Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-238-508-2014

Teisėjas: L. Noreika Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00278-2013-5

2014 m. kovo 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Čekauskienei, nuteistojo E. Š. gynėjai advokatei Matildai Liatukaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., ir nuteistas paskiriant jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 str.1 d., 3 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 2013-01-21 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, kurios vykdymas buvo atidėtas, ir galutinė subendrinta bausmė skirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio faktinio pradėjimo vykdyti dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Š. pagal BK 284 str. 1 d. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t. y., 2013-03-05 apie 17.00 val., viešoje vietoje – kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) g. prie namo Nr. 3 laiptinės, Marijampolėje, elgdamasis ypatingai įžūliai, iš chuliganiškų paskatų – be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, spyrė į nukentėjusiosios K. P. naudojamą vežimėlį su spaudos leidiniais, dėl ko vežimėlis parvirto ant žemės, užrėmė (duomenys neskelbtini) gatvės namo Nr.3, Marijampolėje, lauko duris, neleisdamas K. P. išeiti iš laiptinės į lauką, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tyčia K. P. rankos delnu sudavė vieną kartą į galvos sritį, rankos kumštimi vieną kartą sudavė jai į veido sritį, tuo nukentėjusiajai K. P. sukeldamas fizinį skausmą, ir tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismas nustatydamas jo veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, neįvertino realaus padarytos veikos pavojingumo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jei veika turi konkrečios nusikalstamos veikos požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ir nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinė nutartis Nr. 2K-421/2007). Kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime. Apeliantas įsitikinęs, kad šiuo atveju viešoji tvarka esmingai pažeista nebuvo – nebuvo sutrikdyta žmonių rimtis, poilsis, kad sukeltų žmonių nepasitenkinimą. Jo veiksmai buvo atlikti mažame žmonių rate, todėl galima teigti, kad esmingai viešoji tvarka nebuvo pažeista. Nukentėjusioji šioje byloje nepareiškė ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o tai patvirtina faktą, kad nukentėjusiosios interesai esmingai nebuvo pažeisti. Apelianto nuomone, jo veiksmai nesukėlė jokių sunkių padarinių. Byloje nėra jokių tiesioginių duomenų, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, išvadoje konstatuojama, kad nukentėjusioji tik galėjo jausti fizinį skausmą, tačiau nėra aptvirtinimo, kad jį jautė.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusią apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių įvertino byloje surinktus įrodymus bei tinkamai kvalifikavo E. Š. veiksmus, todėl pagrįstai pripažino ji kaltu pagal BK 284 str. 1 d. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta, skundas nagrinėjimas jo ribose.

Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2013). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-364/2013).

Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino padaryto nusikaltimo požymius – tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius.

Kad nusikaltimas buvo padarytas viešoje vietoje, ginčo nėra, tačiau apelianto nuomone, konfliktas vyko matant tik keliems asmenims, todėl esminio viešosios tvarkos sutrikdymo nebuvo. Pastebėtina, kad veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar net gi nebuvo. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys Nr. 2K-796/2007, 2K-367/2012, 2K-27/2013 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad šiame kontekste kitais įvykio vietoje galinčiais atsirasti asmenimis laikomi tiesiogiai įvykyje nedalyvaujantys asmenys, t. y. bet kokie asmenys, išskyrus kaltininką ir nukentėjusįjį. E. Š., neturėdamas tam jokios dingsties, nukentėjusiąją K. P. užsipuolė daugiabučio namo kieme, į kurį laisvai galėjo patekti bet koks asmuo, pvz. namo gyventojas, be to, kieme tuo metu jau ir taip buvo kitų asmenų, t. y. liudytojai D. R., G. M., S. S.. Triukšmą išgirdo ir namo gyventoja O. Š., ji iš dalies matė vykusį konfliktą. Taigi, apelianto motyvas, kad jo veiksmai buvo padaryti mažame žmonių rate, visiškai nepagristas, nes, konfliktą jau stebėjo keturi asmenys, ir vien tik tai, kad du jų buvo E. Š. pažįstami, nepaneigia viešosios tvarkos sutrikdymo ir nemažina pažeidimo laipsnio.

