Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Astos Radzevičienės, Rūtos Veniulytės – Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Z. ieškinį atsakovui E. Z. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir dėl santuokos nutraukimo pasekmių, išvadą byloje teikianti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, tretieji asmenys: Bigbank AS filialas, AB „Swedbank“, UAB „Mogo LT“, A. T., L. Z., Kooperatinė bendrovė Plungės kredito unija, UAB „General Financing“, UAB „Moment Credit“, UAB „FERRATUM“, UAB „BnP Finance“, UAB „IPF Digital Lietuva“, UAB „4finance“ ir atsakovo E. Z. priešieškinį ieškovei R. Z. dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei ir dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė: 1) nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės; 2) priteisti iš atsakovo E. Z. ieškovės R. Z. naudai 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 3) nustatyti nepilnamečio sūnaus J. Z., gimusio 2010 m. spalio 23 d., gyvenamąją vietą su motina; 4) nepilnamečio vaiko išlaikymui priteisti iš tėvo po 414,80 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės, išlaikymą indeksuojant teisės aktų nustatyta tvarka, paskiriant uzufrukto teise disponuoti vaiko motinai, nustatant kad nepilnamečio sūnaus išlaikymui skirtas lėšas už einamąjį mėnesį E. Z. sumoka R. Z. iki to mėnesio 15 dienos, pervesdamas jas į banke Swedbank R. Z. vardu atidarytą sąskaitą; 5) priteisti iš atsakovo 719,60 Eur išlaikymo nepilnamečiam sūnui J. Z. įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 18 d., iki ieškinio pareiškimo dienos; 6) nustatyti R. Z., uzufrukto teisę į E. Z., asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), su visais bute esančiais baldais ir apyvokos daiktais, iki nepilnametis sūnus sulauks pilnametystės; 7) nustatyti sekančią E. Z. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi J. Z., tvarką: 1. E. Z. turi teisę bendrauti su sūnumi kas antrą savaitgalį (porinių metų neporinėmis savaitėmis; neporinių metų porinėmis savaitėmis) paimant sūnų šeštadienį nuo 10 val. iki 11 val. ir grąžinant sekmadienį nuo 17 val. iki 18 val.; 2. Bendravimo su sūnumi metu E. Z. užtikrina sūnaus dalyvavimą užsiėmimuose, renginiuose, šventėse, kuriose dalyvauja sūnus; 3. E. Z. turi teisę bendrauti su sūnumi antrąją Šv. Velykų dieną pasiimdamas sūnų šventinę dieną nuo 10 val. iki 11 val. ir grąžindamas tą pačią dieną nuo 17 val. iki 18 val.; gruodžio 26-ąją (Šv. Kalėdos), pasiimdamas sūnų nuo 10.00 val. iki 11 val. ir grąžindamas tą pačią dieną nuo 17 val. iki 18 val.; 4. E. Z. turi teisę bendrauti su sūnumi kiekvienų metų pirmąjį birželio sekmadienį (Tėvo diena) pasiimdamas sūnų šventinę dieną nuo 10 val. iki 11 val. ir grąžindamas tą pačią dieną nuo 17 val. iki 18 val.; 5. R. Z. bendrauja su sūnumi kiekvienų metų pirmąjį gegužės sekmadienį (Motinos diena) ir sūnaus gimimo dieną. Jei šios dienos sutampa su E. Z. bendravimo su sūnumi savaitgaliu, tuomet E. Z. grąžina sūnų atitinkamos šventinės dienos išvakarėse iki 18 val.; 6. R. Z. turi teisę nepertraukiamai su sūnumi praleisti 30 kalendorinių dienų atostogas kiekvienais metais. Šiuo laikotarpiu pasimatymai su tėvu nevyksta. R. Z. turi teisę skaidyti nustatytas 30 kalendorinių dienų atostogas į ne trumpesnius nei 7 kalendorinių dienų laikotarpius. Apie suplanuotą konkretų atostogų laiką R. Z. informuoja E. Z. prieš 10 kalendorinių dienų; 7. E. Z. nustatytu bendravimo laikotarpiu prieš išvykdamas į užsienio valstybę su sūnumi informuoja apie tai R. Z. iš anksto mažiausiai prieš 10 dienų, taip pat pateikia informaciją į kokią valstybę ir konkrečią vietą vykstama (adresas), kokia numatoma kelionės trukmė. E. Z. į Norvegiją gali vykti tik turėdamas rašytinį R. Z. sutikimą; 8. Sūnaus ligos atveju pasimatymas su sūnumi neįvyksta; 9. Apie kliūtis susitikti / bendrauti su sūnumi R. Z. informuoja E. Z. nedelsiant paaiškėjus kliūčiai; E. Z. ir sūnaus bendravimui neįvykus šia tvarka nustatytomis dienomis ar laikotarpiais, E. Z. bendravimas su sūnumi yra nekompensuojamas; 10. E. Z. kiekvieną kartą informuoja R. Z. apie planuojamą sūnaus buvimo vietą, užtikrina, kad bendravimo su sūnumi metu R. Z. galėtų pasikalbėti su sūnumi E. Z. telefonu; 11. Vykdydamos nustatytąją tvarką Šalys bendrauja, naudojasi šiomis ryšio priemonėmis, išskyrus atvejus, kai bendravimo tvarkoje nurodyta konkreti ryšių priemonė: E. Z.: telefono numeris: (duomenys neskelbtini); elektroninio pašto adresas: (duomenys neskelbtini); adresas korespondencijai: R. Z.: telefono numeris: (duomenys neskelbtini); elektroninio pašto adresas: (duomenys neskelbtini); adresas korespondencijai: (duomenys neskelbtini). Apie šioje tvarkoje nurodytų kontaktinių duomenų pasikeitimą, netikslumus Šalis nedelsiant turi informuoti kitą Šalį trumpąja SMS žinute ir elektroniniu paštu; 12. Vykdant bendravimo su sūnumi tvarką sūnus paimamos iš jo gyvenamosios vietos ir grąžinamos į jo gyvenamąją vietą, jeigu nenustatyta ar šalys nesusitarė kitaip; 13. Esant bendram tėvų sutarimui SMS žinute ar elektroniniu paštu Šalys turi teisę nukrypti nuo nustatytos tvarkos, jeigu tai nekenks sūnaus interesams; 14. E. Z. iš anksto – prieš tris dienas, informuoja R. Z. apie ketinimą pasimatyti su sūnumi ar apie tai, kad pasimatyti šioje tvarkoje nustatytu laiku nepavyks. R. Z. negavus pranešimo šiame punkte nustatyta tvarka, laikytina, kad E. Z. pasimatyti su sūnumi neatvyks; 15. Kiekvienas šios tvarkos punktas ar jo dalis sudaro išimtį iš aukščiau jo atžvilgiu tvarkoje esančio punkto ar jo dalies; 8) atsakovui E. Z. asmeninės nuosavybės teise natūra priteisti turtines teises į investicinį sutarties vertės padidėjimą 988,30 Eur sumai per laikotarpį nuo 2009 m. spalio 2 d. iki 2015 