti veiksmai yra neteisėti, ir nori taip veikti. Valinis tiesioginės tyčios momentas išreiškia veikos siekimą (norėjimą). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad jei asmuo nesuvokė bent vieno objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, jo negalima nuteisti, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-693/2019). Tuo tarpu byloje nustatytos ir aukščiau nurodytos aplinkybės visumoje su J. K. parodymais apie tai, kad sugyventinio A. G. mokėjimo kortelę ji laikė ir panaudojo išgrynindama jo sąskaitoje buvusius pinigus ne tik turėdama jo sutikimą, bet ir vykdydama jo valią, nesuteikia pagrindo jos veiksmus traktuoti neteisėtais baudžiamąja teisine prasme. J. K. nurodė buvusi tikra, kad vykdo savo sugyventinio valią – pasirūpinti kapaviete ir judviejų nepilnamete dukra, kuri taip pat yra ir teisėta jo turto paveldėtoja, o ji pati – nepilnametės dukros įstatyminė atstovė, todėl šiuo atveju išvada apie jos siekį apgaule įgyti svetimą turtą negalima. Kaip jau minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nepaneigtos J. K. nurodytos ir apeliaciniame skunde akcentuotos aplinkybės, kad: pats A. G., laisva valia ir apsisprendimu per gydymo įstaigos personalą jam priklausančią mokėjimo kortelę perdavė būtent sugyventinei, o ne kitam šeimos nariui; pokalbio telefonu metu jis išreiškė ir savo valią – nuimti visus pinigus jo sąskaitoje ir juos panaudoti laidotuvėms, kapavietei sutvarkyti, o likusius – judviejų dukrai išlaikyti; J. K. asmeniškai informavo notarę apie šių pinigų išgryninimą iš mirusiojo sąskaitos, tačiau notarei nepasiūlius jai šių pinigų pervesti į notarės depozitinę sąskaitą, kurios tik sustiprina teismo įsitikinimą dėl tiesioginės išankstinės tyčios apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą nebuvimo. Juolab, kad J. K. viso proceso metu neneigė ginčo pinigus turinti savo sąskaitoje, jų savo reikmėms nenaudojusi, bei pateikdama į bylą jų tikslingą panaudojimą patvirtinančius dokumentus, neginčijusi ir nukentėjusiųjų šioje byloje teisės į likusią pinigų sumą (nukentėjusiųjų civilinius ieškinius byloje pripažino), bei įvertinus tai, kad J. K. šiais veiksmais įgijo ir jos dukrai A. G. priklausantį turtą, kaip nepilnametės dukters įstatyminė atstovė. Ir priešingai, nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šioje byloje nustatytos aplinkybės nelaikytinos analogiškomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 6 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-697/2023, kuria savo apkaltinamąjį nuosprendį grindė apylinkės teismas, nurodytoms, kuomet nuteistoji pasisavino buvusio sugyventinio pinigus, gautus pardavus jo tėvų namą, ir juos panaudojo pervesdama tiek į savo, tiek ir į savo sesers sąskaitas, o už juos pirkdama baldus, bei apmokėdama už pirkinius prekybos centre, todėl ja skundžiamame nuosprendyje vadovautasi nepagrįstai.