Liudytoja O. Š. parodė, kad išgirdo triukšmą tiek kieme, tiek laiptinėje. Pažiūrėjusi į laiptinę, pamatė, kad nukentėjusioji daužė duris, reikalaudama ją išleisti. Kai liudytoja atidarė savo duris, nukentėjusioji buvo išleista, tačiau išgirdo kaip ji suspigo. Liudytoja nematė kas vyko, tačiau matė, kad nukentėjusios krepšys buvo nuverstas, iš jo iškritę laikraščiai. Liudytoja G. M. nurodė, kad stebėjo visą įvykį. Ji patvirtino, kad E. Š. nuspyrė nukentėjusiosios vežimėlį su reklaminiais laikraščiais, juos išbarstė, po to, kai mergina išėjo iš namo, ir pradėjo rinkti išbarstytus spaudinius, nuteistasis sudavė merginai smūgį į galvą, o šiai kažką pasakius, bandė įspirti ir pataikė į koją. Taigi, be nuteistojo pažįstamų ir šios liudytojos ne savo noru buvo įtrauktos į nemalonią situaciją, turėjo ją stebėti ir net dalyvauti sukeltame konflikte. Be to, konfliktas vyko tokiu laiku, kai bet kuriuo metu kieme galėjo atsirasti daugiau žmonių, nes aplink vyko nuolatinis judėjimas, todėl tik atsitiktinumo dėka į konfliktą nebuvo įtraukta daugiau asmenų. Taigi nėra jokio pagrindo pritarti apelianto nuomonei, kad viešoji tvarka nebuvo esmingai pažeista vien dėl mažo įvykį stebėjusių asmenų skaičiaus.

BK 284 str. 1 d. yra materialiosios sudėties, todėl jos inkriminavimui būtini padariniai ir šių padarinių atsiradimą turi lemti kaltinamo asmens veiksmai.

Pagal BK 284 straipsnio prasmę bei kasacinio teismo praktiką įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, neteisėtas žmogaus laisvės ribojimas, trukdymas kitiems asmenims dirbti, mokytis ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-76/2014).

Byloje nustatyta, kad E. Š. neturėdamas jokios dingsties, nors iš esmės veikos kvalifikavimui nėra svarbu veikos padarymo motyvai, tyčia įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nuvertė nukentėjusiosios K. P. naudojamą vežimėlį su spaudos leidiniais, užrėmė daugiabučio namo lauko duris, neleisdamas K. P. išeiti iš laiptinės į lauką, o jai išėjus, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tyčia nukentėjusiajai rankos delnu sudavė vieną kartą į galvos sritį, rankos kumštimi vieną kartą sudavė jai į veido sritį, dėl ko nukentėjusioji teigė jautusi fizinį skausmą. Veikos pagal BK 284 str. 1 d. kvalifikavimui nėra būtinas realus sveikatos sutrikdymas, svarbu, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo pavartotas smurtas, todėl tai, kad specialisto išvadoje nėra nustatytas realus sveikatos sutrikdymo laipsnis, nemažina veikos pavojingumo. Fizinis smurtas prieš asmenį viešoje vietoje, jei dėl tokio smurto sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas, pažeidžiama viešoji tvarka, tokie veiksmai atskirai nekvalifikuojami, juos apima BK 284 straipsnio 1 dalis. Ir priešingai, jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajai būtų padarytas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika būtų kvalifikuojama kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 1 dalį ar 2 dalies 8 punktą arba 138 straipsnio 1 dalį ar 2 dalies 8 punktą (kasacinė nutartis Nr. 2K-130/2013).

E. Š. smurtinius veiksmus, nukentėjusiajai sukėlusius fizinį skausmą, ką patvirtina nukentėjusiosios parodymai ir specialisto išvada, atliko viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje. Jis nukentėjusiajai sudavė net du smūgius – viena delnu, kitą kumščiu – smūgiavo į pavojingą kūno sritį – galvą. Jis, kaip suaugęs sąmoningas asmuo, turėjo suprasti, kad tokiu smurtiniu elgesiu mažiausiai sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą, o pasekmės galėjo būti ir sunkesnės. E. Š. veika ne tik draudžiama įstatymo ir atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius, ja dar kėsintasi į baudžiamojo įstatymo saugomą vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą. E. Š. nepaisė ir to, kad jo įžūlus elgesys trukdė nukentėjusiajai vykdyti savo darbines funkcijas, taigi tokie jo veiksmai aiškiai ir realiai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, jie buvo tyčiniai ir jų laikyti mažareikšmiais nėra pagrindo. Be to, E. Š. savo kaltės pilnai nepripažino, nėra jokių duomenų, kad jis būtų bent atsiprašęs nukentėjusiosios dėl savo elgesio.