m. liepos 2 d. pagal E. Z. ir „S. L. Insurance SE“ Lietuvos filialo 2004 m. birželio 7 d. kaupiamąją investicinio gyvybės draudimo sutartį Nr. 9203298010, - turtinės teisės vertė 988,30 Eur; 9) ieškovei R. Z. asmeninės nuosavybės teise priteisti turtines teises ir pareigas pagal 2013 m. spalio 11 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. L11102013/0020 pasirašytą tarp E. Z. ir UAB „mogoLT“, - turtinių teisių vertė 3174 Eur; turtinių įsipareigojimų vertė 3224,78 Eur.; nustatyti, kad E. Z. ir R. Z. atsakomybė prieš kreditorių UAB „mogoLT“ išlieka solidari; 10) priteisti ieškovei turtinę prievolę grąžinti 868,86 Eur (3000 litų) A. T. - turtinio įsipareigojimo vertė 868,86 Eur; 11) priteisti iš E. Z. R. Z. naudai 953,97 Eur piniginę kompensaciją už dalijant santuokoje įgytą turtą E. Z. natūra atitekusią didesnę turto dalį; 12) priteisti iš E. Z., ieškovės R. Z., naudai 8 388,69 Eur piniginę kompensaciją už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti, - palūkanų, administravimo mokesčių ir delspinigių, nesusijusių su šeimos poreikiais pagal vartojimo kredito sutartis, mokėjimui; 13) priteisti iš E. Z., ieškovės R. Z., naudai 9 689,07 Eur piniginę kompensaciją už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti, - kredito įmokų, nesusijusių su šeimos poreikiais pagal vartojimo kredito sutartis, mokėjimui; 14) priteisti iš E. Z., ieškovės R. Z., naudai 630,14 Eur piniginę kompensaciją už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti, - įmokų UAB Lateko lizingas“, nesusijusių su šeimos poreikiais, mokėjimu; 15) priteisti iš E. Z., ieškovės R. Z., naudai 6354 Eur piniginę kompensaciją už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti, - įmokų UAB „Danske lizingas“ už automobilį NISSAN NOTE nesusijusių su šeimos poreikiais mokėjimu; 16) priteisti iš E. Z., ieškovės R. Z., naudai 10 529,62 Eur piniginę kompensaciją už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti, - asmeninių prievolių Swedbank, AB pagal būsto kredito sutartį Nr. 06-090117-FA dengimui; 17) priteisti iš E. Z., ieškovės R. Z., naudai 336,22 Eur piniginę kompensaciją už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti, - asmeninių prievolių AB bankui SEB pagal 2005 m. vasario 11 d. paskolos sutartį dengti; 18) priteisti iš E. Z., ieškovės R. Z., naudai 836,52 Eur piniginę kompensaciją už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti, - su šeimos poreikiais nesusijusių mokėjimų L. Z. vykdymui; 19) priimti šių ieškinio reikalavimų atsisakymą: priteisti iš E. Z., ieškovės R. Z., naudai 35,48 Eur piniginę kompensaciją už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti, - įmokos bendrovei Compensa, nesusijusios su šeimos poreikiais, sumokėjimu; priteisti iš E. Z., ieškovės R. Z., naudai 421,98 Eur piniginę kompensaciją už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti, - su šeimos poreikiais nesusijusių prievolių UAB „YIT Technika“ vykdymui; 20) po santuokos nutraukimo palikti ieškovei santuokinę pavardę – Z.; 21) išlaikymo iš atsakovo nereikalauja, jis nepriteistinas ir atsakovui.Atsakovas patikslintu priešieškiniu prašė: 1) nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) nepilnamečio sūnaus J. Z. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; 3) priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymui po 220 Eur; 4) nustatyti E. Z. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi J. Z., bendravimo tvarką: 1.E. Z. kartą per savaitę turi teisę paimti nepilnametį sūnų J. Z. iš jo gyvenamosios vietos (arba mokyklos, ir panašiai) 15 val. ir grąžinti jį į jo gyvenamąją vietą iki 20.30 valandos. Apie numatomą sūnaus pasiėmimą E. Z. raštu, elektroninių ryšių priemonėmis informuoja jo motiną R. Z. ne vėliau kaip prieš 2 (dvi) dienas; 2. E. Z. turi teisę du kartus per mėnesį paimti sūnų J. Z. iš jo gyvenamosios vietos (arba mokyklos, ir panašiai) 15 val. ir praleisti su juo laiką, sūnui liekant nakvoti dvi naktis iš eilės su E. Z., jo pasirinktoje vietoje. Apie numatomą sūnaus pasiėmimą 3. E. Z. informuoja jo motiną R. Z. ne vėliau kaip prieš 2 (dvi) dienas; E. Z. turi teisę kiekvieną dieną bendrauti su sūnumi J. Z. telefonu ir kitomis elektroninių ryšių priemonėmis, o R. Z. įsipareigoja sudaryti visas sąlygas tokiam tėvo ir sūnaus bendravimui, neribojant jo laiko; 4.E. Z. turi teisę matytis su nepilnamečiu sūnumi J. Z. ne mažiau kaip 14 (keturiolika) kalendorinių dienų iš eilės jo vasaros atostogų metu, 7 (septynias) dienas iš eilės žiemos atostogų metu ir 3 (tris) dienas iš eilės kitų kasmetinių atostogų metu, E. Z. pasirinktoje vietoje, pasiimant sūnų iš jo gyvenamosios vietos ir grąžinant po atostogų į jo gyvenamąją vietą. Apie planuojamą atostogų laiką E. Z. informuoja R. Z. ne vėliau kaip prieš 21 (dvidešimt vieną) dieną iki numatytų atostogų pradžios; 5. Šv. Kalėdų antrąją dieną ir Šv. Velykų antrąją dieną E. Z. pasiima sūnų iš jo gyvenamosios vietos nuo 10.00 vai. ir iki 20.30 vai. grąžina į jo gyvenamąją vietą; 6.Sūnui susirgus ar dėl kitų priežasčių neįvykus jo ir E. Z. susitikimui, bendravimo laikas perkeliamas į artimiausią datą vaikui pasveikus arba išnykus priežastims, dėl kurių ankstesnis susitikimas (-ai) neįvyko; 7. Jei prieš numatytą E. Z. bendravimo su sūnumi laiką jis suserga, R. Z. privalo suteikti išsamią informaciją E. Z. apie sūnaus ligos eigą, o jam paliekama teisė spręsti, pasiimti sūnų ar ne, taip pat jį aplankyti; 8. Sūnui pageidaujant, su E. Z. jis praleis daugiau laiko, nei bus patvirtinta bendravimo tvarkoje, o R. Z. įsipareigoja sudaryti sąlygas sūnaus papildomam bendravimui su E. Z. pagal sūnaus pageidavimą; 9. Esminiai sprendimai dėl sūnaus J. Z. lavinimo (būrelių, užsiėmimų, kitų lavinimo įstaigų, mokyklos