17. Kaip minėta, baudžiamąją atsakomybę pagal BK 214 straipsnį užtraukia tik neteisėtas svetimos mokėjimo priemonės duomenų, pakankamų finansinei operacijai inicijuoti, įgijimas, laikymas, realizavimas ar panaudojimas. Esant mokėjimo priemonės savininko ar teisėto naudotojo sutikimui dėl konkrečių trečiojo asmens veiksmų (pvz. dėl mokėjimo priemonės panaudojimo atliekant apibrėžtos pinigų sumos finansinę operaciją), tokie trečiojo asmens veiksmai paprastai nelaikomi neteisėtais BK 214 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-77-1073/2020). Tas pats pažymėtina ir apie baudžiamąją atsakomybę pagal BK 215 straipsnį. Teismų praktikoje neteisėtas svetimos mokėjimo priemonės panaudojimas baudžiamąja teisine prasme suprantamas kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jo turėtojo sutikimo, prieš jo valią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-475/2009, 2K-130/2012, 2K-389/2013, 2K-509/2014). Tai reiškia, kad minėtų veiksmų atlikimas teisėtam sąskaitos ar kortelės naudotojui paprašius, įgyvendinant pozityvius tikslus ir neturint tikslo padaryti kam nors žalą, nelaikytinas nusikalstamu BK 215 straipsnio prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-788/32019). Paprastai baudžiamosios atsakomybės pagal šį straipsnį neužtraukia finansinės operacijos su svetima elektronine mokėjimo priemone inicijavimas (atlikimas) esant asmens, teisėtai disponuojančio šia priemone, žodiniam ar rašytiniam sutikimui dėl tokios operacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130/2012). Taip pat ir sukčiavimo atveju, tiesioginė tyčia pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Taigi, visi šioje byloje J. K. inkriminuoti nusikaltimai padaromi tik tyčia, t. y. būtina nustatyti, kad asmuo suvokė pavojingą savo daromų nusikalstamų veikų pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šiuo atveju darytina išvada, jog atlikdama finansines operacijas ne su savo, o sugyventinio vardu išduota banko mokėjimo kortele J. K. nors ir suvokė, kad pinigų išgryninimo operacijas atlieka kito asmens vardu, tačiau nesuvokė tokios veikos pavojingumo pobūdžio, nes sugyventinio kortelės nelaikė svetima (ją ne kartą turėjo ir iki sugyventinio mirties, o prieš mirtį savo kortelę jai perdavė jis pats), sugyventinio kortelę buvo naudojusi ir anksčiau (pirkdavo jam vaistus ir pan.), žinojo kortelės PIN kodą, iš kortelės sąskaitos paimtus pinigus panaudojo pagal sugyventinio nurodymą – jo kapavietei tvarkyti ir judviejų nepilnametei dukrai išlaikyti, kuri taip pat yra jo turto paveldėtoja, o ji – nepilnametės dukros įstatyminė atstovė. Todėl darytina išvada, kad šioje byloje nebuvo nustatytas J. K. inkriminuotų nusikaltimų sudėčiai būtinas subjektyviosios pusės požymis – kaltė. Tuo pagrindu atmetami kaip nepagrįsti ir nukentėjusiųjų atstovės advokatės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai tiek dėl J. K. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas (3.6-3.8 p.), tiek ir dėl jos parodymų, kaip teigiama, prieštaraujančių apkaltinamuoju nuosprendžiu byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms (3.2-3.5 p.), kadangi šiuo atveju apkaltinamasis nuosprendis priimtas esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, o J. K. veiksmai kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, todėl visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

18. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad J. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kalta pripažinta ir nuteista nepagrįstai, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Bet kuri nusikalstama veika visada pasireiškia konkrečiu visuomenei pavojingu ir baudžiamojo įstatymo uždraustu veikimu ar neveikimu (BK 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis), o nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių inkriminavimas turi būti pagrįstas byloje esančiais įrodymais, o ne prielaidomis. Tuo tarpu šiuo atveju patikimų ir pakankamų duomenų apie esminę įrodinėtiną aplinkybę – kad pinigus iš A. G. sąskaitos, panaudodama jo vardu išduotą mokėjimo kortelę, tiek iki sugyventinio mirties, tiek ir po jo mirties, J. K. nuėmė ne jam pačiam leidus ir nurodžius, byloje nėra. Šiame kontekste pažymėtina, jog remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997-11-13, 2005-11-10 nutarimai). Baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (lot. „ultima ratio“), taikytina tik tuomet, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai, o nagrinėjamu atveju tinkamą nukentėjusiųjų teisų apsaugą galima užtikrinti kitų teisės šakų priemonėmis. Tarp paveldėtojų kilęs ginčas šiuo atveju negali būti dirbtinai kriminalizuojamas, o nukentėjusiesiems nėra užkirsta ar apsunkinta teisė ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, juolab, kad iš duomenų byloje matyti, kad tarp J. K. ir nukentėjusiųjų vyksta civiliniai ginčai.

19. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir išanalizavus byloje surinktus įrodymus, apkaltinamojo nuosprendžio motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad J. K. veiksmai neturi nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, požymių, dėl ko pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. K. kalta padarius šias nusikalstamas veikas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

20. Priėmus sprendimą J. K. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių, nukentėjusiųjų R. G. ir Ž. P. civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

21. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu iš J. K. buvo priteistos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti: nukentėjusiojo R. G. naudai – 2025 Eur, nukentėjusiosios Ž. P. naudai – 1000 Eur. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti išieškojimas negalimas. J. K. atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, panaikintinas iš jos priteistas šių išlaidų atlyginimas nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų advokato ir advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. liepos 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

J. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 215 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų R. G. ir Ž. P. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Panaikinti iš J. K. priteistą patirtų išlaidų atlyginimą advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Teisėjai Nerijus MasiulisErnesta MontvidienėLaisvydas Zederštremas