Apelianto argumentai, kad nukentėjusioji nepareiškė ieškinio dėl žalos atlyginimo, nes tai yra nukentėjusiosios teisė, savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo ir nereiškia, kad žala nebuvo padaryta. BK 284 str. 1 d. ginamas objektas yra visuomeninio pobūdžio santykiai, kurių visuma sudaro viešąją tvarką, todėl E. Š. savo agresyviu elgesių pažeidė ne tik nukentėjusiosios interesus, bet pirmiausia viešąjį interesą užtikrinti visos visuomenės saugumą, ramią ir patikimą aplinką, todėl nuteistasis savo nusikalstamu elgesiu padarė žalą ne tik K. P., bet visai visuomenei, taigi vien tai, kad padaryta žala neturi materialinės išraiškos, neįpareigoja teismo veiką pripažintina mažareikšme. Esant šioms aplinkybėms nėra jokio teisinio pagrindo atleisti E. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas.

Nėra pakankamo pagrindo E. Š. atžvilgiu taikyti ir BK 75 str. bei atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. BK 75 straipsnio 1 dalis teismui numato galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams. Tačiau ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Visgi, vadovaujantis teismų praktika ir BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui, kuris yra recidyvistas, teismai paprastai skiria terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Skirdami tokiam asmeniui švelnesnę, negu terminuotas laisvės atėmimas, bausmę, teismai tai privalo motyvuoti. Įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnį ir tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau irgi yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą, tačiau ši diskrecinė teismo teisė iš esmės suponuoja pareigą papildomai įvertinti kaltininko asmenybę ir šis vertinimas neturi būti atsietas nuo kaltininko ankstesnės nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-494/2008; Nr. 2K-496/2008).

Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-338/2011). Atidėdamas bausmės vykdymą teismas privalo motyvuoti, kodėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, sprendžia, kad apelianto skunde nurodytos aplinkybės nėra tokios, kad jomis remiantis būtų galima skirti bausmės vykdymo atidėjimą. Tai, kad E. Š. turi pastovią gyvenamąją vietą, šiuo metu mokosi, įsidarbino nors ir reikšmingos teigiamai jį charakterizuojančios aplinkybės, tačiau nėra pakankamos, kad leistų daryti išvadas, jog bausmės tikslai jo atžvilgiu bus pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

E. Š., nepaisant jauno amžiaus, jau yra ne kartą teistas: Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010-01-28 nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d. (dvi veikos) ir 2 d., jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, 2010-06-30 to paties teismo nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d. jam skirta subendrinta 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė. 2013-01-21 nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d. nuteistas 7 mėn. laisvės atėmimu, bausmės vykdymą atidedant 1 m. 6 mėn. Nusikaltimas, už kurį jis pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, padarytas per ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laiką.

Atsižvelgus į šias E. Š. neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad jis daro išvadas iš ankstesnių teistumų. Apelianto visi ankstesni nusikalstami veiksmai susiję su smurtiniu elgesiu. Ir nagrinėjamu atveju padaryta veika negali būti vertinama kaip atsitiktinis įvykis, nes toks pakartotinas smurtinis elgesys rodo, kad nuteistasis yra linkęs į agresyvų elgesį, jo recidyviškumas yra įžūlus. Nuteistajam jau buvo parodytas teismo pasitikėjimas ir neskirta bausmė, realiai apribojanti jo laisvę, tačiau nuteistasis jo nepateisino, toliau ignoruoja visuomenėje pripažintas taikaus sambūvio nuostatas, pažeidinėja įstatymus, priešpastatydamas savo chuliganišką elgesį, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam realiai neatliekant paskirtosios bausmės.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje E. Š. pagal BK 284 str. 1 d. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri artima sankcijos vidurkiui. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. 3 d., prie šios bausmės buvo pridėta dalis Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-01-21 nuosprendžiu paskirtos 7 mėn. laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas buvo atidėtas, ir galutinė subendrinta bausmė skirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, E. Š. asmenybę, nesant atsakomybę sunkinančių ir/ar lengvinančių aplinkybių, ji savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį, bausmės subendrintos laikantis bausmių bendrinimo taisyklių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes konstatuoja, jog apylinkės teismas nagrinėdamas E. Š. baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, skirdamas bausmę atsižvelgė į būtinas reikšmingas aplinkybes, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, kuri nėra per griežta, todėl keisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nuosprendį apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nėra pagrindo, dėl šių priežasčių nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.