parinkimo), sveikatos problemų, išvykimo gyventi į kitą miestą ir / ar valstybę, ir kt. priimami tik abiejų tėvų abipusiu susitarimu; 10. R. Z. įsipareigoja sūnui susirgus (jeigu dėl tokio susirgimo ji guli ligoninėje, nelanko darželio / mokyklos), nedelsiant pranešti telefonu arba elektroniniu paštu E. Z. bei reguliariai teikti išsamią informaciją apie ligos eigą, sūnui taikomus gydymo metodus, vaistus, sūnui kylančias arba galinčias kilti sveikatos problemas; 5) nustatyti, kad teises ir pareigas pagal 2013 m. spalio 1 d. lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. L1102013/0020, asmeninės nuosavybės teise įgyti automobilį NISSAN NOTE, po santuokos nutraukimo perima E. Z.; 6) nustatyti, kad E. Z., ir R. Z., įsipareigojimai pagal 2013 m. spalio 1 d. lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. L1102013/0020 UAB „Mogo LT”, po santuokos nutraukimo išlieka solidaria šalių prievole; 7) nustatyti, kad E. Z., ir R. Z., visi įsipareigojimai pagal prievolę dėl negrąžintos 8417,86 Eur paskolos L. Z., po santuokos nutraukimo išlieka solidaria šalių prievole; 8) nustatyti prievoles kreditoriams: Bigbank AS filialas, AB „Swedbank“, Kooperatinei bendrovei Plungės kredito unija, UAB „General Financing“, UAB „Moment Credit“, UAB „FERRATUM“, UAB „BnP Finance“, UAB „IPF Digital Lietuva“, UAB „4finance“, ieškovės ir atsakovo solidariomis prievolėmis; 9) priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas.Trečiasis asmuo AB „Swedbank“ (toliau - Bankas) pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriame nurodė, kad atsakovui buvo suteiktas 121 846,20 Eur kreditas, dėl kurio butas, esantis Viršilų g. 13-54, Vilnius, įkeistas Bankui. Bankas sutiko, kad prievolė pagal kredito sutartį būtų pripažinta atsakovo asmenine prievole, tačiau nesutiko, kad įkeistam butui būtų nustatytas uzufruktas galiosiantis iki šalių sūnaus pilnametystės, nes taip apsunkinama teisė Bankui ateityje priverstinai išieškoti iš atsakovo skolą ir parduoti turtą.Trečiasis asmuo A. T. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad 2010 m. liepos 19 d. šalys pasiskolino iš ieškovės tėvo A. T. 3 000 Lt. Pinigai buvo pervesti į ieškovės sąskaitą ir skirti mokesčiui už atsakovo mokslus Vilniaus universitete padengti. 2010 m. liepos 20 d. ieškovė 2 700 Lt pervedė tiesiogiai E. Z.. Šalių atsakomybė prieš A. T. yra solidari.Trečiasis asmuo L. Z. pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame nurodė, jog nuo 2013 m. spalio mėnesio iki 2014 lapkričio mėnesio ieškovei ir atsakovui, jų prašymu, dalimis, paskolino 9 864,46 Eur. Minėtą sumą skolino dalimis pagal šalių prašymus. Trečiasis asmuo UAB „General Financing“ atsiliepime į ieškinį nurodė, jog nesutinka su ieškinyje nurodytu finansinių įsipareigojimų kreditoriui pasidalinimu, kadangi visi finansavimo sandoriai buvo sudaryti šalims gyvenant santuokoje, vedant bendrą ūkį, todėl minėtos prievolės yra solidarios šalių prievolės.Trečiasis asmuo UAB „Mogo LT“ atsiliepime į ieškinį ir priešieškinį nurodė, jog prievolė pagal Lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr.L11102013/0020, yra solidari šalių prievolė.Valstybės institucija teikianti išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius (toliau-Skyrius) pateikė išvadą bei buities tyrimo aktą, kurioje nurodė, kad nepilnametis šalių sūnus gyvena bute, kurio būklė labai gera, apsilankymo metu namuose buvo tvarkinga, švaru. Mažamečiui sudarytos tinkamos buitinės gyvenimo sąlygos. Nepilnametis skyriaus darbuotojai nurodė, kad jis su mama valgo, pažaidžia, eina į lauką bei kartu miega. Skyrius atsižvelgdamas į vaiko amžių, išsakytą nuomonę, tai, kad mažametis nuolat gyvena su mama, kuri tinkamai rūpinasi savo vaiku, mano, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina atitinka jo interesus. Atkreipė dėmesį, kad bendravimo su vaiku tvarkos sąlygos turi būti konkrečios ir aiškios, bendravimo tvarka turi atitikti vaiko interesus. Abu tėvai turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, proporcingai vaikų poreikiams, tėvų turtinei padėčiai.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.Po apeliacinio skundo pateikimo, apeliantė pateikė teismui pareiškimą, kuriame nurodė, jog pagal CPK 308 str. atsisako pareikšto apeliacinio skundo reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas dėl uzufrukto nustatymo ir išspręsti klausimą iš esmės: nustatyti R. Z. uzufrukto teisę į E. Z. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), su visais bute esančiais baldais ir apyvokos daiktais, iki nepilnametis sūnus J. Z. sulauks pilnametystės. Apeliacinės instancijos teismas priima apeliantės pareiškimą dėl skundo dalies atsisakymo ir procesą šioje dalyje nutraukia (CPK 308 str. 2 d.).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Atsakovas pateikė prašymus priimti papildomus įrodymus byloje - priimti pateikiamą 2017-12-28 Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos raštą ir jį prijungti prie civilinės bylos Nr. e2A-644-640/2018 medžiagos; priimti pateikiamus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus - foto nuotraukas, jas prijungti prie civilinės bylos Nr. e2A-644-640/2018 medžiagos. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Kasacinis teismas formuodamas praktiką yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-38-969/20105). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-371/2005). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs atsakovo prašymus nurodo, jog atsakovo prašymai iš esmės yra susiję su apeliacinio skundo reikalavimu, kurio apeliantė atsisakė, o kiti įrodymai galėjo ir turėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl prašymai dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo atmestini.

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės

Nagrinėjamoje byloje ieškovė, prašydama santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės, nurodė, kad jis buvo neištikimas bei naudojo prieš ją fizinį smurtą. Atsakovas teigė, kad dėl santuokos iširimo kalti abu sutuoktiniai. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių santuokos iširimo priežastis, sprendė, kad abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai ir elgesys nulėmė santuokos iširimą, dėl ko pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.49 str. 2 d., 3.61 str.2 d.).Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, kad šalys skyrium gyvena nuo 2015 m. balandžio 8 d., kai atsakovas išvykęs į komandiruotę, daugiau į šeimos namus nebegrįžo. Abu sutuoktiniai dėl susiklosčiusios padėties kaltina vienas kitą. Ieškovė kaltina atsakovą neištikimybe su V. Z.. Į bylą ieškovė pateikė nuotraukas, kur atsakovas su dukra ir jos motina (V. Z.) laiką leidžia kartu. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog šios nuotraukos darytos birželio mėnesį, t.y. kai šalys gyveno skyrium. Be to, atsakovas vykdė teismo nustatytą bendravimo su dukra E. Z. tvarką, nes atsakovas ilgą laiką visiškai nebendravo su savo dukra, todėl buvo būtina tėvui su dukra atkurti ryšį, dalyvaujant vaiko motinai. Kolegija pažymi, jog įvertinus byloje esančių įrodymų visumą nėra pakankamo pagrindo atsakovo neištikimybei įrodyti. Vien tas faktas, jog atsakovas perkėlė televizijos paslaugas jau po to, kuomet šalys nevedė bendro ūkio bei nuotraukos, kuriose atsakovas užfiksuotas su savo dukra ir jos motina, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neištikimybės. Taip pat ieškovė kaltino atsakovą fizinio smurto naudojimu prieš ją. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2012 m. spalio mėnesį, sugrįžus jam iš komandiruotės, kurioje jis užtruko, nes pasiliko Plungėje, kur pasimatė su savo vaikais iš pirmos santuokos, ieškovė puolė jį daužyti rankomis, draskė jo rūbus, dėl to kilo konfliktas, kurio metu įvyko grumtynės. Po to šalys susitaikė. 2012-11-27 Vilniaus apygardos prokuratūros 2012-11-27 nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (1t.b.l.28-30). Kolegija pažymi, jog byloje yra duomenys, jog toks konfliktas buvo vienintelis, po to šalys kartu gyveno dar daugiau nei dvejus metus, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog šis įvykis nebuvo tas įvykis, kuris nulėmė šalių santuokos iširimą dėl atsakovo kaltės, yra pagrįsta. Kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, remdamasis įrodymų pakankamumo ir tikėtinumo principais, ieškovei nepateikus jos nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų pagrįstai sprendė, jog abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai ir elgesys nulėmė santuokos iširimą, dėl ko pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai ir nesant tai pagrindžiančių įrodymų konstatavo jos kaltę dėl santuokos nutraukimo. Pažymėtina, jog teismas spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Kasacinis teismas, aiškindamas sutuoktinių pareigų esmę, yra nurodęs, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. CK yra nustatyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, t. y. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra neištikimas, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejama santuokos iširimo kaltės prezumpcija), bet dėl kitų priežasčių. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį išsaugojimui tarpusavio santykiams jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-220/2007; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės, atsakovas prašė nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pirmosios instancijos teismas šalims neįrodžius esminių kito sutuoktinio pareigų pažeidimų, pripažino abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, abiem sutuoktiniams pristigo supratimo ir tolerancijos, jie kilusių problemų neketino spręsti abipusių nuolaidų būdu, t.y. šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo, nedemonstravo moralinės pagarbos viena kitai, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį gyvenimą, kaltino viena kitą. Teismas pagrįstai nurodė, jog tai, kad atsakovas pradėjo gyventi skyrium, įtakojo ne tik jo veiksmai ir apsisprendimas, tačiau ir ieškovės veiksmai. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas abiem sutuoktiniams kelia vienodus reikalavimus ir abu sutuoktiniai turi pareigą vienas kitą remti, o abiem to nedarant ar darant nepakankamai, teismas turi pakankamą pagrindą nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija pažymi, kad nė viena šalis byloje neįrodė, jog priešinga pusė padarė esminį santuokinių pareigų pažeidimą, lėmusį santuokos iširimą (CK 3.60 straipsnio 2, 3 dalys). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, išanalizavo byloje surinktus įrodymus, išvadą dėl santuokos iširimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės padarė remdamasis įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis), todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar kasacinio teismo praktiką, formuojamą šiuo klausimu. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis apeliantės argumentais nėra teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, jog šalių santuoka iširo dėl atsakovo bei tenkinti išvestinį apeliantės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.Kadangi CK 3.70 str. 2 d. nuostata, įtvirtinanti sutuoktinio teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą dėl santuokos nutraukimo, netaikoma, jei santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinų kaltės, tai teisėjų kolegija, pripažinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepasisako dėl apeliantės argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes ji šioje byloje negali būti priteisiama.

Dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo

Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl jos prašomos nustatyti atsakovo bendravimo tvarkos su nepilnamečiu sūnumi. Nurodo, jog teismų praktika yra suformavusi nuostatą, kad gyvenančio skyrium tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka turi būti konkreti ir aiški, turi būti nustatytos konkrečios savaitės dienos, kuriomis tėvas (motina) bendrauja su vaiku, nes priešingu atveju būtų trukdoma darniai vaiko raidai ir pažeistų nuoseklų vaiko dienų režimą savaitės bėgyje. Nustatant konkretų vaiko matymosi su tėvais režimą visų pirma turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus. Teismo nustatyta bendravimo su sūnumi tvarka yra nekonkreti – nėra aiškios dienos, kada atsakovas turi teisę matytis su sūnumi. Todėl prašo teismo pakeisti teismo sprendimo dalį dėl atsakovo bendravimo tvarkos su nepilnamečiu sūnumi nustatymo ir nustatyti ieškovės pasiūlytą atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką, kadangi ji yra aiški ir konkreti. Vadovaujantis ieškovės siūloma bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarka atsakovas galės planuoti savo laiką ir įgyvendinti savo teisę matytis su sūnumi, o ieškovė visuomet žinos, kuriomis dienomis yra numatytas atsakovo bendravimas su sūnumi ir planuoti savo bei sūnaus laiką taip, kad būtų užtikrintas tos teisės įgyvendinimas; atsakovės siūloma nustatyti bendravimo tvarka užtikrinamas tėvų lygiateisiškumo principas ir geriausi nepilnamečio sūnaus interesai.Pirmosios instancijos teismas nustatydamas bendravimo tvarką nurodė, jog atsižvelgia į atsakovo visų nepilnamečių vaikų interesus, su kuriais jis turi tiek teisę, tiek pareigą bendrauti. Teismas nustatė atsakovo siūlomą jo ir šalių nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką, kurią pakoregavo įvertinęs nepilnamečio vaiko poilsio laiką. Byloje nustatyta, jog atsakovas turi dar tris nepilnamečius vaikus, iš kurių vienas yra neįgalus. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog nustatant bendravimo tvarką turėjo būti įvertinta ir atsižvelgta į šias aplinkybes, kad būtų užtirtintos ir nenukentėtų visų vaikų teisės bei interesai. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atsakovo bendravimo tvarką su nepilnamečiu vaiku, todėl skundas šioje dalyje atmestinas.

Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui sūnui priteisimo

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog tik iš dalies sutinka su teismo sprendimu, kuriuo teismas nusprendė priteisti iš tėvo E. Z. išlaikymą nepilnamečiui sūnui J. Z. po 230 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nuo ieškinio teisme padavimo dienos ir, atitinkamai, priteisti iš tėvo E. Z. nepilnamečio vaiko J. Z. naudai 350 Eur išlaikymo įsiskolinimą. Nesutinka su teismo argumentais, kad 518,10 Eur suma per mėnesį vaiko poreikių tenkinimui yra ženkliai per didelė. Teismas dėl pateiktų įrodymų nepasisakė, tik abstrakčiai vertino išlaikymo lentelėje nurodytų išlaidų dydžius. Teismui konstatavus, kad atsakovas didesne dalimi privalo prisidėti prie vaikų išlaikymo negu ieškovė, jis vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais turėjo nustatyti, kad atsakovo dalis išlaikymo prievolėje yra 67/100 dalys, o ieškovės dalis – 33/100 dalys. Šalių nepilnamečio sūnaus poreikių sumą per mėnesį sudaro 518,10 Eur. Atsakovo dalis išlaikymo prievolėje yra 67/100, todėl iš atsakovo šalių nepilnamečio vaiko išlaikymui priteistina 347 Eur kas mėnesį. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo nepilnamečiui vaikui išlaikymą, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl šalių turtinės padėties, tinkamai nustatė vaiko poreikius, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas analizavo ir vertino vaiko poreikius ir nurodė, jog ieškovės nurodytos vaiko išlaidos yra aiškiai per didelės. Pirmosios instancijos teismas išlaikymo dydį nustatė įvertinęs tiek vaiko poreikius, tiek tėvų turtinę padėtį, todėl apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmestini. Apeliantė atsisakė skundo dalyje dėl atmesto jos reikalavimo nustatyti uzufruktą, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su uzufrukto nustatymu nenagrinėtini ir dėl jų nepasisakoma. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išdėstė nustatytus faktus, atliko išsamų pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų įvertinimą bei pagrindė savo išvadas. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo šioje dalyje yra atmestini. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų nekartoja.

Dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą vykdant iki santuokos sudarymo prisiimtas asmenines prievoles UAB „Danske lizingas“

Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino ieškinio reikalavimo priteisti iš E. Z. ieškovės R. Z. naudai 6354 Eur piniginę kompensaciją už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti, - įmokų UAB „Danske lizingas“ už automobilį NISSAN NOTE nesusijusių su šeimos poreikiais mokėjimu. Atsakovas panaudodamas 12 708 Eur šeimos lėšų automobilį nupirko savo motinai – įregistravo motinos vardu. Šio sandorio šalys neginčijo ir jis yra galiojantis. Vadovaujantis CK 3.98 str. 3 d. atsakovas turi pareigą kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą 6354 Eur (12 708 Eur 2) sumą. Aplinkybė, kad automobiliu visą laiką naudojosi ieškovė, taip pat aplinkybė, kad vėliau šį automobilį iš motinos nupirko atsakovas, ieškovės teigimu neturi reikšmės pareikšto reikalavimo pagrįstumui, kadangi šio sandorio pasekoje automobilį asmeninės nuosavybės teise įgijo L. Z.. Šio sandorio šalys neginčijo ir jis yra galiojantis. Be to, perleidęs automobilį motinai atsakovas jį iš motinos nupirko ir taip sukūrė šeimai papildomus kreditorinius įsipareigojimus, kuriuos teismas priteisė ieškovei. Santuokos metu vykdyti mokėjimai bendrovei UAB „Danske lizingas“ buvo atlikti vykdant asmenines atsakovo prievoles (ar siekiant įgyti automobilį L. Z. nuosavybėn), o sumokėta 12 708 Eur suma panaudota ne šeimos poreikių tenkinimui. Vadovaujantis CK 3.98 str. 3 d. atsakovas turi pareigą kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą 6354 Eur (12 708 Eur / 2) suma.Byloje nustatyta, jog dar iki santuokos sudarymo 2008-07-18 atsakovas sudarė su UAB „Danske lizingas“ finansinio lizingo sutartį, kurios pagrindu buvo įsigytas keleivinis automobilis NISSAN NOTE (6t.b.l.137). Santuokos metu, nuo 2009-10-02 buvo sumokėta 12 708 Eur lizingo įmokų (6t.b.l.133), tačiau nuosavybės teisės į automobilį buvo įregistruotos L. Z. vardu (1t.b.l.147-148). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog automobiliu naudojosi ieškovė, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad lizingo įmokos buvo mokamos tik pagal asmeninę atsakovo prievolę. Byloje nustatyta, jog visą laiką, t.y. nuo pat santuokos sudarymo ieškovė naudojosi aukščiau minėtu automobiliu. Atsakovo motinos vardu automobilis buvo registruotas laikinai (13 dienų) ir teismas nustatė, jog tai buvo padaryta tuo tikslu, kad šalys gautų paskolą, nes atsakovui niekas naujų kreditų negalėjo suteikti, kadangi jo vardu buvo daug paimtų paskolų. 2016-09-16 vykusio teismo posėdžio metu pati ieškovė patvirtino, kad automobiliu visą laiką naudojosi ji pati, 2013 metais kartu su atsakovu vyko į Egipto kurortą atostogauti. Aplinkybės dėl atsakovo nurodytos kelionės į Egiptą kainos, ieškovė neginčijo. Atsakovo į bylą pateikti sąskaitų išrašai patvirtina, kad atsakovo motina dalimis nuo 2013-10-11 iki 2014-10-06, pervedė į atsakovo sąskaitą 34 060 Lt sumą (3t. b.l.80). Nurodytoms aplinkybėms nėra jokio pagrindo abejoti, jog gautos lėšos buvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui, nes šeima, kai atsakovui buvo pervesti pinigai iš jo motinos sąskaitos (nuo 2013-10-11 iki 2014-10-05) gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, o be to pati ieškovė patvirtino aplinkybę, kad šalys skyrium pradėjo gyventi nuo 2015-04-08. Automobiliu naudojosi ieškovė, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad lizingo įmokos buvo mokamos tik pagal asmeninę atsakovo prievolę. Taip pat į bylą atsakovas pateikė UAB „Vilniaus energija“ 2012-12-31, 2014-04-30 sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, kad šalys turėjo įsiskolinimų už šildymą, su minėta bendrove buvo pasirašyti vekseliai (7t. b.l. 175-176). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog laikinas nuosavybės teisės į automobilį registravimas atsakovo motinos vardu nesuponuoja pagrindo teigti, jog iki to momento mokėtos lizingo įmokos yra asmeninės atsakovo prievolės dengimas. Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog nėra svarbi aplinkybė, jog ji naudojosi automobiliu. Būtent ši aplinkybė patvirtina, jog atsakovo mokamos lizingo įmokos buvo susijusios su turtu, naudojamu šeimos poreikiams tenkinti. Todėl teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 6354 Eur kompensacijos priteisimo (CK 3.98 str. 3 d.).

Dėl teisių ir pareigų pagal išperkamosios nuomos sutartį Nr. L11102013/0020 su UAB „mogoLT“ padalijimo

Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nusprendė priteisti iš ieškovės R. Z. atsakovo E. Z. naudai 676,20 Eur kompensaciją.Byloje nustatyta, jog šalys turi bendrą kreditorių UAB „mogo LT“. 2013-10-11 išperkamosios nuomos sutartimi E. Z. per lizingo bendrovę UAB „mogo LT“ nupirko iš savo motinos L. Z. automobilį NISSAN NOTE (2 t. b.l. 5-23). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad likusių įmokų suma pagal 2013-10-11 išperkamosios nuomos sutartį Nr.L11102013/0020, 2015-10-14 dienai, vadovaujantis įmokų grafiku yra 4 523,40 Eur (2t.b.l.4,5-7). Automobilio vertė yra 3 174 Eur (3t. b.l.113). Ginčo tarp šalių dėl automobilio vertės nekilo. Teismas tenkino ieškinio reikalavimą ir nusprendė pripažinti 2013-10-11 E. Z. su UAB „mogo LT“ sudarytą išperkamosios nuomos sutartį Nr.L11102013/0020, ieškovės R. Z. ir atsakovo E. Z. solidaria prievole, nustatant, kad įmokas pagal šią sutartį mokės ieškovė R. Z. ir įvykdžiusi prievolę perims lizingo dalyką - automobilį NISSAN NOTE. Šioje dalyje apeliantė sprendimo neginčija. Apeliantė nurodo, jog teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau klaidingai sprendė, kad R. Z. turi pareigą išmokėti atsakovui kompensaciją. Pagal išperkamosios nuomos sutartį sumokėtos automobilio nuosavybės išpirkimo įmokos yra iš esmės didesnės, nei automobilio vertė, kadangi pats automobilis eksploatacijos metu nuvertėjo. Abu sutuoktiniai prisiima tiek bendro turto vertės padidėjimo, tiek ir sumažėjimo riziką. Taigi, R. Z. pagal 2013 m. spalio 11 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. L11102013/0020 įgyjamų turtinių teisių vertė yra lygi 3174 Eur, t.y. tapati automobilio vertei. R. Z. pagal išperkamosios nuomos sutartį įgyja ne tik turtines teises, tačiau ir turtines pareigas, t.y. pareigą mokėti automobilio vertės išpirkimo įmokas. Automobiliui pagal sutartį išpirkti liko sumokėti 3224,78 Eur (11134,53 Lt) išperkamosios nuomos įmokų (be palūkanų). Todėl bendra R. Z. įgyjamų teisių ir pareigų vertė 2015.10.14 dienai yra (-) 50,78 Eur (3174 Eur - 3224,78 Eur), t.y. ieškovė prisiima daugiau įsipareigojimų, negu įgyjamo turto vertė. Ieškovė neturi pareigos išmokėti atsakovui piniginės kompensacijos už jai atitenkančias turtines teises ir turtines pareigas, kadangi turtinių pareigų vertė yra didesnė už turtinių teisių vertę.Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliacinio skundo argumentams, jog teismas netinkamai sprendė, jog ieškovė turi pareigą išmokėti atsakovui kompensaciją. Byloje nustatyta, jog automobilio išpirkimo įmokos yra didesnės nei jo vertė, todėl ieškovės įgyjamų turtinių teisių ir pareigų vertė pagal 2013 m. spalio 11 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. L11102013/0020 yra neigiama, t.y. ieškovė įgyja daugiau įsipareigojimų nei įgyjamo turto vertė. Todėl sprendimas šioje dalyje naikintinas.

Dėl įsipareigojimų kreditoriams teisinio režimo bei 8 388,69 Eur ir 9 689,07 Eur piniginių kompensacijų priteisimo už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti – vartojimo kreditų ir su jais susijusių mokėjimų vykdymui

Apeliantė prašo priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 8388,69 Eur piniginę kompensaciją už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti - palūkanų, administravimo mokesčių ir delspinigių, nesusijusių su šeimos poreikiais pagal vartojimo kredito sutartis, mokėjimui, bei 9 689,07 Eur piniginę kompensaciją už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti - kredito įmokų, nesusijusių su šeimos poreikiais pagal vartojimo kredito sutartis, mokėjimui. Nurodo, jog teismas sprendime nepagrįstai sprendė, kad visos paskolos buvo panaudotos išimtinai šeimos poreikių tenkinimui. Taip pat ieškovė prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė prievoles pripažinti solidariomis ieškovės ir atsakovo prievolėmis: 1) prievolę pagal 2007 m. spalio 3 d. kreditinės kortelės sutartį Nr. 07-106668-RK, sudarytą su Swedbank, AB; 2) prievolę pagal 2011 m. kovo 31 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 11-014835-GV, sudarytą su Swedbank, AB; 3) prievolę pagal 2011 m. liepos 8 d. vartojimo kredito sutartį Nr. Nr. 11-031316-GV, sudarytą su Swedbank, AB; 4) prievolę pagal 2012 m. gegužės 17 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sandorį Nr.1 ir 2014 m. spalio 24 d. sandorį Nr.2, sudarytą su UAB „General financing“; 5) prievolę pagal 2014 m. balandžio 29 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 1400258/20ba, sudarytą su Bigbank AS filialu; 6) prievolę pagal 2015 m. kovo 7 d. vartojimo kredito sutartį Nr. j8s9r6yc, sudarytą su BnP Finance, AB;7) prievolę pagal 2015 m. kovo 14 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 1790034, sudarytą su UAB „IPF Digital Lietuva“ (buvęs pavadinimas UAB „MCB Finance“).Apeliantė nurodo, jog paimti vartojimo kreditai yra susiję su asmeninių atsakovo prievolių vykdymu, todėl negali būti pripažinti solidariomis atsakovo ir ieškovės prievolėmis. Prievolės greitųjų kreditų bendrovėms laikytinos asmeninėmis ieškovo prievolėmis, todėl vadovaujantis CK 3.98 str. 3 d. ieškovas turi pareigą kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, kurį sąlygojo palūkanų, delspinigių, administravimo mokesčių, paskolos įmokų mokėjimas kredito bendrovėms. Ieškovė teigia, jog santuokos metu šeimos pajamos visuomet viršijo 2 000 Eur, todėl šeima neturėjo objektyvių priežasčių skolintis - kiek tai susiję su šeimos poreikių tenkinimu šeimos lėšomis. Ieškovė apie imamus kreditus nežinojo. Šalių santuoka iki gyvenimo skyrium truko nuo 2009-10-02 d. iki 2015-04-08 d. – 65 mėn. Per santuokos laikotarpį atsakovas kitų savo skyrium gyvenančių trijų nepilnamečių vaikų išlaikymui skyrė apie 39 233,35 Eur.Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog greitųjų kreditų bendrovėms sumokėti mokesčiai nebuvo išimtinai tenkinami tik atsakovo asmeniniams interesams, nes ieškovė neginčijo fakto, kad nurodytu laikotarpiu šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, ieškovė, sudarydama santuoką su atsakovu, žinojo apie jo turimus vaikus, ieškovė neginčijo fakto, kad atsakovas prisidėjo prie ieškovės sūnaus išlaikymo, ieškovę tenkino jai žinoma atsakovo padėtis, taip pat nėra pagrindo manyti, kad ieškovė nepatyrė naudos iš gautų piniginių lėšų kreditavimo sutarčių pagrindu.Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, jog kasacinio teismo išaiškinimu atsakovas pirmiausiai turi procesinę pareigą įrodyti, kad konkrečios paskolos sutartys buvo sudarytos šeimos interesais (CPK 178 straipsnis) ir tik tuomet būtų galima spręsti, jog prievolės pagal atitinkamas paskolos sutartis yra bendros sutuoktinių prievolės, o lėšos panaudotos jų vykdymui skirtos šeimos interesų tenkinimui. Tokią išvadą pagrindžia ir CK 3.98 str. 3 d., kurioje nurodyta, kad kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su prievolių, pagal CK 3.109 straipsnį vykdomų iš bendro sutuoktinių turto, vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Tačiau kolegija pažymi, jog byloje yra nustatytos svarbios aplinkybės, jog šalims gyvenant santuokoje, iš esmės vienintelis atsakovas gavo pastovias pajamas ir turėjo pastovų darbą: 2009 m. atsakovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį atskaičius mokesčius sudarė 2 050,29 Eur, 2010 m. – 1 620,93 Eur, 2011 m. – 1 779, 98 Eur, 2012 m. - 2 033,44 Eur, 2013 m. – 1999,80 Eur, 2014 m. – 190949,49 Eur, 2015 m. – 1959,37 Eur (7t. b.l. 165-171). Ieškovė nuo 2010 m. niekur nedirbo, nes buvo vaiko priežiūros atostogose, o pradėjo dirbti tik nuo 2013-10-28 (8t. b.l.16). Atsakovo pajamos buvo skiriamos ne tik šalių nepilnamečiui sūnui J. Z. išlaikyti, bet taip pat ir atsakovo kitų trijų nepilnamečių vaikų išlaikymui. Taip pat atsakovo lėšos buvo skiriamos ir ieškovės sūnaus A. Š. išlaikymui, kuriam jo tėvas L. Š. neteikė išlaikymo arba jį teikė nereguliariai. Dėl nurodytos priežasties ieškovė kreipėsi į teismą ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-09-26 sprendimu iš ieškovės sūnaus tėvo priteisė 3 490 Lt išlaikymo įsiskolinimą, taip pat 400 Lt išlaikymą (7t. b.l.162-164). Tai, kad santuokos metu neužteko vien tik atsakovo gaunamų pajamų pagrindžia ir pačios ieškovės teiginiai, kad santuokos metu šalys reikšmingo turto neįgijo, kad šalims buvo reikalingos papildomos lėšos ir jų sutuoktiniai skolinosi ir iš ieškovės tėvo A. T.. Be to, byloje nustatyta, jog sutuoktiniai buvo nuolat skolingi už buto komunalinius mokesčius (7t.b.l.175-176). Atsakovo į bylą pateiktų sąskaitų išrašai patvirtina aplinkybę, jog imamos paskolos buvo naudojamos ankstesnių paskolų dengimui, komunalinių mokesčių mokėjimui, buičiai reikalingi daiktai, šeimos narių aprangai, laisvalaikiui, pramogoms skirti daiktai, todėl negalima teigti, kad iš aukščiau nurodytų vartojimo sutarčių gautos lėšos buvo naudojamos išimtinai atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad ieškovė ilgą laiką gyvendama santuokoje nedirbo, jos pajamos buvo minimalios, todėl praktiškai vien iš atsakovo gaunamų pajamų buvo tenkinami šalių šeimos, o taip pat ir ieškovės sūnaus iš pirmos santuokos poreikiai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta teismas pagrįstai sprendė, kad aukščiau nurodytos vartojimo kredito sutartys buvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui ir laikytinos solidariomis šalių prievolėmis (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.).Taip pat teismas pripažino šalių solidarią prievolę ir atsakovo iki santuokos sudarytą 2007 m. spalio 3 d. su AB banko „Swedbank“ kreditinės kortelės sutartį Nr. 07-106668-RK. Pats kreditinės kortelės sudarymo faktas savaime nereiškia, kad buvo pasinaudota joje esančiomis piniginėmis lėšomis iki santuokos sudarymo. Atsakovo pateiktas į bylą mokėjimo pavedimas patvirtina aplinkybę, kad pinigai buvo nuimami santuokos sudarymo dieną, pvz. 2009-10-02, 20.30 val. buvo nuimti 3 500 Lt (10t. b.l. 174,191). Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad santuokos sudarymo dieną nuimti grynieji pinigai buvo panaudoti jau šeimos poreikių tenkinimui, todėl minėtą prievolę pagrįstai pripažino šalių solidaria prievole.Teismas ištyręs byloje esančius įrodymus pagrįstai nustatė, kad byloje nėra duomenų (paskaičiavimų), kokia prievolės dalis buvo apmokėta iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės bendrų lėšų, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad greitųjų kreditų bendrovėms sumokėti mokesčiai nebuvo išimtinai tenkinami tik atsakovo asmeniniams interesams, nes ieškovė neginčijo fakto, kad nurodytu laikotarpiu šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, ieškovė, sudarydama santuoką su atsakovu, žinojo apie jo turimus vaikus, ieškovė neginčijo fakto, kad atsakovas prisidėjo prie ieškovės sūnaus išlaikymo, ieškovę tenkino jai žinoma atsakovo padėtis. Taip pat pagrįsta teismo išvada, kad ieškovė patyrė naudos iš gautų piniginių lėšų kreditavimo sutarčių pagrindu, ir panašiai. Šios ir kitos aplinkybės įrodo tai, kad vartojimo kredito ir kitų kreditų sutartys buvo sudarytos šeimos interesais (CPK 178 straipsnis). Apeliantės argumentai, jog šalių pajamos buvo pakankamos ir nebuvo būtinybės imti kreditus, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog kreditavimo sutarčių pagrindu gautos lėšos nebuvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti. Vien tas faktas, jog atsakovas turėjo išlaikyti kitus savo nepilnamečius vaikus, nesudaro pagrindo teigti, jog kredito ir vartojimo sutarčių sudarymas buvo sąlygotas vien tik atsakovo asmeninių poreikių tenkinimo ir visos lėšos, gautos pagal minėtas sutartis, buvo panaudotos atsakovo asmeninėms reikmėms. Taip pat kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog teismas pasisakė ne dėl visų prievolių, nes pirmosios instancijos teismas pasisakė ir įvertino visas prievoles, o motyvų lakoniškumas nesudaro pagrindo teigti, jog sprendimas nemotyvuotas. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovės ginčijamų prievolių solidarumo ir kad nėra pagrindo iš atsakovo priteisti 8388,69 EUR ir 9689,07 EUR pinigines kompensacijas už įmokas kreditų pagrindu.

Dėl kompensacijos už L. Z. pervestas lėšas priteisimo

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo priteisti iš E. Z. ieškovės R. Z. naudai 836,52 Eur piniginę kompensaciją už šeimos lėšas panaudotas ne šeimos poreikiams tenkinti, - su šeimos poreikiais nesusijusių mokėjimų L. Z. vykdymui. Teismas nustatė, jog atsakovas į savo motinos L. Z. sąskaitą pervedė 1 673,04 Eur (6t.b.l.182-186). 1 373,04 Eur suma pervesta: 105 Lt - 2010-05-24; 150 Lt – 2012-10-26; 200 Lt – 2014-03-27; 250 Lt – 2014-07-24; 3 000 Lt – 2014-10-27; 300 Eur – 2015-02-20 (6t.b.l. 173,175,176). Atsakovas 300 Eur sumą į savo motinos sąskaitą pervedė 2015-04-28 (3t. b.l.120). Sprendime konstatuota, jog ginčo, kad atsakovas nuo 2010-02-08 reguliariai pervedinėdavo pinigus savo motinai L. Z., ir atvirkščiai, - L. Z. reguliariai pervedinėdavo lėšas E. Z., nėra. Taip pat nėra ginčo, kad atsakovo motina leido naudotis savo banko kortele grynųjų pinigų išėmimui. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog ieškovės nurodoma 300 Eur suma buvo perversta tuo laikotarpiu, kai ginčo šalys jau negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio, todėl negali būti vertinama kaip bendrosios sutuoktinių nuosavybės sumažėjimas. Atsakovo motinai pervedamos lėšos buvo išgryninamos tuo metu, kai šalys vedė bendrą ūkį ir šios lėšos buvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui. Todėl teismas ieškovės reikalavimą dėl 836,52 Eur kompensacijos priteisimo už atsakovo motinai L. Z. pervestas lėšas pagrįstai atmetė tais pačiais motyvais, kuriais pasisakė dėl kompensacijų priteisimo už šeimos lėšų panaudojimą vykdant prievoles greitųjų kreditų bendrovėms. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas priteisęs iš ieškovės atsakovo naudai 676,20 Eur kompensaciją, priteisė iš jo valstybės naudai ir 15 Eur žyminį mokestį. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus teismo sprendimą šioje dalyje, priteisto iš atsakovo į valstybės biudžetą žyminio mokesčio suma mažinama 15 Eur, t.y. priteistina 10 (25-15) Eur žyminio mokesčio. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 nutartimi apeliantei buvo atidėtas 641 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas. Kadangi ieškovė atsisakė nuo dalies skundo reikalavimų bei apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, tai proporcingai atmestų reikalavimų daliai, iš ieškovės valstybės naudai priteistina 595 (641-31-15) Eur žyminio mokesčio. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo priteistina 15 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai (CPK 93, 96 str.). Atsakovas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 617,10 Eur. Proporcingai atmestų skundo reikalavimų daliai, iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

priimti ieškovės R. Z. atsisakymą nuo apeliacinio skundo dalyje dėl jos reikalavimo nustatyti uzufruktą ir šioje dalyje apeliacinį procesą nutraukti.

Ieškovės R. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą dalyje dėl priteisimo iš ieškovės R. Z. atsakovo E. Z. naudai 676,20 Eur (šešių šimtų septyniasdešimt šešių eurų 20 ct) kompensacijos panaikinti.

Sumažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu priteisto iš atsakovo E. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą žyminio mokesčio sumą, nurodant priteisti 10 Eur žyminio mokesčio.

Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. Z., a.k. (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 595 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo E. Z. a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 15 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš ieškovės R. Z., a.k. (duomenys neskelbtini), atsakovo E. Z. a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.